Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Gražvydo Poškaus, Virginijos Žindulienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Raimondos Mackevičienės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2018 m. vasario 26 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 3 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė R. Mackevičienė prašo pakeisti 2018 m. vasario 26 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendį ir R. Š. pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, ir ją nubausti 51 MGL bauda, vadovaujantis BK 67 straipsniu paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančioje programoje per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.Skunde nurodoma, kad

Apygardos teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintoji R. Š. ir jos gynėja bei nukentėjusios E. Š. atstovas A. Š. prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės R. Mackevičienės apeliacinis skundas atmetamas.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant asmens veikoje bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties, taigi negalima ir baudžiamoji atsakomybė.

Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai byloje turi būti patikrinti ir įvertinti teismo. Pažymėtina, kad ir Europos Ž. T. Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti), ir nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-283-746/2015, Nr. 2K-496-746/2015).Taip pat pažymima, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nuosprendį.Prokurorė nurodo nesutinkanti su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad R. Š. veiksmuose nebuvo nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 3 dalyje, sudėties. Teigia, kad apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kolegijos manymu, sutikti su tokiais prokurorės argumentais nėra pagrindo. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, išteisintoji R. Š., apklausta kaip kaltinamoji pirmosios instancijos teisme, savo kaltės dėl jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, nepripažino, nurodė smūgių dukrai nesudavusi, pastarosios į spintą nestūmusi. Išteisintoji R. Š. teigė, kad negalėjo su dukra susikalbėti, todėl užlenkė dukros ranką ir atėmė iš jos telefoną, tačiau kaltinime nurodytų veiksmų neatliko (1 t., b. l. 158–159). Ikiteisminio tyrimo metu išteisintoji visose apklausose taip pat teigė, kad prieš dukrą fizinio smurto nenaudojo, tik atėmė jos mobilųjį telefoną, siekdama sudrausminti dukrą, o dukra ją apkalba (1 t., b. l. 66, 72–73, 79–80).Pagal baudžiamosios bylos duomenis, R. Š. pareikštas kaltinimas iš esmės buvo grindžiamas jos dukros E. Š., kuriai apklausos metu buvo 13 metų, parodymais bei kitų asmenų, perpasakojusių šios parodymus, išvestiniais parodymais. Prokurorės apeliaciniame skunde nurodoma, kad R. Š. kaltę smurtavus prieš dukrą įrodo nukentėjusiosios E. Š. pasakojimai ikiteisminio tyrimo metu, tačiau akivaizdu, kad mažametės parodymai yra prieštaringi ir nenuoseklūs. Pažymėtina, kad dar nepradėjus ikiteisminio tyrimo, o tik atliekant duomenų patikslinimo veiksmus, 2016 m. lapkričio 14 d. apklausiama E. Š. nurodė, kad mama (R. Š.) nutraukė nuo jos antklodę ir pradėjo mušti diržu per galvą, šonus šaukdama ir bandydama atimti telefoną, nes pastebėjo, jog ji (E. Š.) skambina savo tėvui. Po to, nukentėjusiosios aiškinimu, mama dar labiau supykusi griebė iš jos telefoną, trenkė jai kumščiu į veidą ir išėjo iš kambario, o kai ji (E. Š.) pradėjo tvarkytis spintą, mama priėjo ir ją pastūmė, ji atsitrenkė galva į spintą (1 t., b. l. 25–26). Ikiteisminio tyrimo metu 2016 m. lapkričio 25 d. vykusioje apklausoje E. Š. jau nurodė kitokias aplinkybes, t. y. jog mama, nuplėšusi antklodę nuo jos, gulinčiai jai sudavė diržu ne mažiau keturių kartų ir pataikė į ranką, kojas, galvą, po to ji (E. Š.) paskambino tėvui ir pasakė, kad ją mušė mama. Tada, E. Š. teigimu, mama dar kartą atėjusi į jos kambarį, nuplėšė nuo jos antklodę, atėmė iš telefoną ir išėjo, po to ji atsikėlė iš lovos ir pradėjo tvarkytis, o į kambarį grįžusi mama jai (E. Š.) stovint prie spintos kumščiu vieną kartą sudavė į kažkurį skruostą, po to ją pastūmė ir ji dėl to atsitrenkė dešine ranka į spintos šoną (1 t., b. l. 28–29). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu mažametė E. Š. nebuvo apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, prieštaravimai E. Š. parodymuose ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pašalinti, juos pašalinti galimybės neturėjo ir pirmosios instancijos teismas, nes nukentėjusioji E. Š. teisme atsisakė duoti parodymus. Be to, byloje nėra jokių patikimų duomenų, kurie patvirtintų nukentėjusiosios E. Š. ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes dėl smurtinių veiksmų jos atžvilgiu atlikimo (byloje nėra diržo, kuris kaltinime nurodomas kaip nusikaltimo padarymo priemonė; nėra jokios specialisto išvados ar medicininių duomenų, apie E. Š. padarytus sužalojimus). Prokurorės prašymas apklausti pareigūną, atlikusį E. Š. apklausą ikiteisminio tyrimo metu, nepašalintų E. Š. parodymuose esančių prieštaravimų, nes pareigūnas pats tiesiogiai įvykio nestebėjo ir jis negalėtų nurodyti, kuriomis E. Š. nurodytomis aplinkybėmis reiktų tikėti, todėl minėtas prokurorės prašymas yra nepagrįstas. Prokurorės teigimu, be nukentėjusiosios E. Š. parodymų, R. Š. pareikšto kaltinimo aplinkybes patvirtina byloje esantys kitų liudytojų parodymai. Atkreipiamas dėmesys, kad nagrinėjant šią bylą dėl pateikto kaltinimo R. Š. byloje nebuvo nustatyta patikimų ir neprieštaringų įrodymų, kad išteisintoji padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, o apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltininko kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, nepavykus pašalinti abejonių, jos turi būti vertinamos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai.Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su prokurorės argumentais, kad R. Š. pateikto kaltinimo aplinkybes patvirtina netiesioginiai įrodymai – liudytojų I. G., M. M., A. Š., E. D., B. B., V. R. parodymai. Atkreipiamas dėmesys, kad šie asmenys tik patvirtino tas aplinkybes, kurias jiems nurodė nukentėjusioji E. Š., pastarieji asmenys patys įvykio nematė. Taigi, apylinkės teismas pagrįstai šiais parodymais negrindė R. Š. kaltės, kadangi jie yra ne pirminiai, o išvestiniai, tai yra susiformavę iš mažametės nukentėjusiosios E. Š. pateiktos pirminės versijos. Esant abejotinam, prieštaringam pirminiam įrodymų šaltiniui – nukentėjusiosios E. Š. parodymams, išvestiniai įrodymai, t. y. asmenų, kurie įvykio situaciją girdėjo iš E. Š., praranda įrodomąją prasmę. Be to, apylinkės teismo posėdžio metu liudytojais apklausti pareigūnai I. G. ir M. M., kurie buvo nuvykę į įvykio vietą dėl konflikto tarp R. Š. ir A. Š., teigė nematę jokių akivaizdžių smurto žymių ant mergaitės, išskyrus tai, kad E. Š. skruostas buvo paraudęs (1 t., b. l. 174–176), o iš byloje esančio pareigūno M. M. 2016 m. lapkričio 8 d. tarnybinio pranešimo matyti, jog šis pareigūnas aplinkybės apie paraudusį mergaitės skruostą apskritai nenurodė, priešingai, minėtame tarnybiniame pranešime teigiama, kad akivaizdžių sužalojimų ant mergaitės nesimatė, objektyvių duomenų, kad R. Š. smurtauja prieš dukrą, nebuvo užfiksuota, todėl procesinio sprendimo priėmimui buvo nuspręsta patikslinti įvykio aplinkybes (1 t., b. l. 5). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nėra pakankamai patikimų duomenų apie tai, kuris E. Š. skruostas galėjo būti paraudęs ir ar apskritai buvo paraudęs, taip pat nėra jokių duomenų, kokiomis aplinkybėmis minimas paraudimas galėjo susiformuoti, nes A. Š. apylinkės teisme nurodė, kad buvo paraudęs vienas mergaitės skruostas, o R. Š. nurodė, jog buvo paraudę abu mergaitės skruostai (1 t., b. l. 176). Atsižvelgiant į tai, kad nuo įvykio praėjo ilgas laiko tarpas, minimų prieštaravimų dėl skruosto paraudimo buvimo, susidarymo aplinkybių pašalinti nėra galimybės. Pažymėtina, kad liudytojų A. Š., E. D., B. B., V. R. parodymai tik patvirtina faktą, jog kaltinime nurodytu laiku tarp R. Š. ir jos dukros E. Š. įvyko konfliktas, tačiau šių liudytojų parodymai nepatvirtina, jog minėto konflikto metu R. Š. savo dukros atžvilgiu panaudojo kokius nors smurtinius veiksmus, nes minėti liudytojai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiami apylinkės teisme patvirtino, kad nematė jokių smurto žymių, be to, viena iš nukentėjusiosios draugių (E. D.) ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad E. Š. „yra linkusi pameluoti ir išsigalvoti“ (1 t., b. l. 48, 52–53, 59, 175). Taigi, išskyrus nenuoseklius ir prieštaringus nukentėjusiosios E. Š. parodymus, kitų patikimų duomenų, patvirtinančių kaltinimo R. Š. pagrįstumą, byloje nėra, todėl apylinkės teismas, vadovaudamasis nekaltumo prezumpcijos principu, nepavykus pašalinti abejonių dėl byloje kilusių prieštaravimų, pagrįstai byloje kilusias abejones vertino baudžiamojon atsakomybėn traukiamos R. Š. naudai. Pritartina prokurorės argumentams, kad tą pačią dieną nepradėtas ikiteisminis tyrimas nėra pagrindas išvadai, jog nebuvo nustatyta smurto požymių, tačiau šiuo atveju pažymėtina, kad vien tai, jog Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 168 straipsnio 1 dalis suteikia teisę nuo gauto pranešimo, skundo, pareiškimo apie galimai padarytą nusikalstamą veiką nepradėti ikiteisminio tyrimo per 10 dienų, o atlikti proceso veiksmus, siekiant patikslinti įvykio aplinkybes, neatleidžia ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio subjekto nuo pareigos ikiteisminį tyrimą organizuoti efektyviai ir siekti pašalinti ikiteisminio tyrimo metu atsiradusius prieštaravimus.Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nevertino tos aplinkybės, kad nors R. Š. ir neigė padariusi jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką, tačiau pripažino, jog buvo užlaužusi dukters ranką ir tik panaudojusi jėgą telefoną atėmė. Akivaizdu, kad šios aplinkybės gali patvirtinti buvus tam tikrą galimą konfliktą bei fizinį kontaktą, tačiau tokių R. Š. veiksmų, net jeigu jie ir buvo (telefono paėmimas panaudojant fizinę jėgą), teismas negali vertinti kaip nusikaltimo BK 140 prasme. Visų pirma, tokie veiksmai išteisintajai R. Š. nebuvo inkriminuoti, antra, nėra nustatyta, kad tokie pastarosios veiksmai sukėlė jos dukrai fizinį skausmą, t. y pasekmes, kurioms atsiradus iškyla baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio nuostatas.Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija nemato objektyvaus pagrindo tenkinti prokurorės apeliacinio skundo ir, vadovaujantis prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, pripažinti kalta ir nuteisti R. Š. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, patikrinusi juos tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad R. Š. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį išteisinta pagrįstai, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), todėl naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą nuosprendį ar jį keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Raimondos Mackevičienės apeliacinį skundą.