- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-12-16
- Bylos Nr.
- I-363-289/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00534-2014-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Virginijus Stankevičius
- Pareiškėjas
- A. G., K. M., R. K., E. R., G. L., R. S., R. J., D. B., I. B., Z. G., O. B., J. Č., V. P., J. M., I. K., L. A., B. R., J. A., D. Š., J. G., B. I., G. P., J. O., R. P., G. B., Z. P., I. D., L. S., I. J., V. K., G., S. B., G. R., I. Z., D. Ž., V. L., G. G., J. J., L. G., J. D., R. D., S. Š., D. V., N. S., L. N., A. S., J. B., R. L., V. V., J. V., A. U., G. S., A. T., V. S., V. R., I. S., V. Ž., G. J., A. L.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus
- Kategorijos
nedalyvaujant pareiškėjams: A. G., K. M., R. K., E. R., G. L., R. S., R. J., D. B., I. B., Z. G., O. B., J. Č., V. P., J. M., I. K., L. A., B. R., J. A., D. Š., J. G., B. I., G. P., J. O., R. P., G. B., A. G., Z. P., I. D., L. S., I. J., V. K., G. L, S. B., G. R., S. B., I. Z., D. Ž., V. L., G. G., J. J., L. G., J. D., R. D., S. Š., D. V., N. S., L. N., V. P., A. S., J. B., J. M., J. M., J. G., R. L., V. V., J. V., A. U., I. Z., J. J., G. S., A. T., V. S., V. R., I. S., D. Š., V. Ž., R. K., R. L., Z. P., G. J., A. L.,
nedalyvaujant pareiškėjų atstovui Socialinio draudimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkui V. K.,
nedalyvaujant atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų: A. G., K. M., R. K., E. R., G. L., R. S., R. J., D. B., I. B., Z. G., O. B., J. Č., V. P., J. M., I. K., L. A., B. R., J. A., D. Š., J. G., B. I., G. P., J. O., R. P., G. B., A. G., Z. P., I. D., L. S., I. J., V. K., G. L., S. B., G. R., S. B., I. Z., D. Ž., V. L., G. G., J. J., L. G., J. D., R. D., S. Š., D. V., N. S., L. N., V. P., A. S., J. B., J. M., J. M., J. G., R. L., V. V., J. V., A. U., I. Z., J. J., G. S., A. T., V. S., V. R., I. S., D. Š., V. Ž., R. K., R. L., Z. P., G. J., A. L. – skundą ir patikslintus skundus dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėjai: A. G., K. M., R. K., E. R., G. L., R. S., R. J., D. B., I. B., Z. G., O. B., J. Č., V. P., J. M., I. K., L. A., B. R., J. A., D. Š., J. G., B. I., G. P., J. O., R. P., G. B., A. G., Z. P., I. D., L. S., I. J., V. K., G. L., S. B., G. R., S. B., I. Z., D. Ž., V. L., G. G., J. J., L. G., J. D., R. D., S. Š., D. V., N. S., L. N., V. P., A. S., J. B., J. M., J. M., J. G., R. L., V. V., J. V., A. U., I. Z., J. J., G. S., A. T., V. S., V. R., I. S., D. Š., V. Ž., R. K., R. L., Z. P., G. J., A. L. (toliau – ir pareiškėjai) – kreipėsi į teismą su skundu (I tomas, b. l. 2–15), kurį patikslino (II tomas, b. l. 24–37, VII tomas, b. l. 153–166), prašydami priteisti A. G. – 220,29 Eur, K. M. – 1987,26 Eur, R. K. – 1659,82 Eur, E. R. – 214,68 Eur, G. L. – 1998,68 Eur, R. S. – 1648,35 Eur, R. J. – 1603,67 Eur, D. B. – 1832,06 Eur, I. B. – 1626,40 Eur, Z. G. – 2396,85 Eur, O. B. – 236,71 Eur, J. Č. – 1247,35 Eur, V. P. – 1831,64 Eur, J. M. – 1099,57 Eur, I. K. – 1421,40 Eur, L. A. – 2922,86 Eur, B. R. – 1251,46 Eur, J. A. – 1676,84 Eur, D. Š. – 768,12 Eur, J. G. – 1244,12 Eur, B. I. – 3188,31 Eur, G. P. – 918,16 Eur, J. O. – 1247,74 Eur, R. P. – 579,85 Eur, G. B. – 218,69 Eur, A. G. – 1272,49 Eur, Z. P. – 1673,50 Eur, I. D. – 419,04 Eur, L. S. – 242,86 Eur, I. J. – 219,16 Eur, V. K. – 1526,17 Eur, G. L. – 562,72 Eur, S. B. – 1246,97 Eur, G. R. – 215,36 Eur, S. B. – 572,68 Eur, I. Z. – 1425,44 Eur, D. Ž. – 1261,01 Eur, V. L. – 1204,96 Eur, G. G. – 2499,53 Eur, J. J. – 570,97 Eur, L. G. – 3474,54 Eur, J. D. – 418,63 Eur, R. D. – 1710,73 Eur, S. Š. – 519,54 Eur, D. V. – 1960,80 Eur, N. S. – 3208,59 Eur, L. N. – 4153,14 Eur, V. P. – 1677,03 Eur, A. S. – 1967,44 Eur, J. B. – 3802,76 Eur, J. M. – 515,48 Eur, J. M. – 1493,43 Eur, J. G. – 2584,91 Eur, R. L. – 2297,10 Eur, V. V. – 517,70 Eur, J. V. – 242,70 Eur, A. U. – 1905,21 Eur, I. Z. – 1269,21 Eur, J. J. – 1285,69 Eur, G. S. – 2390,84 Eur, A. T. – 949,39 Eur, V. S. – 2375,77 Eur, V. R. – 1470,17 Eur, I. S. – 35,52 Eur, D. Š. – 441,77 Eur, V. Ž. – 57,54 Eur, R. K. – 58,63 Eur, R. L. – 1654,56 Eur, Z. P. – 3484,77 Eur, G. J. – 2505,81 Eur, A. L. – 1563,86 Eur negrąžintiną darbo užmokestį, susidariusį išminusavus grąžintiną dalį pagal Grąžinimo įstatymą už visą laikotarpį, kurio metu pareiškėjai gavo sumažintą darbo užmokestį, kaip tai numatyta Grąžinimo įstatyme. Taip pat pateikė prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.
Pareiškėjai į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimais (VII tomas, b. l. 79–149).
Šalies argumentai
Pareiškėjai patikslintame skunde (VII tomas, b. l. 153–166) nurodė, kad atsisako dalies skundo reikalavimų dėl tos sumos, kuri apskaičiuota pagal Grąžinimo įstatymą. Pareiškimo teikimo metu Lietuvos Respublikos valstybė (Seimas) nebuvo nustačiusi jokio kompensavimo mechanizmo dėl sumažinto darbo užmokesčio grąžinimo. Konstitucinis Teismas nustatė konkretų būdą, kuriuo privalo būti kompensuoti praradimai, atsiradę dėl neproporcingo asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo ekonomikos krizės laikotarpiu, t. y. pareigą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas akcentavo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį, ir toks teisinis reguliavimas nustatytinas nedelsiant, siekiant išvengti masinio asmenų kreipimosi į teismus prašant priteisti neišmokėtą atlyginimų dalį. Lietuvos Respublikos Seimas tik 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., ir nors valstybė savo įsipareigojimą nustatyti kompensavimo mechanizmą įvykdė, pareiškėjų teisėti lūkesčiai nepasitvirtino. Konstitucinis Teismas pažymėjo inter alia tai, kad pagal Konstituciją praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Taigi Konstitucinis Teismas nustatė konkretų būdą, kuriuo privalo būti kompensuoti praradimai, atsiradę dėl neproporcingo asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo ekonomikos krizės laikotarpiu, t. y. pareigą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas akcentavo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį, ir toks teisinis reguliavimas nustatytinas nedelsiant, siekiant išvengti masinio asmenų kreipimosi į teismus prašant priteisti neišmokėtą atlyginimų dalį.
Pareiškėjai pažymėjo, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai teikia argumentus, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, nes apskaičiavus pareiškėjams grąžintinas sumas dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio pagal Grąžinimo įstatymą pareiškėjams liko nedidelės sumos. Akivaizdu, kad realiai negauto darbo užmokesčio dalis ir grąžintina suma pagal valstybės nustatytą mechanizmą yra neadekvačiai skirtinga ir didžiąja dalimi nekompensuoja negauto, sumažinto darbo užmokesčio. Valstybė išskyrė atskiras asmenų grupes ir pati nesilaikė nediskriminavimo principo (LR Konstitucijos 29 straipsnis – Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu). Valstybė sumažinusi socialines išmokas, priėmė teisės aktus, pagal kuriuos išmokų gavėjams buvo grąžintos/grąžinamos visos neišmokėtos išmokų dalys, o valstybės tarnautojams nustatomas neadekvatus grąžinimo mechanizmas. Valstybė nenuosekliai laikosi savo pačios įtvirtintų principų: 2002–2003 metais valstybės tarnautojams buvo sumažintas darbo užmokestis (pareiginė alga (atlyginimas) buvo skaičiuojamas pagal atitinkamą formulę bei taikomas indeksavimas). Valstybė priėmė teisės aktus, tai yra: Lietuvos Respublikos darbo užmokesčio dalies, nesumokėtos valstybės tarnautojams remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaravusiomis Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies nuostatomis, grąžinimo įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. liepos 14 d. nutarimas Nr. 720 „Dėl Valstybės tarnautojams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo taisyklių patvirtinimo“ – pagal kuriuos buvo grąžintas visas neišmokėtas darbo užmokestis. Tačiau sumažinus valstybės tarnautojų atlyginimus 2009–2013 m., valstybė sugalvojo formulę, pagal kurią grąžintina suma siekia tik 3–5 procentus negauto darbo užmokesčio. Valstybė, nustatydama grąžinimo mechanizmą, numatė, kad neišmokėto darbo užmokesčio dalis bus mokama atitinkamais procentais per penkerius metus. Pažymėtina, kad nors ir nustatydama netinkamą grąžinamo darbo užmokesčio dydį, valstybė įteisino grąžinimą už visą neteisingai mokėtą laikotarpį – tai yra nuo 2009 m. birželio iki 2013 m. rugsėjo 30 d., todėl akivaizdu, kad teisės aktų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia pripažįsta savo neteisėtus veiksmus.
Pareiškėjai taip pat pateikė prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (VII tomas, b. l. 167–179) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo (2015-06-30 Nr. XII-1927) 2 straipsnio 2 dalyje numatyta dėl ekonomikos krizės sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo tvarka (formulė) (ta apimtimi, jog nustatyta tvarka yra naujai reguliuojami teisiniai santykiai / juridiniai faktai, įvykę iki šio įstatymo priėmimo; o taip pat nustatyta tvarka nėra kompensuojami, grąžinami visi asmens patirti darbo užmokesčio praradimai laikotarpiu nuo 2009-05-01 iki 2013-09-30 dėl taikyto Konstitucijai prieštaraujančio norminio reguliavimo) neprieštarauja numatytam lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) principui, Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam principui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 23 straipsnio nuostatai „nuosavybė neliečiama“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pareiškėjų atstovas Socialinio draudimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas V. K. į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu (VII tomas, b. l. 150).
Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdį pranešta tinkamai, teismo šaukimu (II tomas, b. l. 151), atsakovas prašo bylą nagrinėti jo atstovui nedalyvaujant (VII tomas, b. l. 187). Atsiliepimuose (VII tomas, b. l. 59–64, 182–187) nurodė, kad atsakovas, apskaičiuodamas nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 pareiškėjams darbo užmokestį, taikė tuo metu galiojusius teisės aktus. Yra priimtas Grąžinimo įstatymas, kuriame yra nustatyta pareiga atsakovui kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Prašo pareiškėjų reikalavimų dalį dėl 101946,98 Eur priteisimo spręsti teismo nuožiūra. Jei teismas nuspręstų tenkinti pareiškėjų reikalavimus, tai prašo taikyti 3 metų senaties terminą bei atidėti darbo užmokesčio dalies mokėjimą. Atsakovas palieka pareiškėjų prašymą dėl kreipiamasi į Konstitucinį Teismą spręsti teismo nuožiūra.
Pareiškėjų: A. G., K. M., R. K., E. R., G. L., R. S., R. J., D. B., I. B., Z. G., O. B., J. Č., V. P., J. M., I. K., L. A., B. R., J. A., D. Š., J. G., B. I., G. P., J. O., R. P., G. B., A. G., Z. P., I. D., L. S., I. J., V. K., G. L., S. B., G. R., S. B., I. Z., D. Ž., V. L., G. G., J. J., L. G., J. D., R. D., S. Š., D. V., N. S., L. N., V. P., A. S., J. B., J. M., J. M., J. G., R. L., V. V., J. V., A. U., I. Z., J. J., G. S., A. T., V. S., V. R., I. S., D. Š., V. Ž., R. K., R. L., Z. P., G. J., A. L. – skundas ir patikslinti skundai atmestini kaip nepagrįsti.
Byloje kilo ginčas dėl pareiškėjams 2009–2013 m. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjai bylai aktualiu laikotarpiu dirbo VSDFV Mažeikių skyriuje valstybės tarnautojais. Pareiškėjai nurodė, kad buvo pažeista jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą ir prašė jiems priteisti darbo užmokesčio dalį, kuris buvo nepagrįstai neišmokėta pritaikius Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reglamentavimą. Taip pat pareiškėjai nurodė, kad Grąžinimo įstatymo nuostatos efektyviai neapgina pažeistų pareiškėjų teisių, Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, o kompensacijų dydžiai yra netinkami ir, pareiškėjų manymu, prieštarauja Konstitucijai.
Pareiškėjo teisė administracinėje byloje atsisakyti teismui paduoto skundo (prašymo) yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 50 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią pareiškėjas turi teisę atsisakyti skundo (prašymo, pareiškimo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje, iki teismas išeina į pasitarimų kambarį. Teismas nepriima pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymo, jeigu tai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui.
Teismo vertinimu, pareiškėjų atsisakymas nuo dalies reikalavimų atitinka ABTĮ reikalavimus, neprieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms ar viešajam interesui, nepažeidžia suinteresuotų asmenų teisių ar teisėtų interesų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta ir vadovaujantis ABTĮ 103 straipsnio 4 punktu, administracinės bylos dalis dėl pareiškėjų reikalavimų priteisti jiems neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, kuri apskaičiuota pagal Grąžinimo įstatymą, nutrauktina pareiškėjams atsisakius dalies reikalavimų.
2009 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad šis įstatymo projektas buvo parengtas sunkėjant ekonominei ir finansinei šalies situacijai, įgyvendinant Penkioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklos programos, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. XI-52, II dalyje numatytą Krizės įveikimo planą, kuriuo siekiama sumažinti valstybės biudžeto asignavimus darbo užmokesčiui ir stabilizuoti valstybės finansų sistemą, racionaliau naudoti valstybės lėšas.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, 2009 m. kovo 10 d. įstatymo Nr. XI-186 redakcija) 23 straipsnyje nustatyta, kad Valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. To paties įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnyje nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį arba tarnybinį rangą; 4) už diplomatinį rangą; 5) pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas.
Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo redakcijoje, galiojusioje iki 2009 m. balandžio 30 d., buvo įtvirtinti tokie 11–18 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientai: 11 kategorijos – 5,2, 12 kategorijos – 5,7, 13 kategorijos – 6,3, 14 kategorijos – 7,0, 15 kategorijos – 7,8, 16 kategorijos – 8,7, 17 kategorijos – 9,7, 18 kategorijos – 10,8. 2009 m. gegužės 1 d. įsigaliojo Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimai (2009 m. balandžio 23 d. įstatymas Nr. XI-227), kuriais buvo nustatyti tokie 15–18 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientai: 15 kategorijos – 7,6, 16 kategorijos – 8,4, 17 kategorijos – 9,1, 18 kategorijos – 9,9. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas buvo pakeistas dar kartą (2009 m. liepos 17 d. įstatymu Nr. XI-363), nustatant tokius 11–18 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientus: 11 kategorijos – 5,17, 12 kategorijos – 5,64, 13 kategorijos – 6,2, 14 kategorijos – 6,86, 15 kategorijos – 7,41, 16 kategorijos – 8,1, 17 kategorijos – 8,69, 18 kategorijos – 9,35.
Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies redakcijoje, galiojusioje iki 2009 m. rugpjūčio 1 d., buvo numatyta, jog priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 15 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 50 procentų pareiginės algos. 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymu Nr. XI-363 nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo pakeista Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis, nustatant, kad priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 10 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 20 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo pakeitimais (2010 m. birželio 30 d. įstatyme Nr. XI-944, 2011 m. lapkričio 22 d. įstatyme Nr. XI-1721, 2012 m. gruodžio 20 d. įstatyme Nr. XII-114) buvo nustatyta, kad sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai ir pareiginių algų koeficientai galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime inter alia pripažino, kad:
1) Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009 m. balandžio 23 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. gegužės 1 d.), kuriame buvo nustatyti sumažinti 15–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Žemesnės instancijos teismas
2) Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis (2009 m. balandžio 23 d. redakcija, 2010 m. birželio 30 d. redakcija, 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija,) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
3) Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009 m. liepos 17 d. redakcija), kuriame nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Žemesnės instancijos teismas
4) Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, 2010 m. birželio 30 d. redakcija, 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
5) Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. rugpjūčio 1 d.) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Žemesnės instancijos teismas
6) Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, 2010 m. birželio 30 d. redakcija, 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai kreipėsi į teismą su reikalavimu priteisti dalį jų darbo užmokesčio, kuris buvo sumažintas įstatymo, pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai, kreipdamiesi į teismą dėl subjektinių teisių gynimo, siekia, kad antikonstituciniai teisiniai padariniai būtų pašalinti už visą laikotarpį, taigi už laikotarpį iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo.
Pažymėtina, kad teisės aktai neįtvirtina specialaus termino, per kurį asmenys, remdamiesi Konstitucinio Teismo sprendimu, kuriuo teisės aktas pripažįstamas prieštaraujančiu Konstitucijai, turi teisę kreiptis į teismą dėl subjektinių teisių gynimo ar dėl administracinių aktų panaikinimo. Todėl teismų praktikoje yra vadovaujamasi įstatyme nustatytais ieškinio senaties terminais, per kuriuos asmenys gali kreiptis į teismą dėl subjektinių teisių gynimo, arba procesiniais terminiais, per kuriuos asmenys gali paduoti skundą dėl administracinių aktų teisėtumo. Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-669-602-2016 pažymėjo, kad asmeniui kreipiantis į teismą dėl antikonstituciniu pripažinto įstatymo taikymo pasekmių pašalinimo, visais atvejais turi būti paisoma su konstituciniu teisinės valstybės principu susijusio principo lex retro non agit, pagal kurį teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignior retro agit). Kitaip sakant, kreiptis į teismą dėl antikonstitucinių teisinių padarinių galima, jeigu nebus įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013) yra konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis). DK 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamoje byloje ginčas vyksta dėl trunkamojo pažeidimo, kai pareiškėjams kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Pareiškėjai kreipėsi į teismą 2014 m. vasario 13 d., prašydami priteisti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto darbo užmokesčio nuo 2009–2013 m., todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjai kreipėsi į teismą nepraleidę ieškinio senaties termino (dėl dalies laikotarpio), tad laikytina, kad teisiniai santykiai, iš kurių kyla pareiškėjų reikalavimai, yra nepasibaigę, todėl nagrinėjamoje byloje svarstytinas klausimas dėl pareiškėjų reikalavimų pagrįstumo.
Konstitucinis Teismas konstatavo, kad minėtais įstatymais valstybės tarnautojų atlyginimų mažinimo skirtingas mastas, vertinant procentais, priklausė ne tik nuo pareigybių kategorijų vietos jų sistemoje, bet ir nuo valstybės tarnautojų turimos kvalifikacijos: kuo aukštesnė pareigybės kategorija ir valstybės tarnautojo kvalifikacija, tuo didesnis valstybės tarnautojo atlyginimo mažinimo mastas. Pareiginės algos koeficientų mažinimo ir priedų už kvalifikacinę klasę mažinimo priemonių taikymas lėmė labai skirtingą valstybės tarnautojų atlyginimų mažinimo mastą, vertinant procentais (neatsižvelgiant į bazinio dydžio pokyčius): žemesnių pareigybių kategorijų (1–10 kategorijų) žemiausios kvalifikacijos ar mažiausiai patirties turintiems (neturintiems kvalifikacinės klasės) valstybės tarnautojams atlyginimai dėl šių priemonių nesumažinti, o aukštesnių pareigybių kategorijų (11–20 kategorijų) ir (ar) aukštesnės kvalifikacijos ar daugiau patirties turintiems valstybės tarnautojams (inter alia 1–10 pareigybių kategorijų, turintiems kvalifikacinę klasę) atlyginimai dėl abiejų šių priemonių sumažinti iki 29,73 proc. (20 kategorijos valstybės tarnautojams, kuriems suteikta pirma kvalifikacinė klasė); 11–20 kategorijos valstybės tarnautojams, turintiems kvalifikacinę klasę, kuriems taikytos abi šios papildomos darbo užmokesčio mažinimo priemonės, atlyginimai sumažinti nuo 4,9 proc. (11 kategorijos valstybės tarnautojams, kuriems suteikta trečia kvalifikacinė klasė) iki 29,73 proc. (20 kategorijos valstybės tarnautojams, kuriems suteikta pirma kvalifikacinė klasė) (Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas).
Konstitucinis Teismas taip pat nurodė savo jurisprudencijoje ne kartą minėtą taisyklę, kad įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlyginimai įvairiems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų teisinį reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes; tačiau ir tokiais atvejais įstatymų leidėjas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. paisyti proporcingumo principo reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2013 m. liepos 1 d. nutarimas). Valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti valstybės tarnautojų atlyginimus siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, įstatymų leidėjui kyla priedermė nustatyti tolygų, nediskriminacinį valstybės tarnautojų atlyginimų mažinimo mastą, kuriuo visoms valstybės tarnautojų kategorijoms (ir kitiems iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų finansuojamiems darbuotojams) atlyginimai būtų mažinami taip, kad nebūtų pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų atlyginimų skirtingoms valstybės tarnautojų kategorijoms dydžių proporcijos. Pagal Konstituciją netoleruotinos situacijos, kai valstybės tarnautojų atlyginimai valstybėje esant sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai sumažinami neproporcingai, inter alia taip, kad atliekančio sudėtingą darbą aukštos kvalifikacijos valstybės tarnautojo atlyginimo dydis būtų priartintas prie mažiau sudėtingą darbą dirbančio žemesnės kvalifikacijos valstybės tarnautojo atlyginimo ar net suvienodinamas su juo arba tam tikrų grupių valstybės tarnautojų atlyginimai sumažinami atsižvelgiant ne į visą gaunamą darbo užmokestį, o tik į atskiras valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sudedamąsias dalis ir pan. Tokiais atvejais ne tik paneigiami konstituciniai proporcingumo, lygiateisiškumo, teisingumo principai, bet ir nukrypstama nuo konstitucinės valstybės tarnybos sampratos ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatos, įtvirtinančios žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą.
Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pažymėjo, kad iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos (Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas). Tai iš esmės reiškia, kad, pagal šį Konstitucinio Teismo nutarimą, įstatymų leidėjui kyla pareiga išmokėti ne skirtumą tarp darbo užmokesčio, apskaičiuoto pagal iki antikonstitucinių įstatymų nuostatų priėmimo galiojusį reguliavimą ir faktiškai išmokėto darbo užmokesčio, o skirtumą tarp išmokėto darbo užmokesčio ir proporcingai sumažinto darbo užmokesčio.
Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas). Šiuo įstatymu įgyvendinami Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimai, nustatant dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo pagrindus.
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucija, inter alia jos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią inter alia Seimo aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad Seimo aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, nepaneigia Seimo teisės nustatyti tokį naują teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai, t. y. naują teisinį reguliavimą taikyti ir santykiams, kurie atsirado iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas minėtas Konstitucinio Teismo sprendimas. Tokiu teisiniu reguliavimu turi būti paisoma Konstitucijos, juo negali būti pažeistas viešasis interesas, jis turi atitikti inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo reikalavimus: negali būti sudaryta prielaidų paneigti teisingumą, teisinį tikrumą, teisinį saugumą, juo turi būti apsaugotos kitų asmenų sąžiningai įgytos teisės (Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimas).
Motyvuojamoji dalis
Pagal Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis apskaičiuojama kaip skirtumas tarp asmens darbo užmokesčio (atlyginimo), apskaičiuoto taikant Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintas įstatymų nuostatas, ir dalies darbo užmokesčio (atlyginimo), apskaičiuoto pagal iki šių įstatymų nuostatų įsigaliojimo galiojusį reguliavimą. Ši dalis apskaičiuojama remiantis įstatyme nustatytu koeficientu, kuris, skaičiuojant mėnesio grąžintiną dydį už 2009 metų mėnesius, yra 0,98, o už 2010–2013 metų mėnesius – 0,955. Šiame straipsnyje taip pat išdėstyta taip apskaičiuotos nepriemokos išmokėjimo tvarka ir terminai – 5 proc. 2016 metais, 20 proc. 2017 metais, 25 proc. 2018 metais, 25 proc. 2019 metais ir 25 proc. 2020 metais. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu Nr. 903 patvirtino Grąžintinos asmeniui neišmokėto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies, socialinių ir kitų nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamų išmokų skirtumo apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašą, kuriuo yra reglamentuotas Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymo įgyvendinimas. Taigi šiais teisės aktais yra iš esmės sureguliuotas darbo užmokesčio dalies išmokėjimas. Pažymėtina, kad, pagal Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymo 1 straipsnį, yra numatoma grąžinti darbo užmokesčio dalį, neišmokėtą nuo Konstitucijai prieštaravusių įstatymų nuostatų įsigaliojimo (2009 m. gegužės 1 d.), o neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo klausimą sprendžiantis teismas yra ribojamas įstatymuose nustatytų terminų.
Pareiškėjų pažeistos teisės šiuo atveju turi būti atstatomos taip kompensuojant neišmokėtą darbo užmokestį, kad ginčo laikotarpiu valstybės tarnautojų patirti praradimai būtų proporcingi, atitiktų asmenų lygiateisiškumo principą. Toks kompensavimo mechanizmas yra nustatytas Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme ir teismas neturi pagrindo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nukrypstant nuo šio įstatymo nuostatų. Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme įtvirtintos atsakovo pareigos grąžinti neišmokėtą darbo užmokestį įvykdymo terminas šiuo metu nėra suėjęs, todėl teismas neturi pagrindo priteisti. Tuo atveju, jeigu įgaliota institucija ateityje neišmokės darbo užmokesčio nepriemokos šiame įstatyme nustatyta tvarka ir terminais, pareiškėjai galės ginti savo teises kreipiantis į teismą.
Kaip jau minėta, pareiškėjai nurodė, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas ir prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Šiuo aspektu teismas pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 kt.). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tačiau šiuo atveju teismui, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgus į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, nekyla abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) galimo neatitikimo Konstitucijai dėl pareiškėjų išdėstytų teiginių, todėl pareiškėjų prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintinas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2450-575/2016).
Remiantis oficialiąja konstitucine jurisprudencija matyti, kad valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei ir finansinei padėčiai asmenys neturi absoliučių teisėtų lūkesčių, kad iš valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšų gaunamas apmokėjimas už darbą ar kitos socialinio pobūdžio išmokos apskritai nebus mažinamos. Išimtiniais atvejais šios išmokos gali būti mažinamos, jei tai yra būtina siekiant apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d., 2011 m. vasario 14 d., 2013 m. liepos 1 d., 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą). Vadinasi, valstybėje susiklosčius sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai tam tikrų teisėtų lūkesčių neįgyvendinimas dėl ekonomikos krizės gali būti laikomas konstituciškai pateisinamu.
Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reguliavimą, byloje surinktų įrodymų visumą, pareiškėjų skundas ir patikslinti skundai atmestini kaip nepagrįsti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 103 straipsnio 4 punktu, 132 straipsniu,
nusprendžia:
Nutraukti administracinę bylą dėl pareiškėjų reikalavimų priteisti K. M. –1264,00 Eur, R. K. – 2035,92 Eur, G. L. – 1100,84 Eur, R. S. – 158,96 Eur, R. J. – 171,80 Eur, D. B. – 99,13 Eur, I. B. – 933,32 Eur, Z. G. – 2564,23 Eur, J. Č. – 49,96 Eur, V. P. – 1413,76 Eur, J. M. – 56,64 Eur, I. K. – 68,33 Eur, L. A. – 2967,48 Eur, B. R. – 47,68 Eur, J. A. – 287,64 Eur, D. Š. – 121,13 Eur, J. G. – 52,76 Eur, B. I. – 4761,76 Eur, G. P. – 489,20 Eur, J. O. – 57,43 Eur, A. G. – 55,57 Eur, Z. P. – 942,32 Eur, V. K. – 824,52 Eur, S. B. – 54,80 Eur, I. Z. – 73,16 Eur, D. Ž. – 50,87 Eur, V. L. – 54,13 Eur, G. G. – 2380,60 Eur, L. G. – 7547,00 Eur, R. D. – 833,63 Eur, D. V. – 1807,32 Eur, N. S. – 4902,64 Eur, L. N. – 13491,27 Eur, V. P. – 3266,60 Eur, A. S. – 198,80 Eur, J. B. – 9338,44 Eur, J. M. – 39,37 Eur, J. M. – 53,88 Eur, J. G. – 3700,56 Eur, R. L. – 2376,52 Eur, V. V. – 63,32 Eur, A. U. – 1313,28 Eur, I. Z. – 51,96 Eur, J. J. – 51,32 Eur, G. S. – 1894,36 Eur, A. T. – 256,04 Eur, V. S. – 2262,20 Eur, V. R. – 87,12 Eur, R. L. – 477,37 Eur, Z. P. – 7461,11 Eur, G. J. – 2403,36 Eur, A. L. – 2065,27 Eur neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.
Likusią dalį pareiškėjų: A. G., K. M., R. K., E. R., G. L., R. S., R. J., D. B., I. B., Z. G., O. B., J. Č., V. P., J. M., I. K., L. A., B. R., J. A., D. Š., J. G., B. I., G. P., J. O., R. P., G. B., A. G., Z. P., I. D., L. S., I. J., V. K., G. L., S. B., G. R., S. B., I. Z., D. Ž., V. L., G. G., J. J., L. G., J. D., R. D., S. Š., D. V., N. S., L. N., V. P., A. S., J. B., J. M., J. M., J. G., R. L., V. V., J. V., A. U., I. Z., J. J., G. S., A. T., V. S., V. R., I. S., D. Š., V. Ž., R. K., R. L., Z. P., G. J., A. L. – skundo ir patikslintų skundų atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.