Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2021-11-24 · Administracinė byla Nr. eI3-5187-595/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2021-11-24Vilniaus apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2022-12-14Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-11-24
Bylos Nr.
eI3-5187-595/2021
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03253-2021-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Vita Valeckaitė (pirm.)
Pareiškėjas
UAB "Transeco"
Atsakovas
Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Administracinė byla Nr. eI3-5187-595/2021Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03253-2021-1Procesinio sprendimo kategorijos 41; 55.1.3. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. lapkričio 24 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Vita Valeckaitė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Transeco“ skundą atsakovei Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl įsakymo, sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Transeco“ kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. rugsėjo 24 d. sprendimą, panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba) 2021 m. liepos 22 d. įsakymą Nr. V-306 „Dėl valstybės pagalbos mokėjimo sustabdymo socialinei įmonei UAB „Transeco“ (toliau – ir Įsakymas).

Paaiškina, kad Įsakymu vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 29 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. liepos 7 d. nutarimo Nr. 852 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo įgyvendinimo“ 3.1 papunkčiu, ir atsižvelgiant į 2021 m. liepos 20 d. Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau - ir Informatikos ir ryšių departamentas) raštu Nr. 9R-A-12780 pateiktą informaciją, atsakovė sustabdė socialinei įmonei UAB „Transeco“ visos valstybės pagalbos mokėjimą nuo šio sprendimo priėmimo dienos. Ginčijamame Įsakyme remiamasi 2021 m. liepos 20 d. Informatikos ir ryšių departamento rašte Nr. 9R-A-12780 pateikta informacija, kad 2019 m. gegužės 20 d. Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) Panevėžio apygardos valdyboje pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 06-6-00009-19 dėl UAB „Transeco“ direktorės A. J. galimai padarytos nusikalstamos veikos. Nurodoma, jog A. J. 2021 m. birželio 23 d. buvo pripažinta įtariamąja (kaltinamąja) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 222 straipsnio 1 dalį (apgaulingas apskaitos tvarkymas) ir BK 220 straipsnio 1 dalį (neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas). Remiantis tuo, atsakovė sprendė, jog UAB „Transeco“ nebeatitinka Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 14 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytų sąlygų valstybės pagalbai gauti, todėl vadovaujantis Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktu, priėmė sprendimą sustabdyti socialinei įmonei visos valstybės pagalbos mokėjimą nuo 2021 m. liepos 22 d.

Šalies argumentai

Pareiškėja mano, kad toks sprendimas pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teises ir laisves, konstitucinį teisinės valstybės principą ir yra neproporcingas. Visų pirma, Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, pagal kurią asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šiuo atveju Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto kriterijaus taikymui pakanka vien tik fakto, kad socialinei įmonei ar jos vadovui, ar jo įgaliotam asmeniui pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo, nusikaltimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikaltimo, baudžiamojo nusižengimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio baudžiamojo nusižengimo. Toks Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punkte ir 26 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas pagrindas sustabdyti valstybės pagalbos mokėjimą socialinei įmonei iš esmės prilygsta įmonės vadovo laikymui a priori kaltu padarius nusikalstamą veiką ir dėl to baudžiama socialinė įmonė. Atkreipia dėmesį, kad pagal nekaltumo prezumpcijos reikalavimus asmens kaltumas gali būti pripažintas tik įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, o iki jo priėmimo asmuo laikomas nekaltu ir jokios sankcijos dėl pareikštų įtarimų ar kaltinimų negali būti taikomos nei jam, nei su juo susijusiems asmenims. Šiuo atveju pažeidžiama ne tik Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, bet ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalis, nes A. J. atžvilgiu nėra priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis.

Pareiškėjos teigimu, šiuo atveju situacija, kai nesant apkaltinamojo teismo nuosprendžio, tik įtarimų pagrindu jau yra pritaikoma sankcija ir sustabdomas valstybės pagalbos teikimas, paneigia Konstitucijoje įtvirtintą nekaltumo prezumpciją, pažeidžia konstitucijos viršenybės bei konstitucinį teisinės valstybės principą. Be to, sistemiškai aiškinant Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 14 straipsnio 1 dalies 7 punkto ir 7 straipsnio 2 dalies nuostatas, galima daryti išvadą, kad valstybės pagalbos teikimas socialinei įmonei yra sustabdomas ir tuomet, kai nevykdomos Įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos. Valstybės pagalbos teikimo sustabdymas, kaip sankcija, vienodai numatyta taikyti tiek tuo atveju, kai socialinei įmonei ar jos vadovui pradėtas ikiteisminis tyrimas, tiek tuomet, kai vadovas ar socialinė įmonė teismo pripažinti kaltais dėl nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymo, nors iš esmės aukščiau minėti pagrindai nėra lygiaverčiai. Tokiu būdu ikiteisminio tyrimo pradėjimas (įtarimų ar kaltinimų pareiškimas) faktiškai prilyginamas asmens nuteisimui ir pagal Įstatymą socialinei įmonei abiem atvejais taikomos vienodos sankcijos. Toks reglamentavimas yra neproporcingas. Vien ikiteisminio tyrimo pradėjimo faktas nepatvirtina įtarimų pagrįstumo, šioje stadijoje jų nevertina teismas, o Baudžiamojo proceso kodekso 212 straipsnis numato net 10 atvejų, kuomet ikiteisminis tyrimas gali būti nutraukiamas.

Nurodo, kad proporcingumo principo pažeidimą suponuoja ir tai, kad valstybės pagalbos teikimo sustabdymas socialinei įmonei lemia didžiulius finansinius nuostolius. Vadovaujantis Įstatymo 26 straipsnio 6 dalimi, atnaujinus valstybės pagalbos mokėjimą šio straipsnio 5 dalies 4 punkte nurodytais pagrindais (kai tenkinamos visos šio Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2-8 punktuose nurodytos sąlygos), valstybės pagalba yra mokama nuo sprendimo atnaujinti valstybės pagalbos mokėjimą priėmimo dienos. Tai reiškia, kad net ir vėliau nutraukus pradėtą ikiteisminį tyrimą ir panaikinus vadovui pareikštus įtarimus (kaltinimus), valstybės pagalba socialinei įmonei už visą laikotarpį nuo valstybės pagalbos teikimo sustabdymo iki ikiteisminio tyrimo nutraukimo nebepriklausys ir negalės būti suteikta. Ikiteisminis tyrimas dėl UAB „Transeco“ direktorės A. J. galimai padarytos nusikalstamos veikos pradėtas dar 2019 m. gegužės 20 d. Pagal jo metu surinktus duomenis įtarimai A. J. pareikšti daugiau nei po dvejų metų tik 2021 m. birželio 23 d. Be to, Panevėžio apylinkės teismo 2021 m. gegužės 25 dienos nutartimi šiame ikiteisminiame tyrime paskirta ekonominė (apskaitos ir finansų) ekspertizė, pavedant ją atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertams. Atsižvelgiant į tai, kad ekspertizei pateikti UAB „Transeco“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ beveik trejų metų apskaitos duomenys, galima daryti prielaidą, kad minėtos ekspertizės vykdymas užtruks ilgą laiką, juolab, kad ekspertizės pradžia numatyta tik kitais metais. Ikiteisminis tyrimas vyksta jau ilgą laiką ir jo būsima trukmė nėra apibrėžta, todėl valstybės pagalbos teikimo sustabdymo laikotarpis taip pat neaiškus, o tai lemia didžiulius socialinės įmonės finansinius nuostolius.

Pažymi, kad vadovaujantis Įstatymo 26 straipsnio 8 dalies 3 punktu, kai ilgiau kaip 6 mėnesius nuo sprendimo sustabdyti valstybės pagalbą priėmimo dienos netenkinama bent viena šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 3-8 punktuose nurodyta sąlyga, valstybės pagalbos mokėjimas socialinei įmonei nutraukiamas. Atsižvelgiant į tai, kad minėtas ikiteisminis tyrimas, tikėtina, per ateinančius 6 mėnesius nebus užbaigtas ar nutrauktas (nebus spėta atlikti paskirtą ekspertizę), dėl jo vykdymo UAB „Transeco“ gresia apskritai neteikti valstybės pagalbos. Tai bendrovei lemtų neproporcingai didelius finansinius nuostolius, socialiai pažeidžiamų darbuotojų atleidimą ir netgi bankrotą. Kadangi ikiteisminio tyrimo vykdymas ir įtarimų asmeniui pareiškimas nelemia jo kaltės įrodymo, o ikiteisminis tyrimas, net ir atlikus daugybę ikiteisminio tyrimo veiksmų ir po ilgo laiko galiausiai gali būti nutrauktas, dėl to valstybės pagalbos teikimo sustabdymas (o ateityje ir galimas nutraukimas) vien įtarimų ikiteisminiame tyrime pagrindu nėra pripažintinas proporcinga priemone, ženkliai pažeidžia ne tik socialinės įmonės, bet ir joje dirbančių neįgaliųjų teises ir teisėtus interesus.

Atsiliepimas

Atsakovė Užimtumo tarnyba atsiliepime nurodo, jog su skundu nesutinka, prašo jį atmesti.

Nurodo, kad pareiškėja 2021 m. liepos 5 d. pateikė paraišką Užimtumo tarnybai dėl valstybės pagalbos gavimo. Užimtumo tarnybai teisės aktais nustatyta pareiga, gavus socialinės įmonės paraišką gauti valstybės pagalbą, patikrinti, ar pateikti visi dokumentai, ar įmonė atitinka valstybės pagalbai gauti keliamus reikalavimus, tame tarpe ir atitiktį Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punktui, kreipiantis dėl duomenų ir informacijos gavimo į nurodytą instituciją. Užimtumo tarnyba kreipėsi į Informatikos ir ryšių departamentą dėl UAB „Transeco“ ir jos vadovo atitikties Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies ir Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytoms sąlygoms. Buvo gauta informacija, kad pareiškėjos vadovė buvo pripažinta įtariamąja (kaltinamąja) pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir BK 220 straipsnio 2 dalį. Kadangi BK 220 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog už šio nusikaltimo padarymą baudžiama laisvės atėmimu iki aštuonerių metų, todėl UAB „Transeco“ vadovės A. J. galimai padaryta BK 220 straipsnio 2 dalyje nurodyta veika atitinka BK 11 straipsnio 5 dalyje pateikto sunkaus nusikaltimo apibrėžimą, todėl vadovaujantis Įstatymo nuostatomis ir Informatikos ir ryšių departamento 2021 m. liepos 20 d. raštu Nr. 9R-A-12780, buvo priimtas skundžiamas Įsakymas, kuriuo sustabdytas pareiškėjai visos valstybės pagalbos mokėjimas nuo šio Įsakymo priėmimo dienos.

Komisija savo sprendime konstatavo, kad Užimtumo tarnyba yra atsakinga už valstybės pagalbos skyrimo socialinėms įmonėms skyrimą/neskyrimą, sąlygų valstybės pagalbai gauti atitikimo kontrolę ir pritarė atsakovės pozicijai, jog socialinė įmonė, norėdama gauti valstybės pagalbą, privalo atitikti visas Įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sąlygas, o neatitikus sąlygos, kad socialinei įmonei ar jos vadovui, ar jo įgaliotam asmeniui nepradėtas ikiteisminis dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo, nusikaltimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio baudžiamojo nusižengimo, valstybės pagalbos mokėjimas sustabdomas.

Pažymi, kad iki 2020 m. sausio 1 d. galiojusioje Įstatymo redakcijoje nebuvo numatytas aptariamas valstybės pagalbos sustabdymo pagrindas, tačiau Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas (toliau įstatymų leidėjas), siekdamas socialinių įmonių, siekiančių gauti valstybės pagalbą, veiklos skaidrumo, į šiuo metu galiojančio Įstatymo redakciją įtraukė sąlygą, įtvirtintą Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punkte. Esant Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytoms aplinkybėms, socialinei įmonei yra tik sustabdomas valstybės pagalbos mokėjimas. Kai tuo tarpu Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu panaikinamas socialinės įmonės statusas.

Nurodo, kad pareiškėja 2021 m. rugpjūčio 3 d. raštu Nr. S-20 (registruota Užimtumo tarnyboje 2021-08­05 Nr. G(19.4)-38838 „Dėl informacijos apie socialinės įmonės UAB „Transeco“ vadovo pasikeitimą“) kreipėsi į Užimtumo tarnybą. Šiame rašte nurodė, kad 2021 m. liepos 26 d. neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu UAB „Transeco“ vadove yra paskirta V. V. ir prašė atsižvelgti atnaujinant valstybės pagalbos mokėjimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai valstybės pagalbos mokėjimas buvo sustabdytas Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, Užimtumo tarnybos direktoriaus 2021 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. V-333 „Dėl valstybės pagalbos mokėjimo atnaujinimo nuo sprendimo atnaujinti valstybės pagalbą priėmimo dienos“ valstybės pagalbos mokėjimas buvo atnaujintas ir valstybės pagalba socialinei įmonei UAB „Transeco“ mokama nuo šio įsakymo priėmimo dienos. Užimtumo tarnyba 2021 m. rugpjūčio 13 d. išsiuntė pareiškėjai raštą Nr. Sd-2145 „Dėl valstybės pagalbos mokėjimo atnaujinimo socialinei įmonei UAB „Transeco“ kartu su skundžiamu įsakymu. Taigi, pareiškėja, teikdama Komisijai 2021 m. rugpjūčio 19 d. skundą, žinojo, kad jai yra atnaujintas valstybės pagalbos mokėjimas. Komisija sprendime padarė teisingą ir nenuginčijamą išvadą, jog UAB „Transeco“ neatitiko Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytos sąlygos, todėl Užimtumo tarnyba, vadovaudamasi Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktu pagrįstai priėmė Įsakymą. Atkreipia dėmesį, jog atsakovė neturi pasirinkimo laisvės, nes Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkte imperatyviai nurodyta, kad valstybės pagalbos mokėjimas socialinei įmonei sustabdomas, kai netenkinama bent viena iš sąlygų, nurodytų Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 - 8 punktuose. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, Užimtumo tarnyba teismo prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2021 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. 21R-639 (AG-577/02-2021) palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Užimtumo tarnybos 2021 m. liepos 22 d. įsakymo Nr. V-306 „Dėl valstybės pagalbos mokėjimo sustabdymo socialinei įmonei „Transeco“ pagrįstumo ir teisėtumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja UAB „Transeco“ 2021 m. liepos 5 d. pateikė paraišką Užimtumo tarnybai dėl valstybės pagalbos gavimo.

Užimtumo tarnyba kreipėsi į Informatikos ir ryšių departamentą dėl UAB „Transeco“ ir jos vadovo atitikties Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies ir Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytoms sąlygoms.

Informatikos ir ryšių departamentas rašte Nr. 9R-A-12780 nurodė, jog FNTT 2019 m. gegužės 30 d. yra pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 06-6-00009-19 ir 2021 m. birželio 23 d. A. J. (UAB „Transeco“ vadovė) buvo pripažinta įtariamąja (kaltinamąja) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalį (apgaulingas apskaitos tvarkymas) ir BK 220 straipsnio 2 dalį (neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas).

Užimtumo tarnyba 2021 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. V-306, vadovaudamasi Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 29 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. liepos 7 d. nutarimo Nr. 852 3.1 papunkčiu, ir atsižvelgdama į Informatikos ir ryšių departamento 2021 m. liepos 20 d. rašte Nr. 9R-A-12780 pateiktą informaciją, sustabdė UAB „Transeco“ visos valstybės pagalbos mokėjimą nuo šio sprendimo priėmimo dienos.

Pareiškėja su skundu kreipėsi į Lietuvos administracinių ginčų komisiją, kuri 2021 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. 21R-639 (AG-577/02-2021) pareiškėjos skundą atmetė, Užimtumo tarnybos Įsakymą pripažino teisėtu.

Pareiškėja, nesutikdama su Komisijos padaryta išvada, skunde teismui nurodo tuos pačius nesutikimo argumentus, kuriuos nurodė ir skunde Komisijai. T. y. kad atsakovės priimtas Įsakymas pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teises ir laisves, konstitucinį teisinės valstybės principą ir yra neproporcingas, pažeidžiama Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalis. Nurodo, kad valstybės pagalbos teikimo sustabdymas, kaip sankcija vienodai numatyta tiek tuo atveju, kai socialinei įmonei ar jos vadovui pradėtas ikiteisminis tyrimas, tiek tuomet, kai vadovas ar socialinė įmonė teismo pripažinti kaltais dėl nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymo, nors iš esmės minėti pagrindai nėra lygiaverčiai. Tokiu būdu ikiteisminio tyrimo pradėjimas (įtarimų ar kaltinimų pareiškimas) faktiškai prilyginamas asmens nuteisimui ir pagal Įstatymą socialinei įmonei taikomos vienodos sankcijos. Toks reglamentavimas yra neproporcingas.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymas, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. A1-135 „Dėl valstybės pagalbos teikimo socialinėms įmonėms tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintas Valstybės pagalbos teikimo socialinėms įmonėms aprašas (toliau – ir Aprašas).

Pagal Įstatymo 23 straipsnio 1 dalį šiame įstatyme nustatytą valstybės pagalbą socialinėms įmonėms Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintame Valstybės pagalbos teikimo socialinėms įmonėms tvarkos apraše nustatyta tvarka skiria ir moka Vyriausybės įgaliota institucija.

Socialinė įmonė, norinti gauti Įstatymo 13 straipsnyje nurodytą valstybės pagalbą, užpildytą nustatytos formos paraišką gauti tam tikros rūšies valstybės pagalbą bei kitus dokumentus teikia Užimtumo tarnybai (Aprašo 7 ir 11 punktai). Pagal Aprašo 13 punktą Užimtumo tarnyba, gavusi socialinės įmonės paraišką gauti valstybės pagalbą, per 5 darbo dienas nuo paraiškos gauti valstybės pagalbą gavimo dienos patikrina, ar pateikti visi apraše nurodyti dokumentai, ar socialinė įmonė atitinka valstybės pagalbai gauti keliamus reikalavimus, ar jai skirtos valstybės pagalbos dydis neviršija Įstatymo 25 straipsnyje nurodyto didžiausio leistino valstybės pagalbos dydžio ir ar nėra gauta informacija apie Europos Komisijos sprendimą iš socialinės įmonės išieškoti valstybės pagalbos lėšas dėl valstybės pagalbos paskelbimo neteisėta ir nesuderinama su bendrąja rinka. Užimtumo tarnyba taip pat kreipiasi dėl duomenų ir informacijos į šias institucijas (kreipdamasi turi nurodyti socialinės įmonės juridinio asmens pavadinimą ir kodą, teisinį duomenų gavimo pagrindą, teisėto asmens duomenų tvarkymo sąlygą, gautinų asmens duomenų apimtį ir naudojimo tikslą ir negali prašyti daugiau duomenų, negu reikia socialinės įmonės paraiškai gauti valstybės pagalbą išnagrinėti): 13.1. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos – dėl informacijos apie neatidėtus socialinės įmonės įsiskolinimus Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, Privalomojo sveikatos draudimo fondui; 13.2. Lietuvos Respublikos valstybinę darbo inspekciją prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos – dėl Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytų sąlygų atitikties; 13.3. valstybės įmonę Registrų centrą – dėl Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 10, 12 punktuose nustatytų sąlygų atitikties ar dėl turto priklausymo nuosavybės ar valdymo teise ne mažiau kaip 36 mėnesius nuo numatomos darbo vietos įsteigimo ar pritaikymo dienos, jeigu šie duomenys yra Nekilnojamojo turto registre, kai teikiama paraiška gauti subsidiją neįgalių darbuotojų, priklausančių Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms, darbo vietoms įsteigti ar pritaikyti ir jų darbo priemonėms įsigyti ar pritaikyti, arba dėl turto priklausymo nuosavybės ar valdymo teise ne mažiau kaip 12 mėnesių nuo numatomos darbo vietos įsteigimo ar pritaikymo dienos, jeigu šie duomenys yra Nekilnojamojo turto registre, kai teikiama paraiška gauti subsidiją neįgalių darbuotojų, priklausančių Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytai tikslinei grupei, darbo vietoms pritaikyti ir jų darbo priemonėms pritaikyti, arba dėl informacijos apie mokymo paslaugos teikėjo veiklos sritį ir rūšį (jeigu ji tvarkoma registre), jeigu socialinė įmonė pateikė paraišką gauti subsidiją mokymui; 13.4. Informatikos ir ryšių departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos – dėl Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies ir Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytų sąlygų atitikties; 13.5. Valstybinę mokesčių inspekciją – dėl informacijos apie neatidėtus įsiskolinimus Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui ir savivaldybių biudžetams arba dėl informacijos apie mokymo paslaugos teikėjo, vykdančio individualią veiklą pagal verslo liudijimą arba verslo pažymą (nurodant jo vardą, pavardę, gimimo datą), vykdomos veiklos rūšį, jeigu socialinė įmonė pateikė paraišką gauti subsidiją mokymui; 13.6. valstybės įmonę „REGITRA“ – dėl informacijos apie transporto priemonės nuosavybę ar valdymo teisę (fizinio asmens vardas, pavardė, gimimo data arba juridinio asmens pavadinimas ir kodas), jeigu socialinė įmonė pateikė paraišką gauti subsidiją transporto išlaidoms.

Pagal Įstatymo 14 straipsnio 1 dalį valstybės pagalba socialinei įmonei yra skiriama ir mokama, kai tenkinamos visos šiame straipsnyje nustatytos sąlygos, tame tarpe ir 8 punkte nustatyta: socialinei įmonei ar jos vadovui, ar jo įgaliotam asmeniui nepradėtas ikiteisminis tyrimas dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo, nusikaltimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikaltimo, baudžiamojo nusižengimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio baudžiamojo nusižengimo. Pagal Įstatymo 14 straipsnio 2 dalį valstybės pagalba socialinei įmonei neskiriama, kai netenkinami: 1) bent viena šio straipsnio 1 dalyje nurodyta sąlyga; 2) bent vienas šio įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje nurodytas reikalavimas.

Įstatymo 26 straipsnio 1 dalis nustato, kad valstybės pagalbos mokėjimas socialinei įmonei yra sustabdomas, atsiradus bent vienai iš šių sąlygų: 1) gavus duomenų, kad informacija, pateikta paraiškose gauti valstybės pagalbą, mokėjimų prašymuose gauti valstybės pagalbą, gali būti neteisinga; 2) Vyriausybės įgaliotai institucijai, atliekančiai socialinių įmonių veiklos priežiūrą, nustačius šio įstatymo ar jo įgyvendinamųjų teisės aktų, Darbo kodekso, darbuotojų saugą ir sveikatą bei darbo santykius reglamentuojančių įstatymų ar jų įgyvendinamųjų teisės aktų pažeidimų; 3) kai netenkinama bent viena iš sąlygų, nurodytų šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2–8 punktuose. Vyriausybės įgaliota institucija ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio straipsnio 1 ir (ar) 3 dalyse nurodytų aplinkybių nustatymo dienos priima sprendimą sustabdyti valstybės pagalbos mokėjimą. Valstybės pagalbos mokėjimas socialinei įmonei sustabdomas nuo Vyriausybės įgaliotos institucijos sprendimo sustabdyti valstybės pagalbos mokėjimą priėmimo dienos (Įstatymo 26 straipsnio 4 dalis).

Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įgyvendindama šį įstatymą, socialinės įmonės statusą suteikianti Vyriausybės įgaliota institucija: 1) administruoja Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšas, skirtas socialinėms įmonėms remti; 4) priima ir svarsto socialinių įmonių paraiškas gauti valstybės pagalbą ir priima sprendimus dėl valstybės pagalbos skyrimo ar neskyrimo ir jos dydžio, jos teikimo sustabdymo, atnaujinimo, nutraukimo, reikalavimo ją grąžinti ir negrąžintos valstybės pagalbos išieškojimo, sudaro su socialinėmis įmonėmis sutartis dėl subsidijų išmokėjimo ir panaudojimo tvarkos.

Taigi, remiantis nurodytu teisiniu reguliavimu už valstybės pagalbos skyrimo socialinėms įmonėms skyrimą / neskyrimą, sąlygų valstybės pagalbai gauti atitikimo kontrolę ir atitinkamų sprendimų priėmimą yra atsakinga Užimtumo tarnyba. Nagrinėjamu atveju Užimtumo tarnyba pagrįstai kreipėsi dėl informacijos gavimo į Informatikos ir ryšių departamentą, bei rėmėsi gauta informacija priimant skundžiamą Įsakymą (Aprašo 13.4 punktas). Įvertinus pateiktus duomenis, t. y. kad pareiškėjos vadovei A. J. FNTT 2019 m. gegužės 30 d. yra pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 06-6-00009-19 ir 2021 m. birželio 23 d. A. J. (UAB „Transeco“ vadovė) buvo pripažinta įtariamąja (kaltinamąja) pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (apgaulingas apskaitos tvarkymas) ir BK 220 straipsnio 2 dalį (neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas), Užimtumo tarnyba rėmėsi imperatyvia teisės norma, nustatančia, jog tokiu atveju, jei socialinei įmonei ar jos vadovui, ar jo įgaliotam asmeniui pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl sunkaus nusikaltimo, valstybės pagalbos mokėjimas socialinei įmonei yra sustabdomas (Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pažymėtina, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad remiantis pateikta informacija, buvo nustatyta, jog bendrovės vadovei buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl nusikalstamos veikos, už kurią BK numato bausmę iki aštuonerių metų (BK 220 straipsnio 2 dalis), o tai atitinka BK 11 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą sunkaus nusikaltimo sąvoką. Pareiškėja nepaneigė pateiktos informacijos apie pradėtą vadovės atžvilgiu ikiteisminį tyrimą dėl sunkaus nusikaltimo. Taigi, teismo vertinimu, Užimtumo tarnyba pagrįstai sprendė, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punkto sąlygos, todėl vadovaudamasi Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktu pagrįstai priėmė teisėtą Įsakymą.

Teismas pareiškėjos nurodytus argumentus dėl konstitucinių principų pažeidimo, proporcingumo principo nesilaikymo, kad Įsakymas pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintas teises ir laisves, nekaltumo prezumpciją vertina kritiškai ir juos atmeta kaip visiškai nepagrįstus.

Visų pirma, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 63 straipsnis numato, kad bylas dėl įstatymų ir kitų Seimo aktų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai nagrinėja Konstitucinis Teismas. Nagrinėjamu atveju, tol, kol aktualios ginčo sprendimui Įstatymo nuostatos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nėra pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai, yra teisėtos ir galiojančios ginčo laikotarpiu, be to, kaip akivaizdu, imperatyvios. Todėl Užimtumo tarnyba, priimdama Įsakymą, nustačiusi, kad pareiškėja neatitinka visų Įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų valstybės pagalbai gauti, turėjo imperatyvią pareigą priimti sprendimą sustabdyti valstybės pagalbos mokėjimą. Pažymėtina, kad Užimtumo tarnybai šiuo atveju nepalikta diskrecijos teisė spręsti kitaip ar susilaikyti nuo sprendimo priėmimo.

Dėl pareiškėjos argumento, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimas (įtarimų ar kaltinimų pareiškimas) šiuo atveju yra prilyginamas asmens nuteisimui ir pagal Įstatymą socialinei įmonei taikomos vienodos sankcijos, ir tai yra neproporcinga, pažymėtina, kad esant Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytoms aplinkybėms, socialinei įmonei yra tik sustabdomas valstybės pagalbos mokėjimas (Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas), o tuo atveju jei socialinė įmonė yra pripažinta kalta dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymo, dėl nusikaltimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikaltimo padarymo ir socialinės įmonės vadovas ar jo įgaliotas asmuo turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą (Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 9 punktas), atsiranda pagrindas panaikinti socialinės įmonės statusą. Taigi, pagrįsta išvada, jog Įstatymas diferencijuoja socialinės įmonės atsakomybę priklausomai nuo to, ar socialinei įmonei ar jos vadovui yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo ar ji jau yra pripažinta kalta dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymo.

Kiti pareiškėjos skunde nurodyti argumentai dėl Įsakymo nepagrįstumo, t. y. dėl galimai ilgai užsitęsiančio ikiteisminio tyrimo, kad bendrovė neapibrėžtą laiką negaus valstybės pagalbos, kadangi ikiteisminis tyrimas, tikėtina, per ateinančius 6 mėnesius nebus užbaigtas ar nutrauktas, dėl jo vykdymo UAB „Transeco“ gresia apskritai neteikti valstybės pagalbos, tai bendrovei lemtų neproporcingai didelius finansinius nuostolius, socialiai pažeidžiamų darbuotojų atleidimą ir netgi bankrotą, teismo vertinimu, nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant dėl Įsakymo pagrįstumo. Be to, kaip nustatyta, bylos duomenimis, Užimtumo tarnyba 2021 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. V-333 yra atnaujinusi valstybės pagalbos pareiškėjai mokėjimą, gavus duomenis apie bendrovės vadovo pasikeitimą ir Informatikos ir ryšių departamento informaciją, kad bendrovė atitinka sąlygas valstybės pagalbai gauti. Todėl, kaip minėta, visiškai nepagrįsti pareiškėjos argumentai dėl to, kad valstybės pagalbos teikimo sustabdymas socialinei įmonei lems didžiulius finansinius nuostolius. Kaip nustatyta, valstybės pagalbos teikimas pareiškėjai atnaujintas nepraėjus net mėnesiui nuo skundžiamo Įsakymo priėmimo.

Todėl teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, pagrįstas aiškiais ir nenuginčytais rašytiniais įrodymais, bei remiantis aptartu ginčui aktualiu teisiniu reglamentavimu, sprendžia, jog Užimtumo tarnybos priimtas Įsakymas yra pagrįstas ir teisėtas, Komisija, spręsdama šalių ginčą ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, tinkamai sprendė ginčo situaciją, pripažindama Įsakymą teisėtu, todėl teisinio pagrindo naikinti skundžiamus Komisijos sprendimą ir atsakovės Įsakymą pareiškėjos nurodytų argumentų pagrindu nėra. Todėl pareiškėjos skundas atmestinas, kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos UAB „Transeco“ skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Vita Valeckaitė