Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algimanto Kukalio, kolegijos teisėjų Dalės Burdulienės, Albino Čeplinsko apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės K. K. atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 26 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

CK 3.65 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, išvardintas šiame straipsnyje, kol bus priimtas teismo sprendimas. Ši norma taikytina visais atvejais, kai būtina apginti nepilnamečių vaikų ar vieno sutuoktinio interesus, t.y. egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaikų ar vieno sutuoktinio teisės. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog vaiko interesus geriau atitiks gyvenimas su tėvu, todėl ieškovo prašymą nustatyti vaikų gyvenamąją vietą su tėvu tenkino bei taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkino bei priteisė iš atsakovės laikiną išlaikymą vaikams po 300 Lt per mėnesį iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Iš bylos duomenų matyti, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2008-10-14 sprendimu šalių nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta nustatyta kartu su motina K. K. (b.l. 20). Ieškovas teismine tvarka siekia nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą kartu su juo. Iš atskirajame skunde išdėstytų argumentų spręstina, kad su šiais ieškovo reikalavimais atsakovė nesutinka, nori, kad dukros gyvenamoji vietą liktų nustatyta su motina. CK 3.156 straipsnyje nustatyta, jog tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios. Todėl tiek motina, tiek tėvas yra vienodai atsakingi už tėvų valdžios įgyvendinimą ir turi lygias su savo vaikais susijusias teises ir pareigas, nesvarbu, ar tėvai gyvena santuokoje, skyrium ar santuoka nutraukta.

Vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimu suformuota teismų praktika orientuoja teismus nagrinėjant bylą vadovautis išimtinai vaiko interesais, kuriuos kiekvienoje nagrinėjamoje byloje būtina individualizuoti (CK 3.174 str. 2 d.). Sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, teismas įvertina aplinką, kurioje vaikas gyvena, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustato, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas. Šias faktines aplinkybes teismas ištiria bylą nagrinėdamas iš esmės. Tuo tarpu, laikinosios apsaugos priemonės taikomos, kai egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaikų teisės. Ieškovas nurodė, kad siekiant apsaugoti vaikų teisėtus ir pagrįstus interesus civilinės bylos nagrinėjimo laikotarpiu yra būtina imtis laikinųjų apsaugos priemonių – priteisti iš atsakovės laikiną išlaikymą vaikams po 300 Lt per mėnesį iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos bei nustatyti vaikų gyvenamąją vietą su tėvu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra nemotyvuotas. Pateiktame teismui ieškinyje nurodytos aplinkybės, kurios ieškovo nuomone, sudaro pagrindą nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą kartu su juo, tačiau aplinkybės, iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaikų teisės nenurodytos. Atkreiptinas dėmesys, kad CPK 144 straipsnio normos pagrindu, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ginčo išsprendimo iš esmės klausimą, nevertinamas ieškinio reikalavimų pagrįstumas. Ieškinio pagrįstumas vertinamas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos pabaigoje, priimant sprendimą dėl ginčo esmės. Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neturėjo pagrindo vertinti ieškinyje nurodytų faktinių aplinkybių. Teismas motyvuojamoje dalyje nurodė, jog iš pateikto ieškinio ir prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo matyti, kad nepilnamečiai vaikai gyvena su ieškovu ir yra pilnai išlaikomi ieškovo, atsakovė išlaikymo nepilnamečiams vaikams neteikia, neprižiūri, nesirūpina. Šios aplinkybės, teismo nuomone, leidžia manyti, kad neužtikrinus reikalavimo, nukentės nepilnamečių vaikų interesai, bus pažeistos jų teisės, gali būti neužtikrinti minimalūs nepilnamečių vaikų poreikiai maistui, būstui, sveikatai, ugdymui. Klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendė nepranešęs atsakovei. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismo motyvai nėra išsamūs ir neatskleidžia, kokiais įrodymais vadovaudamasis teismas padarė išvadą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo. Atskirajame skunde teigiama, jog po santuokos nutraukimo sūnus pareiškė norą gyventi kartu su tėvu, todėl tarpusavio susitarimu su ieškovu, sūnus išsikėlė gyventi pas tėvą. Apeliantė nurodo, jog gerbia sūnaus sprendimą gyventi su tėvu. Taip pat nurodo, kad 2009-06-04 atsakovė išvyko sezoniniam darbui į Graikiją. Prieš išvykimą informavo ieškovą, kad išvyksta 3 mėnesiams dirbti į užsienį ir paprašė dažniau bendrauti su dukra, kuria rūpinosi atsakovės mama. 2009 m. rugpjūčio mėn. ieškovas pasiėmė dukterį ir, nepaisydamas jos noro grįžti pas senelę, dukters negrąžino. Duktė nuolat verkia ir prašo ją paimti iš tėvo. Tarp atsakovės ir dukters yra tamprus ryšys, jos yra labai artimos, dukra nori gyventi su atsakove. 2009-08-26 nutartis pažeidžia dukters interesus, prieštarauja jos norams, traumuoja ją. Pažymėtina, jog aplinkos keitimas vaikui gali padaryti socialinę, psichologinę žalą, sukelti emocinių sukrėtimų. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nevertino, ar būtinas ir vaikui naudingas jo aplinkos pakeitimas, iki ginčas dėl jo gyvenamosios vietos nustatymo bus išspręstas iš esmės. Teismas, priimdamas nutartį, nepareikalavo išvadų iš vaiko teisių apsaugos institucijos. CK 3.178 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, kad visais atvejais nagrinėjant ginčus dėl vaiko, valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos dalyvavimas yra būtinas. Pirmosios instancijos teismas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, susijusį su vaiko gyvenamosios vietos nustatymu iki kol bus priimtas sprendimas, šioje byloje turėjo pagrindo kreiptis į vaiko teisių apsaugos institucijas dėl išvados nagrinėjamu klausimu ir klausimą nagrinėti apie jį pranešus atsakovei, žodinio proceso tvarka (CPK 148 str. 1 d.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas ieškovo prašomas laikinosios apsaugos priemones tik jo nurodytų aplinkybių pagrindu, negalėjo nustatyti, kad nepilnamečių vaikų interesus labiau atitiktų jų gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu (CPK 178 str., 185 str., 376 str. 1 d.).

Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija panaikina Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 26 d. nutartį ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo perduoda pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu, teisėjų kolegija,

nutari a:

Atskirąjį skundą patenkinti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 26 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.