Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant pareiškėjui I. V., atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Kauno TI sanitariniai mazgai įrengti vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 14.5 punkto reikalavimais. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinių mazgų įrengimo. Kauno TI kamerose įrengti pilnai arba iš dalies atidaromi langai, be to visose patalpose įrengta mechaninės ventiliacijos sistema. Todėl nepagrįsti pareiškėjo teiginiai apie netinkamą sanitarinių mazgų įrengimą.

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu. Šios pareigos vykdymą Kauno TI užtikrina Apsaugos ir priežiūros skyrius vadovaudamasis Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašu, patvirtintu Kauno TI direktoriaus 2013 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 1-209. Pareiškėjas neginčija fakto, jog Kauno TI užtikrina galimybę suimtiesiems nusiprausti duše ne mažiau kaip kartą per savaitę, tačiau teigia, kad turėtų būti užtikrintas dažnesnis naudojimasis dušu. Toks pareiškėjo samprotavimas nėra paremtas taikomais teisės aktais ir teismų praktika, todėl atmestinas.

Pažymėjo, kad pareiškėjas Kauno TI ginčo laikotarpiu buvo suimtojo teisėmis, todėl individualus socialinės reabilitacijos planas jam neturėjo būti sudarytas. Kauno TI savo pareigas socialinės reabilitacijos srityje vykdo taip, kaip nurodyta įstaigos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose, todėl pareiškėjo argumentai šioje skundo dalyje klaidinantys, nepagrįsti, neteisėti.

Pareiškėjo sveikatos istorijoje nėra užfiksuoti Kauno TI veiksmų (neveikimo) nulemti fizinės sveikatos sutrikimai, o Psichologinės tarnybos registracijos žurnaluose nėra nustatyta, kad pareiškėjas būtų patyręs psichikos sutrikimų ar psichologinių problemų.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas netenkintinas.

Pareiškėjas iš atsakovės prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam kalint netinkamomis sąlygomis Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 5 d. iki 2018 m. kovo 23 d.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punkte nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Iš atsakovės atstovė pateiktos kameros kortelės duomenų matyti, jog pareiškėjas į Kauno TI atvyko 2017 m. balandžio 5 d. (b. l. 42). Pareiškėjas, gavęs atsakovės atsiliepimą į skundą bei prie jo pridėtus dokumentus šių duomenų neginčijo, todėl teismas vadovaujasi atsakovės atstovės pateiktais duomenimis.

Atsakovės atstovės pateiktos 2018 m. rugpjūčio 27 d. pažymos Nr. 11-3611 duomenys apie pareiškėjo laikymo sąlygas Kauno TI (b. l. 66-69) patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas 231, 243, 206, 220, 205, 337 kamerose, kuriose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos buvo užtikrintas ginčo laikotarpiu.

Pagal minėtus duomenis nustatyta, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nurodyta, minimali ploto norma, t.y. 3,6 kv. m, buvo užtikrinta. Todėl pareiškėjo argumentai, jog jis buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko mažesnė, nei įstatymuose numatyta minimali ploto norma, yra nepagrįsti.

Pareiškėjo teigimu, buvo prastas vėdinimas, todėl kamerose tvyrojo smarvė.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d.; toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Higienos normoje HN 134:2015 17 punkte numatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, nurodė, kad įrengti pilnai arba iš dalies atidaromi langai. Pateiktos fotonuotraukos patvirtina, kad patalpose įrengta mechaninė ventiliacijos sistema (b. l. 44, 49-50), sudaryta galimybė išsivėdinti gyvenamąsias patalpas per atveriamus langus (b. l. 47), todėl atmestini pareiškėjo argumentai dėl netinkamo vėdinimo. Pareiškėjas šių įrodymų neginčijo, teismui kitų įrodymų nepateikė. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateikta oficialia informacija, todėl ja remiasi. Taip pat pažymėtina, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją ar į Visuomenės sveikatos centrą, prašydamas atlikti patikrinimus patalpose, kurios gyveno. Teismas pabrėžia, kad LVAT laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose ginčo patalpose aktualiu laikotarpiu, pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Teismas pažymi, kad tinkamai prižiūrint patalpas, jas valant ir vėdinant drėgmė jose nesikaupia ir pelėsis neatsiranda.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog sanitarinis mazgas buvo nevisiškai atskirtas nuo bendros gyvenamosios erdvės.

Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinių mazgų įrengimo.

Tardymo izoliatorių įrengimą reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintos tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau - Įrengimo taisyklės). Įrengimo taisyklių 1 punktas numato, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nustato tardymo izoliatorių, tardymo izoliatorių gyvenamųjų, pasimatymų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, o pagal 2 punktą šios Įrengimo taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Įrengimo taisyklių 14.5. punkte numatyta, kad tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad tardymo izoliatoriaus kameros sanitarinio mazgo patalpa yra atskirta nuo gyvenamosios patalpos 2,1 m aukščio atitvarais, joje įrengtas unitazas bei ši patalpa turi atskirą nuo gyvenamosios patalpos oro šalinimo sistemą (b. l. 44, 45), todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamų sanitarinio mazgo įrengimo esant minėtam teisiniam reglamentavimui atmestini, kaip nepagrįsti. Tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, negali būti konstatuojamas (LVAT 2017 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017 ir kt.).

Pareiškėjo teiginiai dėl nepakankamos galimybės maudytis po dušu, atmestini, kadangi pats pareiškėjas patvirtino, kad jam buvo suteikta galimybė vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, kas yra numatyta Suėmimo vykdymo įstatymas 44 straipsnio 4 dalyje. Taigi, kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu. Pažymėtina, jog šiuo atveju nebuvo teigiama, kad pareiškėjui iš viso nebuvo užtikrinama teisė kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, pats pareiškėjas šios aplinkybės neneigia, todėl galimybės vieną kartą per savaitę išsimaudyti po šiltu dušu suteikimas atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą, atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų dėl to nenustatyta.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė, kad jam nebuvo suteiktos socialinės reabilitacijos programos.

Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 137¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad socialinė reabilitacija vyksta pagal nuteistajam sudarytą individualų socialinės reabilitacijos planą. Sudarant šį planą, turi dalyvauti nuteistasis. Individualus socialinės reabilitacijos planas sudaromas atsižvelgiant į nuteistojo nusikalstamo elgesio rizikos mastą, kriminogeninius veiksnius, numatytas kriminogeninių veiksnių šalinimo priemones, pataisos įstaigos, kurioje atlieka bausmę nuteistasis, režimą (137¹str. 2 d.).

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas Kauno TI ginčo nagrinėjimo laikotarpiu buvo laikomas suimtojo teisėmis, todėl remiantis teisės aktų nuostatomis, individualus socialinės reabilitacijos planas pareiškėjui neturėjo būti sudarytas.

Suėmimo vykdymo įstatymas (toliau – Įstatymas) reglamentuoja suėmimo vykdymo tvarką ir sąlygas, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinę padėtį. Ketvirtame skirsnyje įtvirtintos normos dėl suimtųjų užimtumo ir jų socialinių poreikių tenkinimo. Teismas pažymi, kad suimtiesiems taikomos socialinės reabilitacijos priemonės gali būti taikomos tik suimtųjų rašytiniu prašymu jose dalyvauti.

Byloje pateikti duomenys, kad Kauno TI Socialinės reabilitacijos skyrius, įgyvendindamas Suėmimo vykdymo įstatymo 40 straipsnio nuostatas, organizuoja suimtųjų įtraukimą į darbą vadovaujantis Suimtųjų įtraukimo į darbą Kauno tardymo izoliatoriuje tvarkos aprašu, patvirtintu Kauno TI direktoriaus 2016 m. liepos 21 d. įsakymu Nr. V- 188 (b. l. 58-60). Suimtųjų ir laikinai atvežtų asmenų užimtumas ir socialinės reabilitacija užtikrinama Socialinė reabilitacijos skyriui vykdant priemones įtvirtintas, Suimtųjų ir laikinai atvežtų nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programoje, patvirtintoje Kauno TI direktoriaus 2015 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 1-280 (b. l. 51-57).

Surinktų įrodymų visuma nustatyta, kad Kauno TI įgyvendina suimtųjų socialinę reabilitaciją ir integraciją. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją ir išreiškęs norą dalyvauti socialinės integracijos programose, todėl teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl negalėjimo dalyvauti socialinės reabilitacijos programose yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti ir atmestini.

Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis pagalbos dėl sveikatos sutrikimų, kurių priežastimi būtų netinkamos kalinimo sąlygos (b. l. 72-82), taip pat pareiškėjas su prašymais suteikti psichologinę pagalbą į Kauno TI Psichologinės tarnybos specialistus nesikreipė (b. l. 83). Taigi, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Įvertinus byloje esamus duomenis, darytina išvada, kad nėra įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo psichinei ar fizinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Pagal Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad atsakovės atstovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Dar daugiau, pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos fakto. Darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, yra atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo I. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.