- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2005-10-28
- Bylos Nr.
- 1A-313
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Violeta Ražinskaitė (pirm.), Albinas Bielskis, Valdimaras Bavėjanas
- Nuteistasis
- R. Č., K. Č., R. A., S. K., V. K., M. S., J. P., R. P., V. T., T. A., D. V., A. K., K. P., M. Š., T. B., E. T., A. J., D. Ž.
- Nukentėjusysis
- R. G., V. D., E. A.
- Kategorijos
- 1.1.2.1Baudžiamojo įstatymo galiojimas laike (BK 3 str.)
- 1.1.8.2Bausmės skyrimas asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą (BK 55 str.)
- 2.1.3.2Jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai (BPK 3 str. 1d. 2p.)
- 2.5.11Kiti su nuosprendžio ir nutarties vykdymu susiję klausimai
- 3.2Kiti teisės aktai
Teisėjas B. Zalaga Procesinio sprendimo kategorijos 1.1.2.1; 1.1.8.2; 2.1.3.2; 2.5.11; 3.2
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUOSPRENDIS
2005 m. spalio 28 d.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės,
gynėjams: Stanislovui Butkevičiui, Raimundui Gargasui, Emmai Domajevai, Eleonorai Adai Unčiurienei, Juozui Puškoriui, Vytautui Kupcikevičiui, Aušrai Ručienei, Vytautei Ladigaitei-Balčiūnienei, Sigitui Lukauskui, Arvydui Martinkevičiui, Ipolitui Brazlauskui, Aleksandrui Palamarčukui, Arvydui Peneliui, Birutei Vaitkutei, Viktorui Rutkauskui, Vaclovui Blažiui,
nuteistiesiems: R. Č. , K. Č. , R. A. , S. K. , V. K. , M. S. , J. P. , R. P. , V. T. , T. A. ,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo R. G. , nuteistųjų R. Č. , K. Č. , R. A. , D. V. , A. K. , S. K. , V. K. , M. S. , K. P. , J. P. , R. P. , M. Š. , T. B. , E. T. , A. J. , D. Ž. ir nuteistojo V. T. gynėjo apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2005 m. sausio 14 d. nuosprendžio, kuriuo:
pagal BK 181 str. 1 d. ir 24 str. 4 d. (dėl E. J. turto prievartavimo) – 3 m.;
pagal BK 181 str. 1 d. ir 24 str. 4 d. (dėl S. D. turto prievartavimo) – 3 m.;
pagal BK 181 str. 2 d. ir 24 str. 4 d. (dėl V. M. turto prievartavimo) – 5 m.;
pagal BK 294 str. 2 d. ir 24 str. 4 d. (dėl savavaldžiavimo A. G. atžvilgiu) – 2 m.;
pagal BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. ir 24 str. 4 d. (dėl pasikėsinimo pagrobti A. J. turtą) – 2 m. ir 6 mėn.;
pagal BK 182 str. 1 d. ir 24 str. 4 d. (dėl sukčiavimo R. Š. atžvilgiu) – 1 m.;
pagal BK 187 str. 2 d. ir 24 str. 4 d. (dėl A. V. ir P. V. turto sunaikinimo) – 2 m. ir 6 mėn.;
pagal BK 284 str. 1 d. ir 24 str. 4 d. (dėl viešosios tvarkos pažeidimų V. P. , I. G. , Z. V. atžvilgiu) – 1 m. ir 6 mėn.;
pagal BK 294 str. 2 d. ir 24 str. 4 d. (dėl savavaldžiavimo G. B. atžvilgiu) – 2 m. ir 6 mėn.;
pagal BK 181 str. 1 d. ir 24 str. 4 d. (dėl G. P. ir R. P. turto prievartavimo) – 3 m.;
pagal BK 181 str. 2 d. ir 24 str. 4 d. (dėl R. G. turto prievartavimo) – 4 m. ir 6 mėn.;
pagal BK 140 str. 1 d. ir 24 str. 4 d. (dėl E. G. fizinio skausmo sukėlimo) – 6 mėn.;
pagal BK 187 str. 2 d. ir 24 str. 4 d. (dėl S. J. turto sunaikinimo) – 2 m.;
pagal BK 178 str. 2 d. ir 24 str. 4 dalį (dėl A. ir V. M. turto vagystės) – 1 m. ir 6 mėn.;
pagal BK 22 str. 1 d., 180 str. 2 d. ir 24 str. 4 d. (dėl pasikėsinimo apiplėšti ŽŪB ,,XXXX” [nuk. V. V.]) – 4 m.;
pagal BK 178 str. 2 d. ir 24 str. 4 d. (dėl ŽŪB ,,XXXX” turto vagystės) – 3 m.;
pagal BK 178 str. 2 d. ir 24 str. 4 d. (dėl ŽŪB ,,XXXX” turto vagystės) – 3 m.;
pagal BK 138 str. 2 d. 5, 8 p. (dėl V. D. , E. A. nesunkaus sveikatos sutrikdymo) – 2 m. ir 6 mėn.;
pagal BK 233 str. 1 d. ir 24 str. 4 d. (dėl poveikio nukentėjusiesiems V. D. ir E. A. ) – 1 m.;
pagal BK 181 str. 1 d. ir 24 str. 4 d. (dėl A. J. turto prievartavimo) – 3 m.;
pagal BK 233 str. 1 d. ir 24 str. 4 d. (dėl poveikio nukentėjusiesiems V. K. ir B. V.) – 1 m.;
pagal BK 22 str. 1 d., 187 str. 2 d. ir 24 str. 4 d. (dėl pasikėsinimo sunaikinti B. V. turtą) – 2 m. ir 6 mėn.;
pagal BK 138 str. 2 d. 5, 8 p. ir 24 str. 4 d. (dėl A. Č. ir A. B. nesunkaus sveikatos sutrikdymo) – 3 m.;
pagal BK 187 str. 1 d. ir 24 str. 4 d. (dėl A. Č. turto sugadinimo) – 1 m.;
pagal BK 181 str. 1 d. ir 24 str. 4 d. (dėl V. B. turto prievartavimo) – 2 m. ir 6 mėn.;
pagal BK 233 str. 1 d. ir 24 str. 4 d. (dėl poveikio nukentėjusiajam E. K. ) – 1 m.;
pagal BK 146 str. 1 d. ir 24 str. 4 d. (dėl neteisėto laisvės atėmimo R. T.) – 1 m.;
pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. ir 24 str. 4 d. (dėl R. T. nesunkaus sveikatos sutrikdymo) – 2 m. ir 6 mėn.;
pagal BK 22 str. 1 d., 180 str. 2 d. ir 24 str. 4 d. (dėl pasikėsinimo apiplėšti J. ir E. M. ) – 3 m.;
pagal BK 294 str. 2 d. (dėl savavaldžiavimo D. ir R. R. atžvilgiu) – 3 m.;
pagal BK 22 str. 1 d., 187 str. 2 d. ir 24 str. 4 d. (dėl pasikėsinimo sunaikinti AB ,,XXXX” turtą) – 2 m. ir 6 mėn.;
pagal BK 187 str. 1 d. ir 24 str. 4 d. (dėl AB ,,XXXX” turto sunaikinimo) – 1 m.;
pagal BK 284 str. 1 d. ir 24 str. 4 d. (dėl viešosios tvarkos pažeidimo V. G. atžvilgiu) – 1 m.;
pagal BK 187 str. 1 d. ir 24 str. 4 d. (dėl V. G. turto sugadinimo) – 1 m.;
pagal BK 178 str. 2 d. ir 24 str. 4 d. (dėl A. K. turto vagystės) – 2 m.;
pagal BK 253 str. 2 d. ir 24 str. 4 d. (dėl neteisėto sprogmenų – 2 granatų RGN įgijimo, laikymo, gabenimo) – 5 m. ir 6 mėn.;
pagal BK 253 str. 2 d. ir 24 str. 4 d. (dėl neteisėto sprogmens - 1 granatos RGN gabenimo) – 4 m. ir 6 mėn.;
pagal BK 22 str. 1 d., 187 str. 2 d. ir 24 str. 4 d. (dėl pasikėsinimo sugadinti A. C. turtą) – 2 m. ir 6 mėn.;
pagal BK 187 str. 2 d. ir 24 str. 4 d. (dėl A. C. turto sugadinimo) – 3 m.;
pagal BK 181 str. 1 d. ir 24 str. 4 d. (dėl V. K. turto prievartavimo) – 3 m.;
pagal BK 181 str. 1 d. ir 24 str. 4 d. (dėl V. B. turto prievartavimo) – 3 m.
Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 9 metams.
Vadovaujantis BK 63 str. 4, 9 d., subendrinta bausmė iš dalies pridedant subendrinta su 2002 m. balandžio 22 d. nuosprendžiu ir 2003 m. lapkričio 7 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 10 m., ją atliekant pataisos namuose;
pagal BK 181 str. 1 d. (dėl E. J. turto prievartavimo) – 3 m.;
pagal BK 181 str. 1 d. (dėl S. D. turto prievartavimo) – 3 m.;
pagal BK 181 str. 2 d. (dėl V. M. turto prievartavimo) – 4 m.;
pagal BK 294 str. 2 d. (dėl savavaldžiavimo A. G. atžvilgiu) – 2 m. ir 6 mėn.;
pagal BK 181 str. 1 d. (dėl G. P. ir R. P. turto prievartavimo) – 3 m.;
pagal BK 181 str. 2 d. (dėl R. G. turto prievartavimo) – 4 m.
Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 5 metams.
Vadovaujantis BK 63 str. 4, 9 d., subendrinta bausmė iš dalies pridedant subendrinta su 2002 m. balandžio 22 d. nuosprendžiu ir 2003 m. lapkričio 7 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 6 m., ją atliekant pataisos namuose;
pagal BK 178 str. 2 d. (dėl ŽŪB ,,XXXX” turto vagystės) – 2 m. ir 6 mėn.;
pagal BK 178 str. 2 d. (dėl ŽŪB ,,XXXX” turto vagystės) – 2 m. ir 6 mėn.;
pagal BK 138 str. 2 d. 5, 8 p. (dėl A. Č. ir A. B. nesunkaus sveikatos sutrikdymo) – 1 m. ir 6 mėn.;
pagal BK 140 str. 1 d. (dėl V. B. ir I. S. fizinio skausmo sukėlimo) – 6 mėn.;
pagal BK 181 str. 1 d. (dėl V. B. turto prievartavimo) – 1 m.
Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 m. ir 6 mėn., ją atliekant pataisos namuose.
Pritaikius Lietuvos Respublikos 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo ,,Dėl amnestijos” 4 str. 1 d. 2 p., neatliktoji laisvės atėmimo bausmės dalis sumažinta vienu ketvirtadaliu;
pagal BK 284 str. 1 d. (dėl viešosios tvarkos pažeidimo V. P. atžvilgiu) – 6 mėn.;
pagal BK 284 str. 1 d. (dėl viešosios tvarkos pažeidimo I. G. atžvilgiu) – 6 mėn.;
pagal BK 284 str. 1 d. (dėl viešosios tvarkos pažeidimo Z. V. atžvilgiu) – 6 mėn.;
pagal BK 284 str. 1 d. (dėl viešosios tvarkos pažeidimo V. G. atžvilgiu) – 6 mėn.;
pagal BK 187 str. 1 d. (dėl V. G. turto sugadinimo) – 6 mėn.;
pagal BK 178 str. 2 d. (dėl A. K. turto vagystės) – 1 m. ir 6 mėn.
Vadovaujantis BK 63 str. 4, 9 d., paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant su 2001 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu paskirta ir atlikta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 m., ją atliekant pataisos namuose.
Pritaikius Lietuvos Respublikos 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo ,,Dėl amnestijos” 4 str. 1 d. 2 p., neatliktoji laisvės atėmimo bausmės dalis sumažinta vienu ketvirtadaliu;
pagal BK 181 str. 1 d. (dėl A. J. turto prievartavimo) – 2 m. ir 6 mėn.;
pagal BK 233 str. 1 d. (dėl poveikio nukentėjusiajam E. K. ) – 1 m.;
pagal BK 146 str. 1 d. (dėl neteisėto laisvės atėmimo R. T.) – 1 m.;
pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. (dėl R.T. nesunkaus sveikatos sutrikdymo) – 2 m.
Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 metams.
Vadovaujantis BK 63 str. 9 d., subendrinta bausmė iš dalies pridedant subendrinta su 2000 m. vasario 17 d. nuosprendžiu paskirta, 2003 m. birželio 25 d. nutartimi sumažinta ir atlikta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 5 m. ir 6 mėn., ją atliekant pataisos namuose.
Pritaikius Lietuvos Respublikos 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo ,,Dėl amnestijos” 4 str. 2 d. 1 p., neatliktoji laisvės atėmimo bausmės dalis sumažinta vienu penktadaliu;
pagal BK 178 str. 2 d. (dėl ŽŪB ,,XXXX” turto vagystės) – 2 m. ir 6 mėn.;
pagal BK 178 str. 2 d. (dėl ŽŪB ,,XXXX” turto vagystės) – 2 m. ir 6 mėn.;
pagal BK 140 str. 1 d. (dėl V. T. fizinio skausmo sukėlimo) – 6 mėn.;
pagal BK 233 str. 1 d. ir 24 str. 4 d. (dėl poveikio nukentėjusiesiems V. D. ir E. A. ) – 1 m.;
pagal BK 22 str. 1 d., 180 str. 2 d. ir 24 str. 4 d. (dėl pasikėsinimo apiplėšti J. ir E. M. ) – 2 m. ir 6 mėn.;
pagal BK 178 str. 2 d. (dėl ŽŪB ,,XXXX” turto vagystės) – 2 m.
Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 m., ją atliekant pataisos namuose;
pagal BK 178 str. 2 d. (dėl ŽŪB ,,XXXX” turto vagystės) – 2 m. ir 6 mėn.;
pagal BK 178 str. 2 d. (dėl ŽŪB ,,XXXX” turto vagystės) – 2 m. ir 6 mėn.;
pagal BK 178 str. 2 d. (dėl ŽŪB ,,XXXX” turto vagystės) – 2 m.
Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 metams.
Pritaikius Lietuvos Respublikos 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo ,,Dėl amnestijos” 1 str. 1 d. 2 p., nuo paskirtos laisvės atėmimo bausmės atleistas;
pagal BK 178 str. 2 d. (dėl ŽŪB ,,XXXX” turto vagystės) – 2 m.;
pagal BK 178 str. 2 d. (dėl ŽŪB ,,XXXX” turto vagystės) – 2 m.;
pagal BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 2 d. (dėl pasikėsinimo apiplėšti J. ir E. M. ) – 2 m. ir 6 mėn.;
pagal BK 178 str. 2 d. (dėl ŽŪB ,,XXXX” turto vagystės) – 2 m.
Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 m. ir 6 mėn., ją atliekant pataisos namuose;
pagal BK 178 str. 2 d. (dėl ŽŪB ,,XXXX” turto vagystės) – 2 m. ir 3 mėn.
Vadovaujantis BK 63 str. 9 d., paskirta bausmė subendrinta su 2002 m. balandžio 2 d. nuosprendžiu paskirta ir atlikta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 m. ir 6 mėn., ją atliekant pataisos namuose.
Pritaikius Lietuvos Respublikos 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo ,,Dėl amnestijos” 4 str. 1 d. 2 p., neatliktoji laisvės atėmimo bausmės dalis sumažinta vienu ketvirtadaliu;
pagal BK 22 str. 1 d., 180 str. 2 d. ir 24 str. 4 d. (dėl pasikėsinimo apiplėšti ŽŪB ,,XXXX”) – 3 m.;
pagal BK 233 str. 1 d. (dėl poveikio nukentėjusiesiems E. A. ir V. D. ) – 1 m.
Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 m. ir 6 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 str. 4, 9 d., subendrinta bausmė iš dalies pridedant subendrinta su 2003 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 5 m., ją atliekant pataisos namuose;
J. P. pripažintas kaltu pagal BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 2 d. (dėl pasikėsinimo apiplėšti ŽŪB ,,XXXX”) ir nubaustas laisvės atėmimu 2 m. ir 6 mėn., bausmę atliekant pataisos namuose.
Pritaikius Lietuvos Respublikos 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo ,,Dėl amnestijos” 5 str., neatliktoji laisvės atėmimo bausmės dalis sumažinta vienu šeštadaliu;
pagal BK 294 str. 2 d. (dėl savavaldžiavimo D. ir R. R. atžvilgiu) – 2 m.;
pagal BK 294 str. 2 d. (dėl savavaldžiavimo R. R. atžvilgiu) – 2 m.
Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 m. ir 6 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas 2 m., įpareigojant nekeisti gyvenamosios vietos;
pagal BK 294 str. 2 d. (dėl savavaldžiavimo D. ir R. R. atžvilgiu) – 2 m.;
pagal BK 181 str. 1 d. (dėl turto prievartavimo iš G. S.) – 1 m. ir 6 mėn., konfiskuojant 400 litų.
Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 m., konfiskuojant 400 litų.
Vadovaujantis BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas 2 m., įpareigojant nekeisti gyvenamosios vietos;
pagal BK 294 str. 2 d. (dėl savavaldžiavimo D. ir R. R. atžvilgiu) – 2 m.;
pagal BK 294 str. 2 d. (dėl savavaldžiavimo R. R. atžvilgiu) – 2 m.
Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 m. ir 6 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas 2 m., įpareigojant nekeisti gyvenamosios vietos;
pagal BK 294 str. 2 d. (dėl savavaldžiavimo D. ir R. R. atžvilgiu) – 2 m.;
pagal BK 294 str. 2 d. (dėl savavaldžiavimo R. R. atžvilgiu) – 2 m.
Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 m. ir 6 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas 2 m., įpareigojant nekeisti gyvenamosios vietos;
E. T. pripažintas kaltu pagal BK 294 str. 2 d. (dėl savavaldžiavimo R. R. atžvilgiu) ir nubaustas laisvės atėmimu 2 metams.
Vadovaujantis BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas 2 m., įpareigojant nekeisti gyvenamosios vietos;
A. J. pripažintas kaltu pagal BK 294 str. 2 d. (dėl savavaldžiavimo R. R. atžvilgiu) ir nubaustas laisvės atėmimu 2 metams.
Vadovaujantis BK 64 str. 1, 3 d., paskirta bausmė iš dalies pridedant subendrinta su 1998 m. kovo 30 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 m. ir 6 mėn., ją atliekant pataisos namuose.
Pritaikius Lietuvos Respublikos 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo ,,Dėl amnestijos” 5 str., neatliktoji laisvės atėmimo bausmės dalis sumažinta vienu šeštadaliu;
D. Ž. pripažintas kaltu pagal BK 180 str. 2 d. (dėl plėšimo iš UAB ,,XXXX”) ir nubaustas laisvės atėmimu 3 metams.
Vadovaujantis BK 63 str. 4, 9 d., paskirta bausmė iš dalies sudedant subendrinta su 2004 m. kovo 2 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 m., ją atliekant pataisos namuose.
Iš R. Č. priteista: 590,52 Lt nukentėjusiajam R. Š. , 2565 Lt nukentėjusiajam R. V., 400 Lt nukentėjusiajai S. J., 600 Lt UAB ,,XXXX”, 500 Lt nukentėjusiajam A. C. ir 1000 Lt nukentėjusiajam V. K..
Iš R. Č. , S. ir V. K. , M. S. bei R. A. solidariai priteista 30168,60 Lt ŽŪB ,,XXXX” ir 29269 Lt ŽŪB ,,XXXX”.
Iš R. Č. priteista 200 Lt ir solidariai su R. A. priteista 200 Lt nukentėjusiajam A. Č.
Iš M. S., S., V. ir V. K. bei V. T. solidariai priteista 8016,92 Lt ŽŪB ,,XXXX”.
Iš R. Č. , D. V. ir T. A. solidariai priteista 3380 Lt nukentėjusiajam A. K..
R. Č. pagal BK 159 str. 1 d. ir 24 str. 4 d. (dėl D. B. ir V. M. įtraukimo į nusikalstamą veiką), BK 181 str. 1 d. ir 24 str. 4 d. (dėl N. T. turto prievartavimo), BK 233 str. 1 d. ir 24 str. 4 d. (dėl poveikio J. G. ), BK 140 str. 1 d. ir 24 str. 4 d. (dėl V. B. , I. G. –S. fizinio skausmo sukėlimo), BK 21 str. 1 d., 180 str. 2 d. ir 24 str. 4 d. (dėl rengimosi užvaldyti G. L. IĮ parduotuvės ,,XXXX” turtą plėšimo būdu), BK 180 str. 2 d. ir 24 str. 4 d. (dėl UAB ,,XXXX” turto plėšimo) išteisintas nesant įrodymų, kad padarė šias nusikalstamas veikas.
R. ir K. Č. pagal BK 181 str. 1 d., o R. Č. ir pagal BK 24 str. 4 d. (dėl J. G. , R. V. turto prievartavimo) išteisinti nesant įrodymų, kad padarė šią nusikalstamą veiką.
R. ir K. Č. pagal BK 180 str. 2 d. ir 24 str. 4 d. (dėl J. G., R. V. turto plėšimo) išteisinti nesant įrodymų, kad padarė šią nusikalstamą veiką.
R. ir K. Č. pagal BK 181 str. 1 d., o R. Č. ir pagal BK 24 str. 4 d. (dėl J. G. turto prievartavimo) išteisinti nesant įrodymų, kad padarė šią nusikalstamą veiką.
R. Č. pagal BK 178 str. 2 d. ir 24 str. 4 d., o S. A. pagal BK 178 str. 2 d. (dėl R. K. turto vagystės) išteisinti nesant įrodymų, kad padarė šią nusikalstamą veiką.
R. Č. ir J. P. pagal BK 22 str. 1 d., 187 str. 2 d. ir 24 str. 4 d. (dėl pasikėsinimo sugadinti A. P. turtą) išteisinti nesant įrodymų, kad padarė šią nusikalstamą veiką.
R. A. pagal BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 2 d. (dėl pasikėsinimo apiplėšti ŽŪB ,,XXXX”), BK 146 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p. (dėl R. T. neteisėto laisvės atėmimo ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo) išteisintas nesant įrodymų, kad padarė šias nusikalstamas veikas.
D. Ž. pagal BK 21 str. 1 d. ir 180 str. 2 d. (dėl rengimosi užvaldyti G. L. IĮ parduotuvės ,,XXXX” turtą plėšimo būdu) išteisintas nesant įrodymų, kad padarė šią nusikalstamą veiką.
Tuo pačiu nuosprendžiu: T. A. , V. K. ir D. A. nuteisti, S. A. , V. S., D. B. , E. S., T. P. ir S. S. išteisinti, o M. P. už nusikaltimus ir nuteistas, ir išteisintas, tačiau jų atžvilgiu apeliacinių skundų nepaduota.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. Č. , K. Č. , R. A. , D. V. , A. K. , S. K. , V. K. , M. S. , V. T. , J. P. , J. P. , R. P. , M. Š. , T. B. , E. T. , A. J. , D. Ž. ir K. C. pripažinti kaltais bei nuteisti už žemiau išvardintas jų padarytas nusikalstamas veikas.
R. Č. 1998-2001 metų laikotarpiu Panevėžio m., turėdamas tikslą daryti nusikaltimus ir vykdyti nusikalstamą veiką, subūrė ,,XXXX” organizuotą grupę, kurios nariai buvo K. Č. , S. A. , Ž. B. ir V. M. (2002-06-21 byla nutraukta), R. A. , A. V. , pravarde ,,XXXX” (2002-06-21 byla nutraukta), nuo 1999 m. vasario mėn. A. K. , pravarde ,,XXXX”, nuo 2000 m. gegužės mėn. L. L. (paskelbta jo paieška), pravarde ,,XXXX”, J. P. , pravarde ,,XXXX”, J. P., R. K. (paskelbta jo paieška), pravarde ,,XXXX”, S. K. , pravarde ,,XXXX”, M. S. , V. K. , nuo 1998 metų pradžios iki 2001 m. pradžios vadovavo organizuotai grupei ir koordinavo organizuotos grupės narių veiklą bei pats ir su grupės nariais, o taip pat su kitais asmenimis darė nusikaltimus, o būtent:
1998 m. sausio 30 d., apie 19³⁰ val., (duomenys neskelbtini), R. Č. , veikdamas bendrai su organizuotos grupės nariu K. Č. , S. D. pasakius, kad E. J. jam skolingas 1500 JAV dolerių (6000 Lt), turėdamas tikslą atgauti S. D. tariamą skolą ir ją pasisavinti, neturėdamas teisėto pagrindo, prisistatydamas ,,skolų išmušinėtoju”, taip panaudodamas psichinę prievartą prieš nukentėjusįjį E. J., savo naudai atvirai vertė E. J. perduoti nukentėjusiajam priklausantį turtą – pinigus 2000 JAV dolerių (8000 Lt);
1998 m. vasario mėnesio pradžioje, tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), R. Č., veikdamas bendrai su organizuotos grupės nariu K. Č. neturėdamas teisėto pagrindo, grasindamas panaudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį S. D , savo naudai atvirai vertė S. D. perduoti jam priklausantį turtą – pinigus 1500 JAV dolerių (6000 Lt), kaip baudą už E. J. nepagrįstai išreikštą reikalavimą grąžinti tariamą S. D. skolą;
1998 m. kovo 18 d., apie 13 val., (duomenys neskelbtini), R. Č. , veikdamas bendrai su organizuotos grupės nariu K. Č. , neturėdamas teisėto pagrindo, prieš nukentėjusiojo V. M. valią automobiliu ,,Audi 100” nuveždamas nukentėjusįjį į lauką (duomenys neskelbtini) , taip neteisėtai atimdamas laisvę V. M., panaudodamas fizinį smurtą – peiliu pjaudamas nukentėjusiajam dešinę ausį, K. Č. šaunamuoju įtaisu šaudant nukentėjusiajam V. M. į dešinę šlaunį, bei šiais veiksmais padarydamas V. M. pjautinę odos ir raumenų žaizdą dešinio skruosto viršutinėje dalyje – dešinio smilkinio srityje, tris dešinės šlaunies viršutinio trečdalio šautinius sužalojimus, vertinamus kaip lengvas kūno sužalojimas, sukėlęs trumpalaikį sveikatos sutrikimą, savo naudai atvirai vertė V. M. perduoti nukentėjusiajam priklausantį turtą – 2000 JAV dolerių (4000 Lt) kaip atlyginimą už tariamą jo ir K. Č. dėdės sumušimą;
1998 m. gegužės mėnesį, tiksliai tyrimo nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), R. Č. , veikdamas bendrai su organizuotos grupės nariu K. Č., neturėdamas teisėto pagrindo, pasinaudodamas tuo, kad A. G. skolinga A. M. 3000 JAV dolerių (12000 Lt), prisistatydamas ,,skolų išmušinėtoju”, taip panaudodamas psichinę prievartą prieš nukentėjusiąją A. G., kito asmens – A. M. ir savo naudai atvirai vertė A. G. perduoti nukentėjusiajai priklausantį turtą – pinigus 6000 JAV dolerių (24000 Lt);
1998 m. birželio 1 d., tiksliai tyrimo nenustatytu laiku, R. Č. , turėdamas tikslą pagrobti (duomenys neskelbtini), esantį turtą, parinko nusikaltimo vykdytojus – organizuotos grupės narius Ž. B. ir A. V. , kavinėje ,,XXXX” vykdytojams nurodė adresą, davė instrukcijas įsibrauti į patalpą – (duomenys neskelbtini), esantį butą ir pagrobti knygas, kuriose slepiami pinigai, dėl to organizuotos grupės nariai Ž. B. ir A. V. , vykdydami jo kaip organizuotos grupės organizatoriaus ir vadovo nurodymą, veikdami bendrai, lauždami kirviu, pasikėsino įsibrauti į (duomenys neskelbtini), ir pagrobti svetimą – A. J. priklausantį turtą – pinigus 1000 JAV dolerių (4000 Lt), tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes nepavyko išlaužti buto Nr. 18 durų;
1998 m. birželio 1 d., apie 13 val., R. Č. , tęsdamas veiką pagrobti (duomenys neskelbtini), esantį turtą, parinko nusikaltimo vykdytojus – organizuotos grupės narius Ž. B. , A. V. ir V. M. , davė instrukcijas pakartotinai įsibrauti į patalpą – (duomenys neskelbtini), esantį butą, ir pagrobti knygas, kuriose slepiami pinigai, dėl to organizuotos grupės nariai Ž. B. , A. V. ir V. M. , vykdydami jo kaip organizuotos grupės organizatoriaus ir vadovo nurodymą, veikdami bendrai pasikėsino įsibrauti į (duomenys neskelbtini), ir pagrobti svetimą – A. J. priklausantį turtą – pinigus 1000 JAV dolerių (4000 Lt), tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes A. V. ir V. M. sulaikė policijos darbuotojai;
1998 m. birželio 10-11 d. (duomenys neskelbtini), R. Č. vadovaujamos organizuotos grupės nariai Ž. B. , A. V. ir V. M. , vykdydami jo kaip organizuotos grupės organizatoriaus ir vadovo nurodymą – daryti nusikaltimus, veikdami bendrai, apgaule, suklastodami oficialų dokumentą – padarytų darbų (paslaugų) pažymą, t. y. į šią pažymą įrašydami žinomai melagingas žinias, kad parduodamo metalo pirkėjas yra AB ,,XXXX”, esanti adresu: (duomenys neskelbtini), o darbų vykdytojas yra D. L. , šias žinias patvirtinę parašu ir iš anksto žinodami, kad už įgytą metalo laužą nebus atsiskaityta, savo naudai įgijo svetimą – R. Š. priklausantį turtą – 1000 Lt vertės metalo laužą, padarydami R. Š. 1000 Lt turtinę žalą;
1998 m. liepos 21 d., apie 1³⁰ val., Panevėžio m., R. Č. , turėdamas tikslą sunaikinti A. V. priklausantį turtą, parinko nusikaltimo vykdytoją – organizuotos grupės narį Ž. B. , parodė vietą, kurioje stovi A. V. priklausantis automobilis, davė nurodymą sunaikinti A. V. priklausantį automobilį padegant, dėl to Ž. B., vykdydamas jo kaip organizuotos grupės organizatoriaus ir vadovo nurodymą padegti A. V. priklausantį automobilį ,,Mercedes-Benz”, v/n XXXXXXXX visuotinai pavojingu būdu, panaudodamas naftos produktus – benziną, padegdamas sunaikino A. V. priklausantį turtą – automobilį ,,Mercedes-Benz”, v/n XXXXXXXX stovėjusį (duomenys neskelbtini), namo kieme, padarydamas nukentėjusiajam 12000 Lt turtinę žalą, bei nuo degančio automobilio ,,Mercedes-Benz”, v/n XXXXXXX užsiliepsnojus P. V. priklausančio ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), stogui, sugadino svetimą – nukentėjusiajam P. V. priklausančio ūkinio pastato stogą bei sunaikino po stogu palėpėje buvusius nukentėjusiojo daiktus: 120 Lt vertės 100 m kabelio, 275 Lt vertės 50 m polietileninės plėvelės, bendros 200 Lt vertės 2 vnt. elektrinių variklių, bendros 25 Lt vertės 5 vnt. jungiklių, padarydamas nukentėjusiajam P. V. 2565 Lt turtinę žalą;
1998 m. rugpjūčio mėnesį, tiksliai tyrimo nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), R. Č. vadovaujamos organizuotos grupės nariai Ž. B. ir A. V. , vykdydami jo, kaip organizuotos grupės organizatoriaus ir vadovo nurodymą – daryti nusikaltimus, veikdami bendrai su D. V. , automobiliu nuveždami D. V. ir iš anksto paruoštas išmatas prie (duomenys neskelbtini), namo, viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), namo laiptinėje, įžūliais ir vandališkais veiksmais D. V. išmatomis ištepus nukentėjusiajai V. P. priklausančias buto Nr. 32 duris, demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės tvarką, tuo padarė nukentėjusiajai V. P. moralinę žalą;
1998 m. rugpjūčio mėn., tiksliai tyrimo nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), R. Č. vadovaujamos organizuotos grupės nariai Ž. B. ir A. V. , vykdydami jo, kaip organizuotos grupės organizatoriaus ir vadovo nurodymą – daryti nusikaltimus, veikdami bendrai su D. V. , automobiliu nuveždami D. V. ir iš anksto paruoštas išmatas prie (duomenys neskelbtini), namo, viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), namo laiptinėje, įžūliais ir vandališkais veiksmais D. V. išmatomis ištepus nukentėjusiajai I. G. priklausančias buto Nr. 18 duris, demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės tvarką, tuo padarė nukentėjusiajai I. G. moralinę žalą;
1998 m. rugpjūčio mėn., tiksliai tyrimo nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), R. Č. vadovaujamos organizuotos grupės nariai Ž. B. ir A. V. , vykdydami jo, kaip organizuotos grupės organizatoriaus ir vadovo nurodymą – daryti nusikaltimus, veikdami bendrai su D. V. , automobiliu nuveždami D. V. ir iš anksto paruoštas išmatas prie (duomenys neskelbtini), namo, viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), namo laiptinėje, įžūliais ir vandališkais veiksmais D. V. išmatomis ištepus nukentėjusiajai Z. V. priklausančias buto Nr. 20 duris, demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės tvarką, tuo padarė nukentėjusiajai Z. V. moralinę žalą;
1998 m. rugpjūčio 18 d., apie 15 val., (duomenys neskelbtini), R. Č., veikdamas bendrai su Z. K. (baudžiamoji byla Z. K. atžvilgiu nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui) ir tyrimo metu nenustatytu asmeniu, savavališkai, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, vykdydamas kito asmens – N. Š. ginčijamą teisę reikalauti 9115 Lt skolos, pavartodamas psichinę prievartą nukentėjusiajam G. B., t. y. grasindamas išmesti G. B. per balkoną, savavaldžiavo reikalaudamas perduoti G. B. priklausantį turtą – pinigus 2000 JAV dolerių (8000 Lt);
1998 m. rugpjūčio mėn., laikotarpiu nuo 20 iki 30 dienos, (duomenys neskelbtini), esančioje ,,XXXX” teritorijoje, R. Č., veikdamas bendrai su organizuotos grupės nariais K. Č. , Ž. B. , A. V. ir V. M., neturėdamas teisėto pagrindo, per kelis kartus užmaskuotai savo naudai siūlydamas paslaugas – apsaugą nuo nusikalstamo poveikio, grasindamas sunaikinti svetimą turtą, t. y. padegti garažus, kuriuose nukentėjusieji atlikdavo automobilių remonto darbus, tokiu būdu grasindamas neleisti egzistuoti nukentėjusiųjų įmonei, vertė nukentėjusiuosius G. P. ir R. P. kiekvieną mėnesį perduoti 200 Lt pinigų, o nukentėjusiesiems nesutikus su išreikštu reikalavimu, vertė nukentėjusiuosius sumokėti 100 JAV dolerių (400 Lt) vienkartinį mokestį už tariamą ,,stogą”, tokiu būdu 1998 m. liepos mėn. (duomenys neskelbtini), esančioje ,,XXXX” teritorijoje, neturėdamas teisėto pagrindo, gavo nukentėjusiesiems G. P. ir R. P. priklausantį turtą – po 200 Lt pinigų;
1998 m. rugpjūčio 20 d., tyrimo nenustatytą valandą, R. Č., veikdamas bendrai su organizuotos grupės nariais K. Č. , A. V. , Ž. B. ir tyrimo metu nenustatytu asmeniu, (duomenys neskelbtini), nukentėjusiajam R. G. grasindamas revolveriu, panašiu į šaunamąjį ginklą, jėga įsodindamas R. G. į automobilį ,,Audi 100”, atėmė nukentėjusiajam R. G. laisvę, prieš jo valią nuvežė į (duomenys neskelbtini), kur panaudodamas fizinį smurtą nukentėjusiojo R. G. atžvilgiu, t. y šaunamuoju įtaisu šaudydamas į kojų girneles bei suduodamas smūgius santechniniu raktu, Ž. B. metaliniu vamzdžiu suduodant R. G. smūgius į įvairias kūno vietas, nenustatytam asmeniu kartu su A. V. suduodant smūgius kojomis nukentėjusiajam R. G. į įvairias kūno vietas, K. Č. peiliu badant sėdmenis bei šiais veiksmais padarant R. G. juosmens II-III slankstelio dešiniųjų šoninių ataugų lūžius, dešinio dilbio muštinę žaizdą bei dešinio kelio šautinius sužalojimus, vertinamus kaip apysunkis kūno sužalojimas, neturėdamas teisėto pagrindo, savo naudai atvirai vertė R. G. perduoti nukentėjusiojo asmeninį turtą – 1000 JAV dolerių (4000 Lt);
1998 m. rugsėjo mėn., laikotarpiu nuo 16 iki 20 dienos, tardymo nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), R. Č. , veikdamas bendrai su organizuotos grupės nariais Ž. B. , A. V. , G. B. (miręs), suduodamas rankomis ir kojomis nukentėjusiajam E. G. į įvairias kūno vietas ne mažiau kaip 5 kartus, sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą;
1998 m. rugsėjo 18 d., apie 22 val., R. Č. , turėdamas tikslą padegti S. J. buto duris, parinko nusikaltimo vykdytoją – organizuotos grupės narį Ž. B. , nurodė vykdytojui padegti (duomenys neskelbtini), buto duris, dėl to Ž. B., vykdydamas jo kaip organizuotos grupės organizatoriaus ir vadovo nurodymą, visuotinai pavojingu būdu, panaudodamas degų skystį – benziną, padegdamas sugadino svetimą turtą – S. J. priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), duris, padarydamas nukentėjusiajai S. J. 400 Lt turtinę žalą;
1998 m. rugsėjo 20 d., apie 18³⁰ val., R. Č., turėdamas tikslą pagrobti rotveilerių veislės šuniuką, parinko nusikaltimo vykdytojus – organizuotos grupės narius Ž. B., A. V. ir V. M., nurodė adresą: (duomenys neskelbtini), dėl to Ž. B., A. V. ir V. M. , vykdydami jo kaip organizuotos grupės organizatoriaus ir vadovo nurodymą pagrobti rotveilerių veislės šuniuką, veikdami bendrai, įsibrovė į tvora saugomą teritoriją (duomenys neskelbtini), iš kur pagrobė svetimą – A. M. , V. M. ir V. M. priklausantį turtą – 400 Lt vertės rotveilerių veislės šuniuką, 32 Lt vertės grandinę ir ant šuniuko kaklo buvusią 24 Lt vertės juodą natūralios odos apykalę, padarydami nukentėjusiesiems A. M. , V. M. ir V. M. 456 Lt turtinę žalą;
1998 m. spalio 4 d. R. Č. , veikdamas bendrai su organizuotos grupės nariu J. P. , turėdamas tikslą plėšimo būdu užvaldyti svetimą, žemės ūkio bendrovei (ŽŪB) ,,XXXX” priklausantį turtą – chemikalus, parinko nusikaltimo vykdytojus – organizuotos grupės narius Ž. B. , A. V. , V. M. , J. P. bei nusikaltimo padėjėją – organizuotos grupės narį R. K. (pasislėpęs), davė nurodymus apie nusikaltimo padarymo būdą, laiką, parinko ir nurodė naudoti nusikaltimo padarymo priemones – automobilį ,,Ford-Transit”, valstybinis numeris XXXXXXXX įrankius – laužtuvą, pjūklą metalui pjauti, kaukes, pirštines, lipnią juostą, dėl to (duomenys neskelbtini), jo vadovaujamos organizuotos grupės nariai Ž. B. , J. P. , V. M. , A. V. , R. A. , R. K. , vykdydami jo kaip organizuotos grupės organizatoriaus ir vadovo nurodymą padaryti plėšimą, veikdami bendrai, iš anksto paruošus lipnią juostą sargui surišti, Ž. B. kartu su A. V. ir V. M. pavogus valstybinius numerius XXXXXXX nuo (duomenys neskelbtini), numeriu pažymėto namo kieme stovėjusio A. J. priklausančio automobilio ,,AUDI 80”, J. P. , J. P. ir R. K. įsibrovimui į sandėlį iš anksto paruošus įsibrovimo įrankius – laužtuvą ir pjūklą metalui pjauti, kiekvienam pasiėmus kaukes ir pirštines, automobiliu ,,Ford-Transit”, valstybinis numeris XXXXXXXX registruotu A. U. vardu, pakeitę valstybinį numerį XXXXXXX į valstybinį numerį XXXXXXX, nuvyko į (duomenys neskelbtini), esančius ŽŪB ,,XXXX” sandėlius, kur Ž. B. kartu su R. A. panaudojant fizinį smurtą sargo V. V. atžvilgiu, t. y. suduodant nukentėjusiajam V. V. smūgius rankomis į įvairias kūno vietas, kol šis prarado sąmonę, bei lipnia juosta surišant jam rankas ir kojas, taip atimant galimybę priešintis, tuo padarant V. V. lengvą kūno sužalojimą, sukėlusį trumpalaikį sveikatos sutrikimą, įsibrovė į negyvenamąją patalpą – ŽŪB ,,XXXX” sandėlius, esančius (duomenys neskelbtini), ir pasikėsino pagrobti svetimą, ŽŪB ,,XXXX” priklausantį turtą: 847,46 Lt vertės chemikalus ,,Karatė”, 3464,42 Lt vertės chemikalus ,,MCPA”, bendros 1262,67 Lt vertės atsargines dalis, iš viso turto už 5574,55 Lt, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes pabėgus sargui V. V. išsigando, kad gali būti iškviesta policija;
1998 m. lapkričio mėn., laikotarpiu iki mėnesio vidurio, tiksliai tardymo nenustatytu laiku, R. Č. , veikdamas bendrai su organizuotos grupės nariais S. K. , Ž. B. , V. M. , A. V. , M. S. , R. A., V. K., įsibrovė į negyvenamąją patalpą – (duomenys neskelbtini), esantį ŽŪB ,,XXXX” priklausantį sandėlį, iš kur per šešis kartus pagrobė svetimą, ŽŪB ,,XXXX” priklausantį turtą – bendros 30168,60 Lt vertės 71,83 t kviečių, padarydamas ŽŪB ,,XXXX” 30168,60 Lt materialinę žalą;
1998 m. lapkričio mėnesio pradžioje, tardymo tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), R. Č. , veikdamas bendrai su organizuotos grupės nariais S. K. , Ž. B. , V. M. , A. V. , M. S. , R. A. , V. K. , įsibrovė į negyvenamąją patalpą – ŽŪB ,,XXXX” priklausantį sandėlį, iš kur pagrobė svetimą, ŽŪB ,,XXXX” priklausantį turtą – bendros 29269 Lt vertės 68130 kg kviečių, padarydamas ŽŪB ,,XXXX” 29269 Lt materialinę žalą;
1998 m. lapkričio 7 d., apie 11 val., (duomenys neskelbtini), ties kavine-baru ,,XXXX”, R. Č. naudodamas daiktą, specialiai pritaikytą kūnui sužaloti – nenustatytos markės pistoletą, iš chuliganiškų paskatų nesunkiai sužalojo du žmones, t. y. daiktu, specialiai pritaikytu kūnui sužaloti – nenustatytos markės pistoletu, ties kavine-baru ,,XXXX” iš chuliganiškų paskatų šaudydamas į automobilyje ,,VW Golf”, valstybinis numeris XXXXXXX sėdintį nukentėjusįjį V. D. bei pistoleto rankena suduodamas nukentėjusiajam E. A. į galvos sritį, padarė nukentėjusiajam V. D. atvirą šautinį dešinės plaštakos 3-čio delnakaulio lūžį ir dešinės šlaunies šautines odos žaizdas, tuo padarė apysunkį kūno sužalojimą, dėl to nukentėjusysis V. D. ilgai sirgo, o nukentėjusiajam E. A. padarė muštines žaizdas veido ir galvos plaukuotoje dalyje, poodinę kraujosruvą kairiųjų vokų srityje, tuo padarė lengvą kūno sužalojimą, sukėlusį trumpalaikį sveikatos sutrikimą;
laikotarpiu nuo 1998 m. lapkričio 8 d. iki 1999 m. sausio 31 d. ir 2001 m. pradžioje, tyrimo nenustatytu tiksliu laiku, (duomenys neskelbtini), R. Č. , veikdamas bendrai su organizuotos grupės nariais Ž. B. , S. K. , J. P. , V. M. , Radviliškio respublikinėje ligoninėje ir nukentėjusiųjų E. A. bei V. D. namuose Radviliškio r., Kutiškių k., siekdamas paveikti nukentėjusiuosius E. A. ir V. D. , kad parengtinio tardymo metu nukentėjusieji duotų melagingus parodymus apie R. Č. ir S. K. (duomenys neskelbtini), ties kavine ,,XXXX”, padarytą chuliganizmą nukentėjusiųjų atžvilgiu, siekdamas, kad nukentėjusieji atsiimtų policijai parašytus pareiškimus dėl padaryto jų atžvilgiu nusikaltimo, parašytų pareiškimus LR generalinei prokuratūrai, jog toliau nebūtų atliekamas parengtinis tardymas, užuominomis grasino panaudoti fizinį smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu, grasino padegant sunaikinti nukentėjusiojo E. A. šeimos narių – tėvų namus, dėl to 1998-12-15 Radviliškio r. policijos komisariato tarnybinėse patalpose atliekant procesinį veiksmą – įtariamojo R. Č. parodymą atpažinti, nukentėjusysis V. D. neatpažino įtariamojo R. Č. , ir 1998-11-16 bei 1999-01-31 nukentėjusiesiems parašius pareiškimus Radviliškio m. policijai bei LR generalinei prokuratūrai, jog pretenzijų dėl padaryto jų atžvilgiu nusikaltimo niekam neturi ir įtariamųjų nepažįsta, 1999-02-08, vadovaujantis BPK 233 str. 2 d., baudžiamoji byla kaltinamojo R. Č. atžvilgiu buvo nutraukta;
laikotarpiu nuo 1998 m. lapkričio mėn. pabaigos iki 1999 m. pabaigos (duomenys neskelbtini), R. Č. , veikdamas bendrai su organizuotos grupės nariais Ž. B. , nepilnamečiu V. M. (gim. 1981-04-17), A. V. , o nuo 1999 m. vasario mėnesio su A. K. , neturėdamas teisėto pagrindo, užmaskuotai siūlydamas paslaugas – apsaugą nuo galimo nusikalstamo poveikio bei užuominomis grasindamas panaudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį A. J. , savo naudai vertė nukentėjusįjį A. J. kiekvieną mėnesį perduoti nukentėjusiajam priklausantį turtą – pinigus 200 Lt, dėl to nuo 1998 m. gruodžio mėn. pabaigos iki 1999 m. gruodžio mėn. (duomenys neskelbtini), esančioje parduotuvėje ,,XXXX”, neturėdamas teisėto pagrindo, savo naudai gavo svetimą nukentėjusiajam A. J. priklausantį turtą – pinigus 1000 Lt, padarydamas nukentėjusiajam A. J. 1000 Lt materialinę žalą;
1998 m. lapkričio 25 d. (duomenys neskelbtini), R. Č. , siekdamas paveikti ir įbauginti nukentėjusiuosius V. K. bei B.V., kad šie parengtinio tardymo metu ir teisme duotų melagingus parodymus arba visiškai atsisakytų duoti parodymus prieš jo brolį, organizuotos grupės narį K. Č. , dėl kurio veikos 1998-10-12 Panevėžio m. VPK Tardymo skyriuje už nukentėjusiųjų V. K. ir B. V. sužalojimą buvo iškelta baudžiamoji byla Nr. 50-1-2581-98 pagal BK 225 str. 2 d., parinko nusikaltimo vykdytoją – organizuotos grupės narį Ž. B. , nurodė adresą: (duomenys neskelbtini), duodamas instrukcijas nusikaltimo vykdytojui nurodė padegti (duomenys neskelbtini), esantį namą, dėl to Ž. B., vykdydamas jo kaip organizuotos grupės organizatoriaus ir vadovo nurodymą, panaudodamas degų skystį – benziną, visuotinai pavojingu būdu – padegant pasikėsino sunaikinti svetimą, nukentėjusiajai B. V. priklausantį turtą – namą, esantį (duomenys neskelbtini), dėl nuo apdegimo sugadintos namo sienos padarydamas nukentėjusiajai 150 Lt turtinę žalą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes degančią namo sieną V. K. ir B. V. užgesino;
1998 m. gruodžio 17 d., apie 21³⁰ val., (duomenys neskelbtini), R. Č. , veikdamas bendrai su organizuotos grupės nariais Ž. B. , R. A. ir V. M. , išspirdami duris įsibrovė į nukentėjusiojo A. Č. gyvenamąjį namą, kur panaudodami daiktus, specialiai pritaikytus kūnui sužaloti – metalinius strypus, tyčia iš chuliganiškų paskatų sužalojo 2 žmones, t. y. sudavė namo viduje buvusiems A. Č. ir A. B. ne mažiau kaip 10 kartų į įvairias kūno vietas, tuo iš chuliganiškų paskatų sužalodami du nukentėjusiuosius, t. y. padarydami nukentėjusiajam A. Č. lengvą kūno sužalojimą, nesukėlusį trumpalaikio sveikatos sutrikimo, o nukentėjusiajam A. B. – apysunkį kūno sužalojimą, dėl to nukentėjusysis A. B. ilgai sirgo;
1998 m. gruodžio 17 d., apie 22 val., (duomenys neskelbtini), R. Č. vadovaujamos organizuotos grupės narys V. M. , vykdydamas jo kaip organizuotos grupės organizatoriaus ir vadovo nurodymą, peiliu pradūrė dvi A. Č. priklausančio automobilio ,,Ford Siera”, valstybinis numeris XXXXXXX padangas, sugadindamas svetimą, nukentėjusiajam A. Č. priklausantį turtą, tuo padarydamas nukentėjusiajam 200 Lt turtinę žalą;
1998 m. gruodžio 18-20 d., apie 21 val., (duomenys neskelbtini), R. Č. , turėdamas tikslą prievartauti turtą iš V. B. , parinko nusikaltimo vykdytojus – organizuotos grupės narius V. M. ir R. A. , davė nurodymą nusikaltimo vykdytojams nueiti pas V. B. į namus ir pareikalauti mokesčio už tariamą ,,stogą”, dėl to V. M. ir R. A. , veikdami bendrai, vykdydami jo kaip organizuotos grupės organizatoriaus ir vadovo nurodymą, neturėdami teisėto pagrindo, užuominomis grasindami panaudoti fizinį smurtą prieš V. B. , užmaskuotu būdu siūlydami paslaugas – apsaugą, savo naudai vertė nukentėjusįjį V. B. perduoti nukentėjusiajam priklausantį turtą – pinigus 500 JAV dolerių (2000 Lt);
1999 m. vasario mėn. laikotarpiu, tiksliai tardymo nenustatytą dieną, R. Č. , už 400 JAV dolerių atlygį siekdamas paveikti nukentėjusįjį E. K. , kad šis parašytų pareiškimą neturintis pretenzijų jį sužalojusiam asmeniui V. Ž. ir parengtinio tardymo metu bei teisme duotų melagingus parodymus, parinko nusikaltimo vykdytojus – organizuotos grupės narius A. K. , Ž. B. ir V. M. , nusikaltimo vykdytojams nurodė adresą: (duomenys neskelbtini), ir davė nurodymą paveikti E. K. , o A. K. , Ž. B. ir V. M. Vilniaus m., Žirmūnų g. 102-44, veikdami bendrai, vykdydami jo kaip organizuotos grupės organizatoriaus ir vadovo nurodymą, grasino nukentėjusiajam panaudoti prieš jį fizinį smurtą, t. y. jį sumušti, sulaužyti kojas, nutraukti lytinius organus, dėl to nukentėjusysis E. K. parašė pareiškimą neturintis jokių pretenzijų V. Ž. ;
1999 m. balandžio 20 d. R. Č. , siekdamas sužaloti R. T., parinko nusikaltimo vykdytojus – organizuotos grupės narius A. K. , A. V. ir Ž. B. , nusikaltimo vykdytojams nurodė R. T. gyvenamosios vietos adresą (duomenys neskelbtini), davė nurodymą smarkiai sumušti R. T. , dėl to A. K. , Ž. B. ir A. V. , vykdydami jo kaip organizuotos grupės organizatoriaus ir vadovo nurodymą, 1999-04-20, apie 22 val., įsibrovė į nukentėjusiojo R. T. gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), neteisėtai atimdami laisvę nukentėjusiajam R. T., t. y panaudodami prievartą išsivedė jį iš namų, įsisodino į automobilį ,,VW Golf”, valstybinis numeris XXXXXXX bei nuvežė į ties (duomenys neskelbtini), esančių dirbtuvių teritoriją, kur, panaudodami daiktus, specialiai pritaikytus kūnui sužaloti – metalinius strypus, iš chuliganiškų paskatų sudavė nukentėjusiajam R. T. ne mažiau kaip 10 kartų į įvairias kūno vietas, tuo padarydami uždarą dešinio blauzdikaulio lūžį, kairės blauzdos muštinę žaizdą, krūtinės ląstos kairės pusės sumušimą ir kairiųjų XI-XII šonkaulių lūžius, poodinę kraujosruvą dešiniųjų vokų srityje, vertinamus kaip apysunkis kūno sužalojimas, dėl to nukentėjusysis R. T. ilgai sirgo;
laikotarpiu nuo 1999 m. balandžio mėn. pradžios iki balandžio 29 d. (duomenys neskelbtini), UAB ,,XXX“ teritorijoje, R. Č. , veikdamas bendrai su organizuotos grupės nariais G. B. (miręs) ir S. K. , turėdamas tikslą nusikalstamu būdu įgyti turtą, plėšimo būdu įsibraunant į gyvenamąją patalpą užvaldyti nukentėjusiajam J. M. priklausantį turtą – palikimu gautus 7000 JAV dolerių (28000 Lt), parinko nusikaltimo vykdytojus – organizuotos grupės narius Ž. B. , A. V. ir M. S. , nusikaltimo vykdytojams nurodė J. M. gyvenamosios vietos adresą: (duomenys neskelbtini), davė instrukcijas ištardyti J. M. dėl pinigų slėpimo vietos, nurodydamas pinigų ieškojimo vietas – spintelėse, patalynėje, dėl to 1999 m. balandžio 29 d., apie 23 val., (duomenys neskelbtini), organizuotos grupės nariai Ž. B., M. S. ir A. V., veikdami bendrai, išlauždami lauko duris ir įsibraudami į gyvenamąją patalpą – gyvenamąjį namą, priklausantį J. ir E. M. , esantį (duomenys neskelbtini), pasikėsino pagrobti svetimą, J. M. priklausantį turtą – pinigus 7000 JAV dolerių (28000 Lt), tačiau aktyviai pasipriešinus nukentėjusiajam J. M., nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios;
1999 m. gruodžio 23 d., apie 15 val., R. Č., veikdamas bendrai su S. S. , K. C. , M. Š. , T. B. , R. P., (duomenys neskelbtini), namu, sugadinus svetimą, R. R. priklausantį turtą – išdaužus automobilio ,,MB”, valstybinis numeris XXXXXXXX 200 Lt vertės kairės pusės galinį stiklą, naudodamas prievartą, t. y. rankomis bei kojomis smūgiuodamas D. R. ir R. R. į įvairias kūno vietas, juos ištempė iš automobilio ,,MB”, valstybinis numeris XXXXXXX ir jėga patalpino į automobilį ,,BMW”, tuo neteisėtai atėmė D. R. ir R. R. laisvę, išvežė juos į (duomenys neskelbtini), kur neturėdamas teisėto pagrindo, panaudodamas fizinį smurtą – rankomis ir kojomis suduodamas nukentėjusiesiems į įvairias kūno vietas, atvirai vertė nukentėjusiuosius D. R. ir R. R. perduoti jiems priklausantį turtą – po 500 JAV dolerių (4000 Lt), to pasėkoje neteisėtai užvaldė nukentėjusiajam D. R. priklausantį turtą 290 Lt ir sugadinus turtą padarė nukentėjusiajam R. R. 200 Lt turtinę žalą;
2000 m. sausio 15-20 d., tiksliai tardymo nenustatytu laiku, R. Č., turėdamas tikslą padegant sunaikinti AB ,,XXXX” parduotuvę, parinko nusikaltimo vykdytoją – organizuotos grupės narį V. M. , nurodė adresą: (duomenys neskelbtini), davė nurodymą padegti parduotuvę ,,Maz-Kamaz autodetalės”, dėl to V. M. , vykdydamas jo kaip organizuotos grupės organizatoriaus ir vadovo nurodymą, naudodamas degų skystį – benziną, visuotinai pavojingu būdu – padegant, pasikėsino sunaikinti AB ,,XXXX” turtą – parduotuvę ,,Maz-Kamaz autodetalės”, esančią (duomenys neskelbtini), tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios – savaime užgesus liepsnai;
2000 m. sausio 20 d., apie 20 val., R. Č. , turėdamas tikslą sunaikinti AB ,,XXXX” turtą, parinko nusikaltimo vykdytoją – organizuotos grupės narį V. M., davė nurodymą sudaužyti parduotuvės ,,XXXX” langus, dėl to V. M., vykdydamas jo kaip organizuotos grupės organizatoriaus ir vadovo nurodymą, dviem pusplytėmis išdaužė parduotuvės ,,Maz-Kamaz autodetalės” langus, sunaikindamas svetimą, AB ,,XXXX” priklausantį turtą, tuo padarydamas AB ,,XXXX” 600 Lt materialinę žalą;
2000 m. kovo 24 d., tiksliai tyrimo nenustatytu laiku, R. Č. , turėdamas tikslą sugadinti V. G. priklausantį turtą, surado nusikaltimo vykdytojus – D. V. ir tyrimo metu nenustatytus asmenis, (duomenys neskelbtini), nusikaltimo vykdytojams nurodė V. G. gyvenamosios vietos adresą: (duomenys neskelbtini), davė instrukcijas išmatomis ištepti V. G. buto duris ir pašto dėžę bei neaiškios kilmės skysčiu apipilti jam priklausantį automobilį, dėl to D. V. , veikdamas bendrai su tardymo nenustatytais asmenimis, vykdydamas jo kaip organizuotos grupės organizatoriaus ir vadovo nurodymą, viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), laiptinėje, elgdamasis įžūliai ir vandališkai, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, išmatomis ištepė nukentėjusiajam V. G. priklausančias buto Nr. 23 duris ir pašto dėžę, taip sutrikdydamas visuomenės tvarką, bei neaiškiu skysčiu apipylė V. G. priklausantį automobilį ,,Audi 100”, valstybinis numeris XXXXXXXX sugadindamas svetimą V. G. priklausantį turtą bei padarydamas nukentėjusiajam 1300 Lt turtinę žalą;
2000 m. spalio 4 d. vakare (duomenys neskelbtini), R. Č. , turėdamas tikslą padaryti vagystę įsibraunant į negyvenamąją patalpą, surasdamas nusikaltimo vykdytojus – D. V. ir T. A., nusikaltimo vykdytojams nurodydamas pagrobti A. K. priklausančias padangas, duodamas nurodymus pagrobtas padangas paslėpti, organizavo vagystę, dėl to D. V. , veikdamas bendrai su T. A., įsibrovė į negyvenamąją patalpą – nukentėjusiajam A. K. priklausantį sandėliuką Nr. 4, esantį (duomenys neskelbtini), iš kur pagrobė svetimą, nukentėjusiajam A. K. priklausantį turtą – 3380 Lt bendros vertės 26 automobilio padangas;
2000 m. spalio 10 d. R. Č. , turėdamas tikslą disponuoti didelės sprogstamosios galios sprogmenimis, parinko nusikaltimo vykdytoją – organizuotos grupės narį Ž. B., davė nurodymą (duomenys neskelbtini), esančios ,,Lietuvos kuro” degalinės teritorijoje apie 13 val. įgyti ir paslėpti didelės sprogstamosios galios sprogmenis, dėl to Ž. B. , vykdydamas jo kaip organizuotos grupės organizatoriaus ir vadovo nurodymą, iš tardymo nenustatyto asmens neturėdamas leidimo įgijo didelės sprogstamosios galios sprogmenis – dvi puolamąsias granatas RGN, kuriose yra daugiau kaip 0,1 kg sprogstamųjų medžiagų, t. y. apie 114 g padidinto galingumo brizantinės sprogstamosios medžiagos – heksogeno kiekvienoje iš jų, su joms skirtais UDZ tipo granatų sprogdikliais, šiuos sprogmenis neturėdamas leidimo gabeno polietileniniame maišelyje iš ,,Lietuvos kuro” degalinės teritorijos iki (duomenys neskelbtini), esančio nebaigto statyti namo, kur prie namo pamatų įgytus didelės sprogstamosios galios sprogmenis paslėpė ir neturėdamas leidimo laikė paslėpęs iki 2000 m. spalio 10 d., maždaug 18 val., bei tą pačią dieną, maždaug nuo 18 val. iki 18³⁰ val., vykdydamas jo kaip organizuotos grupės organizatoriaus ir vadovo nurodymą atgabenti į pastarojo namus granatą, iš slėptuvės paėmęs vieną iš įgytų didelės sprogstamosios galios sprogmenų su jam skirtu sprogdikliu, neturėdamas leidimo gabeno kišenėje iki (duomenys neskelbtini), esančio buto;
2000 m. spalio 10 d., apie 18³⁰ val., (duomenys neskelbtini), R. Č., veikdamas bendrai su organizuotos grupės nariu Ž. B. , iš (duomenys neskelbtini), automobiliu ,,Ford Fiesta” neturėdamas leidimo gabeno didelės sprogstamosios galios sprogmenį – puolamąją granatą RGN su joje esančia sprogstamąja medžiaga – apie 114 g heksogeno bei Ž. B. gavus ir vykdant jo kaip organizuotos grupės organizatoriaus ir vadovo nurodymą – susprogdinti granatą, ją įmetant į A. C. priklausantį kioską, esantį (duomenys neskelbtini), siekiant atkeršyti už tai, kad nukentėjusysis A. C. teisme davė parodymus apie A. K. padarytą nusikaltimą, išlipus iš automobilio Alyvų g. šį sprogmenį neturėdamas leidimo nešėsi kišenėje iki (duomenys neskelbtini), esančio pastato, prie kurio didelės sprogstamosios galios sprogmenį – puolamąją granatą RGN įmetė per lango stiklą į nukentėjusiajam A. C. priklausantį kioską, visuotinai pavojingu būdu pasikėsindamas sunaikinti nukentėjusiajam A. C. priklausantį prekybos kioską, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios – nesprogus granatai, tuo sunaikino A. C. priklausantį turtą – kiosko langą, padarydamas nukentėjusiajam 200 Lt materialinę žalą;
2000 m. spalio mėn., tiksliai tardymo nenustatytą dieną, R. Č. vadovaujamos organizuotos grupės narys Ž. B. , vykdydamas jo kaip organizuotos grupės organizatoriaus ir vadovo nurodymą iš slėptuvės, esančios (duomenys neskelbtini), paimti ir į jo namus (duomenys neskelbtini), atnešti 2000 m. spalio 10 d. neteisėtai įgytą didelės sprogstamosios galios sprogmenį – puolamąją granatą RGN su joje esančia sprogstamąja medžiaga – apie 114 g heksogeno, paėmęs šį sprogmenį iš slėptuvės, esančios (duomenys neskelbtini), prie nebaigto statyti namo, neturėdamas leidimo sprogmenį gabeno kišenėje iki (duomenys neskelbtini), esančio buto, bei, vykdydamas tolesnius jo kaip organizuotos grupės organizatoriaus ir vadovo nurodymus, paslėpė atneštą sprogmenį (duomenys neskelbtini), namo Nr. 13 rūsyje;
2000 m. gruodžio 31 d., 8 val., R. Č. , turėdamas tikslą sugadinti A. C. priklausantį turtą, parinko nusikaltimo vykdytoją – organizuotos grupės narį Ž. B. , davė nurodymą vykdytojui visuotinai pavojingu būdu – panaudojant didelės sprogstamosios galios sprogmenį – puolamąją granatą RGN, sugadinti A. C. priklausantį prekybinį kioską adresu: (duomenys neskelbtini), dėl to Ž. B. , vykdydamas jo kaip organizuotos grupės organizatoriaus ir vadovo nurodymą, neturėdamas leidimo iš slėptuvės, esančios (duomenys neskelbtini), paėmė didelės sprogstamosios galios sprogmenį – puolamąją granatą RGN, kurioje yra apie 114 g padidinto galingumo brizantinės sprogstamosios medžiagos – heksogeno, gabeno šį sprogmenį kišenėje iki savo namų (duomenys neskelbtini), kur, paruošęs šį sprogmenį sprogdinimui, automobiliu ,,Opel Record”, valstybinis numeris BPK 320 nugabeno sprogmenį prie (duomenys neskelbtini), esančio A. C. priklausančio kiosko, ir visuotinai pavojingu būdu susprogdino didelės sprogstamosios galios puolamąją granatą RGN ties nukentėjusiajam A. C. priklausančiu kiosku, sugadindamas A. C. priklausantį turtą – kiosko šoninę sieną, tuo padarydamas nukentėjusiajam 300 Lt turtinę žalą;
2001 m. sausio mėn. pradžioje, tiksliai tardymo nenustatytomis dienomis, R. Č. , turėdamas tikslą prievartauti turtą iš (duomenys neskelbtini), esančios įmonės savininko V. K., parinko nusikaltimo vykdytoją – organizuotos grupės narį Ž. B., davė nurodymą vykdytojui nuvykti į įmonę ir iš įmonės pareikalauti 1000 Lt, dėl to Ž. B., vykdydamas jo kaip organizuotos grupės organizatoriaus ir vadovo nurodymą, neturėdamas teisėto pagrindo, užuominomis grasindamas ir panaudodamas kitokią psichinę prievartą, t. y. griežtai kalbėdamas bei paminėdamas jo vardą ir pavardę, tuo duodamas suprasti, kad ateityje gali būti panaudotas fizinis smurtas prieš nukentėjusįjį V. K. , atvirai vertė nukentėjusįjį V. R. Č. naudai perduoti 1000 Lt bei praėjus kelioms dienoms įmonės ,,XXXX” sandėlyje, neturėdamas teisėto pagrindo, gavo svetimą, nukentėjusiajam V. K. priklausantį turtą – 1000 Lt;
2001 m. sausio mėn. pradžioje, tiksliai tardymo nenustatytomis dienomis, R. Č., turėdamas tikslą prievartauti turtą iš V. B. įmonės, parinko nusikaltimo vykdytoją – organizuotos grupės narį Ž. B., davė nurodymą vykdytojui nuvykti į V. B. įmonę (duomenys neskelbtini), ir iš įmonės savininko pareikalauti 1000 Lt, dėl to Ž. B., vykdydamas jo kaip organizuotos grupės organizatoriaus ir vadovo nurodymą, neturėdamas teisėto pagrindo, užuominomis grasindamas ir panaudodamas kitokią psichinę prievartą, t. y. griežtai kalbėdamas bei paminėdamas, kad pinigai reikalingi R. Č. advokatams sumokėti, tuo duodamas suprasti, jog ateityje gali būti panaudotas fizinis smurtas, atvirai vertė įmonės savininką V. R. Č. naudai perduoti 1000 Lt, tokiu būdu praėjus kelioms dienoms (duomenys neskelbtini), neturėdamas teisėto pagrindo gavo svetimą, nukentėjusiajam V. B. priklausantį turtą – 500 Lt.
S. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 1998 m. lapkričio 7 d., apie 11 val., (duomenys neskelbtini), ties kavine-baru ,,XXXX”, nukentėjusiajam V. T. pasakęs ,,ko čia vaikštai” vieną kartą sudavė kumščiu į veido sritį, tuo sukeldamas V. T. fizinį skausmą.
S. K. , V. K. , V. K. , M. S. , V. T. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad 2000 m. vasario mėn., naktį iš 6 į 7 dieną, (duomenys neskelbtini), veikdami bendrai įsibrovė į negyvenamąją patalpą – ŽŪB ,,XXXX” priklausantį sandėlį ir pagrobė svetimą, ŽŪB ,,XXXX” priklausantį turtą – 8016,92 Lt vertės 15800 kg salyklinių miežių grūdų, padarydami ŽŪB ,,XXXX” 8016,92 Lt materialinę žalą.
R. P. , M. Š. , T. B. , E. T. ir A. J. pripažinti kaltais bei nubausti už tai, kad 2000 m. kovo 17 d., apie 17 val., (duomenys neskelbtini), veikdami bendrai, neturėdami teisėto pagrindo, panaudodami fizinį smurtą, t. y. rankomis ir kojomis smūgiuodami R. R. į įvairias kūno vietas, jėga patalpino R. R. į automobilio ,,XXXXXXXX, valstybinis numeris XXXXXXX bagažinę, tuo neteisėtai atėmė R. R. laisvę, išvežė jį už Valakėlių k. ribų, kur panaudodami fizinį smurtą – rankomis ir kojomis suduodami nukentėjusiam R. R. į įvairias kūno vietas, tuo padarydami nukentėjusiajam poodines kraujosruvas veide, muštinę apatinės lūpos žaizdą, poodines kraujosruvas dešinėje plaštakoje, kairėje alkūnėje, kairiame pakinklyje, kairėje blauzdoje, paviršutinę muštinę kairės blauzdos žaizdą, t. y. lengvą kūno sužalojimą, nesukėlusį trumpalaikio sveikatos sutrikimo, atvirai kito asmens – ŽŪB ,,XXXX” direktoriaus S. S. naudai vertė nukentėjusįjį R.. R. perduoti svetimą, R. R. ir D. R. priklausantį turtą – pinigus 1000 JAV dolerių (4000 Lt).
D. Ž. pripažintas kaltu ir nubaustas už tai, kad 2001 m. vasario 6 d., apie 18 val., (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrai su Ž. B. , L. L. (paskelbta paieška), D. A. ir M. P. , užsidėjęs ant galvos kaukę, D. A. grasinant panaudoti fizinį smurtą ir jį panaudojant – lipnia juosta užklijuojant nukentėjusiajai S. L. burną, L. L. grasinant revolveriu, panašiu į šaunamąjį ginklą, ir tuo atimant nukentėjusiajai galimybę priešintis, užvaldė svetimą, UAB ,,XXXX” priklausantį turtą: 400 Lt, bendros 557 Lt vertės 39 butelius įvairių alkoholinių gėrimų ir bendros 532,96 Lt vertės 229 pakelius įvairių cigarečių, padarydami UAB ,,XXXX” 1489,96 Lt materialinę žalą.
Šalies argumentai
Nukentėjusysis R. G. apeliaciniu skundu prašo nuosprendžio dalį, kuria R. Č. bei K. Č. pripažinti kaltais ir nuteisti dėl turto prievartavimo iš jo, panaikinti ir šioje dalyje juos išteisinti. Nurodo, jog šioje dalyje teismo padarytos išvados neatitinka bylos duomenų. Teisme nukentėjusysis parodė, kad policijos pareigūnai vertė duoti melagingus parodymus, dėl to jis 2001-05-01 parašė pareiškimą LR generalinei prokuratūrai, tačiau atsakymo iki šiol negavo. Teisme apklaustas kaip nukentėjusysis jis parodė, jog į mišką jį vežė V. M. su dviem nepažįstamais asmenimis, R. ir K. Č. nebuvo. R. Č. iki teismo dienos nebuvo matęs ir nepažinojo, o K. Č. pažinojo iš matymo, nes 1981-1983 metais kartu buvo laisvės atėmimo įstaigoje. Taip pat nurodė, kad vienas iš dviejų nepažįstamų vaikinų jį mušė ir peršovė koją, V. M. nedarė nieko, tik stovėjo šalia. Jie paliko jį miške. Nukentėjusysis nuėjo iki artimiausios sodybos, jog jį parvežtų į Karsakiškį. Jį parvežė S. B. . Teisme apklaustas kaip liudytojas S. B. parodė, kad R. G. nešlubavo, nebuvo purvinas, jo rūbai nebuvo suplėšyti, net jo automobilio sėdynės nebuvo iškruvintos. Teismo medicinos specialisto išvada taip pat patvirtino, jog sužalojimų peiliu nerasta. Kaip liudytojas apklaustas chirurgas K. M. irgi nenurodė, kad jam nustatytos šautinės žaizdos, nebuvo ir sužalojimų peiliu. Nukentėjusysis teisme patvirtino, jog niekas iš jo turto neprievartavo, jokių pinigų nereikalavo, pretenzijų R. ir K. Č. jis neturi. Teisme kaip liudytojas apklaustas tik V. M., o kitų dviejų vaikinų, kurie jį mušė miške, teisme nebuvo, todėl jis neturėjo kam pareikšti pretenzijų. Teismas, apkaltindamas R. ir K. Č. turto prievartavimu, suklydo, nėra surinkta jokių įrodymų, galinčių pagrįsti, kad R. ir K. Č. prievartavo iš jo turtą. Be to, nukentėjusysis nurodė, jog liko neapklaustas liudytojas D. J., kuris tuo metu dirbo Panevėžio m. VPK tardytoju ir psichologiškai spaudė jį duoti melagingus parodymus dėl R. ir K. Č. veiksmų.
Nuteistasis R. Č. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį jo atžvilgiu panaikinti ir jį išteisinti. Nurodo, jog nuosprendis priimtas, netinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus, dėl to jame išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Be to, jis priimtas ir surašytas, pažeidus baudžiamojo proceso įstatymus, tai suvaržė įstatymo garantuotas jo teises, sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį. Nuosprendyje teismas neišdėstė jokių įrodymų, kurie įrodytų organizuotos grupės buvimą. Išvadų nemotyvuodamas ir nepagrįsdamas įrodymais, teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 305 str. l d. 2 p. reikalavimų, o šis pažeidimas suvaržė įstatymo garantuotą jo teisę į gynybą. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje teigiama, kad apeliantas nusikalstamas veikas padarė, veikdamas organizuota grupe, ir šią aplinkybę pripažino jo atsakomybę sunkinančia, nors BK 25 str. 3 d. jam nebuvo inkriminuota. Dėl to teismas nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarime Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą” 3.1.10 p. numatytų reikalavimų. Be to, nuosprendyje nurodoma, jog visų kaltinamųjų ,,...padaryti nusikaltimai įrodyti iš dalies...”. Taigi, teismas pripažįsta, kad nusikalstamos veikos visiškai įrodytos nebuvo, o tai teismui neleido priimti apkaltinamojo nuosprendžio.
Apeliantas nurodo, jog teismo išvados dėl turto prievartavimo iš E. J. neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Jis jokio nusikaltimo nepadarė, nukentėjusiojo E. J. nepažįsta. Teisme E. J. parodė, kad pas jį buvo atvykę vyriškiai, kurie minėjo apie pinigų grąžinimą. Jų ūgis buvo apie 1,70 m, tuo tarpu apelianto ūgis 1,80 m. Nebuvo minimos jokios pavardės, nukentėjusysis juos matė tik vieną kartą ir atpažinti negali. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo daromos akistatos, atpažinimai padaryti tik iš nuotraukų, o kaltinimas sufabrikuotas. Teismas netinkamai vertino įrodymus, nepagrįstai atmetė liudytojos J. G. parodymus ir patikėjo melagingais atleistų nuo atsakomybės liudytojų Ž. B. bei V. M. parodymais.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nuosprendyje teisingai nurodė, jog R. ir K. Č. neigia kaltę dėl turto prievartavimo iš S. D., nukentėjusiojo nepažįsta, jokio turto prievartavimo fakto nepatvirtina nei nukentėjusysis S. D., nei liudytojai R. K. , S. D. , tačiau teismas padarė klaidingą išvadą, kad parengtinio tyrimo metu S. D. atpažino K. ir R. Č. , todėl jų kaltė įrodyta ir veika kvalifikuota teisingai. S. D parodė, jog Č-ų. nuotraukas jam parodė tardytojas ir pats nurodė, kad būtent šitie asmenys yra Č-ai., o prieš tai jis nuotraukas buvo matęs laikraštyje. Teismas nepašalino prieštaravimų, visiškai nevertino E. J. parodymų, duotų teisme ir akistatos metu bei parengtinio tardymo metu papildomos apklausos metu, nebuvo padaryti vizualūs atpažinimai, akistatos. Tai rodo teismo šališkumą.
Apelianto kaltę dėl turto prievartavimo iš V. M. teismas grindžia nukentėjusiojo parodymais. V. M. teisme patvirtino, jog buvo konfliktas su V. Š. , vaikinu pravarde „XXX”. Parengtinio tyrimo metu nukentėjusiojo duotus parodymus paneigė teisme duoti liudytojų V. Š. , A. J. , A. K. parodymai, tačiau teismas visiškai nemotyvavo, kodėl atmeta šių liudytojų parodymus, o vertina vien prieštaraujančius bylos medžiagai ir faktinėms aplinkybėms melagingus V. M. parodymus. Teismas visiškai nevertino akistatų tarp V. M. ir K. Č. , tarp V. M. ir R. Č. . Be to, nepagrįsta teismo išvada, kad R. Č. veika teisingai kvalifikuota ir pagal BK 24 str. 4 d. kaip organizuotos grupės vadovo, kas tariamai įrodyta liudytojų Ž. B. ir V. M. melagingais parodymais.
Šalies argumentai
Apeliantas neigia savo kaltę dėl turto prievartavimo iš A. G. ir nurodo, jog teismas pažeidė BPK reikalavimus, perskaitęs nukentėjusiosios A. G. parodymus. Nei parengtinis tyrimas, nei teismas nesiėmė priemonių nustatyti trijų asmenų, kurie buvo atvykę pas A. G. , netirti nukentėjusiosios parodymai, kad ji buvo tarpininkė tarp J. D. ir A. M. . Tokiu būdu tyrimas atliktas šališkai, o teismas šios klaidos neištaisė. Net ir perkvalifikuodamas jo veiką į BK 294 str. 2 d., teismas nemotyvavo, kuo remdamasis tai padarė, kodėl vienus įrodymus vertino, o kitus atmetė.
Apeliantas taip pat neigia savo kaltę ir dėl pasikėsinimo pagrobti A. J. turtą. Nurodo, jog A. J. nepažįsta, tą patvirtino pats A. J. , apie jokius pinigus nesakė nei Ž. B. , nei V. M. , o apie šį nusikaltimą sužinojo tyrimo metu. Nuo teismo nuslėptas faktas, kad Margirio g. 15, A. J. laiptinėje, pirmame aukšte, gyvena V. M. giminės, o tą faktą V. M. teismui atskleidė tik apelianto paklaustas, nors su liudytoju Ž. B. melavo ir šį faktą slėpė. Apeliantas teigia, jog jokios organizuotos grupės neįkūrė ir nevadovavo jai, nes jos nebuvo. Ž. B. , V. M. ir A. V. meluoja, nes buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, o Ž. B. turi pagrindą apkalbėti, kadangi buvo pagrobęs iš apelianto automobilį ,,AXXXXXXXX. Be to, teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą skirti liudytojui Ž. B. teismo psichiatrinę ekspertizę bei nepagrįstai nurodė, kad apeliantas atsisako dalyvauti akistatose su Ž. B. .
Dėl sukčiavimo A. Š. atžvilgiu – apeliantas neorganizavo svetimo turto įgijimo sukčiaujant, Kupiškio r. nebuvo, Šateikų nepažįsta, su Ž. B. apie tai nekalbėjo, o pastarasis viską suplanavo pats, nes gyveno Kupiškio m. ir dirbo UAB „XXXX” metalo supirkėju. Tai, jog tyrimas šališkas, patvirtina nukentėjusiojo R. Š. tariamas S. D. atpažinimas. Dėl to nepagrįsta teismo išvada, kad liudytojo Ž. B. parodymus patvirtino ir liudytojai V. M. bei V. M., o netikėti liudytojų Ž. B. ir V. M. parodymais, kurie ,,atitinka faktines bylos aplinkybes”, teismas neturi pagrindo. Dėl šios priežasties nepagrįstai priteistas civilinis ieškinys.
Šalies argumentai
Apeliantas teigia, jog nepadarė jam inkriminuoto svetimo A. V. ir P. V. priklausančio turto sunaikinimo padegant, A. V. nepažįsta, automobilio Ž. B. nerodė, Varpo gatvės nežino. Teismas rėmėsi tik melagingais liudytojo Ž. B. parodymais, nors 1998-07-21 akte nurodyta, kad gaisro kilimo priežastis – gedimas automobilio elektros instaliacijoje, o liudytojas P. G. teisme parodė, jog 1998 m. važinėdamas maršrutiniu autobusu Panevėžio mieste, negirdėjo apie užsidegusius autobusus. Taigi, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad R. Č. suorganizavo svetimo turto sunaikinimą visuotinai pavojingu būdu – padegant.
Dėl turto prievartavimo iš G. P. ir R. P. apeliantas pripažintas kaltu, remiantis nukentėjusiųjų ir atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės Ž. B. , V. M. ir A. V. parodymais. Pastarųjų liudytojų parodymai nekonkretūs ir prieštaringi. Apeliantas mano, jog teismas negali suteikti prioriteto šių liudytojų melagingiems parodymams, kurie neatitinka faktinių bylos aplinkybių, tuo pažeisdamas BPK 80 str. 1 d. 1 p. reikalavimus. Be to, teisme G. P. ir R. P. nurodė kitokias aplinkybes, t. y. kitos spalvos automobilius, kuriais buvo atvykę asmenys, teigė, kad kaltinamųjų nepažįsta. Nukentėjusiesiems nebuvo pateikti atpažinimui nei Ž. B. , nei A. V. . Dėl to teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog liudytojų Ž. B. , V. M. ir A. V. parodymai sutampa su nukentėjusiųjų parodymais, ir tuo remdamasis nepagrįstai jį pripažino kaltu.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl apeliantui inkriminuoto nusikaltimo – viešosios tvarkos pažeidimų – teismas netinkamai vertino D. V. parodymus, kuris nurodė, kad tardytojas neteisingai juos užrašė, prieš jį naudojo smurtą. Teismas nemotyvavo, kodėl patikėjo liudytojų Ž. B. ir V. M. parodymais, kurie prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams ir faktinėms bylos aplinkybėms. Be to, teismas, perskaitydamas nukentėjusiųjų V. P. ir I. G. parodymus, pažeidė procesines teisės normas.
Šalies argumentai
Apeliantas neprisipažįsta kaltu dėl savavaldžiavimo G. B. atžvilgiu ir nurodo, jog šio nusikaltimo nepadarė, G. B. nepažįsta. Šio fakto teisme nepatvirtino ir pats G. B. . Teismas, pažeisdamas BPK 255 str. reikalavimus, padarė klaidingą ir nepagrįstą išvadą, kad ,,kaltinamajame akte esant nurodytą 1998 m. rugpjūčio 12 d., teismas laiko technikine klaida, kadangi įvykis buvo rugpjūčio 18 d.”. Be to, teismas nurodė, jog nesivadovauja liudytojos D. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kadangi teisme ji parodė esant ne jos raštą po apklausos protokolu, tačiau padarė klaidingą ir nepagrįstą išvadą, kad teisme D. B. patvirtino trijų vyriškių užėjimo į butą faktą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo išvados dėl turto prievartavimo iš R. G. neatitinka duomenų, gautų ikiteisminio tyrimo metu. Teisme nukentėjusysis R. G. parodė, jog policijos pareigūnai R. G. jį vertė duoti melagingus parodymus. Apklaustas teisme jis parodė, kad jį į mišką vežė V. M. su dviem nepažįstamais asmenimis, o R. Č. ir K. Č. nebuvo, R. Č. iki teismo dienos jis nepažinojo, K. Č. pažinojo iš matymo. Nurodė, jog vienas iš tų dviejų nepažįstamų vaikinų jį mušė ir peršovė koją, o V. M. nedarė nieko, tik stovėjo šalia. R. G. taip pat paaiškino, kad iš jo niekas turto neprievartavo – nei R. Č. , nei K. Č. , nei tie trys vaikinai, kurie jį buvo nuvežę į mišką. Jokių pinigų niekas nereikalavo, jokių pretenzijų R. ir K. Č. jis neturi. Be to, teisme liko neapklaustas liudytojas D. J. , kuris tuo metu dirbo tardytoju ir, panaudodamas psichologinį smurtą, vertė duoti melagingus parodymus dėl R. ir K. Č. veiksmų.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, jog dėl S. J. turto sunaikinimo padegant yra nekaltas, nukentėjusiosios nepažįsta. S. J. teisme parodė, kad nieko neįtaria, niekas jai negrasino. Teismas rėmėsi tik melagingais liudytojo Ž. B. parodymais. Be to, neapklausti liudytojai A. V. , L. J. , neištirtos kitos aplinkybės.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl fizinio skausmo sukėlimo E. G. teismas taip pat rėmėsi tik melagingais Ž. B. parodymais. Nukentėjusysis nenurodė, jog apeliantas būtų jį sumušęs, be to, teisme jis net neapklaustas. Teismas, perskaitydamas nukentėjusiojo E. G. parodymus, pažeidė BPK reikalavimus.
Dėl turto vagystės iš M-ų teismas vėlgi rėmėsi melagingais liudytojų V. M. ir Ž. B. parodymais, kurie prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams.
Dėl inkriminuoto nusikaltimo – pasikėsinimo padaryti plėšimą iš ŽŪB ,,XXXX” apeliantas sužinojo tik tardymo metu, Skaistgiriuose nebuvo, bendrovės nežino. Teismas rėmėsi nukentėjusiojo R. V. parodymais, tačiau teisme šis parodė, kad 1998-10-04 naktį jį sumušė šviesus vyriškis. Tokiu būdu teismas netinkamai įvertino įrodymus, neapklausė nurodytų liudytojų, o patikėjo melagingais liudytojų Ž. B. , A. V. ir V. M. parodymais, kurie prieštarauja nukentėjusiojo, kitų liudytojų parodymams, faktinėms bylos aplinkybėms.
Apeliantas pripažintas kaltu dėl grūdų vagystės iš ŽŪB ,,XXX” ir ŽŪB ,,XXXX” sandėlių, remiantis tik atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės Ž. B. ir V. M. parodymais, kurie yra nekonkretūs ir prieštaringi. Jo nuomone, teismas negali suteikti prioriteto šių liudytojų melagingiems parodymams, neatitinkantiems faktinių bylos aplinkybių, tuo pažeisdamas BPK 80 str. l d. l p. reikalavimus. Jam inkriminuotas nusikalstamų veikų padarymo laikas yra 1998 m. lapkričio mėnesio pradžia ar vidurys. Liudytojai G. B. ir P. K. parodė, jog vagystę iš ŽŪB ,,XXXX” pastebėjo 1998 m. spalio mėn., po lietaus. Tuo tarpu Ž. B. parodė, kad važiuojant iš sandėlio su pagrobtais grūdais buvo daug sniego. Tačiau iš Hidrometeorologijos tarnybos pažymos matyti, jog Radviliškio r. pirmą kartą pasnigo 1998 m. lapkričio 7 d. Taigi, tuo metu, kai buvo fiksuota grūdų vagystė iš ŽŪB ,,XXXX” sandėlio, sniego tikrai nebuvo, ir tai patvirtina, kad Ž. B. meluoja. Liudytojai P. K. ir G. B. parodė, kad pagal jų matytas vėžes į sandėlį buvo įvažiavęs ,,GAZ” markės sunkvežimis, o tai paneigia Ž. B. parodymus, jog į sandėlį buvo įvažiavęs daug didesnis V. K. vairuojamas automobilis ,,KAMAZ”. Be to, liudytojas P. K. parodė, kad dar 1998 m. spalio mėn. po užfiksuotos grūdų vagystės sandėlio vartai buvo užremti pamatiniais blokais. Nei Ž. B. , nei V. M. šios aplinkybės nepaminėjo, todėl akivaizdu, jog jų parodymai negalėjo būti apie grūdų vagystę iš nurodytos vietos ir nurodytu laiku. Be to, liudytoja S. E. , buvusi ŽŪB ,,XXXX” vadovė, parodė, kad vagystės metu grūdai bendrovei nebepriklausė, nes buvo parduoti. Dėl to nuosprendyje klaidingai nurodoma, jog pagrobtas turtas priklausė ŽŪB ,,XXXX”, tuo tarpu tikrai nukentėjęs asmuo, kuriam priklausė turtas, liko nenurodytas. Taigi, Ž. B. ir V. M. parodymai nekonkretūs. Jie nenurodo, kiek kartų važiavo vogti grūdų, nepamena, kur iškraudavo vogtus grūdus. Teismas neatkreipė dėmesio į nelogiškus Ž. B. parodymus, kad keturiese per 3 val. kibirais pakrovė apie 20 t grūdų į ,,KAMAZ” kėbulą ir priekabą, o vagiant grūdus iš sandėlio Radviliškio r., sandėlyje buvo tiek vietos, jog su ,,KAMAZ” ir priekaba buvo galima apsisukti sandėlyje.
Apeliantas nežino, kuo remiantis jis pripažintas kaltu dėl nesunkaus V. D., E. A. sveikatos sutrikdymo, fizinio skausmo sukėlimo V. T. ir poveikio nukentėjusiesiems. Jam inkriminuotų nusikaltimų aplinkybių nenurodė ir nukentėjusieji, o teismas netinkamai bei tendencingai įvertino įrodymus. Tai rodo teismo šališkumą. Be to, veikos padarymo metu galiojusio 1961 m. BK 117 str. l d. sankcija numatė švelnesnę bausmę, nei vėliau įsigaliojusio 2000 m. BK 140 str. l d. sankcija, todėl pastaroji norma, vadovaujantis BK 3 str., jam negalėjo būti taikoma. 1998 m. galioję baudžiamojo proceso įstatymai numatė, kad baudžiamosios bylos pagal BK 117 str. l d. keliamos teisme privataus kaltinimo tvarka, tik esant nukentėjusiojo skundui. Tačiau tokio skundo nebuvo, todėl procesas buvo negalimas. Apelianto kaltę dėl poveikio nukentėjusiesiems V. D. ir E. A. teismas grindė tik liudytojo Ž. B. parodymais, tačiau jo parodymai prieštaringi. Teisme jis parodė, jog prašė K-o nuvažiuoti pas nukentėjusiuosius ne 1998 m., o 2001 m., tuo tarpu apeliantas kaltinamas poveikio darymu tik 1998 metais. Poveikio darymu 2001 m. apeliantas nebuvo apkaltintas, todėl teismas negalėjo peržengti kaltinimo ribų.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad V. K. ir B. V. nepažįsta, niekada jų nematė ir su jais nekalbėjo. Juo labiau nedavė Ž. B. jokių nurodymų daryti poveikį nukentėjusiesiems. Be to, perskaitydamas teisme nukentėjusiųjų B. V. ir V. K. parodymus, teismas pažeidė procesines teisės normas, tai turėjo įtakos neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimui.
Dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo A. Č. ir A. B. , fizinio skausmo sukėlimo V. B. ir I. G. –S. bei dėl A. Č. priklausančio turto sugadinimo apeliantas pripažintas kaltu ir nuteistas, remiantis liudytojų Ž. B. ir V. M. parodymais. Tačiau teismas, šiais parodymais pripažindamas jį kaltu, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, nes minėti liudytojai, patys siekdami išvengti baudžiamosios atsakomybės už daugelį nusikalstamų veikų, jį apkalbėjo. Tariamiems liudytojams V. M. ir Ž. B. atpažinimui nebuvo pateikti nukentėjusieji, kuriuos jie sumušė, nebuvo atliktos akistatos. Be to, poėmio protokolu iš V. Č. buvo paimta juodos spalvos moteriška kojinė, kuri rasta įvykio vietoje kaip kaukė. Iš ekspertizės akto Nr. 4162 matyti, jog ant pateiktos tyrimui kaukės rasti biologiniai pėdsakai nepriklauso R. A. , Ž. B. ar V. M. . Taigi, prieštaravimai byloje nepašalinti, o kitų įrodymų, patvirtinančių apelianto kaltę, nėra. Be to, veikos padarymo metu galiojusio 1961 m. BK 117 str. l d. sankcija numatė švelnesnę bausmę, nei vėliau įsigaliojusio 2000 m. BK 140 str. l d. sankcija, todėl pastaroji norma, vadovaujantis BK 3 str., jam negalėjo būti taikoma. 1998 m. galioję baudžiamojo proceso įstatymai numatė, kad baudžiamosios bylos pagal BK 117 str. l d. keliamos teisme privataus kaltinimo tvarka, tik esant nukentėjusiojo skundui. Tačiau tokio skundo nebuvo, todėl procesas buvo negalimas. Taip pat perskaitydamas teisme nukentėjusiosios V. B. parodymus, teismas pažeidė procesines teisės normas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl turto prievartavimo iš V. B. , rėmėsi nukentėjusiojo V. B. ir liudytojų V. M. bei Ž. B. parodymais. Teismas turėjo suabejoti Ž. B. parodymais, kai jis parodymų patikrinimo vietoje metu nurodė tariamą vietą, kur yra nukentėjusiojo V. B. įmonė ir kur stovėjo jo automobilis, kai jis pradūrė padangas, nes nukentėjusysis teisme parodė, jog padangos jo automobiliui nebuvo pradurtos, jis neatpažino liudytojo Ž. B. rodomų vietų, kadangi jo automobilis toje vietoje niekada nestovėjo. Nukentėjusysis V. B. parodymo atpažinti metu neatpažino Ž. B. , iš pateiktų atpažinimui asmenų niekas jo nėra prašęs pinigų už tariamą „stogą”. Teismas šių prieštaravimų nepašalino.
Šalies argumentai
Apeliantas teigia, kad neprievartavo turto iš A. J. . Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi liudytojo Ž. B. parodymais, tačiau netinkamai vertino teisme duotus nukentėjusiojo A. J. parodymus. Teismas turėjo kritiškai vertinti Ž. B. ir V. M. parodymus, kadangi jie nuslėpė nuo tardymo ir teismo, jog Ž. B. dirbo toje parduotuvėje. Nuteistasis A. K. pateikė teismui dokumentus, kad 1998 m. lapkričio mėn. atlikinėjo bausmę, todėl negalėjo būti įvykio metu parduotuvėje. Tai aiškiai rodo, jog byla sufabrikuota. Be to, įslaptinus žinomą liudytoją – pardavėją R. R. , pažeistos apelianto procesinės ir konstitucinės teisės.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl poveikio nukentėjusiajam E. K. teismas rėmėsi liudytojų V. M. ir Ž. B. parodymais. Teismas nemotyvavo, kodėl atmetė apelianto bei A. K. parodymus, kodėl vertino kaip įrodymą atpažinimo protokolą, kur nukentėjusysis E. K. nurodė A. K. tik kaip panašų iš veido bruožų į asmenį, reikalavusį rašyti pareiškimą. Be to, perskaitydamas teisme nukentėjusiojo E. K. parodymus, teismas pažeidė procesines teisės normas.
Dėl neteisėto laisvės atėmimo ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo R. T. teismas vėlgi rėmėsi liudytojų Ž. B. ir A. V. parodymais, tačiau nemotyvavo, kodėl atmetė liudytojo G. D. ir nuteistojo A. K. parodymus, kurių pirmasis pažįsta R. Č. , tačiau šiam nieko nežadėjo, o antrasis pažįsta R. T. , kartu mokėsi ir jei jis būtų dalyvavęs nusikaltimuose, R. T. būtų atpažinęs. Teismas, perskaitęs nukentėjusiojo R. T. parodymus, pažeidė BPK reikalavimus, padarė neteisėtą ir nepagrįstą išvadą, kad nukentėjusiojo bei liudytojų parodymai atitinka faktines bylos aplinkybes, todėl R. Č. ir A. K. kaltė įrodyta, nusikalstama veika teisingai kvalifikuota.
Dėl pasikėsinimo padaryti plėšimą, įsibraunant į J. ir E. M. gyvenamąją patalpą, apeliantas pripažintas kaltu ir nuteistas, remiantis vienintelio liudytojo Ž. B. nekonkrečiais parodymais, kurie neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Jokių kitų jo kaltės įrodymų teismas nuosprendyje nenurodė. Pripažindamas jį kaltu vien tik pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens parodymus, teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą. Be to, nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip ir kaltinime, jam inkriminuoti itin nekonkretūs kaltinimai. Analogiški kaltinimai pateikti ir S. K. . Todėl neaišku, kuris iš jų – apeliantas ar S. K. , teismo nuomone, davė konkrečius nurodymus Ž. B. ir kitiems asmenims.
Dėl turto prievartavimo iš D. ir R. R. apeliantas teismui pateikė dokumentus, įrodančius, jog 1999-12-23 jis negalėjo dalyvauti šiame nusikaltime, nes buvo nuvežtas į Panevėžio miesto apylinkės teismą, iš kur paleistas apie 16 valandą. Tai įrodo, kad įrodymai byloje suklastoti, o teismas, neištaisęs šios klaidos, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį.
Dėl pasikėsinimo sunaikinti AB ,,XXXX” turtą ir turto sunaikinimo teismas rėmėsi tik liudytojo V. M. melagingais parodymais, netinkamai įvertino kitus byloje esančius įrodymus, tiek parengtinio tardymo metu, tiek teisme nebuvo tikrinami V. M. parodymai. Todėl teismas padarė nepagrįstas išvadas, tai turėjo įtakos neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimui.
Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių jo kaltę dėl viešosios tvarkos pažeidimo ir V. G. turto sugadinimo. Teismas nepagrįstai atmetė prašymą iškviesti liudytoją V. Z., kuris konfliktavo su V. G. , jie kerštavo vienas kitam. Be to, perskaitydamas teisme nukentėjusiojo V. G. parodymus, teismas pažeidė procesines teisės normas, pažeidė apelianto ne tik procesines, bet ir konstitucines teises.
Apelianto kaltę dėl A. K. priklausančio turto pagrobimo, neteisėto sprogmenų įgijimo, laikymo, A. C. priklausančio turto sugadinimo, turto prievartavimo iš V. K. ir V. B. teismas grindžia vėlgi melagingais liudytojo Ž. B. parodymais, kurie prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, nukentėjusiųjų parodymams. Beje, už tą patį tariamą V. K. turto prievartavimą apeliantas nuteistas antrą kartą, tai įrodantys dokumentai yra byloje.
Be to, apeliantas nurodo, jog nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip ir kaltinime, jam inkriminuoti itin nekonkretūs kaltinimai. Toks nekonkretus jo neva įrodytomis pripažintų veikų aprašymas pažeidžia jo teisę į gynybą ir prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą” 3.1.3 p. reikalavimams. Netinkamas nusikalstamos veikos aplinkybių aprašymas nuosprendyje yra ne tik BPK reikalavimų nesilaikymas, bet tuo pažeidžiama ir kaltinamojo teisė į gynybą, nes jis nežino, už kokius konkrečiai veiksmus yra teisiamas ir nuteistas. Kaltinamojo akto neatitikimą įstatymo reikalavimams rodo ir tai, kad jame nurodomos neatitinkančios tiesos ir kitos aplinkybės: įtariamiesiems J. P. ir R. K. nurodyti visiškai nenumatantys atsakomybės už jų padarytas veikas baudžiamojo kodekso straipsniai, R. P. nurodyta kitokia, nei jam iš tiesų paskirta, kardomoji priemonė, jam pareikšta daugiau įtarimų kaltinamajame akte, negu jis buvo apklaustas. Be to, paskutinio žodžio metu apeliantas žodžiu pranešė apie naujai paaiškėjusias aplinkybes, turinčias esminės reikšmės bylai, pateikė prašymą atnaujinti įrodymų tyrimą, tačiau teismas nepagrįstai šį prašymą atmetė. Ikiteisminis tyrimas byloje atliktas, pažeidžiant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 str. 2 d., 6 str. 1 d., 2 d., 3 d. ,,a” ir ,,d” p., 13 str., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 str., 29 str., 30 str., 31 str., 109 str., 1961 m. BPK 2 str., 14 str., 18 str., 71-76 str., 161-162 str., 176 str., 184 str., 382 str., 2000 m. BPK 1 str., 2 str., 3 str., 20 str. reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismui buvo pateikti kaltinamųjų bei jų gynėjų prašymai siekiant, jog bylos aplinkybės būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos, atlikti teisminį tardymą bei įrodymų tyrimą, iškviesti ir apklausti liudytojus, išreikalauti papildomą medžiagą, paskirti byloje bei atlikti ekspertizes: daktiloskopinę, odorologinę, teismo psichiatrinę, tačiau tai nebuvo padaryta.
Šalies argumentai
Apeliantas nesutinka su nuosprendžiu ir dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo. Jeigu ir būtų padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, teismo nuosprendis nepagrįstas bei neteisėtas dėl to, kad nusikalstamos veikos padarytos 1998-2000 metais, o teismas bausmes sudėjo, vadovaudamasis naujojo BK reikalavimais, tai pasunkino jo teisinę padėtį.
Dėl apeliacinio skundo motyvų turi būti atmesti ir civiliniai ieškiniai.
Šalies argumentai
Nuteistasis K. Č. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį jo atžvilgiu panaikinti ir jį išteisinti. Jo skundo bendro pobūdžio teiginiai ir motyvai dėl turto prievartavimo iš E. J. , S. D. , V. M. , A. G. , G. P. , R. P. , R. G. yra identiški R. Č. apeliacinio skundo bendriesiems teiginiams ir motyvams dėl tų pačių nusikalstamų veikų, todėl nekartojami. Vienintelis naujas motyvas – į bausmės laiką jam neįskaitytas 1 m. ir 7 mėn. laikotarpis nuo 1998-11-23 iki 2000-06-13, kai jis atliko bausmę Marijampolės pataisos namuose pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį už tariamą pasikėsinimą sunaikinti visuotinai pavojingu būdu – padegant nukentėjusiųjų V. K. ir B. V. turtą, nes tokie duomenys neįrašyti nei kaltinamajame akte, nei nuosprendyje.
Nuteistasis R. A. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį jo atžvilgiu panaikinti ir jį išteisinti. Jo skundo bendro pobūdžio teiginiai ir motyvai dėl grūdų vagysčių iš ŽŪB ,,XXXX” bei ŽŪB ,,XXXX”, nesunkaus sveikatos sutrikdymo A. Č. ir A. B. , fizinio skausmo sukėlimo V. B. ir I. G. –S., turto prievartavimo iš V. B. sutampa su R. Č. apeliacinio skundo bendraisiais teiginiais ir motyvais dėl tų pačių nusikalstamų veikų, todėl nekartojami. Naujas apeliacinio skundo argumentas – net jei ir būtų padaręs jam inkriminuotus nusikaltimus, teismas be pagrindo, niekuo nemotyvuodamas, paskyrė griežtesnę iš įstatymo sankcijoje numatytų alternatyvių bausmių – laisvės atėmimą, tuo pažeidęs BK 55 str. nuostatas. Teismas neatsižvelgė, jog apeliantas gerai charakterizuojamas, anksčiau neteistas, nusikalstamos veikos padarytos seniai. Teismas nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe to, kad vienas išlaiko mažametę dukrą, o žmona nėščia. Teismas galėjo paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.
Nuteistasis D. V. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį jo atžvilgiu pakeisti: sušvelninti paskirtą bausmę ir laikyti, jog jis ją atliko. Nurodo, kad teismas paskyrė aiškiai per griežtą bausmę. Tris pirmąsias jam inkriminuotas nusikalstamas veikas jis padarė būdamas nepilnametis, todėl teismas, skirdamas bausmes už šias nusikalstamas veikas bei atsižvelgęs, jog jis anksčiau neteistas, teigiamai charakterizuojamas, turėjo taikyti BK 91 str. nuostatas. Tačiau teismas nenurodė motyvų, kodėl kitos rūšies, nei laisvės atėmimas bausmių nepakanka nepilnamečio nusikalstamiems poelgiams pakeisti. Kitas nusikalstamas veikas apeliantas padarė būdamas pilnametis, tačiau labai jaunas, t. y. nesulaukęs 21 metų amžiaus. Apelianto nuomone, teismas, įvertinęs, kad jis prisipažino padaręs apysunkį nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, galėjo skirti švelnesnes bausmes. Be to, teismas, pripažinęs, jog nusikalstamas veikas jis padarė veikiamas kito, daug vyresnio ir turėjusio įtaką jam asmens, nepagrįstai taikė per griežtą bausmių sudėjimo būdą. Už vėliau padarytą nusikaltimą apeliantas atliko daugiau nei vienerius metus ir du mėnesius laisvės atėmimo bausmės. Paleistas iš bausmės atlikimo įstaigos, sąžiningai dirbo ir nedarė jokių nusikaltimų. Šioje byloje iki nuosprendžio paskelbimo suėmime išbuvo devynis mėnesius, todėl jau yra atlikęs 2 metus laisvės atėmimo bausmės. Apeliantas įsitikinęs, kad tokio dydžio bausmė atitinka BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį.
Nuteistasis A. K. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį jo atžvilgiu pakeisti: paskirti 3 m. laisvės atėmimo bausmę arba jį išteisinti ir bylą nutraukti. Nurodo, jog nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir netinkamai išspręstas bausmės klausimas. Teismas nepagrįstai jam inkriminavo nusikalstamas veikas, kurių jis nepadarė. Dėl A. J. turto prievartavimo 1998 m. rudenį jo kaltė pagrįsta tik liudytojų ,,P. K. ” ir Ž. B. parodymais. Byloje esantys įrodymai prieštaringi, nenustatytas tikslus nusikalstamos veikos darymo laikas. Juo labiau, kad tuo metu iki 1999-02-02 apeliantas atlikinėjo bausmę pataisos namuose ir šio nusikaltimo padaryti negalėjo. Dėl poveikio nukentėjusiajam E. K. jokių įrodymų byloje nėra. Teismas rėmėsi vieninteliu E. K. parodymų atpažinti protokolu, kuriame jis nurodė apeliantą kaip asmenį, panašų į tą, kuris 1999 m. vasario ar kovo mėn. buvo atvykęs pas jį į namus, bei Ž. B. parodymais. Dėl neteisėto laisvės atėmimo R. T. ir nesunkaus jo sveikatos sutrikdymo teismas jo kaltę pagrindė vėlgi suinteresuoto asmens Ž. B. parodymais, kuris dėl tokių parodymų davimo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Be to, teismas neteisingai jam taikė BK 63 str. 9 d. nuostatas. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2003-06-25 nutartimi sumažino šio teismo 2000-02-17 nuosprendžiu paskirtą bausmę iki laisvės atėmimo 3 metams. Šią bausmę apeliantas visiškai atliko, todėl nebuvo jokio teisinio pagrindo ją pridėti, bendrinant bausmes. Tokiu būdu, skundžiamu nuosprendžiu paskirtą 3 m. laisvės atėmimo bausmę jis yra visiškai atlikęs.
Nuteistasis S. K. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį jo atžvilgiu panaikinti ir jį išteisinti. Jo skundo bendro pobūdžio teiginiai ir esminiai motyvai dėl grūdų vagysčių iš ŽŪB ,,XXXX” bei ŽŪB ,,XXXX”, smūgio sudavimo ir fizinio skausmo sukėlimo V. T., poveikio nukentėjusiesiems V. D. ir E. A., pasikėsinimo padaryti plėšimą iš J. M. gyvenamojo namo organizavimo sutampa su R. Č. apeliacinio skundo bendraisiais teiginiais ir motyvais dėl tų pačių nusikalstamų veikų, todėl nekartojami.
Papildomai S. K. nurodo, jog jis nesudavė smūgio ir nesukėlė fizinio skausmo V. T., to nenurodė net pats nukentėjusysis, o kitų tai patvirtinančių įrodymų teismas nuosprendyje neišdėstė. Teismas tendencingai nurodė, kad atpažinimo metu nukentėjusysis E. A. atpažino apeliantą, kaip buvusį įvykio vietoje. Tačiau nukentėjusysis nurodė tik tai, jog apeliantas fotonuotraukoje yra kažkiek panašus į asmenį, dalyvavusį įvykio vietoje. Teisme nukentėjusysis paneigė šią aplinkybę. Nukentėjusysis V. T. teisme kategoriškai patvirtino, kad apeliantas jam nesudavė jokio smūgio, bet teismas šios aplinkybės nuosprendyje neišdėstė. Tai rodo teismą buvus šališką.
Apelianto kaltė dėl poveikio nukentėjusiesiems V. D. E. D. ir E. A. grindžiama liudytojo Ž. B. parodymais. Tačiau Ž. B. teisme parodė, jog S. K. jam niekada neliepė grasinti nukentėjusiesiems ar juos papirkinėti, t. y. daryti poveikį, o tik prašė nuvažiuoti pas nukentėjusiuosius ir su jais pasikalbėti. Taip pat jis parodė, kad apeliantas prašė nuvykti pas nukentėjusiuosius tik vieną kartą, t. y. ne 1998 m., kaip nurodoma kaltinime, bet 2001 metais. Taigi, liudytojas Ž. B. kategoriškai paneigė, jog kaltinime nurodytu laiku S. K. būtų organizavęs poveikio nukentėjusiesiems darymą. Dėl tokios veikos 2001 m. apeliantas nebuvo apkaltintas, todėl teismas negalėjo išeiti už kaltinimo ribų.
Dėl grūdų vagystės iš ŽŪB ,,XXXX” apeliantas savo kaltės nepripažįsta. Teismas jo kaltę grindė tik nustatytu tokios vagystės faktu, visų nuteistųjų parodymais, kad vagystės naktį buvo įvykio vietoje, ir padarė nepagrįstas išvadas dėl jo dalyvavimo nusikaltime. Apeliantui nesuprantama, kaip grūdų vagystės iš sandėlio nakties metu faktas gali būti siejamas su jo ir sūnaus važiavimu visai kitais tikslais, o jo anksčiau tikrai buvęs grūdų pirkimo iš tos pačios bendrovės faktas laikomas nekeliančiu abejonių įrodymu, jog tokiu būdu jis iš anksto parinko nusikaltimo objektą. Tokių aplinkybių nepatvirtino jokie asmenys. Būdamas UAB ,,Galinta ir partneriai” atstovu, jis ieškojo pirkti grūdų ir tarpininkavo tuo tikslu įvairioms žemės ūkio bendrovėms, tačiau tai nereiškia, kad visose jose jis rinko nusikaltimo objektą. Be to, atlikus ekspertizes, nustatytas nekeliantis abejonių skirtumas tarp paimtų iš jo rūbų priemaišų pavyzdžių ir priemaišų, paimtų iš vagystės vietos, o taip pat tarp grūdų pavyzdžio, buvusio jo automobilio bagažinėje bei salone, ir tarp grūdų, paimtų iš ŽŪB ,,XXXX” sandėlio. Taigi, objektyvūs įrodymai nepatvirtina apelianto buvimo vagystės vietoje ir jo kontakto su medžiagomis iš įvykio vietos.
Jei teismas manytų, jog nuosprendyje išdėstytų įrodymų pakanka jo kaltei pagrįsti, tai atsižvelgus į jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, po nusikalstamos veikos praėjusį didelį laiko tarpą, kurio metu jis nedarė jokių nusikalstamų veikų, bet sąžiningai ir gerai dirbo, yra teigiamai charakterizuojamas, išlaiko vaikus, jam turėtų būti paskirta švelnesnė bausmės rūšis arba jos vykdymas turėtų būti atidėtas, vadovaujantis BK 75 straipsniu. Dar apeliantas atkreipia teismo dėmesį, kad ikiteisminis tyrimas byloje užbaigtas netinkamai surašytu, iš esmės BPK 219 str. reikalavimų neatitinkančiu kaltinamuoju aktu, dėl to byla turėjo būti perduota prokurorui. Iš kaltinamojo akto neaišku, koks konkrečiai dalyvavimo organizuotos grupės veikloje laikotarpis jam inkriminuotas – 1998, 1999 ar net 2000 m., nenurodytas BK straipsnis, numatantis galimą jo atsakomybę už dalyvavimą organizuotos grupės veikloje, nurodomos neatitinkančios tiesos aplinkybės, susijusios su kitais nuteistaisiais.
Šalies argumentai
Nuteistasis V. K. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį jo atžvilgiu pakeisti: išteisinti jį dėl grūdų vagystės iš ŽŪB ,,XXXX” ir ŽŪB ,,XXXX” bei atmesti priteistus minėtoms bendrovėms civilinius ieškinius. Nurodo, jog teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu dėl grūdų vagysčių iš šių bendrovių. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme jis parodė, kad grūdų nevogė. Niekas be liudytojų V. M. ir Ž. B. nepatvirtino, jog jis padarė vagystes. Teismas šių liudytojų parodymus turėjo vertinti kritiškai, nes jie, patys padarę daug sunkių nusikaltimų, sutiko bendradarbiauti su teisėtvarkos pareigūnais, dėl to buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Ž. B. turi pagrindą apeliantą apkalbėti dar ir todėl, kad yra jam skolingas pinigų, kurių negrąžino iki šiol. Šių liudytojų parodymai nekonkretūs. Jie tik apytiksliai nurodo, kiek kartų važiavo vogti grūdų, neprisimena, kur iškraudavo grūdus. Nelogiški Ž. B. parodymai, jog keturiese per 3 val. kibirais pakrovė apie 20 t grūdų į ,,KAMAZ” kėbulą ir priekabą, o vagiant grūdus iš sandėlio Radviliškio r., sandėlyje buvo tiek daug vietos, kad apeliantas su ,,KAMAZ” ir priekaba net apsisuko sandėlyje. Be to, niekas nepatvirtino jo parodymų, jog važiuojant su vogtais grūdais iš Radviliškio r., apeliantas nesuvaldė automobilio ir atsitrenkė į stulpą, nors šiuos jo parodymus buvo galima patikrinti, apžiūrėjus automobilį ,,KAMAZ” ir stulpą. Tai, kad įvykio metu buvo užpustyti keliai, paneigia pažyma iš meteorologijos centro apie oro sąlygas. Apeliantas atkreipia dėmesį į liudytojo P. K. parodymus, jog po grūdų vagystės prie sandėlio pastebėjo pribarstytų grūdų ir automobilio ,,GAZ”, kuris veža 5 t, padangų protektorius. Šie parodymai taip pat paneigia V. M. ir Ž. B. parodymus, kad apeliantas važiavo vogti grūdų automobiliu ,,KAMAZ” su priekaba.
Nuteistasis M. S. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį jo atžvilgiu pakeisti: perkvalifikuoti jo veiką iš BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 2 d. į BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d., galutinę subendrintą bausmę sušvelninti, paskiriant bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Nurodo, jog teismas padarė neteisingas išvadas dėl jo dalyvavimo, pasikėsinant apiplėšti J. M. , dėl to kvalifikuojant veiką netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei paskyrė per griežtą bausmę. Ikiteisminio tyrimo metu apeliantas neigė savo kaltę, tačiau teisme davė teisingus parodymus. Jis parodė, kad kartu su Ž. B. ir A. V. nuvyko prie Mikšių sodybos, turėdami tikslą ją apvogti, o ne apiplėšti. Jokių smurto veiksmų neplanavo, nenaudojo ir net nebandė naudoti. Liudytojas Ž. B. savo parodymuose žodį ,,apiplėšti” pavartojo, nesuvokdamas šio žodžio teisinės prasmės. Apeliantas parodė, jog supratus, kad pastate yra žmonės, jie atsisakė tolesnių veiksmų ir pabėgo. Tai patvirtino E. M. ir S. M. . Teismas, kvalifikuodamas apelianto veiksmus kaip pasikėsinimą padaryti plėšimą, rėmėsi tuo, jog įėjus į verandą jie bandė išlaužti antras duris ir patekti į patalpas. Šią aplinkybę teismas nepagrįstai įvertino kaip grasinimą tuoj pat panaudoti smurtą, nes durys buvo laužiamos dar iki paaiškėjimo, kad viduje yra žmonės. Byloje nenustatyta jokių netiesioginių įrodymų (kaukių, smurto įrankių ir kt.), jog jie ruošėsi plėšimui. Tokiu būdu teismo išvada, kad apeliantas pasikėsino padaryti plėšimą, nepagrįsta ir veika perkvalifikuotina į pasikėsinimą padaryti vagystę, įsibraunant į gyvenamąją patalpą. Perkvalifikavus veiką, visi apeliantui inkriminuoti nusikaltimai būtų apysunkiai. Nuo paskutinio nusikaltimo, t. y. 2000-02-06 vagystės iš ŽŪB ,,XXXX”, praėjo penkeri metai. Per šį laikotarpį apeliantas baigė Panevėžio suaugusiųjų mokymo centrą, Panevėžio A. D. medicinos mokyklą, po to Sveikatos, socialinės rūpybos ir edukologijos kolegiją, dirba kineziterapeutu UAB ,,Gyd. V. B. ir kolegos” ortopedijos ir chirurgijos klinikoje, yra vertinamas darbe. Per minėtą laikotarpį sukūrė šeimą, augina mažametį sūnų, šiuo metu žmona nėščia. Taigi, apelianto nuomone, bausmės tikslai jau pasiekti, nes jis save pasmerkė ir atsisakė bet kokių nusikalstamų veiksmų, todėl teismas galėtų skirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.
Nuteistasis J. P. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį jo atžvilgiu panaikinti ir jį išteisinti, o nesant tokios galimybės, įskaityti į bausmės laiką suėmime išbūtą laiką bei išspręsti jo asmeninės nuosavybės klausimą. Nurodo, jog nuteistas nepagrįstai, nes jokio nusikaltimo nepadarė. Teismas jo kaltę dėl pasikėsinimo plėšimo būdu užvaldyti svetimą, ŽŪB ,,XXXX” priklausantį turtą grindžia tik liudytojų Ž. B. ir V. M. parodymais, kurie suinteresuoti duoti neteisingus parodymus, nes patys, nors ir padarę daugybę nusikaltimų, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Šie liudytojai nenurodė, kuo pasireiškė apelianto konkretūs veiksmai dėl plėšimo padarymo. Apeliantas mano, kad jie neskiria jo nuo brolio. Ikiteisminio tyrimo metu abu jie painiojosi savo parodymuose, vieną kartą nurodydami jį, o kitą – jo brolį J. P. Į plėšimo padarymą Ž. B. juos su broliu įvėlė, tik keršydamas už senas skriaudas, tačiau teismas į šią aplinkybę neatsižvelgė. Nukentėjusysis V. V. bei liudytojas R. V. taip pat patvirtino, jog Ž. B. ir V. M. parodymai melagingi. Nukentėjusysis teisme parodė, kad jį sargo būdelėje užpuolė du asmenys, tačiau mušė tik vienas. Pagal jo apibūdinimą, mušė Ž. B. . Liudytojas R. V. patvirtino nukentėjusiojo parodymus. Ž. B. ir V. M. parodė, jog į sargo būdelę jie įsibrovė trise. Teismas šių esminių prieštaravimų net neaptarė. Be to, Ž. B. ir V. M. parodė, kad pagal planą apeliantas jų turėjo laukti Paįstryje, todėl, pagal jų pasakojimus, apeliantas nusikaltimo daryme nedalyvavo, tačiau teismas jam inkriminavo betarpišką dalyvavimą nusikaltime. Taigi, teismas nepašalino visų prieštaravimų, o remdamasis abejotinų liudytojų parodymais priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį. Taip pat teismas, remdamasis Ž. B. parodymais, nepagrįstai jį nuteisė dėl poveikio darymo nukentėjusiesiems E. A. ir V. D. . Ž. B. parodė, jog važiuojant automobiliu daryti poveikį nukentėjusiesiems, apeliantas neva sakė ,,...pas radviliškiečius nebėra ko lįsti...”. Vadinasi, Ž. B. žodžiais tariant, apeliantas įkalbinėjo jį nusikaltimo nedaryti, todėl teismas negalėjo jo pripažinti kaltu dėl to, kad Ž. B. jo nepaklausė. Skirdamas bausmę, teismas pažeidė BK 66 str. 1 d. nuostatas, neįskaitydamas į paskirtą bausmę suėmime išbūto laikotarpio. Skiriant galutinę bausmę, ji buvo subendrinta su 2003-05-12 nuosprendžiu paskirta bausme. Pastaruoju nuosprendžiu jam buvo įskaitytas kardomasis kalinimas nuo 1997-01-27 iki 1997-07-29 ir nuo 2001-04-30 iki 2002-01-14. Šie laikotarpiai turėjo būti nurodyti, ir paskyrus galutinę bausmę skundžiamu nuosprendžiu. Be to, ikiteisminio tyrimo metu iš apelianto buvo paimta auksinė grandinėlė ir pridėta prie bylos. Teismas nei nepaskyrė turto konfiskavimo, nei nepriteisė žalos atlyginimo, todėl grandinėlė turėtų būti grąžinta, tačiau teismas šio klausimo nuosprendžiu neišsprendė.
Nuteistasis J. P. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį jo atžvilgiu panaikinti ir jį išteisinti. Jo skundo motyvai dėl pasikėsinimo plėšimo būdu užvaldyti svetimą, ŽŪB ,,XXXX” priklausantį turtą yra identiški K. P. apeliacinio skundo motyvams dėl tos pačios nusikalstamos veikos, todėl nekartojami.
Nuteistasis R. P. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį jo atžvilgiu pakeisti: kvalifikuoti jo veikas kaip vieną tęstinę nusikalstamą veiką, taikyti BK 38 str. ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės arba paskirti švelnesnę bausmę – areštą, taip pat į bausmės laiką įskaityti suėmime išbūtą laiką ir laikyti jį atlikusiu paskirtą bausmę bei išspręsti jo motinos sumokėto piniginio užstato klausimą. Nurodo, jog teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus. Jis prisipažino per du kartus reikalavęs iš D. ir R. R. atlyginti jų veiksmais ŽŪB ,,XXXX” padarytą žalą. Neprisipažino tik dėl ikiteisminio tyrimo metu pateikto jo veikos teisinio įvertinimo, t. y. kad prievartavo svetimą turtą. Teismas pagrįstai jo veiksmus laikė savavaldžiavimu, o ne turto prievartavimu, tačiau be pagrindo išskaidė į dvi atskiras nusikalstamas veikas. Abi šias veikas siejo vieno tikslo siekimas, abi veikos nukreiptos prieš tuos pačius asmenis, jas siejo tokio pat dydžio turtinis reikalavimas. Tokiu būdu, veiką sudarė du tapatūs veikos epizodai, nukreipti į vieningą objektą, juos apėmė vieninga tyčia. Dėl to jo veiksmai turėjo būti laikomi viena tęstine veika ir už ją turėjo būti paskirta viena bausmė. Apeliantas nusikalto pirmą kartą, jo veika priskiriama prie apysunkių nusikaltimų. Teismas pripažino, jog jis charakterizuojamas gerai, nenustatė atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Įvertinus visas šias aplinkybes ir tai, kad šiuo metu jau beveik suėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas, teismas be pagrindo paskyrė griežtesnę iš įstatymo sankcijoje numatytų alternatyvių bausmių – laisvės atėmimą. Juo labiau, pažeisdamas BK 55 str. reikalavimus, nemotyvavo, kodėl jam skiriama laisvės atėmimo bausmė. Be to, nukentėjusieji D. ir R. R. teisme paaiškino, jog sutinka taikytis, jei teismas apelianto veiksmus vertintų kaip savavaldžiavimą, tačiau teismas neaptarė galimybės jo atžvilgiu taikyti BK 38 str. nuostatų ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nors sąlygos tam buvo. Apeliantas nurodo, kad teismas, pažeisdamas BPK 307 str. 1 d. 4, 6 p. reikalavimus, neįskaitė į bausmės laiką suėmime išbūto laiko ir nenurodė jokio sprendimo dėl jam paskirtos kardomosios priemonės. Mano, jog tinkamai išspręsti šiuos klausimus teismui sutrukdė pažeidžiant BPK 219 str. reikalavimus surašytas kaltinamasis aktas, kuriame klaidingai nurodyta, kad jam paskirta kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nors iš tikrųjų buvo paskirta kardomoji priemonė suėmimas, kuri vėliau pakeista piniginiu užstatu. Dėl šių esminių pažeidimų liko neišspręstas paskirtos ir neatliktos bausmės dalies dydis, o taip pat jo motinos sumokėto piniginio užstato klausimas.
Nuteistasis M. Š. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį jo atžvilgiu panaikinti ir jį išteisinti. Nurodo, jog teismas neteisingai įvertino bylos faktinius duomenis, todėl priėmė nepagrįstą nuosprendį. Dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos – turto prievartavimo niekada kaltu neprisipažino, o nuosprendžio dalis, kuria nuteistas dėl savavaldžiavimo, pagrįsta prieštaringais nukentėjusiųjų D. ir R. R. bei liudytojų parodymais, kurie nepagrįsti jokia kita objektyvia bylos medžiaga. Teismas, pažeisdamas BPK 255 str. reikalavimus, apeliantą nepagrįstai nuteisė pagal BK 294 str., nes kaltinimas dėl savavaldžiavimo jam nebuvo suformuluotas, ikiteisminio tyrimo metu jis buvo kaltinamas turto prievartavimu. Jam nebuvo pranešta apie kaltinimo pakeitimą, todėl negalėjo tinkamai pasiruošti gynybai, taip buvo pažeista jo teisė į gynybą. Teismas taip pat pažeidė BK 55 str. reikalavimus, t. y. nenurodydamas motyvų parinko laisvės atėmimo bausmės rūšį, nors anksčiau jis nebuvo teistas. Be to, pažeisdamas BK 3 str. reikalavimus, teismas pasunkino apelianto teisinę padėtį ir neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teismas pritaikė 2000 m. BK 294 str. 2 d. įstatymo redakciją, nors anksčiau galiojusi 1961 m. BK 214 str. redakcija numatė švelnesnę sankciją, o BK 214 str. 2 d. redakcijos veiką kvalifikuojantys požymiai neišlikę dabartiniame BK 294 straipsnyje.
Nuteistasis T. B. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį jo atžvilgiu panaikinti ir jį išteisinti. Jo skundo motyvai yra identiški M. Š. apeliacinio skundo motyvams, todėl nekartojami.
Nuteistasis E. T. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį jo atžvilgiu pakeisti ir jį išteisinti arba, jeigu nebūtų pagrindo taikyti 1961 m. BK 49 str. 1 d. 3 p. nustatytos patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties, pakeisti paskirtos bausmės rūšį į baudą ar areštą, parenkant bausmės dydį, artimą minimaliam, ir, vadovaujantis BK 75 str., paskirtos bausmės vykdymą atidėti minimaliam laikotarpiui – vieneriems metams, paliekant įpareigojimą nekeisti gyvenamosios vietos. Nepagrįsta teismo išvada, kad apeliantas dalyvavo padarant jam inkriminuotą nusikaltimą, dėl to nepagrįstai pripažino kaltu. Jo kaltė grindžiama nukentėjusiojo R. R. parodymais. Tačiau nukentėjusysis teisme parodė, jog apeliantą pažįsta tik iš matymo, o įvykio metu jo tikrai nematė. Ikiteisminio tyrimo metu R. R. jį atpažino iš fotonuotraukos kaip pasvalietį, bet ne kaip įvykio dalyvį. Teisme nukentėjusysis nurodė, kad atpažinimo protokolas surašytas neteisingai ir ne pagal jo parodymus. E. T. atpažinimas buvo daromas iš fotonuotraukų, pažeidžiant 1961 m. BPK 185 str. 1 d. reikalavimus, nors nebuvo jokių kliūčių jo atpažinti asmeniškai. Ši aplinkybė patvirtina, jog ikiteisminis tyrimas byloje buvo subjektyvus, tardytojas parodymo atpažinti asmenį pagal fotografiją ir apklausos protokoluose rašydavo ne tai, ką R. R. sakydavo. Dėl tos pačios priežasties nebuvo atlikta akistata tarp R. R. ir E. T. . Taigi, be R. R. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kuriuos jis teisme paneigė ir patvirtino, kad apelianto įvykio metu nebuvo, neliko jokių įrodymų, jog jis dalyvavo darant nusikaltimą. Be to, pažeisdamas BK 55 str. reikalavimus, teismas parinko nepagrįstai griežtą bausmės rūšį bei dydį. Jam inkriminuotas nusikaltimas priskiriamas prie apysunkių, jis neteistas, vedęs, išlaiko šeimą, augina nepilnamečius vaikus, dirba. Vadovaudamasis BK 55 str., teismas privalėjo skirti švelnesnę bausmės rūšį arba motyvuoti laisvės atėmimo skyrimą. Taip pat jo atžvilgiu taikytina senojo BK 49 str. 1 d. 3 p. nuostata, nes lyginant ją su naujojo BK 95 str. norma, pastaroji sunkina jo teisinę padėtį. BK 49 str. 1 d. 3 p. nuostata numato, kad už jam inkriminuotą veiką patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas yra 5 m., o šis terminas sueina 2005-03-17, dėl to baudžiamosios atsakomybės taikymas turi būti nutrauktas.
Nuteistasis A. J. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį jo atžvilgiu pakeisti: taikyti BK 75 str. ir bausmės vykdymą atidėti. Nurodo, jog teismas, skirdamas bausmę, neįvertino visų aplinkybių, nurodytų BK 54 str. 2 d., todėl netinkamai taikė BK bendrosios dalies normas ir jo atžvilgiu priėmė per griežtą nuosprendį. Teismas neatsižvelgė, kad apeliantas turi nuolatinį darbą, yra vedęs, augina nepilnametį vaiką, charakterizuojamas teigiamai. Jo padarytas nusikaltimas priskiriamas prie apysunkių, materialinė žala nepadaryta, nukentėjusysis jokių pretenzijų jam neturi, nuo nusikaltimo padarymo praėjo nemažai laiko. Be to, ankstesniu nuosprendžiu jis buvo nuteistas už neatsargų nusikaltimą, t. y. autoįvykį, kurio metu žuvo žmonės. Dėl to nusikaltimo jis labai pergyveno, atsiprašė nukentėjusiųjų, todėl teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog jo teistumas vertinamas kaip nenoras taisytis.
Nuteistasis D. Ž. apeliaciniu skundu prašo sušvelninti paskirtą bausmę. Nurodo, kad jam paskirta aiškiai per griežta bausmė. Ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryta daug pažeidimų: nebuvo atliktos akistatos, atpažinimai, nebuvo užfiksuoti jo parodymai įvykio vietoje. Atlikus visus šiuos veiksmus paaiškėtų, jog jis su broliais R. ir K. Č. neturi nieko bendro, ir jau seniai būtų atlikęs bausmę, jeigu bylos nebūtų sujungtos. Prašo atsižvelgti, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, yra vienintelis darbingas asmuo šeimoje, turi du vaikus, motina pensininkė ir invalidė, todėl negali prižiūrėti jo vaikų. Ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę jis atliko.
Nuteistojo V. T. gynėjas apeliaciniu skundu prašo nuosprendį jo ginamojo atžvilgiu pakeisti: skirti švelnesnę bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Nurodo, jog nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, nes netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Teismas, vadovaudamasis BK 63 str. 9 d., paskirtą bausmę subendrino su Panevėžio m. apylinkės teismo 2002-04-02 nuosprendžiu paskirta ir atlikta bausme, tačiau neatkreipė dėmesio, kad 2003-04-10 įstatymu Nr. IX-1495 panaikinta baudžiamoji atsakomybė už V. T. padarytą veiką, o Panevėžio m. apylinkės teismas 2003-06-25 nutartimi baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukė, veikai netekus nusikaltimo požymių. Be to, teismas neteisingai pritaikė 2002-11-07 įstatymą dėl amnestijos, kadangi 2000-04-11 įstatymo ,,Dėl amnestijos akto” 6 str. nurodyta, jog asmenims, kuriems šio įstatymo įsigaliojimo dieną dar nėra įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis, amnestija taikoma, jei nusikaltimas padarytas iki 2000 m. vasario 29 d. imtinai.
Teismo posėdyje nukentėjusysis R. G. prašo jo apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistieji K. Č. , R. A. , S. K. , V. K. , M. S. , J. P. , R. P. , V. T. , visų apeliantų gynėjai prašo nuteistųjų, V. T. gynėjo apeliacinius skundus tenkinti. Prokuroras prašo V. T. gynėjo, nuteistųjų R. P. , D. Ž. , A. K. , T. B. , M. Š. , S. K. , R. Č. , R. A. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies, nukentėjusiojo R. G. ir nuteistųjų D. V. , M. S. , A. J. , V. K. , K. P. , J. P. , E. T. ir K. Č. apeliacinius skundus atmesti.
Nukentėjusiojo R. G. , nuteistųjų V. K. , D. Ž. apeliaciniai skundai atmetami, o nuteistųjų R. Č. , K. Č. , R. A. , D. V. , A. K. , S. K. , M. S. , K. P. , J. P. , R. P. , M. Š. , T. B. , E. T. , A. J. ir V. T. gynėjo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Teisėjų kolegijos nuomone, visų nuteistųjų kaltė padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus įrodyta I instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs BPK 20 str. reikalavimų bei prasmės ir sutinkamai su BPK 303 str. 2 d. nuostatomis jų atžvilgiu pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Tačiau teismas suklydo, vertindamas R. P. , M. Š. , T. B. ir apeliacinio skundo nepadavusio K. C. veiką (dėl savavaldžiavimo D. ir R. R. atžvilgiu); dėl kai kurių veikų R. Č. , R. A. , D. V. ir S. K. netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą; V. T. ir J. P. netinkamai pritaikęs, o K. Č. , S. K. , M. S. ir J. P. nepritaikęs įstatymo dėl amnestijos; dėl kai kurių veikų nenutraukęs bylos, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, bei netinkamai išsprendęs kai kuriuos kitus nuosprendžio klausimus.
Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.
Nuteistasis K. C. nepadavė apeliacinio skundo, tačiau sutinkamai su BPK 320 str. 5 d. išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, jeigu apeliacinės instancijos teismas švelnina nuosprendį nuteistiesiems, kurie nuosprendį apskundė, tai remdamasis pagrindais, taikytinais ir kitiems nuteistiesiems, jis gali sušvelninti nuosprendį ir pastariesiems. Dėl to keičiamas nuosprendis ir K. C. atžvilgiu.
Dėl BPK normų taikymo
Nuteistieji R. Č. , K. Č. ir R. A. nuosprendį ginčija tiek fakto, tiek teisės taikymo aspektais. Jų apeliacinių skundų bendro pobūdžio teiginiai sutampa, todėl atskirai neanalizuojami.
Nuteistieji nepagrįstai teigia, jog jiems pareikšti nekonkretūs, neaiškūs kaltinimai, kaltinamasis aktas surašytas netinkamai, dėl to buvo suvaržyta jų teisė į gynybą. Iš nuteistiesiems pareikšto kaltinimo matyti, kad jame nurodyti nusikalstamų veikų padarymo laikas, vieta, būdas, kitos svarbios nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės, jų kvalifikavimas, t. y. kaltinamasis aktas atitinka visus būtinus šio dokumento turiniui keliamus reikalavimus. Be to, įrodymų tyrimo pradžioje prokurorui perskaičius kaltinamąjį aktą, nuteistieji pareiškė, jog suprato, kuo yra kaltinami. Kaltinimo nekonkretumo klausimas anksčiau nebuvo keliamas, todėl negalima laikyti, kad nuteistųjų apeliacinių skundų teiginiai dėl kaltinimo, jų teisės į gynybą ir su tuo susijusių teisės aktų pažeidimo yra pagrįsti. Apeliantų skunduose nurodyti pažeidimai (J. P. ir R. K. nurodyti ne tie BK straipsniai, R. P. – kardomoji priemonė) nėra esminiai, šie netikslumai ištaisyti I instancijos teismo bei šiame nuosprendžiuose.
Apeliantų nuomone, ikiteisminio tyrimo metu padaryta esminių BPK pažeidimų, nes nukentėjusiesiems atpažinti buvo pateiktos tik įtariamųjų nuotraukos, bet ne patys įtariamieji, o kai kuriais atvejais nepadarytos akistatos.
Baudžiamojo proceso įstatymas numato galimybę, nesant sulaikytam įtariamajam ar nežinant tikslių duomenų apie įtariamąjį, pirmiausia pasinaudoti foto duomenų baze ir mėginti įtariamąjį nustatyti pagal fotonuotraukas. Šioje byloje taip ir buvo padaryta.
Atkreipiamas dėmesys, jog sutinkamai su BPK 190 str. 1 d. nuostatomis akistatos darymas yra ikiteisminio tyrimo pareigūno R. G. ir prokuroro teisė, o ne pareiga. Dėl tokio tyrimo veiksmo tikslingumo sprendžia būtent šie asmenys. Tačiau negalima neįvertinti aplinkybės, kad dauguma nukentėjusiųjų, bijodami dėl savo saugumo, daromo psichologinio poveikio, patys atsisakė akistatos su įtariamaisiais.
Dėl išdėstytų motyvų tokie apeliacinių skundų teiginiai neįrodo baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo.
Nepagrįsti nuteistųjų apeliacinių skundų argumentai, jog teismas netinkamai įvertino surinktus įrodymus, suteikdamas prioritetą atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės liudytojų parodymams.
BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatos numato, kad teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad I instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nes apeliaciniuose skunduose nenurodyta, kokios bylos aplinkybės neišnagrinėtos.
Kita sąlyga įrodymų vertinimui – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 str. numatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams išdėstyti BPK 20 str. 3, 4 dalyse. Apeliaciniuose skunduose neteigiama, jog skundžiamas nuosprendis pagrįstas įrodymais, neatitinkančiais BPK 20 str. 3 d. numatytų reikalavimų.
BPK 20 str. 4 d. nurodyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Pagrindiniai įrodymai byloje, kuriais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis – atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės Ž. B. ir V. M. parodymai. Tačiau jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios ar prioriteto. Net ir įvertinant tai, jog sutikę bendradarbiauti su teisėsaugos institucijomis bei atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės asmenys suteikia teisėsaugos institucijoms daug vertingos informacijos ir padeda atskleisti nusikaltimus, jų parodymams negalima suteikti iš anksto nustatytos galios ir laikyti juos pranašesniais prieš kitus įrodymus. Taip pat nėra pagrindo šių parodymų įrodomosios reikšmės dėl jų specifikos menkinti.
Liudytojų Ž. B. ir V. M. parodymai buvo vertinami visų įrodymų visete, taip pat analizuojami ir pagal nukentėjusiųjų, nuteistųjų parodymų kontekstą, atsižvelgus į kitus bylos duomenis (akistatų, parodymų patikrinimo vietoje, parodymų atpažinti asmenį, įvykio vietos apžiūros, kratos protokolus ir kt.). I instancijos teismas liudytojų Ž. B. ir V. M. parodymais rėmėsi ne dėl jų šaltinio, t. y. kad juos davė asmenys, sutikę bendradarbiauti su teisėsaugos institucijomis, bet todėl, jog šie parodymai buvo įvertinti atsižvelgus į visas bylos aplinkybes ir, teismo įsitikinimu, pripažinti teisingais. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas nepadarė procesinių pažeidimų vertindamas įrodymus, nuteistųjų procesinės teisės į gynybą nebuvo suvaržytos, nepažeistos ir apeliantų minimos Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatos.
Taip pat nepagrįstas nuteistųjų argumentas, kad teismas pažeidė BPK 80 str. 1 p. reikalavimus.
BPK 80 str. 1 p. nuostata, jog kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką, liečia patį kaip liudytoją apklausiamą asmenį, kadangi draudžiama versti asmenį duoti parodymus prieš save. Ikiteisminio tyrimo pradžioje Ž. B. , V. M. ir A. V. apklausti kaip įtariamieji (t. 4 b. l. 1-23; t. 5 b. l. 18-25, 170-179) ir, tik atleidus juos nuo baudžiamosios atsakomybės, jie apklausti kaip liudytojai. Teisėjų kolegijos nuomone, esant tokiai procesinei situacijai, BPK 80 str. 1 p. nuostata nebuvo pažeista, todėl teismas teisėtai rėmėsi šių liudytojų parodymais.
Šalies argumentai
Apeliantai apeliaciniuose skunduose nurodo, kad teismas pažeidė BPK reikalavimus, nes nepagrįstai perskaitė ikiteisminio tyrimo metu duotus nukentėjusiųjų A. G. , V. P. , I. G. , E. G. , B. V. , V. K. , V. B. , E. K. , R. T., V. G. ir liudytojų A. V. bei L. J. parodymus.
BPK 276 str. 1 d. nuostatos reglamentuoja, kokiais atvejais kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi. Paminėti liudytojai ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti ikiteisminio tyrimo pareigūnų R. G. ir davė bylai reikšmingus parodymus. I instancijos teisme taip pat buvo siekiama šiuos asmenis apklausti, o jiems neatvykus net keletą kartų jie kviesti pakartotinai. Buvo išnaudotos visos procesinės galimybės nustatyti minėtų asmenų buvimo vietą bei iškviesti į posėdį, tačiau dėl objektyvių priežasčių (negalint nustatyti jų gyvenamųjų vietų, nes jie išvykę arba gyvena užsienyje) to padaryti nepavyko.
BPK 276 str. 4 d. nuostatos numato, jog byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui R. G. ar prokurorui duoti nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai. I instancijos teismas šia teise pasinaudojo ir, teisiamajame posėdyje ištyręs nurodytų nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, juos įvertino visų bylos duomenų kontekste. Tai, kad šių nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, pagrįsta nuteistųjų kaltė, nėra BPK reikalavimų pažeidimas, nes teismas dėl išdėstytų priežasčių teisėtai pripažino juos įrodymais. Šių parodymų perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste turi reikšmės, formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui galutinai įvertinti įrodymus.
Nuteistasis R. Č. nepagrįstai teigia, jog teismas neatsižvelgė į jo prašymus, pateiktus I instancijos teisme.
Šalies argumentai
Kaltinamojo teisė pateikti prašymus negali būti aiškinama kaip absoliuti ir atitinkanti teismo pareigą tenkinti visus kaltinamojo prašymus, o sukuria siauresnės apimties teismo pareigą svarstyti kaltinamojo pateiktus prašymus ir priimti dėl jų procesinius sprendimus. Iš bylos medžiagos matyti, kad daugelis nuteistųjų ir jų gynėjų prašymų buvo patenkinti, o motyvuotai atmesti tie, kuriais buvo reikalaujama išsiaiškinti jau nustatytas aplinkybes ar ištirti faktus, neturinčius esminės reikšmės bylai. Todėl apeliacinių skundų teiginiai, jog teismas nemotyvuotai atmetė prašymus, nepagrįsti ir neatitinka objektyvios tiesos.
Apeliantai skunduose cituoja nuosprendį, kad ,,...padaryti nusikaltimai įrodyti iš dalies...”, ir daro išvadą, jog teismas, pripažindamas, kad nusikalstamos veikos visiškai įrodytos nebuvo, nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.
Šiuo atveju apeliantai iš viso konteksto pacitavo tik dalį teksto, o ne visą frazę, todėl klaidingai suprato arba sąmoningai iškraipė jos prasmę. Nuosprendyje rašoma: ,,R. ir K. Č. , R. ir T. A. , D. V. , A. K. , S., V. ir V. K. , M. S. , V. T. , J. ir J. P. , S. S. , R. P. , K. C. , M. Š. , T. B. , E. T. , A. J. , D. A. , D. Ž. ir M. P. padaryti nusikaltimai įrodyti iš dalies kai kurių kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, įvykio vietų apžiūros, parodymų patikrinimo vietoje, akistatų ir atpažinimų protokolais, ekspertizių išvadomis ir kita bylos medžiaga”. Taigi, I instancijos teismas konstatavo, jog vienas iš įrodymų šaltinių yra kai kurių (ne visų arba tik dalies) kaltinamųjų paaiškinimai, t. y. kalbama ne apie tam tikrų nusikalstamų veikų nevisišką įrodytumą, o apie dalinį įrodymų šaltinį.
Šalies argumentai
Apeliantai teigia, kad ikiteisminis tyrimas atliktas šališkai, pažeidžiant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 str. 2 d., 6 str. 1 d., 2 d., 3 d. ,,a” ir ,,d” p., 13 str., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 str., 29 str., 30 str., 31 str., 109 str., 1961 m. BPK 2 str., 14 str., 18 str., 71-76 str., 161-162 str., 176 str., 184 str., 382 str., 2000 m. BPK 1 str., 2 str., 3 str., 20 str. reikalavimus, tačiau nenurodo, kuo konkrečiai pažeidimai pasireiškė, o teisėjų kolegija, nagrinėdama bylos medžiagą, tokių pažeidimų nenustatė. Todėl tokie teiginiai laikomi deklaratyviais, kadangi neparemti konkrečiais argumentais.
Nuteistųjų M. Š. ir T. B. apeliacinių skundų motyvas, jog teisme jiems buvo pakeisti kaltinimai, dėl to pažeista jų teisė į gynybą, prieštarauja bylos medžiagai.
BPK 255 str. 1 d. nuostatos numato, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Šio straipsnio antrojoje dalyje nustatytos nagrinėjimo teisme ribų pakeitimo taisyklės, t. y. kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta.
BPK 256 str. 1 ir 2 d. nuostatos reglamentuoja kaltinimo pakeitimą teisme. Tačiau šio straipsnio pirmosios ir antrosios dalių nuostatos netaikomos tais atvejais, kai kaltinamojo nusikalstama veika perkvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės (BPK 256 str. 3 d.).
Bylos duomenys įrodo, jog kaltinamajame akte M. Š. ir T. B. inkriminuota BK 181 str. 2 d., t. y. turto prievartavimas. Skundžiamu nuosprendžiu jų veika perkvalifikuota pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą, t. y. pagal BK 294 str. 2 dalį. Toks kaltinimo pakeitimas nepažeidžia jokių kaltinamųjų teisių, tarp jų – ir teisės į gynybą.
Dėl organizuotos grupės
Apeliantai savo skunduose nurodo, jog nebuvo jokios organizuotos grupės.
Su tokiais apeliacinių skundų motyvais negalima sutikti, nes įrodyta, kad nusikalstamos veikos padarytos organizuota grupe.
BK 25 str. 3 d. nurodyta, jog organizuota grupė, kaip bendrininkavimo forma, yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį.
Organizuotai grupei, kaip bendrininkavimo formai, būdingas išankstinis susitarimas, t. y. išankstinis susitarimas iki veiksmų atlikimo, be to, toks susitarimas turi būti ne laikinas, o pastovaus pobūdžio. Dar vienas organizuotai grupei priskiriamas požymis – pastovumas. Grupės pastovumą gali rodyti tos grupės nusikalstamų ryšių ilgalaikiškumas ir tvirtumas. Kiti požymiai, siejami su organizuota grupe – nusikalstamos veikos planavimas, veiklos sistemiškumas, jos koordinavimas ir panašiai.
I instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, kad 1998-2001 metų laikotarpiu nuteistasis R. Č. , turėdamas tikslą daryti nusikaltimus ir vykdyti nusikalstamą veiką, subūrė organizuotą grupę, kurios nariai buvo K. Č. , S. A., Ž. B., V. M., R. A., A. V., A. K. , L. L , J. P. , J. P , R. K. , S. K. , M. S. , V. K. R. Č. vadovavo organizuotai grupei ir koordinavo organizuotos grupės narių veiklą, t. y. parinko nusikaltimų vykdytojus, nurodė nusikalstamų sumanymų įgyvendinimo būdus, pažadėdamas piniginį atlygį už padarytus nusikaltimus.
Nuteistojo R. Č. dalyvavimas daugumos nusikaltimų padaryme pasireiškė organizatoriaus vaidmeniu, kadangi jis tik dalyje nusikaltimų dalyvavo kaip vykdytojas.
Sutinkamai su BK 24 str. 4 d. nuostatomis, organizatorius yra asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jų narių veiklą arba parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs.
Kad būtų įrodytas organizavimas, reikia įrodyti bent vieną iš alternatyvių požymių, apibūdinančių organizatorių.
Bylos duomenimis nustatyta, jog R. Č. suorganizavo daugumą nusikaltimų, parinko nusikaltimų vykdytojus pažadėjęs už tai atlygį, jiems vadovavo bei koordinavo jų veiklą. Šią išvadą patikimai patvirtina aplinkybės, kad nuteistieji įvairiomis sudėtimis, iš anksto susitarę ir pasiskirstę vaidmenimis, darydavo plėšimus, turto prievartavimus, vagystes ir kt.
Liudytojai Ž. B. ir V. M. parodė, jog įstojus į ,,XXXX” grupuotę R. Č. liepė laikytis drauge, galvoti, ką galima pavogti, o sugalvojus aptarti su juo, nes be jo žinios nebuvo galima nieko daryti. Jis sakydavo, kad ,,jūs man turite nešti naudą”. Liepė visada turėti mobilųjį telefoną, nešiotis peilį. Kiti grupės nariai juos vadindavo ,,XXXXX”, nes jie buvo R. Č. ,,bachuriukai”, o šis – jų tiesioginis vadas. Visi nusikaltimai buvo daromi tik vadovaujant R. Č. . Jis paskirstydavo grupės nariams vaidmenis nustatydamas, kas ką konkrečiai darys, kaip veiks kiekviename konkrečiame nusikaltime, nurodydavo asmenų ir įmonių, kurių atžvilgiu buvo daromi nusikaltimai, adresus. Po nusikaltimų R. Č. buvo privaloma duoti ataskaitą, kaip pavyko įvykdyti užduotį. Iš nusikaltimų gautus pinigus R. Č. padalindavo savo nuožiūra. Be to, grupėje buvo tam tikra vidinė struktūra, pagrįsta hierarchijos principu, nes bazėje ,,XXXX” vykstančiuose ,,XXXX” grupės susirinkimuose šie liudytojai nedalyvaudavo.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti liudytojų Ž. B. ir V. M. parodymais. Argumentai dėl jų parodymų patikimumo bei leistinumo išdėstyti, aptariant BPK normų taikymą.
Organizuotos grupės narių tarpusavio ryšių stiprumą ir pastovumą rodo tai, jog nusikaltimus jie darė gana ilgą laiką, t. y. nuo 1998 m. pradžios iki 2001 m. pradžios, nusikaltimus darydavo panašios sudėties asmenų grupė. R. Č. kaip organizuotos grupės vadovas palaikė drausmę grupėje, sudarydamas baimės atmosferą, nurodydamas, kaip reikia elgtis, kas jų laukia, nepaklusus jam. Paminėti požymiai atitinka baudžiamajame įstatyme numatytus organizuotos grupės požymius, todėl teismas tinkamai nustatė, kad nuteistųjų bendrininkavimo forma yra organizuota grupė.
Šalies argumentai
Apeliantai apeliaciniuose skunduose teigia, jog aplinkybė, kad veikas padarė organizuota grupe, negalėjo būti pripažinta jų atsakomybę sunkinančia, nes jiems nebuvo inkriminuotas BK 25 straipsnis.
Su tuo negalima sutikti.
Sutinkamai su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004-06-18 nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose” 9 p. nuostatomis, teismas teisingai nuteistųjų R. Č. , S. K. ir K. P. veiksmus įvertino ir kvalifikavo be nuorodos į BK 25 str., o su nuoroda į BK 24 str. atitinkamą dalį.
Nė vienos iš pripažintų nusikalstamomis veikų dispozicijoje nuteistiesiems nėra inkriminuotas kvalifikuojamasis požymis – organizuota grupė, t. y. nė vienas iš apeliantų nenuteistas už nusikaltimą, kur organizuota grupė yra kvalifikuojamasis požymis. Dėl to teismas veikimą organizuota grupe pagrįstai pripažino jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe.
Dėl E. J. turto prievartavimo
Nuteistieji R. ir K. Č. neigia prievartavę turtą iš E. J. , tačiau jų kaltę įrodo nuoseklūs nukentėjusiojo E. J. bei liudytojos G. J. parodymai.
Nukentėjusysis E. J. teisme parodė, jog pas jį atėjo du vyriškiai, 25-30 metų amžiaus, tvirto kūno sudėjimo, apie 175 cm ūgio, prisistatę ,,skolų išmušinėtojais” reikalavo 2000 JAV dolerių, neva reikia grąžinti skolą. Šie jo parodymai atitinka ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 8 b. l. 178-179), todėl jais remiamasi.
Dviejų vyriškių užėjimo į butą faktą patvirtino ir liudytoja G. J. Ji apibūdindama vyriškių išvaizdą parodė, kad jų ūgis buvo apie 175-180 cm (t. 8 b. l. 189).
Šalies argumentai
Apeliantai skunduose nurodo, jog jų ūgis yra 180 cm.
Tiksliai nusakyti žmogaus ūgį, jo neišmatavus, neįmanoma. Todėl vien ta aplinkybė, kad nukentėjusiojo E. J. parodymuose yra nedidelė paklaida dėl nuteistųjų ūgio, nėra pagrindas abejoti jo parodymais.
Nepagrįstas apeliantų skundų argumentas, jog kaltinimas sufabrikuotas, nes neatliktos akistatos su nukentėjusiuoju, o atpažinimai padaryti tik iš nuotraukų.
Akistatos kaip procesinio veiksmo tikslingumo klausimas aptartas anksčiau, todėl nekartojamas.
Ikiteisminio tyrimo metu E. J. atpažino kaltininkus pagal nuotraukas (t. 8 b. l. 181-182; 184-185).
Teisėjų kolegijos nuomone, šio procesinio veiksmo atlikimas atitinka BPK 194 str. reikalavimus, todėl asmens atpažinimo iš fotonuotraukų protokolas laikomas patikimu įrodymu šaltiniu, o jame užfiksuoti duomenys laikomi įrodymais.
Be to, negalima neįvertinti aplinkybės, kad nukentėjusysis, bijodamas dėl savo saugumo, pats atsisakė akistatos su kaltininkais (t. 8 b. l. 187). Todėl tai, jog R. ir K. Č. ikiteisminio tyrimo metu nebuvo suvesti į akistatą su E. J. , nelaikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.
Šalies argumentai
Apeliantai savo skunduose nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė liudytojos J. G. parodymus ir patikėjo melagingais atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės liudytojų Ž. B. bei V. M. parodymais.
Žemesnės instancijos teismas
Ikiteisminio tyrimo metu J. G. davė parodymus kaip nukentėjusioji, kadangi R. ir K. Č. buvo kaltinami iš jos prievartavę turtą. Teismas šioje dalyje apeliantus išteisino. Vėliau ji apklausta kaip liudytoja dėl S. D. turto prievartavimo (t. 9 b. l. 12), tačiau jokių svarbių aplinkybių, susijusių su aptariama veika, ji nenurodė.
Motyvai dėl liudytojų Ž. B. ir V. M. parodymų patikimumo aptarti anksčiau, todėl nekartojami.
R. ir K. Č. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 181 str. 1 d., kadangi jie, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai savo ir kitų asmenų naudai vertė nukentėjusįjį perduoti 2000 JAV dolerių, o remiantis jau aptartais Ž. B. ir V. M. parodymais, R. Č. veika teisingai papildomai kvalifikuota pagal BK 24 str. 4 dalį.
Dėl S. D. turto prievartavimo
Nuteistieji R. ir K. Č. niekada nepripažino prievartavę S. D. turtą, tačiau jų kaltę padarius šį nusikaltimą įrodo byloje surinktų įrodymų visuma.
Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis S. D. parodė, jog į jo namus atėję R. ir K. Č. pasakė, kad jis juos apgavo, kadangi E. J. jam neskolingas, todėl dabar turi sumokėti jiems 1500 JAV dolerių. Jie kalbėjo griežtai ir sakė, jog po mėnesio ši suma būtų surinkta. Sutiko jiems mokėti, nes iš pažįstamų žinojo, kad jie yra žiaurūs, keletą kartų teisti, todėl bijojo dėl savo ir šeimos saugumo. Reikalaujamą sumą pasiskolino iš R. K., savo tėvo S. D. ir kitų asmenų. Į policiją iš karto nesikreipė, nes bijojo, jog ši jam nepadės. Vėliau pamatęs spaudoje R. Č. fotonuotrauką ir straipsnį apie tai, kad jis suimtas, ryžosi parašyti pareiškimą policijai (t. 8 b.l. 193-195).
Liudytojai R. K. , S. D. ir V. Č. patvirtino, jog S. D. skolinosi iš jų pinigus.
Ikiteisminio tyrimo metu S. D. iš fotonuotraukų atpažino R. ir K. Č. , kurie iš jo reikalavo 1500 JAV dolerių (t. 9 b. l. 1-3, 4-6).
BPK 194 str. 2 d. nuostatos reikalauja, jog parodymo atpažinti iš kolekcijų ir kartotekų pradžioje atpažįstantis asmuo turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį.
Iš 2001-01-03 apklausos protokolo (t. 8 b. l. 193-195) matyti, kad S. D. nurodė į jo namus atėjusių asmenų ypatybes: apie 175 cm ūgio, tvirto kūno sudėjimo, stambūs, trumpai kirpti plaukai, vienas iš jų praplikęs. Po to jis šiuos asmenis atpažino iš fotonuotraukų.
Taigi, šis procesinis veiksmas atliktas, nepažeidžiant BPK 194 str. reikalavimų.
Tiek 2001-01-03 apklausos protokolas, tiek atpažinimo iš fotonuotraukų protokolai įforminti, nepažeidžiant BPK 179 str. reikalavimų. S. D. pastabų dėl šių procesinių dokumentų nepateikė. Todėl teismas pagrįstai minėtus dokumentus laikė patikimais įrodymų šaltiniais.
Šalies argumentai
Apeliantai skunduose teigia, jog nebuvo padaryti vizualūs atpažinimai, akistatos.
Iš S. D. pareiškimo matyti, kad nukentėjusysis, bijodamas R. ir K. Č., pats prašė į jokius tardymo veiksmus jo su įtariamaisiais nesuvesti (t. 9 b. l. 7). Dėl to apeliantų minimi procesiniai veiksmai nebuvo atliekami. Tai BPK 192 str. 5 d. prasme nėra baudžiamojo proceso pažeidimas.
Duodamas parodymus I instancijos teisme, S. D. nepaneigė, kad į jo namus buvo atėję du vyriškiai, tačiau negalėjo tiksliai nurodyti, ar tai buvo R. ir K. Č. Jis ėmė tvirtinti, paneigdamas ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog tardytojas pats jam parodė nuteistųjų nuotraukas pasakęs, kad tai jie buvo atėję į jo namus.
S. D. parodymus bylą nagrinėjant teisme teisėjų kolegija vertina kaip nuteistųjų baimę, todėl tiki pirminiais S. D. parodymais, kartu su I instancijos teismo bei šiame nuosprendyje aptartais įrodymais įrodančiais R. ir K. Č. kaltę prievartavus turtą.
R. ir K. Č. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 181 str. 1 d., kadangi jie, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai savo ir kitų asmenų naudai vertė S. D. perduoti turtą. Remiantis jau aptartais Ž. B. bei V. M. parodymais, R. Č. veika teisingai papildomai kvalifikuota pagal BK 24 str. 4 dalį.
Dėl V. M. turto prievartavimo
Teismas neturėjo pagrindo abejoti nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliais nukentėjusiojo V. M. parodymais.
Jis parodė, jog Panevėžio mieste, Ramygalos gatvėje, buvo įsodintas į automobilį ir nuvežtas į mišką, kur abu Č-ai. reikalavo iš jo 2000 JAV dolerių už tai, kad jis konfliktavo su jų dėde A. K. . Dar pasakė, jog jei negaus pinigų, bus dar blogiau, negu dabar. R. Č. išsitraukė revolverį ir šovė jam į dešinės kojos pėdą. Nukentėjusiajam parkritus, K. Č. dar kartą šovė į šlaunį tris kartus. Po to R. Č. išsitraukęs peilį ėmė pjauti ausį. Įpjovęs iki pusės ausies pasakė, kad paliks jį tokį, ir dar priminė apie pinigus (t. 9 b. l. 147-149).
Savo parodymus nukentėjusysis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 9 b. l. 153-154; 157-158) ir akistatose su R. bei K. Č. (t. 9 b. l. 165-166; 168-169).
Liudytojas A. J. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, jog tarp A. K., R. G. ir V. M. buvo kažkoks konfliktas, dėl kurio A. K. pasiskundė savo sūnėnams Č-ams., dėl to pastarieji ieškojo R. G. ir V. M. , kad juos sumuštų (t. 9 b. l. 181-182).
I instancijos teisme liudytojas A. J. paneigė savo anksčiau duotus parodymus motyvuodamas, jog tardytojas netinkamai juos surašė.
Liudytojo apklausos protokolas surašomas, laikantis BPK 179 str. numatytų reikalavimų. Jį pasirašo visi asmenys, dalyvavę atliekant tyrimo veiksmą.
Iš bylos duomenų matyti, kad protokolą pasirašė vyr. tardytojas D. J. ir apklausiamas kaip liudytojas A. J. . Pastarasis I instancijos teisme patvirtino, jog protokole tikrai jo parašas.
Taigi, apklausos protokolas surašytas, nepažeidžiant įstatymo reikalavimų, pastabų dėl apklausos protokolo turinio nustatyta tvarka nebuvo pateikta.
Todėl liudytojo A. J. parodymų keitimą teisme teisėjų kolegija vertina kaip nuteistųjų baimę arba jo norą padėti nuteistiesiems, sumenkinti šių kaltės laipsnį.
Tai, kad nukentėjusysis buvo sužalotas, nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios teigė ne tik jis pats, bet įrodo ir kiti objektyvūs įrodymai – teismo medicinos ekspertizės 1998-03-26 akto Nr. 508 duomenys (t. 9 b. l. 138-139), liudytojų S. K. , T. M. , D. M. ir V. Š. parodymai.
Šalies argumentai
Apeliantai skunduose teigia, jog teismas nepagrįstai atmetė teisme duotus liudytojų V. Š. , A. J. , A. K. parodymus, kurie paneigia melagingus nukentėjusiojo V. M. parodymus.
BPK 20 str. nuostatos numato, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla.
Liudytojas V. Š. teisme parodė iš nukentėjusiojo sužinojęs, jog jį sumušė ,,XXXX” ir kiti žmonės. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad V. M. galėjo sumušti kiti asmenys.
Liudytojas A. K. teisme parodė, jog apie konfliktą su V. M. nieko nežino. Liudytojo A. J. teisme duoti parodymai jau aptarti anksčiau.
Teisėjų kolegija I instancijos teisme duotus šių liudytojų parodymus vertina kaip nuteistųjų baimę arba norą padėti R. ir K. Č. išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes jų nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai. Teismas pagrįstai nuosprendyje rėmėsi jų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais.
Žemesnės instancijos teismas
R. ir K. Č. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 181 str. 2 d., nes jie, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai savo ir kitų asmenų naudai, panaudodami fizinį smurtą, vertė nukentėjusįjį V. M. perduoti 2000 JAV dolerių. Remiantis jau aptartais Ž. B. ir V. M. parodymais, R. Č. veika teisingai papildomai kvalifikuota pagal BK 24 str. 4 dalį.
Dėl savavaldžiavimo A. G. atžvilgiu
Nuteistieji R. ir K. Č. savo kaltę neigia bei nurodo, jog teismas pažeidė BPK reikalavimus, perskaitydamas nukentėjusiosios A. G. parodymus.
Nukentėjusioji A. G. , kurios ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (t. 10 b. l. 5-8) teisiamajame posėdyje perskaityti, parodė, kad į jos namus atvyko R. ir K. Č. , kuriuos ji pažinojo nuo jaunystės, pasakė žiną, jog ji skolinga A. M. , todėl skubiai turi jiems perduoti 6000 JAV dolerių. R. Č. jai paliko mobiliojo ryšio telefono numerį, kad ji, kai turės visus pinigus, jam paskambintų. Č-ai. daugiau nebepasirodė, tačiau atėjo trys jaunuoliai ir pasakė, jog atvyko nuo to, kam ji skolinga, ir kad dėl to jau buvo užėję pakalbėti. Tada ji suprato, jog tai nuo R. ir K. Č. . Vaikinai grasino ir išeidami davė suprasti, kad tai ne paskutinis pokalbis. Po 10 dienų buvo padegtos jos buto durys.
Nukentėjusioji neapklausta teisiamajame posėdyje, nes išvykusi ir gyvena užsienyje (t. 46 b. l. 58). Atsižvelgiant į argumentus, šiame nuosprendyje išdėstytus aptariant BPK normų taikymą, jos ikiteisminiame tyrime duoti parodymai pagrįstai perskaityti I instancijos teisme ir tapo įrodymų šaltiniu.
Tai, jog buvo padegtos A. G. buto durys, patvirtino liudytojas O. K. , įrodo įvykio vietos apžiūros protokolo (t. 10 b. l. 2-4) duomenys.
Liudytoja V. V. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė žinojusi, kad A. G. buvo skolinga A. M. . Taip pat ji parodė iš A. G. girdėjusi, jog pas ją buvo atvažiavę Č-ai. reikalauti A. S. (A. M. ) pinigų.
Nuteistasis R. Č. teisme pripažino esąs pažįstamas su A. M. , tačiau neigė, kad ši jam pasakojusi apie A. G. skolą.
Iš 2001-01-23 A. G. apklausos protokolo (t. 10 b. l. 6-7) matyti, jog A. M. , po įvykio atėjusi pas nukentėjusiąją į namus, prisipažino, kad dėl pinigų susigrąžinimo ji prašiusi R. ir K. Č. pagalbos.
Šalies argumentai
Apeliantai skunduose teigia, jog tyrimas atliktas šališkai, nes teismas nesiėmė priemonių nustatyti trijų asmenų, kurie buvo atvykę pas A. G., ir neatsižvelgė, kad nukentėjusioji buvo tarpininkė tarp J. D. bei A. M. .
Šie apeliantų argumentai atmetami, nes neturi reikšmės jų veikos kvalifikavimui.
R. ir K. Č. ikiteisminio tyrimo metu pareikštas kaltinimas teisme pakeistas. Teismas nuosprendyje išsamiai motyvavo, kodėl R. ir K. Č. pakeistas veikos kvalifikavimas. Teisėjų kolegija sutinka su I instancijos teismo motyvais, todėl jų nekartoja.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl išdėstytų argumentų R. ir K. Č. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 294 str. 2 d., o R. Č. – ir pagal BK 24 str. 4 dalį.
Dėl pasikėsinimo pagrobti A. J. turtą
Nuteistasis R. Č. neigia savo kaltę dėl pasikėsinimo pagrobti nukentėjusiojo turtą, tačiau tai įrodo byloje surinkti įrodymai.
Liudytojas Ž. B. nuosekliai parodė, jog 1998 m. vasarą R. Č. nurodė butą Panevėžio m., Margirio g. 15-18, kur tarp knygų gali būti padėti 1000 ar 2000 JAV dolerių. Davė savo automobilį, buto adresą ir telefoną užrašė ant lapelio. R. Č. jam ir A. V. liepė susikrauti visas knygas, nuvežti į sodą ir patikrinti. Jie bandė išlaužti buto duris, tačiau nepavyko. Apie tai papasakojo R. Č. , šis liepė pasiimti V. M. ir pakartotinai važiuoti išlaužti duris bei paimti knygas. Vėl nuvažiavus į butą, A. V. su V. M. nuėjo laužti durų, o Ž. B. liko automobilyje. Po 10 min. jis pamatė atvažiuojantį policijos automobilį, paskambino į butą, norėdamas perspėti A. V. ir V. M. , tačiau telefono ragelio niekas nekėlė. Vėliau pamatė, kaip policijos pareigūnai R. G. juos sulaikė.
Analogiškai jiems žinomas aplinkybes parodė liudytojai V. M. ir A. V. . Pastarojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai perskaityti teisiamajame posėdyje.
Liudytojas V. M. savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 5 b. l. 6-9) ir akistatoje su R. Č. (t. 33 b. l. 107-110).
Šalies argumentai
Apeliantas teigia, kad Ž. B. , V. M. ir A. V. meluoja, nes buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.
Argumentai dėl minėtų liudytojų parodymų patikimumo ir leistinumo išdėstyti, aptariant BPK normų taikymą, todėl nekartojami. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šių liudytojų parodymais, nes juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.
Nukentėjusysis A. J. parodė, jog 1998-06-02 pamatė buto, esančio (duomenys neskelbtini) durų laužimo žymes.
Liudytojai R. ir V. Ž. , T. M. patvirtino faktą, kad buvo laužtos minėto buto durys, ir nurodė, jog buvo sulaikyti du jaunuoliai.
Buto durų laužimo faktą įrodo ir įvykio vietos apžiūros protokolo (t. 10 b. l. 35-38) duomenys.
Šalies argumentai
Apeliantas teigia Ž. B. turėjus pagrindą duoti melagingus parodymus, nes iš jo buvo pagrobęs automobilį.
Teisėjų kolegija atmeta šį apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą, kadangi byloje nėra jokių automobilio vagystės faktą patvirtinančių įrodymų.
Kitas nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad V. M. nuslėpė nuo teismo, jog toje pačioje laiptinėje gyvena jo giminės, nesietinas su R. Č. inkriminuota veika, nes jis nesusijęs su nagrinėjama baudžiamąja byla.
Nepagrįstas apelianto skundo argumentas, kad teismas be pagrindo atmetė jo prašymą skirti Ž. B. psichiatrinę ekspertizę.
Priešingai, teismas, nepažeisdamas BPK 270 str. 2 d. reikalavimų, 2004-09-28 nutartyje (t. 53 b. l. 44-49) nurodė motyvus, kodėl netikslinga Ž. B. skirti psichiatrinę ekspertizę.
Šalies argumentai
R. Č. skunde teigia, jog teismas nepagrįstai nurodė, kad jis atsisakė dalyvauti akistatoje su Ž. B. .
Šis skundo argumentas taip pat nepagrįstas, nes iš R. Č. 2001-10-23 pareiškimo matyti, jog jis kategoriškai atsisakė dalyvauti akistatose su Ž. B. , kadangi pastarasis jį šmeižia ir yra suinteresuotas padėti pareigūnams R. G. fabrikuoti bylą (t. 33 b. l. 106).
R. Č. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 24 str. 4 d., 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d., nes buvo pasikėsinta pagrobti turtą, įsibrovus į patalpą, o nusikaltimas nebaigtas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo vykdytojų valios.
Dėl sukčiavimo A. Š. atžvilgiu
Nuteistasis R. Č. teigia, jog jokio nusikaltimo neorganizavo, Ž. B. viską suplanavo pats.
Liudytojas Ž. B. neneigė, kad aptariamą nusikaltimą suplanavo jis pats.
Jis nurodė, jog apie savo sumanymą pasakė R. Č., kadangi be jo žinios nieko nebuvo galima daryti. R. Č. sumanymas patiko, ir jis davė leidimą. Po nusikaltimo R. Č. jį pagyrė, gautus pinigus už parduotą metalą pasidalijo su R. Č. .
Liudytojas V. M. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė analogiškai.
Taigi, nepagrįstas apelianto skundo argumentas, kad jis nieko apie daromą nusikaltimą nežinojo ir su Ž. B. apie tai nekalbėjo.
Nukentėjusysis A. Š. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuosekliai parodė, jog pas jį atvažiavo trys vaikinai, vienas iš jų prisistatė agentu, superkančiu metalo laužą. Surašė dokumentą A. L. vardu ir pasakė, kad atsiskaitys vakare, tačiau pinigų taip ir nesumokėjo.
A. Š. atpažino Ž. B. kaip asmenį, pirkusį iš jo metalo laužą (t. 10 b. l. 106-108).
Nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, jog tyrimas buvo šališkas, nes nukentėjusysis A. Š. atpažino S. D. .
Iš parodymų atpažinti protokolo (t. 10 b. l. 103-105) matyti, kad A. Š. iš atpažinimui pateiktų trijų vyriškių neatpažino nė vieno, kurie įvykio metu pas jį buvo atvažiavę į namus. Jis tik nurodė, jog vyriškis, stovintis viduryje, t. y. S. D. , yra panašus į vieną iš vairuotojo draugų. Dėl to, įvertinus išdėstytas aplinkybes, nukentėjusiojo frazė ,,panašus” nereiškia, kad jis asmenį atpažino. Teismas pagrįstai šio procesinio dokumento nelaikė įrodymu.
Žemesnės instancijos teismas
Atmetamas kaip nepagrįstas ir kitas apeliacinio skundo argumentas, jog teismas be pagrindo nurodė, kad Ž. B. parodymus patvirtino liudytojas V. M. .
I instancijos teisme liudytojas V. M. parodė, jog automobiliu ,,ZIL” jis padėjo nuvežti metalo laužą į supirkimo punktą, o Ž. B. už tai davė 100 litų.
Metalo laužo pirkimo-pardavimo akto Nr. 5420 duomenys (t. 10 b. l. 151-153) įrodo, kad Ž. B. automobiliu ,,ZIL” atvežė 170 kg metalo laužo ir pridavė UAB ,,XXXX”.
Teisėjų kolegija skundžiamame ir šiame nuosprendžiuose aptartų įrodymų šaltinių duomenis laiko apelianto kaltės įrodymu.
Žemesnės instancijos teismas
Civilinio ieškinio priteisimas R. Č. atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (CK) 6.263 str. nuostatas.
R. Č. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 24 str. 4 d. ir 182 str. 1 d., nes apgaule įgytas svetimas turtas, o tai jo nurodymu padarė jo organizuotos grupės nariai.
Dėl A. V. ir P. V. turto sunaikinimo
Nuteistasis R. Č. teigia, jog jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė.
Priešingai apeliacinio skundo motyvui, įrodymų visuma įrodo nuteistojo kaltę.
Liudytojas Ž. B. ikiteisminio tyrimo metu (t. 4 b. l. 5) parodė, kad vykdydamas R. Č. užduotį padegė mikroautobusą ,,Mercedes-Benz” (duomenys neskelbtini), už tai, jog taksistai nenorėjo mokėti R. Č. duoklės. Automobilio stovėjimo vietą parodė R. Č. ir patarė jį padegti benzinu.
Panašiai liudytojas Ž. B. parodė ir teisme.
Savo parodymus liudytojas Ž. B. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 3 b. l. 168-170).
Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti liudytojo Ž. B. parodymais, nes juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai.
Nukentėjusysis A. V., kurio ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai perskaityti teisiamajame posėdyje (t. 10 b. l. 183, 187-188), parodė, kad 1998-07-21, apie 3 val. nakties, į namus paskambino policijos darbuotojai ir pranešė, jog sudegė jo automobilis. Kas padegė, nežino, tačiau iš kitų vairuotojų sužinojo, kad broliai Č-ai. reikalauja mokėti duoklę. Mano, jog padegė dėl to, kad jis atsisakė mokėti duoklę.
I instancijos teisme nukentėjusysis P. V. patvirtino, jog 1998-07-21 naktį sudegė A. V. priklausantis mikroautobusiukas, bei parodė, kad nuo jo apdegė ir jam priklausantis ūkinis pastatas.
Liudytojai A. S. . S. , V. G. ir P. V. taip pat patvirtino, jog 1998 m. liepos mėnesį sudegė A. V. priklausantis automobilis bei apdegė ūkinis pastatas.
Įvykio vietos apžiūros protokolų duomenys (t. 10 b. l. 169-170, 173-175) įrodo, kad Panevėžio mieste, Varpo gatvėje, sudegė automobilis ir apdegė ūkiniai pastatai.
1998-07-21 akte (t. 10 b. l. 164) iš tiesų nurodyta, jog gaisro kilimo priežastis – gedimas automobilio elektros instaliacijoje.
I instancijos teisme liudytojas A. R. patvirtino akto išvadas, tačiau neatmetė ir automobilio padegimo versijos teigdamas, kad automobilis galėjo būti padegtas, į jo saloną pripylus benzino ir padegant degtuku.
Tai patvirtina jau aptartus liudytojo Ž. B. parodymus, jog automobilį jis padegė, naudodamas benziną.
Liudytojo P. G. parodymai, kad iš jo niekas nereikalavo mokėti duoklės, o važinėdamas Panevėžio mieste nieko negirdėjo apie užsidegusius autobusus, nepaneigia byloje esančių apelianto kaltės įrodymų.
Skundžiamame ir šiame nuosprendžiuose aptarti įrodymai įrodo, jog R. Č. nurodymu jo organizuotos grupės narys sunaikino svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu, t. y. jį padegdamas.
Civilinio ieškinio priteisimas R. Č. atitinka CK 6.263 str. nuostatas.
R. Č. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 24 str. 4 d. ir 187 str. 2 dalį.
Dėl G. P. ir R. P. turto prievartavimo
Nuteistieji R. ir K. Č. kaltais neprisipažino ir teigia, jog teismas nepagrįstai jų kaltę grindė atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės liudytojų Ž. B. , V. M. ir A. V. parodymais.
Argumentai dėl šių liudytojų parodymų patikimumo ir leistinumo išdėstyti, aptariant BPK normų taikymą, todėl nekartojami.
Liudytojas Ž. B. ikiteisminio tyrimo metu (t. 4 b. l. 6-7) parodė, kad jis, A. V. , K. Č. ir R. Č. pastarojo automobiliu ,,AXXXXXXXX nuvažiavo į Kupiškį prie garažo, kuriame dirbo du vyriškiai. R. ir K. Č. nuėjo pasikalbėti su jais. Matėsi, jog pokalbis nedraugiškas. Grįžtant į Panevėžį R. Č. pasakė, kad po kelių dienų jis turės nuvykti ir paimti iš tų vyrų 100 JAV dolerių. Po kurio laiko jis su V. M. ir A. V. automobiliu ,,Opel Kadett” nuvažiavo pas juos ir paėmė pinigus. Vienas iš vyriškių pasakė, jog jei toliau reikės mokėti už ,,stogą”, uždarys įmonę.
Analogiškai parodė liudytojas V. M. .
Savo parodymus jie patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 3 b. l. 104-106; t. 4 b. l. 179-182) ir akistatose su K. Č. (t. 12 b. l. 138, 142) bei R. Č. (t. 33 b. l. 108).
Nukentėjusieji G. P. ir R. P. ikiteisminio tyrimo metu (t. 11 b. l. 28-29, 35, 36) parodė, kad 1998 m. liepos mėnesį pas juos atvažiavo grupė asmenų su mėlynos spalvos automobiliu ,,Opel Kadett”. Iš jo išlipo tvirto kūno sudėjimo, apie 35 m. amžiaus du vyriškiai. Kiti jaunuoliai liko automobilyje. Išlipę vyriškai pasakė, jog už ,,stogą” reikės kas mėnesį mokėti po 200 litų. Pagrasino, kad jei nemokės, sudegs jų garažai. Po kelių dienų tuo pačiu automobiliu atvažiavo apie 20 m. amžiaus vaikinai, kuriems jie sumokėjo 400 litų.
Įvertinus nuteistųjų išvaizdą (t. 11 b. l. 45, 48) aišku, jog pirmą kartą atvažiavo R. ir K. Č. .
Šalies argumentai
Teisme nukentėjusieji patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, todėl nepagrįstas apeliantų skundų argumentas, kad teisme nukentėjusieji nurodė kitas aplinkybes.
Tai, jog nukentėjusieji teisme neatpažino nuteistųjų, nepaneigia pastarųjų kaltės. Be to, nukentėjusieji dar ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad po nusikaltimo praėjus tokiam ilgam laiko tarpui jie negalėtų jų atpažinti, nes neįsidėmėjo bruožų.
Dėl tos pačios priežasties nebuvo pateikti atpažinimui ir Ž. B. bei A. V. .
Tai, jog nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymuose nesutampa parodymai dėl automobilio, kuriuo pirmą kartą atvažiavo nuteistieji, modelio, neįrodo, kad byloje nėra įrodymų dėl nuteistųjų kaltės. Šis neatitikimas paaiškinamas tuo, jog nusikaltimai buvo daromi ilgą laiką, vieną nusikaltimą nuo kito skirdavo trumpas laiko tarpas, be to, liudytojai apklausti praėjus ilgam laiko tarpui po aptariamo nusikaltimo padarymo, todėl akivaizdu, kad galėjo suklysti.
Tačiau I instancijos teismas, aprašydamas aptariamą veiką, padarė rašymo apsirikimą ir nurodė, jog veika padaryta 1998 m. laikotarpiu nuo rugpjūčio 20 d. iki rugpjūčio 30 dienos (t. 56 b. l. 22).
Klaida tekste akivaizdi, nes bylos duomenimis nustatyta, beje, tą nurodė ir teismas, kad nuteistieji 1998 m. liepos mėn. gavo nukentėjusiesiems priklausantį turtą.
Taigi, iš tiesų veika padaryta 1998 m. liepos mėn., tiksliai nenustatytu laiku.
R. ir K. Č. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 181 str. 1 d., nes neturėdami teisėto pagrindo savo naudai vertė perduoti turtą, o R. Č. – dar ir pagal BK 24 str. 4 dalį.
Dėl viešosios tvarkos pažeidimo ištepant V. P. ,
I. G. ir Z. V. duris
Nuteistasis R. Č. savo kaltę neigia ir nurodo, jog teismas netinkamai vertino nuteistojo D. V. parodymus.
Ikiteisminio tyrimo metu (t. 28 b. l. 110-111) bendranuteistasis D. V. parodė, kad 1998 m. vasarą R. Č. pasiūlė užsidirbti pinigų ir paaiškino, jog turės išmatomis išteplioti jo nurodytų butų duris. Dar pasakė, jog jį nuveš Ž. B. .
Savo parodymus nuteistasis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 28 b. l. 113-117) ir akistatoje su R. Č. (t. 28 b. l. 120-121).
Vėliau bei I instancijos teisme D. V. patvirtino, jog būtent jis ištepliojo duris išmatomis, tačiau neigė, kad tai padarė R. Č. nurodymu.
Nuteistojo D. V. parodymų pakeitimas teisme vertinamas kaip noras padėti bendranuteistajam R. Č. , sušvelninti jo kaltės laipsnį. Jo nurodytas motyvas, jog ikiteisminio tyrimo metu prieš jį buvo naudojamas smurtas, yra neįtikinamas ir atmetamas. Nors jis ikiteisminio tyrimo metu dažniausiai atsisakydavo gynėjo, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių jo teiginį dėl patirto smurto. Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek jo apklausos protokolai, tiek parodymų patikrinimo vietoje protokolas įforminti, nepažeidžiant BPK 179 str. reikalavimų. D. V. nepateikė pastabų dėl šių procesinių dokumentų, todėl teismas pagrįstai juos laikė patikimais įrodymų šaltiniais.
Nepagrįstas R. Č. apeliacinio skundo argumentas, kad teismas, perskaitydamas nukentėjusiųjų V. P. ir I. G. parodymus, pažeidė procesines teisės normas.
Iš bylos duomenų matyti, jog nukentėjusioji I. G. dėl šeimyninių (t. 47 b. l. 21), o nukentėjusioji V. P. – dėl sveikatos problemų (t. 47 b. l. 22) negalėjo atvykti į teismą. Jos negalėjo būti apklaustos teisme dėl svarbių priežasčių, todėl jų parodymai perskaityti teisiamajame posėdyje ir teismas teisėtai, nepažeisdamas BPK 276 str. nuostatų, juos pripažino įrodymais.
Nukentėjusiosios V. P. ir I. G. parodė, kad 1998 m. vasarą buvo išmatomis išteptos joms priklausančių butų durys Panevėžio m., Molainių gatvėje.
Nukentėjusioji Z. V. teisme taip pat patvirtino, jog buvo išteptos jos, kaimyno ir jos motinos butų durys.
Liudytojai Ž. B. ir V. M. patvirtino, jog R. Č. nurodymu 2 ar 4 kartus D. V. vežė į Molainių gatvę išteplioti išmatomis durų.
Nepagrįstas R. Č. apeliacinio skundo motyvas, jog teismas nemotyvavo, kodėl patikėjo Ž. B. ir V. M. parodymais.
Argumentai dėl minėtų liudytojų parodymų patikimumo išdėstyti, aptariant BPK normų taikymą, todėl nekartojami.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti liudytojų Ž. B. ir V. M. parodymais, nes juos patvirtina skundžiamame bei šiame nuosprendžiuose išdėstyti įrodymai.
Taigi, aptarti įrodymai įrodo, jog R. Č. pažeidė viešąją tvarką, t. y. jo nurodymu namo laiptinėje buvo išmatomis ištepliotos trejos durys.
Tačiau teismas, kvalifikavęs R. Č. nusikalstamą veiką pagal BK 284 str. 1 d., neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nesivadovavo BK 3 str. nuostatomis.
BK 284 str. 1 d. sankcija numato bausmę viešuosius darbus arba baudą, arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki dvejų metų.
Nusikalstamos veikos padarymo metu veika atitiko 1961 m. BK 225 str. 1 d. (1994-07-19 įstatymo Nr. I-551 redakcija) numatyto nusikaltimo sudėtį. Šio įstatymo sankcija numatė bausmę laisvės atėmimą iki vienerių metų arba pataisos darbus tam pačiam laikui, arba baudą.
Teismas paskyrė laisvės atėmimo bausmę, t. y. nematė galimybės skirti švelnesnės bausmės rūšies.
Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam palankesnis ne naujasis, bet nusikalstamos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas, numatęs trumpesnės trukmės šią bausmės rūšį, todėl šioje dalyje nuosprendis keičiamas.
Žemesnės instancijos teismas
Nors nuteistasis D. V. skundžia tik bausmę, tačiau sutinkamai su BPK 320 str. 5 d. nuostatomis tas pat taikoma ir jo veikoms.
Už vieną veiką gali būti taikomas tik vienas baudžiamasis įstatymas, todėl senasis BK taikomas ir bendrininkavimui kvalifikuoti. D. V. nusikalstama veika iš 2000 m. BK 284 str. 1 d. perkvalifikuojama į 1961 m. BK 225 str. 1 dalį, o R. Č. – iš 2000 m. BK 284 str. 1 d. ir 24 str. 4 d. perkvalifikuojama į 1961 m. BK 18 str. 4 d. ir 225 str. 1 dalį.
Tačiau D. V. už šią veiką suėjusi patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis.
2002 m. spalio 29 d. Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo Nr. IX-1162 su vėlesniais pakeitimais 13 str. 1 d. nuostatos numato, kad asmenims, padariusiems nusikalstamą veiką ar nuteistiems iki 2003-05-01, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo ar apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis nustatoma vadovaujantis arba naujojo BK 3, 95 ir 96 str. taisyklėmis,- kai senaties terminai pagal naujojo BK nuostatas yra tokie patys ar trumpesni, arba senojo BK 7, 49 ir 50 str. taisyklėmis, - kai senaties terminai pagal naujojo BK nuostatas yra ilgesni.
D. V. palankesnės senojo BK 49 str. nuostatos, numatančios trumpesnius patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminus, lyginant su naujojo BK 95 str. nuostatomis. Jam inkriminuotoms veikoms pagal 1961 m. BK 225 str. 1 d. to paties BK 49 str. 1 d. 2 p. numato patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminą trejus metus nuo tos dienos, kai buvo padarytas nusikaltimas.
Šias nusikalstamas veikas D. V. padarė 1998 m. rugpjūčio mėnesį, tačiau vėliau jis padarė dar du naujus nusikaltimus. Sutinkamai su 1961 m. BK 49 str. 2 d. nuostatomis, senatis tokiu atveju pradedama skaičiuoti nuo to momento, kai padarytas naujas nusikaltimas. Šiuo atveju senatis pradedama skaičiuoti nuo paskutinio nusikaltimo padarymo momento, t. y. nuo 2000-10-04.
Skundžiamas nuosprendis priimtas, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, todėl baudžiamoji byla šioje dalyje D. V. turi būti nutraukta.
Dėl savavaldžiavimo G. B. atžvilgiu
Nuteistasis R. Č. kaltu neprisipažįsta ir teigia, jog inkriminuoto nusikaltimo nepadarė.
Priešingai apeliacinio skundo teiginiui, įrodymų visuma įrodo nuteistojo kaltę.
Nukentėjusysis G. B. jau pirmos apklausos metu (t. 11 b. l. 86) parodė, kad 1998-08-18 į namus atėjo trys vyriškiai ir grasindami, jog išmes per langą, reikalavo pinigų. Vėliau dar keletą kartų apklaustas (t. 11 b. l. 89-90, 91-94) jis parodė, kad reikalavo grąžinti skolą Šuminams, tačiau su Ž. Š. nukentėjusysis jau buvo atsiskaitęs.
Ikiteisminio tyrimo metu G. B. atpažino R. Č. kaip asmenį, kuris, grasindamas išmesti per balkoną, reikalavo 2000 JAV dolerių (t. 11 b. l. 99-102, 104-106).
Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo G. B. parodymais, jog į namus buvo atėję trys vyriškiai, nes šį faktą teisme patvirtino ir liudytoja D. B. .
Liudytojai Ž. Š. , N. Š. parodė, kad buvo paskolinę G. B. pinigų, kurių pastarasis iki šiol negrąžino.
I instancijos teisme nukentėjusysis G. B. pakeitė parodymus ir ėmė teigti, jog atėję į namus vyriškiai, tarp jų ir R. Č., jam negrasino, jokių pinigų nereikalavo.
Teisėjų kolegija tokį G. B. parodymų pakeitimą vertina kaip nuteistojo baimę, todėl tiki jo pirminiais parodymais.
Kitam apeliacinio skundo motyvui pretekstą davė kaltinamajame akte padarytas rašymo apsirikimas, klaidingai nurodžius nusikaltimo padarymo datą.
I instancijos teismas šią klaidą ištaisė, nepažeidęs BPK 255 str. reikalavimų. Jis patikslino, kad nusikalstama veika padaryta 1998-08-18.
Akivaizdu, jog apelianto nepasitenkinimas kilo, kadangi jo giminaičiai – liudytojai A. E. ir A. K. – tvirtino, kad įvykio, kurio data nurodyta kaltinamajame akte, metu apeliantas buvo su jais prie ežerų. Tačiau teismui ištaisius klaidą ir patikslinus įvykio datą, minėtų liudytojų parodymai, jog jų nurodytu laiku R. Č. buvo kartu su jais, nebetenka prasmės.
Taip pat atmetamas apeliacinio skundo teiginys, kad teismo išvada, jog D. B. patvirtino trijų vyriškių užėjimo į butą faktą, nepagrįsta.
Priešingai, teismas nuosprendyje motyvavo, kad nesivadovauja liudytojos D. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, o remiasi jos parodymais, duotais teisme, kurie atitinka faktines įvykio aplinkybes. Tai neprieštarauja BPK 301 str. nuostatoms.
R. Č. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 294 str. 2 d., nes nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai, panaudodamas psichinę prievartą, vykdė pripažįstamą, bet nerealizuotą kito asmens tikrą teisę ir padarė didelės žalos nukentėjusiojo teisėms.
Tačiau teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje R. Č. veiką kvalifikavo ir pagal BK 24 str. 4 d., nors nuosprendžio aprašomojoje dalyje motyvavo, jog pagal minėtą straipsnį R. Č. veika nekvalifikuotina.
Dėl to šioje dalyje nuosprendis keičiamas, R. Č. naikinamas BK 24 str. 4 d. taikymas.
Dėl R. G. turto prievartavimo
Motyvuojamoji dalis
Nukentėjusysis R. G. bei nuteistieji R. ir K. Č. savo skunduose teigia, jog byloje nesurinkta jokių įrodymų, galinčių pagrįsti pastarųjų kaltę.
Su tokiais apeliacinių skundų motyvais negalima sutikti.
I instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo R. G. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir nepatikėjo jo prieštaringais parodymais teisme.
Nors teisme nukentėjusysis parodė, kad į mišką jį vežė V. M. su dviem nepažįstamais asmenimis, tačiau šį teiginį paneigia jo ikiteisminio tyrimo metu (t. 12 b. l. 102-103) duoti parodymai, kuriuose jis parodė, jog miške jį sužalojo R. ir K. Č. su nepažįstamais vaikinais.
Nukentėjusiojo R. G. parodymų prieštaringumą įrodo ir tai, kad 2004-01-16 teismo posėdyje jis jau nurodė, jog nėra garantuotas, ar V. M. buvo.
Beje, R. G. parodė, kad V. M. pažįsta nuo 1995 metų, todėl logiška, jog jei šis būtų buvęs įvykio vietoje, R. G. būtų jį atpažinęs.
Apklausiamas I instancijos teisme V. M. taip pat patvirtino, kad jei jis būtų buvęs miške, tai R. G. tikrai jį būtų atpažinęs.
Atmetamas kaip nepagrįstas ir kitas apeliacinių skundų motyvas, jog R. G. nepažįsta R. Č., nors ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad pažįsta abu Č.s, su abiem sėdėjo įkalinimo įstaigoje, su Rolandu – Pravieniškių bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje.
Liudytojas Ž. B. patvirtino R. G. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog pastarasis buvo vežamas į mišką, ten mušamas, jam buvo peršauta koja. Taip pat parodė, kad miške buvo R. ir K. Č. , kurie, reikalaudami iš R. G. pinigų, šaudė jam į kojas, spardė.
Liudytojas A. V. , kurio ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai perskaityti teisiamajame posėdyje, parodė analogiškai, kaip ir Ž. B. .
R. G. savo apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog liudytojas S. B. teisme patvirtino, kad nukentėjusysis nešlubavo, nebuvo purvinas, rūbai nesuplėšyti, o automobilio sėdynės nebuvo iškruvintos.
Priešingai, liudytojas S. B. I instancijos teisme parodė, jog pas jį atėjęs J. V. pasakė, kad reikia parvežti sumuštą žmogų į Karsakiškį. Jo veidas buvo gal kažkiek sužalotas, o apie peršautą koją jis pats pasisakė. Ar buvo suplėšyti rūbai, liudytojas nebeprisiminė, nes nuo įvykio praėjo daug laiko.
Beje, ikiteisminio tyrimo metu (t. 12 b. l. 120) jis taip pat parodė, jog vyriškio veidas buvo kruvinas ir sutinęs, viena koja šlubavo.
Tai, kad chirurgas K. M. nenurodė, jog R. G. nustatytos šautinės žaizdos, neįrodo, kad toks sužalojimas nebuvo padarytas.
Apklausiamas kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo metu (t. 12 b. l. 121-122) jis parodė, jog 1998-08-21 apžiūros metu R. G. konstatavo stuburo juosmeninės dalies, II-III slankstelio skersinių ataugų lūžimą, galvos sumušimą, dešinės rankos dilbio sumušimą ir dešinio kelio muštą žaizdą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo medicinos ekspertizės akto Nr. 374 duomenys (t. 12 b. l. 110-111) įrodo, kad R. G. padaryti juosmens II-III slankstelio dešiniųjų šoninių ataugų lūžiai, dešinio dilbio muštinė žaizda, dešinio kelio sąnario šautinis sužalojimas.
Ekspertizės akte nurodyta, jog ekspertizės atlikimui pateikta R. G. sveikatos istorija iš Panevėžio r. poliklinikos, kurioje įrašyta, kad iš dešinio kelio sąnario rentgenogramos Nr. 7537-8 pakitimų nematyti, tačiau pati rentgenograma ekspertizei pateikta nebuvo. Dėl to ekspertizės metu atlikta dešinio kelio sąnario rentgenograma Nr. 2305, kurioje dešinio kelio sąnario minkštuosiuose audiniuose dešinėje šoninėje srityje matyti netaisyklingo apskritimo formos metalo svetimkūnis.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ekspertizės akto Nr. 374 duomenimis.
Žemesnės instancijos teismas
R. G. teisus, jog nei chirurgas K. M. , nei jau aptarto ekspertizės akto Nr. 374 duomenys nepatvirtino, kad R. G. buvo padaryti sužalojimai peiliu, nors Ž. B. nurodė, jog K. Č. peiliu badė R. G. sėdmenis.
Ž. B. ikiteisminio tyrimo metu (t. 4 b. l. 6-7) parodė, kad negali tiksliai nurodyti, kur ir kas kokius smūgius sudavė R. G. , nes tuo metu R. Č. nurodymu jis su A. V. kasė duobę. Jis parodė, jog K. Č. badė peiliu R. G. , nes į akis krito peilis, kurį K. Č. turėjo.
Tačiau tai nepaneigia paties sužalojimo fakto, kurį patvirtina jau minėto ekspertizės akto duomenys.
Nepagrįstas R. G. apeliacinio skundo motyvas, kad ikiteisminio tyrimo metu policijos pareigūnai vertė duoti melagingus parodymus, dėl to 2001-05-01 buvo parašęs pareiškimą, jog būtų ištirti policijos pareigūnų veiksmai, tačiau atsakymo negavo.
Žemesnės instancijos teismas
Iš Panevėžio apygardos prokuratūros R. G. adresuoto 2001-05-23 rašto (t. 12 b. l. 125) matyti, kad ištirtas R. G. 2001-05-01 pareiškimas dėl neteisėtų tardytojo D. J. ir vyr. inspektoriaus V. K. veiksmų, tačiau R. G. pareiškime išdėstyti teiginiai nepasitvirtino.
Taigi, R. G. pareiškimas ištirtas, jis apie tai įstatymo nustatyta tvarka informuotas.
Žemesnės instancijos teismas
Teisėjų kolegija neturi pagrindo tikėti tokiais R. G. teiginiais, nes jis sąmoningai klaidina tiek I instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismus, siekdamas sušvelninti R. ir K. Č. padėtį bei nesugadinti savo santykių su jais.
Nukentėjusysis R. G. , nuteistieji R. ir K. Č. apeliaciniuose skunduose teigia, jog teisme kaip liudytojas neapklaustas tardytojas D. J. .
I instancijos teismas 2004-09-28 nutartimi patenkino R. Č. prašymą iškviesti į teisiamąjį posėdį D. J. . Tačiau iš J. J. pranešimo matyti, kad D. J. išvykęs į Angliją (t. 53 b. l. 50). Dėl to nebuvo galimybės jo apklausti teisme.
Atkreipiamas dėmesys, jog apeliantų prašymas iškviesti į teismo posėdį D. J. susijęs su pastarojo neva prieš R. G. panaudotu psichologiniu smurtu. Šis klausimas jau buvo išspręstas Panevėžio apygardos prokuratūroje. Todėl tai, kad D. J. neapklaustas teisme, neturi įtakos, vertinant nuteistųjų kaltę.
R. ir K. Č. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 181 str. 2 d., nes jie, neturėdami teisėto pagrindo, pavartodami fizinį smurtą, reikalavo perduoti turtą, o R. Č. veika teisingai kvalifikuota ir pagal BK 24 str. 4 d., kadangi jis vadovavo šiam nusikaltimui ir pats jį darė kartu su jo suburtos organizuotos grupės nariais.
Dėl S. J. turto sunaikinimo
Nuteistasis R. Č. teigia, jog dėl S. J. turto sunaikinimo yra nekaltas, nukentėjusiosios nepažįsta, tačiau jo kaltę įrodo byloje surinkti įrodymai.
Nukentėjusioji S. J. parodė, kad 1998 m. rugsėjo 18 d. vakare buvo padegtos jos buto, esančio Panevėžio m., Beržų g. 43-7, durys.
Liudytoja J. T. taip pat patvirtino, jog matė degančias septinto buto, kur gyvena S. J. , duris.
Liudytojas Ž. B. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuosekliai parodė, kad 1998-09-18 jis ir A. V. padegė buto, esančio Beržų gatvėje, duris. Mėnuo iki padegimo jis, A. V. ir R. Č. buvo D. T. namuose, kur šis pasakė, jog reikia pamokyti vieną merginą, buvo duotas merginos adresas. Apie tris savaites jis su A. V. stebėjo nurodytą butą, tačiau mergina į šį butą neatėjo. R. Č. sužinojęs, kad nepavyksta įvykdyti užduoties, supyko ir liepė padegti nurodyto buto duris sakydamas, jog nors tokiu būdu bus pakenkta merginai. R. Č. nurodymas buvo griežtas. Tada jis į buteliuką prisipylė benzino, kartu su A. V. nuvažiavo į Beržų gatvę ir padegė nurodytas duris.
Savo parodymus Ž. B. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 3 b. l. 168-169, 173).
Liudytojo Ž. B. parodymus bei patį padegimo faktą patvirtina įvykio vietos apžiūros protokolo (t. 14 b. l. 19-21), ekspertizės akto Nr. 11-5494 (t. 14 b. l. 26-27) ir daiktinių įrodymų apžiūros protokolo (t. 14 b. l. 28-30) duomenys.
Liudytojas A. V. , kurio parodymai teisme perskaityti, parodė analogiškai, kaip ir liudytojas Ž. B. .
Apeliantas teigia, kad teisme nebuvo apklausta liudytoja L. J. .
Byloje yra duomenų, jog L. J. gyvena užsienyje. Apie aptariamą įvykį ji apklausta ikiteisminio tyrimo metu, tačiau jos parodymai iš esmės nesiskyrė nuo nukentėjusiosios S. J. parodymų. Todėl teismas teisiamojo posėdžio metu jos parodymų neperskaitė.
Atmetamas apeliacinio skundo motyvas, kad teismas rėmėsi tik melagingais liudytojo Ž. B. parodymais.
Teisėjų kolegijos nuomone, teismas pagrįstai rėmėsi liudytojo Ž. B. parodymais, kadangi jie atitinka kitus jau aptartus objektyvius įrodymus.
Civilinio ieškinio priteisimas R. Č. atitinka CK 6.263 str. nuostatas.
R. Č. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 24 str. 4 d. ir 187 str. 2 d., nes jo nurodymu organizuotos grupės nariai sunaikino svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu, t. y. padegdami.
Dėl fizinio skausmo sukėlimo E. G.
Nuteistasis R. Č. savo kaltę neigia ir nurodo, jog teismas rėmėsi tik melagingais liudytojo Ž. B. parodymais, tačiau jo kaltę įrodo byloje surinktų įrodymų visuma.
Nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, kad teismas pažeidė BPK reikalavimus, perskaitydamas E. G. parodymus.
Iš bylos duomenų (t. 52 b. l. 170) matyti, jog E. G. išvykęs į užsienį, todėl teismas, teisiamojo posėdžio metu perskaitęs ikiteisminio tyrimo metu jo duotus parodymus, nepažeidė BPK reikalavimų.
Nukentėjusysis E. G. ikiteisminio tyrimo metu (t. 14 b. l. 119-120) parodė, kad 1998 m. rugsėjo mėnesį eidamas iš alaus baro, pamatė ateinant būrį merginų. Nutaręs papokštauti, jis išskėtė rankas ir pavaizdavo, jog merginas gaudys. Praėjus kelioms dienoms, po bulviakasio važiuojant dviračiu namo, iš priekio privažiavo juodos spalvos ,,BMW” automobilis, iš jo išlipo keletas vaikinų ir puolė jį mušti, suduodami smūgius rankomis bei kojomis į įvairias kūno vietas. Kadangi vienas iš jų buvo G. B. , kurį pažinojo iš matymo, jis suprato, kad mušamas už tai, jog išgąsdino jo dukrą Bartkevičiūtę. Po įvykio jam buvo sumuštas veidas, jautė, kad įlaužti šonkauliai, nes negalėjo įkvėpti oro. Dėl sužalojimo į gydytojus nesikreipė, gydėsi pats.
I instancijos teisme liudytojai A. M. ir V. M. A. M. patvirtino, jog po bulviakasio važiuojant namo, E. G. sumušė keletas vaikinų, matė sumuštą jo veidą.
Liudytoja M. B. teisme patvirtino, kad prieš kelis metus buvo incidentas, kai ją einančią gatve neblaivus vyriškis pagavo ir pargriovė ant žemės. Apie tai ji papasakojo savo tėvui G. B.
Nuteistasis R. Č. taip pat pripažino, jog G. B. jam pasakojo apie įvykį su jo dukra.
Liudytojas Ž. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 1998 m. rudenį jis, A. V. , R. Č., G. B. ir D. T. važiavo G. B. ,,BMW” automobiliu į Subačių. Važiuojant G. B. pasakė, jog reikės sumušti vyriškį, kuris norėjo išprievartauti jo dukrą. Pamatę vyriškį atvažiuojantį dviračiu, jis su A. V. , iššokę iš automobilio, nutraukė jį nuo dviračio ir parvertė ant žemės, tuo metu iš automobilio iššoko R. Č., D. T. ir G. B. , kurie ėmė tą vyriškį spardyti. Teisme Ž. B. patvirtino savo parodymus, tik parodė, kad nebeprisimena, ar R. Č. spardė tą vyriškį, tačiau patikino, jog ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra teisingi.
Savo parodymus Ž. B. patvirtino jų patikrinimo vietoje metu (t. 3 b. l. 104-106).
Išdėstyti įrodymai įrodo nuteistojo R. Č. kaltę, kad jo nurodymu organizuotos grupės nariai ir kiti asmenys sumušė E. G. , sukeldami jam fizinį skausmą.
Tačiau teismas, kvalifikavęs R. Č. nusikalstamą veiką pagal BK 140 str. 1 d., neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nesivadovavo BK 3 str. nuostatomis.
BK 140 str. 1 d. sankcija numato bausmę viešuosius darbus arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki vienerių metų.
Nusikalstamų veikų padarymo metu ta veika atitiko 1961 m. BK 117 str. 1 d. (1994-07-19 įstatymo Nr. I-551 redakcija) numatyto nusikaltimo sudėtį. Šio įstatymo sankcija numatė bausmę pataisos darbus iki vienerių metų arba baudą, arba visuomeninio poveikio priemonių taikymą, t. y. lyginant su 2000 m. BK 140 str. 1 d., buvo švelnesnė, nes nenumatė laisvės atėmimo bausmės.
R. Č. palankesnis ne naujasis, bet nusikalstamos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas, todėl šioje dalyje nuosprendis keičiamas. Už vieną veiką gali būti taikomas tik vienas baudžiamasis įstatymas, todėl senasis BK taikomas ir bendrininkavimui kvalifikuoti. R. Č. nusikalstama veika iš 2000 m. BK 140 str. 1 d. ir 24 str. 4 d. perkvalifikuojama į 1961 m. BK 18 str. 4 d. ir 117 str. 1 dalį.
Dėl A. ir V. M. turto vagystės
Nuteistasis R. Č. savo kaltę neigia ir nurodo, jog teismas nepagrįstai rėmėsi melagingais liudytojų V. M. bei Ž. B. parodymais, kurie prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams.
Su tokiu apeliacinio skundo teiginiu negalima sutikti, nes minėtų liudytojų parodymai sutampa su kitais byloje esančiais įrodymais.
Liudytoja A. V. , dirbusi Panevėžio m. PK inspektore, parodė, jog 1998 m. rugsėjo 20 d. buvo gautas pranešimas, kad Panevėžyje, iš Bielinio g. namo kiemo, pagrobtas šuniukas. Nuvykusi į įvykio vietą išsiaiškino, jog pagrobtas kelių mėnesių rotveilerių veislės šuniukas kartu su grandine.
I instancijos teisme nukentėjusioji V. M. parodė, jog šuo surastas po trejų metų, ji šunį atpažino iš karto pagal širdelės formos rudą dėmę ant pasturgalio, tačiau šuo buvo piktas ir neprisileido, todėl tą pačią dieną šunį pardavė tiems šeimininkams, pas kuriuos jis ir buvo surastas.
Atpažinimų protokolų duomenys (t. 14 b. l. 75-77, 82-84) įrodo, jog Vida ir V. M. atpažino savo šunį.
Liudytojas Ž. B. parodė, jog R. Č. nurodymu kartu su A. V. ir V. M. pavogė šuniuką iš Bielinio gatvės. Pavogtą šuniuką nuvežė R. Č. į namus. Dar parodė, jog jis padėjo R. Č. jo namuose su adatomis šuniukui ištatuiruoti skaičius ,,2711”.
Savo parodymus jis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 3 b. l. 189-191).
Iš esmės analogiškus parodymus davė liudytojai V. M. ir A. V. . Pastarojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai teisme perskaityti.
Kai buvo surastas šuo, Ž. B. jį atpažino iš padarytos tatuiruotės, t. y. skaičių ,,2711” (t. 14 b. l. 89-91).
Iš kratos protokolo (t. 14 b. l. 105-106) matyti, kad pas A. V. rastas rotveilerių veislės šuo.
Tai, jog pas rastą šunį yra tatuiruotė ,,2711“, įrodo daiktinių įrodymų apžiūros protokolo (t. 14 b. l. 101-103) duomenys.
Liudytojas A. V. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog 1998 m. rudenį susitiko iš matymo pažįstamą R. Č., kuris su savimi turėjo mažą rotveilerių veislės šuniuką. Jis domisi šunimis, todėl užkalbino R. Č. apie jo šuniuką. 1999 m. rudenį iš matymo jam pažįstamas asmuo pasiūlė įsigyti šunį. Apžiūrėjęs pažino, jog tai tas pats šuo, kurį prieš metus matė pas R. Č.. Jis įsigijo šunį už 400 litų, tačiau nežinojo, kad jis vogtas. Šuns tatuiruotė ,,2711” buvo padaryta rankiniu būdu. Vėliau R. Č. jam pasakė, kad tatuiruotę padarė pats su vinimi ar adata. Taip pat parodė, jog R. Č. pažįsta iš matymo, kadangi jų bendras hobis yra šunys (t. 14 b. l. 107-108, 109-110).
Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja D. M. parodė analogiškai (t. 14 b. l. 112-113).
Apklausiami I instancijos teisme liudytojai A. V. bei D. M. pakeitė parodymus ir ėmė teigti, jog R. Č. nepažįsta, niekada nebuvo jo sutikę.
Teisėjų kolegija tai vertina kaip nuteistojo R. Č. baimę arba norą padėti jam išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi byloje nėra jokių duomenų, jog jau aptarti jų parodymai ikiteisminio tyrimo metu gauti neteisėtu būdu. Teisėjų kolegija neįžiūri kitų motyvų, kodėl liudytojai teisme pakeitė parodymus.
R. Č. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 24 str. 4 d. ir 178 str. 2 d., nes jis savo organizuotos grupės nariams nurodė pavogti svetimą turtą, įsibraunant į saugomą teritoriją.
Dėl pasikėsinimo apiplėšti ŽŪB ,,XXXX”
Nuteistieji R. Č., J-as ir J. P. teigia, jog jokio nusikaltimo nepadarė, o teismas, priimdamas jų atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai rėmėsi atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės liudytojų Ž. B. ir V. M. parodymais.
Argumentai dėl atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės liudytojų parodymų patikimumo išdėstyti, aptariant BPK normų taikymą, todėl nekartojami.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas neturėjo pagrindo abejoti nuosekliais minėtų liudytojų parodymais, nes juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.
Liudytojas Ž. B. ikiteisminio tyrimo metu (t. 4 b. l. 9-11) parodė, kad aptariamą nusikaltimą suplanavo R. Č. ir J. P. . Prieš nusikaltimą liudytojas buvo supažindintas su apiplėšimo planu R. Č. namuose. Dalyvauti nusikaltime be jo dar buvo pakviesti V. M. , J. P. , A. V. ir R. K. . Visiems buvo paskirstyti vaidmenys, kas ką turės daryti. J-tas, K. P. ir R. K. pasirūpino laužimo įrankiais, jis pasiėmė lipnios juostos. Pagal R. Č. ir K. P. planą, V. M. turėjo laukti automobilyje, o jis, J. P. ir A. V. – eiti į sargo būdelę. Panašiai jis parodė ir teisme.
Analogiškai išdėstytiems parodymams parodė ir V. M. bei A. V. , kurio ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai perskaityti teisiamajame posėdyje.
Nepagrįstas K. P. apeliacinio skundo motyvas, jog liudytojai nenurodė, kuo pasireiškė jo veiksmai.
Žemesnės instancijos teismas
Iš jau aptartų Ž. B. parodymų matyti, kad jis detaliai nurodė, jog Josvydas buvo vienas iš plano sumanytojų, paskirstė vaidmenis, parūpino nusikaltimo įrankius.
Tai, kad J. P. pagal liudytojų parodymus jų turėjo laukti Paįstryje, nereiškia, jog jis nedalyvavo nusikaltimo padaryme, nes skundžiamu nuosprendžiu jis nuteistas kaip organizatorius, o ne kaip nusikaltimo tiesioginis vykdytojas.
Nepagrįstas brolių J. ir J. P. apeliacinių skundų motyvas, kad nukentėjusysis parodė, jog Ž. B. parodymai melagingi.
Priešingai, nukentėjusysis B. V. parodė, kad 1998-10-03 pavaduodamas savo sūnų saugojo ŽŪB ,,XXXX” teritoriją. Naktį sargų poste pro duris įsiveržė du jaunuoliai, kurie pradėjo jį mušti, surišo rankas, mušė į galvą, kol prarado sąmonę.
Taigi, nukentėjusysis B. V. patvirtino liudytojo Ž. B. parodymus, kuris parodė, jog įsiveržė jis, A. V. ir J. P. , visi rišo sargą, mušė.
Žemesnės instancijos teismas
Tai, kad nukentėjusysis nurodė, jog jį užpuolė du asmenys, vienas iš jų šviesaus gymio, o Ž. B. parodė, kad jie buvo trise, nepaneigia nuteistųjų kaltės.
Įvertinus aplinkybę, jog nukentėjusysis apklaustas, praėjus daugiau nei dvejiems metams po nusikaltimo, t. y. labai ilgam laiko tarpui, be to, buvo užpultas nakties metu, netikėtai, jis galėjo supainioti arba tiksliai neprisiminti kai kurių įvykio detalių.
Teismo medicinos specialisto išvados Nr. 1865 duomenys (t. 14 b. l. 156-157) įrodo, kad B. V. nustatyta galvos smegenų trauminė liga, smegenų sukrėtimas, veido sumušimas, odos nubrozdinimai.
Žemesnės instancijos teismas
Liudytojas V. V. taip pat patvirtino, jog jo tėvas darbe buvo sumuštas.
Iš ŽŪB ,,XXXX” pažymos (t. 14 b. l. 149) matyti, kad 1998-10-04 buvo įsilaužta į sandėlius, iš kurių pasikėsinta pagrobti chemikalų už 5574,55 litus.
Žemesnės instancijos teismas
Liudytojas A. M. parodė, jog prie durų buvo sukrauti chemikalai ir detalės, prieš tai buvę sukrauti lentynose.
Atmetamas kaip nepagrįstas ir kitas apeliacinių skundų teiginys, kad ikiteisminio tyrimo metu Ž. B. bei V. M. painiojosi savo parodymuose, vieną kartą nurodydami J-ą, o kitą – J. P. .
Žemesnės instancijos teismas
Minėtų liudytojų parodymai nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Jie savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu ( t. 3 b. l. 179-180; t. 4 b. l. 183; t. 5 b. l. 1-5), akistatose su J. P. (t. 14 b. l. 191-198, 199-200) ir J. P. (t. 15 b. l. 55-57, 58-62).
Neįtikinamas ir kitas apeliacinių skundų motyvas, jog Ž. B. kerštaudamas juos apkalba.
Žemesnės instancijos teismas
J. P. akistatoje su Ž. B. (t. 14 b. l. 191) patvirtino, kad jokių pykčių su juo nebuvo ir santykiai yra normalūs.
I instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje (t. 56 b. l. 52) nurodė, jog iš kaltinimų R. Č., J. P. ir J. P. šalintina aplinkybė, kad buvo pasirinktas nusikaltimo vykdytojas R. A. ir kad jis dalyvavo darant šį nusikaltimą. Tačiau nusikalstamos veikos aprašyme (t. 56 b. l. 23) teismas šios aplinkybės nepašalino. Todėl laikytina, jog R. A. nedalyvavo šiame nusikaltime.
R. Č. ir K. P. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 22 str. 1 d., 24 str. 4 d. ir 180 str. 2 d., kadangi jie parengė nusikalstamą veiką, o J. P. – pagal BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 2 d., nes panaudodamas fizinį smurtą pasikėsino užvaldyti svetimą turtą, įsibraunant į patalpas. Svetimo turto užvaldymas nebuvo baigtas dėl nuo kaltininkų valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi paaiškėjus, kad nukentėjusysis B. V. pabėgo, jie išsigando ir patys pabėgo.
Dėl ŽŪB ,,XXXX” ir ŽŪB ,,XXXX” turto vagysčių
Nuteistieji R. Č., R. A. , S. K. , V. K. ir M. S. neprisipažino dalyvavę vagiant ŽŪB ,,XXXX” bei ŽŪB ,,XXXX” priklausančius grūdus, laikomus sandėliuose Joniškio ir Radviliškio rajonuose, tačiau jų kaltę padarius grūdų vagystes įrodo byloje surinktų įrodymų visuma.
Iš ŽŪB ,,XXXX” pirmininkės S. E. pranešimo policijai matyti, kad 1998-11-17 pastebėta išplėšta saugykla, kur laikomi kviečiai (t. 16 b. l. 160).
1998-11-18 patikrinimo akto duomenys (t. 16 b. l. 181) įrodo, jog patikrinus trūkstamų kviečių kiekį, nustatytas 71,83 t kviečių trūkumas.
Iš Radviliškio r. PK Kriminalinės policijos 1999-05-22 tarnybinio pranešimo matyti, kad 1998 m. lapkričio mėn. pradžioje gautas pranešimas telefonu įtarus, jog iš ŽŪB ,,XXXX” sandėlio, esančio Maldžiūnų k., gali būti pavogti grūdai (t. 17 b. l. 12).
1999 m. balandžio mėnesio prekių ir medžiagų inventorizacijos aprašo Nr. 1 bei 1999-04-21 pažymos duomenys (t. 17 b. l. 14-17, 19) įrodo, kad iš ŽŪB ,,Draugas” pavogta 68130 kg kviečių.
Liudytojas Ž. B. parodė, jog 1998 m. rudenį buvo vagiami grūdai Joniškio ir Radviliškio rajonuose. Vagystėse dalyvaudavo V. M. , A. V. , R. A. ir M. S. , tačiau vogdavo skirtingose grupėse, tik V. K. , R. Č. ir S. K. visada dalyvavo grūdų vagystėse. Į Joniškio rajoną jis važiavo su R. Č. ir S. K. , o automobilyje ,,KAMAZ”, kurį vairavo V. K. , važiavo M. S. ir galimai R. A. . Sandėlio durys buvo atidaromos padedant domkratui, atsukami durų spynos varžtai. Po vagysčių sandėlis buvo paliekamas toks, koks buvo, t. y. sutvarkoma grūdų pakrovimo mašina, sušluojami grūdai, sudedama spyna, uždaromos durys. Iš šio sandėlio grūdus vogė apie savaitę laiko. Kiekvieną kartą vagystė buvo daroma analogišku būdu, tik keisdavosi asmenys, padėję pakrauti grūdus. R. Č. ir S. K. niekada nekraudavo grūdų, o tik prižiūrėdavo. Praėjus neilgam laiko tarpui po grūdų vagysčių iš sandėlio Joniškio rajone, R. Č. vėl pasiūlė važiuoti vogti grūdų į Radviliškio rajoną. Vagystės buvo daromos analogiškai, kaip ir Joniškio rajone. Jis su R. A. dirbo prie transporterio, o M. S. ir V. K. skirstė grūdus automobilio priekaboje. R. Č. ir S. K. stebėdavo aplinką. R. Č. mokėdavo po 100 litų. Grūdai buvo iškraunami Paįstryje, ŽŪB ,,XXXX”, kur jis ne kartą kartu su V. K. iškrovė grūdus. Už iškrovimą R. Č. mokėjo papildomai 50 litų.
Savo parodymus Ž. B. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 3 b. l. 32-40, 43-46, 117-121), taip pat akistatose su V. K. , R. Č., M. S. ir S. K. (t. 3 b. l. 55, 58; t. 26 b. l. 20-21; t. 27 b. l. 19, 89-90).
Iš esmės analogiškus išsamiai išdėstytiems parodymus, kad 1998 m. rudenį per kelis kartus Joniškio ir Radviliškio rajonuose grūdus vogė V. K. , S. K. , R. Č. ir M. S. , ikiteisminio tyrimo metu (t. 5 b. l. 22-23) bei teisme davė liudytojas V. M. . Savo parodymus jis patvirtino įvykio vietoje (t. 4 b. l. 116-118), akistatose su V. K. , M. S. , S. K. ir R. Č. (t. 4 b. l. 121-122, 129; t. 26 b. l. 24-25; t. 27 b. l. 23-24, 85-86; t. 33 b. l. 108).
Šie parodymai atitiko nuteistojo R. A. nevienkartinius parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu.
Jau pirmoje apklausoje (t. 19 b. l. 26) nuteistasis R. A. parodė, jog 1998 m. lapkričio mėnesį V. M. pasiūlė užsidirbti pinigų, padedant krauti grūdus. Tos pačios dienos vakare pas jį atėjo V. M. , jie kartu laukė V. K. , kuris turėjo atvažiuoti ,,KAMAZ” sunkvežimiu. Pastarajam atvažiavus, jis bei V. M. įlipo į kabiną ir nuvažiavo link Šiaulių. Prie sandėlio V. K. išjungė sunkvežimio šviesas, sandėlio durys jau buvo atidarytos, sandėlyje buvo tamsu, jame kažkas vaikščiojo pasišviesdami žibintuvėliais, tačiau žmonių veidų nematė. V. K. jam liepė lipti į sunkvežimio kėbulą ir skirstyti grūdus. Pripylus pilną kėbulą, jis su V. M. įsėdo atgal į kabiną, ir visi kartu sugrįžo į Pažagienius. Po kelių dienų iš V. M. už darbą gavo 100 Lt. Po to į tą patį sandėlį su tais pačiais asmenimis važiavo dar du kartus.
Analogiškus parodymus nuteistasis R. A. davė ir apklausiamas antrą kartą (t. 19 b. l. 35). Savo parodymus jis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 19 b. l. 28-31), akistatoje su V. K. (t. 19 b. l. 38).
Praėjus beveik metams po paskutinės apklausos, R. A. pakeitė savo parodymus ir ėmė teigti, kad grūdų vagystėje nedalyvavo, o anksčiau duoti parodymai gauti, policijos pareigūnams prieš jį naudojant smurtą (t. 19 b. l. 99-100). Tokios pozicijos jis laikėsi ir I instancijos teisme.
Šitokį parodymų pakeitimą teisėjų kolegija vertina kaip norą sau ir bendrininkams padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės. R. A. nurodytas motyvas, jog ikiteisminio tyrimo metu jam darė spaudimą, prieš jį naudojo smurtą, todėl tardytojas užrašė neteisingus parodymus, yra neįtikinamas ir atmetamas. Nors jis ikiteisminio tyrimo metu dažniausiai atsisakydavo gynėjo, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių teiginį dėl patirto spaudimo ar smurto.
Tiesa, iš Panevėžio m. apylinkės prokuratūros 2001-08-03 nutarimo (t. 19 b. l. 126) matyti, jog atsisakyta iškelti baudžiamąją bylą dėl neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų R. A. atžvilgiu, kadangi pastarasis atsisakė duoti bet kokius paaiškinimus apie tariamo jo sumušimo aplinkybes ir pareiškė, kad nepageidauja atlikti tyrimo.
Ši aplinkybė patvirtina teisėjų kolegijos nuomonę dėl R. A. parodymų pakeitimo nurodytų motyvų nerealumo.
Tai, jog liudytojai P. K. ir G. B. parodė, kad pagal jų matytas vėžes į sandėlį buvo įvažiavęs ,,GAZ” markės sunkvežimis, nepaneigia vagystės su sunkvežimiu ,,KAMAZ” fakto. ,,GAZ” tipo sunkvežimių padangų protektorius iš esmės nesiskiria nuo ,,KAMAZ” tipo sunkvežimių, o tiksliai neužfiksavus paliktų pėdsakų, t. y. nepadarius protektoriaus pėdsakų atliejų ir pan., vien vizualiai juos įvertinti gana sudėtinga ir galima suklysti. Juo labiau, jog nė vienas iš jų nėra autotechnikos specialistas (P. K. yra agronomas, G. B. – sandėlininkė), todėl akivaizdu, kad jie suklydo.
Atmetamas kaip nepagrįstas nuteistųjų apeliacinių skundų argumentas, jog liudytojų parodymuose nesutampa nusikalstamų veikų laikas, ir tai įrodo apeliantų nekaltumą.
Liudytojai P. K. ir G. B. parodė, kad grūdų vagystę iš ŽŪB ,,XXXX” pastebėjo 1998 m. spalio – lapkričio mėnesį. Liudytojas Ž. B. parodė, jog važiuojant iš sandėlio Joniškio r. su pagrobtais grūdais, buvo sniego. Liudytoja S. E. teisme patvirtino, kad tuo metu buvo sniego.
Iš Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos rašto (t. 52 b. l. 82) matyti, jog 1998 m. lapkričio 7 d. pasnigo: Joniškyje, Pakruojyje ir Panevėžyje susidarė 1 cm storio, o Radviliškyje – 12 cm storio sniego danga.
Įvertinus tai, kad grūdai iš bendrovių buvo vagiami ilgą laiko tarpą, teismas negalėjo konkretizuoti, kada tiksliai buvo daromos vagystės. Tačiau teigti, jog įvykio metu tikrai nebuvo sniego, nėra pagrindo.
Apeliacinių skundų argumentai, kad per 3 val. kibirais neįmanoma pakrauti 20 t grūdų, o sandėlyje sunkvežimis ,,KAMAZ” su priekaba negalėjo apsisukti, neturi reikšmės nuteistųjų veikų kvalifikavimui, kadangi pats grūdų vagystės faktas įrodytas. Be to, bylos duomenimis nustatyta, jog grūdai buvo kraunami transporteriu.
Apeliantai teigia, kad atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės liudytojų Ž. B. ir V. M. parodymai vertintini kritiškai, nes jie nepagrįsti jokiais kitais įrodymais.
Su tokiu apeliacinių skundų motyvu negalima sutikti.
BPK 20 str. nuostatos numato, jog įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų Ž. B. ir V. M. parodymais, nes juos papildė I instancijos teismo bei šiame nuosprendžiuose aptarti objektyvūs įrodymai. Jie įrodo R. Č., V. K. , S. K. , R. A. ir M. S. dalyvavus ŽŪB ,,XXXX” bei ŽŪB ,,XXXX” grūdų vagystėse, nors šie pasirinko gynybos taktiką viską neigti.
Minėtų liudytojų parodymai kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Argumentai dėl jų patikimumo bei leistinumo išdėstyti, aptariant BPK normų taikymą, todėl nekartojami.
Nepagrįstas apeliacinių skundų argumentas, kad ŽŪB ,,XXXX” grūdai nebepriklausė, nes buvo parduoti, todėl nenustatyta, kam jie priklausė.
Žemesnės instancijos teismas
Liudytoja S. E. teisme parodė, jog bendrovė su grūdų supirkimo agentūra buvo sudariusi pasaugos sutartį.
Sutinkamai su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.845 str. 1 d. nuostatomis, saugotojas atsako už jam perduotų daiktų praradimą, trūkumą ar sugedimą. Taigi, bendrovė buvo atsakinga už sandėlyje laikomus grūdus, todėl civilinis ieškinys ŽŪB ,,XXXX” priteistas pagrįstai.
Civilinių ieškinių priteisimas solidariai iš visų nusikaltimus padariusių asmenų atitinka CK 6.279 str. 1 d. nuostatas.
R. Č., R. A. , S. K. , V. K. ir M. S. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 178 str. 2 d., nes grūdų vagystės padarytos įsibrovus į sandėlį, t. y. į patalpą. R. Č. veika teisingai kvalifikuota ir pagal BK 24 str. 4 d., kadangi grūdų vagystes jam vadovaujant padarė jo suburtos organizuotos grupės nariai.
Dėl V. D. , E. A. nesunkaus sveikatos sutrikdymo, fizinio skausmo sukėlimo V. T. ir poveikio nukentėjusiesiems
Nuteistieji R. Č., S. K. ir J. P. teigia, jog jokio nusikaltimo jie nepadarė, o teismas pripažino juos kaltais, remdamasis tik liudytojo Ž. B. parodymais.
Su šiuo apeliacinių skundų motyvu sutikti negalima, nes liudytojo Ž. B. parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.
Ikiteisminio tyrimo metu (t. 4 b. l. 15-16; t. 16 b. l. 128-130) liudytojas Ž. B. parodė, kad važiavo su R. Č. į Radviliškį daryti spaudimo nukentėjusiesiems, kuriuos, jo žodžiais tariant, smarkiai ,,suvarė”: vieną peršovė, o kitam sudaužė galvą pistoletu. Važiavo pas Egidijų. Po kelių dienų R. Č. liepė nuvažiuoti į ligoninę ir padaryti spaudimą kitam nukentėjusiajam Virgiui. Vėliau jis dar kelis kartus R. Č. nurodymu važiavo pas nukentėjusiuosius į namus. Po kurio laiko, kai R. Č. jau buvo suimtas, šis davė nurodymą vėl nuvažiuoti pas radviliškiečius. Ž. B. paprašė S. K. , kad nuvežtų, tačiau pastarasis paaiškino, jog važiuoti negali, nes dalyvavo muštynėse, kai buvo sužaloti nukentėjusieji, ir bijo, kad jo neatpažintų. Jį nuvežė J. P. .
Nepagrįstas K. P. apeliacinio skundo motyvas, kad jis neva įkalbinėjo Ž. B. nedaryti nusikaltimo sakydamas, kad ,,...pas radviliškiečius nebėra ko lįsti....”.
Apeliantas iš viso konteksto pacitavo tik kelis žodžius, todėl toks motyvas neatitinka tikrovės.
Liudytojas Ž. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad važiuojant K. P. automobiliu daryti poveikį, pastarasis mokė jį, kaip reikia kalbėti, t. y. parodyti, kas čia yra viršininkas. Jis aiškino, kad ,,pas radviliškiečius nebėra ko lįsti, jeigu jie taip kalba, tai iki teismo jų reikia nebeliesti, o jeigu nuteistų R. Č., tada juos reikia sulaužyti”. Toks nuteistojo pasakymas vertinamas ne kaip įkalbinėjimas nedaryti nusikaltimo, o kaip paaiškinimas, kokių veiksmų gali tekti imtis.
Nepagrįstas nuteistojo R. Č. apeliacinio skundo motyvas, jog nukentėjusieji nenurodė jam inkriminuotų nusikaltimų aplinkybių.
Nukentėjusysis V. D. ikiteisminio tyrimo metu (t. 15 b. l. 166, 173-175) parodė, kad 1998-11-07 šalia kavinės ,,XXXX” jis su E. A. atsisėdo į R. J. automobilį. Tada prie jo, laikydamas pistoletą, priėjo vienas vaikinas ir iššovė jam į ranką bei du šūvius į koją, o E. A. išsitempė į lauką ir pistoletu ėmė daužyti galvą. Gulint ligoninėje, buvo atvažiavę du vaikinai tartis, kad atsiimtų pareiškimą, vėliau tuo pačiu tikslu buvo atvažiavę ir į namus. Jie minėjo, jog atvažiavo tartis dėl Rolkos. Jie grasino, jog gali nušluoti visą kaimą, todėl jis parašė pareiškimą, kad neturi jokių pretenzijų jį sužalojusiam vaikinui.
Jis atpažino Ž. B. ir nurodė, kad būtent jis buvo atvažiavęs į ligoninę bei namus, grasino, kad neatpažintų R. Č. (t. 15 b. l. 182-184).
Apklausiamas 2001-12-10 parodė, kad Ž. B. pas jį buvo atvažiavęs apie tris kartus.
Tiesa, iš parodymo atpažinti protokolo (t. 15 b. l. 170-172) matyti, jog V. D. neatpažino R. Č..
Tačiau papildomai apklaustas 2000-12-27 parodė, kad jis tarp pateiktų atpažinimui asmenų ,,neatpažino” R. Č., nors jis buvo ir jį iš karto atpažino iš veido, praplikusios kaktos, kūno sudėjimo, ūgio. Atpažinimo metu pasakė, kad nepažįsta, nes prieš tai kelis kartus buvo atvažiavę vaikinai, kurie grasindami reikalavo neatpažinti R. Č..
Nukentėjusysis E. A. ikiteisminio tyrimo metu (t. 16 b. l. 11, 15-16, 17) patvirtino V. D. parodymus apie įvykusį konfliktą prie kavinės ,,XXXX” ir nurodė, jog pas jį į ligoninę, o vėliau į namus buvo atvažiavę jaunuoliai, kurie grasino atsiimti pareiškimą, neatpažinti R. Č.. Taip pat parodė, jog jis atpažinimo iš fotonuotraukų metu atpažino R. Č., kuris šaudė į V. D. , ir Ž. B. , kuris pas jį lankėsi kartu su R. Č..
Žemesnės instancijos teismas
Teismo medicinos ekspertizių aktų Nr. 61 (t. 16 b. l. 7-8) ir Nr. 62 (t. 16 b. l. 36-37) duomenys įrodo, kad V. D. padaryti sužalojimai šaunamuoju ginklu, o E. A. – muštinės žaizdos galvos, veido srityse ir šautinės žaizdos.
I instancijos teisme nukentėjusysis V. D. negalėjo prisiminti, ar įvykio metu buvo R. Č., neprisiminė, kas buvo atvažiavę pas jį į ligoninę, tačiau patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu surašyti jo parodymai yra teisingi. Nukentėjusysis E. A. taip pat negalėjo prisiminti visų aplinkybių, tačiau nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai galėjo būti teisingi.
Dėl to teismas pagrįstai rėmėsi pirminiais nukentėjusiųjų V. D. ir E. A. parodymais.
Nukentėjusysis V. T. ikiteisminio tyrimo metu (t. 16 b. l. 39-40) parodė, kad jis pastebėjo prie automobilio, kuriame sėdėjo V. D. ir E. A. , prieinančius du 25-30 metų amžiaus vaikinus, vienas iš jų praplikęs, juodais plaukais, kitas – trumpais juodais plaukais. Jam priėjus prie automobilio, aukštesnysis vaikinas sudavė kumščiu į veidą, kitas išsitraukė pistoletą ir pradėjo šaudyti į mašinoje sėdinčius jaunuolius.
Atpažinimo metu (t. 16 b. l. 41-42) V. T. atpažino R. Č., kuris šaudė į V. D. ir E. A. .
I Instancijos teisme liudytojas V. P. taip pat patvirtino, kad buvo šaudoma į V. D. ir E. A. .
Beje, ikiteisminio tyrimo metu (t. 16 b. l. 58, 59) šis liudytojas parodė, kad šaudęs vyriškis buvo stambaus kūno sudėjimo, praplikęs, plaukai tamsūs, apie 30 metų amžiaus, o šalia stovėjęs vaikinas sudavė atėjusiam V. T. į veidą.
Tai, kad nukentėjusysis E. A. atpažinimo metu neatpažino S. K., o tik nurodė, jog šis panašus į dalyvavusįjį konflikte, nepaneigia nuteistojo kaltės, nes jo kaltę įrodo nukentėjusiųjų V. T. ir V. D. , liudytojo V. P. bei netiesiogiai liudytojo Ž. B. parodymai.
Nepagrįstas nuteistųjų R. Č. ir S. K. apeliacinių skundų motyvas, jog teismas peržengė kaltinimo ribas.
BPK 255 str. 1 d. nuostatos reglamentuoja, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.
Iš kaltinamojo akto turinio matyti, jog S. K. buvo pateiktas kaltinimas poveikio darymu ir 2001 metais, todėl teismas, neperžengdamas kaltinimo ribų, pagrįstai jį pripažino kaltu.
Išdėstytuose įrodymų šaltiniuose užfiksuoti duomenys papildo vieni kitus ir įrodo, kad R. Č. bei S. K. dalyvavo konflikte, sužalojo V. D. ir E. A. , o S. K. dar ir sudavė smūgį V. T. bei kartu su J. P. ir Ž. B. darė poveikį nukentėjusiesiems.
R. Č., S. K. bei K. P. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 233 str. 1 d., nes nukentėjusiesiems V. D. ir E. A. buvo daromas poveikis duoti melagingus parodymus, o R. Č. bei S. K. veika teisingai kvalifikuota ir pagal BK 24 str. 4 d., kadangi poveikis nukentėjusiesiems buvo daromas jų nurodymu. Taip pat teisingai kvalifikuota R. Č. veika pagal BK 138 str. 2 d. 5, 8 p., nes dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai buvo sužaloti V. D. ir E. A. .
Pagrįstas nuteistųjų R. Č. ir S. K. apeliacinių skundų argumentas, nors ši veika R. Č. ir nebuvo inkriminuota, kad veikai, numatytai BK 140 str. 1 d., turėjo būti taikoma senojo BK norma.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas neįvertino 2000 m. BK 140 str. 1 d. ir atitinkamą nusikaltimo sudėtį numatančios teisės normos, galiojusios nusikalstamos veikos padarymo metu, t. y. 1961 m. BK 117 str. 1 d., santykio.
1961 m. BK 117 str. 1 d. sankcija numatė galimybę asmeniui skirti švelnesnę bausmę – pataisos darbus iki vienerių metų arba baudą, arba visuomeninio poveikio priemonių taikymą – nei tai numato 2000 m. BK 140 str. 1 d. sankcija, pagal kurią už analogišką veiką gali būti skiriama viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų.
Tokiu būdu, naujojo BK 140 str. 1 d. sankcija, numatanti atsakomybę už S. K. padarytą nusikalstamą veiką, yra griežtesnė, negu senojo BK 117 str. 1 d., galiojusios veikos padarymo metu. Pagal 2000 m. BK 3 str. 3 d. baudžiamasis įstatymas, sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. Dėl to nuteistojo S. K. veika turi būti kvalifikuojama pagal asmens teisinę padėtį labiausiai švelninantį įstatymą, o šiuo atveju, teisėjų kolegijos nuomone, tokiu laikytina 1961 m. BK 117 str. 1 dalis.
Nepagrįstas R. Č. apeliacinio skundo motyvas, jog pagal BK 117 str. 1 d. baudžiamosios bylos keliamos teisme privataus kaltinimo tvarka tik esant nukentėjusiojo skundui.
Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio BPK 126 str. 5 d. nuostatos numatė prokurorui išimtinę teisę iškelti bylą ir nesant nukentėjusiojo skundo.
Tačiau S. K. už veiką, numatytą 1961 m. BK 117 str. 1 d., suėjusi patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis.
2002 m. spalio 29 d. Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo Nr. IX-1162 su vėlesniais pakeitimais 13 str. 1 d. nuostatos numato, kad asmenims, padariusiems nusikalstamą veiką ar nuteistiems iki 2003-05-01, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo ar apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis nustatoma vadovaujantis arba naujojo BK 3, 95 ir 96 str. taisyklėmis,- kai senaties terminai pagal naujojo BK nuostatas yra tokie patys ar trumpesni, arba senojo BK 7, 49 ir 50 str. taisyklėmis,- kai senaties terminai pagal naujojo BK nuostatas yra ilgesni.
S. K. palankesnės senojo BK 49 str. nuostatos, numatančios trumpesnius patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminus, lyginant su naujojo BK 95 str. nuostatomis. Jam inkriminuotai veikai, kvalifikuotai pagal 1961 m. BK 117 str. 1 d., to paties BK 49 str. 1 d. 2 p. numato patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminą trejus metus nuo tos dienos, kai buvo padarytas nusikaltimas.
Šį nusikaltimą S. K. padarė 1998-11-07, tačiau po jo padarė dar kelis nusikaltimus. Sutinkamai su 1961 m. BK 49 str. 2 d. nuostatomis, senatis tokiu atveju pradedama skaičiuoti nuo to momento, kai padarytas naujas nusikaltimas. Tad senatis pradedama skaičiuoti nuo paskutinio nusikaltimo padarymo momento, šiuo atveju nuo 2000-02-07.
Skundžiamas nuosprendis priimtas, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, todėl baudžiamoji byla šioje dalyje S. K. turi būti nutraukta.
Dėl poveikio nukentėjusiesiems V. K. ir B. V.
Nuteistasis R. Č. tvirtina, jog Ž. B. nedavė jokių nurodymų paveikti nukentėjusiuosius B. V. ir V. K. , tačiau tai paneigia byloje esantys įrodymai.
Iš byloje esančių baudžiamosios bylos Nr. 50-1-2581-98 dokumentų kopijų matyti, kad Panevėžio m. VPK Tardymo skyriuje 1998-10-12 K. Č. iškelta baudžiamoji byla dėl chuliganizmo B. V. ir V. K. atžvilgiu (t. 17 b. l. 69-109).
Liudytojas Ž. B. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, jog R. Č. jam davė nurodymą padegti namą Panevėžio m., Kolūkiečių g. 3, ir paaiškino, kad tame name gyvenantis vyriškis nenori pakeisti parodymų jo brolio K. Č. naudai. Tačiau padegti namo jam nepavyko, gal dėl apledėjusios sienos ar prasto benzino. Tada R. Č. liepė pakartotinai padegti, tačiau ir vėl jam nepavyko, nes kai nuvyko prie namo, pamatė policijos pareigūnus.
Apeliantas nepagrįstai teigia, jog perskaitydamas nukentėjusiųjų B. V. ir V. K. parodymus teisiamajame posėdyje, teismas pažeidė procesines teisės normas.
Nukentėjusieji B. V. ir V. K. iš tiesų neapklausti teisme, nes dėl ligos ir sunkios materialinės padėties negalėjo atvykti į teismą (t. 47 b. l. 1, 4).
Tačiau tai nereiškia, kad jų parodymais negalima pagrįsti nuosprendžio tiek, kiek jie atitinka įrodymų visumą.
Nukentėjusiųjų parodymų perskaitymas teisiamajame posėdyje neprieštarauja BPK 276 str. prasmei, kadangi jie apklausti pagal apklausos metu galiojusį įstatymą, kai dar nebuvo ikiteisminio tyrimo teisėjo instituto. Šie parodymai gauti teisėtu būdu ir sutinkamai su BPK 20 str. nuostatomis laikomi įrodymais.
Nukentėjusioji B. V. parodė (t. 17 b. l. 39), jog 1998-11-25, apie 22 val., būdama namuose Panevėžio m., Kolūkiečių g. 3, pajuto benzino kvapą. Išėjusi į kiemą, prie namo kampo pamatė primėtytų apdegusių degtukų, o šalia sienos numestą apdegusį plastmasinį butelį. Ji mano, kad namo nepavyko padegti dėl apledėjusios lauko sienos.
Nukentėjusysis V. K. parodė (t. 17 b. l. 45-46), jog prieš B. V. namo padegimą į namus buvo atvažiavęs vyriškis, kuris reikalavo pakeisti parodymus K. Č. baudžiamojoje byloje. Jam atsisakius tai padaryti, po kurio laiko bandyta padegti B. V. namą.
Įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys (t. 17 b. l. 36-37) ir liudytoja A. M. , įvykio metu buvusi kartu su B. V. namuose, patvirtino, kad buvo apdegusi namo siena.
Taigi, šie ir kiti I instancijos teismo nuosprendyje aptarti įrodymai teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, jog R. Č. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 24 str. 4 d. ir 233 str. 1 d., o taip pat ir pagal BK 22 str. 1 d., 24 str. 4 d. ir 187 str. 2 d., nes siekiant paveikti B. V. ir V. K. pakeisti parodymus, buvo pasikėsinta sunaikinti svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu, t. y. padegant, tai padaryti R. Č. davė nurodymą savo suburtos organizuotos grupės nariui Ž. B. , o nusikaltimas nebaigtas dėl nuo vykdytojo valios nepriklausančių aplinkybių.
Dėl A. Č. ir A. B. nesunkaus sveikatos sutrikdymo,
fizinio skausmo sukėlimo V. B. ir I. S.
bei A. Č. priklausančio turto sugadinimo
Nuteistieji R. Č. ir R. A. teigia, jog teismas, pripažindamas juos kaltais remdamasis atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės liudytojų Ž. B. ir V. M. parodymais, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą.
Argumentai dėl liudytojų Ž. B. ir V. M. parodymų patikimumo išdėstyti, aptariant BPK normų taikymą, todėl nekartojami.
Liudytojas Ž. B. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuosekliai parodė, kad 1998 m. žiemą jis važiavo su R. Č., R. A. ir V. M. į Pasvalio rajoną, kur R. Č. nurodymu turėjo sumušti vaikiną. R. Č. parodė namą, o pats laukė automobilyje. Jie visi trys turėjo kaukes, strypus. R. A. išlaužus duris, visi trys įsiveržė į namą, kuriame buvo du vaikinai ir dvi merginos. Mušė visi trys. Po to, kai sumušė tuos vaikinus, išėjo į kiemą, kur V. M. pradūrė kieme stovėjusio automobilio padangas.
Savo parodymus liudytojas Ž. B. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 3 b. l. 66-69) ir akistatoje su R. A. (t. 19 b. l. 91-92).
Iš esmės analogiškus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė liudytojas V. M. . Jis dar parodė, jog vienas iš vaikinų, kurį mušė R. A. , šiam numovė nuo galvos kaukę.
V. M. savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 4 b. l. 163-166), akistatose su R. A. (t. 19 b. l. 89-90) ir R. Č. (t. 33 b. l. 107-110).
I instancijos teisme nukentėjusysis A. Č. parodė, kad 1998-12-17, vakare, pas jį svečiuose būnant A. B. , I. S. (Gudonytei) ir V. B. (Čirgelytei), į butą įsiveržė trys vyriškiai su kaukėmis bei strypais, kurie pradėjo mušti jį ir A. B. per galvą, šonus, rankas. Išeinant vienas iš užpuolikų pasakė ,,dink iš Pasvalio rajono”.
Analogiškai parodė nukentėjusieji A. B. bei I. S. . Pastaroji dar parodė, jog joms su V. B. išbėgant į lauką, vienas iš užpuolikų sudavė jai smūgį į šoną, o kitas su strypu trenkė V. Č. (Bitinienei) į galvą, po ko ši nugriuvo po stalu. Kai jos norėjo vežti A. Č. į ligoninę, pamatė, kad pradurtos jo automobilio dvi užpakalinės padangos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo medicinos ekspertizių aktų Nr. 2364 (t. 17 b. l. 150-151) ir Nr. 2365 (t. 17 b. l. 155-156) duomenys įrodo, jog A. Č. padarytas lengvas, o A. B. apysunkis kūno sužalojimai.
Nepagrįstas apeliacinių skundų argumentas, kad nukentėjusiosios V. B. parodymai teisme perskaityti, pažeidžiant procesines teisės normas.
Nukentėjusioji V. B. iš tiesų neapklausta teisme, nes pranešė, jog dėl sveikatos negali atvykti (t. 47 b. l. 19). Įvertinus jos būklę (tuo metu ji laukėsi kūdikio) bei visiems proceso dalyviams neprieštaraujant, jos ikiteisminiame tyrime duoti parodymai pagrįstai perskaityti ir tapo įrodymų šaltiniu.
Atmetamas kaip nepagrįstas apeliacinių skundų motyvas, kad tarp nukentėjusiųjų ir Ž. B. bei V. M. nebuvo daromos akistatos, atpažinimai.
Atkreipiamas dėmesys, jog sutinkamai su BPK 190 str. 1 d. nuostatomis akistatos darymas yra ikiteisminio tyrimo pareigūno ir prokuroro teisė, o ne pareiga. Dėl tokio tyrimo veiksmo tikslingumo sprendžia būtent šie asmenys. Akistata atliekama tada, kai ikiteisminio tyrimo metu apklaustų asmenų parodymams būdingi esminiai prieštaravimai.
Šioje byloje nėra tokios situacijos, kadangi tiek nukentėjusiųjų, tiek liudytojų Ž. B. ir V. M. parodymai nuo pat pradžių buvo nuoseklūs.
Apeliantai teisūs, kad ant kaukės, išimtos iš V. Č. (Bitinienės), nerasta biologinių pėdsakų, priklausančių R. A. , Ž. B. ir V. M. . Tačiau tai nepaneigia jų kaltės.
Iš V. Č. (Bitinienės) apklausos protokolo (t. 17 b. l. 159) matyti, jog praėjus dviem dienoms po įvykio, t. y. 1998 m. gruodžio 19 d., tvarkydama kambarį ji rado juodos spalvos moterišką kojinę. Ištempusi ir pamačiusi, kad kojinė ilga, nusprendė, jog tai galėjo būti tų vaikinų, kurie mušė A. Č. , kadangi pati tokių ilgų kojinių nedėvėjo.
Ekspertizės akto Nr. 4162 duomenys (t. 17 b. l. 195-196) įrodo, kad ant pateiktos tyrimui kaukės, paimtos 1998-12-27 poėmio metu, rasti biologiniai pėdsakai nepriklauso R. A., Ž. B. ar V. M. .
Tai, jog kojinė gali priklausyti vaikinams, kurie mušė A. Č. ir A. B. , yra tik V. Č. (Bitinienės) prielaida, nes byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad kojinė, kuri galėjo būti panaudota kaip kaukė įvykio metu, priklausė R. A. , Ž. B. ar V. M. . Juo labiau, jog pagal pastarojo parodymus vienas iš vaikinų R. A. nutraukė kaukę, o neįtikėtina, kad tokią ilgą kojinę, kokia rasta kambaryje, galima lengvai nutraukti nuo galvos.
Nurodyti motyvai nereiškia, jog byloje nėra apeliantų kaltės įrodymų. Jie išdėstyti skundžiamame ir šiame nuosprendžiuose.
Iš jų neabejotinai seka, kad R. Č. nurodymu jo organizuotos grupės nariai Ž. B. , V. M. ir R. A. iš chuliganiškų paskatų sumušė A. Č. ir A. B. bei sukėlė fizinį skausmą I. S. ir V. B. , o V. M. sugadino A. Č. turtą.
Civilinis ieškinys patenkintas pagrįstai.
R. Č. ir R. A. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 str. 2 d. 5, 8 p., nes dėl chuliganiškų paskatų buvo sumušti du žmonės, o R. Č. veika teisingai kvalifikuota ir pagal BK 24 str. 4 d., kadangi jo nurodymu tai padarė jo suburtos organizuotos grupės nariai.
Pagrįsti apeliacinių skundų argumentai, nors ši veika R. Č. ir nebuvo inkriminuota, kad veikai, numatytai BK 140 str. 1 d., turėjo būti taikoma senojo BK norma.
Teismas neįvertino 2000 m. BK 140 str. 1 d. ir atitinkamą nusikaltimo sudėtį numatančios teisės normos, galiojusios nusikalstamos veikos padarymo metu, t. y. 1961 m. BK 117 str. 1 d., santykio.
1961 m. BK 117 str. 1 d. sankcija numato galimybę asmeniui skirti švelnesnę bausmę – pataisos darbus iki vienerių metų arba baudą, arba visuomeninio poveikio priemonių taikymą – nei tai numato 2000 m. BK 140 str. 1 d. sankcija, pagal kurią už analogišką veiką gali būti skiriama viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų.
Tokiu būdu, naujojo BK 140 str. 1 d. sankcija, numatanti atsakomybę už R. A. padarytą nusikalstamą veiką, yra griežtesnė, negu senojo BK 117 str. 1 d., galiojusios veikos padarymo metu.
Pagal 2000 m. BK 3 str. 3 d. baudžiamasis įstatymas, sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. Dėl to nuteistojo R. A. veika turi būti kvalifikuojama pagal asmens teisinę padėtį labiausiai švelninantį įstatymą, o šiuo atveju, teisėjų kolegijos nuomone, tokiu laikytina 1961 m. BK 117 str. 1 dalis.
Tas pat taikoma veikai, kvalifikuotai pagal 2000 m. BK 187 str. 1 d. ir 24 str. 4 dalį.
Veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas, t. y. BK 278 str. 1 d., numatė bausmę pataisos darbus iki dvejų metų arba baudą, o naujasis BK už analogišką veiką numatė viešuosius darbus arba baudą, arba laisvės apribojimą, arba laisvės atėmimą iki dvejų metų.
Tokiu būdu, veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas nuteistajam yra lengvesnis. Todėl nuteistojo R. Č. veika turi būti kvalifikuojama pagal 1961 m. BK 18 str. 4 d. ir 278 str. 1 dalį.
Nepagrįsti nuteistųjų apeliacinių skundų argumentai, jog pagal BK 117 str. 1 d. baudžiamosios bylos keliamos teisme privataus kaltinimo tvarka tik esant nukentėjusiojo skundui.
Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio BPK 126 str. 5 d. nuostatos numatė prokurorui išimtinę teisę iškelti bylą ir nesant nukentėjusiojo skundo.
Tačiau R. A. už veiką, numatytą 1961 m. BK 117 str. 1 d., suėjusi patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis.
2002 m. spalio 29 d. Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo Nr. IX-1162 su vėlesniais pakeitimais 13 str. 1 d. nuostatos numato, kad asmenims, padariusiems nusikalstamą veiką ar nuteistiems iki 2003-05-01, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo ar apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis nustatoma vadovaujantis arba naujojo BK 3, 95 ir 96 str. taisyklėmis,- kai senaties terminai pagal naujojo BK nuostatas yra tokie patys ar trumpesni, arba senojo BK 7, 49 ir 50 str. taisyklėmis,- kai senaties terminai pagal naujojo BK nuostatas yra ilgesni.
R. A. palankesnės senojo BK 49 str. nuostatos, numatančios trumpesnius patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminus, lyginant su naujojo BK 95 str. nuostatomis. Jam inkriminuotai veikai, kvalifikuotai pagal 1961 m. BK 117 str. 1 d., to paties BK 49 str. 1 d. 2 p. numato patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminą trejus metus nuo tos dienos, kai buvo padarytas nusikaltimas.
Šį nusikaltimą R. A. padarė 1998-12-17, tačiau po to 1998 m. gruodžio 18-20 d. jis padarė naują nusikaltimą. Sutinkamai su 1961 m. BK 49 str. 2 d. nuostatomis, senatis tokiu atveju pradedama skaičiuoti nuo to momento, kai padarytas naujas nusikaltimas. Šiuo atveju senatis pradedama skaičiuoti nuo paskutinio nusikaltimo padarymo momento.
Skundžiamas nuosprendis priimtas, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, todėl baudžiamoji byla šioje dalyje R. A. turi būti nutraukta.
Dėl V. B. turto prievartavimo
Nepagrįstas nuteistųjų R. Č. ir R. A. apeliacinių skundų motyvas, kad teismas, pripažindamas juos kaltais dėl V. B. turto prievartavimo, rėmėsi tik liudytojo Ž. B. parodymais.
Žemesnės instancijos teismas
Priešingai, nuosprendyje nurodoma, jog teismas vadovavosi nukentėjusiojo V. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, liudytojo V. M. parodymais ir kitais byloje surinktais įrodymais.
1998-12-23 pareiškime (t. 18 b. l. 2-3) V. B. nurodė, kad 1998-12-18 vakare į namus atėjo iš matymo pažįstami du vaikinai, vieno iš jų vardas Raimis, išsikvietė į koridorių ir pasakė, jog neva jis gerai gyvena, todėl, jei nori turėti ,,stogą”, turi sumokėti 500 JAV dolerių. 1998-12-20 vėl atėjo tie patys vaikinai ir pareikalavo pinigų, grasino, kad jei nori gerai gyventi, turi sumokėti. Vienas iš jų turėjo mobilųjį telefoną ir davė pakalbėti su R. Č., kuris pasakė, jog sąlygos sudiktuotos aiškios ir jis turi sumokėti pinigus. R. Č. pažįsta, nes anksčiau gyveno tame pačiame name.
Analogiškai nukentėjusysis V. B. parodė ir apklausiamas 2002-01-03, praėjus trejiems metams po pareiškimo parašymo ( t. 18 b. l. 4-5).
I instancijos teisme nukentėjusysis V. B. pakeitė parodymus ir ėmė teigti, kad ikiteisminio tyrimo metu jo parodymai užrašyti neteisingai, vieno iš atėjusių vaikinų vardas buvo Vaidas ir su R. Č. jis mobiliuoju telefonu nekalbėjo.
Šitoks parodymų pakeitimas vertinamas kaip nuteistųjų baimė ir su tuo susijęs noras padėti jiems sušvelninti kaltės laipsnį. Tokia išvada daroma, kadangi 1998 m. niekas nukentėjusiojo nevertė kreiptis į teisėsaugos instituciją pagalbos, jis tai padarė laisvanoriškai ir visas įvykio aplinkybes, kurių negalėjo žinoti pareigūnai, nurodė savo valia.
I instancijos teismas pagrįstai nesuabejojo pirminiais nukentėjusiojo parodymais, nes jie sutampa su kitais byloje esančiais įrodymais.
Liudytojas V. M. parodė, kad 1998 m. žiemą R. Č. jam ir R. A. liepė nueiti pas V. B. ir pagąsdinti, jog neva jį ruošiasi reketuoti ,,Psichiniai”, o kad taip nebūtų, V. B. turi mokėti R. Č.. Jie nuėjo pas V. B. ir perdavė R. Č. žodžius.
Savo parodymus liudytojas V. M. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 5 b. l. 1-2, 5) ir akistatoje su R. Č. (t. 33 b. l. 107-109).
Nukentėjusysis V. B. taip pat atpažino V. M. kaip asmenį, kuris buvo pas jį atėjęs reikalauti pinigų (t. 18 b. l. 7-9).
Taigi, apeliantų kaltė įrodyta I instancijos teismo ir šiame nuosprendžiuose aptartais ikiteisminio tyrimo metu duotais nukentėjusiojo V. B. , nuosekliais liudytojo V. M. parodymais bei kitais įrodymais.
R. Č. ir R. A. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 181 str. 1 d., nes neturėdami teisėto pagrindo, grasindami atvirai vertė perduoti turtą, o R. Č. veika teisingai kvalifikuota ir pagal BK 24 str. 4 d., kadangi jo nurodymu organizuotos grupės nariai prievartavo turtą.
Dėl A. J. turto prievartavimo
Nuteistieji R. Č. ir A. K. teigia, jog jokio nusikaltimo nepadarė, teismas nepagrįstai pripažino juos kaltais, remdamasis tik liudytojų Ž. B. ir ,,P. K. ” parodymais.
Nuteistųjų kaltę įrodo byloje surinktų įrodymų visuma.
Nukentėjusysis A. J. ikiteisminio tyrimo metu (t. 18 b. l. 21-22) parodė, kad 1998 m. į jo parduotuvę atvyko vaikinas ir prisistatė nuo Č.. Pasakė, jog reikės mokėti Č. į mėnesį po 200 litų. Atsakęs, kad nemokės, nukentėjusysis pareikalavo susitikimo su Č.. Po kurio laiko atvykęs Č. prisistatė ir paaiškino, jog reikės mokėti už ,,apsaugą” bei ,,stogą” po 200 Lt kas mėnesį, kad ramiai galėtų verstis verslu ir nekiltų jokių problemų. A. J. R. Č. pinigus mokėjo iki 1999 m. gruodžio mėnesio. Iš viso sumokėjo ne mažiau kaip 1000 litų.
Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis detaliai apibūdino R. Č., jog jis tvirto kūno sudėjimo, apie 175 cm ūgio, praplikęs, apie 35 metų amžiaus. Taip pat nurodė, kad R. Č. pažįsta, nes su juo bendravo.
Beje, ikiteisminio tyrimo metu jis, bijodamas poveikio sau ir šeimai, atsisakė akistatos su R. Č. (t. 18 b. l. 26).
Ikiteisminiame tyrime A. J. atpažino A. K. kaip vaikiną, kuris pirmas atvyko į jo parduotuvę (t. 18 b. l. 24-25).
I instancijos teisme A. J. iš dalies patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, tačiau teigė, jog R. Č. nepažįsta, su juo susitikęs nebuvo. Teisme R. Č. jis neatpažino.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nuosprendyje rėmėsi pirminiais nukentėjusiojo parodymais.
Atmetamas kaip nepagrįstas R. Č. apeliacinio skundo motyvas, kad teismas netinkamai vertino teisme duotus nukentėjusiojo A. J. parodymus.
I instancijos teisme iš dalies pakeistus A. J. parodymus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertina kaip R. Č. baimę ir su tuo susijusį sąmoningą ar nesąmoningą siekį padėti jam, sušvelninti kaltės laipsnį, todėl remiasi jo pirminiais parodymais.
Žemesnės instancijos teismas
I instancijos teisme liudytojas ,,P. K. ” patvirtino, jog nuo 1998 m. lapkričio mėn. iki 1999 metų pabaigos buvo mokami pinigai už ,,stogą”. Pinigus paimdavo du vaikinai, o nuo 1999 m. balandžio mėnesio buvo atvykę trys vaikinai, vienas iš jų prisistatė R. Č..
Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas atpažino visus tris vaikinus, t. y. R. Č., A. K. ir Ž. B. (t. 18 b. l. 29-30, 31-32, 33-34).
Nepagrįstas nuteistojo R. Č. apeliacinio skundo motyvas, kad įslaptinus liudytoją, pažeistos jo procesinės ir konstitucinės teisės.
BPK 198 str. 2 d. nuostatos numato, jog prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, kai tam yra pagrindas, taiko nukentėjusiajam ar liudytojui anonimiškumą. BPK 199 straipsnyje nurodyti pagrindai, kada gali būti taikomas anonimiškumas, t. y. kai gresia realus pavojus liudytojo ar jo šeimos narių arba artimųjų giminaičių gyvybei, sveikatai, laisvei ar turtui; kai liudytojo parodymai yra svarbūs baudžiamajai bylai; kai liudytojas dalyvauja procese dėl labai sunkaus ar sunkaus nusikaltimo. Šioje situacijoje yra visi paminėti pagrindai, todėl liudytojui anonimiškumas taikytas pagrįstai, tuo nebuvo pažeistos apelianto teisės.
Liudytojas ,,P. K. ” ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apklaustas, nepažeidžiant BPK 203 str., 282 str. reikalavimų. Iš byloje esančių procesinių dokumentų (apklausos, parodymų atpažinti asmenį iš fotonuotraukų protokolų) matyti, jog juose nėra informacijos, iš kurios būtų galima nustatyti liudytojo ,,P. K. ” tapatybę. Tikrieji liudytojo ,,P. K. ” tapatybės duomenys yra užslaptinti ir saugomi atskirai nuo baudžiamosios bylos medžiagos. Su šiais duomenimis gali susipažinti tik prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, ikiteisminio tyrimo teisėjas ir teismas, nagrinėjantis baudžiamąją bylą.
Taigi, nuteistojo R. Č. apeliacinio skundo motyvas, kad įslaptintas liudytojas yra pardavėja R. R. , tėra prielaida.
Žemesnės instancijos teismas
Liudytojas Ž. B. taip pat nuosekliai tvirtino, jog R. Č. nurodymu 1998-1999 metais imdavo pinigus už ,,stogą” iš A. J. priklausančios parduotuvės, o nuo 1999 metų pradžios, iš įkalinimo įstaigos grįžus A. K. , kartu važiuodavo ir A. K. . Taip pat nurodė, kad į parduotuvę su juo vykdavo ir V. M. bei A. V. .
Beje, A. J. parodydamas, jog A. K. pirmas atvažiavo į parduotuvę, sąžiningai klydo, nes iš byloje esančių duomenų (t. 41 b. l. 32), matyti, kad A. K. tik 1999-02-02 paleistas lygtinai iš įkalinimo įstaigos. Taigi, jis 1998 metais negalėjo atvykti į A. J. parduotuvę.
Atkreiptinas dėmesys, jog į parduotuvę buvo atvykstama pinigų daug kartų, reikalavimas tęsėsi ilgą laiko tarpą, t. y. nuo 1998 metų pabaigos iki 1999 metų pabaigos. Ž. B. vykdavo ne tik su A. K. , bet ir su A. V. bei V. M. , todėl akivaizdu, kad A. J. galėjo suklysti.
Savo parodymus Ž. B. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 3 b. l. 168-170) ir akistatoje su A. K. (t. 24 b. l. 134-135).
Tai, jog, pasak R. Č., Ž. B. nuslėpė nuo teismo pats dirbęs toje parduotuvėje, neturi reikšmės nuteistųjų veikos kvalifikavimui, nes be liudytojo Ž. B. parodymų jų kaltę įrodo kiti byloje esantys įrodymai.
Pretekstą nuteistojo A. K. skundo motyvui, kad nenustatytas tikslus nusikalstamos veikos padarymo laikas, davė tiek kaltinamajame akte, tiek nuosprendžio aprašomojoje dalyje aprašant šią veiką padarytas rašymo apsirikimas.
Kaltinamajame akte A. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo laikas nurodytas nuo 1999 m. vasario mėnesio iki 1999 metų pabaigos, tačiau ten pat įrašyta, jog nuo 1998 m. gruodžio mėnesio pabaigos iki 1999 m. gruodžio mėnesio jis neturėdamas teisėto pagrindo savo naudai gavo svetimą, nukentėjusiajam A. J. priklausantį turtą 1000 litų. Jau I instancijos teisme nuteistasis nurodė, kad tuo metu, t. y. iki 1999 m. vasario 2 d., jis buvo įkalinimo įstaigoje. Formuluodamas, už kokią veiką kaltininkai pripažinti kaltais bei nuteisti, teismas pakartojo kaltinamajame akte padarytą klaidą dėl laikotarpio, kada gautas svetimas turtas. Šios klaidos teismas neaptarė ir neištaisė, motyvuodamas nuteistųjų kaltę.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija ištaiso šią klaidą ir konstatuoja, kad A. K. nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis (t. 56 b. l. 31) nuo 1999 m. vasario mėn. iki 1999 m. gruodžio mėn. pradžios neturėdamas teisėto pagrindo savo naudai gavo svetimą nukentėjusiajam A. J. priklausantį turtą.
R. Č. ir A. K. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 181 str. 1 d., nes neturėdami teisėto pagrindo, grasindami atvirai reikalavo perduoti turtą, o R. Č. veika teisingai kvalifikuota ir pagal BK 24 str. 4 d., kadangi jo nurodymu ir jam dalyvaujant turtą prievartavo jo suburtos organizuotos grupės nariai.
Dėl poveikio nukentėjusiajam E. K.
Nuteistieji R. Č. bei A. K. kaltais neprisipažino ir apeliaciniuose skunduose nurodė, jog byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių jų kaltę, tačiau byloje esantys įrodymai įrodo priešingai.
Nepagrįstas R. Č. apeliacinio skundo argumentas, kad nukentėjusiojo E. K. parodymai teisme perskaityti, pažeidžiant procesines teisės normas.
Iš bylos medžiagos matyti, jog I instancijos teismas ėmėsi visų priemonių nukentėjusįjį E. K. pašaukti ir pristatyti į teismo posėdį, tačiau teismo nutartys bei pavedimai dėl nukentėjusiojo atvesdinimo ir pristatymo nebuvo įvykdyti, kadangi nepavyko nustatyti E. K. dabartinės gyvenamosios vietos. Įvertinęs susidariusią situaciją, ikiteisminio tyrimo metu duotus nukentėjusiojo E. K. parodymus teismas perskaitė, nepažeidęs BPK 276 str. reikalavimų. Šie parodymai gauti teisėtu būdu ir sutinkamai su BPK 20 str. nuostatomis laikomi įrodymais.
Ikiteisminiame tyrime nukentėjusysis E. K. parodė (t. 18 b. l. 35-36, 38-39), kad per Naujuosius 1999 metus jį sužalojo V. Ž. , kuriam po įvykio iškelta baudžiamoji byla. Po dviejų mėnesių į namus Vilniuje, Žirmūnų g. 102-44, atvyko du vaikinai, kurie reikalavo parašyti pareiškimą, jog nukentėjusysis neturi jokių pretenzijų V. Ž. , ir neatpažinti šio kaip jį sužalojusio asmens, grasino sumušti. Jis sutiko parašyti pareiškimą, kurio tekstą padiktavo tie vaikinai. Vėliau jis dar pasakė savo draugams Nerijui ir Mariui, kad teisme šie netvirtintų jau duotų parodymų, nes gali užsitraukti V. Ž. pyktį. Jie pakeitė parodymus, dėl to buvo nuteisti.
Iš Anykščių rajono apylinkės teismo 1999-05-05 nuosprendžio (t. 18 b. l. 117-120) matyti, jog V. Ž. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už E. K. sužalojimą.
Žemesnės instancijos teismas
Iš esmės panašius parodymus dėl E. K. parodymų pakeitimo motyvų ikiteisminio tyrimo metu (t. 18 b. l. 51-52) bei teisme davė liudytojas E. D. , kuris teigė, kad matėsi, jog E. K. paveiktas psichologiškai.
Nukentėjusiojo parodymų teisingumą patvirtina ir tas faktas, kad po parodymų pakeitimo M. J. bei N. V. iškeltos baudžiamosios bylos už melagingų parodymų davimą teismo posėdyje (t. 18 b. l. 121, 122).
Apeliantai teigia, jog jų kaltė pagrįsta BPK 20 str. reikalavimų neatitinkančiu įrodymu – asmens parodymo atpažinti protokolu.
Pagal BPK 191 str. 2 d. atpažįstantis asmuo pirmiau turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį.
Apklausos protokole nukentėjusysis papasakojo apie įvykį ir apibūdino pas jį atėjusių vaikinų išvaizdą, t. y. apie 190 cm ūgio, tvirto kūno sudėjimo, vienas iš jų buvo aukštesnis.
Taigi, nukentėjusysis A. K. atpažino pagal bendrą išvaizdą ir nurodė, kad pastarasis buvo aukštesnis už kitą vaikiną (t. 18 b. l. 40-41).
Todėl teigti, jog šis procesinis veiksmas atliktas, nesilaikant BPK 191 str. reikalavimų, nėra pagrindo. I instancijos teismas pagrįstai atpažinimą laikė įrodymu, gautu įstatymų nustatyta tvarka, ir vertino jį kartu su kitais bylos duomenimis (BPK 20 str. 1 d.).
Atmetamas kaip nepagrįstas ir kitas apeliantų skundų argumentas dėl liudytojų Ž. B. bei V. M. parodymų teisingumo. Argumentai dėl šių liudytojų parodymų patikimumo išdėstyti aptariant BPK normų taikymą, todėl nekartojami.
Liudytojas Ž. B. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad jis 1999 m. vasario ar kovo mėnesį vežė R. Č. į Raguvėlę, kur pastarasis susitiko su dviem vaikinais. Su jais važiavo ir V. M. . Grįžtant R. Č. papasakojo, jog susitiko su vaikinu, pavarde Žąsinas, kuris sužalojo vieną vaikiną, todėl reikės važiuoti ir padaryti poveikį nukentėjusiajam, kad šis atsiimtų pareiškimą iš policijos, nurodė adresą. Į Vilnių pas nukentėjusįjį važiavo jis, A. K. ir V. M. , pastarasis nėjo į butą, o laukė laiptinėje. Įėjus į butą, Ž. B. užsipuolė E. K. , o A. K. ramino liudytoją neva gindamas nukentėjusįjį.
Šiuos parodymus iš dalies patvirtina nukentėjusiojo E. K. parodymai, jog mažesnis iš vaikinų buvo aršesnis, o aukštesnis ramesnis.
Savo parodymus Ž. B. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 3 b. l. 182-185), akistatose su A. K. (t. 24 b. l. 134-135) ir V. Ž. (t. 18 b. l. 61-62).
Analogiškai išdėstytiems parodymams parodė ir liudytojas V. M. , kuris savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 5 b. l. 1-3).
Taigi, išdėstytuose įrodymų šaltiniuose užfiksuoti duomenys papildo vieni kitus ir įrodo, kad R. Č. nurodymu jo organizuotos grupės nariai Ž. B. , V. M. bei A. K. darė poveikį nukentėjusiajam E. K. .
R. Č. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 24 str. 4 d. ir 233 str. 1 d., o A. K. – pagal BK 233 str. 1 d., tačiau pastarajam už šią veiką suėjusi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis.
2002 m. spalio 29 d. Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo Nr. IX-1162 su vėlesniais pakeitimais 13 str. 1 d. nuostatos numato, jog asmenims, padariusiems nusikalstamą veiką ar nuteistiems iki 2003-05-01, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo ar apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis nustatoma vadovaujantis arba naujojo BK 3, 95 ir 96 str. taisyklėmis,- kai senaties terminai pagal naujojo BK nuostatas yra tokie patys ar trumpesni, arba senojo BK 7, 49 ir 50 str. taisyklėmis,- kai senaties terminai pagal naujojo BK nuostatas yra ilgesni.
A. K. veikai, kvalifikuotai pagal BK 233 str. 1 d., taikomos naujojo BK 95 str. 1 d. 1 p. ,,b” pp. nuostatos, nes tiek šio įstatymo, tiek senojo BK 49 str. nuostatos numato vienodą apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą – penkerius metus nuo tos dienos, kai padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas.
Šį nusikaltimą A. K. padarė 1999 m. vasario mėnesį, tačiau po jo 1999 m. balandžio 20 d. jis padarė naują nusikaltimą. Sutinkamai su BK 95 str. 4 d. nuostatomis, senaties eiga už pirmą nusikalstamą veiką tokiu atveju pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kurią buvo padarytas naujas nusikaltimas. Šiuo atveju senaties eiga pradedama skaičiuoti nuo paskutinio nusikaltimo padarymo dienos, t. y. nuo 1999-04-20.
Skundžiamas nuosprendis priimtas, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, todėl baudžiamoji byla šioje dalyje A. K. turi būti nutraukta.
Dėl neteisėto laisvės atėmimo R. T.
ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo
Nuteistojo R. Č. apeliacinio skundo argumentas, jog teismas, perskaitydamas nukentėjusiojo R. T. parodymus, pažeidė BPK reikalavimus, atmetamas kaip niekuo nepagrįstas tais pačiais argumentais, kaip ir jau aptartas E. K. parodymų perskaitymas, vertinant įrodymus dėl poveikio E. K. .
Nukentėjusysis R. T. ikiteisminio tyrimo metu parodė (t. 18 b. l. 168-170, 171-172), kad 1999-04-20, apie 22 val., jį jėga išsitempė iš namų Kupiškio r., Subačiuje, Asiuklynės g. 11, keturi vaikinai ir įsodino į automobilį. Nuvežę į Skverbų kaimą, pradėjo mušti į įvairias kūno vietas. Mušdami metaliniais strypais klausinėjo, kas apiplėšė D. Po sumušimo jis nušliaužė iki E. D. namų.
Savo parodymus nukentėjusysis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 18 b. l. 174-177).
Liudytojai E. D. ir I. D. patvirtino, jog prie savo namų matė sumuštą žmogų, kuris sakėsi esąs T-s.
Teismo medicinos ekspertizės akto Nr. 887 duomenys (t. 18 b. l. 187-188) įrodo, kad R. T. padarytas apysunkis sužalojimas.
Žemesnės instancijos teismas
Liudytojas Ž. B. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuosekliai parodė, jog 1999 m. pavasarį iš R. Č. sužinojo, kad buvo bandyta apiplėšti G. D. motiną. R. Č. liepė nuvažiuoti į Subačių ir ,,sulaužyti” vaikinus, kurie neva tai padarė. Į Subačių važiavo jis, A. K. ir A. V. . R. T. mušė visi kartu. Ar su jais buvo R. A. , jis neprisimena.
Savo parodymus liudytojas Ž. B. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 3 b. l. 104-107) ir akistatoje su A. K. (t. 24 b. l. 134-135).
Žemesnės instancijos teismas
Iš esmės analogiškus parodymus ikiteisminio tyrimo metu davė ir liudytojas A. V. (t. 5 b. l. 158-159), kurio parodymai teisiamajame posėdyje perskaityti. Papildomai jis parodė, jog kartu važiavo ir R. A. .
Teismas šioje dalyje R. A. išteisino, nes byloje be liudytojo A. V. , kuris teisme nebuvo apklaustas, kadangi išvykęs į užsienį, parodymų jokių kitų įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiojo R. T. teiginį, kad jį mušė keturiese, nėra. Taigi, nesutapimai tarp Ž. B. ir R. T. parodymų dėl pastarąjį mušusių asmenų skaičiaus, esant objektyvioms priežastims, negalėjo būti pašalinti, tačiau ši aplinkybė neturi įtakos R. Č. bei A. K. veikos kvalifikavimui.
I instancijos teisme liudytojas G. D. patvirtino faktą, jog buvo užpulta jo motina, bet neigė prašęs R. Č. sumušti užpuolikus bei žadėjęs atsilyginti. Tačiau nurodė, kad apie jo motinos sumušimą R. Č. galėjo girdėti, kadangi lankydavosi jo bendrovėje.
Kupiškio r. PK buvo iškelta baudžiamoji byla dėl G. D. motinos F. D. užpuolimo (t. 19 b. l. 2).
Teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo R. T. ir liudytojų sutampančiais parodymais, juos papildė skundžiamame nuosprendyje aptarti objektyvūs įrodymai. Jie įrodo, jog R. Č. nurodymu jo organizuotos grupės nariai neteisėtai atėmė R. T. laisvę ir dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdė jo sveikatą.
R. Č. bei A. K. veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 146 str. 1 d. ir BK 138 str. 2 d. 8 p., o R. Č. – dar ir pagal BK 24 str. 4 dalį.
Tačiau A. K. už veiką, numatytą BK 146 str. 1 d., suėjusi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis.
2002 m. spalio 29 d. Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo Nr. IX-1162 su vėlesniais pakeitimais 13 str. 1 d. nuostatos numato, kad asmenims, padariusiems nusikalstamą veiką ar nuteistiems iki 2003-05-01, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo ar apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis nustatoma vadovaujantis arba naujojo BK 3, 95 ir 96 str. taisyklėmis,- kai senaties terminai pagal naujojo BK nuostatas yra tokie patys ar trumpesni, arba senojo BK 7, 49 ir 50 str. taisyklėmis,- kai senaties terminai pagal naujojo BK nuostatas yra ilgesni.
A. K. veikai, kvalifikuotai pagal BK 146 str. 1 d., taikomos naujojo BK 95 str. 1 d. 1 p. ,,b” pp. nuostatos, nes tiek šio įstatymo, tiek senojo BK 49 str. nuostatos numato vienodą apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą – penkerius metus nuo tos dienos, kai buvo padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas.
Šį nusikaltimą A. K. padarė 1999-04-20. Po to jis nėra padaręs nusikalstamų veikų.
Skundžiamas nuosprendis priimtas, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, todėl baudžiamoji byla šioje dalyje A. K. turi būti nutraukta.
Dėl pasikėsinimo apiplėšti J. ir E. M.
Nėra pagrindo teigti, kaip tai daro M. S. savo apeliaciniame skunde, jog jis padarė ne plėšimą, bet vagystę.
Esminis skirtumas tarp šių dviejų nusikaltimų yra fizinio smurto panaudojimas, grasinimas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atėmimas galimybės nukentėjusiajam priešintis, grobiant svetimą turtą.
M. S. kartu su kitais nuteistaisiais nuteistas už plėšimą todėl, kad veikdamas su Ž. B. ir A. V. , grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, pasikėsino pagrobti nukentėjusiųjų turtą.
Grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą gali būti išreiškiamas žodžiais ar veiksmais.
Buvus grasinimą parodo ne tik nukentėjusiųjų E. ir J. M. parodymai, jog bandyta išlaužti duris, bet įrodo ir įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys (t. 19 b. l. 142-144), kad išdaužtas langas.
Įvertinus tai, jog veiksmas vyko vėlai vakare, kai nukentėjusieji jau miegojo, teisėjų kolegija daro išvadą, kad jie turėjo realų pagrindą išsigąsti.
Nepagrįstas nuteistojo M. S. apeliacinio skundo motyvas, jog nebuvo jokio išankstinio susitarimo apiplėšti.
Sutinkamai su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005-06-23 nutarimo Nr. 52 ,,Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose” 14 p. nuostatomis, nustatydami nusikalstamo sumanymo turinį, teismai turi neapsiriboti pirmine jo forma, tačiau privalo aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu. Nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, nepakanka vien nustatyti tik objektyviuosius veikos požymius. Būtina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius, t. y. kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė kaltininkas.
Liudytojas Ž. B. ikiteisminio tyrimo metu (t. 4 b. l. 19) parodė, kad prie UAB ,,XXXX” sandėlio R. Č., G. B. ir S. K. ėmė aiškinti, jog jis, A. V. ir M. S. iš prie Subačiaus gyvenančių asmenų turi pagrobti pinigus, kuriuos šie gavo kaip palikimą. Jie nurodė, kad reikia įsibrauti į vidų, surišti tuos žmones, ištardyti, kur paslėpti pinigai, ir juos paimti. Dar nurodė, kokiose vietose gali būti paslėpti pinigai.
Žemesnės instancijos teismas
Panašiai liudytojas Ž. B. parodė ir teisme.
Analogiškus parodymus ikiteisminio tyrimo metu davė liudytojas A. V. (t. 5 b. l. 170-179).
Iš jau aptartų liudytojų parodymų seka, jog nuteistieji turėjo išankstinį sumanymą būtent apiplėšti, todėl atmetamas kaip nepagrįstas apelianto teiginys, kad Ž. B. savo parodymuose žodį ,,apiplėšti” pavartojo, nesuvokdamas šio žodžio teisinės prasmės.
Nepagrįstas ir kitas M. S. apeliacinio skundo teiginys, jog jis, supratęs, kad name yra žmonės, atsisakė tolimesnių nusikalstamų veiksmų.
Priešingai, tik J. M. panaudojus kirvį po to, kai besibraunančiųjų nepavyko nubaidyti šauksmais, nuteistieji išsigando ir pabėgo.
R. Č. ir S. K. nepagrįstai teigia, jog jiems inkriminuoti nekonkretūs kaltinimai, kadangi neaišku, kuris iš jų davė nurodymus.
Tai, kad jie abu aiškino Ž. B. , A. V. ir M. S. , kaip ir ką reikės daryti, šie po nepavykusio apiplėšimo viską papasakojo R. Č. bei S. K. , pastarieji ant jų rėkė ir išvadino ,,asilais”, rodo abiejų nuteistųjų veiksmus buvus vienodus.
Dėl šios priežasties ir jų veikos kvalifikuotos vienodai.
Taigi, I instancijos teismas nuteistųjų veiksmus dėl pasikėsinimo apiplėšti J. ir E. M. įvertino, atsižvelgęs į byloje surinktų įrodymų visumą, o ne vien į M. S. dalinį prisipažinimą.
M. S. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 2 d., nes grasindamas panaudoti fizinį smurtą pasikėsino pagrobti svetimą turtą, įsibraunant į patalpą, o R. Č. ir S. K. veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 22 str. 1 d., 24 str. 4 d. ir 180 str. 2 d., nes jie suorganizavo bei vadovavo šio nusikaltimo padarymui.
Dėl savavaldžiavimo D. ir R. R. atžvilgiu
Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad R. P. , M. Š. , T. B. , E. T. ir A. J. , tęsdami I instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytomis aplinkybėmis ( t. 56 b. l. 26) 1999 m. gruodžio 23 d. R. Č., R. P. , M. Š. , T. B. ir K. C. pradėtą nusikalstamą veiką, 2000 m. kovo 17 d., apie 17 val., Pasvalio r., Valakėlių k., veikdami bendrai, neturėdami teisėto pagrindo, panaudodami fizinį smurtą, t. y. rankomis ir kojomis smūgiuodami R. R. į įvairias kūno vietas, jėga patalpino R. R. į automobilio ,,XXXXXXXX, valstybinis numeris XXXXXXX bagažinę, tuo neteisėtai atėmė R. R. laisvę, išvežė jį už Valakėlių k. ribų, kur panaudodami fizinį smurtą – rankomis ir kojomis suduodami nukentėjusiajam R. R. į įvairias kūno vietas, tuo padarydami nukentėjusiajam poodines kraujosruvas veide, muštinę apatinės lūpos žaizdą, poodines kraujosruvas dešinėje plaštakoje, kairėje alkūnėje, kairiame pakinklyje, kairėje blauzdoje, paviršutinę muštinę kairės blauzdos žaizdą, t. y. lengvą kūno sužalojimą, nesukėlusį trumpalaikio sveikatos sutrikimo, atvirai kito asmens – ŽŪB ,,Gegužinė” direktoriaus S. S. naudai vertė nukentėjusįjį R. R. perduoti svetimą, R. R. ir D. R. priklausantį turtą – pinigus 1000 JAV dolerių (4000 Lt).
I instancijos teismas, nuteistųjų veiksmus kvalifikavęs kaip dvi atskiras nusikalstamas veikas, neatsižvelgė, jog jų veiksmai nukreipti į vieningą objektą, padaryti esant vieningai tyčiai ir siekiant vieningo rezultato.
Atmetamas nuteistųjų M. Š. , T. B. ir E. T. apeliacinių skundų motyvas, kad nuosprendis pagrįstas tik prieštaringais nukentėjusiųjų D. ir R. R. parodymais.
Teismas turėjo pagrindą remtis nukentėjusiųjų parodymais, kurie nelaikomi prieštaringais.
Nukentėjusysis R. R. ikiteisminio tyrimo metu (t. 21 b. l. 19-21) parodė, jog 1999-12-23, apie 15 val., Panevėžio mieste, Rožių gatvėje, jį ir brolį Donatą keli vaikinai jėga įsodino į ,,BMW” markės automobilį bei nuvežė į mišką. Ten buvo dar du penktos klasės ,,BMW” automobiliai, vieno iš jų valstybinis numeris XXXXXXX, ir keturi vaikinai. Jie aiškino, kad neva jis pavogė ventiliatorius. Visi mušė ir reikalavo sumokėti 1000 JAV dolerių. Taip pat parodė, jog 2000-03-17, apie 17 val., Pasvalio r., Valakėlių k., pamatė jam iš paskos į kiemą įvažiuojantį automobilį ,,XXXXXXXX, valstybinis numeris XXXXXXX, t. y. tą patį, kuris 1999-12-23 buvo miške. Jame buvo penki vaikinai. Prievarta jį įkišo į bagažinę ir nuvežė už Valakėlių k., kur visi jį mušė rankomis bei kojomis į įvairias kūno vietas, reikalaudami sumokėti pinigus.
Savo parodymus nukentėjusysis R. R. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 21 b. l. 33-37) ir akistatose su R. Č., R. P. , A. J. (t. 21 b. l. 70-71, 73-74, 76-77).
Ikiteisminio tyrimo metu R. R. atpažino M. Š. , T. B. , R. P. , A. J. , R. Č. ir E. T. , kurie jį mušė bei reikalavo pinigų, dar nurodė, jog R. P. , M. Š. ir T. B. mušė bei reikalavo pinigų abu kartus (t. 21 b. l. 44-46, 50-52, 53-55, 56-58, 59-61, 62-65).
Analogiškai broliui jam žinomas aplinkybes ikiteisminiame tyrime parodė nukentėjusysis D. R. (t. 21 b. l. 83), tik papildomai nurodė, kad miške vaikinai iš jo paėmė pasą, kuriame buvo 290 litų.
Atpažinimų metu nukentėjusysis D. R. atpažino M. Š. , T. B. , R. P. ir R. Č. (t. 21 b. l. 86-88, 92-94, 95-97, 98-100).
I instancijos teisme nukentėjusieji R. ir D. R. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, tik teigė, jog negali atpažinti smurtą jų atžvilgiu naudojusių asmenų.
Nukentėjusysis D. R. I instancijos teisme teigė, kad negali nuteistųjų atpažinti dėl praėjusio ilgo laiko tarpo.
Teisme nukentėjusysis R. R. atpažino tik T. B. bei R. P. ir nurodė ikiteisminiame tyrime sakęs, jog ne visus asmenis gali atpažinti, o akistatos metu R. Č. neatpažino.
Tačiau ikiteisminiame tyrime jau pirmoje apklausoje 2000-09-12 (t. 21 b. l. 19-21) R. R. parodė, kad visus miške jį mušusius vaikinus galėtų atpažinti.
2001-02-22 apklausoje (t. 21 b. l. 22-23) R. R. patvirtino, jog akistatoje su R. Č. jis suglumo, kai R. Č. pradėjo įtikinėti, kad tikrai jo nebuvo, todėl ir suabejojo, bet po to suprato suklydęs, nes R. Č. tikrai buvo ir reikalavo pinigų.
I instancijos teisme nukentėjusysis R. R. nebuvo garantuotas, ar E. T. reikalavo iš jo pinigų. Tačiau E. T. kaltė įrodoma, nukentėjusiajam jį tvirtai atpažinus ikiteisminiame tyrime. E. T. ikiteisminio tyrimo metu atpažintas pagal fotonuotraukas.
Nepagrįstas nuteistojo E. T. apeliacinio skundo teiginys, jog atpažinimas buvo daromas, pažeidžiant 1961 m. BPK 185 str. 1 d. nuostatas.
Šio procesinio veiksmo metu galiojusios BPK 185 str. 1 d. nuostatos numatė, kad jeigu parodyti asmenį negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo fotografiją, parodomą su ne mažiau kaip trimis kitų asmenų fotografijomis.
Bylos duomenys įrodo atpažinimo metu nebuvus jokių procesinių pažeidimų.
Liudytoja I. R. teisme patvirtino, jog jos vyras R. R. ir jo brolis buvo išvežti, iš jų buvo reikalauta pinigų. Taip pat ji nurodė, kad po įvykio buvo atvažiavęs vaikinas, kuris ieškojo Rutkauskų. Jis prisistatė Mindaugu.
Ikiteisminio tyrimo metu I. R. atpažino M. Š. ir R. Č. (t. 21 b. l. 115-117, 118-120), tačiau I instancijos teisme teigė, jog negali atpažinti, nes mažai ką prisimena ir nori viską užmiršti.
Tai, kad nukentėjusieji R. ir D. R. bei liudytoja I. R. teisme neatpažino nuteistųjų, nepaneigia pastarųjų kaltės. Tam gali turėti įtakos praėjęs ilgas laiko tarpas nuo įvykių, baimė ar kitos aplinkybės. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiųjų bei liudytojos pirminiais parodymais ir su jais atliktų procesinių veiksmų rezultatais, todėl jais tiki, laiko tinkamais įrodymų šaltiniais.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo medicinos specialisto išvados Nr. 410 duomenys (t. 21 b. l. 32) įrodo, jog R. R. padaryti sužalojimai veide, rankose bei kojose.
Liudytojai D. R. ir A. R. taip pat patvirtino, kad R. R. buvo sumuštas.
Nuteistasis R. P. prisipažino per du kartus reikalavęs iš D. ir R. R. atlyginti jų veiksmais ŽŪB ,,Gegužinė” padarytą žalą. Savo apeliaciniame skunde nurodo, jog reikalavimą siejo vieninga tyčia, todėl aptariama veika turi būti vertinama kaip tęstinė, kadangi abi veikas siejo vieno tikslo siekimas, abi veikos nukreiptos prieš tuos pačius asmenis, jas siejo tokio pat dydžio turtinis reikalavimas.
Iš jau aptartų nukentėjusiojo R. R. parodymų matyti, kad 2000-03-17 jį pakartotinai sulaikė grupė asmenų, iš jų jau anksčiau (1999-12-23) buvę R. P. , M. Š. ir T. B. , kurie, nusivežę automobiliu toliau nuo kaimo ir panaudoję smurtą, vėl reikalavo tos pačios 4000 Lt (1000 JAV dolerių) sumos neva už pavogtus iš bendrovės ventiliatorius.
Pagal nustatytas bylos aplinkybes matyti, jog pirmą kartą abu broliai Rutkauskai buvo nuvežti į mišką, R. P. , M. Š. ir T. B. irgi dalyvavo. Reikalavimas buvo analogiškas, o tada išreikalauta suma buvo ne 4000 Lt, bet tiek, kiek rado D. R. kišenėse. Negavus visos pinigų sumos, vėliau buvo tęsiamas tas pats kėsinimasis, smurtas, siekiant išgauti reikiamą sumą.
Tai, kad abiem atvejais dalyvavo ne visi tie patys asmenys, nereiškia, jog R. P. , M. Š. ir T. B. veiksmai buvo ne tęstiniai, bet visiškai skirtingi.
Kiti asmenys, dalyvavę epizodiškai, t. y. vieni 1999 m. pabaigoje, kiti – 2000 m. kovo mėn., atsakingi tik už dalį veiksmų, o ne visa apimtimi.
Veika, kuri esant vieningai tyčiai ir siekiant vieningo rezultato susideda iš tapačių veiksmų, laikoma tęstine.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistųjų veiksmai brolių R. ir D. R. atžvilgiu buvo tęstiniai, nes jie per du kartus skirtingomis bendrininkų grupėmis reikalavo 1000 JAV dolerių už tariamą ventiliatorių vagystę ir išreikalavo dalį reikalaujamos sumos, t. y. 290 litų.
Nepagrįstas nuteistojo R. Č. apeliacinio skundo motyvas, jog šiame nusikaltime jis nedalyvavo, kadangi tuo metu buvo nuvežtas į Panevėžio m. apylinkės teismą, iš kur paleistas tik 16 valandą.
Iš Panevėžio m. apylinkės teismo 1999-12-23 teisiamojo posėdžio protokolo kopijos (t. 50 b. l. 129-130) matyti, kad R. Č. iš tiesų įvykio dieną dalyvavo posėdyje, tačiau teisiamasis posėdis baigėsi ne 16, bet 14²⁰ valandų. Ši aplinkybė jam netrukdė dalyvauti aptariamoje nusikalstamoje veikoje.
Argumentai dėl nuteistųjų M. Š. ir T. B. apeliacinių skundų motyvų, jog teismas pažeidė BPK 255 str. reikalavimus, išdėstyti aptariant BPK normų taikymą, todėl nekartojami.
R. Č., R. P. , K. C. , M. Š. , T. B. , E. T. ir A. J. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 294 str. 2 d., nes jie nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai, panaudodami fizinę prievartą, vykdė ginčijamą kito asmens tariamą teisę ir padarė didelės žalos nukentėjusiųjų teisėms.
Nuteistieji M. Š. ir T. B. apeliaciniuose skunduose teigia, kad teismas pasunkino jų teisinę padėtį, netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą.
Nuteistieji nuteisti pagal naujojo BK 294 str. 2 d., kurios sankcija numato areštą arba laisvės atėmimą iki penkerių metų. Ši veika pagal senąjį BK atitinka 214 str. 2 d., kurios sankcija numatė tik laisvės atėmimą iki penkerių metų ir baudą.
Šiuo atveju naujasis įstatymas yra palankesnis nuteistiesiems, nes numato alternatyvią bausmę – areštą. Teismas teisingai taikė naujojo kodekso normą.
Dėl pasikėsinimo sunaikinti AB ,,XXXX”
Nepagrįstas nuteistojo R. Č. apeliacinio skundo argumentas, jog teismas rėmėsi tik liudytojo V. M. parodymais.
Žemesnės instancijos teismas
Liudytojas V. M. I instancijos teisme parodė, kad 1999-2000 metų žiemą R. Č. liepė nusipirkti benzino ir nuvežęs jį prie UAB ,,XXXX” parduotuvės liepė ją padegti. Kitą dieną po padegimo R. Č. pasakė, jog blogai padegta, todėl liepė nuvažiuoti ir išdaužyti parduotuvės langus. Jis išdaužė 2-3 langus.
Analogiškus parodymus liudytojas V. M. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 5 b. l. 18-25).
Savo parodymus V. M. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 4 b. l. 179-185).
V. M. parodymus teisme patvirtino liudytojai P. R. bei D. P. , kurie nurodė, kad 2000 m. sausio mėnesį matė išdaužtus parduotuvės langus ir aprūkusias sienas.
Įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys (t. 24 b. l. 169-171) taip pat įrodo, jog buvo išdaužti du parduotuvės langai.
Atmetamas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad nebuvo tikrinami V. M. parodymai.
Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog teismas vadovavosi BPK 20 str. 3, 4 d. nurodytais reikalavimais, t. y. ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus ištyrė, juos patikrino apklausdamas nuteistąjį, liudytojus, nukentėjusiojo atstovą, paskelbdamas ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad tiek nuteistojo, tiek liudytojų parodymai ir kiti byloje esantys duomenys teismo įvertinti pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu.
Teisėjų kolegijai nekelia abejonių I instancijos teismo nuosprendyje aptartų įrodymų visuma, iš kurios matyti, jog apelianto veika atitinka BK 22 str. 1 d., 24 str. 4 d. ir 187 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėtį, nes jo nurodymu buvo pasikėsinta sunaikinti svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu, t. y. padegant, bei atitiktų BK 24 str. 4 d. ir 187 str. 1 d. sudėtį, kadangi sugadintas svetimas turtas.
Tačiau teismas, kvalifikavęs R. Č. nusikalstamą veiką pagal BK 187 str. 1 d., neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nesivadovavo BK 3 str. nuostatomis. BK 187 str. 1 d. sankcija numato bausmę viešuosius darbus arba baudą, arba laisvės apribojimą, arba laisvės atėmimą iki dvejų metų. Nusikalstamų veikų padarymo metu veika atitiko 1961 m. BK 278 str. 1 d. (1999-11-25 įstatymo Nr. VIII-1439 redakcija) numatyto nusikaltimo sudėtį. Šio įstatymo sankcija numatė bausmę laisvės atėmimą iki vienerių metų arba baudą, t. y., lyginant su 2000 m. BK 187 str. 1 d., švelnesnę bausmę. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam palankesnis ne naujasis, bet nusikalstamos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas, todėl šioje dalyje nuosprendis keičiamas, R. Č. nusikalstama veika iš 2000 m. BK 187 str. 1 d. ir 24 str. 4 d. perkvalifikuojama į 1961 m. BK 18 str. 4 d. ir 278 str. 1 dalį.
Civilinio ieškinio priteisimas R. Č. atitinka CK 6.263 str. nuostatas.
Dėl ŽŪB ,,XXXX” turto vagystės
Nuteistasis S. K. teigia, jog nepadarė jam inkriminuoto nusikaltimo, tačiau byloje esantys įrodymai įrodo jo kaltę.
Medeikių žemės ūkio bendrovės (ŽŪB) direktorius raštu kreipėsi į Biržų rajono policijos komisariatą (t. 25 b. l. 5) nurodydamas, kad 2000-02-07 pastebėta, jog iš šios bendrovės sandėlio dingo dalis miežių grūdų.
Kaltinamajame akte ir I instancijos teismo nuosprendyje bendrovė klaidingai vadinama ,,Madeikiai”. Iš bendrovės antspaudo (t. 25 b. l. 5) matyti, kad tai aiškus rašymo apsirikimas, todėl jis šiame nuosprendyje ištaisomas, bendrovė vadinama jos tikruoju pavadinimu ,,Medeikiai”.
2000-02-07 inventorizacijos aprašo duomenys (t. 25 b. l. 100-101) įrodo, jog pavogta 15800 kg miežių už 8016,92 litų.
Apklausiamas apie šią vagystę nuteistasis M. S. parodė (t. 26 b. l. 201-202; t. 27 b. l. 17-18), kad 2000-02-06 jam paskambino S. K. ir jie susitarė susitikti. Jie susitiko apie 17-17³⁰ val., Saulius atvažiavo automobiliu ,,VW Golf”, kartu buvo jo sūnus Marius ir V. T. . Bekalbant kilo mintis nuvažiuoti į sandėlį Biržų r., Skultiškių k., pasikrauti miežių. Į sandėlį automobiliu ,,KAMAZ” atvažiavo ir V. K. su nepažįstamu vyriškiu. M. S. bei V. T. skirstė grūdus mašinos kėbule ir priekaboje, Saulius su sūnumi sėdėjo savo automobilyje. Pakrovus grūdus, S. K. vairuojamu automobiliu ,,VW Golf” M. S. , V. T. , S. K. sūnus grįžo į Panevėžį, o Vincas su nepažįstamu asmeniu važiavo automobiliu ,,KAMAZ”.
Savo parodymus M. S. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 27 b. l. 2-3).
Panašiai M. S. parodė ir I instancijos teisme, tik teigė, jog už atlygį pakrauti grūdus pasiūlė V. K. .
Nuteistasis V. T. ikiteisminio tyrimo metu (t. 28 b. l. 2, 5; t. 39 b. l. 30) parodė, kad 2000-02-06 jis vedžiodamas šunį sutiko S. K. , kuris pasiūlė važiuoti į Biržus ir paskirstyti grūdus. Kartu važiavo M. S. ir S. K. sūnus Marius. Kraunant grūdus jis nesuprato, jog daroma vagystė. Tai suprato tik juos sulaikius policijai, nes jis, S. K. ir M. S. tarėsi policijai nesakyti tiesos.
Tiesa, I instancijos teisme V. T. teigė neprisimenąs, ar buvo sandėlyje, ar ne, nes buvo išgėręs.
Teisėjų kolegija pakeistus jų parodymus vertina kaip norą padėti S. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl tiki jų pirminiais parodymais, nes jie tarpusavyje sutampa.
Nors V. K. I instancijos teisme atsisakė duoti parodymus, kad nepakenktų broliams, tačiau faktą, jog įvykio metu buvo sandėlyje, patvirtino ne tik jis, bet ir V. K. .
Beje, V. K. ikiteisminio tyrimo metu (t. 27 b. l. 64-65) parodė, kad 2000-02-06 vakare jam paskambino S. K. ir pasakė, jog reikia nuvažiuoti į Biržų r. esančią bendrovę, kur anksčiau buvo pirkę grūdų. Jis pasiūlė važiuoti ir broliui Vytautui. Į sandėlį taip pat atvažiavo Saulius su sūnumi, M. S. bei V. T. . Pasikrovus grūdų, jis su broliu Vytautu išvažiavo ,,KAMAZ” automobiliu.
Vėliau apklausiamas (t. 27 b. l. 94; t. 39 b. l. 151) jis iš esmės patvirtino anksčiau duotus parodymus, tik teigė, kad S. K. vagystėje nedalyvavo.
Tačiau teisėjų kolegija jo ikiteisminiame tyrime duotais parodymais tiki tiek, kiek jie sutampa su kitais byloje esančiais įrodymais.
S. K. nenurodė, kur ir kokiu tikslu jis su savo sūnumi, M. S. bei V. T. važiavo, kai juos Biržuose sulaikė policija, todėl atmetamas kaip nepagrįstas jo apeliacinio skundo teiginys, jog jis su sūnumi vyko visai kitais tikslais.
Liudytoja I. D. parodė, kad prieš kelias dienas iki vagystės grūdų pirko K. A. prisistatęs asmuo.
Ikiteisminio tyrimo metu (t. 25 b. l. 113-114) ir teisme ji atpažino V. K. , kuris, prisistatęs K. A. , pirko grūdų.
Liudytojas A. P. parodė, jog perkant grūdus buvo ir S. K. , o buvo pagrobta ta pati grūdų rūšis, kaip ir pirkta. Jis atpažino S. K. (t. 25 b. l. 104).
Lietuvos teismo ekspertizės instituto ekspertizės akto Nr. 11-552/11-895 duomenys (t. 25 b. l. 68-74) įrodo, kad miežių grūdų pavyzdžiai, paimti iš sunkvežimio ,,KAMAZ” kėbulo bei priekabos, ir miežių grūdų pavyzdžiai, paimti iš Biržų r. Medeikių ŽŪB Skultiškių grūdų sandėlio, anksčiau sudarė bendrą masę, t. y. buvo vienoje talpoje.
To paties ekspertizės akto duomenys, jog yra skirtumas tarp iš S. K. rūbų paimtų priemaišų pavyzdžių, grūdų pavyzdžio, buvusio jo automobilio bagažinėje bei salone, ir grūdų, paimtų iš ŽŪB ,,Medeikiai”, nepaneigia, kad nėra apelianto kaltės įrodymų.
Apeliantas pats pripažino, jog automobilio salone ir bagažinėje pastoviai būna grūdų, kadangi jis užsiima jų pirkimu bei pardavimu (t. 26 b. l. 9-10).
Dėl šios priežasties ekspertizės metu nebuvo nustatytas jau minėtų grūdų pavyzdžių tapatumas.
Teismas pagrįstai rėmėsi pirminiais M. S. ir V. T. parodymais, nes jie tarpusavyje sutapo, juos papildė skundžiamame bei šiame nuosprendyje aptarti objektyvūs įrodymai. Jie įrodo S. K. dalyvavus grūdų vagystėje, nors šis pasirinko gynybos taktiką viską neigti.
S. K. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 178 str. 2 d., nes grūdų vagystė padaryta įsibrovus į sandėlį, t. y. patalpą.
Civilinio ieškinio priteisimas solidariai iš visų nusikaltimą padariusių asmenų atitinka CK 6.279 str. 1 d. nuostatas.
Dėl viešosios tvarkos pažeidimo ištepant V. G. duris
Nuteistasis R. Č. teigia, jog byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių jo kaltę dėl viešosios tvarkos pažeidimo ir nukentėjusiojo V. G. turto sugadinimo.
Su tokiu skundo motyvu negalima sutikti. Jo kaltę įrodo byloje esančių įrodymų visuma.
Nukentėjusysis V. G. nebuvo apklaustas teisiamajame posėdyje, nes išvykęs į užsienį (t. 47 b. l. 94-110). I instancijos teismas, perskaitydamas jo ikiteisminiame tyrime duotus parodymus, BPK 276 str. nuostatų nepažeidė, apelianto procesinių teisių nesuvaržė, nepažeidė ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų.
Nukentėjusysis V. G. ikiteisminiame tyrime parodė (t. 28 b. l. 50, 54), kad 2000-03-25, apie 1 val., pamatė, jog į jo pašto dėžutę pripilta kažkokio skysčio, o buto, esančio Panevėžio m., Prekybos g. 23-23, durys išteptos išmatomis, šalia stovėjo baltas plastmasinis kibiras su likučiais. Po kurio laiko nuėjęs prie savo automobilio ,,AXXXXXXXX pamatė, kad jo stogas, variklio dangtis ir stiklai apipilti kažkokiu skysčiu.
I instancijos teisme liudytojai G. G. , P. S. ir I. S. patvirtino nukentėjusiojo parodymus.
Nukentėjusiojo V. G. parodymus patvirtina ir įvykio vietos apžiūros protokolų duomenys (t. 28 b. l. 43-48). Jie įrodo, jog buvo išteptos buto, esančio (duomenys neskelbtini), durys ir apipiltas automobilis ,,AXXXXXXXX.
Nepagrįstas R. Č. apeliacinio skundo motyvas, kad teismas be pagrindo atmetė jo prašymą į teismo posėdį iškviesti liudytoją V. Z. .
Iš bylos duomenų matyti, jog teismas ėmėsi visų priemonių liudytoją V. Z. pašaukti ir pristatyti į teismo posėdį, tačiau teismo nutartis bei pavedimai dėl liudytojo atvesdinimo ir pristatymo nebuvo įvykdyti, kadangi nepavyko nustatyti V. Z. gyvenamosios vietos (t. 47 b. l. 118-121).
Nuteistasis D. V. ikiteisminio tyrimo metu (t. 28 b. l. 128-129) iš dalies pripažino savo kaltę ir nurodė, kad R. Č. liepė 2000-03-24 būti namuose ir laukti vaikinų, kurie parodys, kurias buto duris reikia ištepti išmatomis. Vaikinai jį nuvežė prie (duomenys neskelbtini), namo ir nurodė ištepti 23 buto duris. Tačiau teigia, jog automobilio ,,AXXXXXXXX jokiu skysčiu neapipylė.
Savo parodymus nuteistasis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 28 b. l. 113-117) ir akistatoje su R. Č. (t. 28 b. l. 120-121).
I instancijos teisme nuteistasis D. V. pakeitė parodymus ir ėmė teigti, kad jokio nusikaltimo nepadarė, ikiteisminio tyrimo metu tokių parodymų nėra davęs, pareigūnai užrašė patys, ką norėjo.
Šis jo teiginys nelogiškas. D. V. nuo pat pirmos apklausos neigė automobilio sugadinimą. Jei tikėti jo parodymais, jog pareigūnai rašė, ką norėjo, jiems būtų buvę naudinga užrašyti, kad jis savo kaltę dėl automobilio sugadinimo pripažįsta. Tačiau apklausos protokoluose to nėra.
Nuteistojo D. V. parodymų pakeitimas teisme vertinamas kaip noras sau ir R. Č. padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės. Jo nurodytas motyvas, jog ikiteisminio tyrimo metu jis nedavė tokių parodymų, pareigūnai patys rašė, ką norėjo, yra neįtikinamas ir atmetamas. Iš bylos medžiagos matyti, kad ir jo apklausos protokolai, ir parodymų patikrinimo vietoje protokolas įforminti, nepažeidžiant 1961 m. BPK 114 str. reikalavimų. D. V. pastabų dėl šių procesinių dokumentų nepateikė. Teismas pagrįstai minėtus dokumentus laikė patikimais įrodymų šaltiniais.
Nors D. V. ir neprisipažino, jog apipylė V. G. automobilį, tačiau įvertinus tai, kad durys išteptos, pašto dėžutė ir automobilis apipilti vienu metu, teismas pagrįstai pripažino D. V. kaltu dėl visų šių veikų.
Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija tiki pirminiais D. V. parodymais, kartu su skundžiamame ir šiame nuosprendžiuose aptartais įrodymais įrodančiais kito apelianto R. Č. kaltę organizavus viešosios tvarkos pažeidimą bei V. G. turto sugadinimą.
Tačiau teismas, kvalifikavęs R. Č. nusikalstamas veikas pagal BK 187 str. 1 d. ir BK 284 str. 1 d., neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nesivadovavo BK 3 str. nuostatomis.
BK 187 str. 1 d. sankcija numato bausmę viešuosius darbus arba baudą, arba laisvės apribojimą, arba laisvės atėmimą iki dvejų metų, BK 284 str. 1 d. – viešuosius darbus arba baudą, arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki dvejų metų.
Nusikalstamų veikų padarymo metu veikos atitiko 1961 m. BK 278 str. 1 d. (1999-11-25 įstatymo Nr. VIII-1439 redakcija) ir BK 225 str. 1 d. (1994-07-19 įstatymo Nr. I-551 redakcija) numatytų nusikaltimų sudėtis. 1961 m. BK 278 str. 1 d. sankcija numatė bausmę laisvės atėmimą iki vienerių metų arba baudą, o BK 225 str. 1 d. – laisvės atėmimą iki vienerių metų arba pataisos darbus tam pačiam laikui, arba baudą.
Teismas už abi veikas paskyrė laisvės atėmimo bausmę, t. y. nematė galimybės skirti švelnesnės bausmės rūšies.
Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam palankesnis ne naujasis, bet nusikalstamos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas, numatęs trumpesnės trukmės šią bausmės rūšį, todėl šioje dalyje nuosprendis keičiamas.
Už vieną veiką gali būti taikomas tik vienas baudžiamais įstatymas, todėl senasis BK taikomas ir bendrininkavimui kvalifikuoti.
Nors nuteistasis D. V. skundžia tik bausmę, tačiau sutinkamai su BPK 320 str. 5 d. nuostatomis tas pat taikoma ir jo padarytoms veikoms.
D. V. nusikalstama veika iš 2000 m. BK 284 str. 1 d. perkvalifikuojama į 1961 m. BK 225 str. 1 d. ir iš 2000 m. BK 187 str. 1 d. perkvalifikuojama į 1961 m. BK 278 str. 1 dalį. R. Č. nusikalstama veika iš 2000 m. BK 284 str. 1 d. ir 24 str. 4 d. perkvalifikuojama į 1961 m. BK 18 str. 4 d. ir 225 str. 1 d., o iš 2000 m. BK 187 str. 1 d. ir 24 str. 4 d. perkvalifikuojama į 1961 m. BK 18 str. 4 d. ir 278 str. 1 dalį.
Tačiau D. V. už šias veikas suėjusi patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis.
2002 m. spalio 29 d. Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo Nr. IX-1162 su vėlesniais pakeitimais 13 str. 1 d. nuostatos numato, jog asmenims, padariusiems nusikalstamą veiką ar nuteistiems iki 2003-05-01, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo ar apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis nustatoma vadovaujantis arba naujojo BK 3, 95 ir 96 str. taisyklėmis,- kai senaties terminai pagal naujojo BK nuostatas yra tokie patys ar trumpesni, arba senojo BK 7, 49 ir 50 str. taisyklėmis,- kai senaties terminai pagal naujojo BK nuostatas yra ilgesni.
D. V. palankesnės senojo BK 49 str. nuostatos, numatančios trumpesnius patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminus, lyginant su naujojo BK 95 str. nuostatomis. Jam inkriminuotoms veikoms pagal 1961 m. BK 225 str. 1 d. ir 278 str. 1 d. to paties BK 49 str. 1 d. 2 p. numato patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminą trejus metus nuo tos dienos, kai buvo padarytas nusikaltimas.
Šias nusikalstamas veikas D. V. padarė 2000 m. kovo mėnesį, tačiau vėliau jis padarė dar vieną naują nusikaltimą. Sutinkamai su 1961 m. BK 49 str. 2 d. nuostatomis, senatis tokiu atveju pradedama skaičiuoti nuo to momento, kai padarytas naujas nusikaltimas. Šiuo atveju senatis pradedama skaičiuoti nuo paskutinio nusikaltimo padarymo momento, t. y. nuo 2000-10-04.
Skundžiamas nuosprendis priimtas, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, todėl baudžiamoji byla šioje dalyje D. V. turi būti nutraukta.
Dėl A. K. turto vagystės
Nuteistasis R. Č. neigia padaręs šį nusikaltimą ir nurodo, jog teismas kaltę grindžia tik liudytojo Ž. B. parodymais.
Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą tokį apeliacinio skundo motyvą.
Jau pirmos apklausos metu (t. 28 b. l. 110-111) bendranuteistasis D. V. parodė, kad 2000 m. rudenį matė Pažagienių 4 namo rūsyje sukrautas padangas, kurios priklausė Aidui. Apie tai pasakė R. Č., o šis jam su T. A. liepė jas pavogti paaiškindamas, jog gaus už tai pinigų. Jis su T. A. išnešė padangas ir sukrovė netoliese esančiame apleistame garaže.
Apklausiamas 2001-07-23 (t. 28 b. l. 128-129) jis patvirtino anksčiau duotus parodymus, tik dar pasakė, kad Ž. B. su T. A. padangas pervežė į kitą vietą.
Liudytojas Ž. B. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuosekliai parodė, jog 2000 m. rudenį R. Č. pasakė, kad reikia iš vieno garažo į kitą pervežti padangas. Dar paaiškino, jog padangos pavogtos iš Aido, jas pavogė D. V. ir T. A. .
2003-05-27 (t. 39 b. l. 42) apklausoje D. V. patvirtino, kad ankstesnėse apklausose nusikaltimo padarymo aplinkybės išdėstytos teisingai, tačiau neigė, jog padangas vogė R. Č. nurodymu.
Visa tai teisėjų kolegijai leidžia netikėti I instancijos teisme pakeistais bendranuteistojo D. V. parodymais, kad T. A. nusikaltimo padaryme nedalyvavo, o R. Č. privertė apkalbėti pareigūnai, naudodami prieš jį smurtą.
Šitoks parodymų pakeitimas vertinamas kaip noras padėti sau ir bendrininkams išvengti baudžiamosios atsakomybės. Jo nurodytas motyvas, jog ikiteisminio tyrimo metu prieš jį buvo naudojamas smurtas, todėl jis apkalbėjo R. Č., yra neįtikinamas ir atmetamas. Nors jis ikiteisminio tyrimo metu dažniausiai atsisakydavo gynėjo, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių jo teiginį dėl patirto spaudimo ar smurto.
Nukentėjusysis A. K. parodė, kad 2000-10-05 išlaužus sandėliuką pavogtos 26 padangos ir padaryta 3380 Lt žala.
Civilinio ieškinio priteisimas solidariai iš visų nusikaltimą padariusių asmenų atitinka CK 6.279 str. 1 d. nuostatas.
D. V. ir T. A. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 178 str. 2 d., o R. Č. – pagal BK 24 str. 4 d. ir 178 str. 2 d., nes buvo pagrobtas svetimas turtas, įsibraunant į patalpą, ir tai padaryta pastarojo nurodymu.
Dėl neteisėto sprogmenų įgijimo, laikymo
Nuteistasis R. Č. teigia, jog ir dėl šios veikos teismas jo kaltę pagrindė tik liudytojo Ž. B. parodymais.
Argumentai dėl liudytojo Ž. B. parodymų patikimumo išdėstyti, aptariant BPK normų taikymą, todėl nekartojami.
Teismas neturėjo pagrindo abejoti šio liudytojo nuosekliais parodymais, nes juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.
Žemesnės instancijos teismas
I instancijos teisme nukentėjusysis A. C. parodė, kad jis yra kiosko, esančio Panevėžyje, Alyvų g. 1, savininkas. 2000-10-11 ryte jis pamatė išdaužtą langą ir sprogmenį kiosko viduje, o 2001-01-02 ryte pamatė sprogimo apgadintą kiosko sieną. Jam padaryta 500 Lt žala. Be to, jis mano, jog tai gali būti kerštas už iškeltą baudžiamąją bylą A. K. , nes jis atsisakė pastarajam mokėti duoklę.
Tą patį nukentėjusysis parodė ikiteisminiame tyrime (t. 29 b. l. 91, 92, 165-166).
Nukentėjusiojo parodymus patvirtina 2000-10-11 ir 2001-01-02 įvykio vietos apžiūros protokolų (t. 29 b. l. 2-6, 146-149) duomenys.
Liudytojas Ž. B. I instancijos teisme parodė, kad 2000-10-10 R. Č. nurodymu iš vieno vaikino paėmė dvi granatas ir jas paslėpė. R. Č. pasakė, jog vakare reikės granatą įmesti į A. C. priklausantį kioską už tai, kad šis ,,pasodino” A. K. . R. Č., automobiliu veždamas jį Alyvų gatve, parodė kioską ir langą, pro kurį jis turi įmesti granatą. Vakare jis atsinešė vieną granatą pas R. Č. į namus Panevėžyje, Pažagienių g. 13, pastarasis jį nuvežė į Alyvų gatvę ir laukė automobilyje. Įmetęs granatą jis girdėjo silpną garsą, todėl mano, jog granata nesprogo. Kitą granatą paslėpė R. Č. namuose. Pastarasis pasakė, kad jei jį suims, tai jis paskambins ir pasakys, ką su ta granata daryti. Prieš pat Naujuosius metus R. Č. paskambino iš tardymo izoliatoriaus ir liepė paimti granatą bei susprogdinti ją šalia A. C. kiosko.
Analogiškus parodymus liudytojas davė ikiteisminio tyrimo metu (t. 4 b. l. 21-22).
Savo parodymus Ž. B. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 3 b. l. 141-147, 168-171).
Ekspertizių aktų Nr. 8901/8902 (t. 29 b. l. 25-27) ir Nr. 231/232 (t. 29 b. l. 159-161) duomenys įrodo, jog abu kartus susprogdinta fabrikinės gamybos (Rusija) puolamoji rankinė granata RGN, kurioje yra apie 114 g padidinto galingumo brizantinės sprogstamosios medžiagos – heksogeno kiekvienoje.
Iš daktiloskopinės ekspertizės akto Nr. 2/1115 duomenų (t. 29 b. l. 30-32) matyti, kad vienas rankos piršto pėdsakas Nr. 2, esantis ant plastmasinio granatos sprogdiklio gaubto, rasto 2000-10-11 įvykio vietos apžiūros metu, yra tinkamas asmens identifikavimui.
Liudytojas Ž. B. teisme parodė, jog 2000-10-10 vakare, atsinešus granatą pas R. Č. į namus, ten buvo ir K. Č. . Broliai apžiūrėjo jo atneštą granatą, parodė, kaip ją reikia paruošti sprogdinimui.
Iš papildomos daktiloskopinės ekspertizės akto Nr. 2-1392 duomenų (t. 29 b. l. 79-80) matyti, kad paliktas pėdsakas yra ne Ž. B. ir ne K. Č. , o kito asmens.
Bylos medžiaga įrodo, jog R. Č. atsisakė duoti lyginamajam tyrimui kairės rankos nykščio atspaudo pavyzdį (t. 29 b. l. 75).
Tai netiesiogiai patvirtina, kad vienos rankos piršto pėdsaką ant plastmasinio granatos sprogdiklio gaubto, rasto 2000-10-11 įvykio vietos apžiūros metu, galėjo palikti R. Č..
Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija daro išvadą, jog R. Č. kaltė padarius jam inkriminuotus nusikaltimus įrodyta.
R. Č. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 24 str. 4 d. ir 253 str. 2 d.; BK 22 str. 1 d., 24 str. 4 d. ir 187 str. 2 d.; BK 24 str. 4 d. ir 187 str. 2 d., nes neturint teisėto leidimo jo nurodymu buvo įgyti, gabenami bei laikomi didelės sprogstamosios galios sprogmenys, 2000-10-10 pasikėsinta sunaikinti svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu, 2000-12-31 sugadintas svetimas turtas visuotinai pavojingu būdu, o tai darė jam vadovaujant ir jo nurodymu jo suburtos organizuotos grupės narys Ž. B. .
Civilinis ieškinys patenkintas pagrįstai.
Dėl V. K. turto prievartavimo
Nepagrįstas nuteistojo R. Č. apeliacinio skundo motyvas, jog jo kaltė grindžiama tik melagingais liudytojo Ž. B. parodymais, kurie prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms ir nukentėjusiojo parodymams.
Nėra pagrindo netikėti nuosekliais liudytojo Ž. B. parodymais, kuriuos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai.
Liudytojas Ž. B. ikiteisminio tyrimo metu (t. 4 b. l. 22) parodė, kad po mėnesio, kai buvo sulaikytas R. Č., E. R. (Čiapienė) davė R. Č. telefono numerį ir liepė po 23 val. paskambinti į Šiaulių tardymo izoliatorių. R. Č. nurodė adresus, liepė nueiti surinkti pinigus ir juos perduoti E. R. . Nuvykęs į V. K. įmonę ,,Duslintuvai”, prisistatė nuo R. Č. ir paaiškino, jog reikia padėti R. Č., nes šiuo metu jis suimtas. Gautus pinigus atidavė E. R.
Panašiai liudytojas parodė ir teisme.
Jo parodymai visiškai atitinka nukentėjusiojo V. K. parodymus.
Nukentėjusysis V. K. teisme parodė, kad 2001 m. sausio pradžioje į jo įmonę atvažiavo vaikinas, kuris jau kartą buvo atvažiavęs su R. Č., ir pasakė, jog reikia padėti R. Č., surinkti 1000 litų. Jis suprato, kad vaikinas susijęs su R. Č., todėl, bijodamas blogų pasekmių, davė jam 1000 litų.
Tai, jog nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu apklaustas, įslaptinus jo tapatybę nustatančius duomenis (t. 30 b. l. 8-9), rodo, kad iš spaudos žinodamas apie Č-ų. padarytus nusikaltimus, jis bijojo dėl savo saugumo.
Atpažinimo metu nukentėjusysis V. K. atpažino Ž. B. kaip asmenį, kuris iš jo reikalavo pinigų (t. 30 b. l. 12-13; t. 39 b. l. 22-24).
Nukentėjusiojo V. K. parodymus, jog G. B. jo klausė, ar pas jį neatvažiuoja Rolka Č. ir ar jis niekam nemoka už ,,stogą”, netiesiogiai patvirtina liudytojas V. M. , kuris parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 5 b. l. 2-3) nurodė V. K. įmonę, į kurią jis su R. Č. buvo atvažiavęs ir klausė, kam mokama už ,,stogą”.
Išdėstytuose įrodymų šaltiniuose užfiksuoti duomenys papildo vieni kitus ir įrodo R. Č. kaltę padarius aptariamą nusikalstamą veiką.
Civilinis ieškinys patenkintas teisingai.
Atmetamas kaip nepagrįstas nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad už šią nusikalstamą veiką jis nuteistas antrą kartą.
Iš Panevėžio m. apylinkės teismo 2003-09-01 nuosprendžio (t. 50 b. l. 165-171) matyti, jog R. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2003 m. sausio 13 d., apie 15³⁰ val., V. K. priklausančios IĮ ,,Vilkrika” patalpose Panevėžio m., Staniūnų g. 67 b, iš anksto susitarę ir veikdami bendrai su K. Č. , grasindami panaudoti fizinį smurtą, reikalavo perduoti V. K. priklausančios IĮ ,,Vilkrika” turtą.
Nuosprendžio aprašomoji dalis rodo, jog aptariamas nusikaltimas padarytas kitu laiku ir kitomis aplinkybėmis.
R. Č. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 24 str. 4 d. ir 181 str. 1 d., nes jo nurodymu jo organizuotos grupės narys atvirai, naudodamas psichinę prievartą, vertė perduoti turtą.
Dėl V. B. turto prievartavimo
I instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliais liudytojo Ž. B. parodymais.
Iš jo parodymų matyti, kad jis R. Č. nurodymą nuvažiuoti į skerdyklą gavo tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir dėl V. K. turto prievartavimo.
Liudytojas Ž. B. teisme parodė, jog 2001 m. sausio pradžioje kartu su E. R. nuvyko į skerdyklą. Su savininku V. B. jis kalbėjosi vienas, pasakė, kad jis yra nuo R. Č., šis suimtas ir jam reikia padėti. Jis reikalavo 1000 Lt, tačiau savininkas sutiko duoti 500 Lt paaiškinęs, jog nesiseka verslas. Gautus pinigus atidavė E. R. .
Analogiškus parodymus Ž. B. davė ir ikiteisminiame tyrime ( t. 4 b. l. 22).
Savo parodymus Ž. B. patvirtino parodymų patikrinimo metu (t. 3 b. l. 168-174).
I instancijos teisme nukentėjusysis V. B. patvirtino, kad Ž. B. davė 500 Lt, tačiau teigė, jog pastarasis prašė paskolinti, o ne reikalavo.
Apklausiamas ikiteisminiame tyrime (t. 30 b. l. 19-20) nukentėjusysis parodė Ž. B. pasakius, kad pinigus reikia mokėti, norint neturėti problemų, o R. Č. reikia mokėti už advokatus, todėl pinigus turi sumokėti.
Tai, jog Ž. B. reikalavo R. Č. vardu pinigų, nukentėjusysis patvirtino ir akistatoje su Ž. B. (t. 30 b. l. 17-18).
Nukentėjusiojo V. B. pakeisti parodymai bylą nagrinėjant teisme vertinami kaip sąlygoti baimės ar noro sušvelninti R. Č. teisinę padėtį.
Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija tiki pirminiais nukentėjusiojo V. B. parodymais, kartu su skundžiamame ir šiame nuosprendžiuose aptartais įrodymais įrodančiais R. Č. kaltę.
R. Č. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 24 str. 4 d. ir 181 str. 1 d., nes jo nurodymu jo organizuotos grupės narys atvirai, naudodamas psichinę prievartą, vertė perduoti turtą.
Dėl bausmių
Perkvalifikavus R. Č. veikas dėl viešosios tvarkos pažeidimo ištepant V. P. , I. G. ir Z. V. duris, fizinio skausmo sukėlimo E. G. , A. Č. turto sugadinimo, AB ,,Autalis” turto sunaikinimo, viešosios tvarkos pažeidimo ištepant V. G. duris ir V. G. turto sugadinimo, šiam nuteistajam skiriamos švelnesnės bausmės. Paskyrus naujas bausmes, jos turi būti iš naujo subendrintos tarpusavyje bei su kitais nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis.
R. A. , D. V. , A. K. ir S. K. bausmės iš naujo subendrinamos, nes jiems baudžiamoji byla dėl kai kurių šiame nuosprendyje aptartų veikų nutraukiama, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.
V. T. skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė iš naujo subendrinama su kitu nuosprendžiu paskirta bei vėlesne nutartimi palikta galioti bausme, ištaisant I instancijos teismo padarytą klaidą.
K. C. ir A. J. skiriamos naujos bausmės dėl savavaldžiavimo D. ir R. R. atžvilgiu (tokio sprendimo motyvai bus išdėstyti toliau), todėl jiems taip pat turi būti iš naujo subendrintos bausmės.
I instancijos teismas, skirdamas bausmes R. Č., K. Č. , R. A. , D. V. , A. K. , S. K. , V. K. , M. S. , V. T. , J. P. , J. P. ir D. Ž. , BK 54 str. reikalavimų nepažeidė.
Teismas atsižvelgė į kiekvieno nuteistojo atskirai padarytų nusikaltimų skaičių, nenustatė R. Č., K. Č. , R. A. , A. K. , S. K. , V. K. , M. S. , Josvydo ir J. P. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o veikų padarymą organizuota grupe pagrįstai pripažino jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe.
Nuteistiesiems D. V. , V. T. ir D. Ž. teismas nenustatė nei atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių.
Teismas įvertino kaltininkų asmenybes, jog R. Č., K. Č. , A. K. , V. T. , Josvydas ir J. P. , D. Ž. anksčiau teisti, o R. A. , D. V. , S. K. , V. K. , M. S. nusikalto nebūdami teisti, teigiamai charakterizuojami.
Beveik už visas nusikalstamas veikas nuteistiesiems paskirtos minimalios arba artimos minimalioms bausmės.
Už kiekvieną veiką atskirai paskirtos bausmės atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, bausmės paskirtį ir dėl minimalaus ar beveik minimalaus dydžio nėra per griežtos.
Pakeitus veikos vertinimą dėl savavaldžiavimo panaudojant fizinę prievartą D. ir R. R. atžvilgiu bei atsižvelgus į I instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus bausmės skyrimo A. J. motyvus, t. y. kad padarytas apysunkis nusikaltimas, nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių, bausmė švelninama ir pastarajam.
Nuteistasis R. Č. savo apeliaciniame skunde teigia, jog jo nusikalstamos veikos padarytos 1998-2000 metais, todėl teismas, subendrindamas bausmes vadovavęsis naujojo BK nuostatomis, pasunkino jo teisinę padėtį.
Atkreipiamas apelianto dėmesys, kad 2003 m. birželio 19 d. priimtas Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 4, 5, 10 straipsnių pakeitimo įstatymo papildymo 10¹ straipsniu bei 14 ir 45 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymas, kurio 10¹ str. 1 d. numato, jog jeigu nusikalstama veika, padaryta iki 2003 m. gegužės 1 d., perkvalifikuojama pagal naująjį Baudžiamąjį kodeksą, skiriamos naujajame Baudžiamajame kodekse numatytos bausmės ir taikomos jų skyrimo taisyklės.
BK 63 str. 1 d. nurodyta, kad skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti.
Beje, senojo BK 42 str. 1 d. nuostatos taip pat numatė, jog esant realiajai nusikaltimų sutapčiai, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies sudėti, o esant idealiajai nusikaltimų sutapčiai – tik apimti.
I instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė 2005 m. sausio 14 d., jau galiojant 2000 m. Baudžiamajam kodeksui, todėl remdamasis BK 3 str. 2 d. nuostatomis, R. Č. daugumą nusikalstamų veikų kvalifikavo, paskyrė už jas bausmes ir visas jas subendrino pagal naujojo BK nuostatas. Baudžiamasis įstatymas pritaikytas teisingai, tuo nuteistojo padėtis nepasunkinta.
Nepagrįstas A. K. apeliacinio skundo motyvas, kad teismas neteisingai taikė BK 63 str. 9 d. nuostatas, nes skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrino su 2000-02-17 nuosprendžiu, pakeistu 2003-06-25 nutartimi paskirta ir atlikta bausme.
Teismas teisingai taikė BK 63 str. 9 d. nuostatas, kurios numato, jog skiriant bausmę pagal šio straipsnio taisykles, į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies matosi, kad A. K. teismas į bausmės laiką įskaitė bausmę, atliktą pagal 2000-02-17 nuosprendį. Jeigu bausmės pagal kelis nuosprendžius nebūtų subendrintos, nebūtų pagrindo į bausmės laiką įskaityti pagal ankstesnį nuosprendį atliktos bausmės. Tokia situacija blogintų nuteistojo teisinę padėtį.
V. T. gynėjas apeliaciniame skunde teisingai nurodo, jog teismas, vadovaudamasis BK 63 str. 9 d., paskirtą bausmę subendrino su Panevėžio m. apylinkės teismo 2002-04-02 nuosprendžiu paskirta ir atlikta bausme, tačiau neatkreipė dėmesio, jog 2003-06-25 nutartimi, veikai netekus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta.
2002-04-02 nuosprendžiu V. T. paskirta bausmė, vadovaujantis 1961 m. BK 43 str., buvo subendrinta su 2001-09-12 nuosprendžiu paskirta bausme, kuri jau minėta 2003-06-25 nutartimi palikta galioti. Todėl apeliantui skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė turi būti subendrinta su 2001-09-12 nuosprendžiu paskirta bausme, ištaisant teismo padarytą klaidą.
Negali būti patenkintas A. J. ir S. K. prašymas atidėti subendrintos bausmės vykdymą, taikant BK 75 straipsnį.
Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
A. J. teismo parodytą pasitikėjimą jau kartą sulaužė ir, ankstesniu nuosprendžiu atidėjus bausmės vykdymą, vėl nusikalto.
Minėtas straipsnis negali būti taikomas asmenims, nuteistiems už sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymą, o vienas iš S. K. inkriminuotų nusikaltimų yra sunkus (BK 22 str. 1 d., 24 str. 4 d. ir 180 str. 2 d.).
Taigi, abiem nuteistiesiems taikyti BK 75 str. nėra pagrindo.
D. V. skunde nepagrįstai nurodo, kad teismas neatsižvelgė, jog jis savo kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailisi.
Iš tiesų D. V. savo kaltę pripažino tik ikiteisminio tyrimo pradžioje, vėliau pakeitė parodymus ir pripažino tik patį nusikalstamų veikų padarymo faktą, neigdamas savo ryšį su šių veikų organizatoriumi. Dėl to dar labiau švelninti bausmės nėra pagrindo.
Nuteistasis D. Ž. prašo jo prisipažinimą ir nuoširdų gailestį pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
BK 59 str. 1 d. 2 p. prasme kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką gali būti teismo pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei kaltininkas prisipažino ikiteisminio bylos tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Tačiau iš D. Ž. 2001-02-07, 2001-02-14 apklausos protokolų (t. 30 b. l. 137, 140) matyti, kad jis neprisipažino padaręs jam inkriminuoto nusikaltimo, o apklausiamas 2002-02-06 savo kaltę pripažino tik iš dalies (t. 30 b. l. 148-149). Todėl to, jog jis teisiamojo posėdžio metu pripažino savo kaltę, negalima laikyti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
Kiti R. A. , S. K. , M. S. , D. Ž. apeliaciniuose skunduose nurodyti motyvai, kad nuo nusikalstamų veikų padarymo praėjo daug laiko, jie vieni išlaiko mažamečius vaikus, žmonos nėščios ir pan., yra nepakankami tam, jog bausmės būtų sušvelnintos, pakeičiant rūšį.
Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistiesiems paskirtos arba pakoreguotos bausmės atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir savo dydžiu yra teisingos.
Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, I instancijos teismas kai kuriems nuteistiesiems be pagrindo netaikė arba netinkamai pritaikė įstatymą dėl amnestijos.
Teismas K. Č. , S. K. , M. S. , J. P. netaikė 2000-04-11 Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl amnestijos akto”, nors jis turėjo būti pritaikytas, kadangi nebuvo teisinio pagrindo jo netaikyti.
Be to, 2002-11-07 Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį” 16 str. 1 d. numato, jog tuo atveju, kai asmeniui gali būti taikomas ir šis, ir anksčiau priimtas įstatymas dėl amnestijos, taikomas tik vienas, asmeniui palankesnis, įstatymas.
I instancijos teismas nesivadovavo šia nuostata ir V. T. bei J. P. pritaikė ne tą įstatymą dėl amnestijos, kuris turėjo būti pritaikytas.
Teismas V. T. taikė 2002-11-07 Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį” 4 str. 1 d. 2 p. ir neatliktąją laisvės atėmimo bausmę sumažino vienu ketvirtadaliu, o J. P. taikė to paties įstatymo 5 straipsnį ir neatliktąją bausmės dalį sumažino vienu šeštadaliu.
Bylos duomenys patvirtina, kad V. T. palankesnis 2000-04-11 Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl amnestijos akto” 3 str. 1 d. 1 p., o J. P. – to paties įstatymo 3 str. 2 d. 2 p., kadangi šiuo įstatymu sumažinama paskirtosios laisvės atėmimo bausmės dalis, o ne neatliktosios.
Dėl to V. T. turi būti taikomas šio įstatymo 3 str. 1 d. 1 p. ir paskirtoji bausmė sumažinama vienu trečdaliu, o J. P. – to paties įstatymo 3 str. 2 d. 2 p. ir paskirtoji bausmė sumažinama vienu penktadaliu, bet ne daugiau kaip vieneriais metais.
Dėl BK 55 straipsnio taikymo
Teisėjų kolegija nustatė, kad I instancijos teismas, parinkdamas nuteistiesiems R. P. , M. Š. , T. B. bei E. T. bausmės rūšį, netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir, paskirdamas jiems laisvės atėmimo bausmes, pažeidė BK VIII skyriaus nuostatas.
BK 55 str. nustato, jog asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą.
Ši teisės norma pakartota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą” 3.1.13 p. 1 dalyje, kurios nuostatos kategoriškai numato, kad nuosprendyje teismas privalo motyvuoti laisvės atėmimo bausmės paskyrimą asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą.
Teismas, nenurodydamas motyvų, kodėl nuteistiesiems paskyrė griežčiausią, t. y. laisvės atėmimo, bausmę, pažeidė šį reikalavimą.
Skirdamas realią laisvės atėmimo bausmę, I instancijos teismas nurodė, jog atsižvelgia į padarytų nusikaltimų skaičių kiekvieno kaltinamojo atskirai. Tačiau minimi nuteistieji pripažinti kaltais padarę tik vieną nusikalstamą veiką, kuri numatyta BK 294 str. 2 d., t. y. savavaldžiavę panaudodami fizinę prievartą D. ir R. R. atžvilgiu. Šio BK straipsnio sankcija numato areštą arba laisvės atėmimą iki penkerių metų. Sutinkamai su BK 11 str. 4 d. nuostatomis, nusikaltimas priskiriamas prie apysunkių. Pagal bylos duomenis matyti, kad nuteistųjų R. P. , M. Š. , T. B. bei E. T. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Jie teisiami pirmą kartą, gerai charakterizuojami, R. P. ir E. T. dirba. Dėl to, teisėjų kolegijos nuomone, I instancijos teismui nenurodžius jokių motyvų, kodėl aptariamiems nuteistiesiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės, jiems turi būti taikomos BK 55 str. nuostatos ir paskirtos arešto bausmės, kurių trukmė nustatoma priklausomai nuo kaltininkų nusikalstamų veiksmų apimties.
Pakeitus veikos vertinimą dėl savavaldžiavimo panaudojant fizinę prievartą D. ir R. R. atžvilgiu bei R. P. , M. Š. , T. B. ir E. T. sušvelninus bausmes, tais pačiais motyvais bausmė švelninama ir nuteistajam K. C. , nors jis nepadavė apeliacinio skundo.
Teismas sprendžia, ar yra pagrindas nuteistajam atidėti paskirtos bausmės vykdymą. BK 75 str. taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. BK 75 str. nustatyta, jog bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik tada, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog tokiu būdu bus pasiekti bausmės tikslai.
Nuteistiesiems R. P. , M. Š. , T. B. ir E. T. paskyrus arešto bausmes, t. y. labai sušvelninus I instancijos teismo paskirtas bausmes, netikslinga jiems taikyti BK 75 str. (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) nuostatas, nes, teisėjų kolegijos nuomone, tokių švelnių bausmių atidėjimas neatitiktų bausmės paskirties ir neužtikrintų teisingumo principo įgyvendinimo. Dėl to nuteistiesiems R. P. , M. Š. , T. B. ir E. T. naikinamas BK 75 str. taikymas.
Nuteistasis R. A. apeliaciniame skunde teigia, jog teismas, paskirdamas jam laisvės atėmimo bausmę, pažeidė BK 55 str. nuostatas.
Su tokiu skundo motyvu negalima sutikti.
BK 55 str. nuostatos nedraudžia pirmą kartą teisiamam asmeniui už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą paskirti laisvės atėmimo bausmės, tik toks sprendimas turi būti motyvuotas. Tačiau šio straipsnio nuostatos gali būti taikomos tik tada, kai BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatyta ir kita, nesusijusi su laisvės atėmimu, bausmė.
BK 138 str. 2 d. sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė iki penkerių metų. Šiuo atveju skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, galima tik nustačius švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygas (BK 62 str. 1, 2 d.) arba kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (BK 54 str. 3 d.). R. A. negali būti pritaikytas nė vienas iš nurodytų BK straipsnių, todėl jam skirti švelnesnę, negu sankcijoje numatyta, bausmę nėra pagrindo.
Dėl BK 66 straipsnio taikymo
BK 66 str. nuostatos numato, kad teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikyta kardomoji priemonė suėmimas, privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę.
Skundžiamu nuosprendžiu R. P. ir T. B. bausmės vykdymas buvo atidėtas, tačiau teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000-06-16 nutarimo Nr. 25 ,,Dėl teismų praktikos atidedant paskirtųjų bausmių vykdymą” 14 p. nuostatomis, jog atidėdamas paskirtos bausmės vykdymą, teismas įskaito kardomojo kalinimo laiką į bausmės laiką. Teismas to nepadarė, todėl netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies normą.
Nuteistasis R. P. sulaikytas 2000-11-14 (t. 23 b. l. 50). 2001-02-15 suėmimas jam pakeistas 14000 Lt užstatu (t. 23 b. l. 91). Taigi, laikotarpis nuo 2000-11-14 iki 2001-02-15 turėjo būti įskaitytas į bausmės laiką.
Iš bylos duomenų matyti, kad T. B. sulaikė Anglijoje 2002-10-10 (t. 23 b. l. 147). Jam 2002-10-31 paskyrė kardomąją priemonę namų areštą (t. 37 b. l. 92). Laikotarpis nuo 2002-10-10 iki 2002-10-31 taip pat turėjo būti įskaitytas į bausmės laiką.
I instancijos teismas, nuteistajam J. P. skirdamas galutinę bausmę, ją subendrino su 2003-05-12 nuosprendžiu paskirta bausme. Pastaruoju nuosprendžiu į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikotarpis nuo 1997-01-27 iki 1997-07-29 ir nuo 2001-04-30 iki 2002-01-14 imtinai. Skundžiamu nuosprendžiu paskyrus galutinę bausmę, visi šie laikotarpiai turėjo būti įskaityti į bausmės laiką, tačiau teismas įskaitė tik laikotarpį nuo 2001-04-30 iki 2002-01-14. Taigi, laikotarpis nuo 1997-01-27 iki 1997-07-29 taip pat įskaitomas į bausmės laiką.
Nepagrįstas K. Č. apeliacinio skundo motyvas, jog teismas privalėjo įskaityti į bausmės laiką laikotarpį nuo 1998-11-23 iki 2000-06-13, kai jis atlikinėjo bausmę pagal Panevėžio m. apylinkės teismo 2000-02-21 nuosprendį už tariamą pasikėsinimą sunaikinti visuotinai pavojingu būdu nukentėjusiųjų V. K. ir B. V. turtą.
BK 63 str. 9 d. numato, kad į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Tačiau tai galima padaryti, tik subendrinus abiem nuosprendžiais paskirtas bausmes.
Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog I instancijos teismas paskirtas bausmes K. Č. subendrino su 2002 m. balandžio 22 d. nuosprendžiu (1961 m. BK 225 str. 2 d.) ir 2003 m. rugsėjo 1 d. nuosprendžiu (2000 m. BK 181 str. 1 d.), pakeistu 2003 m. lapkričio 7 d. nuosprendžiu, paskirtomis bausmėmis. Su K. Č. apeliaciniame skunde minimu nuosprendžiu bausmės nebuvo bendrinamos, todėl jo nurodytas laikotarpis negali būti įskaitytas į bausmės laiką pagal skundžiamą nuosprendį.
Atmetamas nuteistojo R. P. apeliacinio skundo motyvas, kad teismas nepagrįstai jam netaikė BK 38 str., nors visos sąlygos tam buvo.
BK 38 str. 1 d. nuostatos numato, jog asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra visos keturios būtinos sąlygos, t. y. jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką; savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo; susitaikė su nukentėjusiuoju; yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.
I instancijos teismas R. P. pagrįstai netaikė BK 38 str., nes nenustatė dviejų būtinų sąlygų šiai teisės normai taikyti, t. y. to, jog kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką (jis kaltu prisipažino tik iš dalies) ir susitaikė su nukentėjusiuoju (byloje tokių duomenų nėra).
R. P. ir E. T. savo apeliaciniuose skunduose nepagrįstai nurodo, kad jiems negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nes bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis.
R. P. ir E. T. veikai, kvalifikuotai pagal BK 294 str. 2 d., naujojo BK 95 str. 1 d. 1 p. ,,c” pp. nuostatos numato apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą aštuonerius metus nuo tos dienos, kai buvo padarytas apysunkis tyčinis nusikaltimas, o 1961 m. BK 49 str. 1 d. 3 p. – penkerius metus. Šį nusikaltimą abu nuteistieji padarė 2000-03-17.
BK 95 str. 2 d. nuostatos numato, kad senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos. Vadinasi, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino skaičiavimas baigiasi, I instancijos teisme priėmus nuosprendį. Tai reiškia, jog į apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą neįskaitomas laikotarpis nuo nuosprendžio priėmimo iki jo įsiteisėjimo.
1961 m. BK 49 str. tiesiogiai nereglamentavo, jog senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos, tačiau būtent tokią teismų praktiką suformavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.
Taigi, R. P. ir E. T. apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas būtų pasibaigęs 2005-03-17, tuo tarpu apkaltinamasis nuosprendis I instancijos teisme priimtas 2005-01-14. Dėl to jiems negali būti taikomos 1961 m. BK 49 str. 1 d. 3 p. nuostatos.
Teismas neišsprendė klausimo dėl užstato grąžinimo J. P. .
2001-02-15 R. P. suėmimas pakeistas į 14000 Lt užstatą. Jį sumokėjo motina J. P. (t. 23 b. l. 94), tačiau skundžiamu nuosprendžiu užstato klausimas neišspręstas, nors kardomosios priemonės sąlygos nepažeistos.
Vadovaujantis BPK 133 str. 6 d. nuostatomis, įsiteisėjus nuosprendžiui 14000 Lt užstatas turi būti grąžintas užstato davėjai J. P. .
Be to, iš daiktinių įrodymų apžiūros protokolo duomenų (t. 15 b. l. 37-38) matyti, jog kaip daiktinis įrodymas apžiūrėta poėmio metu iš K. P. paimta geltono metalo grandinėlė- apyrankė.
BPK 307 str. 6 d. 2 p. nuostatos reglamentuoja, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje teismas privalo nurodyti sprendimą dėl daiktinių įrodymų likimo, tačiau tai nebuvo padaryta.
Iš K. P. nepriteistas joks civilinis ieškinys, todėl sutinkamai su BPK 94 str. 1 d. 5 p. nuostatomis, geltono metalo grandinėlė-apyrankė įsiteisėjus nuosprendžiui turi būti grąžinta jo teisėtam savininkui.
Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1, 2, 3 p., 2 d. 2 p., 327 str. 1 p., 328 str. 1, 2, 3, 4 p.,
nusprendžia:
Šiaulių apygardos teismo 2005 m. sausio 14 d. nuosprendžio dalį dėl R. A. , D. V. , A. K. ir S. K. nuteisimo už dalį nusikalstamų veikų panaikinti:
R. A. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš 2000 m. BK 140 str. 1 d. (dėl fizinio skausmo sukėlimo V. B. ir I. S. ) į 1961 m. BK 117 str. 1 d. (1994-07-19 įstatymo Nr. I-551 redakcija) ir šioje dalyje baudžiamąją bylą nutraukti, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui;
D. V. nusikalstamas veikas perkvalifikuoti: iš 2000 m. BK 284 str. 1 d. (dėl viešosios tvarkos pažeidimo ištepant V. P. , I. G. , Z. V. , V. G. duris) į 1961 m. BK 225 str. 1 d. (1994-07-19 įstatymo Nr. I-551 redakcija), iš 2000 m. BK 187 str. 1 d. (dėl V. G. turto sugadinimo) į 1961 m. BK 278 str. 1 d. (1999-11-25 įstatymo Nr. VIII-1439 redakcija) ir šioje dalyje baudžiamąją bylą nutraukti, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui;
A. K. baudžiamosios bylos dalį dėl nuteisimo pagal BK 233 str. 1 d. (dėl poveikio nukentėjusiajam E. K. ) ir BK 146 str. 1 d. (dėl neteisėto laisvės atėmimo R. T. ) nutraukti, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui;
S. K. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš 2000 m. BK 140 str. 1 d. (dėl fizinio skausmo sukėlimo V. T. ) į 1961 m. BK 117 str. 1 d. (1994-07-19 įstatymo Nr. I-551 redakcija) ir šioje dalyje baudžiamąją bylą nutraukti, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.
Šiaulių apygardos teismo 2005 m. sausio 14 d. nuosprendžio dalį Rolando Č., K. Č. , R. A. , D. V. , A. K. , S. K. , M. S. , V. T. , K. P. , J. P. , R. P. , K. C. , M. Š. , T. B. , E. T. ir A. J. nuteisimo dalyje pakeisti:
Rolandui Č., pripažintam kaltu dėl savavaldžiavimo prieš G. B. , panaikinti BK 24 str. 4 d. taikymą.
iš 2000 m. BK 284 str. 1 d. ir 24 str. 4 d. (dėl viešosios tvarkos pažeidimo ištepant V. P. , I. G. , Z. V. duris) į 1961 m. BK 18 str. 4 d. ir 225 str. 1 d. (1994-07-19 įstatymo Nr. I-551 redakcija) ir paskirti bausmę laisvės atėmimą 6 mėnesiams;
iš 2000 m. BK 140 str. 1 d. ir 24 str. 4 d. (dėl fizinio skausmo sukėlimo E. G. ) į 1961 m. BK 18 str. 4 d. ir 117 str. 1 d. (1994-07-19 įstatymo Nr. I-551 redakcija) ir paskirti bausmę 10 MGL (1250 Lt) dydžio baudą;
iš 2000 m. BK 187 str. 1 d. ir 24 str. 4 d. (dėl A. Č. turto sugadinimo) į 1961 m. BK 18 str. 4 d. ir 278 str. 1 d. (1994-07-19 įstatymo Nr. I-551 redakcija) ir paskirti bausmę 6 MGL (750 Lt) dydžio baudą;
iš 2000 m. BK 187 str. 1 d. ir 24 str. 4 d. (dėl AB ,,Autalis” turto sunaikinimo) į 1961 m. BK 18 str. 4 d. ir 278 str. 1 d. (1999-11-25 įstatymo Nr. VIII-1439 redakcija) ir paskirti bausmę laisvės atėmimą 6 mėnesiams;
iš 2000 m. BK 284 str. 1 d. ir 24 str. 4 d. (dėl viešosios tvarkos pažeidimo ištepant V. G. duris) į 1961 m. BK 18 str. 4 d. ir 225 str. 1 d. (1994-07-19 įstatymo Nr. I-551 redakcija) ir paskirti bausmę laisvės atėmimą 6 mėnesiams;
iš 2000 m. BK 187 str. 1 d. ir 24 str. 4 d. (dėl V. G. turto sugadinimo) į 1961 m. BK 18 str. 4 d. ir 278 str. 1 d. (1999-11-25 įstatymo Nr. VIII-1439 redakcija) ir paskirti bausmę laisvės atėmimą 6 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., šias bausmes ir skundžiamu nuosprendžiu paskirtas bausmes pagal BK 24 str. 4 d. ir 181 str. 1 d.; 24 str. 4 d. ir 181 str. 2 d.; 24 str. 4 d. ir 294 str. 2 d.; 22 str. 1 d., 24 str. 4 d. ir 178 str. 2 d.; 24 str. 4 d. ir 182 str. 1 d.; 24 str. 4 d. ir 187 str. 2 d.; 24 str.
4 d. ir 178 str. 2 d.; 22 str. 1 d., 24 str. 4 d. ir 180 str. 2 d.; 138 str. 2 d. 5, 8 p.; 24 str. 4 d. ir 233 str. 1 d.; 22 str. 1 d., 24 str. 4 d. ir 187 str. 2 d.; 24 str. 4 d. ir 138 str. 2 d. 5, 8 p.; 24 str. 4 d. ir 146 str. 1 d.; 24 str. 4 d. ir 138 str. 2 d. 8 p.; 294 str. 2 d.; 24 str. 4 d. ir 253 str. 2 d. subendrinti jas iš dalies sudedant ir subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 8 (aštuoneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams bei 13 MGL (1625 Lt) dydžio baudą.
Vadovaujantis BK 63 str. 9 d., subendrintą bausmę iš dalies sudedant subendrinti su 2002 m. balandžio 22 d. nuosprendžiu ir 2003 m. rugsėjo 1 d. nuosprendžiu, pakeistu 2003 m. lapkričio 7 d., paskirtomis bausmėmis ir galutinę subendrintą bausmę Rolandui Č. paskirti laisvės atėmimą 9 (devyneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams bei 13 MGL (1625 Lt) baudą.
Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.
K. Č. taikyti 2000-04-11 Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl amnestijos akto” 3 str. 2 d. 2 p. ir paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti 1/5 dalimi, bet ne daugiau kaip vieneriais metais.
R. A. , vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., skundžiamu nuosprendžiu paskirtas bausmes pagal BK 178 str. 2 d. (dėl ŽŪB ,,Daukšiai” turto vagystės), BK 178 str. 2 d. (dėl ŽŪB ,,Draugas” turto vagystės), BK 138 str. 2 d. 5, 8 p. ir BK 181 str. 1 d. subendrinti jas iš dalies sudedant ir galutinę subendrintą bausmę R. A. paskirti laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, ją atliekant pataisos namuose.
Taikyti 2002-11-07 Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį” 4 str. 1 d. 2 p. ir R. A. neatliktos bausmės dalį sumažinti ¼ dalimi.
D. V. , vadovaujantis BK 63 str. 9 d., skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę pagal BK 178 str. 2 d. subendrinti iš dalies sudedant su 2001 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinę subendrintą bausmę D. V. paskirti laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, ją atliekant pataisos namuose.
Taikyti 2002-11-07 Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį” 4 str. 1 d. 2 p. ir D. V. neatliktos bausmės dalį sumažinti ¼ dalimi.
D. V. laikyti atlikusiu bausmę.
Kardomąją priemonę suėmimą panaikinti.
A. K. , vadovaujantis BK 63 str. 4 d., skundžiamu nuosprendžiu paskirtas bausmes pagal BK 181 str. 1 d. ir BK 138 str. 2 d. 8 p. subendrinti jas iš dalies sudedant ir subendrintą bausmę A. K. paskirti laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams ir 8 (aštuoniems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 str. 9 d., subendrintą bausmę subendrinti iš dalies sudedant su 2000 m. vasario 17 d. nuosprendžiu paskirta bei 2003 m. birželio 25 d. nutartimi sumažinta bausme ir galutinę subendrintą bausmę A. K. paskirti laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams ir 2 (dviems) mėnesiams, ją atliekant pataisos namuose.
S. K. , vadovaujantis BK 63 str. 4 d., skundžiamu nuosprendžiu paskirtas bausmes pagal BK 178 str. 2 d. (dėl ŽŪB ,,Daukšiai” turto vagystės), BK 178 str. 2 d. (dėl ŽŪB ,,Draugas” turto vagystės), BK 233 str. 1 d. ir 24 str. 4 d., BK 22 str. 1 d., 180 str. 2 d. ir 24 str. 4 d., BK 178 str. 2 d. (dėl ŽŪB ,,Medeikiai” turto vagystės) subendrinti jas iš dalies sudedant ir galutinę subendrintą bausmę S. K. paskirti laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams, ją atliekant pataisos namuose.
S. K. taikyti 2000-04-11 Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl amnestijos akto” 3 str. 2 d. 2 p. ir paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti 1/5 dalimi, bet ne daugiau kaip vieneriais metais.
M. S. taikyti 2000-04-11 Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl amnestijos akto” 3 str. 2 d. 2 p. ir paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti 1/5 dalimi, bet ne daugiau kaip vieneriais metais.
V. T. , vadovaujantis BK 63 str. 9 d., skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę pagal BK 178 str. 2 d. subendrinti iš dalies sudedant su 2003 m. birželio 25 d. nutartimi palikta galioti bausme pagal 2001-09-12 nuosprendį ir galutinę subendrintą bausmę V. T. paskirti laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, ją atliekant pataisos namuose.
V. T. panaikinti 2002-11-07 Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį” taikymą.
Taikyti 2000-04-11 Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl amnestijos akto” 3 str. 1 d. 1 p. ir V. T. paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti 1/3 dalimi.
J. P. į bausmės laiką įskaityti laikino sulaikymo ir suėmimo laikotarpį nuo 1997-01-27 iki 1997-07-29.
Taikyti 2000-04-11 Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl amnestijos akto” 3 str. 2 d. 2 p. ir J. P. paskirtą bausmę sumažinti 1/5 dalimi, bet ne daugiau kaip vieneriais metais.
Areštuotą geltono metalo grandinėlę grąžinti J. P. .
J. P. panaikinti 2002-11-07 Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį” taikymą.
Taikyti 2000-04-11 Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl amnestijos akto” 3 str. 2 d. 2 p. ir J. P. paskirtą bausmę sumažinti 1/5 dalimi, bet ne daugiau kaip vieneriais metais.
R. P. , pripažintam kaltu pagal BK 294 str. 2 d. (dėl savavaldžiavimo D. ir R. R. atžvilgiu 1999-12-23 ir 2000-03-17), paskirti bausmę areštą 90 (devyniasdešimčiai) parų.
Į bausmės laiką įskaityti laikino sulaikymo ir suėmimo laikotarpį nuo 2000 m. lapkričio 14 d. iki 2001 m. vasario 15 dienos.
R. P. panaikinti BK 63 str. 4 d. ir BK 75 str. taikymą.
R. P. laikyti atlikusiu bausmę.
Užstatą 14000 Lt grąžinti užstato davėjai J. P. .
K. C. , pripažintam kaltu pagal BK 294 str. 2 d. (dėl savavaldžiavimo D. ir R. R. atžvilgiu 1999-12-23), paskirti bausmę areštą 45 (keturiasdešimt penkioms) paroms.
Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., šią bausmę ir skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę pagal BK 181 str. 1 d. subendrinti jas iš dalies sudedant ir galutinę subendrintą bausmę K. C. paskirti laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams ir 7 (septyniems) mėnesiams, konfiskuojant 400 litų.
Vadovaujantis BK 75 str., K. C. bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams, įpareigojant nekeisti gyvenamosios vietos.
M. Š. , pripažintam kaltu pagal BK 294 str. 2 d. (dėl savavaldžiavimo D. ir R. R. atžvilgiu 1999-12-23 ir 2000-03-17), paskirti bausmę areštą 90 (devyniasdešimčiai) parų.
M. Š. panaikinti BK 63 str. 4 d. ir BK 75 str. taikymą.
T. B. , pripažintam kaltu pagal BK 294 str. 2 d. (dėl savavaldžiavimo D. ir R. R. atžvilgiu 1999-12-23 ir 2000-03-17), paskirti bausmę areštą 90 (devyniasdešimčiai) parų.
T. B. panaikinti BK 63 str. 4 d. ir BK 75 str. taikymą.
Į bausmės laiką įskaityti sulaikymo laikotarpį nuo 2002-10-10 iki 2002-10-31.
E. T. , pripažintam kaltu pagal BK 294 str. 2 d. (dėl savavaldžiavimo R. R. atžvilgiu 2000-03-17), paskirti bausmę areštą 45 (keturiasdešimt penkioms) paroms.
E. T. panaikinti BK 75 str. taikymą.
A. J. , pripažintam kaltu pagal BK 294 str. 2 d. (dėl savavaldžiavimo R. R. atžvilgiu 2000-03-17), paskirti bausmę laisvės atėmimą 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 64 str. 3 d., bausmę, neatliktą pagal 1998 m. kovo 30 d. nuosprendį, subendrinti su šiuo nuosprendžiu paskirta bausme, iš dalies jas sudedant, ir galutinę subendrintą bausmę A. J. paskirti laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams ir 9 (devyniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Taikyti 2002-11-07 Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį” 5 str. ir A. J. neatliktos bausmės dalį sumažinti 1/6 dalimi.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.
Nukentėjusiojo R. G. ir nuteistųjų V. K. , D. Ž. apeliacinius skundus atmesti.