- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-06-16
- Bylos Nr.
- 2A-398/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas (pirm.), Alė Bukavinienė (pran.), Donatas Šernas
- Ieškovas
- R. B.
- Kategorijos
- 14.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.11.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (pranešėja), Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-646-55/2008 pagal ieškovo R. B. ieškinį atsakovams bankrutavusiai akcinei bendrovei ,,Kuro aparatūra“, bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei ,,Vilkaga“ dėl sutarties pripažinimo niekine.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas R. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas, vadovaujantis CK 1.5 straipsnio 4 dalimi, 1.80 ir 1.81 straipsniais, 1.137 straipsnio 6 dalimi, 1.138 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 6.158 ir 6.193 straipsniais, pripažinti niekine 2001 m. balandžio 11 d. sutartį Nr. 308, sudarytą tarp ieškovo ir atsakovų BAB ,,Kuro aparatūra“ bei BUAB ,,Vilkaga“, taip pat atnaujinti atsakovo BAB ,,Kuro aparatūra“ prievolę ir priteisti iš atsakovo BAB ,,Kuro aparatūra“ ieškovo naudai 6 927,65 Lt darbo užmokesčio. Ieškovas nurodė, kad jis dirbo AB ,,Kuro aparatūra“ nuo 1987 m. iki 2003 m. balandžio 3 d. Atsakovas AB ,,Kuro aparatūra“ nuolat vėluodavo sumokėti darbo užmokestį, ginčo sutarties pasirašymo metu darbo užmokesčio įsiskolinimas buvo 17 319,11 Lt. 2001 m. kovo mėn. pabaigoje ieškovas perskaitė skelbimą, kad darbuotojai, norintys atgauti 60 proc. nesumokėto darbo užmokesčio, turi kreiptis į UAB ,,Vilkaga“. Kadangi AB ,,Kuro aparatūra“ ilgą laiką nemokėjo darbo užmokesčio, ieškovui trūko pinigų, be to, bendrovėje esančiuose skelbimuose buvo nurodyta, kad vėliau galimybė atgauti nesumokėtą darbo užmokestį mažės, jis 2001 m. balandžio 11 d. pasirašė ginčo sutartį Nr. 308. Sutartyje buvo nurodyta, kad ieškovas atsisako reikalauti iš AB ,,Kuro aparatūra“ 40 proc. darbo užmokesčio, t. y. 6 927,65 Lt. Ši sutarties sąlyga prieštarauja imperatyviai CK 6.158 straipsnio 1 dalies normai, gerai moralei ir viešajam interesui, vidinei ieškovo valiai, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, sutartį su tokia sąlyga ieškovas buvo priverstas pasirašyti.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. vasario 20 d. sprendimu ieškinį atmetė. Remdamasis bylos duomenimis teismas nustatė, kad ieškovas dirbo AB ,,Kuro aparatūra“, 2001 m. balandžio 11 d. atsakovas AB ,,Kuro aparatūra“ buvo skolingas ieškovui 17 319,11 Lt darbo užmokesčio (civ. byla Nr. 2-68-44/2007, b. l. 7, 23). AB ,,Kuro aparatūra“ patalpose kabėjusiuose skelbimuose buvo nurodyta, kad darbuotojai galės gauti 60 proc. darbo užmokesčio iš karto, jei iki nustatyto termino pasirašys sutartį su UAB ,,Vilkaga“, vėliau galimybė gauti dalį darbo užmokesčio mažės (civ. byla Nr. 2-68-44/2007, b. l. 112, 113). Ieškovas 2001 m. balandžio 11 d. pasirašė pareiškimą, prašydamas išmokėti jam 60 proc. darbo užmokesčio (10 391,46 Lt), taip pat nurodė, kad likusios darbo užmokesčio dalies (6 927,65 Lt) jis atsisako (civ. byla Nr. 2-68-44/2007, b. l. 18). 2001 m. balandžio 11 d. ieškovas ir atsakovai pasirašė sutartį Nr. 308, kuria susitarė, kad atsakovas UAB ,,Vilkaga“ per 30 darbo dienų sumokės ieškovui dalį atsakovo AB ,,Kuro aparatūra“ nesumokėto darbo užmokesčio, t. y. 10 391,46 Lt, o likusios nesumokėto darbo užmokesčio dalies, t. y. 6 927,65 Lt, ieškovas atsisako reikalauti iš atsakovo AB ,,Kuro aparatūra“ (civ. byla Nr. 2-68-44/2007, b. l. 19). Teismo teigimu, tiek prašyme, tiek sutartyje yra aiškiai nurodyta, kad ieškovas atsisako reikalauti sumokėti 40 proc. darbo užmokesčio. 2001 m. gegužės 18 d., t. y. nepažeisdama sutarties 4 p. numatytų terminų, UAB ,,Vilkaga“ sumokėjo ieškovui 10 391,46 Lt (civ. byla Nr. 2-68-44/2007, b. l. 20). Teismas nurodė, kad nors pareiškime nėra nurodyta, iš ko ieškovas atsisakė reikalauti sumokėti 40 proc. darbo užmokesčio (iš AB ,,Kuro aparatūra“ ar iš UAB ,,Vilkaga“), tačiau pagal įsiskolinimo specifiką (nesumokėtas darbo užmokestis) nuo įsiskolinimo dalies mokėjimo galėjo būti atleista tik AB ,,Kuro aparatūra“, kuri ir turėjo pareigą mokėti ieškovui darbo užmokestį. Teismo teigimu, UAB ,,Vilkaga“ neturėjo pareigos mokėti ieškovui darbo užmokesčio, ginčo sutartimi UAB ,,Vilkaga“ perėmė pareigą sumokėti tik 60 proc. darbo užmokesčio ir šią pareigą įvykdė pagal ginčo sutarties sąlygas. Ieškovas priėmė ginčo sutarties įvykdymą iš BUAB ,,Vilkaga“, likusios darbo užmokesčio dalies nei iš vieno atsakovo nereikalavo, iki 2006 m. rugsėjo 4 d. į teismą dėl ginčo sutarties pripažinimo niekine nesikreipė (civ. byla Nr. 2-68-44/2007, b. l. 2-4). Teismas, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, padarė išvadą, kad ginčo sutarties sudarymas buvo sąmoningas ieškovo sprendimas, norint per trumpą terminą, t. y. per 30 darbo dienų, atgauti didžiąją dalį nesumokėto darbo užmokesčio, o ne neapibrėžtą laikotarpį laukti viso darbo užmokesčio sumokėjimo, esant tikimybei, kad visas darbo užmokestis gali būti nesumokėtas, ir tuo metu tai atitiko ieškovo interesus. Todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo ginčo sutartį pripažinti negaliojančia kaip sudarytą suklydus (CK 1.90 str. 1 d.). Taip pat teismas nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog jo materialinė padėtis ginčo sutarties pasirašymo metu buvo itin sunki (CPK 178 str.), ta aplinkybė, kad atsakovas BAB ,,Kuro aparatūra“ ilgą laiką vėlavo sumokėti ieškovui darbo užmokestį, nepatvirtina, jog ieškovo padėtis ginčo sutarties pasirašymo metu buvo itin sunki. Teismo teigimu, byloje taip pat nėra įrodymų, kad ginčo sutarties sąlygos ieškovui buvo pernelyg nenaudingos, kad atsakovai žinojo apie sunkią ieškovo materialinę padėtį ir būtent tuo nesąžiningai pasinaudojo sudarydami ginčo sutartį, todėl nėra pagrindo ginčo sutartį pripažinti negaliojančia kaip sudarytą dėl ekonominio spaudimo ar susidėjusių sunkių aplinkybių (CK 1.91 str. 1 d.). Taip pat, teismo manymu, nėra pagrindo pripažinti ginčo sutarties niekine kaip prieštaraujančios gerai moralei bei viešajai tvarkai ar imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str. 1 d. ir 1.81 str. 1 d.), nes ieškovas nenurodė, kokias moralės normas ir kokias viešąją tvarką nustatančias teisės normas pažeidė atsakovai, kuo pasireiškė atsakovų nesąžiningumas.
Šalies argumentai
Ieškovas R. B. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 20 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai sprendimą grindė aplinkybėmis, kurios ieškovo buvo nurodytos kitoje byloje.
2. Ginčijamos sutarties pasirašymo metu ieškovas nežinojo tikrosios atsakovo AB ,,Kuro aparatūra“ finansinės padėties. Ieškovui buvo nurodoma, kad įmonė turi tik laikinų finansinių sunkumų. Ieškovas neturėjo galimybių įrodyti aplinkybių, kuriomis remiantis sandoris būtų pripažintas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu, todėl rėmėsi bendraisiais civilinės teisės principais, viešo intereso ir geros moralės normų nuostatomis (CK 1.5 str., 1.81 str., 6.225 str., 6.228 str.). Tačiau teismas nepagrįstai nurodė, kad tenkinti ieškovo reikalavimus vadovaujantis minėtomis teisės normomis nėra pagrindo, nes ieškovas jų neįrodė. Teismas, priimdamas sprendimą, turėjo vadovautis protingumo, teisingumo bei sąžiningumo kriterijais.
3. Teismas pripažinęs, kad ginčijama sutartis priskirtina prie nuginčijamų sandorių, vadovaudamasis CK 6.225 straipsnio 3 dalimi ir siekdamas apginti sąžiningos sutarties šalies interesus, turėjo pripažinti ginčijamą sutartį negaliojančia. Teismas nevertino tos aplinkybės, kad atsakovas AB ,,Kuro aparatūra“ privertė jo pasiūlytomis sąlygomis pasirašyti sutartis ne tik ieškovą, bet ir kitus bendrovės darbuotojus. Teismo paskirtas BAB ,,Kuro aparatūra“ administratorius, vadovaudamasis CK 6.66 straipsnio nuostatomis, privalėjo kreiptis į teismą ir visus analogiškus sandorius prašyti pripažinti negaliojančiais ar niekiniais.
4. Teismas, priimdamas sprendimą, turėjo vadovautis teisės normomis, reglamentuojančiomis ginčų, kylančių iš darbo santykių, nagrinėjimo tvarką, turėjo visus neaiškumus aiškinti ir vertinti ieškovo naudai.
5. Teismas nepakankamai motyvavo skundžiamą sprendimą.
Atsiliepimas
Atsakovai BAB ,,Kuro aparatūra“ ir BUAB ,,Vilkaga“ atsiliepimais į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas surinko ir ištyrė visus įrodymus, teisingai juos įvertino ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).
Ieškovas ieškinį pareiškė prašydamas pripažinti niekine 2001 m. balandžio 11 d. sutartį Nr. 308, sudarytą tarp ieškovo ir atsakovų BAB ,,Kuro aparatūra“ bei BUAB ,,Vilkaga“ dėl darbo užmokesčio mokėjimo sąlygų, kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo normoms, gerai moralei ir viešajam interesui, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, ieškovo valiai, kaip sudarytą dėl susidėjusių sunkių aplinkybių.
CK 1.80 straipsnio pirmojoje dalyje nurodyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, o ieškiniu ginčijamo sandorio sudarymo momentu galiojusio 1964 m. CK 47 straipsnio pirmojoje dalyje buvo nurodyta, kad sandoris, neatitinkantis įstatymų reikalavimų, negalioja (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 str.). Sandorių negaliojimas, pagal dabar galiojantį CK 1.80 straipsnį ir 1964 m. CK 47 straipsnį yra šalių valios laisvės ir autonomijos principo išimtis. Todėl būtina nustatyti, ar yra atitinkamas visuomenės interesas, kuris reikalautų įsikišti į privačius santykius ir uždrausti jiems laisvai disponuoti savo galimybėmis, t. y. ar yra pakankamas pagrindas teigti, kad visuomenės interesas reikalauja visuotinai pripažinti tokio turinio sandorius negaliojančiais, nesiejant jų su konkrečiomis šalimis ar konkrečia situacija. Sandorio pripažinimas negaliojančiu ar niekiniu be pakankamo teisinio pagrindo prieštarautų stabilumo tikslo siekimui. Atsiradusius civilinius teisinius santykius galima griauti tik tada, kai yra neabejotinai įrodyta, kad tie santykiai susiklostė pažeidžiant imperatyvias teisės normas, o tai lėmė viešojo ar privataus intereso, ginamo tų imperatyvių teisės normų, pažeidimą. Tokios pozicijos laikomasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-905/2000). Vertinant sandorį kaip niekinį pagal CK 1.80 straipsnį (1964 m. CK 47 str.) turi būti įrodytas toks įstatymo reikalavimo pažeidimas, kad būtų neginčijamai aišku, jog yra pažeista imperatyvi įstatymo nuostata, o jos pažeidimas lemtų viešojo ar privataus intereso pažeidimą. Pripažįstant sandorį negaliojančiu pagal nurodytą straipsnį, būtina nurodyti ne tik šį straipsnį, bet ir konkrečią imperatyvią įstatymo normą, kuriai sandoris prieštarauja. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad šalims sudarant 2001 m. balandžio 11 d. sutartį buvo pažeista imperatyvi CK 6.158 straipsnio 1 dalies norma. Šioje teisės normoje nustatyta, kad kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai. Taigi iš CK 6.158 straipsnio 1 dalies turinio matyti, kad nors ir yra imperatyvi įstatymo norma, tačiau byloje neįrodytas šalių nesąžiningumas. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovo prašymą pripažinti ginčijamą sutartį niekine kaip prieštaraujančią imperatyviai įstatymo normai (CK 1.80 str., 1964 m. CK 47 str.).
Pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalį, viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, o pagal ieškiniu ginčijamo sandorio sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 48 straipsnio 1 dalį, negalioja sandoris, sudarytas turint žinomai priešingą visuomenės interesams tikslą. Nagrinėjant civilines bylas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal CK 1.81 straipsnį (1964 m. CK 48 str.), labai svarbią reikšmę turi sutarties šalių ketinimai. Pagal CK 1.81 straipsnio prasmę, turi būti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo nukreiptas į tikslo, priešingo viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekimą. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo (CPK 178 str.).
Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas dirbo AB ,,Kuro aparatūra“. Atsakovas AB ,,Kuro aparatūra“ ieškovui 2001 m. balandžio 11 d. buvo skolingas 17 319,11 Lt darbo užmokesčio (civ. byla Nr. 2-68-44/2007, b. l. 7, 23). 2001 m. AB ,,Kuro aparatūra“ patalpose buvo iškabinti skelbimai, kuriuose nurodyta, kad darbuotojai galės gauti 60 proc. darbo užmokesčio iš karto, jei iki nustatyto termino pasirašys sutartį su UAB ,,Vilkaga“, vėliau galimybė gauti dalį darbo užmokesčio mažės (civ. byla Nr. 2-68-44/2007, b. l. 112, 113). Ieškovas 2001 m. balandžio 11 d. pasirašė pareiškimą, prašydamas išmokėti jam 60 proc. darbo užmokesčio. Tą pačią dieną ieškovas ir atsakovai pasirašė sutartį Nr. 308, kuria susitarė, kad atsakovas UAB ,,Vilkaga“ per 30 darbo dienų sumokės ieškovui dalį atsakovo AB ,,Kuro aparatūra“ nesumokėto darbo užmokesčio, t. y. 10 391,46 Lt, o likusios nesumokėto darbo užmokesčio dalies, t. y. 6 927,65 Lt, ieškovas atsisako reikalauti iš atsakovo AB ,,Kuro aparatūra“ (civ. byla Nr. 2-68-44/2007, b. l. 18, 19). Taigi iš šių aplinkybių matyti, kad šalys sudarė skolos perkėlimo sutartį, sutinkant kreditoriui (ieškovui) (CK 6.116 str.).
Teismų praktikoje susiformavusi taisyklė, kad teismas ex officio sandorį gali pripažinti negaliojančiu tik tada, kai yra akivaizdus, t. y. nekeliantis jokių abejonių, jo negaliojimo pagrindas ir jokių papildomų įrodymų rinkti nereikia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-663/2005). Teisėjų kolegija, ištyrusi byloje esančius įrodymus, tokio pagrindo nenustatė. Kadangi ieškovas nenurodė ir nepateikė teismui jokių įrodymų, kad 2001 m. balandžio 11 d. sutartis, pasirašyta tarp jo, AB „Kuro aparatūra“ ir UAB „Vilkaga“, yra negaliojanti pagal CK 1.81 straipsnio (1964 m. CK 48 str.) nuostatas, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atmesti ir šį ieškovo reikalavimą.
Dėl nurodytų aplinkybių atmestinas ir apeliacinio skundo argumentas, kad, vadovaudamasis CK 6.225 straipsnio 3 dalimi ir siekdamas apginti sąžiningos sutarties šalies interesus, teismas turėjo pripažinti ginčijamą sutartį negaliojančia.
Ieškovas 2001 m. balandžio 11 d. sutarties, pasirašytos tarp jo, AB „Kuro aparatūra“ ir UAB „Vilkaga“, neteisėtumą motyvuoja ir tuo, kad AB ,,Kuro aparatūra“ ilgą laiką nemokėjo darbo užmokesčio, ieškovui trūko pinigų, dėl susidariusių sunkių aplinkybių jis buvo priverstas sudaryti ginčijamą sutartį, kuri neatitiko jo valios, ieškovui nebuvo žinoma tikroji atsakovo AB ,,Kuro aparatūra“ finansinė padėtis.
Teisminėje bylų dėl sandorių, turinčių valios trūkumų, nagrinėjimo praktikoje laikomasi nuostatos, kad esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir interesais, o prieš atlikdamas bet kokį veiksmą – apsvarstyti ir įvertinti galimus to veiksmo teisinius padarinius. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis), t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesį būtina vertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumas reikalauja, jog asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą pasikonsultuotų su teisininku arba apskritai susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, o veikdamas tokiu būdu jis pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Prieš sudarydamas sandorį kiekvienas asmuo turi patikrinti, kokių pareigų jis įgis sandorio pagrindu ar kokias teises jis praras. Todėl teisių ir pareigų, atsirandančių sandorio pagrindu, klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu tas klaidingas įsivaizdavimas įvyko dėl pačios sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Šalies elgesys gali būti kvalifikuojamas kaip esminis suklydimas tik tuo atveju, jeigu analogiškomis aplinkybėmis apdairus ir atidus žmogus būtų sudaręs sandorį tokiomis pat sąlygomis, kaip ir suklydusi šalis. Be to, vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies, teigiančios, jog ji suklydo, amžių, išsimokslinimą, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes. Suklydimo faktą galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių jį sudarius. Tai, ar asmuo suklydo, ar ne, turi būti vertinama pagal sandorio sudarymo metu egzistavusią faktinę situaciją, o ne pagal tą, kuri yra praėjus tam tikram laikui po sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-974/2000, Nr. 3K-3-745/2001, Nr. 3K-3-1325/2001, Nr. 3K-3-514/2005).
Iš byloje esančio pareiškimo, kurį pasirašė ieškovas ir kurio pagrindu buvo sudaryta ginčijama sutartis, matyti, kad ieškovas, prašydamas išmokėti 60 proc. jam priklausančio gauti darbo užmokesčio (10 391,46 Lt), aiškiai nurodė, jog likusios susidariusios darbo užmokesčio sumos, t. y. 6 927,65 Lt, atsisako (civilinė byla Nr. 2-68-44/2007, b. l. 18). Trišale sutartimi buvo nustatyta, kad UAB „Vilkaga“ įsipareigoja apmokėti ieškovui įmonės „Kuro aparatūra“ darbo užmokesčio įsiskolinimą, lygų 10 391,46 Lt (sutarties 2 p.), o ieškovas atsisako reikalauti iš AB „Kuro aparatūra“ likusios darbo užmokesčio sumos, t. y. 6 927,65 Lt (sutarties 3 p.). Taigi, tiek minėtame pareiškime, tiek trišalėje sutartyje aiškiai nurodyta, kad ieškovas atsisako dalies darbo užmokesčio. Ieškovas, be abejonės, turėjo ir galėjo suvokti šias sutarties nuostatas bei joje įrašytų sąlygų pasekmes. Be to, ginčijamoje sutartyje buvo nustatyta, kad sutartis netenka galios, jeigu UAB ,,Vilkaga“ per 30 darbo dienų nuo jos sudarymo neapmokės ieškovui nuodytos sumos (sutarties 4 p.). Bylos duomenimis, UAB „Vilkaga“ 2001 m. gegužės 14 d. mokėjimo pavedimu Nr. 401 į ieškovo nurodytą sąskaitą, esančią AB Vilniaus banke, pervedė 10 391,46 Lt (civ. byla Nr. 2-68-44/2007). Ieškovas šį prievolės įvykdymą priėmė, pretenzijų dėl to nereiškė. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo kreipimasis į teismą dėl sutarties pripažinimo negaliojančia praėjus ilgam laiko tarpui (ieškinys teismui paduotas 2006 m. rugsėjo 4 d.) yra pagrindas daryti išvadą, jog pareiškimo ir ginčijamos sutarties sąlygas ieškovas suvokė teisingai, nes sutarties įvykdymą iš įmonės „Vilkaga“ jis priėmė, likusios sutartimi atsisakytos pinigų sumos iš atsakovų nereikalavo. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijamos sutarties esmė, jos turinys tuo metu atitiko ieškovo valią, jo apsisprendimą dėl darbo užmokesčio skolos atgavimo būdo, masto ir sąlygų. Ieškovo pasirinkimas greitai gauti dalį neišmokėto darbo užmokesčio, negu neapibrėžtą laikotarpį laukti tikintis viso darbo užmokesčio gavimo, tuo metu atitiko šio asmens interesus. Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, sprendžia, kad ginčijama sutartis sudaryta ieškovui iš esmės nesuklydus ir jo nesuklaidinus, nes neturi jo valios trūkumų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino ginčijamos sutarties ar jos dalies negaliojančia CK 1.90 straipsnio (1964 m. CK 56 str.) pagrindu.
Pagal CK 1.91 straipsnį (1964 m. CK 57 str.), sandoris gali būti nuginčytas tik įrodžius, kad to sandorio sudarymo metu vienos iš šalių valia formavosi nenormaliomis sąlygomis, kurias galėjo sukelti itin bloga materialinė padėtis, aiški ekonominė priklausomybė nuo kitos sandorio šalies ir pan. Tam, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu šioje normoje nustatytu sandorių negaliojimo pagrindu, būtina nustatyti, kad sandorio sudarymo metu buvo susiklosčiusi ypatingai bloga jį ginčijančios šalies padėtis, kad šias aplinkybes žinojo kita sandorio šalis ir jomis pasinaudojo, kad sandoris buvo sudarytas labai sunkiomis ir aiškiai nenaudingomis sandorį ginčijančiai šaliai sąlygomis. Byloje nėra duomenų, jog ginčijamo sandorio sudarymą lėmė susiklosčiusi tuo metu itin sunki ieškovo turtinė padėtis. Ieškovas nepateikė jokių savo šeiminę ir turtinę padėtį (darbo užmokestis, kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, indėliai, vertybiniai popieriai ir pan.) liudijančių įrodymų, kurie patvirtintų jo materialinę padėtį buvus itin sunką (CPK 178 str.). Ieškovo nurodyta aplinkybė, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu jo žmona sunkiai sirgo, buvo antros grupės invalidė (b. l. 39), neįrodo ieškovo materialinę padėtį buvus sunkią. Įvertindama nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas neįrodė, jog susidėjusios sunkios aplinkybės buvo tokio pobūdžio, jog, neturėdamas jokios kitos išeities, ieškovas buvęs priverstas sudaryti aiškiai nenaudingą sau sandorį. Taip pat ieškovas neįrodė, jog sandorio sąlygos buvo ieškovui pernelyg sunkios, byloje nėra jokių duomenų, kad šias aplinkybes žinojo atsakovai ir tuo nesąžiningai pasinaudojo, sudarydami ginčijamą sandorį. Todėl pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu pagal CK 1.91 straipsnį (1964 m. CK 57 str.) pirmosios instancijos teismas neturėjo pakankamo pagrindo.
Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas turėjo vadovautis teisės normomis, reglamentuojančiomis ginčų, kylančių iš darbo santykių, nagrinėjimo tvarką. Kaip minėta, ieškovas 2001 m. balandžio 11 d. sudarė sutartį ne tik su savo darbdaviu – AB ,,Kuro aparatūra“, bet ir su trečiuoju asmeniu – UAB ,,Vilkaga“, perėmusiu iš AB ,,Kuro aparatūra“ skolą ieškovui. Todėl tai savo esme yra ne darbo sutartis (CK 6.116 str.). Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad ieškovo su UAB ,,Vilkaga“ nesieja ir niekada nesiejo jokie darbiniai santykiai, skolą perėmusi įmonė nėra atsakinga už ieškovo ir jo darbdavio darbinius santykius. UAB ,,Vilkaga“ po skolos perkėlimo sutarties sudarymo atsiskaitė su ieškovu visiškai, todėl laikytina, kad ji savo prievolę pagal ginčo sutartį įvykdė. Šiuos šalių santykius reglamentuoja civilinių, o ne darbo teisinių santykių normos.
Atmestinas ir apeliacinio skundo argumentas, kad, vadovaudamasis CK 6.225 straipsnio 3 dalimi ir siekdamas apginti sąžiningos sutarties šalies interesus, teismas turėjo pripažinti ginčijamą sutartį negaliojančia. Ieškovas šalies (šiuo atveju AB ,,Kuro aparatūra“) nesąžiningumą sieja su jos pasinaudojimu stipresniosios šalies teisėmis. Tačiau tokios aplinkybės byloje nėra įrodytos.
Kaip minėta, ginčo sutartis vertintina kaip skolos perkėlimo, o ne darbo sutartis. Nutartyje aptartais motyvais darytina išvada, kad sutarties sudarymas visiškai atitiko ieškovo valią, todėl pripažinti sutarties šalį AB ,,Kuro aparatūra“ nesąžininga šalimi ieškovo atžvilgiu nėra jokio pagrindo.
Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nepakankamai motyvavo skundžiamą sprendimą. Pirmosios instancijos teismo išvados yra pakankamai argumentuotos, įrodymai įvertinti visapusiškai ir objektyviai, teisės normos išaiškintos ir taikytos tinkamai.
Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytomis aplinkybėmis bei motyvais, konstatuoja, kad naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.