Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės–Balynienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Rudzinsko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės kredito unijos ,,Vilniaus kreditas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2149-232/16 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „AJD Capital“ ieškinį atsakovei kredito unijai „Vilniaus kreditas“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė UAB „AJD Capital“ 2015-06-17 kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė iš atsakovės KU „Vilniaus kreditas“ priteisti 188 075,91 Eur skolą, 8,05 proc. nuo laiku neįvykdytos prievolės sumos dydžio palūkanas už laikotarpį nuo 2015-03-05 iki ieškinio pateikimo teismui dienos, sudarančias 3 162,13 Eur, 8,05 proc. palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo, išlaidas, patirtas išieškant nuostolius ne teismo tvarka, ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2013-01-02 su atsakove sudarė konsultavimo ir investavimo rekomendacijų (investicinių paslaugų) teikimo sutartį Nr. 16, vertybinių popierių pavedimų priėmimo ir perdavimo (investicinių paslaugų teikimo) sutartį Nr. 16 ir pavedimo sutartį Nr. 16 (toliau – sutartys). Ieškovė pagal šias sutartis teikė atsakovei paslaugas, už kurias atsakovė sumokėjo 335 652,34 Eur. Kadangi atsakovė 2015-03-04 raštu informavo apie sutarčių nutraukimą, ieškovė pateikė atsakovei PVM sąskaitą faktūrą 182 049,17 Eur dydžio mokesčiui už suteiktas paslaugas sumokėti. Atsakovė ją apmokėti atsisakė, nors niekada neginčijo ir neginčija nei pačių sutarčių, nei atskirų jų nuostatų, taip pat neginčija ir PVM sąskaitos faktūros Nr. 0000404 išrašymo ar jos pateikimo pagrįstumo. Be to, atsakovė neginčijo ir savo pareigos ją apmokėti, pranešusi tik apie prievolės vykdymo sustabdymą, taip pat neprašė iš ieškovės ir jokios papildomos informacijos dėl sėkmės mokesčio apskaičiavimo tvarkos ir sąlygų. Nėra duomenų ir apie tai, kad sutarčių vykdymas galėtų būti žalingas atsakovei ar jos nariams, ir net ir tuo atveju, jei nenaudingumas būtų nustatytas, tai nebūtų vienašališko atsisakymo vykdyti prievolę teisėtas pagrindas. Atsakovė KU „Vilniaus kreditas“2015-07-07 pateikė priešieškinį, kuriame prašė ieškovės UAB „AJD Capital“ ieškinį dalyje dėl 184 209,76 Eur skolos ir 3 067,68 Eur palūkanų atmesti, o priešieškinį tenkinti ir priteisti iš ieškovės UAB „AJD Capital“ atsakovei KU „Vilniaus kreditas“ 332 907,51 Eur nuostolių atlyginimą, 6 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal sutartį, kuria ieškovė grindžia ieškinio reikalavimus, atsakovė be pagrindo sumokėjo ieškovei ir ieškovė nepagrįstai praturtėjo atsakovės sąskaita 332 907,51 EUR suma, kurią ieškovė privalo atsakovei grąžinti. Už sutarties 1.1 punkte numatytų paslaugų teikimą, kai dėl ieškovės suteiktų paslaugų atsakovė gauna išskirtinę papildomą naudą, šalys susitarė mokėti sėkmės mokestį. Atsakovės teigimu, ieškovė klaidingai sėkmės mokestį skaičiavo ir nuo tų parduotų finansinių priemonių, kurios pelningai parduotos ne dėl ieškovės suteiktų paslaugų. Tuo atveju, kai pardavus finansines priemones kaip pelnas yra gaunamos tik palūkanos, kurios yra neišvengiamai gaunamos visais atvejais, pardavimas negali būti laikomas pelningu pardavimu, už kurį gali būti skaičiuojamas sėkmės mokestis. Ieškovė turėjo teisę gauti sėkmės mokestį tik atsakovei gavus papildomą, o ne natūralų arba neišvengiamą pelną iš finansinių priemonių pardavimo. Kitoks sutarties aiškinimas prieštarauja sėkmės mokesčio esmei. PVM sąskaitoje faktūroje Nr.0000404 nurodomas sėkmės mokestis paskaičiuotas nuo tariamai gautino pelno, kuris būtų gautas, jei finansinės priemonės būtų parduodamos. Šioje sąskaitoje nurodytos finansinės priemonės realiai nėra parduotos ir atsakovė jokio pelno už jų pardavimą nėra gavusi.

Vilniaus apygardos teismas 2016-01-28 sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė: priteisė ieškovei UAB „AJD Capital“ iš atsakovės KU „Vilniau kreditas“ 188 075,91 Eur skolą, 3 162,13 Eur palūkanas iki kreipimosi į teismą dienos, 8,05 proc. palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 3 539,25 Eur bylinėjimosi išlaidų už teisines paslaugas ir 2 303 Eur sumokėto žyminio mokesčio. Teismas, įvertinęs konsultavimo ir investavimo rekomendacijų (investicinių paslaugų) teikimo sutarties nuostatas (3.1.1.p. – 3.1.7. p.), konstatavo, jog sutartyje numatytos ir ieškovo teiktos paslaugos apima ne vien konsultacijas bei rekomendacijas, bet ir platesnį paslaugų spektrą. Taip pat pažymėjo, jog sutartis sudaryta tarp kliento profesionalaus investuotojo ir finansų maklerio įmonės dėl viso atsakovei priklausančių investicinių priemonių portfelio ir netgi piniginių lėšų valdymo. Įvertinęs sutarties nuostatas, reglamentuojančias atsiskaitymą už paslaugas, teismas padarė išvadą, kad kas mėnesį mokamas konsultavimo mokestis priklausė nuo šalių iniciatyvos ieškant klientų. Pagal sutarties priedo Nr. 1 3 punktą numatytas 15 proc. sėkmės mokestis skaičiuojamas pelningai pardavus finansines priemones nuo skirtumo tarp gautos ir investuotos įsigyjant finansines priemones sumos. Jeigu šis skirtumas yra neigiamas, sėkmės mokestis nemokamas ir kito pelningo pardavimo atveju sėkmės mokestis mažinamas neigiamu ankstesnio pardavimo mokesčio dydžiu. Teismas sprendė, kad sėkmės mokestis tiesiogiai priklausė nuo teikiamų konsultacijų efektyvumo, be to, per šį mokestį ieškovė yra prisiėmusi verslo riziką, nes neigiamos konsultacijų pasekmės per šį mokestį tiesiogiai atsiliepia ieškovės gaunamai naudai. Teismas pripažino, kad sudarydamos ginčo sutartis šalys veikė kaip lygiaverčiai partneriai, pelno siekiantys teisinių santykių subjektai, profesionalai. Sutarties 2.3 punkte buvo numatyta, kad atsakovei priimtina profesionalaus investuotojo kategorija. Šiame kontekste sutartimi suderėtas mokestis yra šalių derybų rezultatas. Sutarties sąlygos nenumatė, jog sėkmės mokestis turėtų būti mokamas tik kokiais nors išskirtiniais atvejais, kaip tvirtina atsakovė, juo labiau kad sutartyje nevartojamos sąvokos papildomas pelnas, papildoma ar išskirtinė sėkmė. Byloje nėra ir tokių duomenų, kad atsakovė būtų pasinaudojusi sutarties 6.7 punkte numatyta paprasta ir lanksčia galimybe keisti sutarties sąlygas, prašydama mažinti sėkmės mokestį. Sutartyje buvo numatyta ir itin paprasta jos nutraukimo tvarka (t. y. įspėjus kitą šalį vos prieš 5 dienas), suteikianti jos šalims galimybę operatyviai ginti savo interesus, jei sutartis joms pasirodytų nenaudinga, kuo atsakovė ir pasinaudojo. Teismo vertinimu, Lietuvos banko Priežiūros tarnybos riziką ribojančios priežiūros departamento tikslinio inspektavimo 2014-11-17 ataskaitoje, kuria remiasi atsakovė, nepateikti tikslūs skaičiai apie vertybinių popierių atpirkimą tą pačią dieną. Teismas nesutiko su banko išvada, kad pagal sutartį visa rizika, susijusi su vertybiniais popieriais, atitenka tik kredito unijai, o ieškovei tik sėkmės mokestis, priešingai, sutartyje numatyta, jog sėkmės mokestis nuostolingo vertybinių popierių pardavimo atveju turėjo būti mažinamas nuostolių procentine verte.Teismas nesutiko su atsakovės pozicija, kad ieškovės reikalaujama sumokėti 181 379, 03 Eur sėkmės mokesčio suma pagal sąskaitą faktūrą Nr. 0000404 yra apskaičiuota nuo tariamai gautino pelno, jei finansinės priemonės būtų parduotos, t.y. reikalaujama sumokėti už paslaugas, kurios nebuvo suteiktos. Sutarties 5.3. punkte susitarta, kad sutarties nutraukimo data yra prilyginama ataskaitinio laikotarpio pabaigai. Klientas (t. y. atsakovė) įsipareigoja atsiskaityti įmonei (t. y. ieškovei) už suteiktas paslaugas iki sutarties nutraukimo momento vadovaujantis sutarties 4 skyriaus nuostatomis.

Ieškovė KU „Vilniaus kreditas“ apeliaciniame skunde prašo: 1) įtraukti į šią bylą Lietuvos banką kaip išvadą teikiančią valstybės instituciją bei nustatyti Lietuvos bankui pareigą pateikti išvadą dėl sėkmės mokesčio skaičiavimo pagrįstumo / nepagrįstumo; 2) pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016-01-28 sprendimą: ieškovės UAB „AJD Capital“ ieškinį dalyje dėl 184 209,76 Eur skolos ir 3 067,68 Eur palūkanų priteisimo atmesti; atsakovės kredito unijos „Vilniaus kreditas“ priešieškinį patenkinti – priteisti iš ieškovės UAB „AJD Capital“ atsakovės Kredito unijos „Vilniaus kreditas“ naudai 332 907,51 Eur, 6 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:Sėkmės mokestis buvo mokamas be pagrindo. Lietuvos bankas 2014-11-17 inspektavimo ataskaitoje nurodė, kad sėkmės mokesčio taikymo tikslingumas nesuprantamas, nes bendrovei (t. y. ieškovei) už investicinius patarimus yra mokamas mėnesinis mokestis, o sudaryta investicinių paslaugų sutartis naudinga tik konsultavimo paslaugas teikiančiai bendrovei. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad sėkmės mokestis siejamas vien su pelningu vertybinių popierių pardavimu, nevertinant kitų aplinkybių (tarp jų ir ieškovės indėlio). Aiškinant sutartį privaloma nustatyti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir įvertinti ne vien rašytinį sutarties tekstą, tačiau pirmosios instancijos teismas tikrųjų šalies ketinimų, sėkmės mokesčio esmės ir tikslo neanalizavo. Vien už konsultavimo paslaugas mokėtas fiksuotas mokestis, kurio atsakovė neginčija, buvo pakankamai didelis. Atsakovės pelno didžiąją dalį sudarė pelnas iš operacijų Vyriausybės vertybiniais popieriais, kurių pelningumui tarpininkų veiksmai neturi jokios įtakos. Įvertinus šią aplinkybę, akivaizdu, kad atsakovė pelną gavo ne dėl ieškovės indėlio, o dėl susiklosčiusių aplinkybių rinkose, kurioms ieškovė neturėjo jokios įtakos.Ieškovė sėkmės mokestį skaičiavo visais atvejais, nors sėkmės mokestis galėjo būti skaičiuojamas tik nuo tų vertybinių popierių pardavimo pelno, kuriuos rekomendavo įsigyti ieškovė, ir tik tuomet, kai jie buvo įsigyti dėl šių rekomendacijų. Atsakovės įsitikinimu, ieškovei nepagrįstai buvo sumokėta 332 907,51 Eur, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino priešieškinio reikalavimų.Ieškovė reikalauja sumokėti 181 379,03 Eur sėkmės mokestį, nors ieškovės ataskaitoje nurodytos priemonės realiai nebuvo parduotos, o atsakovė pelno negavo. Pirmosios instancijos teismo nepagrįstai vertino, kad sutarties nutraukimas suteikia teisę reikalauti mokėjimo už tas paslaugas, kurios nebuvo suteiktos. Reikalavimas sumokėti sėkmės mokestį prieštarauja sėkmės mokesčio esmei ir tikslui, neatitinka teisingumo ir protingumo, sąžiningumo principų. Kredito įstaigų veikslo priežiūrą vykdo Lietuvos bankas, o įvertinus tai, kad teismas neturi specialių žinių, reikalingų išsiaiškinti šiai bylai esminius klausimus, susijusius su sėkmės mokesčiu, yra tikslinga, kad išvadą dėl sėkmės mokesčio skaičiavimo pagrįstumo pateiktų Lietuvos bankas.Ieškovė UAB „AJD Capital“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo: 1) apeliacinį skundą atmesti; 2) atmesti prašymą įtraukti į bylą Lietuvos banką ir nustatyti Lietuvos bankui pareigą pateikti išvadą dėl sėkmės mokesčio skaičiavimo pagrįstumo / nepagrįstumo; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie atsikirtimai:Atsakovė nepagrįstai nurodo, kad sėkmės mokestis ieškovei turėjo būti mokamas tik už tas pelningai parduotas finansines priemones, kurias rekomendavo įsigyti ieškovė. Sutarties priedo Nr. 1 (ir vėlesnėse - 3, 4 ir 5 versijose) sąlygose nėra susitarimo dėl šio mokesčio mokėjimo tik už ieškovės rekomenduotas įsigyti priemones. Priešingai, įvertinus visas šalių sulygtas sąlygas, spręstina, jog šalys susitarė neatsižvelgti į tai, kokiomis aplinkybėmis parduodamos finansinės priemonės atsirado apelianto nuosavybėje, o vertinti tik jų pardavimo absoliutų rezultatą bei sėkmės mokestį skaičiuoti pagal šį rezultatą. Šalys sulygo, kad 15 proc. sėkmės mokestis mokamas už pelningai parduotas finansines priemones (sutarties priedas Nr. 1, 3.1 p.), tačiau priemonių pardavimo pelningumas ir nuostolingumas yra siejamas ne su kokia nors sutartimi neapibrėžta atsakovės gaunama nauda arba ypatingu ieškovės veikimu, o tik su aiškiais objektyviais kriterijais, nurodytais sutarties priede Nr. 1, t. y. vertinamas tik absoliutus skirtumas tarp visos bendros konkrečių priemonių įsigijimo išlaidų sumos ir tarp visos šių priemonių turėjimo (gautų palūkanų) ir pardavimo pajamų sumos. Vertinant tikruosius šalių ketinimus būtina atsižvelgti į jų elgesio praktiką po sutarties sudarymo bei įvertinti tai, kad atsakovė yra pelno siekiantis verslo subjektas – profesionalas. Atsakovė nuo 2013-01-02 iki 2015-03-04 niekada nereiškė pretenzijų dėl sėkmės mokesčio apskaičiavimo sąlygų bei tvarkos, dar daugiau, net ir bylos nagrinėjimo metu nebuvo keliamas nurodytų sutarties nuostatų teisėtumo klausimas. Atsakovė, iškėlusi klausimą dėl mokamo sėkmės mokesčio dydžio, nereiškė jokių pageidavimų bei nesiėmė priemonių, kad ateityje sėkmės mokestis būtų skaičiuojamas tik nuo tų operacijų, kai parduotos finansinės priemonės buvo įgytos pagal ieškovės rekomendacijas. Be to, net ir po Lietuvos banko 2014-11-17 ataskaitos atsakovė sutartį vykdė bei apmokėjo visas ieškovės pateiktas sąskaitas sėkmės mokesčiui sumokėti, išskyrus po sutarties nutraukimo išrašytą sąskaitą. Atsakovės reikalaujamas taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutas galėtų būti taikomas tik tuomet, jei būtų nustatyta, kad konkretaus mokėjimo atlikimui nėra jokio teisinio pagrindo (nepriklausomai nuo to, ar ginčo šalys turėjo sutartinius įsipareigojimus). Tačiau nagrinėjamu atveju atsakovė atlikdavo mokėjimus, kuriuos pagal sutartį turėjo atlikti ir suvokė, kad turi atlikti. Atsakovė neginčija sutarties 5.3. punkto nuostatos, pagal kurią atsakovė įsipareigojo atsiskaityti už jai suteiktas paslaugas iki sutarties nutraukimo momento vadovaujantis sutarties 4 skyriaus nuostatomis. Sutarties priedo Nr. 1 3.1.3 punkte nustatyta, kad sutarties nutraukimas kartu reiškia ir visų finansinių priemonių pardavimą paskutinę sutarties galiojimo dieną, o sėkmės mokestis skaičiuojamas pagal šios sutarties priedo nuostatas. Reikalaujamą sėkmės mokestį ieškovė apskaičiavo pagal aiškias bei detalias sutartyje apibrėžtas sąlygas.Reikalavimas įtraukti Lietuvos banką į bylą, kad būtų atsakytas klausimas dėl sėkmės mokesčio pagrįstumo / nepagrįstumo, iš esmės reiškia prašymą pavesti Lietuvos bankui išspręsti teisės klausimą, kas yra tik teismo prerogatyva. Be to, Lietuvos bankas gali įvertinti tik procedūrinių taisyklių laikymąsi, sudarant ekonominius sandorius, tačiau negali spręsti sandorių ekonominio pagrįstumo bei teisės klausimų. Pagal Kredito unijų įstatymo 58 straipsnio nuostatas, nurodymus bankas gali teikti tuomet, kai nustato teisės aktų pažeidimus ar kredito unijos veiklos trūkumus arba nustatęs, kad kredito unijos veikla kelia grėsmę kredito unijos veiklos stabilumui ir patikimumui. Atsakovė per vėlai reiškia prašymą dėl Lietuvos banko įtraukimo į procesą bei galimai siekia bylos vilkinimo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniame skunde keliamas konsultavimo ir investavimo rekomendacijų teikimo paslaugų sutarties nuostatų netinkamo aiškinimo klausimas, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į konkrečius apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, šiuo aspektu ir pasisako. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tarp šalių buvo sudaryta konsultavimo ir investavimo rekomendacijų (investicinių paslaugų) teikimo sutartis Nr. 16, kuria šalys sutarė dėl investavimo konsultacijų ir investavimo rekomendacijų kliento asmeninio finansinio turto investavimo klausimais teikimo (sutarties 1.1 p.) Taip pat 2013-01-02 buvo pasirašytas šios sutarties priedas Nr. 1, vėliau naujos šio priedo redakcijos. Iki sutarties nutraukimo galiojusioje redakcijoje (priedas Nr. 5) sėkmės mokestis priklausė nuo kliento (apeliantės) investicinio portfelio dydžio, o kiti parametrai liko nepakitę. Šalys 2013-01-02 buvo sudariusios ir vertybinių popierių pavedimų priėmimo ir perdavimo (investicinių paslaugų teikimo) sutartį Nr.16. Pagal šios sutarties 2 punktą įmonė (ieškovė) įsipareigojo teikti paslaugas klientui (atsakovei), priimant ir perduodant įmonės paruoštus ir kliento patvirtintus pavedimus finansinėms įstaigoms: valstybėje narėje licencijuotoms finansų maklerio įmonėms, kredito įstaigoms; trečiosiose šalyse įsteigtiems finansų maklerių įmonių ir kredito įstaigų filialams, kuriems taikomi ne mažesni reikalavimai nei ES teisės aktuose nustatytieji; kolektyvinio investavimo subjektams nekintamo kapitalo investicinėms bendrovėms.Šalys 2013-01-02 taip pat buvo sudarę pavedimo sutartį Nr. 16, kuria apeliantė (sutartyje vadinama įgaliotoju) įgaliojo ieškovę (sutartyje vadinamą įgaliotiniu) atlikti veiksmus, numatytus kitose dvejose sutartyse.Visos sutartys nutrauktos apeliantės iniciatyva 2015-03-04 pranešimu, pareikalaujant iš ieškovės grąžinti viską, ką ji buvo gavusi vykdant šias sutartis.

Dėl prašymo įtraukti į civilinę bylą išvadą duodančią instituciją

Apeliaciniame skunde pareikštas prašymas įtraukti dalyvauti šioje byloje Lietuvos banką negali būti patenkintas. CPK 49 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių institucijos įstatymų numatytais atvejais gali būti teismo įtraukiamos proceso dalyviais arba įstoti į procesą savo iniciatyva, kad duotų išvadą byloje, siekiant įvykdyti jiems pavestas pareigas, jeigu tai yra susiję su viešojo intereso gynimu. Viena vertus, apeliantė aplinkybės, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja viešojo intereso gynimo poreikis, neįrodinėjo ir tokio intereso neidentifikavo, o Lietuvos bankas iniciatyvos dalyvauti byloje taip pat neišreiškė. Kita vertus, atsižvelgiant į CPK 50 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatytos institucijų teisės (teisė susipažinti su bylos medžiaga, duoti paaiškinimus, teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, pateikti prašymus), turinį akivaizdu, jog prašymas įtraukti į bylą Lietuvos banką, kaip išvadą duodančią instituciją, turėjo būti pareikštas būtent pirmosios instancijos teisme, suteikiant tiek šiai institucijai, tiek šalims teisę teikti įrodymus bei paaiškinimus / atsikirtimus dėl institucijos išvados. Apeliantė neįvardijo jokių priežasčių, sukliudžiusių tokį prašymą pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijose teisme. Pažymėtina, kad apeliacinis procesas nėra ginčo pakartotinis nagrinėjimas iš pradžių, jis skirtas patikrinti pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumą bei teisėtumą. CPK 306 straipsnio 2 dalyje bei 312 straipsnyje įtvirtinti draudimai tiek grįsti apeliacinį skundą aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, tiek kelti apeliaciniame skunde reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, taip pat neteikia pagrindo kitokiai teisėjų kolegijos išvadai dėl šio apeliantės prašymo.

Dėl sėkmės mokesčio apskaičiavimo bei mokėjimą reglamentuojančių sutarties nuostatų aiškinimo

Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad sėkmės mokestis siejamas vien su pelningu vertybinių popierių pardavimu, nevertinant kitų aplinkybių. Skundžiamo sprendimo neteisėtumą apeliantė iš esmės grindžia vien teigdama, jog sutarties nuostatos, nustatančios atsiskaitymą už suteiktas paslaugas – sėkmės mokestį, turėjo būti aiškinamos kitaip, t. y. teigia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, nes nevertino tikrųjų šalies ketinimų, sėkmės mokesčio esmės ir tikslo. CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas užtikrina šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Sudarytos sutartys turi būti vykdomos taip, kaip jose nustatyta. Teisėtai sudaryta ir galiojanti, t. y. nenuginčyta ar nepasibaigusi, sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.). Pagal CK 6.200 straipsnio 1 dalį šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai, o pagal to paties straipsnio 2 dalį, vykdydamos sutartį šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis.Tokio teisinio reglamentavimo kontekste sutartys, visų pirma, turi būti vykdomos taip, kaip šalys susitarė. Tarp nagrinėjamos bylos šalių kilo ginčas dėl to, kokiais atvejais pagal sutartį turi būti mokamas sėkmės mokestis ir kokių ieškovės veiksmų (paslaugų) rezultatas atitinka šio mokesčio mokėjimo sąlygas. Pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai aptarė sutartimi sulygtą paslaugų suteikimo bei atsiskaitymo už jas tvarką, nurodė, kad sutarties 4.3 bei 5.3 punktų nuostatos nukreipia į sutarties priedą Nr. 1, kurio 3 punkte išvardintos sėkmės mokesčio apskaičiavimo taisyklės, bei sprendė, kad šiuo konkrečiu atveju apeliantės anksčiau atlikti mokėjimai už ieškovės paslaugas, kuriuos apeliantė siekė susigrąžinti, pareikšdama byloje priešieškinį, buvo atlikti laikantis sutartyje sulygtų sąlygų, todėl iš ieškovės negali būti išreikalauti taikant nepagrįsto praturėjimo ar turto gavimo institutą. Taip pat apeliantei tenka pareiga atlikti ir galutinį atsiskaitymą sutarties nutraukimo atveju pagal joje nurodytas sąlygas. Teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms pritaria. Sutartys turi būti aiškinamos nustatant tikruosius ją sudariusių asmenų ketinimus ir tokia apeliacinio skundo argumentacija iš esmės yra teisinga. Sutarties šalims nesutariant dėl sudarytos sutarties sąlygų turinio, tokios sąlygos aiškinamos pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje, vadovaujantis sąžiningumo bei sisteminio sutarties sąlygų aiškinimo principais. Aiškinant sutarties turinį prioritetas turi būti teikiamas tikrųjų sutarties šalių ketinimų (valios) nustatymui. Kita vertus, tai, kad įstatyme neteikiamas prioritetas pažodiniam sutarties aiškinimui, nereiškia, kad gali būti ignoruojamas sutarties tekstas ir jos sąlygose vartojamų žodžių ar žodžių junginių bendrinė reikšmė. Įstatymu teismas įpareigotas patikrinti, ar pažodinis sutarties tekstas atitinka tikruosius sutarties šalių ketinimus. Teismas turi kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinti šalių valią, išreikštą joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Sutarties sąlygos inter alia (be kita ko) turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, be to, sutarties sąlygų aiškinimas lemia būtinybę atsižvelgti ne vien į jų lingvistinę reikšmę, bet ir į sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, jos vykdymu ar kitokiais šalių atliktais veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai itin reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos A. T. 2014-04-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2014).Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas aiškino sutartį tiek pažodiniu aiškinimo metodu, tiek ir šalių ketinimų bei jų faktinio elgesio metodais, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į šalių santykių faktinį turinį, į paslaugų kompleksiškumą ir platų teikiamų paslaugų net pagal tris sutartis spektrą. Teismas įvertino šių paslaugų specifinį pobūdį bei sritį, kurioje jos buvo teikiamos, įvertino ir abiejų ginčo šalių profesionalumą bei turimus įgūdžius šioje srityje. Taip pat atsižvelgė į visų sutarties nuostatų tarpusavio ryšį, t. y. įvertino sutarties pakeitimo bei nutraukimo nesudėtingą tvarką, kuri neabejotinai yra reikšminga, nustatant sutarties šalių valią (ketinimus), patvirtinanti realiai egzistavusią galimybę ginti savo interesus. Teismas pagrįstai svarbia pripažino ir analizuojamos sutarties vykdymo eigą (šalių elgesį po sutarties sudarymo).Teisėjų kolegija pažymi, jog ypatingą svarbą šiuo atveju turi būtent santykių specifiškumas, t. y. santykiai yra susiklostę tarp specifinės srities profesionalų. Sutiktina su atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyta ieškovės pozicija, jog pati apeliantė, finansinių paslaugų rinkoje teikėja, yra profesionalė, daugiau kaip du metus vykdžiusi sutartį ir nei jos, nei kurių nors atskirų sąlygų nekvestionavusi. Konsultavimo ir investavimo rekomendacijų (investavimo paslaugų) teikimo sutarties Nr. 16 2.3 punkte nurodyta, kad klientui (t. y. apeliantei) yra priimtinas profesionalaus investuotojo apibūdinimas. Taip pat patvirtinama, kad apeliantė atitinka pasirinktą kategoriją ir kad egzistuoja galimybė pakeisti šią kategoriją (sutarties 2.4 p.-2.5. p.). Akivaizdu, kad tiek mokamų sumų dydžio pagrįstumą, tiek sutarties nuostatų teisėtumą apeliantė įvertinti galėjo ir privalėjo, jai galėjo ir turėjo būti suprantami atskirų rūšių sandorių sudarymo ypatumai, jų rizikingumas ar iš sutarties, sudarytos neišsiaiškinus visų abejones keliančių sąlygų, galinčios atsirasti pasekmės.Kaip pagrįstai akcentavo pirmosios instancijos teismas, sutartyje buvo numatyta itin paprasta sutarties nuostatų, įskaitant ir sėkmės mokesčio skaičiavimą, pakeitimo tvarka (sutarties 6.7. punktas), tačiau apeliantė tokių pakeitimų nemėgino inicijuoti. Aplinkybė, kad apeliantė po sutarties sudarymo nesikreipė dėl, jos nuomone, nepagrįsto sėkmės mokesčio skaičiavimo ar jo mokėjimo tvarkos pakeitimo, priešingai, suteiktas paslaugas priėmė ir iš to gavo finansinės naudos, suponuoja išvadą, kad ji neabejotinai suprato prisiimtų atsiskaitymo už paslaugas įsipareigojimų esmę bei juos vykdė. Ir nors po Lietuvos banko pareikštos pozicijos dėl apeliantės veiklos ši ėmė kitaip interpretuoti sėkmės mokesčio skaičiavimą reglamentuojančias sutarties bei jos priedų nuostatas, tai neatleidžia apeliantės nuo pareigos vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.189 str. 1 d.) ir, atitinkamai, neleidžia vertinti, kad ieškovė yra gavusi iš apeliantės piniginių lėšų be teisėto pagrindo (CK 6.237 str. 1 d.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tokią aplinkybę, kad argumentus dėl sėkmės mokesčio apskaičiavimo nepagrįstumo apeliantė iš esmės pateikė tik 2015-03-26 raštu Nr. 15/169, t. y. jau po 2015-03-04 jos pranešimo apie sutarčių nutraukimą. Vadinasi, tik 2015-03-26 apeliantė suformulavo kitokią, nei abiejų ginčo šalių buvo suprantama anksčiau, poziciją dėl konkrečių sutartinių nuostatų aiškinimo, nurodžiusi, kad sėkmės mokestis skaičiuojamas tik nuo tų vertybinių popierių pardavimo pelno, kuriuos rekomendavo įsigyti UAB „AJD Capital“ ir tik tada, kai vertybinis popierius buvo įsigytas dėl šių rekomendacijų. Šiame kontekste aktualūs yra ir ieškovės atsikirtimai, jog net ir po Lietuvos banko 2014-11-17 ataskaitos, kuria apeliantė remiasi savo apeliaciniame skunde, ji sutartį vykdė bei apmokėjo visas ieškovės pateiktas sėkmės mokesčio sąskaitas, išskyrus vienintelę, kuri buvo surašyta jau po ginčo sutarties nutraukimo. Tokios faktinės sutarties vykdymo aplinkybės ir parodo tikrąją šalių valią, buvusią sutarties sudarymo metu, patvirtina šalių susitarimų turinį, o apeliantės pozicijos pasikeitimą ir kitokį sąlygų interpretavimą, labiau tikėtina, lėmė institucijos išvados dėl apeliantės veiklos. Apeliaciniame skunde iš esmės atkartojami argumentai, kuriuos jau įvertino pirmosios instancijos teismas, tačiau nepateikiama argumentų bei įrodymų, kurių pagrindu galėtų būti nustatytas pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl ginčo dalyko nepagrįstumas. Kaip buvo nurodyta pirmiau, sutarties nuostatų aiškinimo rezultatas negali būti nesąžiningas vienai iš šalių. Šiuo atveju abiems šalims veikiant kaip savo srities profesionalams aiškiai apibrėžtų sutarties nuostatų plečiamas aiškinimas reikštų šio principo pažeidimą, juolab kad apeliantė ir neteikė jokių objektyvių duomenų, galinčių pagrįsti buvusią šalių valią skaičiuoti sėkmės mokestį taip, kaip ji interpretuoja dabar (t. y. tik dėl tų finansinių priemonių pardavimo, kurios įgytos ieškovui rekomendavus, kad buvo sutarta tik dėl gautos specifinės naudos apmokestinimo), pavyzdžiui, šalių derybų medžiagos, jų susirašinėjimo ar pan. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui, kuris taip pat yra fakto teismas, apeliantė nepateikė ir tokių įrodymų, kad prieš sudarant sutartį ir / ar jos vykdymo metu jai būtų kilę neaiškumų dėl kurių nors sutarties nuostatų (CPK 12 str., 178 str.). Šioje nutartyje aptartos sutarties vykdymo faktinės aplinkybės tik patvirtina, jog apeliantei sutarties nuostatos buvo aiškios ir ji jas vykdė.Apeliantės skundo argumentus dėl kitokio buvusio susitarimo paneigia taip pat tai, kad konsultavimo paslaugos jai buvo teikiamos ne vien perkant vertybinius popierius, bet ir juos parduodant, todėl akivaizdu, jog konkretaus sandorio pelningumą, nepriklausomai nuo vertybinių popierių įsigijimo laiko, gali nulemti ir jų pardavimo sandorio sudarymo tinkamas momentas bei pardavimo sąlygos, kas taip pat priklauso nuo suteiktų konsultavimo paslaugų kokybės. Todėl šalims galimai ir nebuvo poreikio apibrėžti už kokių vertybinių popierių (pagal jų įsigijimo laiką) pardavimą yra skaičiuojamas sėkmės mokestis. Apeliantė savo skunde taip pat nurodo, kad didžiąją dalį jos pelno sudarė pelnas iš operacijų su Vyriausybės vertybiniais popieriais, kurių pelningumui tarpininkų veiksmai neturi jokios įtakos. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog mokėjimai už paslaugas, susijusias su tam tikromis finansinėmis priemonėmis, sutartyje taip pat nebuvo diferencijuoti, todėl ir pagrindo teigti, kad šiuo konkrečiu atveju turėjo būti atsižvelgiama į valstybės vertybinių popierių specifiką, nėra. Sutartys buvo sudarytos tarp dviejų juridinių asmenų – profesionalų, veikiančių specifinėje rinkoje, kurie ir turi teisę spręsti dėl sudaromų sutarčių naudingumo bei atsiskaitymo sąlygų. Nors apeliantė civilinėje byloje pareiškė priešieškinį, tačiau nei sutarties, nei atskirų jos sąlygų jame neginčijo. Tokiu atveju vien apeliacinio skundo teiginiai, kitaip nei sutarties vykdymo metu aiškinant konkrečias sutartines nuostatas, nėra pakankami paneigti apeliantei iš šio sandorio kylančias prievoles ar sustabdyti jų vykdymą (CK 6.205 str., 6.207 str.). Kredito unijų įstatymo 58 straipsnyje nustatyta, kad priežiūros institucija turi teisę duoti kredito unijai nurodymus, kuriuos kredito unija privalo vykdyti, nustačiusi teisės aktų pažeidimus ar kredito unijos veiklos trūkumus arba nustačiusi, kad kredito unijos veikla kelia grėsmę kredito unijos veiklos stabilumui ir patikimumui (Kredito unijų įstatymo 58 str. 2 d.),t. y.: pašalinti teisės aktų pažeidimus ar kredito unijos veiklos trūkumus; nesudaryti tam tikrų sandorių ar sumažinti tokių sandorių mastą, įskaitant sandorius dėl kredito unijos veiklą papildančių paslaugų pirkimo ar nekilnojamojo turto įsigijimo, arba parduoti ar kitaip perleisti kitiems asmenims turimą nekilnojamąjį turtą ir kt. Ir nors iš Lietuvos banko 2014-11-17 tikslinio inspektavimo ataskaitos duomenų matyti, jog Lietuvos bankas pateikė savo nuomonę dėl galimo sandorių, sudarytų su ieškove, netikslingumo (naudojo konstrukciją „galima teigti“), tačiau ir nekonstatavo esant teisės normų pažeidimų. Įvertinus nurodytą teisinį reglamentavimą, pripažintina, jog net bankui nustačius, kad kredito unija pažeidė teisės normas, ar įpareigojus sumažinti sandorių mąstą toks nurodymas negalėtų turėti įtakos jau susiklosčiusiems teisiniams santykiams, t. y. savaime dar nereikštų, jog sutarties šaliai yra prielaidų nevykdyti galiojančio sandorio pagrindu atsiradusios prievolės. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, susiję su netinkamu nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymu bei nepagrįstu priešieškinio reikalavimų atmetimu, apeliacinės instancijos teismui nenustačius sutarties sąlygų, reglamentuojančių sėkmės mokesčio mokėjimą, netinkamo aiškinimo ar taikymo, tampa teisiškai nereikšmingi. Todėl teisėjų kolegiją dėl jų plačiau nepasisako, pažymėdama, kad pirmiau nurodyti argumentai dėl apeliantės pareigos vykdyti sutartį eliminuoja jos priešieškinio reikalavimo patenkinimo galimybę.

Dėl sėkmės mokesčio mokėjimo nutraukus sutartį

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ir apeliantės skundo teiginius, kuriais kvestionuojama ieškovės reikalavimo teisė į 181 379,03 Eur sėkmės mokestį, tvirtinant, kad ieškovės atskaitoje nurodytos priemonės realiai nebuvo parduotos, o atsakovė pelno negavo. Konsultavimo ir investavimo rekomendacijų (investicinių paslaugų) sutarties Nr. 16 5.3 punkte yra nustatyta, kad sutarties nutraukimo data yra prilyginama ataskaitinio laikotarpio pabaigai. Klientas (t. y. apeliantė) įsipareigoja atsiskaityti įmonei (t. y. ieškovei) už suteiktas paslaugas iki sutarties nutraukimo momento vadovaujantis sutarties 4 skyriaus nuostatomis. Šalys sulygo, kad už paslaugas klientas įmonei sumoka 1 priede nurodytus mokesčius (sutarties 4.3 p.). Priedo Nr. 1 3.1.3 punkte nurodyta, kad sutarties nutraukimo atveju laikoma, jog paskutinę sutarties galiojimo dieną visos finansinės priemonės yra parduodamos, o mokestis skaičiuojamas pagal 3.1.1. ir 3.1.2 punktus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šias sutartines nuostatas, padarė teisingą išvadą, kad nėra reikalaujama sumokėti už nesuteiktas būsimas paslaugas. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su šiuo vertinimu, pažymi, jog sutarties priedo Nr. 1 3.1.3 punkte šalys aiškiai susitarė dėl mokesčio, nutraukus sutartį, skaičiavimo dedamųjų dalių. Vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, aptartomis šios nutarties 22 punkte, bei įvertinus faktą, kad apeliantė sutarties nuostatų, reglamentuojančių atsiskaitymą už paslaugas sutarties nutraukimo atveju, neginčijo, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti tokios nuostatos naudingumu ar jos teisėtumu. Juo labiau sutartis buvo sudaryta dėl specifinių paslaugų teikimo, todėl ir sąlygų specifiškumas gali būti nulemtas būtent šios aplinkybės (t. y. finansinis turtas neabejotinai bus perleistas net ir nutraukus tarp šalių sudarytą paslaugų sutartį). Konstatuotina, kad apeliantė byloje neįrodė, jog sėkmės mokestis jai buvo paskaičiuotas pažeidus konkrečias galiojančias sutarties nuostatas ir pirmosios instancijos teismas jo priteisti iš apeliantės neturėjo. Apibendrindama argumentus teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą, kurio teisėtumo bei pagrįstumo apeliaciniame skunde išvardinti argumentai nepaneigia.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Netenkinus apeliacinio skundo, ieškovei iš apeliantės priteistinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str.). Ieškovė pateikė įrodymus, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, sumokėjo 1 300,75 Eur. Vadovaujantis Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio redakcijos, įsigaliojusios 2015-03-20, 8.11 punktu, ieškovei UAB „AJD Capital“ gali būti kompensuojama 972 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš kredito unijos „Vilniaus kreditas“ (juridinio asmens kodas 302586230), 972 Eur (devynis šimtus septyniasdešimt du eurus) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų uždarajai akcinei bendrovei „AJD Capital“ (juridinio asmens kodas 302505239).

TeisėjaiGoda Ambrasaitė – BalynienėDalia KačinskienėAntanas Rudzinskas