Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Ž. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. B. ieškinį atsakovui Ž. B. dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, bendrosios nuosavybės teisės i turtą pripažinimo, turto padalijimo ir neturtinės žalos atlyginimo, institucija, teikianti išvadą – Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnyba.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pripažinti, kad santuokos nutraukimo metu ieškovei ir atsakovui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso šis turtas: gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, žemės sklypas, esantys (duomenys neskelbtini); automobilis VW GOLF; automobilis VW PASSAT; automobilis VW GOLF; automobilis VW JETTA; Šiaulių banko sąskaitoje esantis 4021,66 USD indėlis. Nustačius, kad ieškovei priklauso 2/3 dalys bendrame turte, o atsakovui – 1/3, padalinti bendrą turtą šia tvarka:

- pripažinti atsakovui asmeninės nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą, 0,066 ha ploto žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini); automobilį VW GOLF; automobilį VW PASSAT; automobilį VW GOLF; automobilį VW JETTA; Šiaulių banko sąskaitoje esantį 4021,66 USD indėlį;

- priteisti iš atsakovo ieškovei 291 495,37 Lt kompensacijos už jos dalį bendrame turte; 30 000 Lt neturtinės žalos už santuokos nutraukimą dėl atsakovo kaltės; palikti esamas pavardes: ieškovei – „B.“, atsakovui – „B.“.

Teismo posėdžio metu ieškovė sutiko, jog būtų priteistas išlaikymas po 400 Lt kiekvienam vaikui.

Nurodė, kad susituokė 1995-04-21; (duomenys neskelbtini) gimė sūnus L., (duomenys neskelbtini) – sūnus R.. Praėjus keliems metams po santuokos ėmė ryškėti atsakovo polinkis smurtauti – konfliktų metu mažamečių vaikų akivaizdoje mušdavo ieškovę, nuo 2004 m. atsakovas buvo neištikimas, palaikydamas intymius santykius su kitomis moterimis; vėliau atsakovas pradėjo mušti ir vaikus. Dėl nurodytų aplinkybių prieš ketverius su puse metų šalių šeimyninis gyvenimas iširo, šalys nebevedė bendro ūkio. 2008-04-17 ir 2008-05-25 atsakovas stipriai sumušė jaunesnį sūnų R.. Nurodė, kad abu vaikus prižiūri, aprūpina juos maistu, drabužiais, organizuoja jų mokymąsi ir laisvalaikį, todėl abiejų vaikų gyvenamoji vieta nustatytina su ieškove; už savo ir vaikų per kelerius metus patirtą smurtą, neištikimybę reikalauja 30 000 Lt kompensacijos. 2002-12-09 atsakovui buvo padovanota namų valda, esanti (duomenys neskelbtini); gyvendami santuokoje rekonstravo namą, pristatydami jame trečią aukštą, iš esmės pertvarkydami pagrindines namo sistemas, pakeisdami vidaus patalpų išsidėstymą, padidindami namo plotą ir atlikdami kitus esminius namo bei aplinkos pakeitimus, todėl pripažintina, kad bendromis sutuoktinių lėšomis ir darbu iš esmės pertvarkyta ir pagerinta atsakovo asmeninės nuosavybės teise įgyta namų valda nuo rekonstrukcijos atlikimo priklauso šalims bendros jungtinės nuosavybės teise. Dalijant bendrą turtą, prašė atsižvelgti į tai, kad, nustačius vaikų gyvenamąją vietą su ieškove, jos dalis nuosavybės teisėje į bendrą turtą turi būti didesnė, todėl atsakovui priteistina 1/3 dalis bendrame turte, ieškovei – 2/3 dalys. Kadangi ieškovė neturi jokio vertingesnio turto, iš kurio galėtų išmokėti atsakovui kompensaciją, todėl prašė palikti namų valdą atsakovui asmeninės nuosavybės teise, priteisiant iš atsakovo kompensaciją už dalį bendrojoje nuosavybėje.

Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius pateikė išvadą, kad palaiko ieškovės prašymą nustatyti vaikų gyvenamąją vietą su motina; pritarė ieškovės pakoreguotai pozicijai priteisti 400 Lt išlaikymo kiekvienam vaikui.

Vilniaus r. apylinkės teismas 2009-12-15 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies;

nutraukė ieškovės A. B. (ikisantuokinė pavardė J.) ir atsakovo Ž. B. santuoką, įregistruotą 1995-04-21 Vilniaus rajono civilinės metrikacijos skyriuje (akto įrašo Nr. 59), dėl atsakovo kaltės;

po santuokos nutraukimo ieškovei paliko santuokinę pavardę B., atsakovui – B.;

nepilnamečių vaikų, L. B. bei R. B. gyvenamąją vietą nustatė su ieškove A. B.;

priteisė iš atsakovo Ž. B. išlaikymą nepilnamečiams vaikams L. B. bei R. B. periodinėmis išmokomis po 400 Lt kiekvienam vaikui kas mėnesį nuo 2008-08-25 iki vaikų pilnametystės;

pripažino A. B. ir atsakovo Ž. B. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe namų valdą, t. y. gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), bei žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini);

atsakovui Ž. B. asmeninės nuosavybės teise priteisė gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini) bei žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), 490 000 Lt vertės;

priteisė iš atsakovo Ž. B. ieškovei A. B. 245 000 Lt kompensaciją už ieškovės dalį bendrame turte;

priteisė iš atsakovo Ž. B. ieškovei A. B. 5 000 Lt neturtinės žalos.

kitoje dalyje ieškinį atmetė;

priteisė iš atsakovo Ž. B. ieškovei A. B. 5 597,11 Lt bylinėjimosi išlaidų;

priteisė iš atsakovo Ž. B. 6 206,40 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo Vilniaus r. apylinkės teismo 2009-12-15 sprendimą panaikinti dalyje dėl atsakovo Ž. B. kaltės, turto, t. y. namų valdos: gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), bei žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kompensacijos bei neturtinės žalos ieškovės naudai priteisimo, bei šioje dalyje civilinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apelianto nuomone, namų valda nepagrįstai pripažinta kaip bendroji jungtinė nuosavybė, dėl ko neteisingai padalintas sutuoktinių turtas, ieškovei nepagrįstai priteista neturtinė žala, nepagrįstai tik atsakovas pripažintas kaltu dėl santuokos iširimo; todėl sprendimas dalyje neteisėtas ir naikintinas.

Dėl namų valdos pripažinimo bendrąja sutuoktinių nuosavybe

Nurodo, jog neginčija, kad buvo atlikta namo rekonstrukcija, tačiau nepaisant to, kad pagerinimai atlikti santuokos metu, teismas tinkamai neįvertino byloje nustatytų aplinkybių, todėl nepagrįstai pripažino turtą esant bendrąja jungtine nuosavybe, neteisėtai priteisė ieškovei 245 000 Lt kompensaciją. Ieškovės ir atsakovo santuoka faktiškai iširo bei sutuoktiniai nebevedė bendro ūkio jau prieš keturis su puse metų; ieškovė nedirbo visą laikotarpį, per kurį faktiškai kaip šeima ieškovė su atsakovu galėjo rekonstruoti namą. Tai reiškia, jog ieškovė piniginių lėšų į namo rekonstrukciją įdėti negalėjo, nes faktiškai jokių pajamų negavo, o santaupų, iš kurių galėjo finansuoti rekonstrukcijos darbus, turėjimo bei panaudojimo fakto neįrodė; teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė. Taip pat ieškovė prie namo rekonstrukcijos neprisidėjo ir darbu, teismas nepagrįstai vadovavosi tik ieškovės kviestų liudytojų, kurie yra ieškovės giminaičiai, parodymais. Apeliantas laiko, kad teismas netinkamai įvertino apelianto lėšų, gautų pardavus butą, panaudojimą. Nepaisant to, kad iš tiesų gyvenamasis namas statybos darbais buvo pagerintas iš esmės, lyginant jo būklę nuo jo padovanojimo atsakovui iki ieškovės ieškinio dėl santuokos nutraukimo pateikimo teismui, tačiau pagerinimai nebuvo padaryti dėl ieškovės ar kartu su ieškovės pagalba, todėl nesant visų teisiškai reikšmingų faktų visumos, nei gyvenamasis namas, nei, juo labiau, visa namų valda, negalėjo būti pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Nurodo, jog net pripažinus, kad ieškovė prie namo pagerinimo prisidėjo savo darbu, šio pagerinimo negalima laikyti esminiu, kadangi ieškovės darbo indėlis į namo rekonstrukciją nebuvo įrodytas; namas objektyviai net negalėjo būti iš esmės rekonstruotas laikotarpiu nuo namo padovanojimo atsakovui iki tol, kol šalys dar vedė bendrą ūkį, nes toks laikotarpis yra per trumpas atlikti esminius namo rekonstrukcijos darbus. Nuo 2004 m. vasario mėnesio iki tada, kai UAB „Census Optikus“ atliko namų valdos rinkos kainos įvertinimą (2009 m. balandžio mėn.), praėjo daugiau nei 5 metai, per kuriuos ne tik buvo atlikta daug gyvenamojo namo rekonstrukcijos darbų, turėjusių įtakos namo vertės padidėjimui, bet ir apskritai kito nekilnojamojo turto rinkos kainos, todėl vertindamas ieškovės indėlį į namo rekonstrukciją, teismas turėjo vadovautis ne tokio intervalo kainų skirtumu, bet vertinant vertės pokytį laikotarpiu nuo 2002 m. gruodžio mėn. iki 2004 m. vasario mėn., kartu atsižvelgiant į galimas paklaidas dėl nekilnojamojo turto rinkos pokyčių. Net tuo atveju, jeigu gyvenamasis namas galėtų būti pripažintas kaip bendroji jungtinė ieškovės ir atsakovo nuosavybė dėl jo esminio pagerinimo, teismas nepagrįstai visą namų valdą pripažino kaip ieškovės ir atsakovo bendrąją jungtinę nuosavybę, pažeisdamas tiek CK normas, tiek suformuotą teisminę praktiką, bei tenkino išimtinai ieškovės interesus, pažeidžiant atsakovo asmeninės nuosavybės ribas. Netgi teismui pripažinus turtą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, šiuo turtu galėtų būti laikomas tik gyvenamasis namas, o ūkinis pastatas bei žemės sklypas turėtų būti eliminuojami iš dalintino turto. Teismas, be kita ko, priteisdamas ieškovei tokio dydžio piniginę kompensaciją už namų valdą, visiškai nevertino ir neatsižvelgė į aplinkybę, kad atsakovui tokio dydžio piniginės kompensacijos išmokėjimas yra praktiškai neįmanomas ir sukeltų arba didelius finansinius sunkumus, arba atsakovui tektų parduoti jam natūra tekusią namų valdą. Pažymi, kad UAB „Census Optimus“ atliktoje turto vertinimo ataskaitoje nustatyta turto vertė yra akivaizdžiai neatitinkanti tikrovės, tenkinanti išimtinai ieškovės interesus; vertinimo ataskaita neatitinka turinio reikalavimų, o nustatyta atsakovo turto vertė yra akivaizdžiai abejotina. Dėl šios priežasties turto rinkos kaina, konstatuota ir skundžiamame sprendime, yra neatitinkanti tikrovės, kas iš esmės galėjo lemti neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą. Nurodo, jog Teismas nebuvo aktyvus, nes dalindamas turtą tenkino išimtinai ieškovės interesus, pažeisdamas atsakovo teisę į nuosavybę, vadovavosi vertinimo ataskaita, kurią turėjo ir galėjo vertinti kritiškai dėl jos nurodytų turinio trūkumų, taip pat vadovavosi tik šia vienintele vertinimo ataskaita, taip pažeisdamas atsakovo interesus dalijant turtą bei priteisdamas ieškovei protingumo kriterijaus neatitinkančią kompensaciją, bet ir CK 3.119 str.

Dėl kaltės ir neturtinės žalos priteisimo

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo pakeisti Vilniaus r. apylinkės teismo 2009-12-15 sprendimą, priteisiant jai ir atsakovui po ½ dalį gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini); likusioje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą; apeliacinį skundą atmesti, priteisiant iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovės nuomone, sprendimas teisėtas, pagrįstas, teismo išvados atitinka tiek byloje nustatytas aplinkybes, tiek taikytinas teisės normas. Byloje nustatytos visos teisiškai reikšmingos aplinkybės pripažįstant atsakovo asmenine nuosavybe įgyta turtą bendrąja sutuoktinių nuosavybe. Nurodo, jog neabejodama teismo sprendimo teisėtumu, prašys pakeisti nuosavybės padalijimo būdą. Tebevykstant nekilnojamojo turto nuvertėjimui, atsakovo turimo turto vertės gali neužtekti išmokėti kompensaciją, todėl tektų parduoti dalijamą namų valdą, kas suvaržytų atsakovo teises, sprendimo vykdymas užtęstų esantį konfliktą. Nurodo, jog šiuo metu šalių santykiai normalūs, nesudarantys kliūčių bendrai gyventi name (duomenys neskelbtini); be to tai leistų atkurti artimesnius ryšius su vaikais, todėl prašo pakeisti nuosavybės padalijimo būdą, priteisiant po ½ namų valdos. Nurodo, jog atsakovo kaltė pilnai įrodyta, be to atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių jo kaltę dėl santuokos nutraukimo, taip pat įrodymų patvirtinančių ieškovės kaltę.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas.

CPK 320 str. 1 d. nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas (CPK 176, 185 str.), o būtent šie teisės taikymo (aiškinimo) aspektai sudaro apeliacijos dalyką; absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nėra; teismo sprendimas iš dalies pakeičiamas, atsižvelgiant į naujai pateiktus įrodymus (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Apeliaciniu skundu atsakovas reikalauja panaikinti teismo sprendimą dalyje dėl sutuoktinio kaltės nustatymo, namų valdos pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kompensacijos bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui; pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę panaikinti apskųsta teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti tik išimtinais įstatyme numatytais atvejais (CPK 327 str., 329 str. 2 ir 3 d.), tačiau tokių įstatymo numatytų pagrindų apeliantas savo skunde nenurodė.

Bylos nagrinėjimo metu apeliacinės instancijos teisme atsakovas pateikė UAB „Faulana“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą, pagal kurią namų valdos rinkos vertė 2010-10-07 sudaro 310 000 Lt bei iš dalies pakeitė savo poziciją – prašė sumažinti ieškovei priteistą kompensaciją iki 63 000 Lt, atsižvelgiant į nekilnojamojo turto rinkos vertės sumažėjimą bei į tai, kad santuokos metu buvo rekonstruotas tik gyvenamasis namas. Vadovaudamasi teismo aktyvumo šeimos bylose principu (CPK 376 str.), teisėjų kolegija pasisako ir dėl patikslintų apelianto argumentų.

Apeliacinio skundo argumentai dėl namų valdos pripažinimo bendrąja sutuoktinių nuosavybe bei padalinimo.

Pirmosios instancijos teismas pripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe namų valdą, susidedančią iš gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), padaręs išvadą, kad ši namų valda, atsakovo įgyta 2002-12-09 dovanojimo sutarties pagrindu ir įregistruota kaip jo asmeninė nuosavybė, santuokos metu buvo iš esmės pagerinta sutuoktinių bendromis lėšomis (CK 3.90 str. 1 d.). Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo išvada sutinka, apelianto skundo argumentai dėl nesutikimo su teismo sprendimo motyvais ir išvada atmetami. Apeliantas nurodo, kad namas buvo jam padovanotas 2002-12-09, o maždaug nuo 2004 m. vasario mėnesio sutuoktiniai nutraukė bendrą gyvenimą. Ieškovė nedirbo visą laikotarpį, per kurį faktiškai kaip šeima galėjo rekonstruoti namą, neprisidėjo prie namo rekonstrukcijos ir savo darbu. Teisėjų kolegija atmeta šiuos argumentus, kaip nepagrįstus. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė prisidėjo prie namo rekonstrukcijos darbu; akivaizdu, kad jos asmeninio darbo indelis į namo rekonstrukciją, kaip moters, turinčios du vaikus, negalėjo būti toks pats reikšmingas kaip atsakovo, tačiau toks vaidmenų pasiskirstymas šeimoje yra natūralus. Pažymėtina, kad visos sutuoktinių pajamos po santuokos sudarymo (su CK 3.89 str. numatytomis išimtinis) yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė; t. y. apeliantas be pagrindo teigia, kad ieškovė faktiškai piniginėmis lėšomis negalėjo prisidėti prie namo rekonstrukcijos. Be to, preziumuojama, kad ir santuokoje įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio nuosavybė (CK 3.88 str. 2 d.). Pagal prezumpciją ne ieškovė turėjo įrodinėti, kad ji prisidėjo darbu ir savo lėšomis prie atsakovo vardu registruoto namo rekonstrukcijos, bet atsakovas turėjo įrodyti, kad namo rekonstrukcija santuokos metu buvo atlikta išimtinai jo asmeninėmis lėšomis (CK 3.89 str.); tokių įrodymų teismui pateikta nebuvo, taigi apeliacinio skundo argumentai nepaneigia teismo išvados, kad namas buvo iš esmės rekonstruotas abiejų sutuoktinių lėšomis ir darbu, o faktas, kad ieškovė tam tikrą laiką nedirbo ir neturėjo pajamų, nepaneigia jos, kaip sutuoktinės indėlio į bendro turto sukūrimą.

Apeliacinio skundo argumentus, jog namo rekonstrukcija bendro gyvenimo metu negalėjo būti pilnai atlikta per trumpą laiką ir faktiškai nebuvo užbaigta, teisėjų kolegija atmeta ir plačiau dėl jų nepasisako, pasikeitus apelianto pozicijai – apeliantas pripažino, kad namo rekonstrukcija buvo atlikta, prašė sumažinti ieškovei priteistinos kompensacijos dydį, atsižvelgiant į jo asmeninį indėlį.

Apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo neatsižvelgė byloje esančius įrodymus, kad į namo rekonstrukciją atsakovas investavo 140 000 Lt savo asmeninių lėšų, gautų pardavus 2005-07-05 jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą, atmetamas. Teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog namo rekonstrukcija iš esmės buvo baigta iki buto pardavimo momento; dalį gautų lėšų atsakovas padėjo kaip indėlį ir šis indėlis teismo buvo pripažintas atsakovo asmenine nuosavybe. Be to, teismas, nustatydamas sutuoktinių dalis jų bendrajame turte, atsižvelgė į tai, kad dalis lėšų, investuotų į bendrą namą, priklausė atsakovui asmeniškai. Padalindamas turtą, teismas nurodė, kad ieškovė, su kuria liko gyventi du vaikai, galėtų pretenduoti į didesnę dalį bendrajame turte, o atsakovui galėtų būti paskirta didesnė turto dalis, atsižvelgiant į tai, kad santuokiniame turte yra jo asmeninio turto dalis ir būtent todėl, kad abu sutuoktiniai turėjo teisę į didesnę, nei pusę, turto dalį, turtas buvo padalintas lygiomis dalimis (CK 3.117 str. 3 d.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl bendro sutuoktinių turto padalijimo lygiomis dalimis. Abiejų vaikų gyvenamoji vieta buvo nustatyta su jų motina, ieškove A. B., reikalavimo dėl vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo apeliantas nepareiškė, t. y. ši problema nėra apeliacijos dalykas. Nors bylos nagrinėjimo metu ieškovė ir atsakovas aiškino, kad vaikai daug laiko praleidžia su atsakovu jo name, o jaunesnis sūnus net norėtų nuolat gyventi su tėvu, jų paaiškinimai nesudaro pagrindo pakeisti vaikų gyvenamąją vietą ir atitinkamai pakeisti sutuoktinių dalis jų bendrajame turte.

Bylos nagrinėjimo metu apeliacinės instancijos teisme atsakovas pateikė UAB „Faulana“ namų valdos įvertinimo ataskaitą. Jos duomenimis namų valdos rinkos vertė 2007-10-07 dienai sudarė 310 000 Lt, iš jų 0,0660 ha kitos paskirties žemės sklypo vertė 42 000 Lt, namo vertė 266 000 Lt, ūkio pastato vertė 2 000 Lt. Apeliantas pareiškė, kad rekonstruotas santuokos metu buvo tik gyvenamasis namas, todėl tik jis gali būti pripažintas bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe ir padalintas; ūkinis pastatas ir žemės sklypas yra jo asmeninė nuosavybė. Namo rinkos vertė pagal paminėtą ataskaitą – 266 000 Lt; iš namo vertės turi būti minusuojamas atsakovo asmeninis indėlis – 140 000 Lt lėšų, gautų už butą; likusi dalis turi būti padalinta lygiomis dalimis; tokiu būdu ieškovei priklausytų 63 000 Lt kompensacija už jos indėlį į namo rekonstrukciją. Tačiau ūkinis pastatas ir žemės sklypas (6 arų) yra nedalūs, negali būti eksploatuojami atskirai; kartu su namu jie sudaro turtinį vienetą – namo valdą. Pirmosios instancijos teismas byloje konstatavo, jog žemės sklypas taip pat buvo pagerintas (aptvertas tvora, sutvarkyta aplinka, kiemas išklotas trinkelėmis) santuokos metu, taip pat neįrodyta, jog į namo rekonstrukciją buvo investuota visa 140 000 Lt suma. Apeliantas teismo išvadų nepaneigė. Dėl išdėstyto kolegija sprendžia, kad namų valda turi būti padalinama tarp šalių kaip vienas turtinis vienetas. Pagal CK 3.119 str. nuostatas dalijamo turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje, taigi pripažinus, jog sutuoktinių dalys bendrajame turte yra lygios, kiekvienam priklausančios dalies rinkos vertė sudaro 155 000 Lt.

Ieškovė atsiliepime taip pat prašė pakeisti teismo sprendimą ir padalinti bendrą turtą lygiomis dalimis natūra, priteisiant kiekvienam po ½ idealią dalį. Toks ieškovės pasiūlymas nepriimtinas. Teismas pasirinkdamas padalinimo būdą, atsižvelgė į tai, kad atsakovas vartojo prieš ieškovę smurtą, kad namas negali būti rekonstruotas į du atskirus butus; šių teismo nustatytų aplinkybių ieškove nepaneigė, net nepateikė pasiūlymų dėl naudojimosi tvarkos nustatymo. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad esant šalių konfliktiniams santykiams nekilnojamojo turto objekto, esančio bendrojoje dalinėje nuosavybėje, valdymas ir disponavimas būtų apsunkintas, užprogramuotų naujus teisminius ginčus, ir pripažįsta, kad teismo pasirinktas padalinimo būdas yra vienintelis galimas nagrinėjamoje byloje. Byloje nustatyta, kad atsakovas turi nekilnojamojo turto – žemės sklypą, garažą, asmeninių lėšų, t. y. turi realią galimybę sumokėti ieškovei kompensaciją už jai priklausančią turto dalį; ieškovės argumentas, jog tebevykstant nekilnojamojo turto nuvertėjimui, atsakovo turimų nekilnojamųjų daiktų vertės gali neužtekti kompensacijai, pagristas prielaida ir atmestinas. Dėl analogiškų motyvų atmetamas apeliacinio skundo argumentas, jog atsakovas yra finansiškai nepajėgus sumokėti kompensaciją ieškovei, atsižvelgiant į dabartinės nekilnojamojo turto rinkos nuosmukio sąlygas.

Dėl išdėstyto teismo sprendimas dalyje dėl turto padalijimo iš dalies pakeičiamas, sumažinant ieškovei priteistą kompensaciją iki 155 000 Lt (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Apeliacinio skundo argumentai dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės.

Pagal CK 3.60 str. 2 d. sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, nustatytas CK 3.26-3.30, 3.35, 3.36 ir kituose straipsniuose, bei dėl to tapo negalimas bendras sutuoktinių gyvenimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje aiškinama, kad tai yra lojalumo, savitarpio pagalbos ir moralinės bei materialinės paramos teikimo, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima pareigos. Be to, CK 3.60 str. 3 d. nustatyta prezumpcija, kad santuoka iširo dėl vieno sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą, arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpino. Pagal susiformavusios teismų praktikos nuostatas teismai, nustatant, kurios priežastys lėmė santuokos iširimą, taip pat atsižvelgia į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį išsaugojimui tarpusavio santykiams jų pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias bei subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-06-20 nutartis byloje Nr. 3K-3-220/2007).

Kolegija konstatuoja, kad byloje nustatyti atsakovo žiauraus elgesio su šeimos nariais faktai, t. y. jo kaltė dėl šeimos iširimo byloje preziumuojama; prezumpcija dėl jo kaltės bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigta (CK 3.60 str. 3 d.). Pats apeliantas iš esmės pripažįsta, kad vartojo fizinį smurtą prieš šeimos narius. Kaltės prezumpcija reiškia, kad nagrinėjamoje byloje būtent atsakovas turėjo įrodyti teismui, jog šalių santuoka iširo ne dėl jo kaltės, tačiau tokių įrodymų, paneigiančių byloje surinktus įrodymus apie smurto vartojimą, teismui nebuvo pateikta. Teismas tinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir pagrįstai konstatavo, kad Ž. B. vartojo fizinį smurtą žmonos ir vaikų atžvilgiu, dėl ko faktiškai ir iširo šalių santuoka. Apelianto argumentas, kad jo motinos M. B. parodymais nebuvo galima vadovautis dėl jos sveikatos būklės (serga lėtine smegenų išemija, aterosklerozė ir t. t.) atmetamas. Liudytojos veiksnumas nėra apribotas, o apelianto nurodytos liudytojos ligos savaime nereiškia, kad jo motina dėl savo sveikatos būklės neadekvačiai vertina aplinką ir negali liudyti. Teismas betarpiškai apklausė liudytoją, abejonių dėl jos sugebėjimų liudyti teismui nekilo, taigi teismas galėjo vadovautis jos parodymais.

Rungimosi principas reikalauja, kad šalis įrodytų aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimą (CPK 178 str.). Ar sutuoktinis iš esmės pažeidė savo pareigas, yra fakto klausimai, nustatinėjami teismuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-01-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2006). Taigi kiekviena iš šalių turėjo nurodyti faktines aplinkybes, kurios leidžia daryti išvadas dėl kito sutuoktinio kaltės ir jas įrodinėti įprastinėmis įstatymo numatytomis įrodinėjimo priemonėmis; santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės atveju įrodinėjimo dalykas yra ne tik patys faktai, bet ir priežastinis ryšys tarp kalto sutuoktinio elgesio ir atsiradusių pasekmių – šeimos iširimo. Apelianto nurodyti sutuoktinės kaltę dėl santuokos iširimo patvirtinantys faktai – sutuoktinės neištikimybė ir bendrų lėšų iššvaistymas byloje neįrodyti; apelianto argumentas, kad teismas turėjo pagrindo pripažinti dalį sutuoktinės kaltės dėl santuokos iširimo atmetamas, kaip neįrodytas.

Apeliacinio skundo argumentas, jog specialistų išvados dėl A. B. padarytų nežymių kūno sužalojimų 2007-02-27, 2004-03-15 ir 2004-04-05 turėjo būti teismo vertinamos ypatingai kritiškai, nes buvo atliktos sutuoktinės iniciatyva, vienašališkai, visi įvykiai įvyko šalims nevedant bendro ūkio, atmetamas. Specialisto išvada yra įprastinė įrodinėjimo priemonė apie asmeniui padaryto kūno sužalojimo faktą, sužalojimo dislokaciją, laipsnį ir pan. Kitos aplinkybės: kas padarė kūno sužalojimus, ar sužalojimai buvo padaryti santuokos metu ir pan. nustatinėjamos kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Teismas savo išvadą apie tai, kad paminėtus kūno sužalojimus padarė apeliantas pagrindė visų surinktų įrodymų (jų tarpe ir ieškovės paaiškinimų) analizės pagrindu; skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų (specialistų išvadų) vertinimo atmetami.

Teisėjų kolegija kategoriškai nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, pateisinančiu smurto prieš vaiką panaudojimą, motyvuojant, kad sūnaus R. B. sumušimas iš tikrųjų buvo tik fizinė bausmė už netinkamą elgesį. Tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas pasirengtų savarankiškam gyvenimui (CK 3.155 str. 2 d.); fizinės bausmės vaikui už netinkamą elgesį nesuderinamos su tėvų pareiga rūpinis vaiko fizine ir psichine sveikata, žemina nepilnamečio orumą, yra nepriimtinos tiek teisės, tiek moralės požiūriu ir absoliučiai negali būti toleruojamos civilizuotoje šeimoje.

Teismas, pripažinęs kad santuoka iširo dėl vieno iš sutuoktinių (atsakovo) kaltės, pagrįstai iš dalies patenkino ieškovės reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo (CK 3.70 str. 2 d.). Atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, būtent į tai, kad šalių santuoka truko 9 metus (nuo 1995 iki 2004 m.), atsakovo kaltė pasireiškė fizinio smurto panaudojimu prieš sutuoktinę ir vaiką, teisėjų kolegija sutinka, kad ieškovė dėl savo santuokos iširimo aplinkybių patyrė fizinį ir dvasinį skausmą, stiprias neigiamas emocijas, buvo pažeminta, nuvertinta kaip asmenybė, todėl jos nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydis (5 000 Lt) yra sąžiningas ir teisingas, nepažeidžia teismų formuojamos praktikos principų tokios kategorijos bylose.

Kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų šioje sprendimo dalyje; dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais ją pakeisti arba panaikinti (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atsakovas sumokėjo už apeliacinio skundo padavimą 1 000 Lt žyminio mokesčio (b.l.1, t.3); turėjo sumokėti 5 900 Lt už turtinio pobūdžio reikalavimą pripažinti namų valdą jo asmenine nuosavybe ir panaikinti teismo sprendimo dalį dėl 245 000 Lt kompensacijos priteisimo bei 150 Lt už reikalavimą panaikinti teismo sprendimo dalį dėl sutuoktinio kaltės nustatymo ir 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, t. y. žyminio mokesčio nepriemoka už apeliacinio skundo padavimą sudaro 5 050 Lt ((5900 Lt+150 Lt)-1000 Lt). Atsižvelgiant į tai, kad skundas buvo patenkintas iš dalies, iš atsakovo ieškovės naudai priteista kompensacija buvo sumažinta 90 000 Lt (245 000 Lt-155 000 Lt), žyminio mokesčio dalis proporcingai patenkintai skundo daliai turėtų būti priteista iš ieškovės atsakovo naudai, tačiau teisėjų kolegija atsižvelgdama į ieškovės turtinę padėtį (vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su ieškove, ji priversta nuomotis butą) atleidžia ieškovę nuo žyminio mokesčio dalies mokėjimo (CPK 83 str. 3 d.), ir atitinkamai sumažina atsakovo nepriemoką už apeliacinio skundo padavimą iki 2 350 Lt (5050 Lt -2700 Lt (žyminis mokestis nuo 90 000 Lt)).

Apeliacinį skundą patenkinus iš dalies, iš atsakovo valstybei priteisiamos dokumentų siuntimo išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme (b.l. 38) (CPK 79, 88 str.) bei žyminio mokesčio už apeliacinį skundą nepriemoka (CPK 80 str. 4 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 – 330 str., teismas

nutarė:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 15 d. sprendimą iš dalies pakeisti; sumažinti priteistą iš atsakovo Ž. B. ieškovei A. B. kompensaciją už ieškovės dalį bendrame turte iki 155 000 Lt (vienas šimtas penkiasdešimt penkių tūkstančių litų); kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš Ž. B. 9,95 Lt (devynis litus, 95 centus) pašto išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybės biudžetui, sumokamų banke į Surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660), bei 2 350 Lt (du tūkstančius tris šimtus penkiasdešimt litų) žyminio mokesčio valstybės biudžetui.