Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės J. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. sausio 31 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės J. R. ieškinį atsakovams M. P. ir Z. K. , tretysis asmuo Vilniaus miesto 1-jo notarų biuro notarė Vaiva Staskonytė Malcienė dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2007 m. sausio 31 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad ieškovė neįrodė, jog ji buvo suklaidinta dėl apgaulės, todėl nėra pagrindo pripažinti negaliojančiais įgaliojimo ir mainų sutarties. Teismas nustatė, jog ieškovė pasitikėjo savo dukra H. J. ir tarėsi dėl savo veiksmų, o ieškovės veiksmai atitiko jos valią. Teismas nustatė, kad buvo ieškovės valia išmainyti žemės sklypo dalį, ši jos valia susiformavo per ilgą procesą, būtent nuo žemės nuosavybės atkūrimo dokumentų sutvarkymo iki mainų sutarties sudarymo. Tokį sprendimą ieškovė priėmė savarankiškai ir niekieno neveikiama. Teismas atmetė ieškovės motyvą, jog mainų sutartis pažeidžia ieškovės interesus, nes sklypai nėra lygiaverčiai, kadangi mainai neprivalo būti ekvivalentiški, sutartyje dėl kainų skirtumo kompensavimo nepasisakyta. Teismas nurodė, jog atsakovas M. P. , atstovaudamas ieškovę J. R. ir sudarydamas mainų sutartį su savo svaine įstatymo nepažeidė, nes sąvoka „artimieji giminaičiai“, numatyta CK 2.134 str. 1 d., neapima asmenų, susijusių svainystės santykiais, todėl šiuo pagrindu mainų sutartis negali būti pripažinta negaliojančia. Ieškovė neįrodė, kad atsakovas veikė prieš jos interesus ir sandorį sudarė su artimu giminaičiu (CK 2.135 str. 1 d.), todėl nėra pagrindo tokį sandorį pripažinimo negaliojančiu.

Teismas ignoravo tą aplinkybę, jog atstovavimo santykiai tarp ieškovės ir atsakovo susidarė tik dėl valstybinės žemės išpirkimo ieškovės vardu. 2004-07-20 ieškovės atsakovui išduotas įgaliojimas yra sudarytas apgaulės būdu ir neatitiko ieškovės tikrosios valios.

Teismas, konstatuodamas, jog ieškovė suprato ginčijamo įgaliojimo turinį, kad mainų sutartis yra teisėta ir nėra pagrindo jos naikinti, nepateikė jokių motyvų, kodėl jis rėmėsi vien notarės, atsakovo ir liudytojos H. J. paaiškinimais ir neanalizavo visų byloje surinktų įrodymų, liudytojų parodymų, neatsižvelgė į jų tarpusavio prieštaravimus.

Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kodėl buvo nutarta mainyti žemės sklypus, jeigu jau buvo sutarta, kad dalis sklypo (8 arai) atiteks atsakovui už darbą. Atsakovo paaiškinimai prieštaringi, nenuoseklūs, tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Teismas nepateikė jokių motyvų, kodėl ieškovės paaiškinimai, kiti byloje esantys liudytojų parodymai nevertintini kaip įrodymai.

Teismas, aiškindamasis įgaliojimų suteikimo aplinkybes, privalėjo vadovautis teisės normomis, reglamentuojančiomis sutarčių aiškinimą. Teismas nesiaiškino tikrųjų šalių ketinimų, nors esant ginčui dėl tikrosios ieškovės valios pasirašant įgaliojimą bei sprendžiant klausimą dėl mainų sutarties teisėtumo, teismas turėjo tai padaryti.

Nors į sąvoką „artimieji giminaičiai“ nepatenka asmenys, susiję svainystės santykiais, tačiau atsižvelgiant į tai, kad atsakovas mainų sutartimi perleido turtą savo žmonos motinai, tai turėtų būti vertinama kaip prieštaravimas atstovaujamosios interesams.

Be to, teismas nevertino tos aplinkybės, jog mainų sutartimi mainytas nelygiavertis turtas, tai rodo netinkamą ieškovės interesų atstovavimą pagal įgaliojimą bei interesų konfliktą.

Atsakovas apgaule gavęs įgaliojimą sudaryti mainų sutartį veikė tikslingai siekdamas sau naudos, tai parodo aplinkybė, jog mainų sutartis buvo sudaryta nepraėjus dviems dienoms nuo įgaliojimo išdavimo.

Atsakovė Z. K. negali būti laikoma sąžininga įgijėja, nes ji žinojo apie interesų konfliktą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nustatyta, kad 2004-07-20 ieškovė J. R. įgaliojo atsakovą M. P. sudaryti savo nuožiūra jai nuosavybės teise priklausančios dalies žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kurią nusipirko iš valstybės, mainų sutartį, ją pasirašyti, pasirašyti perdavimo priėmimo aktą, įregistruoti ją nekilnojamojo turto registre (b.l. 15). 2004-07-22 buvo sudaryta išpirkto žemės sklypo mainų sutartis tarp Z. R. , atstovaujamos atsakovo M. P. ir Z. K. (b.l. 16,17). Ieškovė 2004-07-20 įgaliojimą ginčija kaip sudarytą apgaulės pasėkoje, todėl neatitinkantį tikrosios jos valios, o mainų sutartį, kaip sudarytą negaliojančio įgaliojimo pagrindu bei prieštaraujančiu ieškovės interesams dėl nelygiaverčių mainų, o taip pat prieštaraujančiu Civilinio kodekso 2.135 straipsnio nuostatoms.

Dėl įgaliojimo pripažinimo negaliojančiu.

Pagal Civilinio kodekso 1.91 straipsnio 1 dalies nuostatas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu, jeigu jis buvo sudarytas dėl apgaulės. Toks sandoris turi sandorio šalies valios trūkumų. Apgaulė - tai sandorį sudarančio asmens suklaidinimas dėl esminių sudaromo sandorio aplinkybių taip pat, kai nuslepiamos svarbios sandorio aplinkybės. Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai tiek aktyvūs, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių, tiek nutylėjimas. Apgaule nelaikomas sandorio sudarančio asmens suklydimas dėl sandorio pasekmių. Ieškovė nurodė, kad ji buvo atsakovo apgauta, nes pasirašė įgaliojimą nesuprasdama ką pasirašo, nes nebuvo informuota apie tikrą įgaliojimo turinį, atsakovas jai nurodė, kad įgaliojimas sudaromas dėl valstybinės žemės išpirkimo. Šių nurodytų aplinkybių ieškovė neįrodė. Iš įgaliojime esančio įrašo matyti, kad ieškovei įgaliojimo turinys buvo perskaitytas, išverstas į jai suprantamą kalbą, taip pat išaiškintos pasekmės. Šią aplinkybę teisme patvirtino ir notarė V.Staskonytė-Malcienė. Tokiu būdu ieškovės teiginys, kad ji nesuprato įgaliojimo turinio dėl nemokėjimo lietuvių kalbos yra neatitinkantis tikrovės. Taip pat jos nurodymas, jog ji galvojusi, jog įgaliojimas reikalingas dėl valstybinės žemės išpirkimo, nepagrįstas, nes prieš dvidešimt dienų pati ieškovė pasirašė valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį (b.l. 12-14) ir šią sutartį įregistravo nekilnojamojo turto registre prieš surašant ginčijamą įgaliojimą. Tokiu būdu ieškovei nebuvo pagrindo antrą kartą pirkti iš valstybės tą patį žemės sklypą ir nebuvo pagrindo tuo tikslu sudarinėti įgaliojimą. Byloje nėra pateikta duomenų, jog atsakovas kokiu nors būdu apgavo ieškovę ir šios apgaulės įtakoje ieškovė pasirašė įgaliojimą.

Kolegija sprendžia, kad santykiai tarp šalių susiklostė žymiai anksčiau, t.y. prieš tai, kai 2003-02-28 ieškovė J. R. įgaliojo atsakovą M. P. atstovauti ją visose įmonėse, įstaigose ir organizacijose tvarkant žemės, esančios (duomenys neskelbtini), grąžinimo klausimus (b.l. 110). Pati ieškovė nurodė, jog ji prašė atsakovą padėti prie jai nuosavybės teise priklausančio namo nusipirkti žemės sklypą už atlygį – dalį žemės. Atsakovas nurodė, kad pagal ieškovės išduotą 2003-02-28 įgaliojimą jis savo lėšomis sutvarkė namo inventorizaciją, paruošė visus reikiamus žemės sklypo pirkimui reikalingus dokumentus, sumokėjo už šulinio iškasimą ir siurblio įrengimą ir visa tai kainavo 7451,40 Lt, taip pat dar turėjo visokiausių kitokių išlaidų apie 2 500 Lt, t.y. jis įvykdė net tik pirmą ieškovės duotą jam įgaliojimą, bet ir susitarimą jo lėšomis finansuoti ir padėti įsigyti ieškovei žemės sklypą, todėl atsakovė vykdė savo dalį susitarimo ir išdavė ginčijamą įgaliojimą jo nuožiūra sudaryti jai priklausančios dalies žemės sklypo mainų sutartį ir įgaliojimas jo sudarymo metu atitiko jos valią. Šio įgaliojimo pagrindu atsakovas ir turėjo gauti jam pažadėtą atlygį už jo pagalbą ieškovei, t.y. dalį žemės. Pati ieškovė nenurodė, jog ji kitokiu būdu atsilygino atsakovui už jo suteiktą pagalbą tiek finansinę, tiek kitokio pobūdžio, kad įgaliojimą galima būtų traktuoti kitaip. Pažymėtina, kad Civilinio kodekso 2.151 straipsnis atstovavimas yra atlygintinas, jeigu įgaliojime nėra numatyta kitaip.

Pirmos instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai ieškovės nurodytu pagrindu nepripažino įgaliojimo negaliojančiu, nes ieškovė savo reikalavimo pagrindo neįrodė (CPK 178 str.).

Dėl mainų sutarties pripažinimo negaliojančia.

Netenkinus reikalavimo dėl įgaliojimo pripažinimo negaliojančiu nėra pagrindo mainų sutartį pripažinti negaliojančia kaip sudarytą negaliojančio įgaliojimo pagrindu.

Ieškovė 2004-07-22 mainų sutartį prašo pripažinti negaliojančia kaip prieštaraujančia ieškovės interesams dėl mainų objektų nelygiavertiškumo.

Pirmos instancijos teismas teisingai nurodė, kad mainų sutarčiai taikomos pirkimo-pardavimo sutarties taisyklės, nes tai reglamentuoja Civilinio kodekso 6.432 straipsnio nuostatos. Taip pat teismas teisingai nurodė, kad gali būti mainomi ir nelygiaverčiai pagal savo rinkos vertę daiktai ir įstatymas nenumato, jog viena iš šalių privalo sumokėti kitai šaliai vertės skirtumą, išskyrus, kai tai aptarta pačioje sutartyje (Civilinio kodekso 6.433 straipsnis).

Iš byloje esančios mainų sutarties matyti, kad buvo mainomi pagal savo vertę nelygiaverčiai sklypai (T 1, b.l. 16-17). Ieškovei priklausiusio žemės sklypo dalis pagal nekilnojamojo turto registro nustatytą rinkos vertę yra įkainota žymiai brangiau, negu atsakovei Z. K. priklausiusio žemės sklypo dalis, į kurią buvo išmainyta ieškovės sklypo dalis. Pačioje sutartyje nurodyta, kad žemės sklypo dalys mainomos be priemokų (sutarties 5 p.). Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas M. P. sudarydamas mainų sutartį ieškovės vardu veikė pagal jau minėtą 2004-07-20 įgaliojimą, kuriame taip pat nebuvo aptartas mainomų sklypų lygiavertiškumas. Įgaliojime nurodyta, kad mainus atsakovas sudaro savo nuožiūra. Dėl mainomų sklypų vertės nelygiavertiškumo gal ir būtų pagrindas spręsti, jog sandoris prieštarauja atstovaujamosios interesams, tačiau turint omenyje šiame sandoryje ir nedeklaruotą atsiskaitymą už įgaliotojo suteiktas atstovaujamajai paslaugas – tai, kad dalis apie 8 arus žemės turėjo atitekti atsakovui, o taip pat tai, jog byloje apklausti beveik visi liudytojai ir šalys nurodė, jog jiems žinoma apie 24000 -25000 litų perdavimą ieškovei ar jos dukrai H. J. , tik skirtingai komentavo šių pinigų perdavimo tikslą, bei atsižvelgiant į šalių santykius ir veiksmus – atsakovas be jokių sutarčių ir raštelių savo pinigais moka nemažas sumas valstybinės žemės išpirkimo procese, atlieka tam tikrus statybinius-ūkinius darbus, nors ir nėra neginčytinų rašytinių įrodymų apie tokių pinigų perdavimą, yra pagrindas daryti išvadą, kad pinigų perdavimo faktas egzistuoja. Todėl ieškovės teisių pažeidimo nėra nustatyta ir spręsti, jog atsakovas pažeidė teisių apribojimus numatytus Civilinio kodekso 2.135 straipsnyje nėra pagrindo.

Pirmos instancijos teismas taip pat teisėtai ir pagrįstai netenkino ieškovės reikalavimo dėl Civilinio kodekso 2.134 straipsnio reikalavimų nesilaikymo. Ieškovė nurodė, kad atsakovas mainų sutartį jos vardu pagal įgaliojimą sudarė su savo artima giminaite žmonos motina. Nurodyta įstatyminė norma būtų pažeista, jeigu atsakovas sudarytų sandorį su savo artimu giminaičiu, kurio sąvoka apibrėžta Civilinio kodekso 3.135 straipsnyje, svainė nėra priskiriama prie artimų giminaičių rato. Apeliacinio skundo argumentas, kad atsakovas tokiu būdu mainų sandorį sudarė su pačiu savimi nepagrįsta. Ta aplinkybė, jog atsakovo dukra neva žada statyti sklype gyvenamąjį namą, negali būti pagrindu pripažinti mainų sutartį negaliojančia kaip neatitinkančią Civilinio kodekso 2.134 straipsnio reikalavimų.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas ieškiniui aplinkybes, sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais. Apeliacinio skundo motyvais naikinti apylinkės teismo sprendimą nėra pagrindo (CPK 320, 327, 329-330 str.str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 str. kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.