Panevėžio apygardos teismo nutartis

2010-04-06 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-64-337-2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-04-06
Bylos Nr.
1A-64-337-2010
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Evaldas Vanagas (pirm.), Eligijus Gladutis, Algirdas Gaputis
Nuteistasis
D. Š., R. P., V. K.
Advokatai
Rima Keblienė
Kategorijos

Pranešėjas Evaldas Vanagas Baudžiamoji byla Nr. 1A-64-337/2010

Teisėjas Gytis Stasevičius Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2010 m. balandžio 6 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Algirdo Gapučio,

sekretoriaujant Rimai Pačešiūnienei,dalyvaujant prokurorei Valdemarai Chodorcevičienei,gynėjams advokatams Rimai Keblienei, Lidijai Blinkevičienei, Aušrai Ručienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. Š., R. P. ir V. K. apeliacinius skundus dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2009-11-26 nuosprendžio, kuriuo:

- D. Š. pripažintas kaltu pagal BK 182 str. 2 d. ir jam paskirtas laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 str. 1, 3 dalimis ši bausmė subendrinta iš dalies pridėjus likusią neatliktą 2007-12-13 Vilniaus apygardos nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę ir D. Š. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams devyniems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo 2009 m. lapkričio 26 d.

- R. P. pripažintas kaltu pagal BK 182 str. 2 d. ir jam paskirti ketveri metai laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 2 p. ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausmėmis, paskirtomis 2008-12-11 Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 178 str. 1 d., 2009-03-18 Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 178 str. 1 d., ir R. P. paskirta subendrinta bausmė – ketveri metai laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 3, 9 dalimis ši bausmė prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę subendrinta su 2009-01-09 Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d. paskirta bausme ir paskirta subendrinta bausmė – ketveri metai šeši mėnesiai laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 64 str. 1, 3 dalimis ši subendrinta bausmė iš dalies pridedant likusią neatliktą bausmę pagal 2008-09-05 Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės nuosprendžiu pagal BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. paskirta bausme, ir R. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – ketveri metai devyni mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo 2009 m. lapkričio 26 d.

- V. K. pripažintas kaltu pagal BK 182 str. 2 d. ir jam paskirti ketveri metai trys mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo 2009 m. lapkričio 26 d.

Be to, šiuo nuosprendžiu priteista iš V. K., R. P., D. Š. keturiasdešimt du tūkstančiai devyni šimtai penkiasdešimt keturi litai 87 ct UAB „B“ naudai.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. Š., V. K. ir R. P. nuteisti už tai, kad jie, iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe su asmeniu, kuriam byla nutraukta, turėdami tikslą apgaule užvaldyti svetimą didelės vertės turtą, D. Š. organizavus ir pagal jo nurodymus R. P. tapus UAB „N“ direktoriumi ir akcininku, įm.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), D. Š. organizavus UAB „N“ įregistravimą Valstybės Įmonės Registrų Centre, (duomenys neskelbtini) ir taip realiai nevykdant UAB „N“ jokios komercinės veiklos, D. Š. davus nurodymą R. P. ir pastarajam sudarius laidavimo ir pirkimo pardavimo sutartis Nr. 14/175 su UAB „B“ įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), ir taip suklaidinus jos atstovus, D. Š. organizavus ir davus nurodymą R. P., o pastarajam pasirašius įgaliojimą V. K. iš UAB „B“ pirkti ir priimti prekes UAB „N“ vardu, D. Š. kartu su V. K. ir asmeniu, kuriam byla nutraukta, ėmė iš UAB „B“ parduotuvių prekes konsignacijos pagrindais ir neatsiskaitę jas pasisavindavo, taip veikdami vieninga tyčia jie apgaule įgijo didelės vertės jiems svetimą UAB „B“ turtą, kurio vertė – 59 797,79 Lt, o būtent: 2008 m. rugsėjo 9 d., pagal PVM Sąskaitą-Faktūrą BIK Nr.0208834, su UAB „B“ prekyba parduotuve Nr. 4, (duomenys neskelbtini), apgaule įgyta turto už 3687.10 Lt, 2008 m. rugsėjo 10 d. pagal PVM Sąskaitą-Faktūrą BIK Nr. 0200675, su UAB „B“ prekyba parduotuve Nr. 2, (duomenys neskelbtini), apgaule įgyta turto už 600.66 Lt, 2008 m. rugsėjo 10 d. pagal PVM Sąskaitą-Faktūrą BIK Nr. 0200351, su UAB „B“ prekyba parduotuve Nr. 8, (duomenys neskelbtini), apgaule įgyta turto už 2744.10 Lt, 2008 m. rugsėjo 10 d. pagal PVM Sąskaitą-Faktūrą BIK Nr. 0173727, su UAB „B“ prekyba parduotuve Nr. 10, (duomenys neskelbtini), apgaule įgyta turto už 44.09 Lt, 2008 m. rugsėjo 11 d. pagal PVM Sąskaitą-Faktūrą BIK Nr. 0200691, su UAB „B“ prekyba parduotuve Nr. 2, (duomenys neskelbtini), apgaule įgyta turto už 1673.20 Lt, 2008 m. rugsėjo 11 d. pagal PVM Sąskaitą-Faktūrą Nr. 0173729, su UAB „B“ prekyba parduotuve Nr. 10, (duomenys neskelbtini), apgaule įgyta turto už 271.66 Lt, 2008 m. rugsėjo 11 d. pagal PVM Sąskaitą-Faktūrą BIK Nr. 0173728, su UAB „B“ prekyba parduotuve Nr. 10, (duomenys neskelbtini), apgaule įgyta turto už 3971.07 Lt, 2008 m. rugsėjo 12 d. pagal PVM Sąskaitą-Faktūrą BIK Nr. 0173731, su UAB „B“ prekyba parduotuve Nr. 10, (duomenys neskelbtini), apgaule įgyta turto už 1050.92 Lt, 2008 m. rugsėjo 12 d. pagal PVM Sąskaitą-Faktūrą BIK Nr. 0198168, su UAB „B“ prekyba parduotuve Nr. 14, (duomenys neskelbtini), apgaule įgyta turto už 1493.66 Lt, 2008 m. rugsėjo 17 d. pagal PVM Sąskaitas-Faktūras BIK Nr. 0211047-49, su UAB „B“ prekyba parduotuve Nr. 2, (duomenys neskelbtini), apgaule įgyta turto už 7745,39 Lt, 2008 m. rugsėjo 17 d. pagal PVM Sąskaitas-Faktūras BIK Nr. 0208860-62, su UAB „B“ prekyba parduotuve Nr. 4, (duomenys neskelbtini), apgaule įgyta turto už 1733.95 Lt, 2008 m. rugsėjo 17 d. pagal PVM Sąskaitą-Faktūrą BIK Nr. 0208321, su UAB „B“ prekyba parduotuve Nr. 14, (duomenys neskelbtini), apgaule įgyta turto už 6266,69 Lt, 2008 m. rugsėjo 19 d. pagal PVM Sąskaitą-Faktūrą BIK Nr. 0198365, su UAB „B“ prekyba parduotuve Nr. 14, (duomenys neskelbtini), apgaule įgyta turto už 9304.34 Lt, 2008 m. rugsėjo 26 d. pagal PVM Sąskaitą-Faktūrą Nr. 0209353-37 su UAB „B“ prekyba parduotuve Nr. 8, (duomenys neskelbtini), apgaule įgyta turto už 14812.96 Lt.

Šalies argumentai

Nuteistasis D. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti jo atžvilgiu priimtą apkaltinamąjį 2009 m. lapkričio 26 d. Utenos rajono apylinkės teismo nuosprendį bei jį pagal BK 24 str. 4 d. ir 182 str.2 d. išteisinti, kadangi jis nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Mano, kad toks teismo nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas, neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003-06-20 nutarime Nr. 40 1.1 p. įtvirtintų teisėtam nuosprendžiui keliamų reikalavimų. Apeliantas teigia, kad teismas įrodymus tyrė šališkai, visiškai nesistengdamas būti objektyvus ir išanalizuoti išsamiai visus byloje esančius įrodymus. Teigia jam inkriminuoto nusikaltimo nepadaręs. Mano, kad jo atžvilgiu buvo grubiai pažeistas rungtyniškumo principo įgyvendinimas baudžiamojoje teisėje, kadangi visiškai netirti jį teisinantys byloje esantys įrodymai. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo surinkta neginčijamų įrodymų, kad jis padarė inkriminuojamą nusikaltimą, todėl teismas, būdamas šališkas ir neobjektyvus, padarė klaidingas išvadas dėl jo kaltės. Teismas privalėjo įvertinti tas aplinkybes, kad kiti nuteistieji ikiteisminio tyrimo metu buvo priversti duoti jį kaltinančius parodymus, t. y. jį apkalbėti. Šias aplinkybes teismo posėdžio metu nurodė V. K., R. P.. Šias aplinkybes patvirtina ir teismo posėdžio metu peržiūrėti DVD įrašai, kuriuose matyti, kad abu nuteistieji parodymus duoda ne gera valia, bet skaitydami iš lapo, jiems neišaiškinta teisė atsisakyti duoti parodymus, negana to, juos klausinėja ne tik tyrėja, bet ir kitas asmuo, kuris neįrašytas į apklausos protokolą kaip dalyvavęs apklausoje asmuo ir šių protokolų nėra pasirašęs. Šios aplinkybės akivaizdžiai patvirtina faktą, kad kiti nuteistieji naudojant smurtą buvo priversti jį apkalbėti. Teismas visiškai netyrė tos aplinkybės, kad ikiteisminio tyrimo metu abu nuteistieji vartojo narkotikus ir apklausų metu buvo abstinencijos būsenoje, abu yra įrašyti į psichiatro įskaitą, todėl jų parodymai turėjo būti vertintini kritiškai, jie teisme taip pat nurodė kitą asmenį –

G. Ž., kurį R. P. suvedė su juo. G. P. taip pat patvirtino faktą, kad jam buvo skolingas 30 000 Lt, todėl jis tik atsiėmė iš pastarojo skolą. Jis taip pat patvirtino faktą, kad jam už įmonės pirkimą yra padavęs 2000 Lt, tačiau padėjimas įgyti įmonę visiškai niekuo nesusijęs su jam inkriminuojama nusikalstama veika. Esant tokiai situacijai, teismas turėjo įpareigoti ikiteisminio tyrimo pareigūnus patikrinti bei ištirti šias aplinkybes dėl G. Ž. veiksmų, tačiau to nepadarė. Apeliantas teigia, kad negali atsakyti už kitų asmenų įvykdytas veikas. Nuteistasis taip pat nurodo, kad teismas visiškai nekreipė dėmesio į tai, kad su UAB „B“ UAB „N“ buvo sudarę sutartį dėl prekių ėmimo, kurioje buvo nustatytas ir atsiskaitymo terminas, tai yra susiklostę civiliniai santykiai. UAB „B“, nesulaukusi nustatyto termino atsiskaityti su pastarąja, kreipėsi į ikiteisminio tyrimo pareigūnus, vietoj to, kad civilinės teisenos tvarka būtų kreipusis į teismą. Nurodo, kad su pastarąja bendrove buvo neatsiskaityta dėl objektyvių priežasčių, nes UAB „N“ direktorius buvo sulaikytas ir jam paskirta kardomoji priemonė suėmimas. Teismas iš esmės nepaisė susiklosčiusios teismų praktikos šios kategorijos bylose. Kadangi šiuo atveju sutartimi buvo išreikšta šalių tikroji valia, imant prekes jokios apgaulės nebuvo, nes buvo siekiama atsiskaityti su UAB „B“, todėl tokie veiksmai nėra laikytini sukčiavimu. Pažymėtina, kad sutartis, kurios pagrindu buvo imamos prekės, nebuvo pripažinta fiktyvi, ji yra galiojanti. Dėl netinkamų sutartinių teisių ir pareigų vykdymo, šalims pareiškus pretenzijas gali kilti civilinė atsakomybė, o ne baudžiamoji, todėl, apelianto manymu, jis turi būti išteisintas pagal BK 182 str. l d., nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties (baudžiamoji byla Nr. 2K-387/2008). Taip pat apeliantas D. Š. nurodo, kad jo veiksmuose nebuvo jokio tikslo apgaulės būdu pasisavinti turtą, nes jis tik atsiėmė iš R. P. skolą. Jo veiksmai tariamai organizuojant įvykdyti šią nusikalstamą veiką neįrodyti. Šiuo atveju yra pažeista asmenų lygybės prieš įstatymą principas, kadangi šiuo atveju J. P. veiksmai yra analogiški jo veiksmams, tačiau ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu šioje byloje nutrauktas, nesant jo veiksmuose nusikaltimo sudėties. Todėl D. Š. mano, kad jo atžvilgiu nuosprendį priėmė šališkas teismas. Apeliantas nurodo neneigiantis faktų, kad parduotuvėse lankosi tikslu atsiimti savo skolą, tačiau jokio tikslo elgtis nusikalstamai neturėjo. Jo nurodytas aplinkybes patvirtino ir kiti kaltinamieji bei byloje apklausti liudytojai, kitokių priešingų aplinkybių nenustatyta. Apelianto manymu, skundžiamame nuosprendyje padaryta kaltinamojo akto analizė, visiškai nekreipiant dėmesio į byloje esančių įrodymų visetą. Nors bylos teisminio nagrinėjimo metu jis davė išsamius ir nuoseklius parodymus, teismas jų tinkamai nevertino. Bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo surinkta jokių jo kaltę patvirtinančių neginčijamų įrodymų, kad jis įvykdė inkriminuojamą nusikalstamą veiką, teismas bylos nagrinėjimo metu ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį buvo šališkas ir neobjektyvus, akivaizdžiai nusistatęs jo atžvilgiu, kas sutrukdė teismui tinkamai įvertinti esančius įrodymus bei priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Nuteistasis R. P. apeliaciniu skundu nesutinka su jo atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju 2009 m. lapkričio 26 d. Utenos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, prašo vertinti šio nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą jo pripažinimo kaltu ribose. Taip pat prašo jį pagal BK 182 str. 2 d. išteisinti, skirti priverstinį atsiskaitymą, o ne realią laisvės atėmimo bausmę. Teigia, kad nepadarė jam inkriminuoto nusikaltimo. Mano, kad jam paskirtas gynėjas pažeidė jo teisę gynybą, nes užuot jį ginęs, pastarasis jį kaltino bei prašė skirti realią laisvės atėmimo bausmę.

Žemesnės instancijos teismas

Nuteistasis V. K. apeliaciniu skundu nesutinka su jo atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju 2009 m. lapkričio 26 d. Utenos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, prašo jį išteisinti. Teigia, kad savo kaltės nepripažino. Nurodo, kad tik dirbo jam patikėtą darbą.

Teismo posėdžio metu nuteistųjų gynėjai prašė jų ginamųjų apeliacinius skundus tenkinti, o prokurorė - atmesti.

Nuteistųjų D. Š., R. P. ir V. K. apeliaciniai skundai atmestini.

Išnagrinėjusi apeliacinius skundus, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant nuteistųjų D. Š., R. P. ir V. K. kaltės klausimą bei nustatant faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistųjų nusikalstamas veikas, pagrįstai pripažino juos kaltais pagal BK 182 str. 2 d. ir paskyrė teisingas bausmes. Apeliantai neigia padarę jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų, pačių nuteistųjų parodymais, parodymų patikrinimo, asmens parodymų atpažinti, kratos bei daiktų apžiūrų protokolų duomenimis, taip pat kitais bylos duomenimis, iš kurių galima spręsti, kad D. Š., V. K. ir R. P. iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe su asmeniu, kuriam byla nutraukta, veikdami vieninga tyčia apgaule įgijo didelės vertės jiems svetimą UAB „B“ turtą, kurio vertė – 59 797,79 Lt.

Nuteistieji R. P. ir V. K., prašydami juos išteisinti nepadarius nusikalstamų veikų, apeliaciniuose skunduose nenurodo jokių pastaruosius prašymus pagrindžiančių bei skundžiamo nuosprendžio nepagrįstumą, jų manymu, lemiančių išsamių argumentų. Tuo tarpu nuteistasis D. Š. savo skundu nesutinka su įrodymų vertinimu bei ginčija nusikalstamos veikos – sukčiavimo – sudėties buvimą savo veiksmuose. Apeliantas D. Š. ginčija apgaulės panaudojimą turtui užvaldyti, teigia, kad sudarant sutartis nebuvo išankstinio ketinimo apgaule užvaldyti svetimą turtą. Tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi skundžiamą nuosprendį jo teisėtumo bei pagrįstumo aspektais, neranda jokio teisinio pagrindo tenkinti apeliantų prašymus.

Apelianto D. Š. nuomone, pirkimo - pardavimo sutarčių pagrindu atsirado civiliniai turtiniai santykiai, todėl neįvykdžius turtinės prievolės UAB „B“ turėjo civilinės teisenos tvarka kreiptis į teismą. Atsakydama į šį argumentą teisėjų kolegija pažymi, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurių subjektai įgyja atitinkamas teises ir pareigas. Tačiau esant tam tikroms papildomoms sąlygoms gali atsirasti ir baudžiamieji teisiniai santykiai. Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį. Tais atvejais, kai vengiama įvykdyti turtines prievoles, svarbiausia nustatyti, kiek kaltinamas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Jei kreditoriaus teisės atkūrimas tampa neperspektyvus dėl sąmoningų skolininko veiksmų, jo nemokumo dar iki sutarčių sudarymo bei išankstinio ketinimo neatsiskaityti, laikytina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas. Nagrinėjamu atveju iškilo sukčiavimą įtvirtinančio baudžiamojo įstatymo taikymo klausimas. Pagal BK 182 straipsnį sukčiavimas – tai savo ar kitų naudai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas apgaule. Svetimas, tai yra kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis, turtas gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe taip pat ir civilinių sutarčių pagrindu. Tačiau civilinių sutarčių pagrindu turtas įgyjamas teisėtai, tai yra sutarties sudarymo metu šalims išreiškus savo tikrąją valią. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės, kaip asmens suklaidinimo ir turto užvaldymo būdo, panaudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui. Atkreiptinas dėmesys, kad apgaulė sukčiavime turi būti esminė, tai yra suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas dėl kaltininko ketinimų įvairiais būdais, tačiau visų jų esmė apsunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problematišku pažeistos teisės atstatymą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad M. V. 2008-07-02 pardavus jam iki tol priklausiusią UAB „N“, minėtoji bendrovė jokios teisėtos veiklos toliau nebevykdė. Liudytoju byloje apklaustas M. V. parodė, kad UAB „N“ jis pardavė su buvusiomis 30 000 Lt skolomis. Iš bankų pateiktų pažymų matyti, kad nuo 2008-08-01 iki 2009-09-30 UAB „N“ sąskaitose piniginių lėšų neturėjo. Sutinkamai su liudytojo M. V. parodymais, UAB „N“ jis pardavė D. Š. surastam K. G., kuris parodė, kad D. Š. jam už 250 Lt pasiūlė tapti vieno mėnesio laikotarpiui UAB „N“ direktoriumi. Po mėnesio K. G. pasirašė D. Š. jam pateiktus dokumentus dėl UAB „N“ pardavimo kitam asmeniui – R. P.. Visi šie įrodymai bei ikiteisminio tyrimo metu V. K. ir R. P. duoti išsamūs ir su kitais byloje esančiais duomenimis sutampantys parodymai, o taip pat tolesnieji nuteistųjų veiksmai po UAB „N“ nuosavybės apiforminimo R. P. vardu – sutarčių sudarymas, prekių ėmimas neatsiskaitant bei jų rinkai įprastai nenaudingomis sąlygomis realizavimas – rodo nuteistųjų išankstinio siekio veikti teisėtai pagal UAB „N“ steigimo įstatuose numatytus tikslus nebuvimą, teisėtos veiklos nevykdymą bei patvirtina jų tyčią apgaule įgyti didelės vertės svetimą UAB „B“ turtą. UAB „B“ parduotuvių darbuotojams buvo suteiktos tikrovės apie UAB „N“ veiklą bei jos tikslus neatitinkančios žinios. UAB „B“ parduotuvių darbuotojai, nedisponuodami informacija apie UAB „N“ veiklos nevykdymą bei finansinį nemokumą, patikėdami minėtos bendrovės vardu veikiančiais ir tai patvirtinančius dokumentus pateikusiais nuteistaisiais, pastarųjų apgaulės įtakoje sudarė su UAB „N“ pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurias UAB „B“ konsignacijos pagrindais perdavė UAB „N“ įvairias prekes. Nuteistieji iš pat pradžių neturėjo jokio pagrindo manyti, kad galės įvykdyti UAB „B“ sutartyse nurodytus įsipareigojimus – toks melagingų duomenų pateikimas ir pati byloje nustatyta įvykių seka neleidžia abejoti, kad buvo siekiama suklaidinti UAB „B“ ir apgaule pasisavinti jų pinigus. Nustatyta, kad visos prekės buvo paimtos per trumpą laikotarpį – PVM sąskaitos išrašytos 2008 m. rugsėjo 9-26 d., kas rodo apeliantų veiksmų kryptingą pobūdį – vengiant atsiskaitymų ir sudarant sunkumų nustatant UAB „N“ buvimo vietą bei jos atsakingus darbuotojus. Visų paimtų prekių vertė – 59 797,79 Lt ir ši suma nebuvo sumokėta, taip padarant UAB „B“ analogiško dydžio turtinę žalą. Apeliantai suvokė savo veikos pavojingumą, numatė veikos pavojingas pasekmes ir to siekė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir byloje surinktus įrodymų visumą darytina išvada, kad apeliantų veiksmai teisingai kvalifikuoti kaip didelės vertės svetimo turto pasisavinimas apgaulės būdu. Kvalifikuodamas nuteistųjų veikas pirmosios instancijos teismas vadovavosi BK 190 straipsnyje pateiktu turto vertės išaiškinimu. Pagal šią normą turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL. Teismas nustatė, kad pasisavinta svetimo turto už 59 797,79 000 Lt, o tai yra žymiai daugiau negu 250 MGL. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes kolegija laiko, kad apeliantai pagrįstai nuteisti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl sukčiavimo nusikaltimų, padarytų UAB „B“ atžvilgiu.

Teisėjų kolegijos nuomone, skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis yra pakankamai motyvuotas, teismo išvados atitinka faktines veikos padarymo aplinkybes. Skundžiamu nusprendžiu kaltinamajame akte D. Š. inkriminuota nusikalstama veika iš BK 24 str. 4 d. ir 182 str. 2 dalies perkvalifikuota į 182 straipsnio 2 dalį, todėl apelianto D. Š. prašymas išteisinti jį iš BK 24 str. 4 d. ir 182 str. 2 d. nepagrįstas bei nelogiškas. Taip pat nėra pagrindo nuteistąjį D. Š. bei kitus nuteistuosius V. K. ir R. P. išteisinti iš BK 182 str. 2 d.

Teisingai kvalifikavęs nuteistųjų D. Š., R. P. ir V. K. nusikalstamus veiksmus, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, teisingai paskyrė apeliantams bausmes už padarytas nusikalstamas veikas. Skirdamas jiems bausmes ir parinkdamas jų rūšį, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį ir BK 54 str. numatytus bausmės skyrimo pagrindus, tinkamai įvertino nuteistųjų asmenybes.

Kaip nepagrįstas atmestinas apelianto R. P. prašymas dėl realios laisvės atėmimo bausmės neskyrimo, nes atsižvelgiant į visas aplinkybes – jis padarė tyčinį sunkų nusikaltimą, nors administracine tvarka nebaustas, tačiau sutinkamai su BK 27 str. 1 d. nuostatomis yra recidyvistas, 15 kartų teistas ir turi neišnykusį teistumą, įrašytas į narkologinę ir psichiatrinę įskaitas, yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – teismas visiškai pagrįstai konstatavo, su kuo sutinka ir teisėjų kolegija, kad jokiomis kitomis bausmėmis pasiekti BK 41 str. numatytų bausmės tikslų neįmanoma, todėl R. P. paskyrė realią sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatytą laisvės atėmimo bausmę. Įvertinus visas šias aplinkybes darytina išvada, kad R. P. paskirtoji bausmė tiek savo rūšimi, tiek trukme, kuri net nesiekia BK 182 str. 2 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės minimalios ir maksimalios trukmės vidurkio, nėra aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga. Kokių nors išimtinių aplinkybių, dėl kurių R. P. turėtų būti švelninama bausmė, byloje nenustatyta. Visiškai nepagrįstas apelianto R. P. skundo argumentas, kad buvo pažeista jos teisė į gynybą, nes jam paskirtas gynėjas užuot ginęs, jį kaltino bei prašė skirti realią laisvės atėmimo bausmę. Šie teiginiai yra deklaratyvūs, nes juos paneigia byloje esantis teisiamojo posėdžio protokolo turinys.

Apeliantas D. Š. skunde ginčija apylinkės teismo atliktą įrodymų vertinimą. Tačiau apylinkės teismas vertindamas byloje surinktus duomenis ir juos pripažindamas įrodymais, BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Tuo tarpu D. Š. apeliaciniame skunde pateikiami samprotavimai apie įrodymus ir jų vertinimą yra subjektyvūs ir nepaneigia teismo išvadų šiuo klausimu. Apylinkės teismas šioje byloje savo išvadas dėl nuteistųjų kaltės grindė įrodymų visuma, be to, skunde išdėstyti teiginiai dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra nauji ir skundžiamu nuosprendžiu jau yra įvertinti. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šių bylos duomenų vertinimu, nes apylinkės teismas pagal savo vidinį įsitikinimą bei vadovaudamasis įstatymu išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes. Laikyti, kad teismas, vertindamas bylos aplinkybes ir įrodymus, susijusius su D. Š. bei kitų nuteistųjų kalte, nesilaikė šių BPK reikalavimų, nėra pagrindo. Nuteistiesiems nepalankus įrodymų vertinimas nėra pagrindas konstatuoti, kad įrodymai byloje buvo įvertinti neteisingai ar buvo pažeistas rungimosi principas.

Apelianto D. Š. teiginiai apie kitų nuteistųjų apklausų ikiteisminio tyrimo metu neteisėtumą bei jų tuo metu duotų parodymų neteisingumą yra vertintini kritiškai, todėl atmestini. D. Š. teiginių apie prieš kitus nuteistuosius ikiteisminio tyrimo metu pareigūnų vartotą smurtą, vertimą prieš jį duoti parodymus nepatvirtino V. K. ir R. P. nei teismo posėdžių metu, tokių aplinkybių jie nenurodė ir savo apeliaciniuose skunduose. Nuteistojo V. K. teismo posėdžio metu išsakyti teiginiai apie parodymų davimą abstinencijos būklėje bei pareigūnų pasakymą jam duoti parodymus prie D. Š. vertintini tik kaip bandymas savo parodymus priderinti prie kito nuteistojo D. Š. parodymų, siekiant jį bei save reabilituoti išvengiant ar sušvelniant baudžiamąją atsakomybę. Vien nuteistųjų V. K. ir R. P. įrašymas į narkologinę bei psichiatrinę įskaitas nėra pagrindas jų parodymus vertinti kritiškai, ypač tuomet, kai tuos parodymus patvirtina kiti byloje esantys duomenys.

Kaip nepagrįstas atmestinas apelianto D. Š. teiginys apie teismo šališkumą. Šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Duomenų, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą turėjo išankstinę nuomonę dėl D. Š. kaltės, byloje nėra. Duomenų, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių, byloje taip pat nėra. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog teismas apelianto D. Š. bei jo gynėjo teisių nesuvaržė, vienodomis teisėmis su prokuroru leido teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, duoti klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims. Pirmos instancijos teisme papildymų bei prašymų prieš užbaigiant įrodymų tyrimą D. Š. bei jo gynėjas neturėjo. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu nėra.

Kaip nepagrįstas atmestinas apelianto D. Š. teiginys dėl asmenų lygybės prieš įstatymą principo pažeidimo. Nėra jokio pagrindo pripažinti, kad baudžiamojo proceso normos nuteistajam D. Š. buvo taikomos ne taip, kaip kitiems proceso dalyviams. Jam nebuvo daryta jokių apribojimų nagrinėjant bylą teisme, taip pat nebuvo pagrindo taikyti kokias nors specialias teisingumo taisykles. Todėl nėra pagrindo konstatuoti BPK 6 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimo. Apelianto teiginiai, kad jo veiksmai buvo analogiški J. P. veiksmams, yra teisiniais argumentais nepagrįsti bei priešingi teismo konstatuotoms aplinkybėms, todėl jie negali būti vertintini taip pat.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad sprendžiant nuteistųjų baudžiamosios atsakomybės klausimą, įrodymų vertinimo ar apeliantams įstatymų garantuotų teisių pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą nuosprendį, nepadaryta. Tokiu būdu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, todėl keisti ar naikinti jį apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistųjų D. Š., R. P. ir V. K. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas Evaldas VanagasEligijus GladutisAlgirdas Gaputis