Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Sigita Bieliauskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kaltinamojo S. M. (S. M.) gynėjo advokato Raimundo Jurkos skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutarties, kuria paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į kaltinamojo S. M. priklausantį turtą – šešiems mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2016 m. rugsėjo 27 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje S. M. kaltinamas padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 119 straipsnio 2 dalyje, 253 straipsnio 2 dalyje.

Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prokuroro 2015 m. spalio 20 d. nutarimu, siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) 151 str. 1 d., buvo laikinai apribotos įtariamojo S. M. nuosavybės teisės į jam priklausantį turtą:

1) garažą Nr. l, esantį (duomenys neskelbtini) garažų savininkų bendrijoje, Šiauliuose, (duomenys neskelbtini) (adresas pagal Registrų centro duomenis – Šiauliai, (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini));

2) 2014 m. gruodžio 29 d. kratos (atliktos aukščiau minėtame garaže) metu paimtą automobilį „Mercedes Benz 400“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini);

3) 2014 m. gruodžio 29 d. kratos (atliktos aukščiau minėtame garaže) metu iš S. M. automobilio „Mercedes Benz 400“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini)) paimtus pinigus - 100 (vieną šimtą) litų, 1 775 (vieną tūkstantį septynis šimtus septyniasdešimt penkis) eurus ir 8 750 (aštuonis tūkstančius septynis šimtus penkiasdešimt) Rusijos Federacijos rublių, uždraudžiant šį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti (t. 20, b. l. 119–121).

Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimis laikino nuosavybės teisių apribojimo terminas buvo tęsiamas iki 2016 m. liepos 20 d. (t. 20, b. l. 125–127, 137–138; t. 23, b. l. 16–18).

Iš S. M. pareikštų kaltinimų matyti, jog galimas atitinkamos informacijos perdavimas Rusijos Federacijos žvalgybos organizacijoms nėra siejamas su konkrečiai jam mokamu atlygiu, t. y. iš inkriminuojamos nusikalstamos veikos S. M. negavo jokio piniginio atlygio. Todėl vien tik manymas, kad pas kaltinamąjį rastos piniginės lėšos, taip pat kitas esantis turtas gali būti gauti iš nusikalstamos veikos, nėra pakankamas taikyti šią procesinę prievartos priemonę.

Nors S. M. kaltinamas tuo, jog verbavo kitą asmenį, kuriam už suteiktą informaciją buvo atlyginama, tačiau šios veikos padarymo aplinkybės (kur, kiek ir kada buvo sumokamas atlygis už atitinkamos informacijos rinkimą, perdavimą ir t. t.) kaltinamajame akte nedetalizuotos. Gynėjo teigimu, jo ginamajam pareikštų kaltinimų nekonkretumas leidžia manyti, jog teismo sprendimas dėl šios procesinės prievartos priemonės taikymo yra perteklinis ir nereikalingas.

Gynėjas atkreipia dėmesį, kad šioje proceso stadijoje taikant procesinę prievartos priemonę - laikiną nuosavybės teisės apribojimą, siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą, taip pat turi būti pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad kaltinamasis S. M. iš kitų organizacijų gavo nusikalstamu būdu uždirbtus pinigus, ar turimus pinigus mokėjo kitiems asmenims, kurių veiksmai vertinami kaip nusikalstami. Ta aplinkybė, jog S. M. kaltinamas labai sunkaus nusikaltimo padarymu, nepateisina taikomos procesinės prievartos priemonės pagrįstumo. Todėl ir toliau ribojant kaltinamojo teises į jam priklausantį turtą bus pažeistas BPK 11 straipsnyje numatytas proporcingumo principas.

Gynėjas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo S. M. gynėjo skundas atmetamas.

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra viena iš Baudžiamojo proceso kodekse numatytų procesinių prievartos priemonių, susijusi su asmens konstitucinės teisės į nuosavybės neliečiamumą teisėtu suvaržymu. Vadovaujantis BPK 151 straipsnio 1 dalies nuostatomis, civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. To paties straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad, kai byla perduota į teismą, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo priimdamas nutartį nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. BPK 151 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad baudžiamosiose bylose dėl sunkių ar labai sunkių nusikaltimų laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimų skaičius neribojamas. To paties straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas panaikinamas prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi, jeigu ši priemonė tampa nebereikalinga.

Skundo argumentai dėl šioje baudžiamojoje byloje paskirto laikino nuosavybės teisės apribojimo pagrįstumo atmetami. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra viena iš Baudžiamojo proceso kodekse numatytų procesinių prievartos priemonių, kuri gali būti paskirta, esant bent vienam iš trijų pagrindų, t. y. procese turi būti užtikrintas civilinis ieškinys, turto konfiskavimas arba išplėstinis turto konfiskavimas.

Apeliacinės instancijos teismo manymu, Šiaulių apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartimi pagrįstai iš naujo paskyrė laikiną nuosavybės teisės apribojimą nutartyje nurodytam S. M. priklausančiam turtui. Pagrindų, leidžiančių panaikinti šią procesinę prievartos priemonę, nenustatyta.

Iš apeliaciniam teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad Šiaulių apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje kaltinimai pareikšti S. M., S. P. ir A. K.. Taigi, S. M. šioje byloje nurodytas tarp asmenų, kuriems šiuo metu pareikštas kaltinimas padarius sunkų ir labai sunkų nusikaltimus. Kaltinamajam S. M. ši procesinė prievartos priemonė buvo paskirta turto konfiskavimo užtikrinimui.

Pagal baudžiamąjį įstatymą baudžiamojo poveikio priemonė turto konfiskavimas, jei yra pagrindas, privalomai skiriama kaltininkui kartu su bausme. Konfiskuotinas, t. y. priverstinai neatlygintinai paimamas valstybės nuosavybėn, tik tas turtas, kuris buvo nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Teismas privalo konfiskuoti darant nusikalstamą veiką panaudotus pinigus ir kitus materialią vertą turinčius daiktus. Teismų praktikoje BK 72 straipsnio 2 dalies prasme nusikalstamos veikos įrankis – daiktas ar priemonė, kuriuos kaltininkas tiesiogiai naudoja darydamas nusikalstamą veiką. Nusikalstamos veikos priemonė – daiktas, kuris pats nenaudojamas darant nusikaltimą, tačiau ją palengvina arba sudaro materialias sąlygas nusikalstamiems veiksmams atlikti. Teismas, spręsdamas, ar turtas laikytinas nusikalstamos veikos įrankiu ar priemone, įvertina šio turto panaudojimo reikšmę nusikalstamos veikos sudėties požymiams realizuoti. Minėto straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktuose nustatomi konkretūs atvejai, kai turtas privalo būti konfiskuotas: 1) perduoti kaltininkui ar jo bendrininkui nusikalstamai veikai padaryti pinigai ar kiti materialią vertę turintys daiktai; 2) darant nusikalstamą veiką panaudoti pinigai ar kiti materialią vertę turintys daiktai; 3) iš nusikalstamos veikos gauti pinigai ar kiti materialią vertę turintys daiktai.

Skundžiamoje Šiaulių apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartyje nurodyta, jog turto konfiskavimas gali būti taikomas S. M. priklausiančiam turtui, kuris galėjo būti nusikalstamų veikų padarymo įrankis, priemonė ar rezultatas. Teismas konstatavo, jog kratos metu rasti ir paimti grynieji pinigai galimai buvo skirti atsiskaityti už neteisėtą veiką; garažas ir automobilis buvo panaudoti nusikalstamiems veiksmams vykdyti. Tokia apygardos teismo išvada yra pagrįsta, aukštesnysis teismas neturi pagrindo manyti kitaip.

Byloje esantis 2016 m. gegužės 31 d. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro surašytas kaltinamasis aktas patvirtina, kad be kitų asmenų, S. M. pateiktas kaltinimas dėl šnipinėjimo (BK 119 straipsnio dalis) ir neteisėto disponavimo šaudmenimis, sprogmenimis ir sprogstamosiomis medžiagomis (BK 253 straipsnio 2 dalis). Iš jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų aprašymo matyti, kad S. M. nuosavybės teise priklausantis garažas, esantis (duomenys neskelbtini), Šiauliai, (duomenys neskelbtini) garažų savininkų bendrija, garažas Nr. 1 (adresas pagal Registrų centro duomenis - (duomenys neskelbtini), Šiauliai), galėjo buvo naudojamas konspiraciniais tikslais, susitikimams rengti ir S. P. surinktos informacijos perdavimui. Todėl negali būti atmetama galimybė, kad kratos garaže Nr. 1, esančiame (duomenys neskelbtini) gražų savininkų bendrijoje, Šiauliuose, (duomenys neskelbtini) (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) metu aptiktas automobilis Mercedes Benz 400 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini)) su jame rastais 100 litų, 1775 eurai ir 8750 Rusijos Federacijos rublių galėjo būti panaudoti nusikalstamai veikai daryti – automobiliu S. M. galėjo vykti į susitikimus, o pinigai - S. P. surinktai informacijai pirkti.

Nors gynėjas skunde teigia, kad S. M. priklausantis turtas nebuvo nusikalstamos veikos rezultatas, to nepatvirtina nei jo ginamajam pareikštas kaltinimas, nei byloje turimi objektyvūs faktiniai duomenys, dėl ko skundžiamos nutarties motyvai nėra teisingi, tačiau tokie apelianto teiginiai nėra pakankami, norint panaikinti kaltinamajam taikomą procesinę prievartos priemonę.

Iš tiesų skundžiamoje nutartyje apygardos teismas pavartojo įstatyme įtvirtintą bendro pobūdžio formuluotę – „<...> šis S. M. priklausantis turtas gali būti laikomas nusikalstamos veikos įrankiu, priemone ar rezultatu (BK 72 straipsnis).“, tačiau vėliau toje pačioje nutartyje patikslino, jog galimai šis turtas buvo panaudotas nusikalstamoms veikos daryti. Taigi, priešingai nei nurodė gynėjas, ši procesinė prievartos priemonė neturi jokių sąsajų su nusikalstamų veikų rezultatu.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nustačius, jog kaltinamojo nuosavybės teisės laikinai apribotos pagrįstai ir teisėtai bei nenustačius pagrindų, leidžiančių panaikinti šią procesinę prievartos priemonę, apygardos teismas pagrįstai paskyrė laikiną nuosavybės teisės apribojimą kaltinamojo S. M. turtui, nurodytam skundžiamoje nutartyje.

Gynėjas skunde akcentuoja byloje esančių duomenų, patvirtinančių S. M. kaltę dėl jam inkriminuojamų nusikaltimo padarymo, pakankamumą. Aukštesnysis teismas pažymi, jog taikydamas procesines prievartos priemones, teismas byloje surinktus duomenis analizuoja ir vertina tiek, kad galėtų nustatyti, ar yra pagrindas asmenį kaltinti padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, tačiau nesprendžia kaltės klausimo. Taip pat iš esmės nesprendžiamas turto konfiskavimo pagrįstumo klausimas. Turto konfiskavimo pagrįstumas yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas.

Iš baudžiamojoje byloje esančio kaltinamojo akto bei kitos bylos medžiagos (įtariamųjų ir liudytojų parodymų, slaptų veiksmų atlikimo protokolų, tarnybinių pranešimų, kratų, apžiūrų protokolų ir jų priedų, specialistų išvadų ir kitų baudžiamosios bylos duomenų) yra žinoma, jog kaltinamasis galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

Aukštesnysis teismas taip pat konstatuoja, kad ši procesinė prievartos priemonė paskirta nepažeidžiant proporcingumo principo, įtvirtinto BPK 11 straipsnio 1 dalyje. Procesinė prievartos priemonė neabejotinai suvaržo asmens teises, tačiau tai nereiškia, jog procesinė prievartos priemonė taikoma neteisėtai ir nepagrįstai. Atsižvelgiant į S. M. inkriminuotų nusikalstamų veikų pobūdį, laikinas nuosavybės teisės apribojimas baudžiamojoje byloje galimam turto konfiskavimui užtikrinti negali būti vertinamas kaip per griežta procesinė prievartos priemonė.

Pastebėtina, jog procesinės prievartos priemonės yra laikino pobūdžio. Nuosavybės teisės apribojimas panaikinamas teismo nutartimi, jei jis tampa nebereikalingas. Kaip minėta, šioje byloje yra nustatyti visi įstatymo numatyti pagrindai taikyti šią procesinę prievartos priemonę.

Atsižvelgiant į tai, kad Šiaulių apygardos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti kaltinamojo S. M. gynėjo skundą ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartimi S. M. turtui paskirtą laikiną nuosavybės teisės apribojimą.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.