Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-01-18 · Administracinė byla Nr. I-1113-142/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-01-18
Bylos Nr.
I-1113-142/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03775-2016-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas
P. Š.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1113-142/2017Proceso Nr. 3-61-3-03775-2016-4Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. sausio 18 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo P. Š. (P. Š.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

P. Š. (toliau – pareiškėjas) 2016-09-20 kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), 20 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 2-3).

Skunde pareiškėjas nurodo, kad nuo 2004-07-14 iki šiol atlieka laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN. Visą kalinimo laikotarpį sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų, kameros buvo nuolat perpildytos, pažeista minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui gyvenamojoje patalpoje, norma, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarime Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216).

Teigia, kad neužtikrinus tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN, patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, emocinę depresiją, sutriko sveikata, visavertis gyvenimas, sumažėjo socialiniai įgūdžiai, prarado pasitikėjimą savimi, tapo dirglus.

Atsiliepimas

Vilniaus PN, atstovaujantys atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 13-18). Visų pirma, Vilniaus PN pažymėjo, kad pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tuo tarpu pareiškėjas dalį reikalavimo dėl žalos atlyginimo reiškia už laikotarpį nuo 2004 metų, o skundą teismui pateikė 2016-09-20. Atsižvelgęs į tai, atsakovo atstovas prašo pareiškėjo reikalavimui iki 2013-09-20 taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.

Dėl ginčo esmės nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno šiose Vilniaus PN bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose: (11-asis gyvenamasis korpusas) - 8-307-05 (aštuntojo būrio 307 gyvenamojoje patalpoje, 05 miegamoje vietoje); 9-301-05 (devintojo būrio 301 gyvenamojoje patalpoje, 02 miegamoje vietoje); 9-302-01 (devintojo būrio 302 gyvenamojoje patalpoje, 01 miegamoje vietoje); (I-asis gyvenamasis korpusas) 1-105-05 (pirmojo būrio 105 gyvenamojoje patalpoje, 05 miegamoje vietoje); 5-306-09 (penktojo būrio 306 gyvenamojoje patalpoje, 09 miegamoje vietoje). Šiuo metu nustatyti, kiek asmenų skundžiamu laikotarpiu gyveno aukščiau minimose gyvenamosiose patalpose neturi galimybės, nes tokie duomenys Vilniaus PN nėra kaupiami. Vilniaus PN nėra sisteminama informacija, kiek tuo pat metu buvo laikoma asmenų tam tikroje gyvenamojoje patalpoje, vienoje rinkmenoje. Atkreipia dėmesį, jog Vilniaus PN nėra kamerų tipo pataisos ištaiga, jokie teisės aktai neįpareigoja pataisos namus sisteminti ir kaupti aukščiau įvardytą informaciją. Taip pat akcentuoja, kad ir pats pareiškėjas skunde neįvardija, kokie asmenys ginčui aktualiu laikotarpiu bausmę atlikinėjo kartu su juo aukščiau nurodytose patalpose, taip pat nenurodo, koks plotas teko vienam asmeniui, būnant jam šiose patalpose su kitais nuteistaisiais.

Paaiškina, kad nuo 2010-04-30 vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas nurodytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194. Šių Taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2 punktuose nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009- 2017 m. plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. - pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Atkreipia dėmesį, kad paskiriant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius ir visada stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktų numatytas gyvenamasis plotas. Visiems be išimties yra suteikiama atskira miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiroje gyvenamojoje patalpoje. Taigi, gyvenamosiose patalpose, kuriose pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu, buvo vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų.

Taip pat nurodo, kad būrio patalpos apjungia kelias gyvenamąsias patalpas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio miegamosios patalpos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė - poilsio kambarys. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 7 val. 00 min. iki 23 val. 00 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, t. y., Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai pastatų viduje, kuriais gali naudotis nuteistieji. Be to, ne visada visos gyvenamosios patalpos miegamosios vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Dėl nuteistiesiems suteiktos judėjimo laisvės akivaizdu, kad net jei ir būtų nustatytas nedidelis vienam nuteistajam tekusio gyvenamojo ploto trūkumas jo gyvenamojoje patalpoje, šis neatitikimas negalėtų sąlygoti neturtinės žalos asmeniui atsiradimo, nes būti gyvenamoje patalpoje nuteistajam privalu tik naktį, o tuomet jis miega savo lovoje.

Tvirtina, kad pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (LVAT 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008). Pareiškėjas nepateikia įrodymų, kad Vilniaus PN administracija būtų sąmoningai siekusi kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Pažymi ir tai, kad Vilniaus PN gamybinės paskirties pastatas buvo rekonstruotas į gyvenamosios paskirties pastatą ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sudarytos komisijos 2006 m. rugsėjo 6 d. aktu Nr. (101)-11.4-1827 pripažintas tinkamu naudoti. Taigi, Vilniaus PN pastatai buvo visiškai renovuoti ir eksploatuoti perduoti 2006 metais. Pastatų ir juose esančių patalpų įrengimas atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus ir higienos normas.

Nurodo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu P. Š. atliko jam paskirtas nuobaudas dėl Vilniaus PN bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimų - baudos izoliatoriaus kamerose: Nr. 5K (plotas - 14,08 kv. m., 3 miegamosios vietos), Nr. 18K (plotas - 30,47 kv. m., 7 miegamosios vietos). Vienam asmeniui tenkantis plotas baudos izoliatoriaus kamerose visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus. Atkreipia dėmesį, kad baudos izoliatoriaus kamerose pareiškėjas buvo laikomas ne Vilniaus PN administracijos valia, šiose patalpose jis atliko nuobaudas, kurios jam buvo skirtos už įstaigos režimo reikalavimų pažeidimus.

Mano, kad skundžiamos aplinkybės dėl tariamai per mažo patalpų ploto negalėjo P. Š. sukelti intensyvią ir ilgai trunkančią slogią emocinę būseną, sukeliančią papildomus nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, stipresnius nei tie, kuriuos išgyvena nuteistieji, atlikdami bausmę už inkriminuotą nusikaltimą, tam skirtose pataisos įstaigose. Pažymi, kad pareiškėjas dėl per mažo gyvenamųjų patalpų ploto į Vilniaus PN administraciją nesikreipė. Visos pareiškėjo skundo aplinkybės pagristos abstrakčiais teiginiais. Pareiškėjas nepagrindžia, kokiais paskaičiavimais jam atsirado neturtinė žala ir nepateikia jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir turi būti atmestas.

Atsiliepimas

Taip pat nurodo, kad Vilniaus PN rengdami atsiliepimą į pareiškėjo skundą ir pateikdami teismui su ginču susijusių dokumentų kopijas patyrė 1,20 Eur bylinėjimosi išlaidas (bylinėjimosi išlaidas sudaro prie atsiliepimo pridėtų dokumentų kopijos - viso 20 A4 formato lapai), kurias prašo priteisti.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir atsakovo atstovas nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 46).

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pareiškėjo reikalavimo priteisti 20 000,00 Eur neturtinės žalos, kuri, anot pareiškėjo, atsirado dėl netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN, atlyginimą pagrįstumas.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).

Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo teismui padavimo dienos.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde netiksliai nurodė laikotarpį, už kurį prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovo atstovas į bylą pateikė įrodymus, kad pareiškėjas Vilniaus PN laisvės atėmimo bausmę atlieka nuo 2005-03-04 (b. l. 21), todėl ginčui aktualiu laikotarpiu laikytinas periodas nuo 2005-03-04 iki skundo teismui padavimo, t. y. iki 2016-09-20. Išanalizavus bylos medžiagą, pareiškėjo skunde nurodytų teisių pažeidimų pobūdį, darytina išvada, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, kadangi jis skunde nurodė, kad dėl kalinimo, neatitinkančio teisės normų reikalavimų, jam kilo psichologinė įtampa, emocinė depresija, tapo dirglus. Todėl, įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2016-09-20, o prieš tai nesikreipė į jokias institucijas dėl pažeidžiamų teisių ir patirtos neturtinės žalos, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą, todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2013-09-19, ir nėra pagrindo jį atnaujinti.

Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis; žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Šiuo atveju teismui neatnaujinus termino reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2013-09-19, skundas šioje dalyje atmestinas. Atsižvelgiant į tai, teismas toliau pasisako dėl skundo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2013-09-20 iki 2016-09-20.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014-02-27 nutartis a. b. Nr. A822-81/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas netinkamas kalinimo sąlygas sieja su minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam asmeniui pataisos namų gyvenamojoje kameroje, neužtikrinimu Vilniaus PN, tačiau nesukonkretina, kokiose kamerose ir kokiais laikotarpiais šio reikalavimo nebuvo laikomasi.

Nuo 2010-04-30 galiojančių Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 11¹.1 ir 11¹.2 punktuose nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus); 3,6 kv. m. – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Analogiškos nuostatos nurodytos ir nuo 2015-09-01 galiojančioje naujoje Taisyklių redakcijoje (2015-08-20 įsakymo Nr. 1R-238 redakcija). Kaip matyti, Taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.

Atsakovo atstovo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Vilniaus PN atskirais laikotarpiais buvo laikomas gyvenamosiose (bendrabučio tipo) patalpose Nr. 306 (33,46 kv. m.; 10 miegamų vietų), 301 (33,98 kv. m.; 10 miegamų vietų), 302 (31,94 kv. m., 10 miegamų vietų), 307 (29,70 kv. m.; 9 miegamos vietos), 105 (41,71 kv. m.; 12 miegamų vietų) ir baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 5K (14,08 kv. m.; 3 miegamos vietos) ir 18K (30,74 kv. m.; 7 miegamos vietos) (b. l. 13-18; 22-34; 35-38). Nors atsakovo atstovas teismui nepateikia duomenų, kiek konkrečiai asmenų buvo apgyvendinta kartu su pareiškėju paminėtose kamerose, tačiau, teismo vertinimu, net ir darant prielaidą, jog buvo apgyvendinta tiek asmenų, kiek yra įrengta miegamųjų vietų, pateikti duomenys rodo, kad vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai nei vienoje iš paminėtų kamerų nebuvo pažeisti. Pareiškėjui ginčo laikotarpiu teko apie 3,19-3,39 kv. m. bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos ploto ir apie 4,35-4,69 kv. m. baudos izoliatoriaus kameros ploto. Be to, iš Vilniaus PN paaiškinimų, pateiktų atsiliepime, matyti, kad nuteistieji įstaigoje neprivalo visą laiką praleisti gyvenamojoje patalpoje: jiems yra suteikiama teisė lankytis socialinės reabilitacijos programose, sportuoti. Duomenų, kad pareiškėjo judėjimo laisvė neteisėtai buvo ribojama, nėra. Taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją dėl kalinimo sąlygų. Vertintina ir tai, kad pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių aplinkybių, kaip neturtinė žala pasireiškė būtent jam, tik abstrakčiai tvirtino, jog patyrė nepatogumų ir išgyvenimų. Dėl šių priežasčių pareiškėjo argumentai dėl Vilniaus PN vienam asmeniui tekusio per mažo gyvenamosios patalpos ploto atmestini kaip nepagrįsti.

Taigi, minėtų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo pripažinti, kad Vilniaus PN ginčo laikotarpiu pareiškėjo atžvilgiu dėl skunde nurodytų aplinkybių atliko neteisėtus veiksmus. Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo konstatuoti Vilniaus PN neteisėti veiksmai, teismui nėra pagrindo svarstyti kitų viešosios atsakomybės sąlygų buvimo klausimą.

Apibendrinant išdėstytus motyvus, skundo tenkinti ir pareiškėjo naudai priteisti 20 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimui nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo P. Š. (P. Š.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Halina Zaikauskaitė