- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2012-05-28
- Bylos Nr.
- 1A-124-211-2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Laureta Ulbienė (pirm.), Jurgita Mačionytė, Henrichas Jaglinskis
- Nuteistasis
- D. B.
Teisėjas Gediminas Viederis Teisminio proceso Nr.10-9-149-09
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUOSPRENDIS
2012 m. gegužės 28 d.
Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Lauretos Ulbienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro bei nuteistojo D. B. ir jo gynėjo apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. nuteistas pagal LR BK 228 str. 2 d. laisvės atėmimu keturiems mėnesiams, pagal LR BK 300 str. 2 d. laisvės atėmimu keturiems mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 63 str. 4 d., galutinė subendrinta bausmė D. B. paskirta laisvės atėmimas šešiems mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 75 str., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. B. nuteistas už tai, kad būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdamas turtinės naudos, dėl ko didelės žalos patyrė fiziniai asmenys bei valstybė ir suklastojo tikrus dokumentus, o būtent:
būdamas antstoliu – valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, savo kontoroje, adresu (duomenys neskelbtini), atlikdamas savo, kaip antstolio, funkcijas vykdomosiose byloje Nr. 0035/06/00236, 0035/04/01811, 0035/04/02372, siekdamas turtinės naudos – žinodamas, jog už neteisėtą veikimą jam atiteks atlyginimas, skaičiuojamas nuo išieškotos sumos, ir žinodamas, kad šiose vykdomosiose bylose skolininkai yra juridiniai asmenys, priėmė patvarkymus dėl paieškos paskelbimo fiziniams asmenims, t.y. neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - ir CK) 2.50 straipsnio nuostatą, kad juridinis asmuo atsako pagal savo prievoles jam nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi suklastojo tikrus dokumentus, kadangi patvarkymuose dėl paieškos paskelbimo nurodė žinomai melagingus, tikrovės neatitinkančius duomenis, kad fiziniai asmenys yra skolininkai: 2005-05-12 patvarkyme dėl paieškos paskelbimo Nr. 0035/04/01811 nurodė, kad skolininkas yra J. S., 2006-11-29 patvarkyme dėl paieškos paskelbimo Nr. 0035/06/00236 nurodė, kad skolininkas yra P. Š. V., 2005-03-23 patvarkyme dėl paieškos paskelbimo Nr. 0035/04/02372 nurodė, kad skolininkas yra A. B., ir šiuos patvarkymus išsiuntė vykdymui. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Ekologijos ir teisės pažeidimų prevencijos skyriaus (toliau - Vilniaus apskrities VPK VTV ETPPS) pareigūnai, vykdydami antstolio patvarkymus, rinko informaciją apie privačių asmenų – J. S., A. B., P. Š. V. gyvenimą, suvaržė ieškomo sulaikyto asmens laisvę – P. Š. V. buvo iškviestas į policijos įstaigą, po to buvo pervežtas į kitą policijos padalinį, šiuos asmenis dokumentuose įvardino kaip skolininkus, ieškomus asmenis, įrašė šių asmenų duomenis į ieškomų asmenų, neatpažintų lavonų ir nežinomų bejėgių asmenų žinybinį registrą, tokiu būdu viešai paskelbė neteisingą informaciją. Tokiais veiksmais antstolis D. B. pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20, 22 straipsnių nuostatas, kad žmogaus laisvė neliečiama; niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas; niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas; žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas; informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą; įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą; nesilaikė CK 2.50 straipsnio nuostatų, kad juridinis asmuo už savo skolas atsako savo, t.y. juridinio asmens turtu, nesilaikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 642 straipsnio nuostatos, kad skolininkas yra asmuo, kuris privalo atlikti vykdomajame dokumente nurodytus veiksmus arba susilaikyti nuo vykdomajame dokumente nurodytų veiksmų atlikimo bei pažeidė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002-12-31 įsakymu Nr. 432 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 5 punkto nuostatą. Taip piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, siekdamas turtinės naudos, D. B. akivaizdžiai demonstravo savo nuostatą nesilaikyti galiojančių norminių aktų, nustatytos tvarkos, pažeidė antstolio priesaiką, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino antstolio, kaip valstybės įgalioto asmens, autoritetą, dėl to buvo padaryta didelė žala neturtiniams valstybės interesams bei didelė neturtinio pobūdžio žala P. Š. V. dėl šio asmens Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo.
Šalies argumentai
Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-11-28 nuosprendį, nurodydamas, kad teismas neteisingai paskyrė bausmes nuteistajam. Prokuroras prašo D. B. nuteistam pagal LR BK 228 str. 2d. paskirti 2 metus laisvės atėmimo, pagal LR BK 300 str. 2d. – 1 metus 6 mėn. laisvės atėmimo. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtas bausmes subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą 2 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis LR BK 75 str. nuostatomis bausmės vykdymą atidėti 3 metams. Paskirti įpareigojimą – be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Prokuroras nurodo, kad nors apylinkės teismas, skirdamas kaltinamajam bausmę atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (kaltinamasis padarė du apysunkius nusikaltimus), kaltės formą ir rūšį (kaltinamasis veikė tiesiogine tyčia), kaltininko asmenybę (kaltinamasis neteistas, charakterizuojamas teigiamai, turi pastovius teigiamus šeiminius ir socialinius ryšius), kitas teisiškai reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, tačiau nesilaikė LR BK 61 str. 2 d. nuostatų ir paskyrė aiškiai per švelnią bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką. Teismas nuosprendyje nepasisakė, ar D. B. veiksmuose yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, tačiau prokuroras iš baudžiamosios bylos duomenų daro išvada, jog nėra nei atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių, todėl teismas, aptardamas LR BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, be padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio, kaltės formos ir rūšies, kaltininko asmenybės, turėjo atsižvelgti ir į kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus (siekimas turtinės naudos), nusikalstamos veikos stadiją (abi inkriminuojamos nusikalstamos veikos baigtos). Esant tokiai situacijai, prokuroras daro išvadą, jog Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas, dalies bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių nuosprendyje neaptarė, jų nevertino ir į jas neatsižvelgė, o dalį bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių aptarė, tačiau netinkamai jas visumoje vertino LR BK 61 str. 2 d. prasme ir parinko aiškiai per švelnias bausmes.
Nuteistasis D. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-11-28 nuosprendį ir jį išteisinti nepadarius veikų, turinčių LR BK 228 str. 2 d. ir 300 str. 2 d. numatytų nusikaltimų požymių. Nurodo, kad teismo išvadų, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, negalima pripažinti teisėtomis ir teisingomis, nes teismas nepagrįstai nesivadovavo CPK normomis, reglamentuojančiomis antstolio procesinius veiksmus vykdymo procese, Sprendimų vykdymo instrukcija, kurios redakcijos keitėsi inkriminuojamų veikų padarymo metu, o taip pat Vidaus reikalų ministro 2003-07-16 įsakymu Nr. 4RN patvirtinta Asmenų paieškos instrukcija, apie kurios normų turinį pirmos instancijos teismas sprendė tik iš liudytojo V. J. parodymų, kurių teismui pakako tam, kad konstatuoti antstolio patvarkymais padarytą didelę žalą.
Apeliantas nurodo, kad pirmos instancijos teismas netinkamai aiškino baudžiamąjį įstatymą, todėl padarė netinkamą išvadą, kad nuteistojo veika atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 str. 2 d. sudėtį. D. B. teigia, kad jam inkriminuotų veikų padarymo metu galiojusiose Sprendimų vykdymo instrukcijos redakcijose antstolio patvarkymo dėl paieškos paskelbimo forma nebuvo nustatyta, todėl antstoliui negalėjo būti inkriminuotas tikro dokumento suklastojimas. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad jis savo patvarkymų pačiuose pirmuosiuose sakiniuose teisingai, aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kokį vykdomąjį dokumentą jis vykdo, iš kokio asmens pinigų sumos yra išieškomos ir kas yra išieškotojas, išsamiai nurodydamas jų buveines ir išieškomų sumų dydžius, kaip to reikalavo inkriminuojamų veikų padarymo metu galiojusio CPK 613 str. nuostatos. Nurodo, kad iš jo patvarkymų turėjo būti aišku, kad jis siekia surasti ne ką kitą, o skolininko UAB „M“ (duomenys pakeisti) teisėtą atstovą J. S., skolininko UAB „V“ (duomenys pakeisti) – A. B. ir skolininko UAB „R“ (duomenys pakeisti) – P. Š. V. Nurodo, kad visi jo paminėti asmenys yra juridinių asmenų: UAB „R“ (duomenys pakeisti), UAB „V“ (duomenys pakeisti), UAB „M“ (duomenys pakeisti), vienasmeniai valdymo organai, t.y., šių bendrovių vadovai, o LR CPK 55 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, kad juridinius asmenis atstovauja jų organai ar dalyviai. Šiuo atveju apeliantas nurodo, kad bylą veda pats juridinis asmuo, todėl, pasak jo, reiškia, kad atstovaujant juridiniams asmenims civiliniame procese, juridinio asmens organas yra tapatinamas su juridiniu asmeniu. Nuteistasis taip pat nurodo, kad inkriminuotų veikų padarymo metu galiojusio LR CPK 123 str. 2 d. numatė, kad juridiniams asmenims adresuoti procesiniai dokumentai įteikiami šio juridinio asmens vadovui, valdymo organams arba raštinės darbuotojui. To paties straipsnio 4 d. buvo numatyta, kad jeigu juridinių asmenų registre nurodytoje juridinio asmens buveinės vietoje procesinį dokumentą įteikti nėra galimybės, tinkamu procesinio dokumento įteikimu laikomas įteikimas juridinių asmenų registre nurodytiems vadovui arba valdymo organo nariams, kaip fiziniams asmenims, taip pat ir pilnamečiams jų šeimos nariams. Apeliantui akivaizdu, kad skolininko UAB „M“ (duomenys pakeisti) teisėtu atstovu buvo J. S., UAB „V“ (duomenys pakeisti) – A. B., UAB „R“ (duomenys pakeisti) – P. Š. V. Šie juridinių asmenų vadovai, pasak D. B., pagal galiojusio LR CPK 644 str. privalėjo nekliudyti antstoliui atlikti vykdymo veiksmus, nedelsiant pranešti apie savo buveinės pasikeitimą, kviečiami atvykti pas antstolį, domėtis vykdymo eiga.
Apeliantas D. B. taip pat nurodo, kad vykdymo proceso tikslas – kuo greičiau ir ekonomiškiau įstatymų nustatyta tvarka įvykdyti sprendimą. Šiam tikslui nurodytomis sąlygomis pasiekti antstolis turi atlikti labai svarbų procesinį veiksmą – įteikti skolininkui raginimą įvykdyti sprendimą. Tačiau nei viename iš skolininkams įteiktų raginimų įvykdyti sprendimą nėra nurodyta, kad skolininkai yra J. S., A. B. ar P. Š. V. Nurodo, kad jis nei vienoje vykdomojoje byloje nereikalavo informacijos apie šių fizinių asmenų turtą, jo neareštavo ir nepardavinėjo, nereikalavo vykdymo išlaidų. Pasak apelianto, visiškai akivaizdu, kad už antstolio vykdytą juridinių asmenų vadovų paiešką jam objektyviai negalėjo atitekti (nepriklausė) atlyginimas.
Nuteistasis skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino dokumentų (patvarkymų), kaip nusikalstamos veikos objekto, turinio teisėtumo, vadovavosi tik liudytojų parodymais bei nesigilino į visas bylos aplinkybes, patvirtino deklaratyvaus pobūdžio aplinkybes, kad minimus dokumentus nuteistasis D. B. suklastojo sąmoningai, siekdamas padarinių (nuteistasis veikė tyčia), kaltinamojo veikoje yra ne tik objektyvieji, bet ir subjektyvieji BK 300 str. 2 d. numatyto nusikaltimo požymiai. Apeliantas nurodo priešingai, kad vykdomojoje byloje Nr. 236, kurioje skolininkas buvo UAB „M“ (duomenys pakeisti), 2007 m. sausio mėn. antstolis kreipėsi į Vilniaus miesto 3 apylinkės teismą, prašydamas teismo paskirti UAB „M“ (duomenys pakeisti) vadovui P. Š. V. baudą už antstolio reikalavimų nevykdymą. 2007-01-18 Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nutartis dar kartą patvirtina faktą, kad jam buvo sąmoningai trukdoma atlikti vykdymo veiksmus, be to, apeliantas daro išvadą, kad UAB „M“ (duomenys pakeisti) vadovas vengė atsakomybės, todėl slapstėsi nuo antstolio. Taip pat nurodo, kad vykdomojoje byloje Nr. 1811, kurioje skolininkas buvo UAB „M“ (duomenys pakeisti), jis šio skolininko vadovui J. S. pasirašytinai įteiktais 2004-10-14, 2004-10-26, 2005-02-01, 2005- 03-03 reikalavimais įpareigojo direktorę pateikti duomenis apie UAB „M“ (duomenys pakeisti) turtą, pateikti kasos knygas. Tačiau direktorė tokių teisėtų antstolio reikalavimų nevykdė, nepranešė apie įmonės buveinės adreso pasikeitimą, juridinių asmenų registre nurodytu adresu Klaipėdoje negyveno, sprendimo vykdymo eiga nesidomėjo. Šioje situacijoje antstoliui buvo visi pagrindai kreiptis į teismą dėl baudos J. S. paskyrimo. Taip pat nuteistasis D. B. nurodo, kad vykdomojoje byloje Nr. 2372, kurioje skolininkas buvo UAB „V“ (duomenys pakeisti) jis ėmėsi visų teisėtų priemonių nustatyti faktinę įmonės buveinės vietą, siuntė procesinius dokumentus vadovo A. B. gyvenamosios vietos adresu, tačiau tiek įmonės, tiek jos vadovės gyvenamosios vietos adresu išsiųsti dokumentai grįžo neįteikti, nes A. B. savo gyvenamąją vietą buvo pakeitusi. Tuo tarpu išieškotojas AB „V“ (duomenys pakeisti) nuolat domėjosi antstolio atliekamais vykdymo veiksmais išieškant skolą. Apeliantas nurodo, jog atsižvelgiant į tai, kad jam vykdant savo funkcijas nebuvo žinoma nei minėtų juridinių asmenų, nei jų vadovų faktinė buvimo (gyvenamoji) vieta, jis, vadovaudamasis LR CPK bei Sprendimų vykdymo instrukcija, paskelbė skolininkų (juridinių asmenų atstovų – vadovų) paiešką per policiją. O tai, kad jis padarė klaidą dėl neatidumo ir dalies patvarkymų rezoliucinėse dalyse nurodė skolininkus ne kaip bendrovių atstovus, o kaip fizinius asmenis, tokie iš esmės rašymo apsirikimai tik rezoliucinėse patvarkymų dalyse nepatvirtina jo tyčios, motyvų, priežastinio ryšio tarp atliktos veikos bei negalėjo sukelti realiai jokių pasekmių. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad bet kokį rašymo apsirikimą, nekeičiantį esmės, CPK 276 str. leidžia ištaisyti net teismo sprendime, todėl jo patvarkymuose padaryti rašymo apsirikimai iš tiesų neturėjo reikšmės, ar paieška yra paskelbta skolininkų juridinių asmenų vadovams, ar tiems patiems vadovams, kaip fiziniams asmenims.
Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįrodė, kad jo padarytoje veikoje buvo objektyvieji nusikaltimo požymiai. Nebuvo ištirta ta aplinkybė, ar nusikalstamos veikos objekto – patvarkymų turinys iš esmės yra teisėtas, todėl bylos medžiagoje nebuvo nurodyta jokių duomenų ar bent užuominų apie jo veiksmų ne tik neteisėtą pobūdį, bet ir apie tokių veiksmų padarytą didelę žalą, kas yra būtinas požymis kvalifikuojant nusikalstamą veiką. Anot apelianto, jis savo patvarkymuose, jų aprašomosiose dalyse nurodęs visiškai teisingus skolininkų – juridinių asmenų duomenis, patvarkymų rezoliucinėse dalyse padarė paprasčiausias rašymo apsirikimo klaidas, kad paieškomi turi būti ne UAB „M“ (duomenys pakeisti) teisėtas atstovas J. S., ne UAB „V“ (duomenys pakeisti) teisėtas atstovas A. B., ne UAB „Reklamos ir marketingo idėjos“ teisėtas atstovas P. Š. V., o tie patys fiziniai asmenys kaip skolininkai. Toks rašymo apsirikimas, anot apelianto, paprasčiausiai galėjo būti ištaisytas civilinio proceso kodekse nustatyta tvarka arba skundžiant antstolio veiksmus CPK 510, 512 str. nustatyta tvarka. Tačiau, kaip nurodo nuteistasis, patys skolininkų atstovai tam neteikė didelės reikšmės, nes tokie rašymo apsirikimai papildomai nesukūrė jokio teisinio santykio ir niekuo papildomai neįpareigojo skolininkų atstovų kaip fizinių asmenų bei nesuteikė teisės antstoliui dėl šio apsirikimo gauti jokio papildomo atlyginimo.
Nuteistasis D. B. skunde taip pat nurodo, kad apylinkės teismas netinkamai kvalifikavo 2006-11-29 jo patvarkymo Nr. 0035/06/00236 pateikimą vykdyti pagal LR BK 228 str. 2 d., todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad jis, būdamas antstoliu – valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, savo kontoroje, (duomenys neskelbtini), atlikdamas savo, kaip antstolio, funkcijas vykdomojoje byloje, siekdamas turtinės naudos – žinodamas, kad šioje vykdomojoje byloje skolininkas yra juridinis asmuo, priėmė patvarkymą dėl paieškos paskelbimo fiziniam asmeniui P. Š. V., tuo neatsižvelgė į LR CK 2.50 str. nuostatą, kad juridinis asmuo atsako pagal savo prievoles jam nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu, tokiu būdu padarydamas P. Š. V. didelę neturtinę žalą, todėl piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi suklastojo tikrus dokumentus. Anot apelianto, 2006-11-29 jo patvarkymo Nr. 0035/06/00236 surašymas ir pateikimas vykdyti nėra susijęs priežastiniu ryšiu su P. Š. V. patirta neturtine žala. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį ir spręsdamas dėl didelės žalos atsiradimo P. Š. V. ir Lietuvos valstybei, apie Asmenų paieškos instrukcijoje įtvirtintas procedūras sprendė tik iš liudytojo V. J. parodymų, nors šioje instrukcijoje įtvirtintų teisės normų aiškinimas turėtų būti priskirtas ne liudytojo, bet teismo kompetencijai. P. Š. V.asmens paieškos bylos duomenimis, nukentėjusysis 2008-04-02 iš tiesų buvo sulaikytas ir apklaustas, tačiau, pasak apelianto, tokie policijos pareigūnų veiksmai, vykdant antstolio D. B. paskelbtą paiešką, prieštaravo Asmenų paieškos instrukcijos reikalavimams. Esant tokioms aplinkybėms, nuteistasis daro išvadą, kad nukentėjusiojo P. Š. V. parodymuose nurodytos jo paieškos neigiamos pasekmės nėra susijusios tiesioginiu priežastiniu ryšiu su antstolio D. B. paskelbta paieška, o kilo dėl policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų, vykdant paskelbtą paiešką, nes patvarkymas neduoda teisinio pagrindo sulaikyti ir pristatyti asmenį apklausai į policiją. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad iš paieškos byloje, esančio 2008-04-02 P. Š. V. paaiškinimų seka, kad šis asmuo policijos pareigūnų buvo apklausiamas kaip VSDFV skolininkas, kas visiškai nesusiję su nuteistojo paskelbta paieška.
Apeliantas D. B. dėmesį atkreipia ir į tai, kad juridinių asmenų vadovų asmens duomenys – vardai, pavardės, asmens kodai ir gyvenamosios vietos yra registruojami Juridinių asmenų registre įstatymų nustatyta tvarka, kurio duomenys yra vieši. Pasak apelianto, fizinis asmuo, sutikdamas būti juridinio asmens vadovu, tokiu būdu privalo paviešinti savo asmens duomenis ir tokie duomenys privalo būti teisingi. Tokiu atveju tokio juridinio asmens vadovo paieška, renkant informaciją apie faktinę gyvenamąją negali būti pripažįstama asmens privataus gyvenimo pažeidimu. Apelianto manymu, policijos pareigūnams pažeidus Asmenų paieškos instrukciją, byloje yra visiškai paneigta, kad tiesiogiai dėl 2006-11-29 jo patvarkymo Nr. 0035/06/00236 buvo padaryta didelė žala nukentėjusiojo P. Š. V. teisėms ir laisvėms, įtvirtintoms LR Konstitucijos 20 ir 22 straipsniuose ar Lietuvos valstybės interesams. Apeliantas pažymi, kad paneigus klastojimo faktą ir pripažinus, kad realiai buvo paieškomas skolininko teisėtas atstovas, gyvenęs kitoje nei nurodyta Juridinių asmenų registre gyvenamojoje vietoje, darytina išvada, kad dėl tokios paieškos paskelbimo jokia žala Lietuvos valstybės interesams neatsirado ir atsirasti negalėjo. Nuteistojo veiksmai nesukėlė jokios realios žalos, kas reiškia, jog nuteistojo padarytoje veikoje nėra nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 228 str. 2 d. sudėties, o teismas, nukrypdamas nuo suformuotos teismų praktikos, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir jo veiką kvalifikavo pagal LR BK 228 str. veikoje nesant nusikaltimo sudėties. Apeliantas nurodo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog nuteistasis, prieš priimdamas patvarkymą dėl P. Š. V. paieškos, atliko visus būtinus vykdymo veiksmus, kad būtų nustatytas tiek UAB „R“ (duomenys pakeisti), tiek ir šios bendrovės vadovo gyvenamosios vietos adresas, kuriuo antstolis būtų galėjęs įteikti vykdomuosius dokumentus, todėl, anot apelianto, nukentėjusiojo, kaip bendrovės vadovo, veiksmai, vengiant įvykdyti prievolę, suponuoja išvadą, kad P. Š. V. buvo žinoma apie bendrovės skolas bei suprantama, jog jis, kaip bendrovės vadovas privalo dalyvauti sprendimo vykdymo procese. Pasak nuteistojo, jis priimdamas patvarkymą dėl P. Š. V. paieškos, šiuos veiksmus atliko vadovaudamasis tuo metu galiojusiais teisės aktais, kas reiškia, kad jis, kaip antstolis, turėjo įgaliojimą skelbti paiešką per policiją, todėl tokiu veiksmu neviršijo savo įgaliojimų, juo labiau nepiktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi.
Teismo posėdyje prokuroras prašė patenkinti prokuratūros apeliacinį skundą, o nuteistojo D. B. ir jo gynėjo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis D. B. ir jo gynėjas prašė patenkinti jų apeliacinį skundą, prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Vilniaus apygardos prokuratūros apeliacinis skundas atmestinas, nuteistojo D. B. ir jo gynėjo apeliacinis skundas tenkintinas.
Pirmos instancijos teismo nuosprendis , kuriuo buvo nuteistas D. B., yra nepagrįstas ir neteisėtas , teismo išvados prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms , priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas faktinius duomenis įvertino , netinkamai taikydamas aptariamus teisinius santykius reglamentuojančias įstatymų normas.
Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimais priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui. Pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą veiką, nuo tarnybinio (arba drausminio) nusižengimo, yra didelės žalos požymis. Didelės žalos požymis, kuris gali būti ir turtinio ir neturtinio pobūdžio, būtinas baudžiamajai atsakomybei kilti, yra vertinamasis, todėl kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes – į žalos pobūdį, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeisti, nukentėjusiųjų skaičių, nusikalstamos veikos laiką, trukmę, kaltininkų einamų pareigų svarbą ir pan. Piktnaudžiavimas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 228 str. straipsnyje padaromas tik tyčia, todėl šis būtinas nusikaltimo sudėties subjektyvusis požymis, taikant baudžiamąją atsakomybę, turi būti nustatytas, šio požymio konstatavimas turi būti motyvuotas, pagrįstas byloje ištirtais duomenimis ir nustatytomis aplinkybėmis.
Nagrinėjamu atveju , teismo išvados, kad nuteistasis D. B., dirbdamas antstoliu, valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu , ir atlikdamas savo kaip antstolio funkcijas vykdomosiose bylose Nr. 0035/0600236, 0035/04/01811, 0035/04/02372 , kuriose skolininkai buvo juridiniai asmenys , priėmęs patvarkymus dėl paieškos paskelbimo ir juose kaip skolininkus nurodęs šių juridinių asmenų- bendrovių vadus, piktnaudžiavo tarnyba, suklastojo dokumentus , bylos įrodymai nepatvirtina. Bylos įrodymais, kurių niekas neginčijo, yra nustatyta, kad nuteistasis D. B. priėmė 2005-03-23 patvarkymą dėl paieškos paskelbimo vykdomojoje byloje Nr. 0035/04/02372, skolininke nurodydamas A. B. , 2005-05-12 patvarkymą dėl paieškos paskelbimo vykdomojoje byloje Nr. 0035/ 04/01811, skolininke nurodydamas J. S. , 2006-11-29 patvarkyme dėl paieškos paskelbimo vykdomojoje byloje Nr. 0035/06/00236, skolininku nurodydamas Š. V. ir šiuos patvarkymus išsiuntė vykdymui į policiją. Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Ekologijos ir teisės pažeidimų prevencijos skyriaus pareigūnai , vykdydami antstolio patvarkymus, rinko apie aukščiau nurodytų privačių asmenų gyvenimą , iškvietė P. Š. V. į policijos įstaigą , po to jį pervežė į kitą policijos padalinį , taip suvaržydami jo laisvę.
Kaip matyti iš nuteistajam D. B. inkriminuotų kaltinimų , jis nėra nuteistas už tai, kad jis kaip antstolis, vykdydamas vykdymui perduotus vykdomuosius raštus, neteisėtai paskelbė paiešką, tačiau yra nuteistas už tai, kad neteisėtai paiešką paskelbė fiziniams asmenims, kurie pagal teismo skundžiamą nuosprendį, jokių turtinių prievolių neturėjo, o ne juridiniams asmenims, turintiems teismo sprendimais nustatytas turtines prievoles kitiems asmenims . Bylos įrodymais, kurių niekas neginčija, nustatyta, kad antstoliui D. B., kurio žinioje buvo vykdomosios bylos dėl UAB „ M“ (duomenys pakeisti), UAB „V“ (duomenys pakeisti), UAB „R“ (duomenys pakeisti) , nebuvo žinoma , kokiu adresu veikia šios bendrovės, jų vadovų gyvenamoji vieta taip pat nebuvo žinoma , antstolis, nenustatęs jų buvimo vietos, negalėjo tinkamai vykdyti jam pavestų vykdomųjų bylų. Esant tokiai situacijai, antstolis pagrįstai priėmė patvarkymus paskelbti jų paiešką . Tą jis padarė , sutinkamai su Lietuvos Respublikos CPK 620 str. 3 d., 621 str. nuostatomis , reglamentuojančiomis antstolio procesinius veiksmus sprendimų vykdymo stadijoje , Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002-12-31 įsakymu Nr. 432 „Dėl sprendimų vykdymo instrukcijos patvirtinimo „ (galiojęs iki 2005-11-05), Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005-10-27 įsakymu Nr. 1R-352 „Dėl sprendimų vykdymo instrukcijos patvirtinimo „( galiojęs iki 2007-03-02) , kai antstolis, kai skolininko vieta nežinoma, išieškotojo prašymu savo patvarkymu skelbia skolininko paiešką per policiją . Sutinkamai su Lietuvos Respublikos CPK 613 str., Sprendimų vykdymo instrukcijos nuostatomis , vykdymo proceso metu iškylančius klausimus antstolis išsprendžia motyvuotu patvarkymu, patvarkyme antstolis nurodo patvarkymo surašymo datą, savo vardą ir pavardę, vykdomosios bylos numerį, bylos šalis, sprendžiamo klausimo esmę, motyvus, kodėl priimamas vienoks ar kitoks sprendimas. Patvarkymo rezoliucinėje dalyje nurodami priimtas sprendimas ir patvarkymo apskundimo tvarka. Patvarkymą antstolis pasirašo ir patvirtina antstolio antspaudu. Reikiamais atvejais patvarkyme nurodomi ir kiti duomenys. Patvarkyme be kitų būtinų duomenų, turi būti nurodyta paskutinė antstoliui žinoma skolininko buvimo (gyvenamoji) vieta , taip pat kitos paieškos vykdymui svarbios aplinkybės. Antstolis patvarkymą dėl skolininko paieškos paskelbimo perduoda vykdyti vietos policijos komisariatui . Analizuojant civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias antstolio procesinę veiklą , matyti , kad įstatymo leidėjas nėra išreiškęs konkrečios valios , kokia tvarka turėtų būti skelbiama paieška, kai skolininkas , kurio buvimo vieta nėra žinoma, yra juridinis asmuo, tokia situacija nėra reglamentuota ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymais patvirtintose sprendimų vykdymo instrukcijose. Esant tokiai situacijai, kolegijos nuomone, turi būti taikomos bendros normos, susijusios su juridinių asmenų teisėmis ir pareigomis. Juridiniai asmenys įgyja civilines teises , prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus , kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinio steigimo dokumentus . Sutinkamai su Lietuvos Respublikos CK 2.81 str. 4 d. juridinio asmens organų nariais gali būti tik fiziniai asmenys , o tai reiškia, kad juridinis asmuo įgyvendina civilinį teisinį subjektiškumą tik per fizinius asmenis. Šiuo nagrinėjamu atveju vykdomojoje byloje Nr. 0035/04/01811 skolininkas buvo UAB „M“ (duomenys pakeisti), jos vadovė J. S., vykdomojoje byloje 0035/04/02372 skolininku nurodyta UAB “V“ (duomenys pakeisti) , jos vadovė A. B. , vykdomojoje byloje Nr. 0035/06/00236 skolininku nurodytas „R“ (duomenys pakeisti), jos vadovas P. Š. V. , todėl antstolis D. B., veikdamas savo procesinių įgaliojimų ribose, realizuodamas jam suteiktas teises, numatytas Lietuvos Respublikos 621 str., pagrįstai paskelbė paiešką minėtų juridinių asmenų vadovams, nes tik per juos kaip juridinių asmenų atstovus , buvo galima realizuoti jų vadovaujamų juridinių asmenų turtines prievoles, nurodytas vykdomuosiuose raštuose. Analizuojant antstolio D. B. priimtų patvarkymų turinį , jis visuose trijuose patvarkymuose nurodė vykdomojo dokumento esmę, t.y. kas ir kokiu pagrindu išdavė vykdomąjį dokumentą , teisingai nurodė , kas vykdomajame dokumente nurodytas išieškotoju, kieno naudai vyksta išieškojimas , priimdamas sprendimą, 2005-05-12 patvarkymo rezoliucinėje dalyje skolininku nurodė J. S., 2006-11-29 patvarkymo rezoliucinėje dalyje skolininku nurodė P. Š. V , be nuorodos, kad jie yra bendrovių teisėti atstovai-vadovai, o skelbdamas paiešką 2005-03-23 patvarkymo rezoliucinėje dalyje , antstolis D. B. skolininke įvardijo skolininko UAB „V“ (duomenys pakeisti) vadovę A. B.. Kolegija, pripažindama, kad ir vykdymo procese juridinį asmenį turi atstovauti šio asmens atstovas, šiuo nagrinėjamu atveju, jų vadovai, mano, kad antstolio patvarkymuose yra pagrįstai skolininkais nurodyti juridinių asmenų vadovai, nes tik per juos gali būti realizuojamos bendrovių teisės ir pareigos .Tai numatyta Lietuvos Respublikos CPK 599 str. (redakcija, galiojusi nuteistajam D. B. inkriminuojamų veikų padarymo metu), kur nurodyta, kad išieškotojo ir skolininko atstovais vykdymo procese gali būti CPK 55 str. nurodyti asmenys. CPK 55 str. 1 d. yra įtvirtinta nuostata, kad juridinius asmenis atstovauja jų organai ar dalyviai, veikiantys pagal įstatymus ar steigimo dokumentus , jiems suteiktas teises ir pareigas. Tai reiškia, kad civiliniame procese atstovaujant juridiniams asmenims , juridinio asmens organas yra tapatinamas su juridiniu asmeniu. Tą įvertinus, kolegija sutinka su apelianto D. B. ir jo gynėjo argumentu, kad UAB „M“ (duomenys pakeisti), „UAB „ V“ (duomenys pakeisti) , UAB „ R“ (duomenys pakeisti) teisėtais atstovais atitinkamai buvo J. S., A. B., P. Š. V., todėl jie , sutinkamai su aptariamu laikotarpiu galiojusio Lietuvos Respublikos BPK 644 str. nuostatomis, privalėjo nekliudyti antstoliui atlikti vykdymo veiksmus , nedelsiant pranešti apie savo buveinės pasikeitimą , kviečiami atvykti pas antstolį, domėtis vykdymo eiga, nesilaikant tokių reikalavimų, pagrįstai jų atžvilgiu kaip teisėtų bendrovės vienasmenių atstovų atžvilgiu buvo paskelbtos paieškos. Tai, kad tokia praktika yra nusistovėjusi Lietuvoje , kai nėra žinoma juridinių asmenų, turinčių prievolę pagal vykdomuosius raštus , buveinė , yra skelbiamos paieškos jų teisėtiems atstovams, savo paaiškinimais patvirtino specialistė- Lietuvos antstolių rūmų valdytoja D. S..
Lietuvos Respublikos CPK numatytomis normomis , Teisingumo ministro įsakymais patvirtintose sprendimų vykdymo instrukcijose ar kitais aktais nėra detaliai reglamentuota aptariamų patvarkymų dėl paieškos paskelbimo , kai skolininkas yra juridinis asmuo, forma , todėl teigti, kad antstolis D. B., surašydamas jam inkriminuotus patvarkymus būtent tokio turinio , suklastojo tikrus dokumentus ir tai padarė , piktnaudžiaudamas tarnyba, teisinio pagrindo nėra. Formaliai žiūrint, antstolis galėjo 2005-05-12 ir 2006-11-29 patvarkymuose , įrašydamas skolininkais juridinių asmenų vadovų pavardes, nurodyti jų pareigas, kaip kad padarė 2005-03-23 patvarkyme, tačiau , nebuvus jam inkriminuojamu laiku tikslaus patvarkymo formos reglamentavimo , nusistovėjusios teisinės praktinės, tai jokiu būdu negali būti vertinama kaip tikro dokumento klastojimas .
Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad nepritartina praktikai, kai bet kokie teisės aktų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų atliekamas funkcijas, pažeidimai kvalifikuojami kaip nusikalstamas piktnaudžiavimas neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, ar pakankamai yra duomenų išvadai apie didelės žalos padarymą, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises ir nubaudžiant teisės aktų reikalavimus pažeidusius asmenis. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties. Didelės žalos požymis, rodantis padidintą piktnaudžiavimo pavojingumą ir nustatantis takoskyrą tarp baudžiamosios ir drausminės atsakomybės, turi būti kruopščiai pagrįstas byloje esančių duomenų visumos vertinimo (kasacinės nutartys Nr. 2K–512/2004, 2K–263/2010, 2K–161/2012, 2K-205/2012 ).
Apylinkės teismas, nepakankamai įsigilinęs į Lietuvos Respublikos BK 300 str. dalyko teisinį reglamentavimą , į civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias antstolio procesinių dokumentų priėmimą , nepagrįstai pripažino, kad antstolis D. B. suklastojo tikrus dokumentus – patvarkymus dėl paieškos paskelbimo ir tai padarė piktnaudžiaudamas tarnyba , tuo sukeldamas didelę žalą neturtiniams valstybės interesams bei didelę neturtinio pobūdžio žalą P. Š. V. Kolegijai pripažįstant, kad antstolis D. B., priėmęs patvarkymus dėl juridinių asmenų teisėtų atstovų paieškos paskelbimo , veikė teisėtai, laikydamasis jo procesinę veiklą reglamentuojančių įstatymų, poįstatyminių aktų, nebėra teisinio pagrindo teigti, kad jis padarė didelę žalą neturtiniams valstybės interesams, kuri buvo grindžiama jo akivaizdžiu nesilaikymu galiojančių norminių aktų , nustatytos tvarkos, antstolio priesaikos pažeidimu , valstybės tarnautojo vardo diskreditavimu , antstolio kaip valstybės tarnautojo autoriteto sumenkinimu .
Antstoliui inicijavus juridinių asmenų atstovų paiešką, paiešką vykdantys organai , sutinkamai su tą reglamentuojančiais norminiais aktais, rinko informaciją apie jų privatų gyvenimą , tačiau pripažinus paieškos paskelbimus teisėtais, iš to sekantys padariniai, neviršiję tokios paieškos paskelbimo ribų, yra taip pat pripažįstami teisėtais. Dėl šių motyvų informacijos rinkimas apie privačius asmenis -J. S., A. B., P. Š. V. , jų duomenų įrašymas į ieškomų asmenų žinybinį registrą , nėra nusikalstamas , todėl apeliantui D. B. tokie padariniai negali būti inkriminuoti kaip nusikalstami.
Bylos įrodymais taip pat nustatyta, kad vykdant juridinio asmens atstovo P. Š. V. paiešką , tą darantys policijos darbuotojai , jį iškvietė į policijos įstaigą , po to pervežė į kitą policijos padalinį , tuo neteisėtai suvaržydami jo laisvę. Kolegija, kaip ir apeliantai-nuteistasis D. B. ir jo gynėjas, mano, kad šioje situacijoje nuteistasis D. B. nėra atsakingas dėl vykdomos paieškos padarinių , jo veiksmai nėra su tuo susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu. Sutinkamai su Lietuvos Respublikos CPK nuostatomis, antstoliui priėmus patvarkymą dėl skolininko paieškos per policiją, asmens sulaikymas nėra numatytas , pagrindinis tokios paieškos tikslas yra nustatyti skolininko buvimo vietą ir apie tai informuoti paieškos iniciatorių. Policijos pareigūnai, vykdę antstolio patvarkymu paskelbtą paiešką, tai darydami, turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų 2003-07-16 ministro įsakymu Nr. 4RN( su vėlesniais 2007-06-26 pakeitimais) patvirtinta „ Asmenų paieškos instrukcija“. Sutinkamai su šios instrukcijos 50 p., policijos pareigūnas , vykdantis antstolio paskelbtą paiešką, gali apklausti skolininką dėl jo buvimo vietos nustatymo, dėl teismo sprendimo nevykdymo priežasčių ir tai gali daryti jo radimo vietoje arba jam geranoriškai atvykus į policiją. Šiuo nagrinėjamu atveju P. Š. V., pažeisdami Asmenų sulaikymo instrukciją, sulaikė policijos darbuotojai, už ką yra atsakingi jie , o ne apeliantas D. B.. Jis negalėjo numatyti, kad jo oficialiai paskelbta paieška bus vykdoma, pažeidžiant tokios paieškos vykdymo reikalavimus. Įrodymų, kad nuteistasis D. B., pasiųsdamas vykdymui patvarkymą dėl paieškos paskelbimo P. Š. V. , turėjo tyčią jį sulaikyti, laikinai apriboti jo laisvę, byloje nėra. Nenustačius nuteistojo D. B. tyčios dėl P. Š. V. sulaikymo , jam neinkriminuotinas tokiu neteisėtu laisvės suvaržymu neturtinės žalos P. Š. V. padarymas.
Taip pat apylinkės teismas apkaltinamajame nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, kad apeliantas D. B., viršijęs savo kaip antstolio įgaliojimus siekė turtinės naudos . Lietuvos Respublikos CPK 610 str. nuostatos, Sprendimų vykdymo instrukcijos nuostatos aiškiai patvirtina, kad antstolio darbas yra atlygintinas ir kad vykdymo išlaidas turi atlyginti išieškotojas. Įrodymų, kad tokių išlaidų atlyginimo antstolis D. B. siekė nepelnytai, pažeisdamas savo įgaliojimus, byloje nėra.
Dėl aukščiau išdėstytų motyvų , nesant įrodymų, kad apeliantas D. B. veikė neteisėtai, pažeidžiant jam kaip antstoliui suteiktus įgaliojimus, skundžiamas apkaltinamasis teismo nuosprendis naikintinas, priimant naują išteisinamąjį nuosprendį , apeliantas D. B. išteisintinas , nepadarius jam veikų, turinčių Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d. ir 300 str. 2 d. numatytų nusikaltimų požymius (Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.).
Kolegijai pripažinus , kad apeliantas D. B. turi būti išteisinamas, prokuroro skundo argumentai dėl jam paskirtos bausmės pagriežtinimo nesvarstytini.
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
Vilniaus apygardos prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistojo D. B. ir jo gynėjo apeliacinį skundą patenkinti.
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-11-28 nuosprendį, priimtą D. B. atžvilgiu dėl jo nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d. ir 300 str. 2 d., panaikinti ir priimti naują nuosprendį.
D. B. išteisinti, nepadarius jam veikų, turinčių Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d., 300 str. 2 d. numatytų nusikaltimų požymius.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.