- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-02-09
- Bylos Nr.
- I-315-402/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01687-2016-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Asta Urbonienė, Natalja Zelionkienė, Gintaras Čekanauskas
- Pareiškėjas
- E. D.
- Atsakovas
- Marijampolės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Zelionkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Urbonienės ir Gintaro Čekanausko, sekretoriaujant Sandrai Barodicaitei,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. D. skundą atsakovui Marijampolės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašo panaikinti 2016 m. liepos 25 d. atsakovo Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus „Sprendimą neišduoti leidimo laikyti (nešiotis) ginklus“ Nr. 16-IL-64-00597-e ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo E. D. prašymą Nr. 16-G-64-01221-e bei pagal jį išduoti jam prašomą leidimą laikyti (nešioti) ginklus.
Pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu (2016-10-27) visiškai palaikė pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes bei argumentus ir paaiškino, kad atsakovas ginčijamu 2016 m. liepos 25 d. sprendimu nepagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus. Nurodo, jog pripažįsta faktą, kad pareiškėjas 2010 m. rugsėjo 16 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu nuteistas už tyčinį nusikaltimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 253 straipsnio 1 dalį (Neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis) 2 metams laisvės atėmimo (pritaikius BK 75 straipsnį, bausmės vykdymas atidėtas 1 (vienerių) metų laikotarpiui, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjo metu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms ir per 6 mėn. ir sumokėti 10 MGL (1300 Lt) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo sprendimu ir mano, kad sprendimas yra priimtas tinkamai, išsamiai, objektyviai ir teisingai neįvertinus jo prašyme nurodytų teisinių ir faktinių aplinkybių, netinkamai aiškinant ir taikant Įstatymo 17 ir 18 straipsnių nuostatas, taip pat prieštaraujantis jo skunde išsamiai išdėstytam teisiniam reglamentavimui ir vertintinas kaip nepagrįstas, neteisėtas, neteisingas ir todėl naikintinas. Tvirtina, kad pareiškėjo prašyme išdėstyti motyvai nebuvo nagrinėti. Prašo skundą tenkinti.
Šalies argumentai
Atsakovas su skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėjas nėra nepriekaištingos reputacijos asmuo pagal teisės aktuose keliamus reikalavimus (Ginklų ir šaudmenų įstatymo 17 str. 1 d. 2 p.), nes 2010 m. rugsėjo 16 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu nuteistas už tyčinį nusikaltimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 253 straipsnio 1 dalį (Neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis) 2 metams laisvės atėmimo (pritaikius BK 75 straipsnį, bausmės vykdymas atidėtas 1 (vienerių) metų laikotarpiui paskiriant įpareigojimus. Tokiu būdu jis atitinka Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 str. 2 d. 1 p. numatytas sąlygas, todėl priimtas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jo nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas dalinai.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje kilęs ginčas dėl 2016 m. liepos 25 d. atsakovo Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus priimto sprendimo „Neišduoti leidimo laikyti (nešiotis) ginklus“ Nr. 16-IL-64-00597-e, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2009 m. rugsėjo 3 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pareiškėjas buvo nuteistas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį 5 MGL (650,00 Lt) bauda, kurią pareiškėjas sumokėjo 2009 m. rugsėjo 30 d. (teistumas yra išnykęs) (b.l. 40-42).
2009 m. spalio 6 d. Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kalvarijos policijos komisariato sprendimu buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikyti ir nešioti medžioklinius ginklus.
2010 m. rugsėjo 16 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-279-532/2010 pareiškėjas buvo pripažintas kaltu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 2 metams laisvės atėmimo, paskirtos bausmės vykdymą atidedant 1 metams ir įpareigojant pareiškėją bausmės vykdymo atidėjimo metu, be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, bei įpareigotas per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sumokėti 10 MGL (1 300,00 Lt) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą (b.l. 40-42).
2012 m. spalio 15 d. pareiškėjas kreipėsi į Marijampolės apskr. VPK su prašymu išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. 2012 m. spalio 26 d. buvo priimtas sprendimas Nr. 64-10-IL-705 E. D. leidimo neišduoti. Minėtą sprendimą pareiškėjas 2012 m. lapkričio 23 d. skundu apskundė Kauno apygardos administraciniam teismui, kuris 2013 m. balandžio 15 d. teisėjų kolegijos sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą, ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 19 d. nutartimi apeliacinį skundą atmetė (prijungta administracinė byla Nr. I-109-428/2013 (b.l. 84-49)).
2016 m. liepos 4 d. pateikė Marijampolės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 16-G-64-01221-e, kuriuo prašė išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė visą aktualiuose įstatymuose ir teisės aktuose nurodytą informaciją bei dokumentus, taip pat prašyme nurodė aplinkybes ir argumentus, patvirtinančius, kad egzistuoja teisiniai ir faktiniai pagrindai išduoti jam prašomą leidimą (b.l. 34-39).
Atsakovas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyrius 2016 m. liepos 25 d. priėmė skundžiamą sprendimą „Neišduoti leidimo laikyti (nešiotis) ginklus“ Nr. 16-IL-64-00597-e, kuriuo nusprendė neišduoti pareiškėjui leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, t.y. pareiškėjo prašymo netenkino (b.l. 32).
Atsakovas pareiškėjo prašymo netenkino vadovaujantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 str. (teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis apribojimai) 1 d. 2 p. (nesantis nepriekaištingos reputacijos) ir 18 str. 2 d. (nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo) 4 p. (įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo) nuorodomis, dėl kurių pareiškėjas negali įsigyti ir turėti ginklų. Pažymėjo, kad pareiškėjas prašyme naujų aplinkybių ir duomenų, kad jam neturėtų būti taikomos Įstatymo 17 str. 1 d. 2 p., 18 str. 2 d. 4 p. nuostatos, nepateikė, o nurodytos aplinkybės buvo išnagrinėtos Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (2013-11-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2063/2013).
Atsižvelgiant į šio administracinio ginčo šalių išreikštas pozicijas, yra būtina aptarti pareiškėjo atžvilgiu pritaikyto Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 str. (teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis apribojimai) 1 d. 2 p. (nesantis nepriekaištingos reputacijos) ir 18 str. 2 d. (nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo) 4 p. (įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo) materialinės teisės normų taikymą byloje nagrinėjamoje situacijoje.
Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas).
Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 2010 m. lapkričio 18 d. pakeitimo įstatymu pakeitus Įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, nustatančią sąrašą atvejų, kada asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, buvo nustatyti griežtesni apribojimai, negu galioję anksčiau. Ginklų ir šaudmenų įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, jog B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Taigi pareiškėjo prašymo išduoti leidimą šiuos ginklus laikyti (nešiotis) padavimo metu buvo priskirtas ginklų, kurių negali įsigyti ir turėti nepriekaištingos reputacijos kriterijų neatitinkantis asmuo, kategorijai.
Kaip yra pažymėjęs Lietuvos Vyriausias administracinis teismas, nuolatinė teisinio reguliavimo raida yra vienas iš būdingų teisės sistemos ypatumų. Ji priklauso nuo visuomenėje vykstančių pokyčių ir dėl to atsirandančios būtinybės sureguliuoti tiek naujus, tiek pasikeitusius senus visuomeninius santykius. Atsižvelgiant į tokią teisinio reguliavimo įstatymais ir kitais teisės aktais būtinybę yra įtvirtinamos naujos, tobulinamos galiojančios ar pašalinamos pasenusios teisės normos (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-l692/2012). Įstatymų leidėjas, Ginklų ir šaudmenų kontrolės pakeitimo įstatymu sugriežtindamas ir nustatydamas papildomas sąlygas, kada asmuo laikytinas nepriekaištingos reputacijos, siekė užtikrinti viešąją tvarką bei visuomenės saugumą, o tokiu numatytu asmens teisių ir laisvių ribojimu - skirtingų interesų pusiausvyros užtikrinimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškinamas nurodytas teisės normas yra pažymėjęs, jog, kai įstatymo leidėjas priima sprendimą sugriežtinti priemonių, kurios gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, naudojimo sąlygas, jų taikymas visuomeniniams santykiams, atsirandantiems po tokio įstatymo įsigaliojimo, negali būti vertinamas kaip griežtesnių teisės normų galiojimas atgal, toks vertinimas neatitiktų įstatymo pakeitimu siekiamų prevencinių tikslų (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1692/2012, 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1233/2012, 2013 m. vasario 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-233/2013; 2014 m. sausio 27 d. administracinėje byloje Nr. A662-337/2014).
Žemesnės instancijos teismas
Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad tokio, palyginus su iki 2011 m. kovo 1 d. buvusiu teisiniu reguliavimu, aptariamo apribojimo naujo pagrindo atsiradimas gali būti traktuojamas kaip leidimų išduoti ir turėti ginklus išdavimo sugriežtinimas. Tai, atsižvelgiant į bylos faktinę situaciją, suponuoja būtinumą aptarti, ar toks sugriežtinimas yra leistinas principo lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) bei konstitucinio teisinės valstybės principo laikymosi prasme. Šiame kontekste kolegija pažymi, kad leidimų ginklams turėti ir išduoti tvarkos nustatymas, jos pakeitimas (tuo pačiu ir sugriežtinimas) yra įstatymų leidėjo kompetencija, kurią įgyvendinant, kartu su žmogaus teisių ir laisvių apsauga, turi būti maksimaliai užtikrintas ir viešasis interesas, t. y. visuomenės saugumas bei viešoji tvarka. Šių, asmens individualių ir viešojo, interesų suderinamumas yra pasiekiamas, atsižvelgiant į daugelį visuomeninių ir socialinių faktorių, siekiant nustatyti tarp jų (skirtingų interesų) tam tikrą pusiausvyrą. Tai suponuoja, kad įstatymų leidėjas nėra saistomas savo jau nustatytos leidimų turėti ginklus tvarkos, o, atsižvelgdamas į tam tikrus aplinkybių ar tam tikrų tendencijų pakitimus, gali nustatyti kitokią, kai kuriais aspektais griežtesnę, aptariamų leidimų išdavimo tvarką. Tai, kolegijos manymu, leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamai bylai aktualaus naujo (Įstatymo 17 str. 1 d. 11 p. nustatyto) apribojimo turėti ginklus įvedimas negali būti laikomas lex retro non agit ir konstitucinio teisinės valstybės principų pažeidimu. Pastebėtina, kad iš esmės toks pats įsigaliojusių nuo 2011 m. kovo 1 d., palyginus su iki tol buvusiomis, griežtesnių Įstatymo nuostatų aiškinimas (kalbant apie Įstatymo 18 str. 2 d. nuostatas) buvo pateiktas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1233/2012, kurioje, be kita ko, buvo remiamasi Konstitucinio Teismo doktrininiais išaiškinimais, pateiktais 1997 m. vasario 13 d., 2001 m. balandžio 12 d. ir 2012 m. balandžio 12 d. nutarimuose.
Apibendrinant nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pareiškėjo atžvilgiu galėjo būti taikomos nuo 2011 m. kovo 1 d. įsigaliojusios Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 18 str. 2 dalies 4 punkto nuostatos ir ta apimtimi, kuri paliečia pareiškėjo iki šios datos padarytus nusižengimus, įvertinant juos pagal jau aptartus „kokybinį“ ir aktualumo kriterijus.
Pasisakydama dėl Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija taip pat pažymi, kad pretenduojančio gauti leidimą turėti ginklus asmens patraukimo baudžiamojon ir administracinėn atsakomybėn faktai abiejų nurodytų Įstatymo redakcijų (galiojusios iki 2011-03-01 ir įsigaliojusios po to) buvo reikšmingi asmens nepriekaištingos reputacijos, taip, kaip ji buvo apibūdinta abiejų nurodytų redakcijų Įstatymo 18 straipsnyje, turėjimo ar jos neturėjimo prasme. Šioje teisės normoje yra (ir buvo) išsamiai nurodyti konkretūs atvejai, kai asmens patraukimas baudžiamojon ar (ir) administracinėn atsakomybėn nėra suderinamas su jo nepriekaištingos reputacijos turėjimu. Pažymėtina, kad nepriekaištingos reputacijos neturėjimas yra (ir buvo) nurodytas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte kaip vienas iš savarankiškų (t. y. su kitais šioje straipsnio dalyje nurodytais pagrindais nesietinų) pagrindų taikyti asmeniui paminėtą apribojimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad tokio pobūdžio faktinės aplinkybės (asmens patraukimo baudžiamojon ir (ar) administracinėn atsakomybėn faktai) gali turėti tiesioginę teisinę reikšmę tik Įstatymo 18 straipsnio (Įstatymo 17 str. 1 d. 2 p.) taikymo kontekste.
Žemesnės instancijos teismas
Iš byloje išdėstytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjas į atsakovą prašydamas išduoti leidimą laikyti ir nešiotis ginklus kreipėsi 2016-07-04 prašymu jau antrą kartą, kaip jau minėta aukščiau, pirmą kartą kreipėsi 2012-10-15 į Marijampolės apskr. VPK su prašymu išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, 2012-10-26 buvo priimtas sprendimas Nr. 64-10-IL-705 pareiškėjui leidimo neišduoti, kurį jis 2012-11-23 apskundė Kauno apygardos administraciniam teismui. 2013-04-15 teisėjų kolegija sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013-11-19 nutartimi apeliacinį skundą atmetė.
Iš pateikto institucijai prašymo (b.l. 14-19) (ir skundo teismui), matyti, jog pareiškėjas kreipėsi į instituciją manydamas, jog jo atžvilgiu pasikeitė situacija po to laiko, kaip buvo išnagrinėta administracinė byla. Pareiškėjas tiek atsakovui pateiktame prašyme, tiek ir skunde teismui išsamiai nurodo visas jo manymu bylai reikšmingas aplinkybes ir nurodo pasikeitusį teisinį reglamentavimą.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas pažymi, kad nors ir 2010 m. rugsėjo 16 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, tačiau šis teismo nuosprendis yra visiškai įvykdytas, o teistumas išnykęs, nuo nuosprendžio priėmimo dienos yra praėję daugiau kaip 5 metai (Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Teigia, kad pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo (Žin., 2010, Nr. 142-7261) 2 straipsnio 4 dalies nuostatas, dabartinės redakcijos Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki 2010 metų Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo galiojusio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai, inter alia 18 straipsnio 2 dalies 4 punkto apribojimai (kuriais skundžiamame sprendime remiasi atsakovas), pareiškėjo atžvilgiu negali būti taikomi, kadangi (1) jis iki 2010 metų Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo turėjo leidimą laikyti (nešiotis) ginklus ir buvo įsigijęs ginklus, (2) o aplinkybės, dėl kurių nagrinėjamu atveju tariamai galėtų būti taikomi apribojimai, t.y. 2010 m. rugsėjo 16 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pareiškėjo pripažinimas kaltu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, atsirado iki 2010 metų Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (iki 2011 m. kovo 1 d. - 2010 metų Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Pažymėjo, kad 2012 m. liepos 12 d. įsigaliojusios redakcijos 2010 metų Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis, numatanti, jog „Šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo 2016 m. vasario 2 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo Nutarimu Nr. KT6-N3/2016 pripažinta kaip prieštaraujanti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui: pripažinti, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis (2012 m. birželio 29 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 81-4222) tiek, kiek pagal ją asmenims, turintiems Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, jeigu jie šiuos ginklus įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių jie pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis, atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), ir 2011 m. vasario 28 d. neturėjusiems leidimo laikyti ar leidimo nešiotis ginklus, nuo 2012 m. liepos 12 d. turi būti taikomi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai, o ne nustatytieji Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 18 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) 2 dalyje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui“.
Nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo Nutarimo priėmimo ir paskelbimo dienos 2010 metų Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies redakcija, įsigaliojusi 2012 m. liepos 12 d., yra negaliojanti ir negali būti taikoma (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnis). Todėl pareiškėjo manymu, jo atžvilgiu yra taikoma ankstesnė 2010 metų Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies redakcija (įsigaliojusi 2011 m. kovo 1 d.), numatanti, jog „Šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.
Visų šių, ir kitų prašyme nurodytų aplinkybių atsakovas priimdamas ginčijamą sprendimą nenagrinėjo, sprendime apie tai nepasisakė.
Administracinių teisinių santykių, susiklostančių tarp privačių asmenų ir valdžios institucijų, ypatumai lemia, kad privatus asmuo juose yra silpnesnioji pusė. Tokia teisinė asmens padėtis lemia, kad santykyje su viešąja administracija kilus neaiškumams, teisė aiškintina jo naudai, siekiant subalansuoti nelygias šalių pozicijas bei garantuoti asmens, kaip silpnesnės šalies, apsaugą. Iš to valstybės institucijoms, įstaigoms, pareigūnams ir kitiems atitinkamus įgaliojimus turintiems asmenims kyla pareiga vadovautis LR viešojo administravimo įstatyme įtvirtintais gero viešojo administravimo, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principais.
Atsakovas šioje administracinėje byloje pagal vykdomų funkcijų apimtį bei paskirtį, veiklos pobūdį, turimus įgaliojimus priskirtinas viešojo administravimo subjektams, todėl savo veikoje (taip pat ir priimdami administracinius aktus) privalo vadovautis ir Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis. Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 p. nustatytas įstatymo viršenybės principas, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, o veikla atitikti įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Iš to seka, jog atsakovas privalo užtikrinti, kad, atliekant viešojo administravimo veiksmus bei priimant sprendimus, būtų laikomasi Viešojo administravimo įstatymo 3 str. numatytų viešojo administravimo principų, tame tarpe ir objektyvumo principo, reiškiančio, jog sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs - atitikti faktines aplinkybes, kurias patvirtina surinktų ir objektyviai įvertintų įrodymų visuma. Teismas, nustatydamas, jog administracinis aktas priimtas pažeidžiant VAĮ numatytas procedūras įpareigoja viešojo administravimo subjektą nagrinėjamą klausimą spręsti iš naujo.
Atsakingo valdymo (gero viešojo administravimo) principas Konstitucinio Teismo yra pripažintas koordinuojančio ir determinuojančio konstitucinio teisinės valstybės principo dalimi, viena iš Konstitucijos saugomų ir ginamų vertybių (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Valdžios institucijos, siekdamos įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusiu faktinių aplinkybių visumą. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vienas iš teisėtų lūkesčių principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai. Tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs ir tai, kad asmenys, kurie pagal įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendintos. Toks asmuo gali pagrįstai tikėtis, kad ši jo teisė bus valstybės saugoma ir ginama (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas pakartotinai 2016-07-04 prašymu kreipėsi į atsakovą dėl leidimo laikyti ir nešiotis ginklus išdavimo dėl to, jog jo atžvilgiu ginčijamame sprendime nurodyti teisės aktai netaikomi po 2016 m. vasario 2 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo Nutarimo Nr. KT6-N3/2016 priėmimo. Be šios aplinkybės nurodo ir eilę kitų motyvų. Atsakovas priimdamas ginčijamą sprendimą pareiškėjo nurodytų aplinkybių nenagrinėjo, sprendime apie tai nepasisakė. Sprendimas faktiškai nemotyvuotas, priimtas formaliais pagrindais. Be to, pažymėtina, jog atsakovas atsiliepime visiškai nepagrįstai nurodo, kad pareiškėjas „2016-08-22 skunde naujų aplinkybių ir duomenų, kad jam neturėtų būti taikomos Įstatymo 17 str. 1 d. 2 p., 18 str. 2 d. 4 p. nuostatos, nepateikė, o skunde nurodytos aplinkybės buvo išnagrinėtos Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (2013-11-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2063/2013)“. Kaip matyti pareiškėjo nurodytas teisinis reglamentavimas atsirado po 2016 m. vasario 2 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo Nutarimo Nr. KT6-N3/2016 priėmimo, todėl niekaip negalėjo būti išnagrinėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės 2013-11-19 nutartimi.
Apibendrindama nurodytus argumentus, kolegija daro išvadą, kad atsakovo 2016 m. liepos 25 d. sprendime nurodytas faktinis jo pagrindimas, paminėtų „kokybiniu“ ir aktualumo kriterijų taikymo požiūriu nėra pakankamas tam, kad galima būtų taikyti pareiškėjo atžvilgiu Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 18 str. 2 dalies 4 punkto nuostatas, nes atsakovas nenagrinėjo pareiškėjo prašyme nurodytų aplinkybių argumentų ir neanalizavo pareiškėjo nurodyto teisinio reglamentavimo. Todėl šių materialinės teisės normų taikymo prasme atsakovo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu.
Nagrinėjant pareiškėjo prašymą iš naujo, būtina atsižvelgti į visus jo prašyme išdėstytus argumentus ir teisinį reglamentavimą, išsamiai išanalizuoti susidariusią situaciją tesės normų ir jų kaitos aspekte.
Taip pat atkreipti dėmesį ir į pareiškėjo pateiktuose teismui rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, kur nurodoma, jog pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo (Žin., 2010, Nr. 142-7261) 2 straipsnio 4 dalies nuostatas, dabartinės redakcijos Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki 2010 metų Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo galiojusio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai, inter alia 18 straipsnio 2 dalies 4 punkto apribojimai (kuriais skundžiamame sprendime remiasi atsakovas), pareiškėjo atžvilgiu negali būti taikomi, kadangi (1) pareiškėjas iki 2010 metų pakeitimo įstatymo įsigaliojimo buvo įsigijęs ir nuosavybės teise turėjo ginklus, (2) o aplinkybės, dėl kurių nagrinėjamu atveju tariamai galėtų būti taikomi apribojimai, t.y. 2010 m. rugsėjo 16 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo Nuosprendžiu pareiškėjo pripažinimas kaltu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, atsirado iki 2010 metų Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (iki 2011 m. kovo 1 d. - 2010 metų Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis).
Vėlesnės, 2012 m. liepos 12 d. įsigaliojusios redakcijos 2010 metų Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis, numatanti, jog „Šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo“, 2016 m. vasario 2 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo Nutarimu Nr. KT6-N3/2016 pripažinta kaip prieštaraujanti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo Nutarimo priėmimo ir paskelbimo dienos 2010 metų Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies redakcija, įsigaliojusi 2012 m. liepos 12 d., yra negaliojanti ir negali būti taikoma (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnis). Todėl Pareiškėjo atžvilgiu yra taikoma ankstesnė 2010 metų Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies redakcija (įsigaliojusi 2011 m. kovo 1 d.), numatanti, jog „Šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Tai reiškia, jog, vadovaujantis 2010 metų Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi (2011 m. kovo 1 d. redakcija), pareiškėjo atžvilgiu negali būti taikomi griežtesni apribojimai, numatyti esamos redakcijos Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje, inter alia 18 straipsnio 2 dalies 4 punkte, ir turi būti taikomos iki 2011 m. kovo 1 d. galiojusios Įstatymo 18 straipsnio nuostatos (2010 m. liepos 1 d. redakcija), kadangi (1) pareiškėjas iki 2010 metų Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.) buvo įsigijęs ginklus ir turėjo juos nuosavybės teise, (2) o aplinkybės, dėl kurių nagrinėjamu atveju tariamai galėtų būti taikomi apribojimai, t.y. 2010 m. rugsėjo 16 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo Nuosprendžiu pareiškėjo pripažinimas kaltu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, taip pat atsirado iki 2010 metų Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo. Pareiškėjas atitinka 2010 metų Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies redakcijoje, įsigaliojusioje 2011 m. kovo 1 d., nustatytų sąlygų visumą, kuriai esant pareiškėjo atžvilgiu negali būti taikomi griežtesni įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyti apribojimai ir turi būti taikomos iki 2011 m. kovo 1 d. galiojusios įstatymo 18 straipsnio nuostatos (2010 m. liepos 1 d. redakcija).
Rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėjas išsamiai išanalizavo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartimi prijungtos Kauno apygardos administracinio teismo administracinės bylos Nr. 1-109-428/2013 medžiagą ir pažymėjo, jog anksčiau išnagrinėta byla pareiškėjo skundo išvadų ne tik nepaneigia, bet ir patvirtina.
Teismas padarė išvadą, jog aukščiau minėtos ir išnagrinėtos bylos Nr. 1-109-428/2013 ir esamos nagrinėjamos bylos ir pareiškėjo skundų pagrindai yra skirtingi, taip pat skiriasi teisinis reglamentavimas, taikytinas nagrinėjamu atveju dėl tik po administracinės bylos Nr. 1-109-428/2013 išnagrinėjimo priimto 2016 m. vasario 2 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo Nutarimo, priešingai, nei teigia atsakovas, jog visos skunde nurodytos aplinkybės jau buvo išnagrinėtos ankstesnėje byloje, todėl ir atsakovas privalėjo nagrinėjant pareiškėjo skundą išsamiai išdėstyti ir išanalizuoti pareiškėjo prašymo motyvus galiojančių teisės aktų ir jų kaitos kontekste.
Kolegija netenkina pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą išduoti jam prašomą leidimą laikyti (nešioti) ginklus, nes tokio pobūdžio sprendimų priėmimas yra viešojo administravimo subjekto (atsakovo) prerogatyva. Dėl šios priežasties atsakovas įpareigotinas išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. liepos 4 d. prašymą iš naujo (ABTĮ 88 str. 2 p.) ir priimti išsamų, motyvuotą sprendimą su aiškiai išdėstytu galiojančiu teisiniu reglamentavimu ir jo kaitos kontekste sprendžiant nagrinėjamą klausimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 str., 88 str. 2 p., teisėjų kolegija
nusprendžia:
Skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti 2016 m. liepos 25 d. atsakovo Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus „Sprendimą neišduoti leidimo laikyti (nešiotis) ginklus“ Nr. 16-IL-64-00597-e ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo E. D. prašymą Nr. 16-G-64-01221-e.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.