Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjus pareiškėjo V. G. (V. G.) skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2013 m. balandžio 29 d. nutarties panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūroje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal požymius nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste - BK) 284 str. 1 d. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dėl V. G. skundo apie tai, kad 2012 m. balandžio 13 d. apie 17 val., (duomenys neskelbtini), Vilniuje, prie prekybos centro „Maxima“, jam sėdint savo automobilyje, jį sumušė nepažįstamas vyriškis, ko pasekmėje jam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

Atliekant ikiteisminį tyrimą paaiškėjo, kad nusikalstamą veiką galėjo padaryti S. G.. Vis dėlto Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorė (toliau tekste - prokurorė) 2013 m. sausio 18 d. nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą, argumentuodama, kad S. G. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., požymių. V. G. dėl patirto nežymaus sveikatos sutrikdymo pasiūlyta kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka.

Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje gautas 2013 m. vasario 25 d. V. G. skundas dėl prokurorės 2013 m. sausio 18 d. priimto nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo.

Aukštesnysis prokuroras, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2013 m. kovo 8 d. nutarimu jį atmetė pažymėdamas, kad prokurorės 2013 m. sausio 18 d. priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą yra teisėtas ir pagrįstas.

Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu 2013 m. kovo 8 d. prokuroro nutarimu, įstatymo nustatyta tvarka kreipėsi į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl aukštesniojo prokuroro nutarimo panaikinimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 29 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė. Žemesnės instancijos teismo vertinimu, aukštesnysis prokuroras, atsižvelgęs į byloje esančius duomenis padarė teisingą išvadą, kad S. G. neturėjo tikslo pažeisti viešąją tvarką, o jo veiksmai buvo nukreipti į V. G. kaip į asmenį, darantį nusikalstamą veiką.

Skundu aukštesnės instancijos teismui pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. nutartį ir priimti dėl skundo naują sprendimą, kurio panaikinti minėtus prokuratūros nutarimus nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje N r. 10-2-00413-12 bei tęsti ikiteisminį tyrimą minėtoje baudžiamojoje byloje dėl viešosios tvarkos pažeidimo ir galimo savavaldžiavimo, atlikti papildomus ikiteisminio tyrimo veiksmus, nurodytus skundo aprašomojoje dalyje, nustatyti bei patraukti kaltus asmenis baudžiamojon atsakomybėn.

Skunde nurodoma, kad skundžiamoje nutartyje tik formaliai pakartoti prokuratūros nutarimų deklaratyvūs argumentai ir motyvai. Pareiškėjas nurodo, kad jo atžvilgiu Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato 2-me policijos komisariate atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl viešosios tvarkos pažeidimo, kurioje jam įteiktas pranešimas apie įtarimą ir jis apklaustas įtariamuoju, tačiau ikiteisminis tyrimas vyksta iki šiol, jokio procesinio sprendimo byloje nepriimta, taigi teigti, jog S. G. veiksmai buvo nukreipti į pareiškėją, kaip į asmenį, darantį nusikaltimą, nėra jokio teisinio pagrindo.

Įstatymų leidėjas numato, kad objektyvioji viešosios tvarkos pažeidimo pusė yra tyčiniai veiksmai, kurie pripažįstami įžūliais, patyčiomis arba vandališkais, grasinimai, jeigu tokiais veiksmais asmuo demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Viešoji tvarka tokiais veiksmais gali būti pažeisdama įvairiose vietose, tarp jų ir gatvėje. Pareiškėjas nurodo, kad S. G. sumušė jį, tuo nežymiai sutrikdė jo sveikatą, šaukė. Šiuos aktyvus veiksmus pastarais padarė viešoje vietoje, pašalinių žmonių akivaizdoje, demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Nors jo veiksmai ir buvo susiję su kėsinimusi į asmenybę, tai nėra pagrindas nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 284 str. bei kvalifikuoti jo veiką tik pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str., kadangi įvykio aplinkybės svarbesniu nusikaltimo objektu leido laikyti viešąją tvarką, kuria S. G. pažeidė tyčia, tai yra suprasdamas, jog užpuldamas pareiškėją ir suduodamas smūgius neišvengiamai pažeis viešąją tvarką ir parodys nepagarbą aplinkiniams, aplinkai, bei sutrikdys visuomenės rimtį ir tvarką. S. G. prieš pareiškėją pavartojo smurtą, sukėlusį nežymų sveikatos sutrikdymą, todėl būtina pagrįstai pripažinti, kad jo veiksmai pažymėjo įžūlumu. Jo paaiškinimai, kad jis neva nesudavė pareiškėjui aiškiai prieštarauja pareiškėjo parodymams, specialisto išvadai, ir turi būti vertinami kaip gynybinė pozicija.

Skunde taip pat teigiama, kad teismo nutartyje iš esmes patvirtintas prokuratūros nepagrįstas argumentas, kad konfliktas tarp pareiškėjo ir S. G. prasidėjo dėl neva pareiškėjo atliekamų veiksmų, tačiau nekreipė dėmesio, kad įstatymas numato galimybę ir net pareiga kreiptis į teisėsaugos institucijas tikslu išaiškinti, ar kitas asmuo tinkamai elgėsi, tačiau nenumato galimybės smurtauti prieš kitą žmogų, juo labiau viešoje vietoje. Teismas šio klausimo detaliau neanalizavo, netyrė ir netikrino pareiškime nurodytų faktinių aplinkybių, neatliko visų būtinų procesinių veiksmų, o tik formaliai vertino nurodytus faktus pagal paties asmens, kurio atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir jo žmonos parodymus, todėl padarė neteisinga išvadą, jog ikiteisminis tyrimas nutrauktas pagrįstai.

Skunde taip pat nurodoma, kad ikiteisminiame tyrime nebuvo atlikti būtini ir reikšmingi tyrimui ikiteisminio tyrimo veiksmai:

- nenustatytas ir neapklaustas asmuo, kuris ėjo pro šalį ir galimai iškvietė policijos pareigūnus (S. G. parodymai):

- nenustatytas ir neapklaustas liudytoju vyras vardu G. M., tel. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris tuo metu buvo prie minėtos parduotuvės ir galimai matė minėtą įvykį (jis po sumušimo buvo priėjęs prie pareiškėjo ir nurodė savo telefono numerį (duomenys neskelbtini)), skunde pažymima, kad minėto liudytojo duomenys buvo nurodyti dar pareiškėjo pareiškime ir turimais duomenimis šis liudytojas apklaustas ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini), kuris atliekamas pareiškėjo atžvilgiu tame pačiame komisariate);

- tikslu pašalinti pareiškėjo iš vienos pusės ir S. G. bei A. V.-G. iš kitos pusės parodymuose esančius prieštaravimus pareiškėjas nesuvestas akistaton su minėtais asmenimis;

- neapklaustas ekspertas, pateikęs specialisto išvada tikslu nustatyti, ar pareiškėjui nustatyti kūno sužalojimai galėjo atsirasti jo arba S. G. nurodytomis aplinkybėmis.

Skunde teigiama, teismas, kaip tuo reikalauja įstatymas, niekaip nemotyvavo ir argumentuotai nepasisakė dėl konkrečių ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo nereikalingumo, todėl manytina, kad yra šiurkščiai pažeista Lietuvos Respublikos BPK 1 str. įtvirtinta baudžiamojo proceso paskirtis, tai yra išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas, taip pat pareiškėjo teisė į objektyvų, visapusišką ir pilną bylos ištyrimą. Pareiškėjo įsitikinimu, ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras turėjo išnaudoti visas įstatyme numatytas galimybes, kuriomis remiantis būtų galima pagrįstai įsitikinti, ar pareiškėjo pareiškime ir apklausoje nurodyti duomenys atitinka tikrovę. Pažymėtina, kad rinkti nusikalstamą veiką pagrindžiančius ar paneigiančius duomenis yra ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų pareiga. Pareiškėjas neturi realių ir objektyvių galimybių gauti visus tyrimui reikšmingus duomenis, taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad įstatymas pareiškėjui ir nenumato pareigos to daryti. Kadangi teismo nutartis ir prokuratūros nutarimai nutraukti ikiteisminį tyrimą ir atmesti pareiškėjo skundus yra priimti neištyrus visų reikšmingų procesinio sprendimo priėmimui aplinkybių ir išsamiai neatsižvelgus į pareiškime bei skunde nurodytas aplinkybes bei ikiteisminio tyrimo medžiagoje surinktus įrodymus, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. nutartis, Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2013 m. sausio 18 d. nutraukti ikiteisminį tyrimą ir 2013 m. kovo 8 d. nutarimai naikintini kaip nemotyvuoti ir nepagrįsti.

Į teismo posėdį proceso dalyviai neatvyko. Apie posėdžio laiką ir vietą jie buvo informuoti išsiunčiant pranešimus.

Skundas atmestinas.

Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi ir ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) medžiaga konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti pareiškėjo skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo. Lietuvos Respublikos BPK 2 str. įpareigoja prokurorą bei ikiteisminio tyrimo pareigūnus reaguoti į kiekvieną informaciją apie galimai padarytą nusikalstamą veiką ir atlikti visus reikalingus proceso veiksmus bei priimti visus reikalingus sprendimus, kad nusikalstama veika būtų atskleista. Pažymėtina ir tai, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p., ikiteisminis tyrimas nutraukiamas tuo atveju, kai arba visai nebuvo jokio įvykio, apie kurį buvo pateikta informacija kaip apie nusikalstamą veiką, arba įvykis, pasireiškęs priešingu teisei elgesiu, yra buvęs, bet to įvykio negalima laikyti nusikalstama veika, arba buvo įvykis be niekieno kaltės.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. atsako asmuo, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Pažymėtina, kad taikant Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje, kad dėl jo veiksmų (pasireiškusių bent vienu iš įstatymo dispozicijoje nurodytu būdu) kilo neigiamų padarinių, t. y. realus visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai dėl to pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys Nr. 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011 ir kt.). Viešosios tvarkos pažeidimas paprastai padaromas tiesiogine tyčia, todėl būtina, kad toks asmuo suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėtų. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai vienu ar keliais minėtais būdais turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Įstatymas nereikalauja, kad atsirastų abi nurodytos pasekmės, pakanka vienos iš jų.

Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) medžiagos, visi ikiteisminio tyrimo metu apklausti asmenys, t. y. S. G., A. V.-G. ir pareiškėjas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad konfliktas įvyko šalia parduotuvės „Maxima“, esančios Naujininkuose. Tiek pats pareiškėjas, tiek liudytojai nurodė, kad pareiškėjas, būdamas automobilyje, atliko veiksmus, kurie, aukštesnės instancijos teismo vertinimu, iš šalies žiūrinčiam žmogui, pagrįstai leido manyti apie galimai daromą teisei priešingą veiką. Kaip matyti iš liudytojų S. G. bei A. V.-G. parodymų, būtent taip jie pagalvojo pamatę, kad pareiškėjas, sėdėdamas savo automobilyje liečia savo lytinius organus, šalimais stovinčiame liudytojų automobilyje esant mažamečiui vaikui, kuris tuo metu buvo perrengiamas. Akcentuotina, kad kiekvienas pilietis turi ne tik teisę, bet ir pareigą sulaikyti asmenis, galimai darančius nusikalstamą veiką. Kaip matyti iš abiejų liudytojų parodymų, S. G. būtent to ir siekė, t. y. atimti iš pareiškėjo automobilio raktelius, kad jis nepasitrauktų iš galimai įvykdyto nusikaltimo vietos. Nors specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad prieš pareiškėją įvykio metu galimai buvo panaudotas smurtas, pasireiškęs nežymiu sveikatos sutrikdymu, tai neleidžia daryti išvados, kad S. G. savo veiksmais siekė sutrikdyti viešąją tvarką, t. y. rodyti nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, sutrikdyti visuomenės rimtį ar tvarką, ir šių padarinių norėjo. Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo medžiagos, aplinkiniai nebuvo šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, nebuvo nutrauktas nei žmonių poilsis nei darbas. Policijos pareigūnus, S. G. sutuoktinės prašymu, iškvietė pro šalį ėjęs žmogus, kuris iš įvykio vietos pasišalino, kas leidžia teigti, jog S. G. veiksmai jo nešokiravo. Minėtos aplinkybės taip pat rodo, kad liudytojai S. G. ir jo sutuoktinė siekė, jog iškilusį konfliktą sureguliuotų teisėsaugos institucijos, dėl ko kreiptasi į policijos pareigūnus. Pažymėtina ir tai, kad iš liudytojų parodymų matyti, jog pareiškėjas visą laiką sėdėjo automobilyje, į gatvę ištemptas nebuvo ir iš jo išlipo tik kai į įvykio vietą atvyko policijos pareigūnai, kurie pareiškėjui surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą pagal Lietuvos Respublikos administracinės teisės pažeidimų kodekso 174 str., kas taip pat patvirtina liudytojo S. G. teiginius, kad jis siekė ne sužaloti pareiškėją ir taip sutrikdyti viešąją tvarką, o atimti iš galimai priešingą teisei veiką dariusio asmens galimybę pasišalinti iš įvykio vietos, ir tokiems liudytojo veiksmams buvo realus bei teisėtas pagrindas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad žemesnės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis padarė teisingą išvadą, kad S. G. neturėjo tikslo pažeisti viešąją tvarką, o jo veiksmai buvo nukreipti į pareiškėją, kaip į asmenį, galimai darantį teisei priešingą veiką.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 212 str. 2 p. ikiteisminis tyrimas gali būti nutraukiamas tik pasinaudojus visomis galimybėmis surinkti reikšmingus tyrimui duomenis. Aukštesnės instancijos teismo nuomone šioje byloje buvo atlikti visi būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai, siekiant išsiaiškinti, ar liudytojo S. G. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. požymių. Nors pareiškėjas skunde teigia, kad byloje būtina atlikti akistatą, apklausti papildomus liudytojus ir atlikti kitus ikiteisminio tyrimo veiksmus, tačiau kaip pagrįstai nurodė prokurorai nutarimuose ir teismas savo nutartyje, nustatyta, jog jokie papildomi tyrimo veiksmai negalės suteikti papildomos tyrimui reikšmingos informacijos, todėl jų atlikimas nėra tikslingas. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu galima atlikti daug ikiteisminio tyrimo veiksmų, siekiant surinkti reikšmingus bylai duomenis, nereiškia, kad kiekvienu atveju visi jie turi būti būtinai atliekami. Šiuo atveju ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų pakanka padaryti išvadai, kad papildomų duomenų, galinčių pagrįsti S. G. kaltę, nėra ir jie negali būti gauti, nes aukščiau aptartos aplinkybės leidžia konstatuoti, jog minėto asmens veiksmuose nėra subjektyviosios Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos pusės – tiesioginės ar netiesioginės tyčios. Nepaisant to, pareiškėjas dėl įvykio metu patirtų sužalojimų vis tiek turi teisę kreiptis į teismą ir prašyti pradėti baudžiamąjį procesą S. G. atžvilgiu privataus kaltinimo tvarka pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. Pažymėtina ir tai, kad ikiteisminis tyrimas privataus kaltinimo bylose neatliekamas, procesas pradedamas paduodant skundą ar pareiškimą pirmosios instancijos teismui. Lietuvos Respublikos BPK 409 str. numatytos išimtys, kai procesas dėl Lietuvos Respublikos BPK 407 str. nurodytos veikos vyksta ne privataus kaltinimo, o įprasta tvarka, tačiau nagrinėjamu atveju minėtų išimčių nenustatyta, be to yra aiškus galimai nusikalstamą veiką padaręs asmuo ir jo nustatinėti ikiteisminio tyrimo metu nereikia. Tai, jog pareiškėjas nesutinka su prokurorų nutarimuose bei teismo nutartyje išdėstytais motyvais dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, yra tik subjektyvi pareiškėjo nuomonė, neparemta jokiais objektyviais duomenimis, ir tai nereiškia, jog prokurorų nutarimai ir teismo nutartis yra neteisėti ir nepagrįsti.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo skundas atmestinas ir paliktina galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. nutartis.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pareiškėjo V. G. (V. G.) skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.