Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R., a. k. (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str.1 d. vieneriems metams laisvės apribojimo. Nuteistajam per visą bausmės atlikimo laikotarpį uždrausta savo iniciatyva bendrauti su nukentėjusiuoju P. Š. ir D. Š., išskyrus atvejus, susijusius su žalos atlyginimu. Be to, A. R., įpareigotas per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 100 valandų globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 9 d. paskirta bausmė visiško bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006-02-20 nuosprendžiu paskirta šešių mėnesių laisvės apribojimo bausme ir nustatyta galutinė vienerių metų šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmė su šiuo nuosprendžiu nustatytais draudimais ir įpareigojimais.

Iš A. R. P. Š. priteista 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

A. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. už tai, kad 2004-11-29, laikotarpiu nuo 20.30 val. iki 23.00 val., tikslus laikas nenustatytas, name, esančiame (duomenys neskelbtini), sumušė nepilnametį P. Š., t.y. sudavė jam ne mažiau kaip vieną traumuojantį smūgį į dešinę ausį, ne mažiau kaip vieną traumuojantį smūgį į kairę ausį, ne mažiau kaip vieną smūgį į krūtinės ląstos dešinę pusę, ne mažiau kaip vieną smūgį į kairįjį petį, atliko ne mažiau nei vieną traumuojantį dinaminio poveikio veiksmą į nugarą ir ne mažiau nei vieną traumuojantį kontaktinio poveikio veiksmą į kaklo kairę ir sprando dešinę puses. Taip nukentėjusiajam buvo padarytos poodinės kraujosruvos abiejose ausyse, nugaroje, kaklo kairėje, odos nubrozdinimai galvoje, nugaroje, veide, kaklo abiejose pusėse, krūtinės ląstoje, sumušta galva, sukrėsti galvos smegenys, sumušta krūtinės ląsta, kaklas, juosmuo ir dubuo.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodė, kad priimdamas nuosprendį, teismas turėjo remtis patikrintais, pagrįstais ir nešališkais įrodymais bei teisingai juos įvertinti, tačiau vertino juos neteisingai ir šališkai. Nuosprendis grindžiamas prielaidomis bei pamąstymais, prieštaringais eksperto, nukentėjusiojo, liudytojų D. Š., G. Š. ir J. B. parodymais. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 3.1.8. punktu nuteistasis nurodo, kad teismas, išnaudojęs visas galimybes, nepašalino abejonių, todėl jos turėjo būti aiškinamos A. R. naudai. Liudytoja J. B. parodė, kad neatsimena, kuriuo metu ji dirbo medicinos seserimi Klaipėdos „Žemynos“ gimnazijoje, tačiau atsimena, jog nukentėjusysis per 2 ar 3 pamoką kreipėsi į ją medicininės pagalbos dėl sumušimo, taip pat nurodė, kad įvykis turėjo būti užregistruotas mokyklos medicinos kabinete, tačiau taip nebuvo. Nukentėjusiojo tėvai taip pat davė prieštaringus parodymus: pareiškime D. Š. nurodė, kad A. R. nukentėjusiajam sudavė apie 23-24 smūgius, o teisme parodė, kad neskaičiavo smūgių ir matė tik vieną – į lytinius organus. G. Š. parodymus, jog A. R. nukentėjusįjį mušė visą naktį, teismas traktavo kaip įvykių hiperbolizavimą, tačiau tėvas iš tiesų net nesidomėjo, kas iš tiesų sumušė sūnų, ir nesikreipė į policiją dėl šio įvykio. Be to, G. Š. parodė, jog fotografavo sūnų 2004-11-30, o nukentėjusysis P. Š. parodė, kad tėvas jį fotografavo tik praėjus trims dienoms po sumušimo.

Apeliantas taip pat nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis nebuvo apklaustas, surinktų duomenų nepakako, kad būtų pareikšti jam įtarimai, o teisme, išnagrinėjus privataus kaltinimo bylą, pakako prieštaringų nukentėjusiojo, liudytojų bei eksperto parodymų.

Be to, nuteistasis nurodo, kad teismas nesiaiškino, kas įvyko tarp P. Š. ir D. Š., kodėl sūnus, būdamas ligoninėje, nenorėjo bendrauti su motina. Liudytoja D. Š. teisme negalėjo paaiškinti, kodėl nekvietė policijos, nors matė, kaip A. R. sumušė jos sūnų. Teismas taip pat nesiaiškino, kur buvo P. Š. 2004-11-30 nuo 5.00-6.00 val. iki 2-3 pamokos ir kodėl sūnui apsilankius pas tėvą, tėvas iš karto nesikreipė į policiją dėl sūnaus sumušimo.

Apylinkės teismas remiasi prieštaringais įrodymais, o tai, kad nuo 2004-11-29 iki 2004-12-01 A. R. buvo Druskininkuose, UAB „Raminora“ viešbutyje, netiki. Teismas manė, kad nuteistasis turėjo būti sugyventinės D. Š. gimtadienio dieną – 2004-11-29 – namuose, o ne važinėti darbo reikalais. Skunde pažymima, kad privataus kaltinimo byla iškelta tik po to, kai 2006-06-09 buvo atnaujintas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje dėl A. R. sumušimo, joje D. Š. sūnaus N. Š. kaltinamas tuo, kad 2005-06-01 sumušė A. R..

R. prašo apylinkės teismo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti.

Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistasis A. R. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis P. Š. ir jo atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą nuosprendį. A. R. kaltė, padarius nusikaltimą veiką, už kurią jis nuteistas, yra įrodyta byloje surinktais, teisiamajame posėdyje ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas duomenis pripažino įrodymais laikydamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio nuostatų, A. R. nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. kvalifikavo teisingai.

Skundo argumentas, kad liudytojos J. B. parodymais negalima remtis todėl, kad ji tiksliai neprisiminė, kuriuo metu dirbo mokyklos medicinos kabinete, netiksliai nurodė įvykio datą, suklydo dėl įvykio registravimo mokyklos medicinos kabinete, kad D. Š. jai nurodė, kokius parodymus duoti teisme, yra atmestinas. Aplinkybę, kad J. B. dirbo medicinos darbuotoja gimnazijoje, patvirtina teismui pateiktas Pirminės sveikatos priežiūros centro išduotas pažymėjimas „Dėl J. B. darbo santykių“ bei jos socialinio draudimo pažymėjimas, iš kurių matosi, jog nuo 2004-11-15 iki 2006-12-04 „Žemynos“ vidurinėje mokykloje J. B. dirbo bendruomenės slaugytoja ( t. 2, b. l. 7-8). Teismo posėdyje ši liudytoja parodė, kad atvejį, kai P. Š. atėjo į mokyklą sumuštas bei kreipėsi pagalbos į medicinos kabinetą, prisimena, nes jam tada buvo pasidarę bloga, skaudėjo galvą, pykino, pasiskundė, kad jį sumušė patėvis. Todėl buvo iškviesta greitoji medicininė pagalba ( t. 2, b. l. 13-15). J. B. parodymus patvirtina nukentėjusiojo P. Š. ir jo tėvo G. Š. parodymai, raštas iš VšĮ Klaipėdos vaikų ligoninės, kuriame nurodyta, jog 2004-11-30 12.55 val. P. Š. kreipėsi į Klaipėdos vaikų ligoninės traumų punktą ( t. 1, b. l. 120). Taigi pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog ši liudytoja būtent dėl po įvykio praėjusio ilgo laiko tarpo netiksliai nurodė įvykio datą, suklydo dėl įvykio registravimo mokyklos medicinos kabinete aplinkybės, ir jos suklydimo pagrįstai nelaikė sąmoningu teismo klaidinimu.

Nuteistasis skunde nurodė, kad nukentėjusiojo tėvai taip pat davė prieštaringus parodymus. Nuteistasis pastebi, kad D. Š. pareiškime nurodė, jog P. Š. buvo suduoti 23-24 smūgiai ( t. 1, b. l. 2-3), o duodama parodymus teismo posėdyje ji sakė, kad smūgių neskaičiavo ( t. 2, b. l. 24-29). Tačiau šių įrodymų negalima vertinti kaip prieštaringų. Atsižvelgiant į tai, kad P. Š. pareiškimo padavimo teismui dieną buvo nepilnametis, baudžiamoji byla buvo pradėta nagrinėti gavus nukentėjusiojo įstatyminės atstovės D. Š. skundą (BPK 408 str. 2 d.). Pareiškime ji išsamiai aprašė, kaip A. R. mušė jos sūnų, išvardijo smūgius, nurodė, kurios kūno vietos buvo sužalotos ( t. 1, b. l. 2-3). Rašydama pareiškimą, atstovaudama sūnui, ji nurodė ne tik tai, ką matė, bet nurodė visas jai žinomas įvykio aplinkybes. Pareiškime D. Š. nenurodė, kad ji matė visus A. R. smurtinius veiksmus. Nuteistasis D. Š. sūnų buvo pradėjęs mušti iki jai atėjus į kambarį, todėl visų smūgių ji matyti negalėjo, todėl pagrįsta išvada, kad D. Š. pareiškime nurodė ne tik tas aplinkybes, kurias matė, bet ir tas, kurias jai papasakojo jos nukentėjęs sūnus P. Š.. Tiek pareiškime nurodyti duomenys, tiek teisiamajame posėdyje duoti D. Š. parodymai buvo nuoseklūs, išsamūs, neprieštaringi. Apeliantas teismui pateiktomis nuotraukomis (t. 1, b. l. 62) įrodinėja, kad jo ir D. Š. santykiai net po jos sūnaus P. Š. sužalojimo buvo labai geri. Tačiau tokios aplinkybės įrodinėjimas duoda pagrindo manyti, kad D. Š. nuteistojo neapkalba, todėl netikėti jos parodymais nėra pagrindo.

A. R. skunde nurodė, kad G. Š. ir P. Š. parodymai dėl laiko, kada buvo darytos fotonuotraukos, skiriasi. G. Š. parodė, jog nukentėjusįjį sūnų nufotografavo 2004-11-30, t.y. kitą dieną po sumušimo ( t. 1, b. l. 87-108), o P. Š. parodė, kad fotonuotraukos padarytos praėjus trims dienoms po sumušimo ( t. 1, b. l. 87-108). Be to, nuteistasis nurodė, jog remiantis eksperto parodymais sužalojimai, kurie užfiksuoti P. Š. medicininiuose dokumentuose, tik „grubiai“ atitinka sužalojimus, užfiksuotus fotonuotraukose, todėl eksperto nuomonė negali būti traktuojama kaip įrodymas. Tokie apelianto argumentai yra nepagrįsti. Fotografavimo ir nuotraukų padarymo laikas gali nesutapti, bet pati fotografavimo aplinkybė yra nepaneigiama. Teisiamajame posėdyje ekspertas parodė, kad iš sužalojimų spalvų nuotraukose galima spręsti, jog nubrozdinimai yra padaryti 1-3 parų laikotarpiu ( t. 1, b. l. 127-131). Todėl tai, ar fotonuotraukos buvo darytos kitą diena po sumušimo ar vėliau, lemiamos reikšmės neturi, sužalojimų fakto nepaneigia, nes paminėtas laiko tarpas patenka į eksperto nurodytą 3 parų laikotarpį. Neatmetama ir ta aplinkybė, jog nukentėjusiojo tėvas ar pats nukentėjusysis ne visiškai tiksliai prisiminė, kada buvo darytos fotonuotraukos, todėl tokius parodymus davė neturėdami tikslo suklaidinti teismą. Be to, teisiamajame posėdyje teismo medicinos specialistas nurodė, jog teismui pateiktose fotonuotraukose užfiksuoti sužalojimai pagal lokalizaciją ant kūno atitinka ligos istorijoje išvardytus sužalojimus, todėl G. Š. darytas fotonuotraukas teismas pagrįstai vertino kaip įrodymus. Teismas padarė teisingą išvadą, jog šiose fotonuotraukose yra užfiksuoti A. R. P. Š. 2004-11-29 padaryti kūno sužalojimai. Tai patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai: kitą dieną po įvykio P. Š. aplinkiniams nurodė, jog jį sumušė A. R., byloje nėra nė vieno dokumento ar paliudijimo, jog P. Š. dėl sužalojimo būtų kaltinęs kitą asmenį ar asmenis, o ne A. R.. Nustatyta, jog P. Š. dėl jo sumušimo kaltininku visada įvardydavo A. R.. Tiek mokyklos medicinos darbuotojai, tiek tėvui, ligoninės medikams, policijos darbuotojams P. Š. nurodė, kad jį sumušė patėvis – A. R. (t. 1, b. l. 118-124). Apklausiamas policijoje (baudžiamoji byla Nr. 32-1-01049-04, b. l. 3) P. Š. taip pat nurodė analogiškas aplinkybes. Nepagrįstas ir tas A. R. argumentas, kad nukentėjusiojo tėvas nesiėmė jokių veiksmų dėl sūnaus sumušimo, nes bylos aplinkybės patvirtina, kad G. Š. 2004-11-30 žodžiu kreipėsi į Vaikų teisių apsaugos tarnybą (t. 1, b. l. 118). Vaiko teisių apsaugos tarnybai pateikta informacija sutampa su P. Š. parodymais, tai rodo, jog nukentėjusysis nuosekliai ir objektyviai paaiškino įvykio aplinkybes savo tėvui G. Š..

Apeliaciniame skunde nuteistasis pastebi, kad ikiteisminio tyrimo metu (bylos Nr. 32-1-01049-04) įrodymų, kuriais remiantis jam būtų buvę galima pareikšti įtarimą, nepakako, o teisme, nagrinėjant privataus kaltinimo bylą, jų pakanka. Šis nuteistojo argumentas visiškai nepagrįstas, nes ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas ne dėl to, kad nepakako duomenų, o dėl to, kad buvo nustatyta, jog P. Š. buvo padaryta nusikalstama veika atitinkanti nežymaus sveikatos sutrikdymo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., požymius, o tokiu atveju ikiteisminis tyrimas neatliekamas, nukentėjusiam asmeniui paprastai siūloma kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka (BPK 407 str.).

Nepagrįstas ir kitas nuteistojo argumentas, kad teismas nesiaiškino, kur buvo P. Š. 2004-11-30 nuo 5.00-6.00 val. iki 2-3 pamokos. Teismas tą nuteistojo versiją, kad P. Š. galėjo sužaloti kiti asmenys, nes šis iš namų išėjo ankstį rytą (5-6 val.), o dėl sumušimo skundėsi tik per 2-3 pamoką, atmetė pagrįstai. Byloje nėra jokių įrodymų, jog P. Š. tuo laikotarpiu mušė kiti asmenys. Net ir ta aplinkybė, jog P. Š. po sumušimo ir gydymosi ligoninėje nebegrįžo gyventi pas A. R. į namus, netiesiogiai patvirtina nukentėjusiojo ir kitų liudytojų parodymus, kad nukentėjusysis buvo sumuštas A. R. namuose.

Apylinkės teismas nuteistojo A. R. parodymais, kad įvykio metu jis namuose nebuvo, nes tuo metu buvo Druskininkų mieste, viešbutyje „SPA Vilnius“, nepatikėjo pagrįstai, nes nei A. R. parodymai, nei liudytojo R. K. parodymai, nei rašytiniai įrodymai objektyviai ir neabejotinai nepatvirtina, jog nusikaltimo padarymo metu A. R. buvo Druskininkų mieste. Kaip matyti iš bylos duomenų, liudytojas R. K. tik apytiksliai patvirtino laikotarpį, kada buvo susitikęs su A. R. Druskininkuose, patvirtino jų buvimo viešbutyje faktą, tačiau konkrečiai, ar A. R. buvo Druskininkuose 2004-11-29 vakare, nepatvirtino. R. K. parodė, kad anksčiau „viešbutį montavo“, šiam viešbučiui, kuriame apsistojo su A. R. 2004 metų lapkričio pabaigoje ar gruodžio pradžioje, jis gamino dalį baldų, pažinojo viešbučio savininką ir užsakovą, su A. R. sutarė gerai, A. R. kvietė būti subrangovu. Po to, kai abu nusprendė nebendradarbiauti, pasiliko viešbutyje nakvoti. „Po to sumokėjome susitikę per pusę... Aš jam gal kokius 300 ar 400 Lt daviau... Apie gyvenimą viešbutyje jokių dokumentų buhalterijoje nebuvo... Aš su juo niekada daugiau nesu buvęs... Manęs paprašė A. R., kad paliudyčiau“ (t. 1, b. l. 105-108). A. R. gynėjas teismui pateikė UAB „Raminora“ generalinio direktoriaus E. N. 2006-08-02 raštą Nr. S6, kuriuo patvirtino, kad A. R. viešbutyje „SPA Vilnius“ gyveno nuo 2004-11-29 iki 2004-12-01 (t. 1, b. l. 51), taip pat pateikė 2006-07-24 UAB „Reminora“ viešbučio sąskaitą Nr. 14935, išrašytą A. R., joje nurodyta, jog jis į viešbutį (jo pavadinimas nenurodytas) atvyko 2004-11-29, išvyko 2004-12-01, sumokėjo 531 litą ( t. 1, b. l. 52). Apylinkės teismas, siekdamas patikslinti sąskaitos išrašymo, A. R. buvimo viešbutyje aplinkybes, paprašė viešbučio administraciją patikslinti A. R. atvykimo į viešbutį bei išvykimo iš jo laiką, pagrįsti tai dokumentais ( t. 1, b. l. 113). Negali nekelti abejonių tas faktas, kad iki nuteistojo advokato 2006-07-27 paklausimo į viešbutį „SPA Vilnius” dėl A. R. gyvenimo jame laiko (t. 1, b. l. 50) A. R. jau turėjo sąskaitos išrašą iš kompiuterinės duomenų bazės apie jo gyvenimą šiame viešbutyje laiką - 2004-11-29, jame nurodyta, jog sąskaita atspausdinta 2006-07-24 (t. 1. b. l. 52). Kodėl sąskaita yra atspausdinta 2006-07-24 data, apylinkės teismo posėdyje A. R. paaiškinti nesugebėjo. A. R. parodė, kad tą sąskaitą gavo išvykdamas iš viešbučio (t. 1, b. l. 96-97). Pažymėtina, kad teismui atsiųstos viešbučio PVM sąskaitos – faktūros data – 2006-12-13, o Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio 2002-03-05 įstatymo 79 str. 2 d. numatyta, jog PVM sąskaita – faktūra privalo būti išrašyta nedelsiant pateikus prekes ar suteikus paslaugas. Šiuo atveju PVM sąskaita – faktūra turėjo būti išrašyta ne vėliau kaip 2004-12-01, todėl teismas pagrįstai suabejojo sąskaitos autentiškumu ir savo pagrįstas abejones išdėstė nuosprendyje. Skunde nuteistasis nurodė, kad nepagrįsta teismo išvada, jog nesutampa pateiktų sąskaitų rekvizitai, nes sąskaitos užsakymo ID (duomenys neskelbtini), sąskaitos ID (duomenys neskelbtini) sutampa. Teismo nuosprendyje pasisakyta, kad vienoje sąskaitoje nurodomi užsakovo rekvizitai, kitoje ne, tas pats pasakytina ir apie sąskaitos numerį, mokėjimo grynaisiais kvito numerį. Nuteistasis apeliaciniame skunde būtent šių neatitikimų neanalizavo. Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistasis A. R. kaip įrodymą, jog jis nusikaltimo padarymo dieną buvo Druskininkuose, viešbutyje, pateikė viešbučio fojė nuotraukas, kurios mažai informatyvios, nes jose, kaip parodė liudytoja E. P., užfiksuoti tik viešbučio rūkomosios patalpos baldai. Apeliaciniame teismo posėdyje specialistas J.Rutkauskas paaiškino, kad prieš fotografuojant rankiniu būdu fotoaparate galima nustatyti bet kurią datą. Nufotografavus negatyve bus tokia data, kokia buvo nustatyta prieš fotografuojant. Nuteistasis apeliaciniame teismo posėdyje pateikė dar vieną jo gynėjui P.Maceniui adresuotą bendrovės „Raminora“ 2007-10-24 patvirtinimą, kad nuo 2004-11-29 iki 2004-12-01 viešbutyje „SPA Vilnius“ gyveno A. R., kuris už paslaugas atsiskaitė grynaisiais pinigais, sąskaitos - faktūros nereikalavo, todėl ji jam nebuvo išrašyta. Liudytoja E. P. apeliaciniame teismo posėdyje parodė, kad nuteistojo A. R. nepažįsta, patvirtino, kad A. R. sąskaita išrašyta nebuvo, kad pirminių dokumentų, duomenų, iš kurių būtų galima matyti, kad viešbutyje teismą dominančiu laiku gyveno A. R., arba duomenų apie tai, kokį dokumentą užsakydamas kambarį viešbutyje pateikė A. R., kas su juo kartu gyveno, viešbutyje neišliko, tie duomenys neišliko, nes pasikeitė anksčiau naudotos kompiuterinės programos. Kliento registracijos kortelė yra sunaikinama vos klientui išvykus iš viešbučio. Šios liudytojos parodymai, UAB „Raminora“ vadovų pasirašyto rašto (t. 2, b. l. 105) turinys paneigia nuteistojo parodymus, kad jis išvykimo iš viešbučio dieną gavo sąskaitą. Teismas negavo jokių dokumentų, kurie neginčytinai patvirtintų, jog būtent A. R. nusikaltimo padarymo metu gyveno Druskininkuose viešbutyje su liudytoju R. K. ir kad A. R., susitikęs su R. K. R. K. iniciatyva, sumokėjo viešbučiui už nakvynę viešbutyje. Nekelia abejonių, kad šių asmenų susitikimas Druskininkuose įvyko, bet tik ne nuteistojo nurodytu laiku. Visos nustatytos ir ištirtos faktinės aplinkybės neleidžia teismui nuteistojo pateiktus duomenis laikyti objektyviais ir neabejotinais įrodymais, paneigiančiais nuoseklius nukentėjusiojo, liudytojų parodymus ir kitus teismo ištirtus įrodymus. Skirdamas bausmę, teismas bausmės skyrimo pagrindais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje, vadovavosi, bausmės paskyrimas nuosprendyje motyvuotas tinkamai, teismas atsižvelgė ir į tai, kad anksčiau A. R. teistas už analogiško nusikaltimo padarymą, iš to jokių išvadų nepadarė, todėl laisvės apribojimo bausmę skyrė ir visišką bausmių sudėjimą pagal atskirus nuosprendžius taikė pagrįstai. Kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas visus įrodymus ištyrė išsamiai ir nešališkai, o jo priimtas nuosprendis yra pagrįstas bei teisėtas.

Tenkindama nuteistojo prašymą kolegija atliko įrodymų tyrimą, kurio metu buvo apklausta liudytoja E. P.. Iš teismo lėšų jai buvo apmokėtos kelionės išlaidos iš Druskininkų į Klaipėdą, iš viso 135,54 Lt. Šios išlaido laikomos proceso išlaidomis (BPK 103 str. 1 p.) ir išieškotinos iš nuteistojo A. R. (BPK 105 str. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. R. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš A. R. 135 litus 54 centus proceso išlaidų į valstybės pajamas.

Nutartis neskundžiama.