Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Vaclovas Iždonas Baudž. bylos Nr. 1A-208-116/2009

2009 m. liepos 22 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Š. nuteistas už tai, kad 2009 m. vasario 12 d. apie 3 val., atkabinęs įkabinamąją spyną įsibrovė į D. S. sandėliuką, esantį (duomenys neskelbtini), Radviliškyje, ir pagrobė D. S. priklausantį turtą – 1700 Lt vertės motorolerį LONGJIA CAPER 50.

Anot nuteistojo R. Š., aplinkybės, į kurias atsižvelgė apylinkės teismas, skirdamas jam bausmę – tai, kad jis administracine tvarka nebaustas, nesvarstytas seniūnijoje, rodo, kad jis nėra toks pavojingas visuomenei, kad jį reikėtų nuo jos izoliuoti. Taip pat mano, kad bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, jam galėjo būti paskirta atsižvelgiant į tai, jog buvo nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, o atsakomybę sunkinančių aplinkybių nustatyta nebuvo. Be to, jis prisipažino kaltu ir labai nuoširdžiai gailėjosi nusikaltęs, gailėjosi ne tik dėl nukentėjusiosios atžvilgiu įvykdyto nusikaltimo, jam buvo gaila ir savo motinos, kuri dėl jo aukojasi nuo (duomenys neskelbtini), kai jis patyrė sunkią traumą – neteko dalies veido, dėl ko ilgą laiką gydėsi, buvo operuotas plastikos chirurgų Amerikoje. Kadangi, nežiūrint medikų pastangų, jo veidas liko subjaurotas, jis jaučiasi niekam nereikalingas, niekada nesulaukė merginų dėmesio. Apelianto teigimu, jo gyvenimas yra beprasmis, jis jaučiasi nereikalingas visuomenei, o nusikaltimų padarymas jam leidžia pajusti visuomenės dėmesį, o ne pasibjaurėjimą juo. Dėmesys, kurį jis pajuto ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, jam buvo malonus, nes leido pasijusti svarbesniu nei anksčiau. Mano, kad paskutinis jo padarytas nusikaltimas yra psichologinių problemų pasekmė. Nuteistasis prašo atsižvelgti ir į tai, kad jis niekada nepadarė sunkaus nusikaltimo, niekada nesiekė, kad nuo jo veiksmų kas nors kentėtų, niekada jo veiksmai nebuvo nukreipti prieš kitą žmogų, nes jis yra pakankamai protingas, kad suvoktų, jog visuomenė yra nekalta dėl to, kad jis kenčia ir negali susitvarkyti su savo psichologinėmis problemomis. R. Š. teigimu, teismas, skirdamas jam bausmę, neįsigilino į jo gyvenimą, patirtas traumas, trauminę smegenų ligą ir nelaikė šių aplinkybių jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis. Mano, kad bausmės paskirtis būtų visiškai įgyvendinta pritaikius jam BK 62 straipsnio nuostatas ir paskyrus švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, t. y. bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Teismo posėdyje nuteistasis, nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų. Sprendžiant apelianto kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių pažeidimų nepadarė, pagrįstai ir teisingai kvalifikavo nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. Nuteistasis savo apeliaciniu skundu kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių bei jo veikos juridinės kvalifikacijos neginčija, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutinkamai su Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės

Lietuvos Respublikos BK 54 str. numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Skunde apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, neįsigilino į jo gyvenimą, patirtas traumas, trauminę smegenų ligą ir nelaikė šių aplinkybių jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis. Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalyje nurodytų kaltininko atsakomybę lengvinančių aplinkybių sąrašas nėra baigtinis - sutinkamai su minėto straipsnio 2 dalimi, teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes, t. y. aplinkybes, kurios parodo mažesnį padarytos nusikalstamos veikos ar kaltininko asmenybės pavojingumą. Kolegijos nuomone, kadangi R. Š. vaikystėje patirtos traumos negali pateisinti pastarojo nusikalstamo elgesio ir negali būti laikomos aplinkybėmis, parodančiomis mažesnį padarytos nusikalstamos veikos ar kaltininko asmenybės pavojingumą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino minėtų aplinkybių nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismui taip pat nėra pagrindo pripažinti R. Š. atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo patirtas traumas.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, Lietuvos Respublikos BK 54 str. nuostatų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į tai, kad R. Š. padarė vieną apysunkį nusikaltimą, anksčiau buvo teistas 5 kartus (b. l. 78-83, 96-108), kas rodo susiformavusias jo antivisuomenines nuostatas, nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui už tyčinio nusikaltimo padarymą ir yra laikomas recidyvistu (BK 27 str. 1 d.). Teismas atsižvelgė ir į tai, kad R. Š. yra tik iš dalies darbingas (b. l. 75, 76), administracine tvarka laikomas nebaustu (b. l. 84-88), seniūnijoje nėra svarstytas (b. l. 92). Nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas pagrįstai pripažino jo prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Nors, kaip savo skunde nurodo nuteistasis, Baudžiamasis įstatymas neįpareigoja teismą recidyvistui skirti tik laisvės atėmimo bausmę, tačiau BK 56 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę reiškia, kad įstatymų leidėjas tipine bausme recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą laiko laisvės atėmimo bausmę, nes būtent minėtos bausmės rūšies paskyrimas recidyvistui paprastai leidžia įgyvendinti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus. Kolegijos nuomone, esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus R. Š. realią laisvės atėmimo bausmę.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apeliantui už padarytą nusikaltimą paskirta bausmė, mažesnė negu Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis (šios bausmės vidurkis – 3 m. 1 mėn. 15 d.), nėra aiškiai per griežta.

Kolegija atkreipia dėmesį, kad, nors ankstesniais teismų nuosprendžiais pripažinus R. Š. kaltu už nusikalstamų veikų padarymą, pastarojo atžvilgiu buvo taikomi jo teisinę padėtį lengvinantys institutai – laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, įstatymas „Dėl amnestijos“, tačiau tai nuteistajam teigiamo poveikio nepadarė, jis toliau pažeidinėjo baudžiamuosius įstatymus.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad apeliantas anksčiau buvo teistas už viešosios tvarkos pažeidimą, fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą (b. l. 98-99), taip pat – už plėšimą (b. l. 100-105), todėl R. Š. skundo argumentas, kad jo veiksmai niekada nebuvo nukreipti prieš kitą žmogų, jis niekada nesiekė, kad nuo jo veiksmų kas nors kentėtų, atmestinas kaip nepagrįstas.

Nepagrįstas ir nuteistojo skundo argumentas, kad jis yra niekam nereikalingas, niekada nesulaukė merginų dėmesio, nes, kaip matyti iš paties R. Š. teisme duotų parodymų, jis laiką leidžia su draugais (b. l. 131), o liudytoja apklausta A. B. parodė, kad ji draugauja su R. Š., lankosi jo namuose, o pastarasis ją lanko vaikų namuose (b. l. 37-38).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 1 dalimi bausmė gali būti švelninama, jeigu yra visos sąlygos, apibūdinančios kaltininko elgesį padarius nusikalstamą veiką: jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. BK 62 straipsnio 2 dalį teismas gali taikyti, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta ir: 1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba 2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba 3) kaltininko, kaip bendrininko, vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba 4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba 6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas. Kadangi iš bylos medžiagos matyti, kad nėra nei BK 62 str. 1 dalyje, nei 2 dalyje nurodytų sąlygų visumos, kolegija konstatuoja, kad taikyti apeliantui BK 62 straipsnio nuostatas nėra įstatyminio pagrindo. Taip pat pažymima, jog net ir tuo atveju, kai nustatomi pagrindai taikyti minėto straipsnio nuostatas, teismas gali, tačiau neprivalo paskirti asmeniui švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.

Kolegijos nuomone, skirti nuteistajam R. Š. bausmę nesusijusią su laisvės atėmimu atsižvelgiant į tai, kad jis nukentėjusiosios atsiprašė, motoroleris pastarajai grąžintas, jis administracine tvarka nebaustas, seniūnijoje nesvarstytas, nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, taip pat nėra pagrindo. Be to, kaip jau buvo minėta, teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, atsižvelgė į tai, kad R. Š. administracine tvarka laikomas nebaustu, seniūnijoje nesvarstytas, o į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę atsižvelgė nustatydamas pastarajam parinktos bausmės dydį.

Remiantis išdėstytais argumentais, kolegija konstatuoja, kad R. Š. už padarytą nusikaltimą bausmė paskirta teisingai, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kaip skundu prašo apeliantas, nekeistinas.

Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad nurodydamas bausmės skyrimo motyvus, teismas neteisingai nurodė kaltinamojo vardą D., nors pastarojo vardas yra R. (b. l. 135). Ši klaida laikytina rašymo apsirikimu, neturinčiu reikšmės nuosprendžio teisėtumui bei pagrįstumui ir ištaisytina apeliacinės instancijos teismo nutartimi.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 332 str.

nutaria:

nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Ištaisyti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 15 d. nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytą kaltinamojo vardą D. į vardą R.