- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-09-26
- Bylos Nr.
- e2S-1928-967/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-02389-2024-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė
- Pareiškėjas
- R. L.
- Skolininkas
- S. L.
- Kategorijos
- 3.3.2.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.2.7Apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl atskirojo skundo
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos R. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 23 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal R. L. pareiškimą skolininkui S. L. dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja R. L. (toliau – pareiškėja, kreditorė) kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, kuriuo prašė išduoti teismo įsakymą ir priteisti iš skolininko S. L. (toliau – skolininkas) išlaikymą nepilnamečiams vaikams – po 306,21 Eur kiekvienam vaikui (S. L., M. L., R. L.) nuo teismo pareiškimo teismui padavimo dienos iki vaikų pilnametystės, vaikų išlaikymą paskiriant valdyti kreditorei R. L. uzufruklto teise, taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – laikinąjį išlaikymą.
2. Pareiškėja nurodė, kad skolininkas vengia išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, taip pat pažymėjo, kad privalomoji mediacija tarp ginčo šalių buvo baigta.
Žemesnės instancijos teismas
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. liepos 12 d. nutartimi pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo atsisakė priimti. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju svarbi aplinkybė, kuri matyti iš pareiškėjos R. L. pateikto pareiškimo priedo (t. y. mediatoriaus T. N. 2023 m. lapkričio 14 d. pažymos), yra tai, kad mediacijos procesas tarp kreditorės ir skolininko vyko ir taikiai susitarti nepavyko, t. y. mediacija pasibaigė nesudarius taikos sutarties. Teismas nurodė, kad šiuo atveju skolininkas nebuvo pasyvus, tarp pareiškėjos ir skolininko yra ginčas dėl išlaikymo. Teismas nurodė, kad sumarinio proceso esmė ir konkrečiai teismo įsakymo išdavimo institutas taikomas tuomet, kai skolininkas, turėdamas prievolę kreditoriui, lieka pasyvus ir prievolės geruoju nevykdo. Teismo įsakymas įsiteisėja tik skolininkui nepareiškus prieštaravimų dėl kreditoriaus pareiškimo. Taigi prieštaravimas yra skolininko valios išraiška ir jo pareiškimas laikytinas procesiniu veiksmu, kuriuo išreiškiamas jo nesutikimas su kreditoriaus reikalavimais. Pateikus prieštaravimus, teismo įsakymas negalėtų įsiteisėti ir tampa neįmanomas tenkinti kreditoriaus reikalavimus teismo įsakymo proceso tvarka. Tokiu atveju kreditorius, siekdamas tenkinti savo reikalavimus, turi pareikšti ieškinį pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 439 straipsnio 3 dalis). Teismas taip pat pažymėjo, kad tokios praktikos laikosi teismai, spręsdami teismo įsakymo išdavimo klausimus šeimos bylose (pavyzdžiui, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. L2-13706-984/2021, ir kt.). Atsižvelgdamas į tai, kad skolininkas vengia išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, su skolininku taikiai nepavyksta susitarti dėl išlaikymo mokėjimo (šiuo atveju mediacija įvyko), tarp šalių yra ginčas dėl išlaikymo vaikams teikimo, teismas vertino, kad teismo įsakymo išdavimo institutas šiuo atveju negali būti taikomas, ir kreditorė į teismą turi kreiptis su ieškiniu ginčo teisenos tvarka.
Šalies argumentai
4. 2024 m. liepos 18 d. pareiškėja R. L. pateikė teismui atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 12 d. nutarties, kuriuo kreditorė prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 12 d. nutartį, klausimą išspręsti iš esmės ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. liepos 23 d. nutartimi pareiškėjos R. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 12 d. nutarties atsisakė priimti.
6. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad CPK 435 straipsnio 2 dalyje yra imperatyviai nustatyta, jog nutartis atsisakyti priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo atskiruoju skundu neskundžiama. Teismas pažymėjo, kad atitinkama nuostata buvo nurodyta ir skundžiamos nutarties rezoliucinėje dalyje, ir nurodė, jog pareiškėja (kreditorė) negali skųsti atskiruoju skundu 2024 m. liepos 12 d. nutarties.
III. Atskirojo skundo argumentai
7. Pareiškėja R. L. (toliau – ir apeliantė) pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 23 d. nutarties, kuriuo prašo paminėtą nutartį panaikinti ir pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo klausimą išspręsti iš esmės, taip pat taikyti skunde nurodytas laikinąsias apsaugos priemones (laikinąjį išlaikymą). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Nepagrįsti teismo nutarties argumentai, kad esant ginčui tarp šalių dėl vaikų išlaikymo teismo įsakymo institutas netaikytinas. Apeliantės nuomone, kiekviena ginčo šalis turi siekti ekonomiškumo ginče ir naudoti ekonomiškiausias ginčo sprendimo priemones. Atsisakydamas priimti pareiškimą, pirmosios instancijos teismas šališkai stojo vienos ginčo šalies pusėn, tvirtindamas, kad gali būti pažeistos skolininko teisės. Skolininko teisė prieštarauti (kaip ir jo teisė neprieštarauti) teismo įsakymui užtikrina teisingą procesą.
7.2. Vaiko teisė gauti išlaikymą iš abiejų tėvų yra absoliuti. Vaikų išlaikymo bylos yra prioritetinės, o vaikai turi gauti išlaikymą nedelsiant. Teismas, atsisakydamas priimti pareiškimą ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pažeidė vaikų teisę į išlaikymą.
7.3. Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjos atskirąjį skundą, peržengė savo kompetencijos ribas ir pažeidė teisės principą nemo iudex in causa suit (niekas negali būti teisėjas savo byloje), t. y. apeliantei skundžiant pirmosios instancijos teismo nutartį netinkamai taikius įstatymą ir prašant aukštesnės instancijos teismo panaikinti neteisėtą nutartį, teisėja, kurios nutartis skundžiama, uždraudė skųsti savo veiksmus nutartimi. Tokią nutartį apeliantė laiko neteisėta, pažeidžiančia apeliantės teisę į teisingą teismo procesą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
9. Išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
10. Apeliacijos objektą šiuo atveju sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 23 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos atskirąjį skundą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl atskirojo skundo argumentų
11. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, apeliantė atskirajame skunde iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo 2024 m. liepos 12 d. nutartimi atsisakyti priimti jos pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo ir, atitinkamai, atsisakyti priimti pareiškėjos atskirąjį skundą dėl 2024 m. liepos 12 d. nutarties.
12. Byloje nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydama išduoti teismo įsakymą dėl 306,21 Eur išlaikymo trims nepilnamečiams vaikams (kiekvienam iš jų po 306,21 Eur) išieškojimo iš skolininko S. L. iki ginčo šalių vaikų pilnametystės. Pirmosios instancijos teismui 2024 m. liepos 12 d. neskundžiama nutartimi atsisakius priimti kreditorės pareiškimą, kreditorė pateikė atskirąjį skundą, kurį pirmosios instancijos teismas 2024 m. liepos 23 d. nutartimi atsisakė priimti, motyvuodamas tuo, kad skundas paduotas dėl neskundžiamos nutarties. Apeliacine tvarka šiuo atveju yra nagrinėjamas kreditorės skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 23 d. nutarties, kurie buvo atsisakyta priimti jos atskirąjį skundą.
13. CPK 431 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad XXIII CPK skyriuje nustatyta tvarka nagrinėjamos bylos pagal kreditoriaus pareiškimą dėl piniginių reikalavimų (atsirandančių iš sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kitų). Šiame skyriuje reglamentuotas civilinis procesas yra specifinis: teismo įsakymas priimamas vadovaujantis tik vienos šalies pateiktais duomenimis, neišklausius priešingos šalies pozicijos ir ne vėliau kaip kitą darbo dieną (CPK 435 straipsnio 1 dalis, 436 straipsnio 1 dalis). Teismo įsakymas yra neskundžiamas apeliacine ar kasacine tvarka, jis įsiteisėja per nustatytą 20 dienų terminą nuo pranešimo apie teismo įsakymą priėmimą įteikimo, skolininkui nepareiškus prieštaravimų (CPK 436 straipsnio 7 dalis). Įsiteisėjęs teismo įsakymas kartu yra ir vykdomasis dokumentas, kuris gali būti pateiktas vykdyti papildomai nesikreipiant dėl vykdomojo rašto išdavimo į teismą (CPK 436 straipsnio 4 dalis).
14. CPK 435 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas nutartimi atsisako priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, jeigu pareiškimas neatitinka bendrųjų reikalavimų, keliamų procesinių dokumentų turiniui ir formai, ir šio Kodekso 433 straipsnyje nurodytų reikalavimų, jeigu yra šio Kodekso 137 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, jeigu pareiškimas neatitinka šio Kodekso 431 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų leistinumo reikalavimų arba jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. Nutartis atsisakyti priimti pareiškimą atskiruoju skundu neskundžiama. Šiame konstekste pažymėtina, kad CPK 435 straipsnio 2 dalies nuostata, kad teismo nutartis atsisakyti priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo yra neskundžiama, yra imperatyvi ir CPK nenumatyta šios normos taikymo išimčių.
15. CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta, apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundžiamas sprendimas (nutartis), kuris pagal įstatymus negali būti apeliacinio apskundimo objektas.
16. Taigi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 12 d. nutartis, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, negalėjo būti apeliacijos objektas, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiama 2024 m. liepos 23 d. nutartimi pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos atskirąjį skundą dėl 2024 m. liepos 12 d. nutarties.
Dėl bylos procesinės baigties
17. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, 2024 m. liepos 23 d. nutartimi atsisakydamas priimti pareiškėjos atskirąjį skundą, CPK nuostatų nepažeidė, todėl ši nutartis paliekama nepakeista (CPK 336 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
18. Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsniu 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
apeliantės R. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 23 d. nutarties atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 23 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.