Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė, sekretoriaujant Anetai Seržantovič, dalyvaujant pareiškėjo atstovei Gemai Zapasnykienei, atsakovo atstovei Jovitai Gedgaudaitei-Fiodorovienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. J. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atkreipė dėmesį, kad Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. sausio 7 d. raštu Nr. 5-S-93 informavo, jog tol, kol nebus priimti specialūs teisės aktai ir skirtos tikslinės lėšos, policijos įstaigos neturi pagrindo mokėti pareigūnams priklausančių išmokų, todėl tokių išmokų priteisimo atveju, policijos įstaiga šias sumas dengtų iš darbo užmokesčio fondo lėšų, dėl ko susidarytų dar didesnis lėšų trūkumas galintis sąlygoti paties pareiškėjo bei kitų įstaigos darbuotojų atlyginimų išmokėjimo klausimą. Teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo, tuo pačiu turėtų išspręsti klausimą dėl įpareigojimo skirti tam reikalingus asignavimus. Mano, kad atsakovu turi būti traukiama Lietuvos valstybė, nes biudžeto formavimas priklauso ne Vilniaus apskrities VPK, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės kompetencijai, o Vilniaus apskrities VPK turi būti pašaltinas iš atsakovų. Atsakovas neginčijo pareiškėjų prašomos priteisti sumos teisingumo. Nurodė, kad skundo dalyje už 2006 m. bei dalies lėšų, kurios 2008 m. rugsėjo mėnesį buvo grąžintos bei atskaitytos už 2006 m. antrą, trečią bei ketvirtą ketvirčius dirbtus viršvalandžius, pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą institucijai buvo pranešta tinkamai (b. l. 77). Kliūčių išnagrinėti bylą iš esmės ir priimti sprendimą, nenustatyta, todėl ji nagrinėta Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už 2006–2008 m., susidariusios dėl galiojusioje Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. numatytos priedų ir priemokų ribos.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas Ž. J. 2006–2008 m. buvo statutinis valstybės tarnautojas ir dirbo Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės 2 kuopos vadu. Darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjui susidarė dėl to, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo Ž. J. 2006 m. buvo atskaityta 187,85 Lt, 2007 m. – 400,8 Lt, o 2008 m. – 2710,86 Lt, iš viso – 3 299,51 Lt (b. l. 5–7). Iš pateiktų pažymų matyti, kad 2008 m. rugsėjo mėnesį buvo grąžintos bei atskaitytos už 2006 m. antrą, trečią bei ketvirtą ketvirtį dirbtus viršvalandžius gautos lėšos – 356,38 Lt (b. l. 7).

Valstybės tarnautojų darbo užmokestį reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos įstatymas. Šio įstatymo VI skyriaus 23–26 str. nuostatos, kurios, remiantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 d., yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. redakcijoje, galiojusioje nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2007 m. spalio 1 d., buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga; priedai; priemokos. Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007 m. spalio 1 d. galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad į šią sumą neįskaitomi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 1 d. 1 (už tarnybos stažą) ir 5 (vienkartinis) p. nustatyti priedai.

Nuo 2009 m. sausio 1 d. į darbo užmokestį, apibrėžtą Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos 23 str., atskira eilute buvo įtrauktas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinis darbas ir budėjimas, o 23 str. 2 d. nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomas šis priedas bei 25 str. 1 d. 1 ir 5 p. nustatyti priedai.

Nepriemoka pareiškėjui atsirado 2006–2008 m., kai galiojo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostata dėl priedų ribojimo. Taigi, nepriemoka susidarė pareiškėjo darbdaviui taikant jų taikymo metu galiojančias įstatymo nuostatas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime pripažino, jog Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Nei ginčytame Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (visiškai) atsiskaitęs ir to neneigia.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. birželio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 konstatavo, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, dirbę poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikę papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nustatytą ribą ir todėl atitinkama darbo užmokesčio suma jiems nebuvo išmokėta, turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto ribojimo taikymo. Išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, teisingu atlyginimu už darbą nagrinėjamu atveju gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl taikyto ribojimo nebuvo išmokėta, sumokėjimas.

Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo nuostatas, minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį Nr. A662-1735/2010 ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo, yra pagrįstas ir jo teisės prisiteisti darbo užmokesčio nepriemoką nepaneigia tai, kad ne viso darbo užmokesčio mokėjimo pareiškėjui metu dar nebuvo priimtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą numatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Jeigu asmuo kreipiasi į teismą įstatymo nustatytais terminais, jis turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau priimtą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo. Tokios pozicijos nuosekliai laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje: 2005 m. gruodžio 21 nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011. Pastaroji Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis priimta atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme. Dėl Vilniaus apskrities VPK nepagrįstai vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 ir aiškina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipiama tik į ateitį. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta (taip pat ir jau minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005), kad sprendžiant ginčus dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 pateiktais išaiškinimai nesivadovautina, nes ši byla tiek pagal savo faktines aplinkybes, tiek pagal keliamų reikalavimų pobūdį ir skirtingas teisines aplinkybes nėra analogiška darbo ginčo byloms.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susiję su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 str. 2 d.). Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos. Pareiškėjas skundą teismui padavė 2010 m. sausio 28 d., taigi reikalavimui priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, neišmokėtą 2006 m. praleido ieškinio senaties terminą. Vilniaus apskrities VPK prašo taikyti ieškinio senatį, o pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių priežasčių ir jas pagrindžiančių įrodymų dėl senaties termino atnaujinimo. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo atžvilgiu taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms, nėra pagrindas atnaujinti ieškinio senatį. Apsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas Lietuvos Respublikos darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, pareiškėjas turi teisę į darbo užmokesčio dalis, susidariusias nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. Taigi, pareiškėjui priteistina suma mažinama dalimi už 2006 m., t. y. 187,85 Lt.

Atsakovė taip pat prašo taikyti senatį skundo dalyje dėl dalies lėšų, kurios 2008 m. rugsėjo mėnesį buvo grąžintos bei atskaitytos už 2006 m. antrą, trečią bei ketvirtą ketvirčius dirbtus viršvalandžius. Iš byloje esančio 2008 m. suvestinio atsiskaitymo lapelio už 2008 m., matyti, kad 2008 m. rugsėjo mėnesį buvo atskaitytos už 2006 m. antrą, trečią bei ketvirtą ketvirtį dirbtus viršvalandžius gautos lėšos – 356,38 Lt (b. l. 7). Vilniaus apskrities VPK 2012 m. kovo 7 d. rašte Nr. 10-S-5207 nurodė, kad pareiškėjo suvestiniame atsiskaitymo lapelyje 2008 m. buvo įvykdytas priskaitytų 2006 m. papildomų priemokos už viršvalandinį darbą perskaičiavimas, tikslinant 2006 m. atliktus darbo užmokesčio apskaičiavimus, o tai reiškia, kad priskaičius priemokų sumas už 2006 m. buvo pritaikytas ir 2006 m. darbo užmokesčio 70 procentų ribojimas. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 str. nuostatas ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Apie už 2006 m. nurodytus ketvirčius atskaitytas sumas pareiškėjui tapo žinoma ne anksčiau kaip 2008 m. rugsėjo ar net spalio mėnesį, kai jis gavo atsiskaitymo lapelį, taigi, nėra pagrindo konstatuoti, kad šioje dalyje ieškinio senaties terminas buvo praleistas.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 str. reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą. Pagal šio kodekso 298 str. darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Šis apribojimas nustatomas kalendoriniais trejais metais. Pareiškėjas prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį, neviršijantį 3 metų.

Atsakovas Vilniaus apskrities VPK 2012 m. sausio 25 d. rašte Nr. 10-S-1978 nurodė, kad neturės galimybių sumokėti įstaigos pareigūnams visą darbo užmokesčio nepriemoką pagal teismo sprendimus, kurių vykdymas nebus atidėtas vienerių metų laikotarpiui, o priverstinis šių sumų išieškojimas atsilieptų įstaigos funkcijų vykdymui, tačiau institucija nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėjo skundo tenkinimas, priteisiant nurodytą sumą, reikšmingai paveiks atsakovo dabartinę turtinę padėtį. Teismas įvertina darbo užmokesčio nepriemokos ir reikalavimo senumą (pareiškėjas nepriemoką patyrė 2006–2008 m., skundas teismui pateiktas 2010 m. sausio mėnesį, bylos nagrinėjimas tęsiasi ilgiau nei 2 metus), todėl sprendimo vykdymo atidėjimas dar metams neadekvačiai pažeistų pareiškėjo teisę ginti savo konstitucinę teisę į teisingą atlyginimą už darbą. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, taip pat vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika analogiškose administracinėse bylose dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo (2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1856/2011, 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis administracinėj byloje Nr. A261-3291/2011, 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-236/2011), teismas daro išvadą, kad prašymas atidėti sprendimo vykdymą netenkintinas.

Vilniaus apskrities VPK atsiliepime pareiškė nuomonę, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo, turėtų išspręsti ir klausimą dėl įpareigojimo skirti tam reikalingus asignavimus. Klausimas dėl asignavimų skyrimo priteistai darbo užmokesčio nepriemokai išmokėti yra susijęs su priimto teismo sprendimo vykdymu ir teismo sprendime nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėja, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–88 str. 2 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendė:

Pareiškėjo Ž. J. skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjui Ž. J. iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteisti 3 111,66 Lt (tris tūkstančius vieną šimtą vienuolika litų ir šešiasdešimt šešis centus) neišmokėto darbo užmokesčio.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.