Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Danutės Giačaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios S. S. P. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2019 m. birželio 26 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. S. P. pripažinti kalta, padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalyje ir jai paskirta 25 minimalių gyvenimo lygių, t. y. 1250 Eur (tūkstančio dviejų šimtų penkiasdešimties eurų) bauda.

Nukentėjusiojo A. J. pareikštas civilinis ieškinys atmestas.

Iš S. S. P. priteista 50 eurų, nukentėjusiojo A. J. naudai, jo turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. S. S. P. pagal BK 281 straipsnio 1 dalį nuteista dėl to, kad ji vairuodama automobilį pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, o būtent: 2018 m. gruodžio 18 d., apie 16.20 val. (duomenys neskelbtini) sankirtos, vairuodama automobilį Audi A4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9 ir 127 punktų reikalavimus, tai yra nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, pasirinkdama važiavimo greitį neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, meteorologines sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, dėl to nesuvaldė automobilio, išslydo į priešpriešinę eismo juostą ir atsitrenkė į A. B. vairuojamą automobilį Renault Master, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) taip sukėlė eismo įvykį, kurio metu automobilio Renault Master, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) keleiviui A. J. dėl dešiniųjų blauzdikaulio ir šeivikaulio skeveldrinių lūžimų, kitų ir dauginių lūpos ir burnos ertmės dalių žaizdos, o taip pat apatinio žandikaulio kairės pusės trečio danties išmušimo buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, dėl vieno danties išmušimo netenkant 5 (penkių) procentų bendro pastovaus darbingumo.

4. Atsiliepimų į nuteistosios apeliacinį skundą negauta.

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistosios S. S. P. gynėja palaikė nuteistosios skundą jame nurodytais argumentais palikdama jį spręsti teismo nuožiūra. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

6. Nuteistosios S. S. P. apeliacinis skundas atmestinas.

7. BPK 320 straipsnio 3 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu. Iš Kauno apygardos teismui pateikto nuteistosios apeliacinio skundo akivaizdu, jog ji nesutinka su jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymu, įrodymų vertinimu, tokiu būdu teisėjų kolegija skundžiamą nuosprendį patikrina inkriminuojamos nusikalstamos veikos įrodytumo kontekste.

8. Teismas priimdamas nuosprendį savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytomis taisyklėmis. Vadovaujantis minėto straipsnio nuostatomis teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes bei asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų ir tiesiogiai ištirtų duomenų visumą, o toks teismo sprendimas laikomas teisingu ir pagrįstu. Įrodymų vertinimas yra teismo priimančio baigiamąjį aktą prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu, ar jį išteisinant. Šio teisinio reguliavimo plotmėje atkreiptinas dėmesys jog vien tai, kad apeliaciniame skunde S. S. P. nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, jokiu būdu nedaro skundžiamo nuosprendžio neteisėtu ar nepagrįstu. Tai, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino ne taip, kaip to tikėjosi nuteistoji, vadovaujantis BPK nuostatomis nesukuria pagrindo manyti, kad teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį nesivadovavo įrodymų vertinimo taisyklėmis ir tokiu būdu priėmė nepagrįstą ir neteisėtą teismo baigiamąjį aktą.

9. Pagrindžiant šią išvadą pažymima, kad teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu, daro išvadą, jog apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas S. S. P. inkriminuojamo nusikaltimo padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį nuteistosios atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais remiantis apeliantės atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Aptartos BPK nuostatos, susijusios su įrodymų vertinimu, neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Dėl nuteistosios kaltės

10. Pagal BK 281 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, jog S. S. P. pažeidė KET 9 ir 127 punktų reikalavimus – tai yra nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, pasirinkdama važiavimo greitį neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, meteorologines sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, dėl to nesuvaldė automobilio, išslydo į priešpriešinę eismo juostą ir atsitrenkė į A. B. vairuojamą automobilį Renault Master, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) taip sukėlė eismo įvykį, kurio metu automobilio keleiviui A. J. dėl dešiniųjų blauzdikaulio ir šeivikaulio kairės pusės trečio danties išmušimo buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, dėl vieno danties išmušimo netenkant 5 (penkių) procentų bendro pastovaus darbingumo. Šią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė įvertinęs kelių eismo įvykio apžiūros protokolą ir eismo įvykio vietos planą, specialisto išvadą, nukentėjusiojo bei liudytojų parodymus, kitus byloje esančius įrodymus.

10.1. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl priežastinio ryšio nebuvimo tarp atsiradusių pasekmių ir jos veikos. Mano jog apeliantė neviršijo leistino greičio, ji važiavo saugiu greičiu, tad KET reikalavimų nepažeidė. Mano jog teismas nevertino ar A. B. savalaikiai nesiimdamas veiksmų, nesukėlė pasekmes.

10.2. KET 9 punktas reglamentuoja, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. KET 127 punktas numato, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas.

10.4. Atsakant į skundo argumentą ar autobusiuko vairuotojas A. B. nepažeidė KET reikalavimų, pažymėtina, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai nepažeis kelių eismo taisyklių ir nesukels pavojaus eismo saugumui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje Nr. 2K-195/2007 nurodė, kad <...> transporto priemonės vairuotojas neprivalo lėtinti greičio ar stabdyti transporto priemonės vien tik dėl to, kad yra teorinė tikimybė, jog kiti eismo dalyviai gali nesilaikyti eismo taisyklių ir pažeisti transporto priemonės vairuotojo pirmumo teisę, kol dar nėra tiesioginio pavojaus eismo saugumui. Surinktų duomenų visuma patvirtina A. B. parodymus, kad jis pamatęs kaip priešais važiavęs automobilis stačiai kirto jo važiuojamąją dalį, ėmė stabdyti ( užsifiksavę stabdymo pėdsakai – 15 metrų), tačiau susidūrimo išvengti nepavyko. Taigi realus pavojus eismo saugumui kilo tuomet, kai apeliantės vairuojamas automobilis kirto jo važiuojamąją kelio dalį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliantės važiavimo kryptimi ir įvažiuojant į priešpriešinę eismo juostą nėra užsifiksavę jokie automobilio stabdymo ar slydimo pėdsakai. Todėl teigti, kad A. B. nebuvo apdairus šioje situacijoje, ar kaip nors pažeidė KET reikalavimus nėra jokio teisinio pagrindo.

11. Apeliaciniame skunde S. S. P. ginčija kaltės turinį. Pagrindinis nuteistosios apeliacinio skundo argumentas dėl jos išteisinimo, nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje yra tai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymus, vienoms aplinkybėms, kitų aplinkybių atžvilgiu, suteikė prioritetą ir sprendė, kad dėl nagrinėjamo eismo įvykio kalta S. S. P..

11.1. Kaltės nustatymo aspektu svarbu ir tai, kad BK 281 straipsnyje numatytų nusikaltimų sudėtys yra materialiosios. Pagal baudžiamąjį įstatymą abiejų neatsargios kaltės rūšių turinį sudaro kaltininko psichinis santykis su kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimu ir BK 281 straipsnyje numatytais padariniais. Taigi padaryto kelių eismo taisyklių pažeidimo suvokimas ar nesuvokimas gali būti laikomas tik vienu iš neatsargios kaltės turinio elementų, savaime neduodantis pagrindo išvadai dėl asmens kaltės padarius BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą. Vadinasi, tai, ar kaltininkas pažeidžia kelių eismo taisykles tyčia ar dėl neatsargumo, turi reikšmės ne konstatuojant jo kaltę, bet tik nustatant neatsargios kaltės rūšį ir individualizuojant baudžiamąją atsakomybę.

11.2. Taigi kaltinamoji pagal savo asmenines savybes, tai yra įvertinusi, kad yra nepatyrusi vairuotoja, turėjo galimybę numatyti, kad jos vairavimo įgūdžiai nėra pakankami važiuoti esamomis sąlygomis, jos nurodytu greičiu, kadangi gali nesuvaldyti transporto priemonės, kas šiuo atveju ir įvyko. Aukštesnysis teismas sutinka su Marijampolės apylinkės teismo padaryta išvada, jog teismas įvertinęs įrodymų visuma neabejoja, kad nuteistoji neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, pasirinko per didelį greitį, todėl padarė Kelių eismo taisyklių pažeidimą, ko pasėkoje jos vairuojama transporto priemonė išvažiavo į priešingą eismo juostą bei sąlygojo eismo įvykio kilimą ir priešpriešais atvažiavusio Renault Master automobilio keleivio sužalojimą. Apeliantė žinojo ir tai ji nurodė savo apklausose, kad jos automobilio vairavimo patirtis yra menka, ji žinojo esant sudėtingas vairavimo sąlygas lauke buvo slidu, kelias apledijęs, ji turėjo galimybę numatyti tai, kad gali nesuvaldyti automobilio kelyje ir sukelti nusikalstamas pasekmes, tačiau ji elgėsi neapdairiai, neatsakingai ir nerūpestingai, ir dėl to kilo nusikalstamos pasekmės. Aukštesnysis teismas neturi pagrindo abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis, dėl subjektyviųjų požymių kaltės buvimo apeliantės veikoje todėl nebesikartoja.

12. Apeliantės kaltę, jos nuomone, pašalina tai, kad dėl neprižiūrimos kelio dangos ir įvykusio eismo įvykio kaltos Valstybės įstaigos privalančios užtikrinti kelių priežiūrą. Aukštesniojo teismo nuomone, S. S. P. argumentas nėra pagrįstas bei teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos padaryta išvada, jog nuteistoji šiuo atveju turėjo pasirinkimo galimybę nevažiuoti blogai prižiūrimu keliu arba važiuoti laikydamasi Kelių eismo taisyklių 127 punkto reikalavimų. Todėl, jeigu ir būtų nustatyta, kad institucijos netinkamai atliko kelių priežiūros funkciją, S. S. P. kaltės dėl jai inkriminuotos veikos numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje nešalina.

Dėl paskirtos bausmės dydžio

13. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į duomenų visumą – padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje.

13.1. S. S. P. skiriant bausmę, buvo atsižvelgta į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, visapusiškai jas įvertinant. Nuteistoji padarė baigtą neatsargų nusikaltimą, jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas prisipažino tai, kad dėl padaryto nusikaltimo prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), sunkinančių atsakomybę aplinkybių nenustatyta, neteista, dirbanti, gauna pastovias pajamas. Dėl jos padarytos nusikalstamos veikos nukentėjo vienas žmogus – A. J., jam nesunkiai sutrikdyta sveikata. Šių aplinkybių visuma leido pirmos instancijos teismui daryti išvadą, kad už padarytą nusikalstamą veiką nuteistajai turi būti skiriama pati švelniausia bausmė – piniginė bauda. Nustatant baudos dydį, pirmos instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė, į tai, kad nuteistosios pajamos nedidelės, ji yra jauno amžiaus, Kelių eismo taisyklių pažeidimas daugiau bendro pobūdžio, nėra šiurkštus, tai rodo mažesnį veikos pavojingumą bei nusikalstama veika vertintina kaip daugiau atsitiktinio pobūdžio, o ne dėsningai išplaukianti iš nuteistosios elgesio visumoje, todėl parinktas bausmės dydis artimas minimaliai sankcijoje numatytai baudai – 25 MGL yra adekvati padarytai nusikalstamai veikai, kilusioms pasekmėms. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra nustatyta aplinkybių, jog sankcijoje numatytos bausmės – baudos paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principui.

13.2. Nuteistoji bausmės dydį ginčija aplinkybe, jog nesutikus su prokurorės siūloma galimybe atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą teisme, jai buvo paskirta didesnė bausmė – bauda. Aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį, kad prokuroras surašydamas kaltinamąjį aktą vadovaujasi BPK 219 straipsniu, kuriame nurodytas kaltinamojo akto turinys. BPK 219 straipsnio 8 punktas įpareigoja prokurorą pasisakyti dėl galimybės teisme atlikti šio Kodekso 273 straipsnyje numatytą sutrumpintą įrodymų tyrimą. Pagal BPK 273 straipsnį sutrumpintą įrodymų tyrimą galima atlikti, tik tuo atveju, jeigu yra šio straipsnio 1 dalyje numatytos visos sąlygos, kurių viena yra ta, jog po kaltinamojo akto paskelbimo kaltinamasis sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami. Taigi įstatymo nuostatos įpareigoja prokurorą išsiaiškinti, ar kaltinamasis sutiktų su tokia įrodymų tyrimo tvarka jeigu po kaltinamojo parodymų davimo teisme, kiti įrodymai nebūtų tiriami. Apeliantė dar ikiteisminio tyrimo metu su tokia tvarka sutiko ( b. l. 172 ). Tačiau teisiamojo posėdžio metu poziciją pakeitė, su sutrumpintu įrodymų tyrimu nesutiko ir jos gynėja, todėl byla teisingai ir pagrįstai buvo išnagrinėta ne taikant sutrumpintą įrodymų tyrimą, bet įprastine įrodymų tyrimo tvarka. Dėl šios priežasties teismas negalėjo taikyti BPK 64¹ straipsnio nuostatų ir paskirtąją S. S. P. baudą sumažinti vienu trečdaliu. Todėl dėl aptartų priežasčių teisėjų kolegija, nesutinka su apeliantės argumentu, jog ji buvo verčiama prokurorės sutikti su sutrumpintu įrodymų tyrimu, ir šis skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės

14. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde apeliantė pateikė argumentus dėl to, jog jos atžvilgiu gali būti taikomos BK 39 straipsnio nuostatos – atleidimas nuo atsakomybės esant atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Visgi, teisėjų kolegija pažymi, kad sprendimas dėl BK 39 straipsnio nuostatų taikymo pirmiausia yra teismo diskrecinė teisė. Šios kategorijos baudžiamosiose bylose, atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39 straipsnį, būtų aiškiai neteisingas, be to, prieštarautų teismų praktikai ne tik analogiškų nusikaltimų, bet ir ženkliai mažesnio pavojingumo, bet tokio paties pobūdžio administracinių nusižengimų bylose. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39 straipsnį yra besąlyginis ir formuotų nebaudžiamumo nuotaikas.

14.1. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmos instancijos teismas nustatė tik vieną nuteistosios atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą ir gailėjimąsi dėl padarytos nusikalstamos veikos. Apylinkės teismas nustatė, kad nėra sąlygų numatytų BK 39 straipsnyje visumos, tai yra 2 punkte numatytos sąlygos, todėl nėra įstatyminio pagrindo nuteistąją atleisti nuo atsakomybės ir baudžiamąją bylą nutraukti.

14.2. Apeliantė savo skunde akcentuoja, jog suteikė pagalbą nukentėjusiajam, lankydama jį ligoninėje, siūlydama jam savo pagalbą, tačiau teismas į šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę neatsižvelgė. BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra įtvirtinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kai kaltininkas suteikė nukentėjusiajam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių. Tokios aplinkybės konstatavimui svarbu nustatyti, kad buvo aktyvūs kaltininko veiksmai, kuriais jis siekė įsiterpti į įvykių eigą taip, kad padarinių visai neatsirastų arba, jeigu jie iš dalies jau buvo atsiradę, jų nepadaugėtų. Teismų praktikoje ši lengvinanti aplinkybė konstatuojama tada, kai kaltininkas, aktyviai veikdamas, savalaikiai stengiasi užkirsti kelią atsirasti sunkesniems padariniams. Kaltininko suteikiama pagalba neturi būti formali ir jos suteikimas turi būti atliktas laiku, tai yra nedelsiant. Kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepripažįstama, jeigu iš pradžių apie nukentėjusiajam padarytus sužalojimus jis nepraneša ir leidžia vystytis sužalojimo padariniams, tačiau vėliau lanko nukentėjusįjį ligoninėje. Apeliantė pirmos instancijos teisme pati patvirtino, kad ji buvo kartą nuvykusi pas nukentėjusįjį, nes reikėjo surašyti draudimui reikalingus dokumentus, tuo metu atsiprašė ir siūlė pagalbą, bet pastarasis atsisakė. Liudytojas A. B. pirmos instancijos teisme parodė, jog policijai ir Bendrosios medicinos pagalbos medikams apie įvykusi autoįvykį pranešė pro šalį važiavę pašaliniai asmenys (t .1, b. l. 62). To neneigė teisiamojo posėdžio metu apklausta nuteistoji S. S. P.( t.1.b.l. 208).Tad, byloje nėra jokių duomenų, kad S. S. P. aktyviais veiksmais būtų suteikusi pagalbą nukentėjusiam A. J., todėl tas veiksmas, kad ji važiavo dėl dokumentų pasirašymo ir siūlė nukentėjusiajam pagalbą negali būti pripažintas jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes nenustatyta, kad ji suteikė nukentėjusiajam pagalbą.

15. Remiantis tuo, kas išdėstyta, nuosprendis neperžengiant apeliacinio skundo ribų pripažintinas teisėtu ir pagrįstu, jį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, o nuteistosios S. S. P. skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios S. S. P. apeliacinį skundą atmesti.

Šį Kauno apygardos teismo nutartis įsigalioja nuo jos paskelbimo dienos.