Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė, dalyvaujant pareiškėjui A. P., pareiškėjo atstovėms advokato padėjėjai R. V., B. P., atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui T. K.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas pateikė teismui skundą ir patikslintus skundus, kuriuose prašo: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija, MGK) 2014-12-29 sprendimo Nr. S-248 (7-219/2014) dalį, kuria MGK patvirtino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2014-09-29 sprendimo Nr. 68-185 dalies nurodymą jam sumokėti į biudžetą 30 371 Lt GPM ir su šiuo mokesčiu susijusias sumas; 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir centrinis mokesčių administratorius, VMI) 2014-09-29 sprendimą Nr. 68-185; 3) panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir teritorinis mokesčių administratorius, VAVMI) 2014-06-27 sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-388 dėl 2014-04-23 patikrinimo akto Nr. (4.65)-FR0680-302 tvirtinimo nurodymą sumokėti į valstybės biudžetą 65 295 Lt gyventojų pajamų mokestį (toliau – ir GPM), 14 956,14 Lt GPM delspinigius, 6 530 Lt GPM baudą, 170 806 Lt pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM), 53 376,67 Lt PVM delspinigius, 17 081 Lt PVM baudą, 28 655,19 Lt valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokas, 14 328 Lt VSD įmokų baudą, 9 049 Lt privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokas ir 4 525 Lt PSD įmokų baudą; 4) grąžinti bylą nagrinėti iš naujo (b. l. 1–8, 71–77, 108–118).

Pareiškėjas paaiškino, kad VAVMI atliko 2010–2011 m. GPM, PVM ir VSD įmokų bei PSD įmokų deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo mokestinį patikrinimą, kurio metu nustatė, kad visos pareiškėjo gautos lėšos, išskyrus tas, kurios buvo pervestos kaip avansas ir grąžintos, yra iš jo vykdytos individualios veiklos gautos pajamos. Likusi pajamų dalis įvardyta kaip gautos kitos pareiškėjo pajamos: 2010 m. – 12 237 Lt, o 2011 m. – 190 234,75 Lt.

Pareiškėjas MGK pateikė skundą dėl VAVMI 2014-09-29 sprendimo Nr. 68-185 ir paaiškino, kad tikrinimo laikotarpiu jis jokios komercinės veiklos nevykdė, o jo kortelėmis, banko sąskaitomis ir internetiniu banku, pasinaudojęs patiklumu ir teisiniu neišprusimu, naudojosi jo pusbrolis G. P..

Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2014-12-29 sprendimu Nr. S-248 (7-219/2014) panaikino VAVMI 2014-09-29 sprendimo Nr. 68-185 dalies nurodymą jam sumokėti į biudžetą 34 924 Lt GPM, 170 806 Lt PVM, 28 655,19 Lt VSD įmokas, 9 049 Lt PSD įmokas ir su šiais mokesčiais susijusias sumas ir šią pareiškėjo skundo dalį nurodė perduoti centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. Taip pat nusprendė patvirtinti VAVMI 2014-09-29 sprendimo Nr. 68-185 dalies nurodymą pareiškėjui sumokėti į biudžetą 30 371 Lt GPM ir su šiuo mokesčiu susijusias sumas.

Pareiškėjas nesutinka su Komisijos sprendimu ir nurodo, kad jis laisva valia nedavė sutikimo daryti operacijas, susijusias su jo banko sąskaita. Pareiškėjas, leisdamas G. P. naudotis banke esančiomis savo sąskaitomis, nežinojo ir nenumanė, kad G. P. vykdo individualią veiklą, t. y. kad nemokėdamas mokesčių prekiauja įvairiomis automobilių detalėmis ir automobiliais ir tam tikslui naudojasi pareiškėjo sąskaita, todėl G. P. taip ne tik pažeidė savo, kaip mokesčių mokėtojo, pareigą, bet ir nuslėpė tiesą nuo pareiškėjo dėl jo vardu naudojamų sąskaitų. Iš bylos medžiagos matyti, kad nors visos minėtos sąskaitos bankuose yra atidarytos pareiškėjo vardu, tačiau jomis disponavo, valdė ir naudojosi G. P.. Tokie savavališki G. P. veiksmai laikomi neteisėtais, todėl akivaizdu, kad G. P. yra atsakingas už lėšų judėjimą ir mokestinio patikrinimo laikotarpiu nustatytus pažeidimus. Kadangi G. P. naudojosi pareiškėjo sąskaitomis, todėl jis kartu perėmė ir visas iš to atsirandančias prievoles ir pareigas, susijusias su šių sąskaitų panaudojimu lėšų jose judėjimui, todėl G. P., kaip šių sąskaitų naudotojui, atsiranda mokestinė prievolė sumokėti mokestinio patikrinimo metu nustatytus mokesčius.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovės prašė skundą ir patikslintą skundą tenkinti remdamiesi skunde ir patikslintame skunde išdėstytais motyvais.

Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į skundą (b. l. 87–92) prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė paaiškino, kad fiziniai asmenys į pareiškėjo banko sąskaitą 2010–2011 metais pervedė 202 471,75 Lt, pavedimuose nurodydami „Sąskaitos papildymas“, „Pervedimas“ ir kt. Pareiškėjas minėtos sumos gavimo mokestinio ginčo nagrinėjimo metu ikiteisminės institucijose neneigė, taip pat nei mokesčių administratoriui, nei Komisijai nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, jog tai nėra jo pajamos. Nesant jokių objektyvių duomenų, kad ginčo lėšų suma yra pareiškėjo gautos neapmokestinamosios pajamos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 17 straipsnio prasme, atsakovės nuomone, mokesčių administratorius pagrįstai į pareiškėjo sąskaitą pervestą 202 471,75 Lt sumą priskyrė jo apmokestinamosioms pajamoms.

Atsakovės atstovas palaikė atsiliepimo į skundą motyvus ir prašė skundą ir patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstus. Atstovė sutiko su MGK sprendimu panaikinti VAVMI 2014-09-29 sprendimo Nr. 68-185 dalies nurodymą pareiškėjui sumokėti į biudžetą 34 924 Lt GPM, 170 806 Lt PVM, 28 655,19 Lt VSD įmokas, 9 049 Lt PSD įmokas ir su šiais mokesčiais susijusias sumas, ir pareiškėjo skundo dalį perduoti centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į skundą (b. l. 86) nurodo, kad palaiko VMI atsiliepimo motyvus, ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).

Skundas ir patikslinti skundai atmestini.

Byloje keliamas ginčas dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-12-29 sprendimo Nr. S-248 (7-219/2014) dalies, kuria patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2014-09-29 sprendimo Nr. 68-185 dalies nurodymas pareiškėjui sumokėti į biudžetą 30 371 Lt GPM ir su šiuo mokesčiu susijusias sumas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad VAVMI atliko pareiškėjo 2010–2011 m. GPM, PVM, VSD įmokų, PSD įmokų deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo mokestinį patikrinimą ir surašė 2014-04-23 patikrinimo aktą Nr. (4.65)-FR0680-302 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame pareiškėjui papildomai apskaičiuota 65 295 Lt GPM, 170 806 Lt PVM, 28 655,19 Lt VSD įmokų, 9 049 Lt PSD įmokų, 14 328 Lt VSD įmokų bauda (MGK byla Nr. 7-219/2014, t. I, b. l. 52–64).

VAVMI 2014-06-27 sprendimu Nr. (4.65)- FR0682-388 patvirtino Patikrinimo aktą ir jame apskaičiuotą 65 295 Lt GPM, 170 806 Lt PVM, 28 655,19 Lt VSD įmokų, 9 049 Lt PSD įmokų, 14 328 Lt VSD įmokų baudą, papildomai apskaičiavo 14 956,14 Lt GPM delspinigių, 53 376,67 Lt PVM delspinigių bei sprendimu skyrė 6 530 GPM baudą, 17 081 Lt PVM baudą, 14 328 Lt VSD įmokų baudą ir 4 525 PSD įmokų baudą (MGK byla Nr. 7-219/2014, t. I, b. l. 26–30).

Pareiškėjas, nesutikdamas su VAVMI sprendimu, pateikė skundą centriniam mokesčių administratoriui (MGK byla Nr. 7-219/2014, t. I, b. l. 21–23), kuris 2014-09-29 sprendimu Nr. 68-185 patvirtino VAVMI 2014-06-27 sprendimą Nr. (4.65)- FR0682-388 (MGK byla Nr. 7-219/2014, t. I, b. l. 16–19).

Nesutikdamas su centrinio mokesčių administratoriaus sprendimu pareiškėjas su skundu kreipėsi į Komisiją (MGK byla Nr. 7-219/2014, t. I, b. l. 1–3), kuri 2014-12-29 sprendimu Nr. S-248 (7-219/2014) panaikino centrinio mokesčių administratoriaus 2014-09-29 sprendimo Nr. 68-185 dalies nurodymą pareiškėjui sumokėti į biudžetą 34 924 Lt GPM, 170 806 Lt PVM, 28 655,19 Lt VSD įmokas, 9 049 Lt PSD įmokas ir su šiais mokesčiais susijusias sumas ir šią pareiškėjo skundo dalį perduoti centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo bei patvirtintino centrinio mokesčių administratoriaus 2014-09-29 sprendimo Nr. 68-185 dalies nurodymą pareiškėjui sumokėti į biudžetą 30 371 Lt GPM ir su šiuo mokesčiu susijusias sumas (MGK byla Nr. 7-219/2014, t. III, b. l. 128–134).

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą nuodugniu, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

ABTĮ 57 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl šios procesinės normos taikymo mokestinių ginčų administracinių bylų nagrinėjimo kontekste, be kita ko, yra pažymėjęs, kad minėta ABTĮ 57 straipsnio nuostata šios kategorijos bylose taikytina turint omenyje ir MAĮ 67 straipsnio (Mokesčio apskaičiavimo teisingumo pagrindimas) 1 dalį, pagal kurią mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal šiame MAĮ straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius turi turėti atitinkamus įrodymus priimdamas ir grįsdamas savo sprendimus, nes priešingu atveju tokie sprendimai būtų niekiniai ir turėtų būti panaikinti. Tačiau kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą, nei mokesčių administratoriaus padarytą, išvadą. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, nustačius, kad mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (žr., pvz., LVAT nutartis šiose administracinėse bylose: 2011 m. lapkričio 14 d. Nr. A556-2839/2011, 2014 m. kovo 25 d. Nr. A556-1215/2014 ir kt.).

Taigi pagal įrodinėjimo pareigos mokestiniuose ginčuose paskirstymo taisykles (ABTĮ 67 straipsnis) mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas (MAĮ 67 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad šie skaičiavimai gali būti grindžiami įvairiais įrodymų leistinumo kriterijus atitinkančiais dokumentais (žr., pvz., LVAT 2011 m. gegužės 24 d. nutartį Nr. A442-1427/2011). Pagal onus probandi paskirstymo taisyklę mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos neteisingos (MAĮ 67 str. 2 d.). Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, kad mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (žr., pvz., LVAT nutartis šiose administracinėse bylose: 2010 m. spalio 25 d. Nr. A438-1147/2010; 2010 m. lapkričio 8 d. Nr. A556-1527/2010, 2011 m. gruodžio 22 d. Nr. A575-912/2011, 2015 m. liepos 1 d. Nr. A-971-442/2015 ir kt.).

Mokesčių administratorius savo sprendimų dėl mokesčių mokėtojui apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusių sumų negali grįsti prielaidomis. MAĮ 67 straipsnio 2 dalies prasme iš esmės analogiška pareiga kyla mokesčių mokėtojui – nesutikdamas su papildomų mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimu, savo poziciją jis privalo pagrįsta konkrečiais duomenimis ir leistinais įrodymais, o ne vien tik savo nesutikimą išreiškiančiais paaiškinimais, apibendrinto, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais.

Nagrinėjamu atveju, įvertinęs byloje esančius įrodymus ir šalių paaiškinimus, teismas sutinka su Komisijos sprendimo dalimi panaikinti centrinio mokesčių administratoriaus 2014-09-29 sprendimo Nr. 68-185 dalies nurodymus pareiškėjui sumokėti į biudžetą 34 924 Lt GPM, 170 806 Lt PVM, 28 655,19 Lt VSD įmokas, 9 049 Lt PSD įmokas ir su šiais mokesčiais susijusias sumas ir šią pareiškėjo skundo dalį perduoti centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. Tarp šalių dėl šių aplinkybių ginčo nėra, todėl toliau vertinama tik ta Komisijos sprendimo dalis, kuria yra patvirtinta centrinio mokesčių administratoriaus 2014-09-29 sprendimo Nr. 68-185 dalis pareiškėjui sumokėti į biudžetą 30 371 Lt GPM ir su šiuo mokesčiu susijusias sumas.

Byloje tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad fiziniai asmenys į pareiškėjo banko sąskaitą 2010–2011 metais pervedė 202 471,75 Lt, pavedimuose nurodydami „Sąskaitos papildymas“, „Pervedimas“ ir kt. Atsakovė teigia, kad nesant jokių objektyvių duomenų, kad ginčo lėšų suma yra pareiškėjo gautos neapmokestinamosios pajamos pagal GPMĮ 17 straipsnį, konstatuotina, kad mokesčių administratorius pagrįstai į pareiškėjo sąskaitą pervestą 202 471,75 Lt sumą priskyrė jo apmokestinamosioms pajamoms, nesusijusioms su darbo santykiais ir ne individualios veiklos pajamoms, nuo kurių apskaičiavo ir nurodė jam sumokėti į valstybės biudžetą 30 371 Lt GPM. Pareiškėjas nesutinka su tokiu vertinimu ir atkreipia dėmesį, kad šiuo laikotarpiu jo sąskaita disponavo kitas asmuo – G. P.. Ši aplinkybė yra nustatyta per mokestinį tyrimą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad asmuo, turintis banko sąskaitą, įgyja ir turi teisę į turtą, esantį sąskaitoje. Bet kuriuo momentu jis gali pareikalauti banko išmokėti jam sąskaitoje esančius pinigus (kasacinė byla Nr. 2K-682/2001). Pareiškėjas pats nurodo, kad prieigą prie sąskaitos G. P. suteikė laisva valia.

Taikant MAĮ 67 straipsnyje įtvirtintą įrodinėjimo pareigos pasiskirstymo taisyklę, matyti, kad mokesčių administratorius nustatė, kad fiziniai asmenys į pareiškėjo banko sąskaitą 2010–2011 metais pervedė 202 471,75 Lt, pavedimuose nurodydami „Sąskaitos papildymas“, „Pervedimas“ ir kt., pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad šios sumos yra neapmokestinamosios pajamos pagal GPMĮ 17 straipsnį.

Nagrinėjamu atveju nustačius, kad asmuo gavo pajamas, kurių paskirtis nežinoma, yra pagrindas mokesčių administratoriui šias sumas apmokestinti. GPMĮ yra nustatyta, kad GPM mokėtoju pripažįstamas pajamų gavęs nuolatinis ir nenuolatinis Lietuvos gyventojas. Pajamomis, inter alia, laikoma per mokestinį laikotarpį gautas atlygis už parduotą ar kitaip perleistą, investuotą turtą ar lėšas ir (arba) kita gauta nauda pinigais ir (arba) natūra. Šios pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu, kuriuo nagrinėjamu atveju laikomas momentas, kai pajamos bet kokia forma faktiškai gaunamos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-602-2280-12, Administracinė jurisprudencija, 2013, 25, p. 291–311).

Vadinasi, nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius įrodė, kad pareiškėjas gavo pajamas ir šias pajamas atitinkamai apmokestino, todėl, vadovaujantis MAĮ 67 straipsnio 2 dalimi, įrodinėjimo pareiga, jog šios sumos apmokestintos netinkamai, tenka pareiškėjui. Aplinkybė, kad yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, bylos baigčiai įtakos neturi, nes šios bylos objektas yra pareiškėjo mokestinė atsakomybė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad mokestinė atsakomybė ir baudžiamoji atsakomybė yra dvi skirtingos atsakomybės rūšys, atsirandančios skirtingais pagrindais. Baudžiamajame procese sprendžiamas galimai nusikalstamas veikas padariusių asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimas, o mokestiniame procese sprendžiamas pareiškėjo apmokestinimo klausimas. Todėl pareiga sumokėti mokesčius ir pareiga atsakyti už padarytą nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą nėra susijusios tiesioginiu priežastiniu ryšiu (išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A6-238/2007, 2012 m. rugsėjo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2100/2012).

Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus ir šalių paaiškinimus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą nuodugniu, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, visiškai sutinka su Komisijos motyvais, kad nesant galimybės nustatyti, jog minėtos 202 471,75 Lt yra ne pareiškėjo, o kito asmens, taip pat nesant pagrindo konstatuoti, jog šios pajamos yra neapmokestinamosios, pareiškėjui tenka pareiga nuo šių pajamų sumokėti mokesčius ir su šiais mokesčiais susijusias sumas.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 ir 129 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. P. skundą ir patikslintus skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.