Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Alfonsas Guobys teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą dėl antstolės veiksmų, suinteresuoti asmenys antstolė Irena Beliačic, Vilniaus apskrities VPK Vilniaus m. 2PK,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Antstolė 2016-04-13 priėmė patvarkymą, kuriuo pareiškėjo skundo netenkino. Nurodė, kad nėra pagrindų, kuriais remiantis nebūtų galima išieškoti iš skolininko skolos. Be to, antstolė tik patikrino, ar galima priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti, tačiau netikrino jo teisėtumo. Skolininkas turėjo teisę skųsti teismo nutarimą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 510 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad jeigu antstolis atsisako visiškai ar iš dalies patenkinti skundą, skundas, išskyrus šio straipsnio 5 dalyje nurodytą atvejį, kartu su antstolio patvarkymu ir vykdomąja byla ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo patvarkymo priėmimo persiunčiamas apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė. Taigi nagrinėjamu atveju antstolis atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą persiuntė Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Pareiškėjas pateikė teismui skundą dėl antstolio veiksmų, todėl taikytinos CPK VI dalies „Vykdymo procesas“ normos, reglamentuojančios vykdomųjų dokumentų pateikimo ir priėmimo vykdyti bei atskirų vykdymo veiksmų atlikimo tvarką.

Pagal vykdomosios bylos Nr. 0011/13/01193 medžiagą nustatyta, jog antstolė vykdo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nutarimą Nr. A2.1.4215-170/2012, kuriuo A. S. pripažintas kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą LR ATPK 44 straipsnio 2 dalyje ir jam paskirta 60 Lt administracinė nuobauda (vykd. b. l. 2, 3). Antstolė 2016-03-07 gavo A. S. prašymą panaikinti areštą jo sąskaitai; jame tvirtina, kad 2012 m. nusižengimo padaryti negalėjo, kadangi yra kalinamas dar nuo 2009 m. Pažymėtina, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Antstolis, suabejojęs vykdomojo rašto teisėtumu, turi teisę išaiškinti šalims teisę ginčyti vykdomąjį dokumentą, tačiau pats atsisakyti jį vykdyti, kol jis nėra įstatymų nustatyta tvarka panaikintas, teisės neturi. Antstolis negali vertinti vykdomojo dokumento pagrįstumo ir teisėtumo, kadangi minėtas nutarimas yra teismo išduotas oficialus dokumentas, kurio teisėtumo kontrolė priklauso išimtinai teismo, kaip institucijos, vykdančios teisingumą, kompetencijai, todėl antstoliui suteikus teisę tikrinti vykdomojo dokumento teisėtumą ir pagrįstumą, būtų pažeidžiamas teismo nepriklausomumo principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-09-16 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-992). Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad civ. byloje Nr. A2.1.4215-170/2012 2012-12-18 A. S. priimto nutarimo neskundė. Taigi pareiškėjas nepasinaudojo savo teise ginčyti priimtą teismo nutarimą, kuriuo jam paskirta administracinė nuobauda. Tai, jog A. S. buvo pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, laikytina nustatyta teisingai tol, kol nėra nuginčyta įstatymų nustatyta tvarka.

Antstolis, gavęs vykdyti vykdomąjį dokumentą, netikrina jo teisėtumo, o tik patikrina, ar nėra kliūčių vykdomajam dokumentui priimti. Taigi antstolis patikrina, ar nėra CPK 651 straipsnio 2 dalyje nurodytų akivaizdžių kliūčių priimti vykdomąjį dokumentą. Nagrinėjamu atveju antstolė patikrino, ar nėra CPK 651 straipsnio 2 dalyje nurodytų akivaizdžių kliūčių priimti vykdomąjį dokumentą, ir konstatavusi, kad jų nėra, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nutarimą Nr. A2.1.4215-170/2012 priėmė vykdyti ir pradėjo vykdymo veiksmus (vykd. b. l. 3).

CPK 739 straipsnyje įtvirtinti pagrindai, kuriais remiantis negalima išieškoti sumų, kurios priklauso skolininkui kaip 1) kompensacinės išmokos už darbuotojui priklausančių įrankių nusidėvėjimą ir kaip kitos kompensacijos, kurios mokamos, kai dirbama nukrypstant nuo normalių darbo sąlygų; 2) sumos, mokamos darbuotojui, vykstančiam į tarnybinę komandiruotę, perkeliamam, priimamam į darbą ir pasiųstam dirbti į kitas vietoves; 3) valstybinio socialinio draudimo motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos; 4) išmokos vaikams, mokamos pagal Išmokų vaikams įstatymą; 5) laidojimo pašalpa; 6) išmokos, mokamos pagal Valstybinių šalpos išmokų įstatymą, ir kitos tikslinės socialinės išmokos, pašalpos ir kompensacijos iš valstybės ir savivaldybių biudžetų nepasiturinčioms šeimoms ar asmenų socialinei paramai; 7) išeitinės išmokos. Antstolė nenustatė duomenų apie aukščiau nurodytų lėšų gavimą.

Atkreiptinas dėmesys, kad skolininkas A. S. nuo atlieka bausmę Marijampolės pataisos namuose (vykd. b. l. 34). Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnis, reglamentuojantis bausmes atliekančių nuteistųjų materialinį buitinį aprūpinimą, reglamentuoja, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas (173 straipsnio 1 dalis), nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė (173 straipsnio 2 dalis) nuteistieji, kurie neturi savo drabužių ir avalynės, nemokamai aprūpinami drabužiais ir avalyne pagal sezoną (173 straipsnio 3 dalis), nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai (173 straipsnio 4 dalis). Taigi kaip matyti iš įstatyminio reglamentavimo, atliekantiems bausmę nuteistiesiems yra garantuojamas ir užtikrinamas bausmę atliekančių asmenų minimalių ir būtiniausių poreikių patenkinimas. Teismas sprendžia, kad pagal šios konkrečios bylos faktinę situaciją, t. y., kuomet teismui nėra pateikta jokių duomenų apie skolininko būtiniausius, papildomus poreikius, kurie nėra garantuojami ir užtikrinami valstybės lėšomis, LR CPK 668 straipsnio taikymas būtų ydingas. Nors Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo 92 straipsnyje yra įtvirtinta teisė už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų ar už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus pirkti drabužius avalynę ir kt. (BVK 97 str. 1 d.), tačiau ši norma pati savaime neeliminuoja skolininkui pareigos įrodinėti ir pagrįsti aplinkybių, kuriais grindė savo prašymą. Tai reiškia, kad šioje konkrečioje situacijoje skolininkas, prašydamas naikinti antstolio patvarkymą, kuriuo areštuotos lėšos, priklausančios skolininkui, privalėjo pagrįsti ir įrodyti jam tenkančias pačias būtiniausias išlaidas, šių išlaidų dydį, kurios nėra finansuojamos valstybės lėšomis, tačiau tokių duomenų teismui skolininkas nepateikė.

Atsižvelgdamas į antstoliui keliamus aukštus kvalifikacijos ir nepriekaištingos reputacijos reikalavimus (Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, 4 straipsnio 1 dalis, 5 straipsnis, kt.), taip pat į vykdomosios bylos duomenis, teismas neturi pagrindo abejoti šiais patvarkyme išdėstytais antstolės teiginiais. Vadovaujantis CPK 634 straipsnio 2 dalimi, antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus. Konstatuotina, kad antstolė ėmėsi visų teisėtų priemonių, kad vykdomasis raštas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas ir vykdymo proceso nepažeidė.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 443, 513, 290-291 straipsniais, teismas

nutaria:

pareiškėjo A. S. skundą dėl antstolės Irenos Beliačic veiksmų atmesti.

Nutartis per septynias dienas nuo nutarties gavimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.