- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-01-17
- Bylos Nr.
- P-442-17-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Dainius Raižys (pran.), Vaida Urmonaitė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Daukas“
- Atsakovas
- Valstybinei
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus Valstybinė mokesčių inspekcija
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaidos Urmonaitės, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Daukas“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A2-457/2007 pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Daukas“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretysis suinteresuotasis asmuo Vilniaus Valstybinė mokesčių inspekcija dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2005 m. lapkričio 9 d. patikrinimo aktu Nr.07-05-32-183 pareiškėjui papildomai apskaičiavo 48689 Lt pridėtinės vertės mokestį (toliau - PVM) ir 28812,14 Lt PVM delspinigių. 2006 m. sausio 4 d. sprendimu Nr.(27.183)-256-5 ji patvirtino minėtą patikrinimo aktą ir skyrė pareiškėjui 20471 Lt PVM baudą, o nuo dalies paskirtos PVM baudos (1906 Lt) atleido, t. y. nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą 48689 Lt PVM, 28812,14 Lt PVM delspinigių ir 18565 Lt PVM baudą. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos (toliau – VMI) 2006 m. kovo 31 d. sprendimu Nr.69-248 patvirtino nurodymus sumokėti į biudžetą 48689 Lt PVM, 28812,14 Lt PVM delspinigių ir 18565 Lt PVM baudą, neatleisdama pareiškėjo nuo delspinigių ir baudos. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) 2006 m. birželio 5 d. sprendimu Nr.S-225-(7-223/2006) patvirtino VMI 2006 m. kovo 31 d. sprendimo Nr.69-248 dalį, kuria nurodyta pareiškėjui sumokėti į biudžetą 48689 Lt PVM, 28812,14 Lt PVM delspinigių bei pareiškėjas neatleistas nuo baudos ir delspinigių, o VMI 2006 m. kovo 31 d. sprendimo Nr.69-248 dalį, kuria nurodyta pareiškėjui sumokėti į biudžetą 18565 Lt PVM baudą, panaikino ir baudos skyrimo klausimą perdavė VMI išnagrinėti iš naujo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, skundu prašydamas panaikinti MGK 2006 m. birželio 5 d. sprendimo Nr.S-225-(7-223/2006) dalį, kuria patvirtinti nurodymai pareiškėjui sumokėti į biudžetą 48689 Lt PVM, 28812,14 Lt PVM delspinigių ir 18565 Lt PVM baudą. Pareiškėjas teigė, kad mokesčių administratorius nepagrįstai ginčija jo teisę įtraukti į PVM atskaitą PVM sumas pagal UAB „Viakra“, UAB „Jaola“ ir UAB „Lidikas“ išrašytas PVM sąskaitas – faktūras, kadangi šiuose apskaitos dokumentuose nurodytos ūkinės operacijos buvo realiai atliktos, prekės ir paslaugos buvo pareiškėjui pateiktos (suteiktos), todėl jis turi teisę į PVM atskaitą.
Atsiliepimas
Atsakovas su skundu nesutiko. Jo manymu, pareiškėjas neturi teisės į PVM atskaitą pagal UAB „Viakra“, UAB „Lidikas“ ir UAB „Jaola“ vardu išrašytas PVM sąskaitas – faktūras. Atsakovas paaiškino, kad mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog UAB „Viakra“ išrašytoje PVM sąskaitoje - faktūroje nurodyti asmenys, atsakingi už ūkinę operaciją, šioje bendrovėje niekada nedirbo. UAB „Viakra“ nuo 1999 m. rugpjūčio mėnesio PVM nedeklaruoja ir mokesčių nemoka, buhalterinės apskaitos dokumentų patikrinimui neteikia, 2002 m. kovo 13 d. išregistruota iš PVM mokėtojų registro, o 2003 m. balandžio 28 d. įtraukta į mokesčių įstatymų pažeidimų, piktnaudžiavimo atvejų ir kitos mokesčių apskaičiavimo bei sumokėjimo kontrolei svarbios informacijos duomenų bazę. UAB „Lidikas“ patikrinimui dokumentų taip pat nepateikė, mokesčių administratoriaus nurodymų nevykdo, finansinės atskaitomybės bei PVM deklaracijų neteikia. Ginčo PVM sąskaitų - faktūrų blankus UAB „Jaola“ įsigijo 2003 m. gegužės 26 d. 2004 m. liepos 19 d. atlikto UAB „Jaola“ patikrinimo metu nustatyta, kad šie PVM sąskaitų - faktūrų blankai nepanaudoti. Be to, 2005 m. spalio 7 d. atlikto UAB „Jaola“ operatyvaus patikrinimo metu nenustatyta, jog pareiškėjas vykdė sandorius su šia įmone. Atsakovo manymu, kadangi pareiškėjas neįrodė, jog vykdydamas ginčo ūkines operacijas buvo sąžiningas, PVM atskaita yra negalima.
Tretysis suinteresuotasis asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija su skundu nesutiko.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. spalio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ginčo dėl fakto, kad PVM sąskaitose - faktūrose nurodyti darbai buvo atlikti, o prekės įsigytos, nėra, tačiau būtina nustatyti, ar pareiškėjas buvo nesąžiningas, t. y. PVM sumas į atskaitą įtraukė žinodamas (turėdamas žinoti), kad ūkinių operacijų partneriai PVM į biudžetą nesumokės. Teismas nurodė, kad UAB „Viakra“ vardu išrašytose PVM sąskaitose - faktūrose nurodyti asmenys nedirbo šioje bendrovėje. Pareiškėjas su UAB „Lidikas“ atsiskaitė pagal šios įmonės išrašytus, bet UAB „Miesto statyba“ įsigytus kasos pajamų orderių kvitus, kuriuos UAB „Miesto statyba“ paskelbė dingusiais. Pareiškėjo išrašytuose kasos išlaidų orderiuose gavėju buvo nurodytas UAB „Lidikas“, nenurodant konkretaus šiai įmonei atstovaujančio asmens duomenų. Atlikto tyrimo metu nenustatyta pareiškėjo sandorių su UAB „Jaola“. Teismas nurodė, kad pareiškėjas turėjo galimybę pasidomėti savo verslo partneriais, tačiau to nepadarė, dėl to jis pripažintinas nesąžiningu mokesčių mokėtoju ir jam nesuteiktina teisė į PVM atskaitą.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. balandžio 27 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A1-355/2004, kurioje išsamiai išaiškinta PVM sistema, nurodytos teisės į PVM atskaitą atsiradimo sąlygos. Konstatuota, jog minėtoje nutartyje pateiktas išaiškinimas atitinka tiek iki 2002 m. liepos 1 d. galiojusio Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas, tiek ir naujuoju Pridėtinės vertės mokesčio įstatymu nustatytą teisinį reguliavimą, jog išaiškinimas iš esmės atitinka ir pareiškėjo apeliaciniame skundą nurodytą Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktiką. Teismas nusprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra surinkta pakankamai įrodymų, kurie paneigtų ginčo ūkinių operacijų realumą, todėl darytina išvada, kad šios ūkinės operacijos realiai įvyko. Mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai patvirtino, jog pareiškėjo kontrahentų veikla, įforminant ginčo ūkines operacijas, buvo neteisėta (UAB „Viakra“ pareiškėjui išrašyta PVM sąskaita - faktūra bei kasos pajamų orderiai pasirašyti asmenų, kurie UAB „Viakra“ niekada nedirbo; ši bendrovė nuo 1999 m. rugpjūčio mėnesio PVM nedeklaruoja ir nemoka, nėra sumokėjusi ir PVM nuo ginčo ūkinių operacijų; UAB „Lidikas“ PVM nuo ginčo ūkinių operacijų taip pat nedeklaravo ir į biudžetą nesumokėjo, dalis UAB „Lidikas“ išrašytų kasos pajamų orderių blankų įsigyti ne šios bendrovės, o UAB „Miesto statyba“). Pareiškėjo argumentai, jog komisijos ir teismo nurodyti blankai buvo įsigyti būtent UAB „Lidikas“, įvertinti kaip neturintys esminės reikšmės, nes, kaip nustatyta iš bylos, Mokestinių ginčų komisija ir teismas suklydo, nurodydami kasos pajamų orderių blankų rekvizitus. Bylos medžiaga aiškiai patvirtino, jog dalis ginčo kasos pajamų orderių blankų iš tikrųjų priklausė ne UAB „Lidikas“, o kitai įmonei. Apklaustas buvęs UAB „Lidikas“ direktorius patvirtino, kad jokių ūkinių - komercinių santykių su pareiškėju ši bendrovė neturėjo. Ši bendrovė mokesčių administratoriaus patikrinimui buhalterinės apskaitos dokumentų neteikė, jos įstatuose nurodyta visai kitokio pobūdžio veikla nei ginčo ūkinių operacijų atvejis. UAB „Jaola“ vardu pareiškėjui išrašytų PVM sąskaitų - faktūrų bei kasos pajamų orderių blankai įsigyti vėliau nei nurodyta šių apskaitos dokumentų išrašymo data. Atlikus UAB „Jaola“ patikrinimus pagal šios bendrovės buhalterinės apskaitos duomenis, nenustatyta, kad ji ginčo laikotarpiu būtų turėjusi ūkinių operacijų su pareiškėju. Teismo konstatavimu, esant minėtoms aplinkybėms, pareiškėjas galėtų įgyti teisę į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu jis būtų buvęs sąžiningas, t. y. jeigu jis nebūtų žinojęs arba nebūtų turėjęs galimybių žinoti apie galimą jo kontrahentų veiklos neteisėtumą. Tačiau konstatuoti, jog pareiškėjas ginčo ūkinių operacijų atveju buvo sąžiningas, nėra pagrindo. Šios administracinės bylos faktinės aplinkybės nelaikytos identiškomis pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytoms kitų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtų bylų faktinėms aplinkybėms (pareiškėjas ūkines operacijas atlikinėjo su neaiškiais asmenimis, elgėsi aplaidžiai, nekreipė dėmesio į ūkinės veiklos parnerių patikimumą). Teismas nurodė, jog bendrovei „Viakra“ pareiškėjas už tas pačias paslaugas pagal kasos pajamų orderius sumokėjo du kartus, o kodėl taip buvo padaryta, konkrečiai paaiškinti negalėjo. UAB „Jaola“ vardu išrašytų apskaitos dokumentų surašymo datos aiškiai ankstesnės nei šių dokumentų blankų įsigijimo data, pareiškėjas ir šių neatitikimų negalėjo konkrečiai paaiškinti. Pareiškėjo bendrovėms „Lidikas“ ir „Viakra“ išrašytuose kasos išlaidų orderiuose nėra nurodytų pinigų gavėjų asmenis liudijančių dokumentų pavadinimų, numerių, išdavimo datų ir vietų. Tai, teismo konstatavimu, patvirtina, jog pareiškėjas nesidomėjo asmenimis, kuriems išmokėjo grynuosius pinigus. Pareiškėjo administracijos vadovės mokesčių administratoriui duoti paaiškinimai patvirtino, kad ginčo ūkinių operacijų atveju pareiškėjas nesiėmė priemonių įsitikinti asmenų, su kuriais formino ir atlikinėjo ginčo ūkines operacijas, tapatybe bei jų įgaliojimais atstovauti įmones. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad grynieji pinigai iš pareiškėjo kasos beveik visais atvejais buvo išmokami taip, kad jie neviršytų iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusio Mokesčių administravimo įstatymo 26(1) straipsnyje numatytos 10000 Lt ribos, kurią viršijus buvo privalu apie išmokėtas grynųjų pinigų sumas pranešti mokesčių administratoriui. Esant tokioms ginčo ūkinių operacijų atlikimo aplinkybėms, nepripažinta, jog patikrinimas, ar PVM sąskaitos - faktūros priklauso tiems subjektams, kurie jose nurodyti, bei ar atitinkami subjektai yra įregistruoti PVM mokėtojais, yra pakankama priemonė įsitikinti kontrahento veiklos teisėtumu. Teismo konstatavimu, šiuo atveju buvo aiškūs kontrahentų veiklos neteisėtumo požymiai, todėl pareiškėjas turėjo ir galėjo imtis papildomų priemonių, kad įsitikintų jų patikimumu ir veiklos teisėtumu. Padaryta išvada, jog pareiškėjui pagrįstai nurodyta sumokėti į biudžetą jo ginčijamas PVM ir delspinigių sumas, pareiškėjo ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.
2006 m. gegužės 10 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Daukas“ prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje. Pareiškėjas taip pat prašo sustabdyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 12 d. sprendimo vykdymą. Pareiškėjo manymu, procesas byloje atnaujintinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu - kai būtina užtikrinti vienos administracinių teismų praktikos formavimą. Pareiškėjas paaiškina, jog, nagrinėjant administracinę bylą, grįsdamas savo teisinius argumentus, jis rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr.A1-355/2004 ir 2006 m. rugsėjo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr.A2-1047/2006. Pareiškėjas pažymi, jog nagrinėjamu atveju ginčo dėl fakto, kad PVM sąskaitose faktūrose nurodyti darbai atlikti, o prekės įsigytos, nėra. Pareiškėjo teigimu, jo nesąžiningumą teismai grindė dvejais teisiniais argumentais: kad jis su kontrahentais atsiskaitymus vykdė grynaisiais pinigais; kad kontrahentų vardu PVM sąskaitą - faktūrą išrašė bei pasirašė su ūkio subjektu darbiniais santykiais nesusijęs fizinis asmuo. Pareiškėjo manymu, teismai nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose, kadangi aukščiau nurodyti teismų argumentai nesudaro pakankamo teisinio pagrindo paneigti pareiškėjo sąžiningumą, o taip pat jo teisę į PVM atskaitą. Pareiškėjo teigimu, teismas tik formaliai paminėjo jo akcentuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, iš esmės jose formuojamu teisės aiškinimu nesiremdamas.
Pareiškėjas pažymi, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A1-355/2004 identiškomis aplinkybėmis konstatuota, kad aplinkybė, jog mokesčio mokėtojo turima PVM sąskaita - faktūra turi formos trūkumų, pati savaime nepaneigia teisės į PVM atskaitą, jeigu įrodymų visuma leidžia teigti, kad įvyko būtent tokio turinio ūkinė operacija, kuri atsispindi buhalterinės apskaitos dokumentuose, kad mokesčių administratorius, norėdamas paneigti teisę į PVM atskaitą, turi įrodyti aplinkybes, leidžiančias neabejotinai tvirtinti, kad mokesčių mokėtojas žinojo arba turėjo galimybę žinoti apie kontrahento veiklos neteisėtumą. Pažymima, jog vertinant mokesčių mokėtojo sąžiningumą, iš jo negali būti reikalaujama imtis neprotingų priemonių sutarties partnerio veiklos teisėtumui nustatyti. Pabrėžiama, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A2-1047/2006, atsižvelgiant į buvusį informacijos apie mokesčių mokėtoją teikimo teisinį reglamentavimą (Mokesčių administravimo įstatymo (1995 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. 1-974 redakcija) 22 straipsnis), vien nesikreipimas į mokesčių administratorių dėl informacijos apie kontrahentų patikimumą nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas turėjo žinoti apie tai, kad operacijos partneris nesumokės pridėtinės vertės mokesčio (šioje byloje nagrinėjimo dalykas yra identiškas - pareiškėjo teisė į PVM atskaitą pagal kontrahentų išrašytas PVM sąskaitas- faktūras). Pažymima, jog mokesčių administratoriui nepateikus įrodymų apie tai, kad pareiškėjas žinojo arba galėjo žinoti apie neteisėtą kitos sutarties šalies veiklą, nepaneigta pareiškėjo teisė į PVM atskaitą (pareiškėjo kontrahentai atsakovo akcentuojamų sandorių metu buvo registruoti įmonių registre bei PVM mokėtojais, bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad ginčo dėl užfiksuotų operacijų realumo nėra). Be to, pažymima, jog pagal 2006 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A2- 1407/2006 atsiskaitymas su pardavėju grynais pinigais savaime nereiškia, kad pareiškėjas žinojo apie pardavėjo ketinimus nemokėti PVM. Nurodoma, jog apeliacinės instancijos teismas nepasisakė ir dėl apelianto argumentų (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo išaiškinimas), kad ūkinei operacijai realiai įvykus, apmokestinamajam asmeniui teisė į PVM atskaitą gali būti atimama tik tuo atveju, jei įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo žinojo arba turėjo žinoti, jog, įsigydamas prekes, jis dalyvavo sukčiavimo tikslais sudarytame sandoryje (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2006 m. sausio 12 d. preliminarus nutarimas sujungtose bylose Optingen Ltd (C-354/03), Fulcrum Electronics Ltd (C-355/03, Bond House Systems Ltd (C-484/03) prieš Commissioners of Customs & Excise, 2006 m. liepos 6 d. preliminarus nutarimas sujungtose bylose Axel Kittel (C-439/04) prieš Belgijos valstybę ir Belgijos valstybė (C-440/04) prieš Recolta Recycling SPRL). Pareiškėjas nurodo, jog byloje nepateikta įrodymų dėl jo sąmoningų veiksmų kontrahentų naudai, kuriais siekta, kad jie galėtų išvengti PVM. Pareiškėjas sandorių sudarymo metu nurodo neturėjęs teisinės pareigos vertinti kontrahentų veiklos teisėtumą (jie statybos rangos sutarčių pasirašymo metu buvo įregistruoti PVM mokėtojais, paslaugos buvo realiai atliktos, pareiškėjas deklaravo turėtas išlaidas už kontrahentų suteiktas paslaugas, jų neslėpė, teismai nepaneigė, kad tarp pareiškėjo ir kontrahentų susitarimo dėl fiktyvių operacijų nebuvo). Pareiškėjas prašo teismą įvertinti, ar jo prašyme pateiktos aplinkybės gali būti kvalifikuojamos kaip kuris nors iš Administracinių bylų teisenos įstatyme įvardintų proceso atnaujinimo pagrindų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas.
Administracinių bylų teisenos įstatymas numato, kad procesas byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, gali būti atnaujintas šio įstatymo 153 straipsnyje nustatytais pagrindais. Šiuo atveju byloje prašoma atnaujinti procesą Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu, kartu nurodant, jog vertintina, ar nėra pagrindo atnaujinti procesą byloje ir kitais Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais.
Prašydamas atnaujinti procesą, pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr.A1-355/2004 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr.A2-1047/2006, pripažindamas, jog šias nutartis teismui byloje yra nurodęs ir anksčiau, kad teismas jas paminėjo savo sprendimuose. Tokiu būdu, pareiškėjas nesutinka su minėtose nutartyse išdėstyto teisės normų aiškinimo įvertinimu, priimant teismų sprendimus šioje byloje.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartyje, priimtoje išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, nurodyta, kad šios administracinės bylos faktinių aplinkybių nėra pagrindo laikyti identiškomis pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomų kitų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtų bylų (taip pat ir bylos Nr.A1-1047/2006) faktinėms aplinkybėms.
Kadangi teismas tinkamai įvertino šios ir administracinės bylos Nr.A1-1047/2006 faktines bylos aplinkybes bei padarė pagrįstą išvadą, jog šių administracinių bylų faktinės aplinkybės nėra identiškos, todėl sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą šioje administracinėje byloje teisės normų aiškinimas ir taikymas išdėstytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A2-1047/2006 negali būti proceso atnaujinimo pagrindu pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą.
Kaip nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-355/2004, siekiant nustatyti, ar mokesčių mokėtojas žinojo arba turėjo galimybę žinoti apie neteisėtą kontrahento veiklą, susijusią su konkrečia ūkine operacija, reikia įvertinti visumą bylos aplinkybių, tokių kaip šalių tarpusavio santykių pobūdis, jų tęstinumas, elgsena prieš sandorio sudarymą, jo sudarymo ir vykdymo metu, mokesčių mokėtojo atlikti veiksmai, siekiant įsitikinti kitos sandorio šalies veiklos teisėtumu, įsigyjamų prekių ar paslaugų kaina ir kt. (Administracinių teismų praktika Nr. 6, 139 psl.) Konstatuotina, jog iš bylos medžiagos matyti, kad teismas byloje tinkamai įvertino nustatytas aplinkybes (ginčo dėl fakto, kad PVM sąskaitose faktūrose nurodyti darbai atlikti, prekės įsigytos, nebuvo, tačiau pareiškėjo santykių su UAB „Viakra“,UAB „Jaola“ ir UAB „Lidikas“ pobūdis, tęstinumas, kitos teismų sprendimuose išdėstytos aplinkybės rodė, jog pareiškėjas turėjo galimybę žinoti apie neteisėtą minėtų bendrovių veiklą, susijusią su ūkine operacija), tinkamai pritaikė teisės normas, teismo priimtas sprendimas pareiškėjo nurodomai administracinių teismų praktikai neprieštarauja.
Remiantis išdėstytais motyvais, prašymas atnaujinti procesą byloje atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n utaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Daukas“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A2-457/2007 atmesti.
Nutartis neskundžiama.