Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo išduotino užsienio valstybei asmens D. U. (D. U.) skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 22 d. nutarties, kuria priimtas sprendimas Rusijos Federacijos pilietį D. U. perduoti Jungtinėms Amerikos Valstijoms baudžiamajam persekiojimui vykdyti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje 2013 m. birželio 6 d. gautas Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau nutartyje – Jungtinės Amerikos Valstijos arba JAV) Teisingumo departamento 2013 m. gegužės 9 d. teisinės pagalbos prašymas, kuriuo ši kompetentinga teisinė institucija, vadovaudamasi 2001 m. spalio 23 d. pasirašyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybės ekstradicijos sutartimi (ratifikuota 2002 m sausio 22 d. Įstatymu Nr. IX-718), patvirtinta Protokolu dėl Europos Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų susitarimo dėl ekstradicijos taikymo Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybės ekstradicijos sutarčiai, prašė Jungtinėms Amerikos Valstijoms baudžiamajam persekiojimui byloje Nr. 13-34 vykdyti perduoti Rusijos Federacijos pilietį D. U. (D. U.), gimusį 1966 m. birželio 19 d. Rusijoje, Maskvos mieste.

Teisinės pagalbos prašyme nurodyta, kad JAV Krašto apsaugos departamento tyrimų tarnyboje nuo 2012 m. spalio mėnesio tiriamoje baudžiamojoje byloje D. U. kaltinamas tuo, kad veikdamas bendrininkų grupe, neturėdamas leidimo eksportavo ir pasikėsino eksportuoti JAV Gynybos ginkluotės sąraše esančias priemones (vieną šiluminį monokuliarinį matymo prietaisą L3; vieną Nivisys Scorpion šiluminį vaizdoskopą; septynis nakties optikos D-740 naktinio optinio matymo prietaisus; vieną naktinės optikos D-760 naktinio matymo prietaisą; vieną naktinės optikos PVS-14 šiluminį vaizdoskopą; vieną ITT 6015/PVS-14 šiluminį vaizdoskopą; vieną PVS-14 vaizdo intensyvinimo 3-ios kartos prietaisą; keturias infraraudonųjų spindulių nuotolinio matymo šiluminio vaizdo kameras Tau 640), t.y. vykdė šių priemonių kontrabandą ir legalizavo nusikalstamu būdu gautus pinigus.

D. U. pateikti kaltinimai patvirtinami šiais įrodymais: priesaika patvirtintais rašytiniais JAV Krašto apsaugos departamento specialiojo agento A. Z. parodymais, pinigų pervedimus patvirtinančiais duomenimis, elektroniniais laiškais bei internetinio ryšio „Skype“ įrašais.

Teismui pateiktos medžiagos duomenys patvirtina, kad Delavero apygardos didžioji federalinė žiuri 2013 m. gegužės 7 d. priėmė baudžiamąjį kaltinamąjį aktą, kuriame D. U. pareikšti kaltinimai pažeidus Ginklų išvežimo kontrolės įstatymą, JAV kodekso 22 skyriaus 2778(b)(2) ir 2778(c) dalis, 18 skyriaus 2 dalį, Federalinių taisyklių kodekso 22 skyriaus 121.1, 123.1, 127.1 dalis bei Jungtinių Valstijų kodekso 18 skyriaus 371 dalyje (vienas epizodas); Ginklų išvežimo kontrolės įstatymą, JAV kodekso 22 skyriaus 2778(b)(2) ir 2778(c) dalis, 18 skyriaus 2 dalį, Federalinių taisyklių kodekso 22 skyriaus 121.1, 123.1, 127.1(a)(3) ir 127.3 dalis (vienas epizodas); Jungtinių Valstijų kodekso 22 skyriaus 2778(b)(2) ir 2778(c) dalis, 18 skyriaus 2 dalį ir Federalinių taisyklių kodekso 2.2 skyriaus 121.1, 123.1, 127.1 ir 127.3 dalis (šeši epizodai); Jungtinių Valstijų kodekso 22 skyriaus 2778(b)(2) ir 2778(c) dalis, 18 skyriaus 2 dalį ir Federalinių taisyklių kodekso 22 skyriaus 121.1, 123.1, 127.1 ir 127.3 dalis, kartu pažeidžiant Jungtinių Valstijų kodekso 18 skyriaus 554 dalį ir 2 dalį (vienas epizodas); Jungtinių Valstijų kodekso 22 skyriaus 2778 dalį, 18 skyriaus 1956(a)(2)(A) dalį, kartu pažeidžiant Jungtinių Valstijų kodekso 18 skyriaus 1956(h) dalį (vienas epizodas); Jungtinių Valstijų kodekso 22 skyriaus 2778(b)(2) ir 2778(c) dalis, 18 skyriaus 2 dalį ir Federalinių taisyklių kodekso 22 skyriaus 121.1, 123.1, 127.1 ir 127.3 dalis, kartu pažeidžiant Jungtinių Valstijų kodekso 18 skyriaus 1956(a)(2)(A) dalį ir 2 dalį (septyni epizodai). Šio kaltinimo pagrindu 2013 m. gegužės 10 d. Delavero apygardos teismas jam išdavė arešto (suėmimo) orderį.

D. U. buvo sulaikytas Lietuvoje, Vilniaus oro uoste 2013 m. balandžio 15 d. vykdant Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje gautą Jungtinių Amerikos Valstijų Teisingumo departamento teisinės pagalbos prašymą, pateiktą vadovaujantis 2001 m. spalio 23 d. pasirašyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybės ekstradicijos sutarties, patvirtintos Protokolu dėl Europos Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų susitarimo dėl ekstradicijos taikymo Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybės ekstradicijos sutarčiai, 11 straipsniu, siekiant užtikrinti jo išdavimą Jungtinėms Amerikos Valstijoms baudžiamajam persekiojimui vykdyti iki bus gautas oficialus prašymas dėl šio asmens ekstradicijos.

2013 m. balandžio 18 d. Generalinėje prokuratūroje D. U. buvo supažindintas su Ekstradicijos sutarties 17 straipsnio ir Lietuvos Respublikos BPK 75 straipsnio nuostatomis, numatančiomis supaprastinto išdavimo iš Lietuvos Respublikos tvarką, jam buvo išaiškintos teisinės supaprastinto išdavimo pasekmės. D. U. nesutiko, kad būtų taikoma supaprastinta išdavimo iš Lietuvos Respublikos tvarka.

Skunde pažymima, jog teismo posėdyje apklaustam Krašto apsaugos ministerijos Ginkluotės vykdymo sistemų departamento specialistui A. D. trūko kompetencijos, jis negalėjo atsakyti į gynėjo pateiktus klausimus, todėl liko neišsiaiškinta, kokią, karinės ar civilinės paskirties įrangą jis pasikėsino įsigyti, kokia įrangos kaina, kodėl nesutampa pinigų sumos, pervestos už perkamą įrangą ir tos įrangos kaina ir eilė kitų klausimų, pvz., ar tokios įrangos įsigijimas ar pasikėsinimas įsigyti laikomas nusikaltimu Lietuvoje. Atkreipia dėmesį, jog tuo atveju, jeigu tai nelaikoma nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu Lietuvoje, jis gali būti neišduodamas (BK 9 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

Tvirtina, jog teismas iš prašančiosios pusės turėjo pareikalauti kaltinamajame akte išvardintos įrangos lydimųjų dokumentų, kadangi be jų nustatyti įrangos paskirtį neįmanoma. Be to, neaišku, ar šiai įrangai įsigyti reikalinga licencija, ar juos galima įsigyti laisvai, neišsiaiškinta, kodėl sekimas ir perdavimo procesas pradėtas tik po dviejų metų. Teigia, jog tai ne jo kaltės, o duomenų jį išduoti pakankamumo klausimai.

Pažymima, jog teismas taip pat nesiaiškino aplinkybių dėl pinigų pervedimo, su kuriais jis teigia neturįs nieko bendro. Be to, neigia kaltinime nurodytas aplinkybes dėl ITT 2015/PVS-14 šiluminio vaizdoskopo įsigijimo aplinkybių, nes to padaryti nėra įmanoma apeinant JAV muitinės tarnybą.

Skunde akcentuojama tai, jog tuo atveju, jeigu jis būtų išduotas, prašančioje šalyje jam grėstų laisvės atėmimo bausmė iki 20 (dvidešimties) metų, tuo tarpu Lietuvoje – iki 10 (dešimt) metų. Nurodoma, kad spręsdamas asmens išdavimo ar perdavimo klausimą, teismas turi įsitikinti, ar nėra kitų tarptautinėje sutartyje ar šios sutarties ratifikavimo įstatyme numatytų išduodamo asmens ypatumų, dėl kurių asmuo neišduodamas. Tvirtina, jog dvigubai didesnė bausmė prašančioje valstybėje negu Lietuvoje yra itin sunkios pasekmės, dėl kurių jis turi būti neperduodamas prašančiajai valstybei. Taip pat pažymima, jog Lietuvos Respublika, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartimi „Dėl teisinės pagalbos ir teisnių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“ įsipareigojo Rusijos Federacijos piliečius Lietuvoje ginti ir suteikti jiems galimybę naudotis tokia pat gynyba kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiams.

Teismo posėdyje prokuroras prašė užsienio valstybei išduotino asmens D. U. skundą atmesti, D. U. gynėjas prašė skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Išduotino užsienio valstybei asmens D. U. skundas atmestinas.

Vilniaus apygardos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį D. U. perduoti baudžiamajam persekiojimui Jungtinėms Amerikos Valstijoms, nepažeidė 2001 m. spalio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybės ekstradicijos sutarties, patvirtintos 2005 m. birželio 15 d. Protokolu dėl Europos Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų susitarimo dėl ekstradicijos taikymo Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybės ekstradicijos sutarčiai (toliau nutartyje – Susitariančiųjų Šalių ekstradicijos sutartis), BK 9 straipsnio bei BPK 71 ir 73 straipsniuose nuostatų, todėl nutartis yra teisėta ir pagrįsta.

Teismas, spręsdamas klausimus dėl asmens išdavimo kitos valstybės baudžiamajam persekiojimui, patikrina, ar yra laikomasi teisinės pagalbos prašymo turiniui ir formai keliamų reikalavimų, ar nėra pagrindų, kuriais remiantis asmuo turi būti ar gali būti neperduodamas kitai valstybei, šiuo atveju Jungtinėms Amerikos Valstijoms.

Vadovaujantis BPK 71 straipsnio 2 dalimi ir BK 9 straipsnio 2 dalimi, užsienietis, padaręs nusikalstamą veiką Lietuvos Respublikoje ar kitos valstybės teritorijoje, išduodamas atitinkamai valstybei arba perduodamas Tarptautiniam baudžiamajam teismui tik remiantis Lietuvos Respublikos tarptautine sutartimi arba Jungtinių Tautų Organizacijos Saugumo Tarybos rezoliucija. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju prašančioji valstybė yra Jungtinės Amerikos Valstijos, su kurios vyriausybe Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2001 m. spalio 23 d. yra pasirašiusi Susitariančiųjų Šalių ekstradicijos sutartį, Vilniaus apygardos teismas, išduodamas D. U. Jungtinėms Amerikos Valstijoms baudžiamajam persekiojimui byloje Nr. 13-34, pagrįstai vadovavosi minėtos Susitariančiųjų Šalių ekstradicijos sutarties 2 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad asmenys išduodami už veikas, kurios pagal abiejų Susitariančiųjų Šalių įstatymus yra nusikaltimai ir už kuriuos pagal abiejų šalių įstatymus yra baudžiama didesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo arba griežtesne bausme. Tuo tarpu bausmių dydžių skirtumų abejose valstybėse klausimai, kuriuos skunde akcentuoja D. U., nėra reikšmingi, kadangi nepatenka į BK 9 straipsnio 3 dalyje numatytų aplinkybių, dėl kurių Lietuvos Respublikos pilietis ar užsienietis gali būti neišduodamas, sąrašą. Kita vertus, pagal BK 9 straipsnio 3 dalies 5 punktą ir Susitariančiųjų Šalių ekstradicijos sutarties 7 straipsnį, Lietuvos Respublikos pilietis ar užsienietis tik gali būti, bet neprivalo būti neišduodamas, jeigu asmeniui už padarytą nusikaltimą kitoje valstybėje gali būti taikoma mirties bausmė.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Vilniaus apygardos teismas, ištyręs ir įvertinęs teismui pateiktos medžiagos duomenis, teismo posėdyje išklausęs proceso dalyvių bei Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos ginkluotės valdymo valdymo sistemų departamento specialisto paaiškinimų, pagrįstai sprendė, kad prokuratūros prašymas yra pagrįstas Jungtinių Amerikos Valstijų kartu su prašymu dėl ekstradicijos pateiktais duomenimis, kurių, priešingai nei teigiama skunde, pakanka išvadai dėl Jungtinėse Amerikos Valstijose D. U. pareikštų kaltinimų pagrįstumo.

Bylos medžiagos duomenys, kurių pagrindu Jungtinių Valstijų Delaware rajono teisme D. U. surašytas kaltinamasis aktas, Delaware apygardos ekstradicijos prašymo patvirtinimas bei Delawaro apygardos teismo orderis suimti D. U., Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijos Pajėgumų ir ginkluotės departamento 2013 m. gegužės 2 d. raštas Nr. 12-01-772, kuriame konstatuota, jog JAV pareiškime dėl išdavimo bei kituose pateiktuose dokumentuose nurodyti naktinio matymo prietaisai, kurių kontrabanda yra kaltinamas D. U., patenka į Bendrojo karinės įrangos sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-1216 „Dėl Bendrojo karinės įrangos sąrašo patvirtinimo“ ML15 „Vaizdo atkūrimo ar atsakomųjų priemonių įranga, specialiai sukurta kariniams tikslams, ir specialiai jai sukurti komponentai bei priedai“, taip pat byloje esantys duomenys apie pinigų pervedimus bendrininkui, elektroniniai laiškai bei internetinio ryšio Skype įrašai, leidžia pagrįstai manyti, kad D. U. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

Atmetamas kaip nepagrįstas skundo argumentas dėl papildomos su byla susijusios informacijos iš Jungtinių Amerikos Valstijų kompetentingos institucijos pateikimo. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad visi Susitariančiųjų Šalių ekstradicijos sutarties 8 straipsnyje „Ekstradicijos tvarka ir reikalingi dokumentai“ nustatyti duomenys yra Jungtinių Amerikos Valstijų prašyme dėl D. U. ekstradicijos ir jų visiškai pakanka priimti sprendimą dėl jo išdavimo Jungtinėms Amerikos Valstijoms baudžiamajam persekiojimui byloje Nr. 13-34. Tuo tarpu skunde išdėstyti argumentai, susiję su įrodymų pakankamumu, yra bylos nagrinėjimo iš esmės, o ne perdavimo procedūrai reikiamų duomenų pakankamumo vertinimo dalykas, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Teismui pateikta rašytine medžiaga pagrįsti duomenys, kurių pagrindu Delavero apygardos didžioji federalinė žiuri 2013 m. gegužės 7 d. priėmė baudžiamąjį kaltinamąjį aktą, kuriame D. U. pareikšti kaltinimai padarius Jungtinių Amerikos Valstijų įstatymų uždraustas nusikalstamas veikas, už kurias jis ir prašomas išduoti baudžiamajam persekiojimui, patvirtina, kad pagal faktines aplinkybes jie atitinka požymius nusikalstamų viekų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 25 straipsnio 2 dalį, 199 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 199 straipsnio 2 dalį, 216 straipsnio 1 dalį ir 253 ¹ straipsnio 1 dalį. Pažymėtina, kad pagal Susitariančiųjų Šalių ekstradicijos sutarties 2 straipsnio 3 dalies a punktą, nusikaltimas yra laikomas nusikaltimu, dėl kurio išduodama, nepaisant to, ar prašančioje valstybėje ir prašomoje valstybėje tas nusikaltimas priskiriamas tai pačiai nusikaltimų kategorijai, arba nepaisant to, ar nusikaltimas apibūdinamas tomis pačiomis sąvokomis. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs teismui pateiktus faktinius duomenis, nenustatė neatitikimų tarp D. U. prašyme dėl ekstradicijos inkriminuojamų Jungtinių Amerikos Valstijų įstatymų uždraustų nusikalstamų veikų bei aukščiau išvardintų Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekso veikų, kurie sudarytų pagrindą atsisakyti išduoti prašomą išduoti asmenį, todėl skundo argumentas, kad prašyme dėl D. U. ekstradicijos ir Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse nurodytos veikos nieko bendra neturi, atmetamas kaip nepagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su skundo argumentu, jog liko neišsiaiškinta, ar įrangos, kurios įsigijimas ar pasikėsinimas įsigyti yra inkriminuojamas prašyme dėl D. U. ekstradicijos į Jungtines Amerikos Valstijas, laikomas nusikaltimu Lietuvoje. Kaip minėta, Vilniaus apygardos teismo posėdyje apklaustas specialistas – Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijos ginkluotės valdymo sistemų departamento karininkas A. D. patvirtino minėtame Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijos Pajėgumų ir ginkluotės departamento 2013 m. gegužės 2 d. rašte Nr. 12-01-772 konstatuotas aplinkybes, jog JAV pareiškime dėl išdavimo bei kituose pateiktuose dokumentuose nurodyti naktinio matymo prietaisai patenka į Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-1216 „Dėl Bendrojo karinės įrangos sąrašo patvirtinimo“ ML15 „Vaizdo atkūrimo ar atsakomųjų priemonių įranga, specialiai sukurta kariniams tikslams, ir specialiai jai sukurti komponentai bei priedai“ Bendrąjį karinės įrangos sąrašą. Minėto specialisto teisme duotas paaiškinimas, kad dalis šių prietaisų tuo pat metu gali būti panaudota ir civiliniams tikslams, pavyzdžiui, medžioklėje, nepaneigia minėtame rašte konstatuotos bei specialisto teismo posėdyje patvirtintos aplinkybės, kad Lietuvos Respublikoje D. U. prašyme dėl ekstradicijos išvardinta įranga patenka į Bendrąjį karinės įrangos, specialiai sukurtos kariniams tikslams, sąrašą, t.y. pripažįsta karine įranga. Atsižvelgiant į tai, atmestinas skundo argumentas, jog neišduoti D. U. yra pagrindas, numatytas BK 9 straipsnio 3 dalies 1 punkte.

Kartu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį dėl D. U. išdavimo Jungtinėms Amerikos Valstijoms baudžiamajam persekiojimui vykdyti už Jungtinių Amerikos Valstijų Teisingumo departamento 2013 m. gegužės 9 d. teisinės pagalbos prašyme nurodytas nusikalstamas veikas, priešingai nei teigiama skunde, ištyręs ir įvertinęs visus BK 9 straipsnio 3 dalies asmens galimo neišdavimo užsienio valstybei pagrindus, pagrįstai konstatavo, kad nėra BK 9 straipsnio 3 dalyje, BPK 71 straipsnio 3 dalyje bei Susitariančiųjų Šalių ekstradicijos sutarties 4, 5, 6 ir 7 straipsniuose numatytų bei kitų aplinkybių, kurios neleistų išduoti D. U. Jungtinėms Amerikos Valstijoms baudžiamajam persekiojimui vykdyti.

Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad išduotino užsienio valstybei asmens D. U. skundo argumentai pagrindo panaikinti teisėtą ir pagrįstą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 22 d. nutartį nesudaro.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 74 straipsnio 2 dalimi, teisėjas

nutaria:

Atmesti perduotino užsienio valstybei asmens D. U. (D. U.) skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 22 d. nutartį palikti galioti.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.