Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-03-16 · Administracinė byla Nr. I-786-142/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2017-03-16Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2018-10-15Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-03-16
Bylos Nr.
I-786-142/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02922-2016-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas
V. D.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-786-142/2017Proceso Nr. 3-61-3-02922-2016-7Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. kovo 16 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė,dalyvaujant pareiškėjui V. D. (V. D.),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

V. D. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5), kuriuo prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 3 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Paaiškino, kad jis buvo laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Kamerose nebuvo užtikrinamas minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas, sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo likusios kameros patalpos, jame esantys įrenginiai buvo itin prastos būklės. Kamerose nebuvo įrengta pakankamai spintelių, lentynų, neišduodami kibirai šiukšlėms bei valymui reikalingos šluostės, nebuvo užtikrinamos temperatūros, drėgmės ir apšvietimo normos. Dėl tokių kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią nuolatine nervine įtampa.

Teismo posėdžio metu, pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus reikalavimus. Papildomai paaiškino, kad skunde apibūdino konkrečias kameras, kuriose buvo akivaizdūs higienos normų pažeidimai, nurodė, kad nuolat kreipėsi dėl higienos sąlygų, tačiau į jo prašymus nebuvo atsižvelgiama.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K pateikė teismui atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, prašė jį atmesti (b. l. 12–19).

Paaiškino, kad į Lukiškių TI-K asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų į Lukiškių TI-K, skaičiui. Skirstant asmenis į kameras, turi būti laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kuriose kamerose vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytas ribas. Susidarius tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Nurodė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai privalo palaikyti nuolatinę laikomų asmenų elgesio kontrolę, užkirsti kelią konfliktinėms situacijoms. Todėl yra vykdoma nuolatinė nuteistųjų stebėsena per įrengtas stebėjimo akutes. Paaiškino, kad teisės aktuose nėra įtvirtinta, jog sanitariniai mazgai turėtų būti įrengti taip, kad nebūtų matomi per stebėjimo akutes. Toks sanitarinio mazgo įrengimas neleistų vykdyti nuolatinės stebėsenos bei elgesio kontrolės. Taip pat paaiškino, kad iš kalinamų asmenų reikalaujama kamerose palaikyti švarą ir tvarką. Lukiškių TI-K administracija buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ bei su UAB „Dezinfa“. Minėtos įmonės atlikdavo kenkėjų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Lukiškių TI-K kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kadangi nuteistieji bei suimtieji dažnai tyčia niokoja valstybės turtą, suremontuotose kamerose dažnai tenka daryti pakartotinį remontą. Nurodė, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, higienos priemonėms sudėti. Lentynos įrengiamos atsižvelgiant į miegamųjų vietų skaičių. Kadangi kamerų plotas yra pakankamai mažas, ne visada įmanoma įrengti papildomų baldų. Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne nei 1,5 metro aukščio sienele. Toks sanitarinio mazgo įrengimas, pasak Lukiškių TI-K, atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Nurodė, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (toliau – HN 76:2010), 24 punkte įtvirtinta, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais bei samprotavimais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Nėra įrodyta, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai darė jam tiesioginę įtaką. Tam tikras suimtųjų ir nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Prašė priteisti iš pareiškėjo 3,36 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas rengiant su bylos nagrinėjimu susijusią medžiagą.

Lukiškių TI-K atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdį pranešta tinkamai (b. l. 90).

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (pvz., administracinės bylos Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).

LVAT yra suformulavęs taisyklę, jog atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (LVAT 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Laisvės atėmimo įstaigai negalint paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygomis, jie laikomi nustatytais (LVAT 2013-11-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš aplinkybės, jog buvo laikomas kamerose, kurių plotas neatitiko teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimų. Minimalų kameros plotą vienam asmeniui nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124. Šio įsakymo 1.3.1. punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovės atstovas pateikė duomenis apie pareiškėjo judėjimą jo buvimo Lukiškių TI-K metu ir su juo kartu kamerose laikytų asmenų kiekį. Įvertinus šiuos duomenis nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo su pertraukomis laikomas nuo 2015-09-25 iki 2015-12-13. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių plotas buvo nuo 6,50 kv. m iki 31,61 kv. m. Vadovaujantis naujausia EŽTT praktika, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą (EŽTT 2016-10-20 sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją, 7334/13). Atsižvelgiant į šią praktiką, teismas vertina, kad pareiškėjas 42 paras buvo laikomas minėto ploto kamerose, neužtikrinant teisės aktuose įtvirtinto minimalus kameros ploto reikalavimo. Į šią aplinkybę bus atsižvelgiama vertinant pareiškėjui padarytą neturtinę žalą.

Neturtinę žalą pareiškėjas taip pat kildino iš aplinkybės, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai neužtikrino pakankamo privatumo nuo kitų kameroje laikomų asmenų, bei nepriimtinos sanitarinių įrenginių techninės būklės. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 (toliau – Eksploatavimo taisyklės), 14.5 papunkčiu, sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai atitinką šį reikalavimą – yra atskirti nuo likusios kameros patalpos 1,5 metro aukščio pertvara. Vadovaujantis naujausia LVAT praktika, toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (pvz., LVAT 2016-01-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016-05-10 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-986-756/2016). Todėl į šią aplinkybę bus atsižvelgiama vertinant pareiškėjui padarytą neturtinę žalą.

Dėl Sanitarinių įrenginių būklės, pareiškėjas paaiškino, kad kamerose Nr. 368, Nr. 379 ir Nr. 398 tualetai buvo suskilę, sulūžę ir be plastmasinio dangčio. Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas nebuvo laikomas kameroje Nr. 398. Įvertinus pareiškėjo paaiškinimus, dėl praleisto šioje kameroje laikotarpio, kartu su juo laikomų asmenų skaičiaus bei atsakovės atstovo pateiktus duomenis, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas apibūdino pažeidimus, esančius kameroje Nr. 399, o kamerą Nr. 398 nurodė dėl apsirikimo. Vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82, 16.5 papunkčiu, sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Minėtoje teisės normoje, ar kitame teisės akte nėra įtvirtinto reikalavimo įrengti tualeto dangtį, todėl negalima sutikti, kad jo neįrengimas pažeidė teisės aktų reikalavimus. Byloje pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai, kuriuose buvo tikrinta kameros Nr. 399 būklė. Šioje kameroje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2015-10-30 iki 2015-12-13, o patikrinimas baigtas 2015-10-30 (2015-10-30 patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-2483 (b. l. 68-69)). Patikrinimo metu nustatyta, kad kameroje sanitarinis mazgas buvo vizualiai švarus. Kitų pažeidimų, susijusių su sanitarinio mazgo būkle, nustatyta nebuvo. Pažymėtina, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio, asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą ir trukmę (pvz., LVAT 2015-10-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2350-520/2015). Pareiškėjas nurodė, kad sanitarinis mazgas buvo suskilęs, sulūžęs, tačiau nepaaiškino, kad juo naudotis buvo neįmanoma arba labai sudėtinga. Todėl negalima teigti, kad šis pažeidimas laikytinas pakankamai intensyviu, galinčiu būti pagrindu neturtinei žalai priteisti.

Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose Nr. 368 ir 379 nebuvo išduodama pakankamai priemonių, reikalingų švarai palaikyti. Anot pareiškėjo, jis teikė prašymus Lukiškių TI-K administracijai, tačiau jie būdavo ignoruojami. Iš byloje pateiktos medžiagos, matyti, kad kameroje Nr. 368, pareiškėjas buvo laikomas nuo 2015-10-08 iki 2015-10-12, t. y. 5 dienas, o kameroje Nr. 379 laikotarpiu nuo 2015-10-22 iki 2015-10-29, t. y. 7 dienas.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (neteko galios nuo 2015-11-01) (toliau – HN 76:2010) 58 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Byloje nėra pateikta įrodymų, apie valymo priemonių išdavimą, todėl šis pažeidimas laikytinas nustatytu. Atsižvelgiant į šį pažeidimą ir šiose kamerose praleistus laikotarpius, bus vertinama pareiškėjui padaryta neturtinė žala.

Anot pareiškėjo, Lukiškių TI-K kameroje Nr. 399 nebuvo įrengta spintelių, lentynų daiktams susidėti bei pakabų drabužiams kabinti. Byloje nėra pateikta atsakovės atstovo įrodymų, dėl šio inventoriaus išdavimo kameroje, todėl ši aplinkybė vertintina pareiškėjo naudai. Į šį pažeidimą bus atsižvelgiama vertinant pareiškėjui padarytą neturtinę žalą.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš aplinkybės, jog jo nurodytose kamerose tvyrojo drėgmė, šaltis, kameroje Nr. 379 nebuvo pakankamo dirbtinio apšvietimo. Iš atsakovės atstovo pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad kameroje Nr. 399, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2015-10-30 iki 2015-12-13, drėgmės bei temperatūros normos atitiko teisės aktų reikalavimus (2015-10-30 patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-2475 (b. l. 66-67)). Kitų duomenų, apie pareiškėjo nurodytose kamerose jo buvimo metu darytus patikrinimus, byloje nėra pateikta. Skunde teismui bei teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, kad kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais perkelti į kitą kamerą, išduoti valymo priemones ir kitą inventorių, tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl temperatūros, drėgmės bei apšvietimo normų išmatavimo. Pareiškėjas abstrakčiai nurodė, kad kamerų patalpose buvo drėgna bei šalta, tačiau neapibūdino su šiais veiksniais susijusių aplinkybių, jų nedetalizavo. Vadovaujantis minėta LVAT suformuluota įrodymų naštos paskirstymo taisykle bylose dėl teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų, pareiškėjas privalo pateikti detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas pateikė tik savo nuomonę, nenurodydamas jokių papildomų aplinkybių. Todėl vien pareiškėjo nuomone grindžiamas argumentas negali būti besąlyginiu pagrindu neturtinei žalai konstatuoti.

Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę, į tai, kad byloje nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas 31 dieną pažeidžiant jo teisę į minimalų vienam asmeniui turintį tekti plotą kameroje, į tai, kad pareiškėjui ne visada buvo išduodamas švarai palaikyti reikalingas inventorius bei reikalingi baldai, į tai, kad naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrintas pakankamas privatumas, vadovaujantis aktualia LVAT formuojama praktika (pvz., LVAT 2015-04-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1219-502/2016), protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 300,00 Eur. Šiuo aspektu teismas pastebi, kad neturtinės žalos nustatymas pinigų suma visada yra tik tam tikra fikcija, kurios paskirtis yra kompensacijos už patirtas kančias suteikimas, t. y. tik santykinio atlygio už skriaudą nustatymas.

Lukiškių TI-K prašo teismo priteisti iš pareiškėjo patirtas 3,36 Eur išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Teismas nustatė, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos, pareiškėjas dėl Lukiškių TI-K veiksmų (neveikimo) patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti kompensuojama, priteisiant pareiškėjui 300,00 Eur. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad iš esmės teismo sprendimas yra priimtas pareiškėjo naudai. Atsižvelgiant į tai, Lukiškių TI-K prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmetamas kaip nepagrįstas. Be to, Lukiškių TI-K, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039 patvirtintų Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos nuostatų (toliau – Tvarka) 6 ir 7 punktais bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 3,36 Eur sumą. Teismo vertinimu, atsakovės atstovo pateiktų duomenų nepakanka pagrįsti realias kopijų parengimo išlaidas. Aplinkybė, kad atsakovės atstovas išlaidas grindžia remiantis Tvarka, kuri nustato išlaidų, už kopijų parengimą atlyginimą, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad atsakovės atstovas realiai sumokėjo jo nurodytą sumą už kopijų parengimą. Be to, Tvarkos 1 punktas nustato, kad, ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Tvarkos 2 punktas nustato, kad pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (3 punktas), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovės atsakovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Pažymėtina, jog tokios praktikos laikytasi ir LVAT 2014-01-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. D. (V. D.) skundą tenkinti iš dalies ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 300,00 Eur (tris šimtus eurų 00 ct) neturtinei žalai kompensuoti.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Halina Zaikauskaitė