Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Rinkevičiaus, Eglės Surgailienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jelenos Šiškinos, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų P. L. ir B. L. ieškinį atsakovui R. M., išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, dėl nepilnamečių vaikų atskyrimo nuo tėvo, globos ir rūpybos vaikams nustatymo, globėjo ir rūpintojo paskyrimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo vaikams priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.Nagrinėjamoje byloje tarp bylos šalių – nepilnamečių vaikų tėvo (apelianto) ir senelių (ieškovų) kilo ginčas dėl vaikų (vaikaičių) globos ir rūpybos, gyvenamos vietos, išlaikymo teikimo. Ieškovai P. L. ir B. L. pareiškė ieškinį teisme dėl tėvo R. M. atskyrimo nuo vaikų, jų paskyrimo vaikų globėjais / rūpintojais, bei dėl išlaikymo vaikams priteisimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamų sprendimu ieškovų ieškinį tenkino iš dalies, atskyrė nepilnamečius vaikus R. M. ir R. M. nuo tėvo R. M., nustatė vaikui R. M. nuolatinę rūpybą, vaikui R. M. - globą ir vaikų rūpintojais paskyrė ieškovus rūpintojais ir globėjais, o taip pat vaikų turto bei gaunamų lėšų administratoriais paskyrė ieškovus, vaikų senelius.Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (CK) 3.179 straipsnis nustato, jog tais atvejais, kai tėvai (tėvas ar motina) negyvena kartu su vaiku dėl susiklosčiusių objektyvių aplinkybių (dėl ligos ir pan.) ir reikia nuspręsti, kur turi gyventi vaikas, teismas gali nuspręsti atskirti vaiką nuo tėvų (tėvo ar motinos). Atskyrus vaiką nuo tėvų (tėvo ar motinos), tėvai netenka teisės gyventi kartu su vaiku ir reikalauti jį grąžinti iš kitų asmenų. Kitomis teisėmis tėvai gali naudotis tiek, kiek tai įmanoma negyvenant kartu su vaiku. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog vaiko atskyrimas nuo tėvų (tėvo ar motinos) yra skirtos vaiko teisių ir interesų apsaugai. Tiek vaikų atskyrimo, tiek tėvų valdžios apribojimo atveju (CK 3.180 straipsnis) taikomos tos pačios vaiko teisių apsaugos priemonės – nuolatinės vaiko globos (rūpybos) nustatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1423/2002; 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-965/2003, 2017 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-380-969/2017). Tuo tarpu, remiantis CK 3.272 straipsnio 1 dalimi, vaiko globėjas (rūpintojas) yra vaiko atstovas pagal įstatymą ir gina jo teises ir teisėtus interesus.Šalys nurodė, jog nepilnamečiai vaikai R. M. ir R. M. gimė R. M. (ikisantuokinė pavardė – Latvytė) ir apelianto R. M. šeimoje. Šeima gyveno sutuoktiniams priklausiusiame name (duomenys neskelbtini). 2009 m. lapkričio 23 d. vaikų motina R. M. mirė. Motinos mirties metu vaikas R. M. buvo septynerių metų amžiaus, vaikas R. M. tuo metu buvo dvejų metų ir trijų mėnesių amžiaus. Vaikai kartu su apeliantu paveldėjo bankui įkeistą šeimos gyvenamąjį namą ir žemės sklypą dalimis. Abi ginčo šalys nurodė, jog šeimoje buvo nutarta, jog seneliai padės atsakovui auginti vaikus, atsakovas dirbo, vyko į komandiruotes. Mirusios vaikų motinos tėvai – ieškovai iš savo gyvenamos vietos Druskininkuose persikėlė gyventi į tame pačiame žemės sklype (duomenys neskelbtini)esantį jų sūnaus namą. Pirmus keturis mėnesius ieškovė B. L. gyveno atsakovo ir vaikų namuose, vėliau kartu su sutuoktiniu P. L. apsigyveno šalia esančiame jų šeimos name, kartu su seneliais bendru sutarimu ten gyventi pradėjo ir apelianto vaikai R. ir R., kadangi atsakovas dirbo, seneliai prižiūrėjo vaikus. Kaip nurodė proceso dalyviai, vaikai kartais nakvodavo pas tėvą, tėvo namuose vaikams buvo įrengti kambariai, tam tikromis dienomis jis nuveždavo juos į darželį ar mokyklą, tačiau didžioji vaikų priežiūros ir auginimo našta buvo perkelta ieškovams, kurie vykdė praktiškai visas tėvų pareigas – rūpinosi vaikų ugdymu, lavinimu, užklasine veikla, sveikata. Apeliantas neneigia, jog vaikų ugdymo įstaigose jis lankėsi vos keletą kartų, su mokytojais dėl vaikų ugdymo nebendraudavo, apeliantas net neturėjo prisijungimo prie elektroninio dienyno. Apeliantas iš esmės nepaneigė ieškovų nurodytų faktų, jog kurį laiką vaikų poreikiams tenkinti pakankamai lėšų neskyrė, gavęs vaikams skirtą našlaičių pensiją keletą metų šias lėšas naudojo savo ir vaikų namo kreditui mokėti, statybai įteisinti. Nuo 2014 m. apeliantas perveda našlaičių pensiją vaikams, ieškovams paprašius iš savo asmeninių lėšų apeliantas pradėjo mokėti vaikams apie 30 Eur, po 50 Eur, taip pat apmokėdavo už abiejų namų elektrą, šiuo metu apeliantas vaikams skiria daugiau lėšų, tačiau šalims nepavyko geranoriškai sutarti dėl pakankamo išlaikymo vaikams. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išklausiusi pirmosios instancijos teismo posėdžių metu šalių duotus paaiškinimus, vaikų nuomonę, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus teismo posėdžio metu pateiktą išvadą (garso įrašai) bei įvertinusi rašytinius bylos įrodymus ir apelianto skundo argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog egzistuoja pagrindai taikyti CK 3.179 straipsnio 1 dalyje numatytas priemones vaikų interesais. Pažymėtina, jog vien tai, kad nustatytas aplinkybes teismas vertino ne apelianto naudai, nesudaro pagrindo teigti, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ar padėtį traktavo netinkamai. Šiuo atveju sutiktina su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus atsiliepime į skundą pateikta išvada, jog apeliantas R. M. tėvų valdžios savo vaikų atžvilgiu laiku ir tinkamai neįgyvendino ir savo elgesiu faktiškai jau yra atskyręs vaikus nuo savęs. Jau septynerius metus apelianto vaikai gyvena su seneliais (ieškovais). Ieškovai besąlygiškai ir nuoširdžiai mylėdami vaikaičius sudarė mamos netekusiems vaikams tinkamas ir reikiamas gyvenimo sąlygas savo namuose, tenkino visus vaikų poreikius – tiek fiziologinius, tiek dvasinius, sudarė vaikams saugią ir ramią aplinką. Tarp vaikų ir senelių susiklostė artimas ir nuoširdus pasitikėjimu grįstas tarpusavio ryšys. Išklausius garso įrašą pirmosios instancijos teismo posėdžio metu psichologei kalbinant vaikus ir išklausant vaikų norus, teisėjų kolegija bylos įrodymų kontekste susidarė nuomonę, jog tiek šešiolikmetės R. M., tiek tuo metu beveik dešimtmečio R. M. norai buvo konkretūs ir aiškūs, mintys brandžios, atsakymai argumentuoti. Tiek R., tiek R. nurodė norintys gyventi su seneliais, o su tėčiu – bendrauti. Nors tarp brolio ir sesers labai artimas tarpusavio ryšys, net paklausti apie tai, kaip jie norėtų gyventi, jei kitas iš jų nutartų gyventi su tėčiu, kiekvienas vaikas neabejodamas nurodė, jog vis tiek norėtų gyventi su seneliais. Iš tiesų vaikai minėjo keletą jiems nemalonių įvykių su tėčiu bei giminaičiais iš tėčio pusės, apie kuriuos taip pat nurodė ir ieškovai (vaikai nurodė, kad tėtis jiems pamelavo pristatydamas savo moterį, kad tėtis ir jo sesuo neigiamai atsiliepia apie jų senelius, kad kritikuoja R. norą dėvėti kai kuriuos likusios mamos drabužius), tačiau ši padėtis natūrali, kadangi vaikai su seneliais labai artimi, vaikai dalinasi su seneliais savo išgyvenimais, liūdesiu, džiaugsmu ir bet kokia patirtimi. Paprašytas išvardinti jam artimus žmones, R. pirmiausia mini močiutę, senelį, sesę, tada tėtį. Pasakojo, kad su močiute eina į teatrą, į baseiną su dėde. Paklaustas kaip jo gyvenime dalyvauja tėtis, vaikas atsakė - nu nelabai, nebuvau niekada su tėčiu nei kine, nei teatre. Į mokyklą tėtis neateina, vienais metais buvo per rugsėjo pirmąją, neateidavo į spektaklį tėtis. Tėtis neturėdavo laiko, buvo kokie keturi spektakliai, tai tėtis nei į vieną neatėjo, nors jau būdavo po darbo. Vaikas nurodė, jog tik diedukai vaikšto visur. Tėtis tik parveža iš mokyklos, per savaitę tris dienas. Diedukai visas dienas nuveža ir į kompiuterių akademiją šeštadieniais veža, nes tėtis turbūt nori pailsėti. R. pasakė, jog jis norėtų, kad tėtis su juo daugiau bendrautų, bet gyventi nori su diedukais, jam geriau su diedukais. Paklaustas kas turėtų pasikeisti, kad jis panorėtų gyventi su tėčiu, R. atsakė: nežinau kas turėtų pasikeisti, aš tiesiog nenoriu pas tėtį gyventi. Tėtis nežaidžia su manim, ko paprašau tai nenuveža. Tėtis vadino senelius debilais, durniais, ir mane kartais negražiai pavadina. Vaikas svarstė - tėtis piktas gal dėl tų pinigų. Tėtis turbūt norėtų su manim gyventi, bet aš nenorėčiau. Seneliai tai nepyktų jei aš nuspręsčiau su tėčiu gyventi. Seneliai ragina nueiti pas tėtį. Apelianto dukra R. taip pat pasakė, kad ji nori gyventi su seneliais, su jais gyvena, priprato ir jai yra gerai, nurodė, kad tėčio nepasigenda. Mergaitė aiškino, kad seneliais ji pasitiki, o tėtis jai pameluoja. R. pasakojo ją sukrėtusį įvykį, kai jos manymu tėtis pasielgė blogai. Jis pasakė, kad atvažiuos draugai, o po to likus kelioms valandoms pasakė, kad atvažiuoja „ta moteris“. Gal jis galvojo, kad taip bus lengviau. Jei būtų anksčiau pasakęs – aš nebūčiau pykus. Gal jis galvojo, kad aš mažas vaikas. Skaudžiausia, kad jis pamelavo. Po to mes nekalbėjom apie tai. R. nurodė, kad ji buvau atėjus, bet tėtis nieko apie tai nesakė. Tikėjousi, kad kažką pasakys, ar paklaus kaip ji dėl to jaučiasi, bet nepaklausė. Nuo to įvykio ji nebendrauja su tėčiu. Net nenori, kad jis į mokyklą vežtų, geriau važiuoja autobusu. R. pasakojo, kad jų santykiai su tėčiu visiškai nutrūko, nematė jo metus (pamato iš tolo). Anksčiau tėtis veždavo į mokyklą, bet dabar jau negali būti taip kaip buvo. R. sakė - taip gavosi, seneliai mumis rūpinosi, tėtis tam pritarė. Dabar bendravimo su tėčiu mergaitė neįsivaizduoja. Kažkokio artimo bendravimo niekada nebuvo ir nemano, kad tėtis pasikeistų. Viskas taip susiklostė, palaipsniui. Po mamytės mirties bendravimas vis rečiau ir rečiau buvo. Tėtis nerodo iniciatyvos, susidarė įspūdis, kad jis pats nenori bendrauti. Jei tėtis stengtųsi gal būti ir susitiktų su juo. Kada nors. Dabar pyksta ant tėčio dėl to, kad jis pameluodavo. Mergaitė aiškino, kad tėtis neklausia kas jai yra svarbu. Seneliai visada sakydavo nueikit, pabūkit, arbatos išgerkit, pakalbėkit. Seneliai niekada nekalbėjo apie tėtį ar tetą negražiai. Močiutė kartais paklausia – ar mes tikrai nenorim nueiti pas tėtį, ar pernakvoti. Vieną kartą močiutė net buvo supykus, kad mes nenorėjom eiti. Bet mes tiesiog nenorim. Gal todėl kad nėra to ryšio, to bendravimo, kad galėtum pasikalbėti apie viską. Jie mes nuspręstume gyventi pas tėtį seneliai tikrai neprieštarautų. Bet mes pripratę vieni prie kitų, mes vieni kitiems svarbūs. Apie kitus giminaičius iš tėčio pusės sakė, kad santykiai su jais nebūdavo dažni. Jie kartais nemaloniai kalbėdavo apie senelius, sako, kad jie mus nuteikia, nors jie niekuomet to nedaro, todėl nemalonu bendrauti. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai išklausė vaikų nuomonių ir pagrįstai į jas atsižvelgė. Vaikai buvo apklausti tokiu būdu, kad nematytų bylos dalyvių ir jų emocijų, klausimai vaikams buvo perduodami per psichologę, vaikai kalbėjo ramiai, noriai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų vertinimu, apelianto prašymas skirti ekspertizę nėra pagrįstas, byloje yra pakankamai duomenų sprendimui priimti, todėl apelianto prašymas netenkintinas.Teisėjų kolegija pažymi, jog vaiko atskyrimas nuo tėvų – laikina vaiko teisių ir interesų apsaugos priemonė, kuri taikoma nesant tėvų kaltės, kai tėvai (tėvas ar motina) negyvena kartu su vaiku dėl susiklosčiusių objektyvių aplinkybių (dėl ligos ir pan.) ir reikia nuspręsti, kur turi gyventi vaikas. Tėvų valdžios apribojimas taikomas esant tėvų kaltei dėl savo pareigų vaikams nevykdymo, pavyzdžiui, kai tėvai (tėvas ar motina) vengia atlikti savo pareigas auklėti vaikus, nesirūpina vaikais, piktnaudžiauja tėvų valdžia ir kt. Taigi, vaiko atskyrimas nuo tėvų, kaip vaiko teisių ir interesų apsaugos priemonė, taikoma nesant tėvų kaltės, kai tėvai negali vykdyti savo pareigų dėl objektyvių aplinkybių, ir priešingai – tėvų valdžios apribojimas taikomas esant kaltei dėl tėviškų pareigų nevykdymo. Teismo surinktais duomenimis nustatyta, kad R. M. ir R. kartu su tėvu negyvena nuo 2010 m. Apelianto dukra ir sūnus yra auklėjami ir prižiūrimi senelių iš motinos pusės (ieškovų). Taip pat byloje nustatyta, kad apeliantas ilgą laiką pakankamai nesirūpino vaikais, materialiai juos išlaikė iš dalies, bendravo epizodiškai. Nors apeliantas nurodo, kad domisi vaikų gyvenimu ir žada, pasikeitus aplinkybėms, daugiau vaikus remti finansiškai, kolegijos vertinimu šiuo metu pakankamai pastangų tam nededa. Tėvų valdžios turinys yra apibrėžtas CK 3.155 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalis numato, kad vaikai iki pilnametystės yra tėvų prižiūrimi, o 2 dalis apibrėžia tėvų teises ir pareigas, numatant, kad tėvai turi teisę į pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į fizinę ir protinę būklę, sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Šios bylos duomenimis tėvas šių pareigų tinkamai nevykdo, tačiau deklaruoja siekį rūpintis sūnumi ir dukra, bet dėl susidėjusių aplinkybių nurodo negalintis savo pareigų tinkamai atlikti. Pirmosios instancijos teismas tinkamai akcentavo tai, kad vaikai, dėl kurių priežiūros, auklėjimo ir išlaikymo vyksta ginčas, yra nepilnamečiai, vaikai vieni gyventi be kasdieninės suaugusių priežiūros ir išlaikymo negali, tėvas ilgą laiką vaikais tinkamai emociškai nesirūpino, dėl šios priežasties jų santykiai nėra artimi, vaikai gyventi su tėvu dėl susidėjusių aplinkybių nenori. Teismas turėjo išnagrinėti ginčą vaiko interesais. Kaip jau buvo minėta, yra dvi tėvų valdžios apribojimo rūšys – vaiko atskyrimas nuo tėvų ir laikinas arba neterminuotas tėvų valdžios apribojimas. Šios vaiko teisių ir interesų apsaugos priemonės (CK 3.179 ir CK 3.180 straipsniai) yra tarpusavyje susijusios, vaiko atskyrimas nuo tėvų yra švelnesnė priemonė, kuri taikoma, kai tėvai negali vykdyti savo pareigų dėl objektyvių priežasčių. Pirmosios instancijos teismas, remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, ginčo teisiniams santykiams reguliuoti tinkamai taikė materialinės teisės normas ir pagrįstai nepilnamečius vaikus atskyrė nuo tėvo (įteisindamas faktiškai nusistovėjusius santykius). Apeliacinio skundo argumentus, jog teismas netinkamai taikė CK 3.179 straipsnio nuostatas, paneigia bylos duomenys. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 12 straipsnyje įtvirtinta vaiko teisė reikšti savo pažiūras visais jį liečiančiais klausimais ir būti išklausytam bet kokio jį liečiančio nagrinėjimo metu. Vaikai išreiškė norą gyventi su ieškovais bei norą, kad seneliai juos ir globotų ir jais rūpintųsi. Šiai savo pozicijai patvirtinti vaikai nurodė argumentus, kurie atitinka byloje surinktiems įrodymams ir neprieštarauja vaikų interesams. CK 3.179 straipsnio 1 dalis, nustatanti vaikų ir tėvų atskyrimą, nenurodo apibrėžto sąrašo aplinkybių, kurioms esant vaikai gali būti atskirti nuo tėvų, o numato tik bendrą principą, kad toks atskyrimas nuo tėvų gali būti daromas dėl susiklosčiusių objektyvių aplinkybių (dėl ligos ir pan.), kai reikia nuspręsti, kur turi gyventi vaikas. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į susiklosčiusias šeimynines aplinkybes, vaikų norus bei jo interesus, byloje tinkamai taikė šią vaiko teisių apsaugos priemonę. Priimdamas sprendimą atskirti vaikus nuo tėvo teismas pagrįstai kartu steigė nuolatinę vaiko R. M. globą ir vaiko R. M. rūpybą (CK 3.257 str. 3 p.). Vaiko globos / rūpybos tikslas yra užtikrinti vaiko teisių ir interesų įgyvendinimą ir gynybą. Globėjas (rūpintojas) turi rūpintis vaiku, jį auklėti, atstovauti jo teisėtiems interesams ir juos ginti. Bylos duomenimis šias pareigas vaikų atžvilgiu nuo 2010 m. atlieka vaiko seneliai. Remiantis aptartais argumentais, vaikų nuolatinė globa ir rūpyba nustatyta pagrįstai. Pažymėtina, kad atskirtiems nuo tėvų vaikams išsaugomos visos asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos, pagrįstos giminyste (CK 3.179 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad vaikų atskyrimas nuo tėvų iš esmės atsižvelgiant į susiklosčiusią padėtį neriboja vaikų teisių ir pareigų, susijusių su tėvais, t.y. jos lieka be ribojimų tokios, kokios nustatytos įstatyme. Taigi, apeliantas turi teisę ir pareigą su vaikais bendrauti, stengtis atkurti prarastą ryšį. Svarbu suvokti, kad šeimoje susidariusi padėtis savaime nėra negrįžtamas procesas. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas priteisė iš apelianto išlaikymą vaikams po 190 Eur kas mėnesį kiekvienam vaikui. Apeliantas skunde nurodo, jog teismas netinkamai vertino įrodymus, netinkamai taikė materialines teisės normas, tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nepateikė pakankamų įrodymų šiai pozicijai pagrįsti. Pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei nurodo apeliantas, analizavo apelianto turtinę padėtį, įvertino jo turimas finansines prievoles – SEB bankui mokamą kreditą už namą bei apelianto galimybes teikti išlaikymą vaikams. Apeliacinės instancijos teismas priima ir vertina apelianto kartu su skundu pateiktus papildomus rašytinius įrodymus. Apeliantas pateikė duomenis apie mokamą kreditą (kredito grąžinimo grafikas), apie žemės mokesčio dydį, tačiau net nenurodė kokį gi išlaikymą jis galėtų skirti vaikams. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiga išlaikyti savo vaikus yra sudėtinė tėvų valdžios dalis (CK 3.155 str. 1 d., 3.156 str.). Tėvai privalo teikti išlaikymą proporcingai savo turtinei padėčiai (CK 3.192 str. 3 d.). Tėvų pareiga išlaikyti vaikus yra asmeninė turtinė, todėl jos negalima perleisti kitiems asmenims, taip pat negalima atsisakyti jos vykdyti. Šios pareigos nevykdymas ar netinkamas vykdymas negali būti pateisinamas bloga turtine padėtimi, kitų šeiminių ryšių susiformavimu, išvykimu, išlaikymo teikėjo nepakankamu rūpestingu ar nesąžiningu elgesiu. Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad vaikų tėvas turi galimybes teikti išlaikymą po 190 Eur vaikams, teismas teisingai nurodė ir tai, kad mirus vaikų motinai apeliantui tenka didesnė finansinė našta išlaikyti vaikus. Apeliantas byloje CPK leistinais įrodymais nepaneigė ieškovų pateiktų apskaičiavimų vaikų poreikiams tenkinti. Svarbu paminėti ir tai, kad atsakovas kitų išlaikytinių neturi. Atsižvelgiant į tai, kad vienas iš vaikų po dviejų metų taps pilnamečiu, kolegija sprendžia, jog priteisto dydžio išlaikymas ir jo trukmė nėra nepakeliama našta apeliantui. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis ir aptartu teisiniu reglamentavimu, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl priteistino išlaikymo dydžio yra teisėta ir pagrįsta, priimta nepažeidžiant išlaikymo dydžio nustatymą reglamentuojančių materialiosios teisės normų ir nenukrypstant nuo jų išaiškinimų, pateiktų kasacinio teismo praktikoje.Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias materialines teisės normas, nepažeidė proceso normų, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.