Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant ieškovei T. Š., jos atstovui uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus viešasis transportas“ profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkui Jonui Petraškai,

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus viešasis transportas“ atstovei Jurgitai Putrimienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės T. Š. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus viešasis transportas“ dėl darbo ginčo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. Š. (toliau – ieškovė, darbuotoja) kreipėsi į teismą su ieškiniu (b. l. 1–2) uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus viešasis transportas“ (toliau – atsakovė, darbdavė, bendrovė, UAB „Vilniaus viešasis transportas“), kuriuo, nesutikdama su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2019 m. balandžio 2 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – sprendimas), prašo priteisti jai iš bendrovės 400 Eur priemoką.

Ieškovė paaiškino, kad nuo 2018 m. sausio 2 d. iki 2018 m. sausio 29 d. sirgo, gulėjo ligoninėje, jai buvo atlikta operacija, 2018 m. gruodžio 20 d. atsakovei pateikė prašymą dėl ilgalaikės ir rimtos ligos išmokos jai išmokėjimo, tačiau atsakovė 2019 m. sausio 24 d. rašte nurodė, kad skirti tokią pašalpą yra darbdavės teisė, bet ne pareiga, be to, ji nesirgo 77 dienas, todėl jos prašymo netenkino. Laiko, kad jai turėjo būti sumokėta sveikatingumo išmoka arba skirta pašalpa dėl ligos, nes laikinojo nedarbingumo laikotarpis nepriklausė nuo jos valios, liga buvo nelaukta ir rimta, todėl mano, kad atsakovė neišmokėdama jai 400 Eur sveikatingumo išmokos 2018 m. gruodžio mėn. ir atsisakydama skirti adekvačią pašalpą dėl ligos diskriminuoja ją, elgiasi neteisėtai.

Teismo posėdžio metu ieškovė papildomai paaiškino, kad ji siekia, kad 400 Eur priemoka jai būtų sumokėta, nes nėra jos kaltės dėl ligos.

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas papildomai paaiškino, kad ieškovė prašo atsakovės išmokėti jai tik 400 Eur sveikatingumo priemoką, pašalpos jai išmokėti neprašo, pašalpos ji nelaiko darbo sutarties dalimi, o išmokos mokėjimas yra numatytas darbo apmokėjimo sistemoje, ieškovė kolektyvinės sutarties nuostatų neginčija, mano, kad kolektyvinės sutarties darbo apmokėjimo sistemos 1.9. punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos darbo kodeksui (toliau – DK), yra diskriminacinis, mano, kad priemoka gali būti neišmokama tik jei yra sąsaja su dalykinėmis savybėmis.

Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 70–72).

Atsakovė paaiškino, kad 2018 m. gruodžio 20 d. ieškovė kreipėsi į ją su prašymu skirti jai paramą dėl ligos, nurodydama, kad sirgo nuo 2018 m. sausio 2 d. iki 2018 m. sausio 29 d., tame tarpe gulėjo ligoninėje, jai buvo atlikta operacija, kartu su prašymu pateikdama medicinos dokumentų išrašą/siuntimą, pateikto darbuotojos prašymo netenkino ir apie tai darbuotoją informavo 2019 m. sausio 24 d. raštu. Atsakovės įsitikinimu, ji neturi pareigos išmokėti tam tikras išmokas ilgalaikės ligos atveju, kolektyvinėje sutartyje nustatyta tik jos teisė, bet ne prievolė darbuotojai mokėti materialinę išmoką ilgalaikės ligos atveju. Pabrėžė, jog kolektyvinės sutarties 124 punktas, nustatantis, jog darbuotojui gali būti dengiama mokesčio (kelialapio kainos), kurį darbuotojas turi sumokėti už gydymąsi sanatorijoje pagal gydytojo rekomendaciją, dalis, jei už gydymo išlaidas neapmoka ligonių kasos, taip pat gali būti mokama materialinė pašalpa ilgalaikės ligos atveju, konkreti išmokama suma suderinama su Jungtinės profesinių sąjungų atstovybės įgaliotu asmeniu, buvo perkeltas iš iki 2018 m. rugsėjo 1 d. galiojusios 2014 m. gegužės 16 d. kolektyvinės sutarties, nei teisės aktuose, nei kolektyvinėje sutartyje nėra numatyta, kas yra laikoma ilgalaike liga, todėl spręsdama ieškovės pateiktą prašymą dėl pašalpos skyrimo rėmėsi nuo 2014 m. susiklosčiusia praktika dėl tokių išmokų mokėjimo, pagal kurią bendrovė rėmė tuos darbuotojus, kurie sirgo ilgiau nei 70 dienų, trumpiau sergantiems darbuotojams materialinė pašalpa nebuvo mokama. Pažymėjo, jog ieškovė 2015–2017 m. taip pat sirgo panašų laikotarpį, kaip ir 2018 m., tačiau nei ji, nei ją atstovaujančios darbuotojų profesinės sąjungos nesikreipė dėl materialinės pašalpos mokėjimo dėl ilgalaikės ligos, t. y. tiek darbuotoja, tiek jos atstovai ligos, kuri tęsėsi trumpiau nei 30 kalendorinių dienų, nelaikė ilgalaike liga. Teigė, jog ieškovė neturi teisės gauti ir sveikatingumo priemokos, nes metinė sveikatingumo priemoka už 2018 m. mokama 2018 m. gruodžio mėnesį kiekvienam bendrovės darbuotojui, kuris apskaitiniu laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d. dirbo bendrovėje ir per minėtą laikotarpį sirgo ne daugiau kaip 14 darbo dienų, materialinė pašalpa nėra laikoma darbo užmokesčio dalimi, todėl bendrovė neturi pareigos ją ieškovei išmokėti. Pažymėjo, jog 2018 m. rugpjūčio 17 d. bendrovės kolektyvinė sutartis galioja visiems UAB „Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojams, nepriklausomai nuo jų priklausomybės darbuotojų profesinei sąjungai, šioje kolektyvinėje sutartyje tęsiamos tos pačios materialinės pašalpos dėl ilgalaikės ligos mokėjimo tradicijos ir pagrindai, t. y. nei ieškovės, nei kitų darbuotojų padėtis šiuo atžvilgiu nebuvo pabloginta, todėl, atsakovės įsitikinimu, ieškovės teiginiai dėl jos diskriminavimo įvairiais pagrindais yra nepagrįsti ir atmestini.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė papildomai paaiškino, kad kolektyvinės sutarties darbo apmokėjimo sistemos 1.9. punkte įtvirtinta skatinamoji priemoka, jos mokėjimas priklauso ne nuo dalykinių savybių, o nuo sirgtų dienų skaičiaus, ieškovė sirgo daugiau nei 14 d. d., todėl ji neatitinka sąlygų gauti priemoką, ši nuostata niekaip nediskriminuoja ieškovės, ji taikoma visų profesinių sąjungų atstovams, jei jie atitinka sąlygas.

Ieškinys atmetamas.

Byloje ginčas kilo dėl priemokos.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė, bendrovėje dirbanti vairuotoja (dėl to ginčo byloje nėra) laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 2 d. iki 2018 m. sausio 29 d. buvo laikinai nedarbinga (b. l. 25–26), darbuotoja su 2018 m. gruodžio 20 d. prašymu kreipėsi į atsakovę, prašydama skirti jai paramą dėl ligos (b. l. 27), į kurį atsakovė, atsisakydama tenkinti ieškovės prašymą, atsakė 2019 m. sausio 24 d. raštu Nr. S11-52(1.20) (b. l. 28), ieškovė su 2019 m. vasario 19 d. prašymu kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, prašydama įpareigoti atsakovę skirti jai 400 Eur sveikatingumo priemoką (b. l. 23–24), Darbo ginčų komisija sprendimu ieškovės prašymą atmetė (b. l. 51–54).

DK 139 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo užmokestis – atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį. DK 139 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbuotojo darbo užmokestį sudaro: 1) bazinis (tarifinis) darbo užmokestis (valandinis atlygis arba mėnesinė alga); 2) papildoma darbo užmokesčio dalis, nustatyta šalių susitarimu ar mokama pagal darbo teisės normas ar darbovietėje taikomą darbo apmokėjimo sistemą; 3) priedai už įgytą kvalifikaciją; 4) priemokos už papildomą darbą ar papildomų pareigų ar užduočių vykdymą; 5) premijos už atliktą darbą, nustatytos šalių susitarimu ar mokamos pagal darbo teisės normas ar darbovietėje taikomą darbo apmokėjimo sistemą; 6) premijos, darbdavio iniciatyva skiriamos paskatinti darbuotoją už gerai atliktą darbą, jo ar įmonės, padalinio ar darbuotojų grupės veiklą ar veiklos rezultatus.

Pagal UAB „Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojų darbo apmokėjimo sistemos 1.4. punktą, darbuotojų darbo užmokestį, priklausomai nuo atitinkamų reikalavimų, taikomų skirtingų pareigybių darbo apmokėjimui, sudaro: 1.4.1. bazinis darbo užmokestis, kuris gali būti nustatomas kaip valandinis atlygis arba mėnesinė alga; 1.4.2. papildoma darbo užmokesčio dalis, jei tokia taikoma konkrečiam darbuotojui; 1.4.3. priedai už įgytą kvalifikaciją; 1.4.4. priemokos už papildomą darbą ar papildomų pareigų ir/ar užduočių vykdymą; 1.4.5. mėnesinės ir/ar metinės premijos už gerai bei kokybiškai atliktą darbą, už pasiektus tikslus, nustatytus atitinkamiems darbuotojams ar pareigybėms, darbuotojų grupėms ar padaliniams; 1.4.6. premijos ir priemokos darbdavio iniciatyva, skiriamos paskatinti darbuotoją ar darbuotojus už gerai atliktą darbą, darbuotojo, padalinio ar įmonės veiklą, pasiektus tikslus, veiklos rezultatus ar kitus gebėjimus. Premijos darbdavio iniciatyva taip pat gali būti skiriamos darbuotojui ar darbuotojams už inovatyvumą ir dėl to pasiektą lėšų sutaupymą, dalyvavimą projektuose bei kitais pagrindais; pagal UAB „Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojų darbo apmokėjimo sistemos 1.9. punktą, metinės sveikatingumo priemokos mokamos darbuotojams, jeigu jie dirbo visą apskaitinį laikotarpį nuo gruodžio 1 d. iki lapkričio 30 d. ir per šį laikotarpį sirgo ne daugiau kaip 14 darbo dienų; metinė sveikatingumo premija mokama gruodžio mėnesį; pagal UAB „Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojų darbo apmokėjimo sistemos 1 priedo 12 punktą, metinė sveikatingumo priemoka 400 Eur (b. l. 150–159).

Pagal ginčo laikotarpiu galiojančios UAB „Vilniaus viešasis transportas“ kolektyvinės sutarties (galiojančios visiems UAB „Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojams) 124 punktą, darbuotojui gali būti dengiama mokesčio (kelialapio kainos), kurį darbuotojas turi sumokėti už gydymąsi sanatorijoje pagal gydytojo rekomendaciją, dalis, jei už gydymo išlaidas neapmoka ligonių kasos, taip pat gali būti mokama materialinė pašalpa ilgalaikės ligos atveju, konkreti išmokama suma suderinama su Jungtinės profesinių sąjungų atstovybės įgaliotu asmeniu (b. l. 80–103). Analogiška kolektyvinės sutarties nuostata buvo įtvirtinta ir ankstesnės redakcijos kolektyvinės sutarties 167 punkte (b. l. 108–134).

Nustatyta, kad ieškovė nuo 2018 m. sausio 2 d. iki 2018 m. sausio 29 d. sirgo (b. l. 25–26), t. y. sirgo 20 darbo dienų. Darbdavė ieškovei 2018 m. gruodžio mėn. neskyrė nei materialinės pašalpos ilgalaikės ligos atveju pagal kolektyvinės sutarties 124 punktą, nei 400 Eur sveikatingumo išmokos pagal kolektyvinės sutarties darbuotojų darbo apmokėjimo sistemos 1.9. punktą ir jos 1 priedo 12 punktą. Pagal ieškovės ieškinyje išdėstytą poziciją, darbdavė jai turėjo išmokėti arba ilgalaikės ligos pašalpą, arba sveikatingumo išmoką, nes, nurodė, jos nedarbingumo laikotarpis nepriklausė nuo jos valios, mano, kad neišmokant jai nei vienos iš šių išmokų, ji buvo diskriminuojama. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas jau kėlė klausimą tik dėl sveikatingumo išmokos ieškovei priklausymo. Teismas, siekdamas išsamiai įvertinti nagrinėjamą situaciją, pasisako tiek dėl materialinės pašalpos ilgalaikės ligos atveju, tiek dėl sveikatingumo išmokos.

Kaip patvirtina aukščiau pateikta teisės aktų nuostatų sisteminė analizė, kolektyvinėje sutartyje nustatyta ilgalaikės ligos pašalpa nėra sudėtinė UAB „Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojų darbo užmokesčio dalis, todėl darbdavė turėjo diskrecijos teisę spręsti, išmokėti šią išmoką darbuotojai ar ne, pareigos tokią išmoką darbuotojai išmokėti ji neturėjo. Pažymėtina, kad UAB „Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojų teisė gauti ilgalaikės ligos pašalpą buvo nustatyta tiek 2014 m. gegužės 16 d. kolektyvinėje sutartyje (b. l. 108–134), tiek 2018 m. rugpjūčio 17 d. kolektyvinėje sutartyje (b. l. 80–103), tuo tarpu kas turėtų būti laikoma ilgalaike liga (konkreti liga ar/ir dėl jos darbuotojo turėtas nedarbingumo laikotarpis) nei teisės aktai, nei kolektyvinė sutartis nenustato. Šiuo gi atveju, kaip matyti iš atsakovės atsakymo ieškovei (b. l. 28), sprendimą neskirti ilgalaikės ligos pašalpos darbdavė priėmė pasinaudodama savo turima diskrecijos teise bei įvertindama ieškovės nedarbingumo laikotarpį bendrovėje nuo 2014 m. susiklosčiusios praktikos dėl tokių pašalpų skyrimo kontekste (ieškovė atsakovės nurodytų kitų bendrovėje sirgusių ir tokias išmokas 2015 m.–2017 m. gavusių darbuotojų sąrašo neginčijo) – pagal 2015 m.–2017 m. UAB „Vilniaus viešasis transportas“ susiklosčiusią praktiką, trumpiausias ligos terminas, už kurį buvo mokėta ilgalaikės ligos pašalpa, buvo 77 dienos, tuo tarpu ieškovė prašė skirti jai ilgalaikės ligos pašalpą už daug trumpesnį laikotarpį – 28 dienas, todėl ieškovės liga darbdavės pagrįstai nebuvo pripažinta kaip ilgalaike liga. Su tokiu ligos laikotarpio vertinimu sutiko ir UAB „Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojų atstovai – šio ginčo nagrinėjimo metu 2019 m. kovo 29 d. atsakovė ir Jungtinė profesinių sąjungų atstovybė, atstovaujanti UAB „Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojų interesus, sudarė susitarimą dėl kolektyvinės sutarties 124 punkto taikymo (b. l. 35), kurio 1 punktu nustatė, jog darbuotojo ilgalaikė liga, už kurią gali būti mokama materialinė pašalpa, laikoma liga, dėl kurios darbuotojo laikinas nedarbingumas trunka ne mažiau kaip 70 kalendorinių dienų. Taigi, atsakovė neturėjo pareigos mokėti ieškovei ilgalaikės ligos pašalpos, jos sprendimas neskirti tokios pašalpos ieškovei pagrįstas bendrovėje susiklosčiusia praktika, aplinkybių, jog ieškovė buvo diskriminuojama priimant tokį sprendimą nenustatyta.

Vertindamas, ar ieškovė, negavusi ilgalaikės ligos pašalpos dėl laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 2 d. iki 2018 m. sausio 29 d. turėto laikinojo nedarbingumo, turi teisę į metinę sveikatingumo išmoką, teismas visų pirma atkreipia dėmesį į tai, kad šios priemokos – metinės sveikatingumo išmokos dydis buvo nustatytas 2018 m. UAB „Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojų darbo apmokėjimo sistemos 1 priedo 12 punktu (b. l. 15), o jos skyrimo ir išmokėjimo tvarka detalizuota kolektyvinės sutarties darbo apmokėjimo sistemos 1.9. punkte, pagal kurį metinės sveikatingumo priemokos mokamos darbuotojams, jeigu jie dirbo visą apskaitinį laikotarpį nuo gruodžio 1 d. iki lapkričio 30 d. ir per šį laikotarpį sirgo ne daugiau kaip 14 darbo dienų, metinė sveikatingumo premija mokama gruodžio mėnesį (b. l. 150–153) – šios nuostatos nėra nuginčytos ar pripažintos negaliojančiomis. Antra, iš šių nuostatų turinio, elementarios verslo logikos matyti, kad sveikatingumo išmokos paskirtis yra, viena vertus, skatinamoji, nes skatina darbuotoją rūpintis savo sveikata, kita vertus, skirdama tokią išmoką darbdavė darbuotojui iš dalies atsilygina už tai, kad nustatytu laikotarpiu ji nepatyrė/patyrė mažas išlaidas ir nepatogumus dėl laikino darbuotojo nedarbingumo ir dėl to galėjo užtikrinti optimalią įmonės veiklą, todėl būtent darbdavė turi teisę spręsti, kokio dydžio ir kokioms sąlygoms esant ji sveikatingumo išmoką darbuotojui skirs ar iš viso tokiais pagrindais darbuotojų neskatins ir išmokos neskirs. Šiuo atveju darbdavė, rūpindamasi bendrovės darbuotojais ir jiems kolektyvine sutartimi suteikdama galimybę į papildomą naudą, sprendė 400 Eur sveikatingumo išmoką skirti visiems darbuotojams, nepriklausomai nuo to kokiai jie profesinei sąjungai priklauso ar nepriklauso, kurie per nustatytą laikotarpį dirbo bendrovėje ir sirgo ne daugiau kaip 14 darbo dienų. Aukščiau nustatytų aplinkybių visuma leidžia teismui daryti išvadą, kad pagrindo darbdavei mokėti sveikatingumo išmoką ieškovei, per apskaitinį laikotarpį sirgusiai ilgiau nei 14 darbo dienų, nėra ir toks darbdavės sprendimas jokiu būdu nėra ir negali būti vertinamas kaip diskriminacinis ieškovės atžvilgiu. Tai, kad ieškovės nedarbingumo laikotarpis nepriklausė nuo jos valios, kad jos dalykinės savybės buvo tinkamos šios teismo padarytos išvados nekeičia. Jokių aplinkybių, kad ieškovė atsakovės buvo diskriminuojama, nenustatyta.

Įvertinęs visa tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas konstatuoja, jog darbdavė teisėtai ir pagrįstai neskyrė ieškovei nei sveikatingumo išmokos, nei ilgalaikės ligos pašalpos, pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimą priteisti jai iš atsakovės priemoką nėra, diskriminacija darbuotojos atžvilgiu nenustatyta.

Dėl kitų šalių išdėstytų teiginių teismas nepasisako, kadangi laiko, jog jie nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui, nekeičiantys teismo padarytų išvadų.

Pažymėtina, kad pagal DK nuostatas, darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus, teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (DK 231 straipsnio 3, 4, 7 dalys).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta aukščiau, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, remdamasis ištirtų bylos įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, vidiniu įsitikinimu, teismas daro išvadą ir konstatuoja, kad ieškinys yra nepagrįstas, todėl jį tenkinti, vadovaujantis ieškovės nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo; teismo sprendimui įsiteisėjus Darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Teismo sprendimas priimtas atsakovės naudai, todėl pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį ji turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovė prašymo priteisti jai bylinėjimosi išlaidas ir jas patvirtinančių įrodymų nepateikė.

Atmetus ieškovės ieškinį nėra pagrindo spęsti bylinėjimosi išlaidų priteisimo jai klausimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Teismo patirtos pašto išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš ieškovės nepriteisiamos, kadangi ji nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą yra atleista.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 270 straipsniu teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškovės T. Š. ieškinį atmesti.

Teismo sprendimui įsiteisėjus Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2019 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) laikyti netekusiu galios.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.