- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-04-03
- Bylos Nr.
- I-842-162/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalia Gumuliauskienė
- Pareiškėjas
- E. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
2015 m. kovo 16 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl 10 000 litų neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. M. kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b.l. 5-6).
Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2012 m. kovo 22 d. iki 2013 m. rugsėjo 22 d. bei nuo 2014 m. rugpjūčio 30 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. buvo laikomas Klaipėdos vyriausiojo policijos komisariato areštinėje (toliau – ir Klaipėdos AVPK areštinė), pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina iš Klaipėdos AVPK areštinės pareigūnų neteisėtų veiksmų, patalpinant jį į areštinės kameras, neatitinkančias higienos normų reikalavimų. Teigia, kad Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas pažeidžiant minimalų areštinės kamerų plotą vienam asmeniui; areštinės kameros yra labai prastos būklės: nėra ventiliacijos; prastas apšvietimas; kamerose pastoviai tvyro dvokas, nes įrengti neuždengiami klozetai; žiemos metu pastoviai būna minusinė temperatūra; sienos apipelijusios. Teigia, kad maistas yra prastos kokybės, o maisto energetinė vertė neatitinka reikalavimų. Nurodo, kad gyvenimo sąlygos Klaipėdos AVPK areštinėje, žeminančios elementarų žmogaus orumą, pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą įvertina 10 000 Eur. Pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atsiliepimą (b.l. 37-38) nurodė, jog kamerose apšvietimas netinkamas, nes nuo jo skauda akis. Nurodo lempų gaubtų niekada nedaužęs ir dėl to jam nėra pareikšta priekaištų. Maistas tiekiamas šaltas. Skundų dėl jo teisių pažeidimo administracijai nerašė bijodamas susidorojimo.
Pareiškėjas skunde nurodė bylą nagrinėti jam nedalyvaujat teismo posėdyje, todėl į teismo posėdį nebuvo pristatytas. Pareiškėjas apie teismo posėdį informuotas tinkamai (b.l. 42).
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime (b.l. 9-12) nurodo, kad pareiškėjo skundas yra pagrįstas iš dalies, nes pareiškėjas teismui nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis.
Atsiliepime nurodo, kad asmenys Klaipėdos AVPK areštinėje yra laikomi vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, numatančiu, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Teigia, kad pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas ir saugomas areštinės viršininko 2015 m. sausio 30 d. tarnybiniame pranešime nurodytais laikotarpiais ir sąlygomis. Pareiškėjas areštinės kamerose laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 22 d. iki 2012 m. rugsėjo 22 d. buvo laikomas 41 dieną, o pažeidžiant minimalų areštinės kamerų plotą (vienam asmeniui ne mažiau kaip 3,6 kv. m.) buvo laikomas tik 2 dienas (nuo 2012 m. balandžio 19 d. iki balandžio 20 d.) Atkreipia dėmesį, kad minimalaus ploto vienam asmeniui pažeidimas buvo labai nežymus, t y. vienam asmeniui teko 3,54 kv. m. ploto. Pažymi, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 30 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. areštinėje nebuvo laikomas.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgiant į tai, kad Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pažeidė pareiškėjo teisę būti laikomam areštinės kamerose, kuriose yra ne mažiau nei 3,6 kv. m. ploto vienam asmeniui, tik neilgą laiko tarpą iš pareiškėją laikyto areštinėje laiko, kad minimalaus ploto vienam asmeniui pažeidimai buvo nedideli, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjui būtų kilusios kitos neigiamos pasekmės, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų laikomas areštinėje blogesnėse sąlygose nei kiti sulaikyti asmenys prašo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad Klaipėdos AVPK areštinės kamerose įrengtas apšvietimas, lempučių skaičius, langų dydis atitinka Lietuvos Respublikos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ normas. Areštinės patalpose ir jos kamerose, kuriose laikomi asmenys, įrengta ventiliacija, taip pat areštinės kamerose pagal minėtos Higienos normos reikalavimus sanitariniai mazgai atitverti 130 cm pertvara; atitvertos prausyklos. Niekada nebuvo nustatyta faktų, kad areštinės kamerose būtų drėgna ar būtų pelėsių. Areštinės kamerose įrengta mechaninė ventiliacija, taip pat jos vėdinamos ir per langus.
Asmenims, laikomiems Klaipėdos AVPK areštinėje, maistą ruošia ir tiekia UAB „Rasytė“ pagal 2014 m. sausio 6 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 30-4-ST2-14-3 vadovaujantis Skiriamų maisto produktų vidutiniais paros kiekiais asmenims, laikomiems policijos komisariatų areštinėse, patvirtintais Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. V-100 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių asmenims, laikomiems policijos komisariatų areštinėse, patvirtinimo“ ir kitais teisės aktais. Tiekiamo maisto kokybę tikrina Klaipėdos maisto ir veterinarijos tarnyba.
Pažymi, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų ir atsakovo atstovas neturi tokių duomenų, kad pareiškėjas kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato administracijai dėl jo teisių pažeidimo.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apie teismo posėdžio vietą ir laiką informuota tinkamai (b.l. 34). Atsakovo atstovas atsiliepime prašė bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama pareiškėjui ir atsakovo atstovui nedalyvaujant rašytinio proceso tvarka (ABTĮ 79 straipsnio 5 dalis).
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl pareiškėjo E. M. kalinimo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.
Dėl teisės aktų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.
Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje A662-2009/2013).
Dėl minimalaus kameros ploto dydžio neužtikrinimo
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina inter alia iš jo laikymo kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.
Pagal 2010 m. gegužės 14 d. įsigaliojusį teisinį reguliavimą, tardymo izoliatoriuose ir areštinėse vienam asmeniui tenkantis minimalus patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m. (išskyrus Kauno tardymo izoliatorių-pataisos namus) ir 4,1 kv.m. – Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose. Šias normas įtvirtina Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (Žin., 2010, Nr. 55-2731) 1.3.1 punktas, numatantis, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1249, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viešosios tvarkos biuro areštinės (minėta, toliau – ir Klaipėdos AVPK areštinė) viršininko Sigito Bulovo 2015 m. sausio 30 d. tarnybiniu pranešimu „Dėl E. M. skundo“ (b. l. 13-14) nustatyta, kad pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 22 d. iki 2012 m. rugsėjo 22 d., tačiau nebuvo laikomas laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 30 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. Pareiškėjas skunde nurodė, jog minėtais laikotarpiais (t.y. nuo 2012 m. kovo 22 d. iki 2012 m. rugsėjo 22 d. bei nuo 2014 m. rugpjūčio 30 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d.) buvo laikomas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje ir Klaipėdos rajono policijos komisariato areštinėje, tačiau be paminėtų tarnybinio pranešimo duomenų dėl pareiškėjo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje laikotarpio, atsakovo atstovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2015 m. vasario 17 d. raštu Nr. 30-S-19502 (b.l. 35) papildomai nurodė, kad Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos rajono policijos komisariate nėra ir niekada nebuvo areštinės. Remiantis pateiktais įrodymais sprendžiama, kad pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas tik laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 22 d. iki 2012 m. rugsėjo 22 d..
Tarnybiniame pranešime pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenka mažiau nei 3,6 kv. m. 2012 m. balandžio 19-20 dienomis kameroje Nr. 4, kurios plotas 14,15 kv. m., žmonių skaičius joje 4 (3,53 kv. m. vienam asmeniui kameroje teko 3,53 kv. m. ploto). Taigi pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 22 d. iki 2012 m. rugsėjo 22 d. buvo laikomas 41 dieną, o kamerose, kuriose vienam asmeniui tenka mažiau nei 3,6 kv. m. ploto, t. y. pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktą – tik 2 dienas.
Dėl kitų sveikatos saugos reikalavimų neužtikrinimo
Areštinėse laikomų asmenų teises ir pareigas, policijos pareigūnų veiklą ir darbo organizavimą užtikrinant teritorinių policijos įstaigų areštinėse laikomų asmenų apsaugą ir areštinės vidaus tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 5-V-677 „Dėl policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ patvirtinta Areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“.
Pareiškėjas teigia, kad areštinės kamerose nebuvo užtikrintas pakankamas šildymas žiemos metu; nebuvo pakankamo apšvietimo ir ventiliacijos; didelė santykinė oro drėgmė; sienos apipelijusios; netinkamai įrengtas tualetas; tiekiamas maistas neatitiko higienos normų reikalavimų.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009) nustato policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą. Higienos normos HN 37:2009 5-15 punktuose pateikiamos bendrosios nuostatos, numatančios, kad policijos areštinėje laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 punktas); patiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas (8 punktas). Higienos normos HN 37:2009 18-33 punktuose reglamentuoti policijos areštinių įrengimo reikalavimai. Policijos areštinės kamerose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą (20 punktas). Policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc. Areštinių kamerų dirbtinė šviesa turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (21 punktas). Kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose vyksta mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (23 punktas). Pagal minėtos Higienos normos 24 punktą, oro temperatūra, santykinė drėgmė ir judrumas turi būti šie: šiltuoju metų periodu oro temperatūra 18-28 laipsniai, santykinė drėgmė 30-75 proc., oro judrumas 0,15-0,5 m/s; o šaltuoju metų periodu oro temperatūra 18-26 laipsniai, santykinė drėgmė 30-75 proc., oro judrumas 0,05-0,2 m/s.
Klaipėdos AVPK areštinės viršininko 2015 m. sausio 30 d. tarnybiniame pranešime „Dėl E. M.“ skundo, kuriuo atsakovas taip pat argumentuoja skundo nepagrįstumą, nurodyta, kad visų areštinės kamerų sanitariniai mazgai atitinka Higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės:bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 20 punkto (Policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120- 30 cm aukščio pertvara) reikalavimus. Areštinės kamerose įrengta ventiliacija, jos taip pat vėdinamos per langus. Langai sandarūs. Drėgmės nėra. Areštinėje laikomiems asmenims maistą gamina ir tiekia UAB „Rasytė“, kuri pagal sulaikytų asmenų maitinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartį yra įsipareigojusi tiekti patiekalus, atitinkančius teisės aktų reikalavimus. Tiekiamo maisto kokybę tikrina Klaipėdos maisto ir veterinarijos tarnyba. Pažymėta tai, kad iš pareiškėjo jokių skundų dėl laikymo sąlygų per visą jo buvimo Klaipėdos AVPK laikotarpį gauta nebuvo, todėl nustatyti, ar jo buvimo laikotarpiu toje kameroje buvo kokių nors trūkumų neįmanoma.
Faktinę aplinkybę dėl areštinės kamerų tinkamumo eksploatavimui įrodo Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos generalinio komisaro 1999 m. birželio 11 d. patvirtintas leidimas pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 1-ojo padalinio 1-ąją dalį (b.l. 22-23) bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. vasario 22 d. įsakymas Nr. 5-V-142 leisti pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 2-ąją dalį nuo 2005 m. vasario 21 d. (b.l. 24). Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos generalinio komisaro 1999 m. birželio 11 d. patvirtintame leidime pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 1-ojo padalinio 1-ąją dalį nurodyta, kad areštinėje yra <...> sanitarinė švarykla su dezinfekavimo kamera, 6 vietų dušinė, maisto pašildymo patalpa, 2 pasivaikščiojimo kiemeliai; sienos mūrinės, storis 80 cm; grindys dengtos PVC danga ant armuoto betoninio pagrindo, apšildymas centrinis; langai stikliniai; patalpų apšvietimas natūralus ir dirbtinis; vėdinimas natūralus ir mechaninis; areštinės patalpų techninė higieninė būklė gera. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2005 m. vasario 18 d. Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 2-osios dalies rekonstrukcijos įvertinimo akte Nr. 5-IN-31 (b.l. 26-27) nurodyta, kad šioje areštinės dalyje įrengtos 42 vietos kalinamiesiems (13 kamerų). Kiekvienoje kameroje įrengtos pritvirtintos lovos, individualios spintelės, taburetės, sieninės gembės rūbams, unitazai ir praustuvės, atskirti 1,20 m aukščio pertvara nuo kameros bendro ploto. Naujai įrengtos šios patalpos: <...> infekcinių ligonių izoliatorius, viena iš kamerų pritaikyta neįgaliesiems.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas jokių skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų bei kitų skunde dėl žalos atlyginimo nurodytų pažeidimų nėra teikęs, todėl teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentų pagrįstumą bei atsakovo atsikirtimus į pareikštą skundą, vadovaujasi byloje pateiktu 2012 m. birželio 12 d. Klaipėdos visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktu, t.y. patikrinimu, atliktu bylos faktinių aplinkybių konstatavimui aktualiu laikotarpiu.
Klaipėdos visuomenės sveikatos centras 2012 m. birželio 11 d. atliko Klaipėdos AVPK patikrinimą, siekdamas įvertinti areštinės atitiktį Lietuvos higienos normų HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, HN 47:2010 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“, HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimams, taip pat įvertinti R.M. 2012 m. gegužės 31 d. skunde išdėstytus faktus. Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2012 m. birželio 12 d patikrinimo aktu Nr. K3-234 (b.l. 15-16) nustatyta, kad kiekvienoje kameroje yra sanitarinis mazgas (unitazas, praustuvė, tualeto reikmenų lentynėlė), atskirtas pertvara nuo gyvenamosios apskirtais ploto. Kamerose natūralus ir dirbtinis apšvietimas. Kiekvienam sulaikytajam skiriama lova, spintelė asmeniniams daiktams susidėti. Sulaikytieji aprūpinami minkštuoju inventoriumi, švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais. Sulaikytiesiems nusiprausti įrengta dušinė su keturiomis prausimosi vietomis; sulaikytieji prausiasi ne rečiau kaip kartą per savaitę. Bendro naudojimo areštinės patalpas ir pagal poreikį kameras valo UAB „Radvytė“. Nuolatinis valymas atliekamas kasdien, pagrindinis valymas – kartą per savaitę. Valymui naudoja buitinius valiklius, o paviršių dezinfekuoja biocidu. Esant reikalui, areštinės profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą vykdo UAB „Dezderata“ Areštinės patalpose remontas atliekamas pagal poreikį. Nustatyta, kad kai kuriose kamerose susidėvėjusi, išplyšusi grindų danga, sudaužyti lempų gaubtai. Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2012 m. birželio 12 d patikrinimo akto Nr. K3-234 išvadoje konstatuotas Higienos normos HN 37:2009 27 punkto pažeidimas. Nustatytas įpareigojimas pažeidimus pašalinti iki 2012 m. rugsėjo 12 d.
Taigi ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo laikymo kamerose sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimas buvo atliktas ir nenustatyti pareiškėjo nurodyti pažeidimai, išskyrus tai, kad kai kuriose kamerose buvo sudaužyti lempų gaubtai ir nusidėvėjusi grindų dangą. Ar šie pažeidimai buvo nustatyti kamerose, kuriose buvo patalpintas pareiškėjas, nėra galimybės, nes aptartame patikrinimo akte konkrečios kameros nenurodytos.
Bylos medžiaga nustatyta, kad maistą areštinėje laikomiems asmenims paruošia ir tiekia UAB „Rasytė“ pagal paslaugų pirkimo-pardavimo sutartį (b.l. 17-20). Sutarties 2.1.7 punkte nurodyta, kad pardavėjo teikiamas maistas turi atitikti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. V-100 patvirtintais Skiriamų maisto produktų vidutiniais kiekiais asmenims, laikomiems policijos komisariatų areštinėse, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintoms Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėms bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintoms Fiziologinės mitybos normoms asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose. Sutarties 2.1.3.1 punkte numatytas įsipareigojimas pristatyti paruoštus naudoti gaminius taroje, skirtoje maistui gabenti, užtikrinančioje reikalingą temperatūrinį rėžimą, saugą nuo taršos, o sutarties 2.1.4 punkte – užtikrinti maisto kokybę. Bylos duomenimis nenustatyta, kad maistas būtų tiekiamas nesilaikant sutartinių įsipareigojimų, o pareiškėjas su žodiniais ar rašytiniais prašymais į Klaipėdos AVPK areštinės administraciją dėl netinkamo maitinimo nesikreipė.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinime (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 26, 2014) aptarė neturtinės žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, įrodinėjimo taisykles, pagal kurias pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pareigą pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, šiuo atveju atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta.
Atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo laikymo areštinėje sąlygas, maitinimą, aptartas įrodinėjimo taisykles, darytina išvada Klaipėdos AVPK areštinėje pareiškėjui nebuvo užtikrintos teisės būti apgyvendintam kamerose, atitinkančiose Higienos normos HN 37:2009 27 punkto reikalavimus, o kiti pareiškėjo skunde nurodyti pažeidimai, susiję su jo apgyvendinimo sąlygomis bei maitinimu, pripažintini nepagrįstais.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Pareiškėjas prašo priteisti i0 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, teigdamas, jog dėl to, kad buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, žeminančiomis elementarų žmogaus orumą, patyrė didelius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškia baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu.
Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų nustatytais atvejais.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikties visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra konstatavusi, kad dėl kalinimo perpildytoje kameroje asmuo gali patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis (2008 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444–619/2008, publikuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 4 (14), 2008).
Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871//02). Europos Žmogaus Teisių Teismas 2011 m. sausio 25 d. sprendime (byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05) yra konstatavęs, kad valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui. Ta aplinkybė, kad kalėjimas yra perpildytas ir jame trūksta vietų, neatleidžia kalėjimo administracijos nuo pareigos pasirūpinti kalinio sveikata.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, teigia, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl prašo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą atsižvelgiant į tai, kad areštinės kamerose, neužtikrinančiose minimalaus ploto normos, pareiškėjas buvo kalinamas tik neilgą laiko tarpą, minimalaus ploto vienam asmeniui pažeidimai buvo nedideli, be to, byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjui būtų kilusios kitos neigiamos pasekmės, byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų laikomas areštinėje blogesnėse sąlygose nei kiti sulaikyti asmenys.
Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalį, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).
Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais: 1) teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą; arba 2) už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iner alia iš to, jog Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio taikymas, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus: jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peeers prieš Graikiją, Nr. 28524/95). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas yra savaime pagrindas pripažinti, kad kalinimo sąlygos yra žeminančios Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio prasme (pvz., 2005 m. balandžio 7 d. sprendimas byloje Karalevičius prieš Lietuvą, Nr. 53254/99). Kita vertus, nežymūs teisės normų, reglamentuojančių kalinamiems asmenims skirto ploto dydį, pažeidimai paprastai nesudaro pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo.
Laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 22 d. iki 2012 m. rugsėjo 22 d. pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje, pažeidžiant areštinės kamerų plotą vienam asmeniui buvo laikomas 2 dienas, o skirto vienam asmeniui ploto pažeidimas buvo nežymus (vienam asmeniui kameroje teko 3,53 kv.m.). Taip pat aptariamu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose Higienos normos HN 37:2009 27 punkto reikalavimų.
Byloje nustatytų aplinkybių visuma (labai trumpas kalinimas perpildytoje kameroje, neženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma) nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad kameros perpildymas trukdė naudotis privatumu kasdieniniame gyvenime ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą bei sukėlė dvasines kančias ir nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis sąlygomis.
Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos, t.y. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę bei mastą, sprendžiama, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotą minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis būtų nepatyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Jau minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti žalą.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).
Pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose ne tik vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, bet ir netvarkingos būklės kamerose, todėl teismas sprendžia, jog šiuo atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 konstatavo, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo taip pat pažymėta, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, jog asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (Civilinio kodekso 6.250 straipsnio prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme), tuo tarpu laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsia pasinaudoti teismine gynyba, leidžia daryti išvadą, kad jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1860/2013; 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A663-575/2015). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. sausio 23 d., t.y. praėjus virš dviejų metų nuo ginčui aktualaus laikotarpio pabaigos.
Teismas, vertindamas minėtas aplinkybes bei atsižvelgdamas į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą, pažeidimo trukmę bei intensyvumą (viso pareiškėjas areštinėje buvo laikomas 41 dieną; pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto normą – 2 dienas), tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba, į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei valstybės ekonomines, darbo užmokesčio ir gyvenimo sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima įvertinti pareiškėjo nurodyta suma, t.y. 10 000 Eur, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 50 Eur.
Nustatytų faktinių bei teisinių aplinkybių pagrindu pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant iš atsakovo 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo E. M. skundą tenkinti iš dalies.
Pareiškėjui E. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 50 Eur (penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą, arba tiesiogiai – apeliacinės instancijos teismui.