Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolitos Cirulienės, kolegijos teisėjų Galinos Blaževič ir Arūno Rudzinsko,

tretiesiems asmenims I. I. P. , A. Ž. atstovei L. T. , V. J. B. atstovei J. B. bei šių trečiųjų asmenų atstovui advokatui Pauliui Vinkleriui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Kauno miesto savivaldybės ir trečiojo asmens A. Ž. apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. liepos 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-01687-717/2006 pagal ieškovo Kauno miesto savivaldybės ieškinį atsakovei J. D. (tretiesiems asmenims savivaldybės įmonei „Santakos butų ūkis“, A. Ž. , I. I. P. , V. J. B. ir G. S. ) dėl naudojimosi pusrūsiu tvarkos nustatymo ir iškeldinimo iš patalpų, pagal atsakovės J. D. priešieškinį dėl naudojimosi patalpomis tvarkos nustatymo bei pagal trečiojo asmens A. Ž. savarankišką ieškinį dėl naudojimosi pusrūsiu tvarkos nustatymo ir savavališkos statybos padarinių pašalinimo.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

Patenkinus ieškinį atsakovei tektų bendras patalpų plotas 128,14 m², ieškovui (iki nuosavybės teisių atkūrimo tretiesiems asmenims ir valstybės garantijos įvykdymo 4 buto nuomininkei) liktų bendras patalpų plotas 201,57 m² , t.y. gyvenamosios patalpos - 4-1/3,57, 4-2/8,95,4-3/17,03, 4-4/28,04, 4-5/27,85, 4-6/1,99, 4-7/5,80, 4-8/14,02, 4-9/9,63, 4-10/1,08, 4-11/5, 4-12/4,78 ir pusrūsio patalpos – ½ P-l/1,38, P-2/1,33, P-3/1,24, ½ P-5/10,88, ½ P-6/4,01, P-7/7,57, P-8/3,28, ½ P-9/4,74, P-10/8,28, P-l1/5,85, ½ P-12/13,33, ½ P-13/13,33, P-14/2,08, P-15/7,45, P-16/2,37 ir P-17/2,24, o A. Ž. ir V. J. B. įpėdiniams bendras patalpų plotas 44,34 m², t.y. patalpos 2-1/4,48, 2-2/12,53, 2-3/17,17, 2-4/7,57, 2-5/2,64.

Motyvuojamoji dalis

I. Dėl teismo išvados, jog atsakovė įgijo 0,43 dalis pusrūsio patalpų, nepagrįstumo

Dėl sutarties objekto

1990-02-05 pirkimo-pardavimo sutarties objektas buvo 0,34 dalys mūrinio su pusrūsiu, katiline gyvenamojo namo, kuriame yra 245,73 m² naudingo ploto. 0,34 dalys nuo 245,73 m² sudaro 83,55 m²., todėl akivaizdu, kad objektas buvo būtent 83,30 m² dydžio butas, kurio savininkė iki šiol yra atsakovė. Skirtingai nuo buto, pusrūsio statusas Lietuvos teisės sistemoje, jo statusą vertinant kartu su daiktinės teisės nuostatomis, yra visiškai kitoks. Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 str. 5 d. nustatoma, jog pusrūsiai yra bendrojo naudojimo patalpos. Kaip bendrojo naudojimo patalpos, pusrūsiai yra bendrojo naudojimo objektai. Todėl butas yra savarankiškas civilinių - teisinių santykių objektas. Butas daiktinės teisės požiūriu - pagrindinis daiktas (CK 4.12 str.). Tai pusrūsis, pagal savo teisinę prigimtį būdamas bendrojo naudojimo patalpa, yra antraeilis daiktas (priklausinys). CK 4.82 str. nustato, jog butų ir kitų patalpų savininkams nuosavybės teise priklauso bendrojo naudojimo patalpos, kurių dydis lygus jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui, ginčo atveju 0,34 idealiosios dalys. Antraeilį daiktą (taip pat ir priklausinį) ištinka pagrindinio daikto likimas, jei įstatymo ar sutarties nenustatyta kitaip (CK 4.14 str. 1 d., 1964 m. redakcijos CK 153 str.). CK 6.156 str. 4 d. nustato, jog sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyvios teisės normos. Imperatyvios materialinės bendrąją dalinę bendrasavininkių nuosavybę reglamentuojančios civilinių įstatymų normos nustato, kokio dydžio bendrojo naudojimo patalpos pereina buto, kaip pagrindinio daikto, pirkėjui įgyjant butą nuosavybės teise, t.y. proporcingai nuosavybės teise turimo buto dydžiui. Todėl atsakovė pagal 1990-02-05 sutartį įsigijo ne 0,43 idealiąsias dalis, o pagal bendrosios dalinės nuosavybės principus tik 0,34 idealiąsias dalis pusrūsio, esančio name adresu Trakų g. Nr.4. Tokią išvadą patvirtina ir 1990-02-05 sutartis, kurios 1 p. aiškiai nustato, jog pirkėjas nuosavybėn įgyja 0, 34 dalis mūrinio su pusrūsiu, katiline gyvenamojo namo. Sutarties tekstas nenustato, kokią dalį pusrūsio nuosavybėn įgyja pirkėja. Nekilnojamojo turto registre atsakovės vardu įregistruotos 34/100 dalys pastato, esančio (duomenys neskelbtini) , Kaune. Ši aplinkybė dar kartą patvirtina, jog pusrūsio dalis pagal 1990-02-05 sutartį buvo perkama kaip buto priklausinys pagal bendrosios dalinės nuosavybės principus. Kadangi pusrūsio savininko nuosavybės teisės dalį name atitinkanti dalis yra buto priklausinys, todėl ji negalėjo būti savarankišku pirkimo-pardavimo sutarties objektu. Šios 0,43 tariamai įgytos pusrūsio idealiosios dalys taip pat nebuvo įregistruotos, nes atsakovės vardu yra įregistruota tik 34/100 dalys ginčo pastato, kas dar kartą patvirtina, jog pusrūsio dalis pagal 1990-02-05 sutartį buvo perkama kaip buto priklausinys pagal bendrosios dalinės nuosavybės principus.

Be to, neatsižvelgta į civilinėje teisėje įprastą negaliojančių sutarčių skirstymą į niekines ir nuginčijamąsias, taip pat į tai, jog dalinis sutarties negaliojimas nedaro negaliojančios visos sutarties (CK 6.226 str.). Teismas 1990-02-05 sutarties dalimi dėl 0,43 dalių pusrūsio pardavimo vadovautis negalėjo dėl jos prieštaravimo imperatyvinėms įstatymo normos (CK 1.80 str., 1964 m. redakcijos CK 47 str.). Tokia sutarties dalis, kai ji prieštarauja imperatyvinėms įstatymų normoms, yra ne nuginčijamoji sutartis, kurią šalys privalėtų nuginčyti ieškinines teisenos tvarka, o niekinė sutartis, kurios kaip niekinės sutarties dalyje dėl 0,34 dalį pusrūsio pardavimo viršijančios pirkimo-pardavimo sutarties dalies teismas galėjo konstatuoti ex officio toje pačioje byloje (CK 1. 78 str. 5 d.). Teismo motyvas, jog reikia vadovautis niekine sutarties dalimi dėl 0,43 dalių pusrūsio pardavimo yra neteisėtas, todėl šiais motyvais remiantis priimtas teismo sprendimas naikintinas.

Dėl įkainojimo akto santykio su pirkimo-pardavimo sutartimi

Teismas sprendime pabrėžė, jog aiškinant sutartį visų pirma turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu .... visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes (CK 1.93 str.). Taikydamas šiuos principus teismas priėjo išvados, jog sumokėjus už 0,43 dalis pusrūsio patalpų atsakovė šią dalį pusrūsio patalpų ir įgijo. Kauno m. Lenino rajono LDT vykdomojo komiteto sprendimas Nr.10 ir 1990-01-15 įkainojimo aktas yra su sutartimi susiję dokumentai, bet nėra sudėtine minėtos sutarties dalis. Šie dokumentai - tai valstybinės vykdomosios valdžios įstaigų valiniai aktai. Savo teisine prigimtimi jie yra ne sutartiniai, o administraciniai. Todėl sistemiškai aiškinant sutarties teksto 1 ir 2 p., įvertinant tai, jog atsakovė bendrojo naudojimo patalpų negalėjo įgyti ir neįgijo atskirai nuo pagrindinio daikto - t.y. buto, darytina vienareikšmė išvada, jog J. D. dalį pusrūsio patalpų įgijo pagal Sutarties 1 p. įtvirtintą procentualų 0,34 dalių dydį, o Sutarties 2 p. nurodoma pinigų sumokėta 10.471 rub. pinigų suma reiškia tik tai, jog D. permokėjo už 0,9 dalis pusrūsio patalpų. Sutarties sisteminio aiškinimo principas šiuo atveju neapima ir negali apimti vykdomosios valdžios iki sutarties sudarymo priimtų administracinių - valinių aktų, nes šie dokumentai nėra sudėtinė sutarties dalis. Sisteminio aiškinimo principas šiuo atveju pasireiškia tuo, jog sistemiškai, kartu su bendrosios dalinės nuosavybės principais, turi būti aiškinamos pačios sutarties sąlygos. 1990-01-15 įkainojimo aktas - vienintelis byloje esantis dokumentas - nepagrindžia teismo teiginio, jog sudarant 1990-02-05 pirkimo-pardavimo sutartį buvo vadovautasi vien įkainojimo aktu. Sistemiškai vertinant sutarties tekstą darytina išvada, jog sudarydamas sutartį Kauno m. Lenino raj. LDT vykdomasis komitetas nesėkmingai bandė derinti bendrosios dalinės nuosavybės principą (Sutarties 1 p. - sutartyje įvardijamos 0,34 dalys) su neteisėtu atsakovės siekiu įgyti didesnę pusrūsio patalpų dalį (t.y. 0, 43 pusrūsio dalis). Be to, teismo išvada, jog atsakovė sumokėjo už visas 0,43 dalis pusrūsio patalpų, nepagrįsta byloje surinkta įrodomąja medžiaga. Teismas nustatė aplinkybę, jog atsakovė už 0,43 dalis pusrūsio patalpų sumokėjo ir įgijo jas nuosavybės teise. Pats sutarties tekstas patvirtina tai, kad atsakovė už pusrūsio patalpas sumokėjo ne 10.471 rub., o 5471 rub. Likusius 5000 rub. J. D. privalėjo sumokėti iki 1999-12-01. Atsakovė į bylą įrodymų, jog ji sumokėjo už 0,43 dalis pusrūsio, nepateikė, todėl teismo išvada, kad ji pagal 1990-02-05 sutartį įgijo 0,43 dalis pusrūsio nuosavybėn, nepagrįsta.

Dėl pusrūsio patalpų faktinio naudojimo pobūdžio ir reikšmės

Nepagrįstai ignoruoti bylos duomenimis pagrįstą faktas, jog pusrūsis yra suskaidytas į nevienarūšės paskirties patalpas. Pagrindinio pastato vidaus plotų eksplikacija nurodo, kad pusrūsyje yra tokie objektai kaip virtuvė, vonia, tualetas, šiluminis mazgas (boilerinė), koridoriai. 2005 m. liepos 5 d. aktas ir 2005 m. spalio 21 d. patikrinimo aktas įtikinamai parodo, jog pusrūsio patalpos P-9/4,74, P-12/13,33, P-13/13,33, P-14/2,08, P-15/7,45 yra bendrojo naudojimo patalpos kitų pusrūsio patalpų atžvilgiu. Šios patalpos bendrasavininkiams yra reikalingos naudotis atskiromis joms priskirtomis patalpomis. Jų suminis plotas sudaro 38,27 m² (2,08; 13,33; 13,33; 2,08; 7,45). Todėl toks pusrūsio patalpų priskyrimas atsakovei ne tik prieštarauja CK 15.5 str. įtvirtintiems protingumo ir teisingumo principams, bet ir esminiai pažeidžia jo interesus. Atstačius trečiojo asmens ir jos mirusio brolio vaikų nuosavybės teisę į namą, esantį (duomenys neskelbtini) , Kaune, ši patalpų naudojimosi tvarka taps apeliantei privaloma. Faktinio naudojimo pagrindu atsakovei priskyrus geriausias pusrūsio patalpas, apeliantei ir kitiems bendraturčiams atiteks dalis bendrojo naudojimo patalpų - P-12, P-13, P-14, P-15. Bendrojo naudojimo patalpų, kurios būtinos visiems bendraturčiamas, priskyrimas keliems iš jų, pažeidžia ir neatitinka protingumo ir teisingumo principų. Pagal eksplikacijos duomenis patalpoje P-12 yra boilerinė, patalpoje pažymėtoje šifru P-13, šiluminis mazgas. Šios patalpos nedvejotinai būtinos visiems namo ir pusrūsio bendrasavininkiams, tame tarpe ir J. D. . Už jų išlaikymą, priežiūrą ir remontą turėtų būti atsakingi visi pusrūsio bendrasavininkiai (CK 4.76 str.).

Dėl pusrūsio patalpų pertvarkymo ir šios aplinkybės įtakos teismo sprendimui

Dėl ginčo patalpų ploto ir garažo patalpos

Teismas nustatė, jog pusrūsio patalpų plotas sudaro 118,69 m², nors vėliausiais nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis (2005-10-23) pusrūsio plotas sudaro 109,47 m². Šis viešojo registro duomuo byloje ginčijamas nebuvo, todėl teismas, pats užsiėmęs aritmetika, pažeidė imperatyvinę Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str. nuostatą, jog visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Tuo tarpu pastarojoje byloje nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenys ginčijami nebuvo, todėl teismas, nustatydamas naudojimosi pusrūsiu tvarką, privalėjo jais vadovautis. Greta išdėstyto, teismas nepagrįstai į pusrūsio plotą įtraukė garažo plotą. Sulig byloje esančiais vėliausiais nekilnojamojo turto registro duomenimis, garažo plotas sudaro 22,51 m² ir jis nėra įtrauktas į pusrūsio plotą (šiuo metu garažas neteisėtai pakeitus patalpų paskirtį, yra tapęs E. D. buto dalimi). Teismas, nustatydamas naudojimosi pusrūsiu tvarką, neteisingai nustatė faktines aplinkybes - pusrūsio plotą. Todėl teismo sprendimas naikintinas ir dėl šios priežasties.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo G. S. sprendimą prašo pakeisti, kadangi, jai tinkamai nepranešta apie bylos nagrinėjimą (kas pasirašė ant šaukimų – nežinanti), dėl ko ji negalėjo dalyvauti teismo posėdžiuose..

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašo sprendimo nekeisti. Atsakovė nurodo, kad apeliantė A. Ž. nėra gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) , Kaune, savininkė. Šią aplinkybę pagrindžia valstybės įmonės „Registrų centras“ pažymos. A. Ž. priklauso atskiras butas minėtame name, kuris įregistruotas kaip atskiras daiktas. Atsižvelgiant į tai, apeliantė A. Ž. neturėjo teisės reikšti reikalavo dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, jos ieškinys turėjo būti paliktas nenagrinėtu.

Kauno miesto savivaldybė apeliaciniame skunde kelia naujus reikalavimus. Ieškiniu neprašyta pripažinti, kad atsakovė neįgijo nuosavybės teisės į patalpas P-7/7, ir P-8/3, todėl toks reikalavimas negali būti nagrinėjamas. Trečiojo asmens apeliacinio skundo motyvas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog atsakovė įgijo 0,43 dalis pusrūsio, nepagrįstas. Šį faktą pripažino ir pats pardavėjas (ieškovas). Skundo motyvas, jog pirkimo-pardavimo sutartis dėl 0,43 patalpų įsigijimo yra niekinė, neteisinga, nes įstatymai nedraudė įsigyti skirtingų gyvenamųjų ir pusrūsio patalpų plotų.

Pirmos instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir įvertino, jog daugelį metų atsakovė naudojasi jai priskirtomis patalpomis. Pagrįstai vertinta ir tai, kad įgijus pusrūsio patalpas, atsakovė atliko jų perplanavimo projektą, ir savo lėšomis įrengė pusrūsio patalpas. Pastatas buvo labai senas, jis gedo dėl vandentiekio-kanalizacijos ir kitų komunikacijos susidėvėjimo. Koridoriaus sienų tinkas buvo iškritęs, lauko sienos tinkas nuo drėgmės pažeistas, byrantis. Šias aplinkybes patvirtina byloje pateikti rašytiniai įrodymai. Todėl visiškai nepagrįstas skundo motyvas, kad nepateikti įrodymai, patvirtinantys turto pagerinimą. Pažymėtina, jog visi byloje dalyvaujantys asmenys pripažino ir patvirtino, jog pusrūsio patalpos įrengtos kaip gyvenamos. Čia gyvena atsakovė anūkas su šeima. Pusrūsio patalpas atsakovė remontavo įsitikinusi, kad jai priklauso 0,43 dalys pusrūsio. Byloje esantis „Kauno komprojekto“ pusrūsio perplanavimo projektas yra suderintas su visomis institucijomis, todėl remontas atliktas teisėtai.

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Kolegija sutinka su trečiojo asmens apeliacinio skundo argumentais, kad 1990-02-05 pirkimo-pardavimo sutarties objektas buvo 0,34 dalys mūrinio su pusrūsiu, katiline gyvenamojo namo, kuriame yra 245,73 m² naudingo ploto. 0,34 dalys nuo 245,73 m² sudaro 83,55 m², todėl akivaizdu, kad objektas buvo būtent 83,30 m² dydžio butas, kurio savininkė iki šiol yra atsakovė. Skirtingai nuo buto, pusrūsio statusas Lietuvos teisės sistemoje, jo statusą vertinant kartu su daiktinės teisės nuostatomis, yra visiškai kitoks. Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 str. 5 d. nustatoma, jog pusrūsiai yra bendrojo naudojimo patalpos. Kaip bendrojo naudojimo patalpos, pusrūsiai yra bendrojo naudojimo objektai. Todėl, akivaizdu, kad tik butas yra savarankiškas civilinių - teisinių santykių objektas, kuris daiktinės teisės požiūriu yra pagrindinis daiktas (CK 4.12 str.), o pusrūsis, pagal savo teisinę prigimtį būdamas bendrojo naudojimo patalpa, yra antraeilis daiktas (priklausinys). CK 4.82 str. nustato, jog butų ir kitų patalpų savininkams nuosavybės teise priklauso bendrojo naudojimo patalpos, kurių dydis lygus jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui, ginčo atveju tai sudaro 0,34 idealiosios dalys. Antraeilį daiktą (taip pat ir priklausinį) ištinka pagrindinio daikto likimas, jei įstatymo ar sutarties nenustatyta kitaip (CK 4.14 str. 1 d., 1964 m. redakcijos CK 153 str.). CK 6.156 str. 4 d. nustato, jog sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyvios teisės normos. Imperatyvios materialinės bendrąją dalinę bendrasavininkių nuosavybę reglamentuojančios civilinių įstatymų normos nustato, kokio dydžio bendrojo naudojimo patalpos pereina buto, kaip pagrindinio daikto, pirkėjui įgyjant butą nuosavybės teise, t.y. proporcingai nuosavybės teise turimo buto dydžiui. Todėl konstatuotina, kad atsakovė pagal 1990-02-05 sutartį įsigijo ne 0,43 idealiąsias dalis, o, vadovaujantis bendrosios dalinės nuosavybės principais, tik 0,34 idealiąsias dalis pusrūsio, esančio name adresu Trakų g. Nr.4. Tokią išvadą patvirtina ir 1990-02-05 sutartis, kurios 1 p. aiškiai nustato, jog pirkėjas nuosavybėn įgyja 0, 34 dalis mūrinio su pusrūsiu, katiline gyvenamojo namo. Sutarties tekstas nenustato, kad pirkėja nuosavybėn įgyja didesnę dalį. Nekilnojamojo turto registre atsakovės vardu įregistruotos 34/100 dalys pastato, esančio (duomenys neskelbtini) , Kaune. Ši aplinkybė dar kartą patvirtina, jog pusrūsio dalis pagal 1990-02-05 sutartį buvo perkama kaip buto priklausinys pagal bendrosios dalinės nuosavybės principus. Kadangi pusrūsio savininko nuosavybės teisės dalį name atitinkanti dalis yra buto priklausinys, todėl ji negalėjo būti savarankišku pirkimo-pardavimo sutarties objektu. Atsakovės teigimu įgytos pusrūsio 0,43 idealiosios dalys taip pat nebuvo įregistruotos, pusrūsis nebuvo identifikuotas kaip atskiras turtinis vienetas, kas dar kartą patvirtina, jog pusrūsio 0,34 dalis pagal 1990-02-05 sutartį buvo nupirkta kaip buto priklausinys pagal bendrosios dalinės nuosavybės principus.

Teismas sprendime pabrėžė, jog, aiškinant sutartį visų pirma turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu .... visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes (CK 1.93 str.). Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, klaidingai taikydamas šiuos principus, priėjo nepagrįstos išvados, jog atsakovė, sumokėjus už 0,43 dalis pusrūsio patalpų, šią dalį pusrūsio patalpų ir įgijo. Kauno m. Lenino rajono LDT vykdomojo komiteto sprendimas Nr.10 ir 1990-01-15 įkainojimo aktas yra su sutartimi susiję dokumentai, bet nėra sudėtine minėtos sutarties dalis. Šie dokumentai - tai valstybinės vykdomosios valdžios įstaigų valiniai aktai, kurie savo teisine prigimtimi jie yra ne sutartiniai, o administraciniai. Todėl, sistemiškai aiškinant sutarties teksto 1 ir 2 p., įvertinant tai, jog atsakovė bendrojo naudojimo patalpų negalėjo įgyti ir neįgijo atskirai nuo pagrindinio daikto - t.y. buto, darytina vienareikšmė išvada, jog J. D. dalį pusrūsio patalpų įgijo pagal Sutarties 1 p. įtvirtintą dalių dydį (0,34), o Sutarties 2 p. nurodoma pinigų sumokėta 10.471 rub. pinigų suma reiškia tik tai, jog J. D. permokėjo už 0,09 dalis pusrūsio patalpų 680 rub. (0,34x2826:0,43=2234,5; 2826-2234,5=591,5; 591,5x015=88,73; 591,5+88,73=680,23 rub.). Kadangi J. D. dėl permokėtų sumų grąžinimo ar jai padarytos žalos atlyginimo jokio reikalavimo nereiškė, tai nėra šios bylos nagrinėjimo objektas, todėl kolegija dėl to ir nepasisako. Sutarties sisteminio aiškinimo principas, kolegijos nuomone, šiuo atveju neapima ir negali apimti vien vykdomosios valdžios iki sutarties sudarymo priimtų administracinių - valinių aktų, kurie nurodyti sutarties pagrindu. Sisteminio aiškinimo principas šiuo atveju pasireiškia ir tuo, jog sistemiškai, t.y. kartu su bendrosios dalinės nuosavybės principais, turi būti aiškinamos pačios sutarties sąlygos. Šiuo atveju, kolegijos nuomone, itin svarbu tai, kad ieškinį šioje byloje pareiškęs ieškovas, kuris ir sudarė 1990-02-05 sutartį, pirmosios instancijos teisme pripažino tą aplinkybę, kad atsakovei buvo parduota tik 0,34 pusrūsio dalys ir kad joks susitarimas su ja dėl didesnės pusrūsio dalies pardavimo nebuvo sudarytas (2t.,b.l.47-48).

Kolegija pritaria ir tam trečiojo asmens apeliacinio skundo argumentui, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į civilinėje teisėje įprastą negaliojančių sutarčių skirstymą į niekines ir nuginčijamąsias, taip pat į tai, jog dalinis sutarties negaliojimas nedaro negaliojančios visos sutarties (CK 6.226 str.). Tokia sutarties dalis, kai ji prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms, yra ne nuginčijamoji sutartis, kurią šalys privalėtų nuginčyti ieškininės teisenos tvarka, o niekinė sutartis. Pagal CK 1.78 str. 5 dalį niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva). Konstatuotina, jog teismas 1990-02-05 sutarties pagrindu nurodyto 1990-01-16 įkainojimo akto dalimi dėl pusrūsio 0,09 dalių (0,43-0,34) įkainojimo pardavimui ir dėl nurodytos 680 rublių padidintos pardavimo kainos vadovautis negalėjo dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str., 1964 m. redakcijos CK 47 str.). Todėl, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, laikydamas, kad atsakovė vis tik įgijo nuosavybėn 0,43 dalis pusrūsio, su kuo kolegija, deja, nesutinka, nustatydamas naudojimosi tvarką turėjo ne vadovautis šia sandorio dalimi, o toje pačioje byloje turėjo ex officio konstatuoti faktą, kad sandoris dėl 0,09 dalių pusrūsio pardavimo atsakovei už 680 rublių 1990-01-16 įkainojimo akto pagrindu yra niekinis.

Kolegija pritaria abiems apeliantams, kad patalpa P-12, kurioje yra boilerinė, ir patalpa P-13, kurioje yra šiluminis mazgas, nedvejotinai būtinos visiems namo ir pusrūsio bendrasavininkiams, tame tarpe ir atsakovei J. D. . Už jų išlaikymą, priežiūrą ir remontą turėtų būti atsakingi visi pusrūsio bendrasavininkiai, o ne tik ieškovas (CK 4.76 str.).

Atsakovės teisę užimti pusrūsio patalpas nuo P-l iki P-8 teismas sieja ir su atsakovės aiškinimu, jog pastaroji jas atsiremontavo, pertvarkė (padarė mūrines pertvaras ir pan.), kai kurių iš jų savavališkai pakeitė paskirtį (pvz., įrengė vonią), kitaip sakant, įruošė dar vieną butą. Tačiau teismo argumentas, jog atsakovė nusipirktas pusrūsio patalpas, nustatyta tvarka suderinusi su atitinkamomis institucijomis, teisėtai jas rekonstravo, neatitinka faktinių aplinkybių. Kolegija sutinka su apeliante Ž. , kad atsakovė pusrūsio patalpas rekonstravo be leidimo. 1999 m. atliekant kadastrinius matavimus buvo nustatyta, jog dėl atliktų rekonstravimo darbų nebeliko ankstesnio pusrūsyje buvusio buto Nr.3. 1993-12-14 raštas Nr.1280 patvirtina, jog dar 1993 m., t.y. iki jos minimo „suderinto" perplanavimo projekto parengimo, atsakovė pusrūsyje atlikinėjo rekonstravimo darbus (įrenginėjo pertvaras). 1994-10-17 atsakovei buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl vykdomų statybų cokoliniame aukšte likvidavimo. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos Kauno miesto skyrius, pakartotinai patikrinęs atsakovės atliktus pusrūsio patalpų nuo P-l iki P-8 rekonstrukcijos darbus, nustatė, jog jie buvo vykdomi, negavus būtino tokiems statybos darbams atlikti atitinkamos institucijos leidimo (nes atlikti darbai pagal savo turinį buvo prilyginti statybos darbų kategorijai). 2000-06-15 minėta institucija J. D. surašė reikalavimą dėl jos savavališkai atliktų gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) , Kaune pusrūsio rekonstravimo darbų, kuriuo nurodė iki 2000-07-17 išgriauti pusrūsyje savavališkai įrengtas pertvaras. Šio reikalavimo atsakovė neįvykdė. Nustatyta, kad pusrūsyje atsakovė įrengė butą savo anūkui E. D. . Patalpa P-4, anksčiau buvusi garažu, tapo esmine E. D. buto dalimi. Įrengiant pertvaras, buvo pakeista pagrindinė tikslinė patalpų naudojimo paskirtis. Pati J. D. savo priešieškinyje pripažino, jog ji atliko kapitalinį pusrūsio patalpų remontą. Pagal STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys", STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas" šiems darbams buvo būtinas statybos leidimas. Nustatydamas naudojimosi pusrūsiu tvarką, teismas privalėjo įvertinti šiuos pažeidimus. Be to, vykdydama statinio rekonstrukciją, atsakovė pažeidė ir imperatyvias teisės normas, nustatančias pareigą derinti su bendraturčiais (CK 4.75 - 4.77 str.).

Teismas, šalims sutarus, visiškai teisingai nustatė, jog pusrūsio patalpų plotas sudaro 118,69 m² (P-1/1,38, P-2/1,33, P-3/1,24, P-4/21,01, P-5/10,88, P-6/4,01, P-7/7,57, P-8/3,28, P-9/4,74, P-10/8,28, P-11/5,85, P-12/13,33, P-13/13,33, P-14/2,08, P-15/7,45, P-16/2,37, P-17/2,42, P-18/2,99, P-19/5,15), kadangi šis plotas atitinka atskirų pusrūsio patalpų plotų sumą ir rašytinius įrodymus apie pusrūsio plotų eksplikaciją. A. Ž. , teigdama, kad pusrūsio patalpų plotą reikėjo skaičiuoti pagal 2005-10-23 nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenis (1t.,b.l.23), kuriuos ieškovas buvo pateikęs su ieškiniu, daugiau jokiais įrodymais nepagrindė, kad pusrūsio plotas iš tiesų sudaro 109,47 m², atskirai išskiriant 22,51 kv.m garažų plotą, tuo labiau, kad ji pati savo ieškinį grindė teismo nustatytais pusrūsio patalpų plotais. Tai, kad teismas į pusrūsio plotą įtraukė garažo P-4 plotą, nesąlygojo neteisėto sprendimo priėmimo, kadangi garažo patalpa taip pat turėjo būti padalint tarp bendrasavininkų.

Tačiau, kadangi pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė atsakovės nuosavybėje turimo pusrūsio dalis, todėl natūralu, kad ir teismo nustatyta naudojimosi tvarka nėra teisinga. Be to, kaip jau minėta, dėl katilinės patalpų P-12 (boilerinės) ir P-13 (šiluminio mazgo) nepriskyrimo atsakovei bendram naudojimui, šių patalpų sąskaita be jokio pagrindo padidėjo kitų pusrūsio patalpų plotas.

Kolegija, nors iš dalies ir sutinka su trečiojo asmens apeliacinio skundo argumentais, nemano, kad naudojimosi tvarka, nustatyta pagal trečiojo asmens savarankišką reikalavimą, būtų optimaliausia, kadangi iš esmės pažeistų atsakovės teises. Tretysis asmuo, prašydamas priskirti atsakovei patalpas cokoliniame aukšte P-7/7,57, P-8/3,28, P-16/2,37, P-17/2,42, P-18/2,99, P-19/5,15, vieną trečdalį patalpos P-12 bei vieną trečdalį patalpos P-15, likusias patalpas paliekant ieškovui, faktiškai atsakovei siūlo naudotis kur kas prastesnės kokybės patalpomis, negu ieškovui. Akivaizdu, jog šių patalpų neįmanoma sujungti į vieną bendrą objektą, kadangi patalpos P-7 ir P-8 nuo likusių patalpų būtų atskirtos bendro naudojimosi koridoriumi P-15, kuris neišvengiamai reikalingas ir ieškovui, norint patekti į patalpas P-14, P-9 ir kitas. Be to, atsakovei siūlomos patalpos P-16, 17, 18 ir 18 yra labai siauros (šiek tiek viršija 1 m) ir faktiškai tinkamos tik sandėliukams, kai tuo tarpu likusias ieškovui siūlomas paskirti patalpas yra įmanoma pertvarkyti į gyvenamąsias, nes patalpos P-1, 2, 3 ,4 ir 5 yra cokoliniame aukšte viena šalia kitos ir jau dabar atsakovės eksploatuojamos kaip gyvenamosios.

Kolegijos nuomone, nustatant naudojimosi gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) , Kaune, patalpomis tvarką, atsakovei J. D. tikslingiausia paskirti naudotis viena šalia kitos esančiomis pačios atsakovės lėšomis įrengtomis ir labiausiai savo užimamu plotu atitinkančiomis atsakovės nuosavybėje turimo 0,34 nekilnojamojo turto dalį pusrūsio patalpomis P-7/7,57 (kurioje yra atsakovės įrengta vonia), P-3/1,24 (kurioje yra atsakovės įrengtas tualetas), P-1/1,38, P-2/1,33, P-5/10,88, P-6/4,01 ir P-8/3,28, kurių bendras plotas sudaro 29,69 kv.m, pusrūsio patalpomis P-9/4,74, P-12/13,33 ir P-13/13,33, kurių bendras plotas sudaro 31,4 kv.m, bendraturčiams ir valdytojams naudojantis bendrai.

Be to, kolegija įpareigoja atsakovę J. D. per 3 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo savo lėšomis užmūryti įėjimą iš patalpos P-5 į patalpą P-4 (garažą) bei nustato, kad įėjimas (įvažiavimas) į patalpą P-4 (garažą) iš lauko pusės įrengiamas ieškovo Kauno miesto savivaldybės iniciatyva pagal nustatyta tvarka suderintą projektą. Kolegija nemano, kad patalpos P-4 priskyrimas ieškovui galėtų kaip nors pažeisti ieškovo teises. Kadangi, atsakovei užmūrijus įėjimą iš jai priskirtos patalpos P-5 į patalpą P-4, ieškovas nebeturėtų kaip patekti į patalpą P-4, todėl kolegija ir nustato, kad įėjimas (įvažiavimas) į patalpą P-4 (garažą) iš lauko pusės įrengiamas ieškovo iniciatyva pagal nustatyta tvarka suderintą projektą. Kolegija šiuo atveju svarbia aplinkybe laiko tai, kad tretysis asmuo, kuriam po naudojimosi tvarkos nustatymo ir turėtų atitekti ieškovei priskirtos patalpos, atstatant į jas nuosavybės teises, apeliacinės instancijos teismo posėdyje išsakė savo pageidavimus šią patalpą ateityje naudoti kaip garažą, t.y. pagal jos tiesioginę paskirtį.

Kadangi atsakovei tenkanti naudotis pusrūsio patalpų plotas yra 40,366 kv.m (29,69 + 31,4 x 0,34 = 40,366), todėl akivaizdu, kad tai visiškai atitinka jos nuosavybėje turimo nekilnojamojo turto dalį - 0,34 (40,366 : 118,69 = 0,34). Jeigu ir atsirastų pagrindas pripažinti, kad ieškovui atitekusios garažo patalpos P-4 plotas yra ne 21,01 kv.m, o 22,51 kv.m (kas nurodyta 2005-10-23 nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše), netgi ir tuo atveju atsakovei tenkant naudotis dalis nebūtų per maža (118,69 - 21,01 + 22,51 = 120,19; 40,366 : 120,19 = 0,336, kas suapvalinus sudarytų 0,34).

Kaip visiškai nepagrįstą kolegija atmeta atsakovės atsiliepime nurodytą argumentą, kad apeliantė A. Ž. nėra gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) , Kaune, savininkė ir kad dėl to jos ieškinys turėjo būti paliktas nenagrinėtu. Kadangi A. Ž. priklauso atskiras butas šiame name, todėl ji, būdama šio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) , Kaune, bendrasavininke ir turėdama pagal įstatymą teisę naudotis bendrojo naudojimo patalpomis, atitinkančiomis jos nuosavybės teisės dalį bendrame turte, todėl ji, kolegijos nuomone, taip pat turėjo teisę reikšti reikalavimą dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, tuo labiau, kad atsakovės konkrečių naudojamų pusrūsio patalpų nenustatymas trukdo atkurti jai nuosavybės teises į likusias patalpas.

Su apeliacinių skundų argumentais dėl nepagrįsto atsakovės neiškeldinimo iš jos užimamų pusrūsio patalpų kolegija nesutinka. Kadangi tik nustačius naudojimosi tvarką atsakovei atsiranda pareiga išsikelti iš tų patalpų, kurios atitenka ne jos naudojimui, todėl pripažintina, kad kol naudojimosi tvarka nebuvo nustatyta, nebuvo ir ieškovo teisių pažeidimo, kurį jis galėtų ginti teisme.

Kadangi pirmosios instancijos teismas, klaidingai įvertinęs įrodymus ir pažeidęs materialinės teisės normas, priėmė iš dalies neteisingą sprendimą, todėl kolegija šį teismo sprendimą pakeičia (CPK 326 str. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. liepos 5 d. sprendimą pakeisti.

Nustatyti naudojimosi gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) , Kaune, pusrūsio patalpomis tvarką, paskiriant atsakovei J. D. naudotis pusrūsio patalpomis P-1/1,38, P-2/1,33, P-3/1,24, P-5/10,88, P-6/4,01, P-7/7,57, P-8/3,28, pusrūsio patalpomis P-9/4,74, P-12/13,33 ir P-13/13,33 bendraturčiams ir valdytojams naudojantis bendrai. Įpareigoti atsakovę J. D. per 3 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo savo lėšomis užmūryti įėjimą iš patalpos P-5 į patalpą P-4. Nustatyti, kad įėjimas (įvažiavimas) į patalpą P-4 (garažą) iš lauko pusės įrengiamas ieškovo Kauno miesto savivaldybės iniciatyva pagal nustatyta tvarka suderintą projektą.

Likusias sprendimo dalis palikti nepakeistas.