Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alvydo Poškaus ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Keigra“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-329-565/2011 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Altavis” ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Keigra” dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Kauno Hronas”.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo argumentai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, taip pat visais atvejais ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).

Byloje kilo ginčas dėl tarp ieškovo ir atsakovo tarpusavyje sudarytų sandorių galiojimo CK 6.66 straipsnio pagrindu bei nagrinėjamoje situacijoje taikytinos restitucijos.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ši civilinė byla jau buvo išnagrinėta ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 30 d. sprendimu pripažintos negaliojančiomis reikalavimo teisės perleidimo sutartys bei iš atsakovo ieškovo naudai priteista 228 125,29 Lt skola ir 6 procentų metinės procesinės palūkanos. Teismas atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, pripažino negaliojančiomis reikalavimo perleidimo sutartis kaip pažeidžiančias ieškovo kreditorių teises (CK 6.66 str.).

Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs atsakovo UAB „Keigra“ apeliacinį skundą dėl minėto teismo sprendimo, 2013 m. spalio 9 d. nutartyje konstatavo, kad Vilniaus apygardos teismas teisingai įvertino reikalavimo perleidimo sutarčių neteisėtumą actio Pauliana aspektu, t.y. kad ieškovas, būdamas faktiškai nemokus, sudarė reikalavimo perleidimo sutartis, kuriomis sumažino kitų kreditorių galimybę gauti savo reikalavimų patenkinimą, taip pat suteikė atsakovui pirmenybę kitų ieškovo kreditorių atžvilgiu. Tačiau Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas, spręsdamas reikalavimo perleidimo sutarčių negaliojimo pasekmių taikymo klausimą, nepagrįstai taikė restitucijos taisyklės išimtį, nors turėjo spręsti dėl šalių grąžinimo į padėtį, buvusią iki sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, todėl bylą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje konstatavus, kad Vilniaus apygardos teismas teisingai įvertino reikalavimo perleidimo sutarčių neteisėtumą actio Pauliana aspektu, t.y. kad ieškovas, būdamas faktiškai nemokus, sudarė reikalavimo perleidimo sutartis, kuriomis sumažino kitų kreditorių galimybę gauti savo reikalavimų patenkinimą, taip pat suteikė atsakovui pirmenybę kitų ieškovo kreditorių atžvilgiu, šios aplinkybės laikytinos įrodytomis ir iš naujo neįrodinėtinos. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš naujo neanalizavo visų actio Pauliana sąlygų ginčo sandoriam, konstatuodamas įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinę galią ir nagrinėjo bylą tik dėl restitucijos taikymo.

Dėl restitucijos taikymo

Sandorius pripažinus negaliojančiais, turi būti išspręstas restitucijos taikymo klausimas. Aiškindamas ir taikydamas restituciją reglamentuojančias CK normas, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad restitucija yra prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas. Jos taikymo esmė pripažįstant sandorius negaliojančiais yra ta, kad šalys, gavusios turtą vykdydamos nuginčytą sandorį, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkuriant status quo ante (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2011). Taigi, pagal bendrąjį principą, šalys turi viena kitai grąžinti viską, ką yra gavusios iš priešingos šalies, vykdydamos negaliojančiu pripažintą sandorį. Tačiau restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 str. 2 d., 6.241str.). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 str.), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009).

Kaip jau buvo minėta, Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. spalio 9 d. nutartyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas reikalavimo perleidimo sutarčių negaliojimo pasekmių taikymo klausimą, nepagrįstai taikė restitucijos taisyklės išimtį, nors turėjo spręsti dėl šalių grąžinimo į padėtį, buvusią iki sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Pagal ginčijamas sutartis ieškovas perleido atsakovui UAB „Keigra“ turimą reikalavimo teisę (208 058,86 Lt dydžiu) į skolininką BUAB „Kauno Hronas“. Ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovas buvo skolingas atsakovui 228 125,29 Lt. Ieškovas, perleisdamas apeliantui savo reikalavimo teisę į UAB „Kauno Hronas“, tarpusavio vienarūšių piniginių reikalavimų įskaitymu padengė minėtą įsiskolinimą atsakovui. Byloje nustatyta, kad ginčijamos sutartys iš dalies įvykdytos – BUAB „Kauno Hronas“ ieškovo perleistą atsakovui reikalavimo teisę į 208 058, 86 Lt sumą sumažino iki 176 857,80 Lt ir BUAB „Kauno Hronas“ bankroto byloje tokio dydžio atsakovo finansinis reikalavimas ir buvo patvirtintas. Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad sudarius ginčijamus sandorius, BUAB „Kauno Hronas“ 31 201,06 Lt suma sumažino įsiskolinimą atsakovui, todėl atitinkamai restitucija gali būti taikoma niekinio sandorio šalis grąžinant į padėtį, buvusią iki sandorių sudarymo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu taikydamas restituciją įpareigojo atsakovą UAB „Keigra” grąžinti trečiajam asmeniui BUAB „Kauno Hronas” prekes, kurias trečiasis asmuo BUAB „Kauno Hronas” perdavė atsakovui UAB „Keigra” vykdydamas reikalavimo perleidimo sutarčių pagrindu perleistą reikalavimą, o jei tai nėra įmanoma, įpareigojo atsakovą UAB „Keigra” sumokėti trečiajam asmeniui BUAB „Kauno Hronas” prekių vertę pinigais, atsižvelgiant į prekių įvertinimą jų perdavimo atsakovui UAB „Keigra” metu. Apeliantas skunde nesutikdamas su šia sprendimo dalimi, nurodo, kad teismas priėmė sąlyginį sprendimą, kas yra draudžiama pagal įstatymą. Teisėjų kolegija nesutinka, kad teismo sprendimas yra sąlyginis, nes pirmosios instancijos teismas išsprendė tarp šalių kilusį ginčą ir pritaikė restituciją, įpareigojant atsakovą trečiajam asmeniui grąžinti prekes. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, nors pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo motyvuose ir nurodė, kad trečiasis asmuo įvykdė atsakovui dalį prievolės, kuri buvo perleista atsakovui reikalavimo perleidimo sutartimis, t.y. perdavė atsakovui prekių už 31 201,06 Lt, tačiau suklydo nenurodydamas šios sumos kaip grąžintinos ir teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje. CPK 272 straipsnyje nustatyta, kad priteisdamas turtą natūra, teismas sprendime nurodo turto vertę, kuri turi būti išieškoma iš atsakovo, jeigu sprendimą vykdant paaiškėtų, kad priteisto turto nėra. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta bei siekiant išvengti neaiškumų vykdymo procese, teisėjų kolegija daro išvadą, kad minėta sprendimo rezoliucinė dalis dėl restitucijos taikymo tikslintina, nurodant turto vertę, t. y. įpareigoti atsakovą UAB „Keigra” grąžinti trečiajam asmeniui BUAB „Kauno Hronas” prekes, kurias trečiasis asmuo BUAB „Kauno Hronas” perdavė atsakovui UAB „Keigra” vykdydamas reikalavimo perleidimo sutarčių pagrindu perleistą reikalavimą, o prekių neperdavus, įpareigoti atsakovą UAB „Keigra” sumokėti trečiajam asmeniui BUAB „Kauno Hronas” prekių vertę pinigais, t. y. 31 201,06 Lt.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Apeliantas skunde nurodo, kad šiuo atveju nenustačius jokių imperatyvių teisės normų, kurias pažeidė UAB „Keigra“ atlikdama vienašalį įskaitymą pasirašytos dvišalės sutarties pagrindu, reikalavimo teisės perleidimo sutartys negalėjo būti pripažintos negaliojančiomis, todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė vienašalio įskaitymo institutą. Teisėjų kolegija su šiuo apelianto argumentu nesutinka. Byloje nustatyta, kad ieškovo ir apelianto 2009 m. lapkričio 19 d. ir 2009 m. gruodžio 16 d. sudarytomis reikalavimo perleidimo sutartimis buvo atlikti tarpusavio vienarūšių reikalavimų įskaitymai. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai ir reiškia, kad tarp šalių atlikti įskaitymai yra neatskiriama reikalavimo perleidimo sutarčių dalis, todėl pripažinus negaliojančiomis reikalavimo perleidimo sutartis, tuo pačiu nebegalioja ir šiomis sutartimis atlikti priešpriešiniai vienarūšių reikalavimų įskaitymai. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ir į tai kas nurodyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo 2009 m. lapkričio 19 d. ir 2009 m. gruodžio 16 d. reikalavimo perleidimo sutarčių, įskaitant ir šiomis sutartis atliktų priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, negaliojimą, nes minėti įskaitymai yra neatskiriama reikalavimo perleidimo sutarčių dalis.

Apelianto teigimu, teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nes teismas prie bylos medžiagos prijungė UAB „Integre“ direktorės 2013 m. lapkričio 12 d. atsakymą į paklausimą, tačiau skundžiamame sprendime nepasisakė dėl šio įrodymo, kuris patvirtina, kad nėra pagrindo konstatuoti BUAB „Altavis“ skolininko turto sumažėjimą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai yra nepakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK185 str.). Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2008). Vertinant apelianto nurodytą įrodymą, laikytina, kad šis rašytinis įrodymas nepagrindė apelianto teiginių dėl ieškovo turtinės padėties pagerėjimo bei neįrodė naujų, bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, todėl šis įrodymas nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas ištyręs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, priimdamas sprendimą vadovavosi tik teisiškai reikšmingais įrodymais, o vien ta aplinkybė, jog teismas priėmė atsakovui nepalankų sprendimą, nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ir tyrė į bylą pateiktus įrodymus.

Apeliaciniame skunde nurodyta, kad teismas priimdamas skundžiamą sprendimą, konstatavo, jog ieškovas buvo nemokus, tačiau šios išvados nepagrindė jokiais bylos medžiagoje esančiais duomenimis. Pažymėtina, kad nemokumas, kaip viena iš actio Pauliana sąlygų, neturi būti įrodinėjamas taip, kaip nemokumas suprantamas ĮBĮ prasme. Įmonės faktinis nemokumas – tai objektyvus negalėjimas vykdyti turtinių prievolių, kurių vykdymo terminai yra suėję, ir tokia būsena gali egzistuoti dar iki tol, kol įmonei iškeliama bankroto byla remiantis ĮBĮ nuostatomis, t. y. pagal tam tikrą pradelstų įsipareigojimų ir įmonės balanse apskaityto turto vertės santykį (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Todėl tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą actio Pauliana prasme, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla. Nemokumas nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais arba neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Tai reiškia, kad ginčijant sandorį actio Pauliana pagrindu nebūtina nustatyti ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nurodytų nemokumo sąlygų, t. y. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje minima nemokumo sąvoka nėra siejama vien su atitinkamu įmonės pradelstų įsipareigojimų ir turimo turto santykiu pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį.

Kaip jau buvo minėta, Lietuvos apeliacinis teismas grąžindamas šią bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo 2013 m. spalio 9 d. nutartyje pripažino, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčijamais sandoriais buvo pažeisti kitų ieškovo kreditorių interesai, kadangi jie buvo sudaryti ieškovui esant nemokiam. Nors ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovui dar nebuvo iškelta bankroto byla ir todėl nėra pagrindo ieškovo (ne) mokumo vertinti vadovaujantis įmonių bankroto procesą reguliuojančiomis normomis, tačiau teismo jau išanalizuoti finansiniai duomenys, kolegijos vertinimu, sudarė pakankamą pagrindą konstatuoti faktinį ieškovo nemokumą, t. y. įmonės būseną, kuomet ji nėra pajėgi atsiskaityti su kreditoriais. Teismo vertinimu tokia ieškovo faktinio nemokumo būsena egzistavo ginčijamų sandorių sudarymo metu. Taigi, įsiteisėjusia teismo nutartimi, kuri šioje byloje turi prejudinę galią buvo konstatuotas ieškovo nemokumas.

Atsižvelgiant į tai kas nurodyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausio Teismo formuojamos praktikos actio Pauliana taikymo bylose, teisingai įvertino įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 18 d. sprendimas, patikslinant sprendimo rezoliucinę dalį dėl restitucijos taikymo, paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, patikslinant sprendimo rezoliucinę dalį dėl restitucijos, t. y. įpareigoti atsakovą UAB „Keigra” grąžinti trečiajam asmeniui BUAB „Kauno Hronas” prekes, kurias trečiasis asmuo BUAB „Kauno Hronas” perdavė atsakovui UAB „Keigra” vykdydamas reikalavimo perleidimo sutarčių pagrindu perleistą reikalavimą, o prekių neperdavus, įpareigoti atsakovą UAB „Keigra” sumokėti trečiajam asmeniui BUAB „Kauno Hronas” prekių vertę pinigais, t. y. 31 201,06 Lt.