- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-16
- Bylos Nr.
- 2A-476-605/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Neringa Venckienė (pirm.), Galina Blaževič, Jolita Cirulienė
- Ieškovas
- S. O.
- Atsakovas
- R. J.
- Trečiasis asmuo
- notarei V
- Kategorijos
- 21.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Neringos Venckienės,
sekretoriaujant Elenai Skruodenienei, dalyvaujant ieškovei S. O., jos atstovams A. V. ir adv. Rolandui Stirbinskui, atsakovo R. J. atstovui adv. Daliui Mecelicai viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. J. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-99-214/2009 pagal ieškovės S. O. ieškinį atsakovui R. J. dėl skolos priteisimo ir atsakovo R. J. priešieškinį ieškovei S. O., trečiajam asmeniui notarei V. M. dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir piniginių lėšų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė prašė priteisti (b.l.18-19) iš atsakovo 14 000 litų skolą, penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė nurodė, kad pagal 2008-02-29 paskolos sutartį atsakovas R. J. pasiskolino iš ieškovės S. O. 14 000 litų bei įsipareigojo iki 2008-09-01 šią pinigų sumą jai grąžinti. Iki ieškinio surašymo dienos atsakovas savo prievolės ieškovei neįvykdė, todėl laikomas pažeidusiu prievolę.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir priešieškiniu (b.l. 40-42) prašė tarp ieškovės S. O. ir atsakovo R. J. 2008-02-29 sudarytą paskolos sutartį pripažinti negaliojančia. Priteisti iš S. O. atsakovo R. J. naudai 17 000 litų, penkių procentų palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodė, kad iš ieškovės S. O. 14 000 Lt negavo, priešingai, jis pastarajai paskolino 14 000 Lt, pervesdamas šią sumą į jos vardu esančią atsiskaitomąją sąskaitą, o vėliau, ieškovei paprašius, paskolino jai dar 3000 Lt, ką patvirtina 2008-01-25 vietinio nurodymo nuorašas. Iš viso ieškovei S. O. paskolino 17 000 Lt. Piniginės lėšos pagal 2008-02-29 paskolos sutartį nebuvo perduotos. Ši sutartis buvo surašyta tik dėl to, kad UAB „IDP solutions“ nereikštų ieškovei pretenzijų dėl netinkamai atlikto darbo.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno rajono apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimu (b.l. 135-138) ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė: priteisė iš atsakovo R. J. ieškovei S. O. 14 000 (keturiolika tūkstančių ) litų skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo šios sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t.y. 2008 09 08, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2450 litų advokato pagalbai byloje apmokėti, 420 litų sumokėtą byloje žyminį mokestį. Priteisė iš atsakovo R. J. valstybei 68,35 Lt teismo turėtas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų byloje įteikimu.
Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad 2008-02-29 Klaipėdos 9-ajame notaro biure notarės V. M. buvo patvirtinta sutartis tarp S. O., ieškovės šioje byloje, ir R. J., atsakovo šioje byloje, iš kurios turinio matyti, kad atsakovas pasiskolino iš ieškovės 14 000 litų, kuriuos įsipareigojo grąžinti iki 2008-09-01, pinigus gavo grynaisiais pinigais prieš pasirašydamas šią sutartį. Prie R. J. parašo šioje sutartyje yra prierašas, kad pinigus gavo (b.l.4). Notarė, patvirtinusi šią sutartį, nuosekliai savo pateiktame paaiškinime teismui nurodė sutarties sudarymo aplinkybes, kad R. J. sutarties notarinio patvirtinimo metu patvirtino, jog pinigus gavo ir savo ranka parašė prierašą, kad pinigus gavo. Atsakovas šių aplinkybių nenuginčijo, jo teiginiai, kad jis pinigų iš ieškovės negavo, ir kad sutartis buvo sudaryta vien dėl to, kad įmonė, kurioje dirbo ieškovė, nereikštų ieškovei pretenzijų dėl jos blogo darbo, nepagrįstas byloje įrodymais, paneigiančiais minėtos sutarties ir joje nurodytų sąlygų buvimą. Byloje atsakovo pateikti įmonės finansiniai dokumentai, ieškinys Vilniaus 1-ajam apylinkės teismui, pirkimo- pardavimo dokumentai nepatvirtina sutarties sudarymo aplinkybių (b.l. 90-97). Teismas laikė, kad atsakovo teiginys, jog ieškovė, apsidrausdama, kad įmonė, kurioje ji dirbo, gali reikšti jai pretenzijas, sudarė su atsakovu paskolos sutartį, negali būti atsakovo motyvu atsikertant į ieškinį, nes tai vertintina kaip tarpusavyje nesiejami dalykai, nes ginčo sutartyje šios aplinkybės nenurodytos, teismui nepateiktas dokumentas, patvirtinantis šias aplinkybes. Atsakovo paaiškinimas, kad jam iš ieškovės niekada nereikėjo skolintis pinigų, nes jam niekada netrūko pinigų, tai jis patvirtina byloje pateiktu savo sąskaitos išrašu, taip pat nėra paneigianti paskolos sutarties sudarymo ir pagal šios sutarties turinį pinigų pasiskolinimo faktą aplinkybė, nes pinigų turėjimas nėra savaiminė aplinkybė, panaikinanti jų skolinimąsi apsprendžiančius veiksnius (b.l.61-68). Vadovaudamasis CK 6.873 str. 1 d., numatančia, jog paskolos gavėjas privalo grąžinti paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka, teismas nurodė, kad duomenų byloje, jog atsakovas ieškovei būtų grąžinęs 14 000 litų nepateikta, ieškovei atsakovo pervesta 14 000 litų suma yra prieš pasirašant paskolos sutartį. Paskolos gavėjas privalo įrodyti aplinkybes, kad pinigų negavo (CK 6.875 str.). Sprendime konstatuota, kad byloje tokių įrodymų atsakovas nepateikė, priešingai, paskolos sutartyje nurodytas aplinkybes, kad pasiskolino iš ieškovės 14 000 litų, jis patvirtino savo ranka, padarydamas prierašą sutartyje prie savo parašo, kad pinigus gavo. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, kurios atitinka CK reguliuojamas paskolos sutarties sudarymo ir jos vykdymo nuostatas, teismas padarė išvadą, kad tarp šalių yra susidarę paskolos teisiniai santykiai, nes paskolos sutartis atitinka paskolos sutarties formai ir turiniui keliamus reikalavimus. Paskola negrąžinta. Atsakovas neginčijo sutarties sudarymo fakto. Teismui pripažinus, nėra pagrindo tenkinti priešieškinio reikalavimo dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia, šis priešieškinio reikalavimas atmestas, o ieškinys tenkintas (CPK 178 str.). Be to, sprendime nurodyta, kad priešieškinyje atsakovas taip pat kelia reikalavimą priteisti iš ieškovės 17 000 litų, šį reikalavimą grindžia mokėjimo nurodymais - 2007-07-09, pagal kurį ieškovei atsakovas pervedė 14 000 litų, šio dokumento skiltyje „mokėjimo paskirtis“ nurodyta - „pinigų pervedimas“, nei už ką, nei kokiam tikslui pinigai pervedami nenurodyta. 2008-01-25 atsakovas ieškovei pervedė mokėjimo nurodymu 3000 litų, šio dokumento skiltyje „mokėjimo paskirtis“ nurodyta „pavedimas“, taip pat pavedimo pagrindai nenurodyti (b.l.44-45, 59-60). Atsakovas nurodė, kad ieškovė dėl sunkios turtinės padėties iš jo skolinosi pinigus, ir todėl buvo daromi šie pinigų pervedimai. Liudytojas Ž. B. parodė, kad 2007-07-05 direktorė, t.y. S. O., pareiškė, kad jai sunku gyventi, ir paprašė paskolinti pinigų. R. J. paskambino draugui, nes tuo metu neturėjo pinigų, ir paprašė pervesti 14 000 litų, kuriuos R. J. pervedė S. O.. Liudytojas A. G. parodė, kad 2007-07-05 buvo su R. J. susitarę paskolinti jam 14 000 litų, kuriuos pervedė į R. J. sąskaitą, kokiu tikslu prašė paskolinti pinigus jis nežino. Teismas pripažino, jog tai prieštarauja atsakovo priešieškinyje nurodytai aplinkybei, kad atsakovui iš ieškovės niekada nereikėjo skolintis pinigų, nes jam niekada netrūko pinigų, tai jis grindžia byloje pateiktu savo sąskaitos išrašu, ir ne ji jam, bet jis jai buvo paskolinęs 17 000 litų. Prie priešieškinio pateikti dokumentai, patvirtinantys darbo santykių buvimą tarp UAB IDP Solutions ir ieškovės S. O. bei kiti duomenys, iš kurių matyti, kad ieškovė dirbo įmonėje, kurios akcininku ir vadovu buvo atsakovas R. J. (b.l. 46-68). Byloje nėra pateikta duomenų, kad pinigai, dėl kurių kyla ginčas, būtų įmonės, kurioje dirbo ieškovė ir atsakovas, todėl neliečia minėtos įmonės teisių ir pareigų, ir, teismo nuomone, nesisieja su tarp ieškovės ir atsakovo kilusiais ginčais dėl pinigų skolinimo ir pervedimo per banko įstaigas, nes iš byloje esančių dokumentų matyti, kad tiek paskolos sutartis, tiek pinigų mokėjimo per banką dokumentai, dėl kurių kyla ginčas byloje, yra sudaryti tarp fizinių asmenų, t.y. R. J. ir S. O.. Teismas laikė, kad dėl to S. O. paaiškinimas, kad 17 000 litų iš R. J. ji gavo kaip išmokas, susijusias su darbo teisiniais santykiais, yra nepagrįstas, tačiau šios lėšos negali būti vertinamos kaip paskola, nes jų perdavimas S. O. neatitinka paskolos sutarties sampratai keliamų reikalavimų, kaip matyti iš banko dokumentų jos buvo pervedamos besąlygiškai, o pagal paskolos sutarties sampratą be kitų sąlygų turi būti numatyta paskolos grąžinimo sąlyga. Taip pat skolinant didesnę kaip dviejų tūkstančių litų sumą paskolos sutartis turi būti rašytinė, šiuo atveju byloje nėra tai patvirtinančių dokumentų, kad R. J., pervesdamas S. O. 14 000 litų ir 3000 litų, būtų sudaręs su S. O. paskolos sutarties reikalavimus atitinkantį dokumentą (CK 6.870 str., 6.871 str.). Šioje dalyje ir visoje apimtyje priešieškinys atmestas, nes atsakovas neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo atsikirtimus (CPK 178 str.).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu (b.l.140-143) atsakovas R. J. prašo Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimą panaikinti, kadangi jis priimtas netinkamai vertinant įrodymus, pažeidžiant procesines teisės normas bei netinkamai taikant ir aiškinant materialinės teisės normas. Pateikti dokumentai patvirtina, kad apeliantas ieškovei S. O., prieš pasirašydamas 2008-02-29 paskolos sutartį, bankiniu pavedimu pervedė 17 000 Lt. Ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad būtų turėjusi santaupų. Tokiu atveju negalėjo paskolinti atsakovui jokių piniginių lėšų. Teismas visiškai nevertino aplinkybės, kad paskolos sutartis tarp atsakovo ir ieškovės buvo pasirašyta 2008 m. vasario 29 d., tai yra tą pačią dieną, kai ieškovė buvo atleista iš darbo UAB „IDP soliutions“. Pateikti dokumentai patvirtina, kad ieškovė iš pradžių buvo pažeminta pareigose, t.y. iš UAB „IDP soliutions“ direktorės pareigų tapo marketingo vadove, o iš šių pareigų buvo atleista. Atsakovo santykiai su ieškove darbo atleidimo dieną buvo blogi. Atsikaitomosios sąskaitos išrašas patvirtina, kad nuolat savo atsiskaitomojoje sąskaitoje apeliantas turėjo pinigų, todėl nebuvo būtinybės skolintis pinigų iš ieškovės. Pirmosios instancijos teismas dėl šių aukščiau nurodytų aplinkybių nepasisakė bei nenustatė tikrųjų šalių tikslų ir motyvų, dėl ko buvo surašyta paskolos sutartis, bei neįvertino ieškovės prieštaringos pozicijos dėl pinigų perdavimo aplinkybių. Tai, jog pinigai atsakovui nebuvo perduoti, patvirtinta ir ieškovės užimta pozicija bei duoti paaiškinimai teisme, kad pinigai buvo perduoti prie notarės, tačiau pastarosios atsiųstas paaiškinimas patvirtina, kad prie notarės pinigų suma perduota nebuvo. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis tik išimtinai pažodiniu paskolos sutarties sąlygų aiškinimu, pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193 straipsnis), nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, nes nesiaiškino, kokie buvo prievolinių teisinių santykių dalyvių tikrieji ketinimai, motyvai bei tikslai. Be to, teismas visiškai nenagrinėjo šalių sudarytų kelių sandorių tarpusavio ryšio. Atsakovas pervedė pinigus į ieškovės sąskaitą būtent todėl, kad ji galėtų patenkinti savo poreikius, o paskolos sutartį sudarė tik dėl to, kad ieškovė, aplikdama darbą, siekė apsisaugoti nuo galimų bendrovės, kurios akcininku buvo atsakovas, pretenzijų. Paskolos sutarties dėl 14 000 Lt sudarymui nereikalingas notarinis patvirtinimas. Tik ieškovei reikalaujant, apeliantas nuvyko pas notarę, kadangi ieškovė žinojo ir suvokė, jog pinigų neperdavimas gali sukelti abejones dėl paskolos sutarties tikrumo. Liudytojai Z. B. ir A. G. patvirtino esmines aplinkybes, susijusias su 14 000 Lt pervedimu ieškovei bei ieškovės norą pasiskolinti šią sumą. Įstatymas nedraudžia įrodinėti liudytojų parodymais susiklosčiusių paskolos santykių tarp šalių, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo remtis liudytojų parodymais, pripažįstant, kad tarp atsakovo ir ieškovės susiklostė paskolos santykiai. Nesutikdamas su sprendime nurodytais priešieškinio atmetimo motyvais, atsakovas nurodo, kad neginčijamos aplinkybės yra tos, jog atsakovo, kaip UAB „IDP solutions“ akcininko, ir ieškovės S. O. santykiai buvo geri, buvo pasitikėjimas ir užteko bendravimo telefonu, kad galėtų paskolinti ieškovei pinigus, kuriuos ji priėmė ir negrąžino. Tai reiškia, kad ieškovė pati savo veiksmais, priimdama pinigus, pritarė paskoliniams santykiams. Teismas netinkamai įvertino liudytojo A. G. parodymus teisme, nes apeliantas nesiskolino pinigų savo reikmėms, o paprašė pastarojo pervesti pinigus, kurie buvo reikalingi ieškovei, o kitu atveju ieškovei paskolino 3000 Lt iš savo asmeninių lėšų. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl šios aplinkybės, kuri patvirtina, kad atsakovas turėjo galimybę paskolinti pinigus ieškovei. Nėra ginčo tarp šalių dėl to, kad ieškovė nei vienos sumos negrąžino iki šiol, todėl šios aplinkybės liudija, kad ieškovė neturėjo ir negalėjo turėti 14 000 Lt, kuriuos neva paskolino atsakovui. Pirmosios instancijos teismui nepripažinus, kad tarp atsakovo ir ieškovės susiklostė prievoliniai santykiai, nustačius, kad ieškovė negali įrodyti gautų pinigų teisinio pagrindo, turėjo pripažinti, kad ieškovė nepagrįstai siekia praturtėti ir priteisti atsakovui be pagrindo įgytą turtą, t.y. 17 000 Lt.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l.147-151) nurodyta, kad apeliacinio skundo motyvai yra nepagrįsti. Teismas tinkamai nustatė, kad tarp šalių yra susidarę paskolos teisiniai santykiai, kad tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta paskolos sutartis, kuri atitinka paskolos sutarties formai ir turiniui keliamus reikalavimus ir bei sutartis patvirtinta notarės, kuri nuosekliai savo pateiktame paaiškinime teismui nurodė sutarties sudarymo aplinkybes, kad atsakovas sutarties notarinio patvirtinimo metu patvirtino, kad pinigus gavo ir savo ranka parašė prierašą. Ieškovė teismo posėdžio metu nurodė, kad ji turėjo asmeninių lėšų ir atsakovo prašymu paskolino jam 14000 Lt iš savo asmeninių santaupų. Bylą nagrinėjęs teismas nustatė sutarties šalių tikruosius ketinimus, sutarties sąlygas, jos sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes bei nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos aiškinant sutarties sudarymo sąlygas. UAB „IDP solutions“ kaip juridinis asmuo galėjo ir turėjo teisę reikšti pagrįstas pretenzijas ieškovei, neatsižvelgiant į aplinkybę, yra ar nėra sudaryta paskolos sutartis tarp ieškovės ir atsakovo. Sutartis turi būti išreikšta įstatyme nustatyta forma. Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. Ieškovei iš trečiųjų asmenų buvo žinoma, kad paskolos sutartys sudaromos notarine forma, todėl su atsakovu buvo sutarta paskolos sutartį sudaryti notarine forma. Įvertinant įrodymus ir remiantis logikos dėsniais, akivaizdu, kad jei ieškovė būtų pasiskolinusi iš atsakovo 2007-07-09 14000 Lt ir 2008-01-25 3000 Lt, tai 2008-02-29 tarp šalių net nebūtų buvusi sudaroma paskolos sutartis, pagal kurią ieškovė skolino atsakovui 14000 Lt sumą, kadangi ieškovė būdama atsakovo skolininke, pirmiau būtų grąžinusi atsakovui iš pastarojo gautą paskolą. Atsakovo teiginiai, kad jis paskolino ieškovei 2007-07-09 14000 Lt ir 2008-01-25 3000 Lt yra neatitinkantys tikrovės, todėl niekiniai. Ieškovas, pasirinkdamas pažeistos teisės gynimo būdą, nustato ginčo nagrinėjimo ribas, kurias apibrėžia pareikšti reikalavimai. Atsakovas visą bylos nagrinėjimo laiką nepildė ieškinio reikalavimų ir neišplėtė ginčo nagrinėjimo ribų. Prašo skundą atmesti.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovė ir jos atstovai prašė apeliacinį skundą atmesti, atsakovo atstovas – patenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Fizinių ir (ar) juridinių asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas, laikomi sandoriais. Viena iš sandorio rūšių yra sutartis. Sutartis įstatymo apibrėžiama kaip dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kada vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Taigi sutartis yra dvišalis arba daugiašalis sandoris, kuriam sudaryti būtina dviejų ar daugiau šalių tarpusavyje suderinta valia, kuria siekiama tam tikro bendro rezultato.
Paskolos sutartis – tai paskolos davėjo ir paskolos gavėjo susitarimas, kuriuo viena sutarties šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (LR CK 6.870 str. 1 d.). Taigi pagrindinės paskolos sutarties sąlygos yra: pinigų ar rūšiniais požymiais apibrėžtų daiktų perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn susitarimo pagrindu bei paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų. Paskolos teisiniai santykiai atsiranda, kada šalys susitaria dėl minėtų sąlygų. Pagal LR CK 6.870 straipsnio 2 dalies nuostatą paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento.
Byloje nustatyta, kad 2008-02-29 šalys sudarė rašytinę paskolos sutartį, pagal kurią atsakovas R. J. grynaisiais pinigais, prieš pasirašydamas šią sutartį, pasiskolino iš ieškovės S. O. 14 000 litų, kuriuos įsipareigojo grąžinti iki 2008-09-01 (b.l. 120). Ši sutartis 2009-09-09 notarine forma buvo patvirtinta Klaipėdos 9-ajame notaro biure. Nors atsakovas tiek priešieškinyje, tiek ir apeliaciniame skunde neigia gavęs iš ieškovės S. O. 14 000 litų, tačiau šį faktą patvirtina ne tik pati paskolos sutartis, bet ir joje esantis atsakovo parašas bei prierašas „pinigus gavau“. Be to, šią sutartį patvirtinusi notarė savo pateiktame paaiškinime teismui taip pat nurodė, kad R. J. sutarties notarinio patvirtinimo metu patvirtino gavęs pinigus, ir kad savo ranka parašė prierašą, jog pinigus gavo. Iš teismo posėdžio protokolo (b.l. 110) matyti, kad ieškovė teisme nurodė, jog pinigus atsakovui paskolino prieš sutarties pas notarą pasirašymą, kas paneigia apeliacinio skundo argumentą, jog pinigų neperdavimo atsakovui faktą patvirtinta ir ieškovės užimta pozicija bei duoti paaiškinimai teisme, kad pinigai buvo perduoti prie notarės. Lietuvos Respublikos CK 6.875 str. 1 d. reglamentuoja, kad paskolos gavėjas privalo įrodyti aplinkybes, kad pinigų negavo. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, jog atsakovas minėtų aplinkybių nenuginčijo, jo teiginiai, kad jis pinigų iš ieškovės negavo, ir kad sutartis buvo sudaryta vien dėl to, kad įmonė, kurioje dirbo ieškovė, nereikštų ieškovei pretenzijų dėl jos blogo darbo, nepagrįstas byloje įrodymais, paneigiančiais minėtos sutarties ir joje nurodytų sąlygų buvimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad UAB „IDP solutions“, kurioje dirbo ieškovė, kaip juridinis asmuo turėjo teisę reikšti pretenzijas ieškovei, neatsižvelgiant į paskolos sutarties sudarymo tarp ieškovės ir atsakovo faktą. Taigi apeliacinio skundo argumentai, siejami su ieškovės darbine veikla, o taip pat ir su jos atleidimo iš darbo dieną buvusiais blogais santykiais su atsakovu, laikytini nepagrįstais. Ieškovės parodymai pirmosios instancijos teismo posėdyje, kad ji turėjo asmeninių lėšų ir atsakovo prašymu paskolino pastarajam 14 000 litų iš savo asmeninių santaupų, laikytini pakankamais duomenimis, pagrindžiančiais pinigų davimo atsakovui faktą. Apeliacinio skundo teiginys, kad jam iš ieškovės niekada nereikėjo skolintis pinigų, nes jam niekada jų netrūko, ką patvirtina atsiskaitomosios sąskaitos išrašas, nepaneigia paskolos sutarties sudarymo ir pagal šią sutartį pinigų pasiskolinimo fakto, nes pinigų turėjimas, panaikinantis jų skolinimąsi apsprendžiančius veiksnius, kas teisingai konstatuota sprendime.
Nepagrįstu laikytinas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, kadangi nesiaiškino, kokie buvo prievolinių teisinių santykių dalyvių tikrieji ketinimai, motyvai bei tikslai. CK 6.193 straipsnyje nurodyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, aiškinant sutartį turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu, ir kad visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas tinkamai rėmėsi bylos aplinkybių visuma dėl pinigų perdavimo, kas rodo, jog sutartinių santykių turinį vertino pagal bendruosius sutarčių teisės principus – atsižvelgė į sutarties tekstą, nustatė sutarties šalių tikruosius ketinimus, sutarties sąlygas, jos sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, nepažeisdamas minėtos civilinio įstatymo normos bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotos praktikos aiškinant sutarties sudarymo sąlygas. Vien tai, kad tarp šalių buvo sudaryti keli sandoriai, kas akcentuojama apeliaciniame skunde, paties paskolos sutarties sudarymo fakto nepaneigia.
Lietuvos Respublikos CK 6.871 str. 1 d. įsakmiai nurodyta, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. CK 1.93 str. 2 d. yra įtvirtinta nuostata, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju leido atsakovui remtis liudytojų parodymais įrodinėjant sandorio sudarymo ir jo įvykdymo faktą. Sprendime pagrįstai nurodyta, kad liudytojų A. G. ir Ž. B. duoti parodymai prieštarauja priešieškinyje nurodytai aplinkybei, jog atsakovui iš ieškovės niekada nereikėjo skolintis pinigų, nes jam niekada jų netrūko. Atsakovas nepateikė teismui įrodymų pagrindžiančių, kad tarp ieškovės ir atsakovo yra kilę sutartiniai paskolos santykiai bei ieškovei yra atsiradusi prievolė sumokėti atsakovui 17 000 litų.
Atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad teismui nepripažinus, kad tarp atsakovo ir ieškovės susiklostė prievoliniai santykiai, turėjo pripažinti, kad ieškovė nepagrįstai siekia praturtėti ir priteisti atsakovui 17 000 litų iš ieškovės kaip be pagrindo įgytą turtą pagal CK 6.237 straipsnį. Pažymėtina, kad CPK 13 straipsnyje nustatytas dispozityvumo principas nurodo, kad šalys turi teisę laisvai disponuoti procesinėmis teisėmis, t. y. procesinės teisės turėtojas sprendžia, kaip jomis naudotis ir pats pasirenka pažeistos teisės gynimo būdą. Tai reiškia, kad ieškovas, pasirinkdamas pažeistos teisės gynimo būdą nustato ginčo nagrinėjimo ribas, kurias apibrėžia pareikšti reikalavimai. Teismas negali keisti ar plėsti ieškinio dalyko ir sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK nurodytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Taigi ginčo ribas nustato reikalavimus reiškiantis asmuo, ir teismas negali jų peržengti ir pareikšti nuomonę bei spręsti dėl tų reikalavimų, kurių byloje dalyvaujantys asmenys nepareiškė. Draudimas peržengti byloje pareikštų reikalavimų ribas atitinka ne tik dispozityvumo principą, bet ir užtikrina rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principų įgyvendinimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje, aiškinant ir taikant šiuos principus, pažymima, kad ginčo nagrinėjimo ribas, įrodinėjimo dalyką nustato ginčo šalys, o teismas turi spręsti bylą, vertindamas tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. D. D., V. D., bylos Nr. 3K-3-282/2004, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. S. v. UAB „Klaipėdos technikos mokykla“, bylos Nr. 3K-3-684/2003, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 27 d. nutartis priimta civilinėje byloje V. J. Č. v. AB bankas „Hansabankas“, A. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-114/2007; ir kt); dispozityvumo, rungimosi, nešališkumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principai neleidžia teismui atlikti minėtų veiksmų už ieškovą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. b. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-74/2008). Įvertinusi visas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas 17 000 litų grąžinimo atsakovui kaip be pagrindo įgyto turto pagal CK 6.237 straipsnį klausimo nesprendė pagrįstai.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesinės bei materialinės teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija
nutaria:
Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš R. J., a.k. (duomenys neskelbtini) 2300 Lt (du tūkstančius tris šimtus litų) atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme S. O., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai.