Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas

Įžanginė dalis

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00339-2020-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1.2; 8.3.1; 8.3.3; 8.4; 8.6.1; 55.1.3; 57.3; 57.4

2020 m. liepos 23 d.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimutės Jokubauskaitės (pirmininkaujanti ir pranešėja), Aušrelės Mažrimienės, Vidos Stonkuvienės,

2020 m. liepos 20 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. W. M. skundą atsakovei Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas L. W. M. (toliau – ir pareiškėjas) prašo panaikinti atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau - ir atsakovė, VSAT) 2020-04-08 sprendimą Nr. 128-58 „Dėl Kenijos Respublikos piliečio L. W. M. grąžinimo į Kenijos Respubliką” (toliau – ir ginčijamas sprendimas) ir priteisti pareiškėjui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas skunde nurodo ginčijamo sprendimo turinį ir nesutinka su juo. Paaiškina, kad 2018-11-21 sudarė darbo sutartį su Lietuvos Respublikoje registruota įmone uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „ (duomenys neskelbtini)”, kuri žadėjo jį įdarbinti bei suteikti gyvenamąjį būstą Lietuvos Respublikoje. Teigia, kad beveik pusę metų jis laukė vizos Kaire (Egipte). Kai viza jam buvo išduota, jis atvyko į Lietuvos Respubliką (2019-08-16). Atvykus UAB „(duomenys neskelbtini)” darbo jam nesuteikė, todėl neturėdamas darbo ėmė jo ieškoti savo iniciatyva. Nuo 2020-03-04 dirba UAB „(duomenys neskelbtini)” pagalbiniu darbininku, gauna 991,74 Eur darbo užmokestį, yra su UAB „(duomenys neskelbtini)” sudaręs neterminuotą darbo sutartį, moka socialinio ir sveikatos draudimo įmokas. Tvirtina, kad įdarbinant nei darbdaviui, nei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, nei pačiam pareiškėjui nekilo abejonių, kad viza yra galiojanti, vizoje įrašyta galiojimo data iki „20-11-19”.

Pareiškėjas teigia, jog, vadovaujantis Valstybinės Lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo 2001-05-03 nutarimu Nr. 2(78) „Dėl datos rašymo”, Lietuvos standarto LST EN 28601 rekomendacijomis, Lietuvos Vyriausiojo archyvaro 2011-07-04 įsakymu Nr. V-117 „Dėl dokumentų rengimo taisyklių patvirtinimo”, dokumentuose tarp datos metus, mėnesį ir dieną reiškiančių skaitmenų grupių rašomi brūkšneliai, pirmiausia nurodoma metų skaitinė išraiška, tada mėnesio bei dienos. Pildant Migracijos departamento pateikiamą vizos išdavimo formą, taip pat nurodoma pateikti vizos galiojimo datą skaitmeninis tokia tvarka: metai –mėnuo – diena. Teigia, kad manė, jog jo vizos galiojimas baigsis 2020-11-19, o ne 2019-11-20.

Pareiškėjas nurodo, kad ginčijamas sprendimas yra individualus administracinis aktas, kuriam taikomas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimai. Mano, kad ginčijamas sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kadangi yra nepagrįstas objektyviais faktais, jų vertinimu, nenustatytos reikšmingos aplinkybės, kurios galėtų patvirtinti ar paneigti atsakovės sprendimo pagrįstumą, įstatymo pažeidimą ir šio pažeidimo pavojingumo pobūdį bei mastą. Mano jog ginčijamas sprendimas prieštarauja Europos Sąjungos teisiniam reglamentavimui, Europos Sąjungos ir nacionalinių teismų praktikai.

Pareiškėjas pažymi, jog ginčijamas sprendimas motyvuojamas tuo, kad jis Lietuvos Respublikoje gyvena neteisėtai, pasibaigus vizos galiojimo laikui, ir grindžiamas Lietuvos Respublikos įstatymu dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau - ir UTPĮ) 125 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 128 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėjas skunde nurodo UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 128 straipsnio 1 dalies nuostatas. Atkreipia dėmesį, kad turi Šengeno valstybės (LTU) D tipo vizą. Teigia, kad jis, jį įdarbinęs UAB „(duomenys neskelbtini)”, Valstybinio socialinio fondo valdyba suprato, kad vizos galiojimo data yra ne 2019-11-20, o 2020-11-19. Mano, kad toks suvokimas atitinka ir Lietuvos Respublikos oficialiai įtvirtintas datos rašymo taisykles, ir Migracijos departamento pateikiamą vizos išdavimo formą, kurioje data pildoma taip pat pirmiausia nurodant metus, tada mėnesį ir dieną.

Nurodo, kad sužinojęs, jog jo viza negalioja, jau suruošė dokumentus jos pratęsimui (naujos D tipo vizos išdavimui), o gavęs vizą, kreipsis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Pažymi, kad turi darbą, gauna darbo užmokestį, moka visus privalomus mokesčius, nuomojasi gyvenamąjį būstą, gerbia Lietuvos Respubliką, jos žmones ir įstatymus, o dėl vizos pratęsimo nesikreipė tik būdamas suklaidintas vizos galiojimo datos.

Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė dėl pandemijos keliamų grėsmių nuo 2020-03-16 yra paskelbusi karantiną visoje Lietuvos Respublikoje ir yra patvirtinusi karantino režimą. Vykstant pandemijai dėl COVID 19 viruso, daugelis pasaulio valstybių yra įvedusios apribojimus dėl sienų kirtimo, smarkiai sumažintas tarptautinis keleivių pervežimas. Mano, kad atsakovė, priimdama sprendimą grąžinti pareiškėją į Keniją šiuo metu, neįsitikino, ar tokia galimybė apskritai objektyviai egzistuoja. Tvirtina, kad Kenijoje šiuo metu yra paskelbta komendanto valanda, 2020-04-20 fiksuoti 270 COVID 19 virusu užsikrėtusių žmonių, 14 mirčių (Europos ligų prevencijos kontrolės centro departamento duomenys). Pažymi, kad Departamentas neįvertino galimybės, ar pareiškėjas prieš išvykdamas turės galimybę pasitikrinti, ar neserga, ar neužkrės bendrakeleivių bei ar bus įleistas į šalį.

Nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką (administracinė byla Nr. A858-2332/2011) bei Europos Parlamento ir Tarybos 2008-12-16 direktyvos 2008/115/EB „Dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva) 20 straipsnio 1 dalį, 21 straipsnį. Daro išvadą, jog aiškinant UTPĮ ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas, privalo būti atsižvelgiama ir į minėtoje Direktyvoje įtvirtintą teisinį reguliavimą. Nurodo Direktyvos 6 straipsnio 1 ir 4 dalis. Pažymi, jog Direktyvos preambulės šeštoje konstatuojamoje dalyje nurodyta, jog pagal bendruosius ES teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą.

Apibendrina, kad įvertinus minėtas Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas, spręstina, kad net jei užsieniečio buvimas valstybės narės teritorijoje yra neteisėtas, nes jis neatitinka ar nebeatitinka joje taikomų buvimo trukmės sąlygų, Europos Sąjungos teisė neįtvirtina besąlyginio imperatyvo jį išsiųsti (įpareigoti jį išvykti).

Atkreipia dėmesį, kad sprendžiant klausimą dėl užsieniečio grąžinimo, kiekvienu konkrečiu atveju privalo būti įvertinamos visos reikšmingos faktinės aplinkybės. Nurodo LVAT praktiką dėl VAĮ 3 straipsnio 1 punkto bei VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatų. Mano, kad prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę, turi būti įvertinta, ar konkrečiu atveju yra faktinių aplinkybių, užkertančių kelią to asmens grąžinimui į užsienio valstybę, taikant galiojančias Europos Sąjungos bei Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas. Mano, kad konkrečiomis aplinkybėmis ginčijamas sprendimas dėl jo grąžinimo į Kenijos Respubliką yra nepagrįstas objektyviais faktais ir yra neteisėtas.

Pareiškėjas ir jo atstovė teismo posėdžio metu palaikė skundą jame nurodytų motyvų ir argumentų pagrindu, tačiau atsisakė bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nenori grįžti į Kenijos Respubliką ir pripažino, kad žino, jog viza jam buvo išduota 6 mėnesiams.

Atsakovė Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu su skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Nurodo, kad 2020-04-08 buvo gautas telefoninis pranešimas iš Valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyriaus, kad šiuo metu Lietuvos Respublikoje galimai neteisėtai yra du Kenijos Respublikos piliečiai. Pažymi, kad minėtoms aplinkybėms išsiaiškinti pareiškėjas buvo pristatytas į VSAT Pagėgių pasienio rinktinės Uosto pasienio užkardos tarnybines patalpas. Patikrinus pareiškėjo pasą Nr. A1542969, galiojantį iki 2020-11-15, buvo nustatyta, kad jame yra nacionalinė viza (D), įklijos Nr. 003744710, išduota 2019-06-11 Lietuvos Respublikos ambasados Egipte. Atkreipia dėmesį, kad minėta viza galiojo nuo 2019-06-25 iki 2019-11-20, yra daugkartinė, buvimo dienų skaičius neribojamas.

Aiškinantis aplinkybes, pareiškėjas apklausos metu paaiškino, kad 2019-08-16 per Vilniaus oro uostą į Lietuvą atvyko tikslu dirbti, Lietuvos Respublikoje gyvena (duomenys neskelbtini), grįžti į Kenijos Respubliką pageidauja. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos teritoriniam skyriui pateikdamas paaiškinimą asmuo pripažino, kad turi Lietuvos vizą, bet ji yra pasibaigusi.

Nurodo, kad VSAT Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyriaus pareigūnai, atlikę administracinio nusižengimo tyrimą ir surinkę įrodymus, 2020-04-08 dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui, administracinio nusižengimo bylą išnagrinėjo ir priėmė nutarimą dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas, Nr. 37235-ANR_N-494-2020 dėl administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 538 straipsnyje, kuriuo užsienietis pripažintas pažeidęs UTPĮ 124 straipsnio 1 dalies reikalavimus bei vadovaujantis 23 straipsnio 2 punktu, konstatuota, kad užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtas, dėl to jam skirta administracinė nuobauda - įspėjimas.

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo atžvilgiu, vadovaujantis UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 3 punktu (jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimo laikui), 2020-04-08 priimtas ginčijamas sprendimas, kuriuo užsienietis įpareigotas savanoriškai išvykti į Kenijos Respubliką per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2020-05-08.

1990 m. Šengeno konvencijos, kuri yra 1985-06-14 Konvencijos „Dėl Šengeno susitarimo, sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo įgyvendinimo” pagrindas (toliau – ir Šengeno konvencija) ir įgyvendinantis dokumentas, kurio nuostatos Lietuvai privalomos nuo prisijungimo prie Šengeno sutarties, 5 straipsnyje nustatyta, kad esant šiame straipsnyje nustatytoms sąlygoms, bei nesant kliūčių, užsieniečiai į susitariančių šalių teritorijas gali atvykti ir ten būti ne ilgiau kaip tris mėnesius. Šengeno konvencijos 18 straipsnyje nustatyta, jog vizos, ilgesniam kaip trijų mėnesių laikotarpiui, yra nacionalinės vizos, išduodamos vienos iš susitariančiųjų šalių pagal jos nacionalinius teisės aktus. Tokios vizos leidžia jų turėtojams vykti tranzitu per kitų susitariančiųjų šalių teritorijas, kad pasiektų vizą išdavusios susitariančios šalies teritoriją. Taip pat nurodo, kad 2009-07-13 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (toliau – ir Vizų kodeksas), VII priedo 7 skirsnyje nustatyta, jog siekiant palengvinti kontroliuojančių institucijų darbą, šiame skirsnyje nurodytos vizos žymimos raidėmis A, C ir D, kur „ D” raide žymimos ilgalaikės vizos.

Pažymi, kad nacionalinių ilgalaikių vizų (numatomam buvimui, viršijančiam 3 mėnesius) išdavimo procedūros ir sąlygos numatytos nacionalinės teisės aktuose (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017-12-18 įsakymu Nr. IV-899/V-330 patvirtintas Vizos išdavimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas) ), nors nacionalinės ilgalaikės vizos turėtojai turi teisę judėti valstybių narių teritorijoje pagal 2010-03-25 Reglamentą (ES) Nr. 265/2010, iš dalies keičiantį Konvenciją dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir Reglamentą (EB) Nr. 562/2006 (Šengeno sienų kodeksas), kiek tai susiję su ilgalaikes vizas turinčių asmenų judėjimu.

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 2016/399 „Dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso” (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas) 6 straipsnio 1 dalies b) punkte nustatyta, jog numatomam buvimui valstybių narių teritorijoje, kurio bendra trukmė neviršija 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį, kai laikoma, kad kiekviena tokio buvimo diena įeina į 180 dienų laikotarpį, trečiųjų šalių piliečių atvykimo sąlyga yra tokia: jie turi galiojančią vizą, jei to reikalaujama pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 539/2001, išskyrus atvejus, kai jie turi galiojantį leidimą gyventi arba galiojančią ilgalaikę vizą, o 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog siekiant įgyvendinti 1 dalį, atvykimo data laikoma pirma buvimo valstybių narių teritorijoje diena, išvykimo data laikoma paskutinė buvimo valstybių narių teritorijoje diena. Skaičiuojant buvimo valstybės narės teritorijoje trukmę, neįskaičiuojami buvimo laikotarpiai, leisti pagal leidimą gyventi arba ilgalaikę vizą.

Atsakovė daro išvadą, kad ilgalaikės vizos išduodamos pagal nacionalinius teisės aktus ir jas išdavusios valstybės narės leidžia tokių vizų turėtojams būti savo valstybėje netaikydamos bendrojo 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį skaičiavimo, t. y. ilgalaike „D” tipo viza patvirtina leidimą būti darbo (ar kitais, atitinkančiais šalies interesus) tikslais būti toje valstybėje narėje visą vizos galiojimo laiką.

Atsakovė pažymi, kad anksčiau minėtos Šengeno nuostatos, reglamentuojančios asmenų judėjimą per sienas, visa apimtimi perkeltos į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę ir pagrindinis teisės aktas, nustatantis užsieniečių atvykimą, buvimą bei gyvenimą Lietuvoje, kaip Šengeno erdvės narėje, reglamentuoja UTPĮ. Nurodo UTPĮ 5 straipsnio 1 dalies, 11 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 7 dalies, UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 127 straipsnio 1 dalies, 128 straipsnio 1 dalies, 130 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas. Atkreipia dėmesį, kad UTPĮ iš esmės nustato tik sprendimų dėl užsieniečio grąžinimo priėmimo pagrindus, detalesnė šios procedūros tvarka reglamentuota Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro Nr. 1V-429 (toliau – ir Sprendimų aprašas). Nurodo Sprendimų aprašo 4 punktą.

Atsakovė daro išvadą, kad teisės aktų leidėjas nesuteikė sprendimą dėl grąžinimo į kilmės šalį priimančiai institucijai diskrecijos priimti ar nepriimti tokio sprendimo. Sprendimas turi būti priimtas ne tik nustačius formalius pagrindus dėl užsieniečių grąžinimo, bet laikantis Aprašo 24 punkte nustatytos procedūros. Apibendrina, kad iš medžiagos matyti, jog priimant sprendimą buvo laikomasi minėtos tvarkos. Iš nurodytų teisės aktų nuostatų daro išvadą, kad tuo atveju, kai užsienietis Lietuvos Respublikoje gyvena pasibaigus vizos galiojimui, kompetentingos institucijos turi spręsti dėl jo tolimesnio buvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje ir priimti jo atžvilgiu sprendimą dėl grąžinimo, nustatant jam ne ilgesnį kaip 30 d. terminą savarankiškai išvykti iš Lietuvos valstybės. Sprendimas dėl grąžinimo nepriimamas, kai yra nustatoma, kad egzistuoja UTPĮ 130 straipsnio 1 ir 2 dalyje nurodyti pagrindai, t. y. kai nustatoma, kad grąžinus užsienietį, iškils pavojus jo asmeniui.

Paaiškina, kad nagrinėjamu atveju nustatyta ir nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimui, t. y. egzistuoja UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas sprendimo grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priėmimo pagrindas. Teigia, kad priimdamas ginčijamą sprendimą, nenustatė UTPĮ 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų pagrindų, kuriems esant ginčijamas sprendimas dėl pareiškėjo grąžinimo negalėjo būti priimtas. Užsienietis apklausos metu nepateikė duomenų apie tai, kad jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas kilmės valstybėje. Tvirtina, kad priimant sprendimą buvo atsižvelgta ir į UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes.

Pažymi, kad vertinant buvimo Lietuvos Respublikoje laiką nustatyta, kad didžiąją savo buvimo šalyje laiko dalį, t. y. nuo 2019-11-21 pareiškėjas buvo neteisėtai; šeimyninių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nenustatyta. Vertinant esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika nustatyta, kad užsienietis UAB „(duomenys neskelbtini)” įdarbintas pažeidžiant nustatytą įdarbinimo tvarką, kadangi buvo įdarbintas ne ten, kur jam išduota viza darbui (UAB „(duomenys neskelbtini)” - dirbti tolimųjų reisų vairuotoju).

Konstatuoja, kad vertinant padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą, pareiškėjas šalyje yra neteisėtai ilgą laiką bei dirba UAB „(duomenys neskelbtini)” nelegaliai. Pažymi, jog Valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyrius dėl šio atvejo atlieka tyrimą.

Mano, kad pareiškėjas turėjo pakankamai laiko ir galėjo vizos galiojimo metu kreiptis dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje ar naujos nacionalinės vizos gavimo, bet to nepadarė, pareiškėjas nebuvo pakankamai atsakingas ir rūpestingas, kad Lietuvos Respublikoje būtų teisėtai, nepažeisdamas nustatytos būvimo joje tvarkos.

Mano, kad pareiškėjo skunde nurodytas motyvas, kad pačiam pareiškėjui ir darbdaviui nekilo abejonių, jog viza galioja iki „20-11-19” yra nelogiškas ir nepagrįstas objektyviais įrodymais, tai vertintina kaip pareiškėjo pasirinktą gynybinę versiją. Šengeno ar nacionalinėje vizoje (D) data rašoma laikantis nustatytų Europos Sąjungos dokumentų pildymo standartų, kitaip data sutrumpintai rašoma europietiškų formatu, t. y. diena-mėnuo-metai (britų). Pažymi, kad net Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelėje išdavimo ir galiojimo datos parašytos laikantis tokių pačių standartų, t. y. diena-mėnuo-metai; Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimas, kuris kaip nurodyta pagamintas pagal Europos Sąjungos pavyzdį, tai visos datos parašytos laikantis europietiško standarto. Jeigu kaip teigia pareiškėjas ir darbdavys vizoje esančią datą galioja iki „20-11-19” suprato, kad tai yra 2020-11-19, tuomet kyla klausimas nuo „25-06-19" turėjo suprasti 2025-06-19, vadinasi viza dar negalioja, nes šis laikas yra tolimoje ateityje. Tvirtina, kad pareiškėjas suprato, jog turima viza negalioja, ir tai patvirtina jo paaiškinime teiktame Valstybinės darbo inspekcijos teritoriniam skyriui esantis patvirtinimas: „Mano viza nebegaliojanti”.

Nesutinka su pareiškėjo skunde išdėstytu motyvu, jog nebuvo tinkamai taikytas UTPĮ 128 straipsnis. Pastebi, kad priimant skundžiamą sprendimą, buvo atsižvelgta į Direktyvos 5 straipsnyje esantį negrąžinimo principą, t. y. valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, tinkamai atsižvelgia į: a) vaiko interesus, b) šeimos gyvenimą, c) atitinkamo trečiosios šalies piliečio sveikatos būklę. Iš byloje ir duomenų bazėse esančių duomenų nenustatyta, kad pareiškėjas turi vaikų, šeiminių ryšių ar sveikatos problemų, siejančių jį su Lietuvos Respublika, dėl kurių negalėtų išvykti.

Pažymi, kad pareiškėjas privalės išvykti pasibaigus karantinui Lietuvos Respublikoje per nustatytą tam tikrą toleravimo laikotarpį. Koks konkrečiai laikotarpis bus skiriamas išvykti, spręs vėliau, o šiuo metu siūloma Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos interneto svetainėje užpildyti standartinę pranešimo formą.

Atsakovės atstovė teismo posėdžio metu su pareiškėjo skundu nesutinko ir prašė jį atmesti iš esmės atsiliepime nurodytų motyvų ir argumentų pagrindu. Papildomai nurodė, kad žino apie tai, jog šiuo metu nėra galimybės išvykti dėl pandemijos. Pažymi, kad seka informaciją, pareiškėjas taip pat turi domėtis informacija ir registruotis interneto svetainėje.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl to, ar yra teisinis pagrindas panaikinti atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (minėta, toliau - ir atsakovė, VSAT) 2020-04-08 sprendimą Nr. 128-58 „Dėl Kenijos Respublikos piliečio L. W. M. grąžinimo į Kenijos Respubliką” (minėta, toliau – ir ginčijamas sprendimas).

Šioje administracinėje byloje, inter alia (be kita ko), nustatyta, jog pareiškėjas 2018-11-21 sudarė darbo sutartį Nr. 11-3 su Lietuvos Respublikoje registruota įmone UAB „(duomenys neskelbtini)”; darbuotojas priimamas dirbti šiomis darbo sąlygomis: 1.1) darbovietė: (duomenys neskelbtini)s, Lietuva, 1.2) pareigos ir darbo funkcijos: tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas; 2) sudaroma terminuota darbo sutartis vieneriems metams; 10) darbuotojas pradeda dirbti: kitą darbo dieną nuo atvykimo į darbo vietą. UAB „(duomenys neskelbtini)” 2018-11-21 tarpininkavimo raštas „Dėl Lietuvos Respublikos nacionalinės (D) vizos išdavimo” patvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)” kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą Egipte, prašydama išduoti vieniems metams Lietuvos Respublikos nacionalinę (D) vizą Kenijos piliečiui L. W. M. Aptariamame prašyme nurodyta, kad pareiškėjas į atvyksta į Lietuvos Respubliką darbo tikslais, dirbti tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo pareigose UAB „(duomenys neskelbtini)”; darbo sutartis terminuota ir sudaryta vieniems metams; pareiškėjui bus suteikta tinkama gyvenamoji vieta Taikos pr. 96-10, Kaune; pareiškėjas gaus darbo atlyginimą ir delspinigius iš UAB „(duomenys neskelbtini)”, kurių pakaks pragyventi Lietuvos Respublikoje ir bus apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu bei darbdavys mokės nustatyto dydžio socialinio draudimo įmokas; prireikus bus padengtos pareiškėjo grįžimo į valstybę, į kurią jis turi teisę vykti, išlaidos. Pareiškėjui buvo išduota 2019-06-11 (vizoje nurodyta 11-06-19) viza 003744710, galiojanti nuo 2019-06-25 (vizoje nurodyta 25-06-19) iki 2019-11-20 (vizoje nurodyta 20-11-19). Iš Teismų informacinės sistemos LITEKO Išrašo apie asmens darbovietę ir mokamas išmokas, gautas iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2020-03-05 dirba UAB „(duomenys neskelbtini)”.

Iš Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) rašto „Dėl informacijos pateikimo” matyti, jog atsakovė buvo informuota apie tai, jog VDI Klaipėdos teritorinis skyriaus inspektoriai 2020-04-08 atlikdami patikrinimą nuosavo namo teritorijoje Klaipėdoje rado dirbančius du Kenijos Respublikos piliečius, tarp kurių ir pareiškėjas. Nurodyta, jog nustatyta, kad darbuotojai yra įdarbinti UAB „(duomenys neskelbtini)”; įmonės atstovas pateikė su darbuotojais sudarytas darbo sutartis, pagal kurias jie yra įdarbinti pagalbiniais darbininkais; pareiškėjas turi Šengeno valstybės (LTU) D tipo vizą Nr. 003744710, kuri galiojo nuo 2019-06-25 iki 2019-11-20, o kito dokumento, suteikiančio teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje, šie piliečiai neturi, Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, įdarbinti nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos, t. y. nelegaliai (Užimtumo įstatymo 56 straipsnis).

VSAT Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyriaus 2020-04-09 tarnybiniame pranešime „Dėl administracinės teisenos ir grąžinimo į Kenijos Respubliką” pranešta, kad 2020-04-08, 15 val., gavę pranešimą iš VDI Klaipėdos skyriaus, Migracijos skyriaus pareigūnai Uosto užkardos patalpose apklausė pareiškėją. Tarnybiniame patikrinime nurodyta, kad nustatyta, jog pareiškėjas atvyko į Lietuvos Respubliką 2019-08-16 per Vilniaus oro uosto PKP, turėdamas Šengeno valstybės (LTU) D tipo daugkartinę vizą Nr. 003744710, kuri galiojo nuo 2019-06-25 iki 2019-11-20; pareiškėjas, pasibaigus vizoje nurodytam buvimo laikui, neišvyko iš Šengeno valstybės ir nuo 2019-11-21 (140 dienų) Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai; priimtas nutarimas dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas, pagal ANK 538 straipsnį skirta administracinė nuobauda - įspėjimas bei priimtas sprendimas dėl savanoriško užsieniečių grąžinimo į Kenijos Respubliką per 30 dienų.

Iš pareiškėjo 2020-04-08 paaiškinimo matyti, jog pareiškėjas nurodo, kad gyvena Klaipėdoje, yra sunkvežimio vairuotojas, įstrigęs Lietuvoje dėl darbdavio, kurį sutiko, kai buvo paliktas bendrovės, kuri jį samdė. Pareiškėjas nurodo, jog pradėjo dirbti 2020-04-03; sutartis: 30 Eur per dieną, 5 dienos per savaitę, 8 valandos per dieną; samdžiusi bendrovė UAB „(duomenys neskelbtini)” nesuteikė darbo ar bilietus atgal į jo šalį. Nėra gavęs jokio atlyginimo. Bendrovė, kuri suteikė vizą, jį apgavo, nedavė sunkvežimio, kurį galėtų vairuoti, labai norėtų dirbti bendrovėje su sąžiningu darbdaviu. Pareiškėjas pripažino, kad turi Lietuvos vizą, bet ji yra nebegaliojanti, tačiau tik dėl to, kad negavo bilietų grįžimui į savo šalį.

2020-04-08 pareiškėjui buvo surašytas Nutarimas dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas, kuriame nurodyta pažeidimo esmė: pareiškėjas 2019-08-16 atvyko į Lietuvos Respubliką per Vilniaus oro uosto PKP, turėdamas nacionalinę vizą, galiojančią iki 2019-11-20; užsienietis neišvyko iš Lietuvos Respublikos pasibaigus vizos galiojimo laikui. 2020-04-08 Nutarime dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas, konstatuotas administracinis nusižengimas, numatytas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (minėta, toliau – ir ANK) 538 straipsnyje, kuriuo pareiškėjas pripažintas pažeidęs Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” (minėta, toliau - ir UTPĮ) 124 straipsnio 1 dalies reikalavimus, bei vadovaujantis 23 straipsnio 2 punktu konstatuota, kad užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtas dėl to jam skirta administracinė nuobauda - įspėjimas.

VSAT, išnagrinėjusi dokumentus dėl pareiškėjo grąžinimo į Kenijos Respubliką ir nustačiusi, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko 2019-08-16 per Vilniaus oro uosto PKP, turėdamas Šengeno valstybės (LTU) D tipo daugkartinę vizą, galiojančią nuo 2019-06-26 iki 2019-11-20, pasibaigus vizoje nurodytam buvimo laikui, neišvyko iš Šengeno valstybės ir nuo 2019-11-21 (140 dienų) Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, ir vadovaudamasi UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 3 punktu, atsižvelgdama į UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes bei į tai, kad nenustatyta UTPĮ 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į Kenijos Respubliką, 2020-04-08 nusprendė: įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į Kenijos Respubliką per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2020-05-08; įspėti pareiškėją, kad per nustatytą laiką neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies.

Pareiškėjui ginčijamas sprendimas pasirašytinai perskaitytas (išvertus į jam suprantamą kalbą), išaiškintas ir įteiktas 2020-04-08.

Lietuvos Respublikoje užsieniečių teisinės padėties klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties”, taip pat UTPĮ įgyvendinantys teisės aktai.

UTPĮ 2 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos – teisės aktų nustatyta tvarka priimtas sprendimas, pagal kurį užsienietis per nustatytą laiką savanoriškai privalo išvykti į tą Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybę narę, kurioje jis turi teisę būti ar gyventi. Įstatymo 125 straipsnyje nurodyta, jog užsienietis yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos, jeigu: 1) jam panaikinta viza; 2) jam panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi; 3) jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimui; 4) jis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui; 5) į Lietuvos Respubliką jis atvyko teisėtai, tačiau gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo laikinai gyventi ar leidimo nuolat gyventi, jeigu privalo jį turėti; 6) jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio 2, 4, 5 dalyse nustatytą užsieniečiams buvimo be vizos laiką; 7) jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, yra pažeidžiamas asmuo arba prieglobsčio prašytojas ir sutinka savanoriškai grįžti į užsienio valstybę padedant tarptautinei ar nevyriausybinei organizacijai.

Priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką;2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą (UTPĮ 128 straipsnio 1 dalis).

UTPĮ 130 straipsnio 1 dalis numato, kad draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Pagal UTPĮ 130 straipsnio 2 dalį užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Pagal UTPĮ 130 straipsnio 3 dalį šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos užsieniečiui, kuris dėl svarbių priežasčių kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei.

Įvertinus aptartą teisinį reglamentavimą, matyti, kad priimant sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo ar grąžinimo, turi būti vertinamos aplinkybės, numatytos Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Įstatymo 130 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės gali būti nevertinamos ir nenustatinėjamos, jei užsienietis dėl svarbių priežasčių kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktas) – įstatymo viršenybės principas – inter alia (be kita ko) reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. LVAT savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz. LVAT 2010-10-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008-06-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009-04-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A756?422/2009 ir kt.). Taigi prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę, turi būti įvertinta, ar konkrečiu atveju yra faktinių aplinkybių, užkertančių kelią to asmens (įpareigojimui išvykti iš Lietuvos Respublikos) grąžinimui į užsienio valstybę.

Dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

Pareiškėjas siekia paneigti ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą iš esmės tuo, kad suprato, jog vizos galiojimo data yra iki 2020-11-19. Pažymi, kad turi darbą, gauna darbo užmokestį, moka visus privalomus mokesčius, nuomojasi gyvenamąjį būstą; gerbia Lietuvos Respubliką, jos žmones ir įstatymus, o dėl vizos pratęsimo nesikreipė tik būdamas suklaidintas vizos galiojimo datos. Mano, kad atsakovė, priimdama sprendimą grąžinti pareiškėją į Keniją šiuo metu, neįsitikino, ar tokia galimybė apskritai objektyviai egzistuoja dėl COVID 19 situacijos.

Administracinėje byloje esantys duomenys rodo, kad atsakovė ne tik formaliai, bet realiai ir išsamiai išnagrinėjo dokumentus dėl pareiškėjo grąžinimo į Kenijos Respubliką, t. y., gavusi VDI raštą „Dėl informacijos pateikimo” bei VSAT Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyriaus 2020-04-09 tarnybinį pranešimą „Dėl administracinės teisenos ir grąžinimo į Kenijos Respubliką”, aplinkybėms išsiaiškinti pareiškėją pristatė į VSAT Pagėgių pasienio rinktinės Uosto pasienio užkardos tarnybines patalpas, kur buvo patikrintas pareiškėjo pasas Nr. A1542969, (galiojantis iki 2020-11-15), nacionalinė viza (D) Nr. 003744710, išduota 2019-06-25 Lietuvos Respublikos ambasados Egipte, atlikta pareiškėjo apklausa, kuri užfiksuota užsieniečio apklausos lape, įvertintas pareiškėjo 2020-04-08 paaiškinimas VDI, todėl nėra pagrindo netikėti šiais atsakovės pateiktais įrodymais.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo skundo argumentai apie tai, jog ginčijamas sprendimas turėtų būti panaikintas dėl to, kad jis buvo suklaidintas ir manė, jog vizos galiojimo data yra ne iki 2019-11-20, o iki 2020-11-19, yra visiškai nepagrįsti. Tokie pareiškėjo argumentai vertintini kaip savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Iš vizos Nr. 003744710 matyti, jog viza pareiškėjui buvo išduota 2019-06-11 (vizoje nurodyta 11-06-19), ir galioja nuo 2019-06-25 (vizoje nurodyta 25-06-19) iki 2019-11-20 (vizoje nurodyta 20-11-19). Vizoje Nr. 003744710 tiek jos data, tiek galiojimas (nuo – iki) nurodyti dienomis – mėnesiais - metais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo suprasti, kad vizos galiojimo pabaiga yra 2019-11-20. Kita išvada negalėjo būti padaryta, vien dėl to, kad kitose grafose („Data”; „Nuo”) data taip pat nurodyta dienomis – mėnesiais – metais, o pareiškėjas tikrai turėjo suprasti, jog jam viza buvo išduota 2019-06-11, o ne 2011-06-19, ir kad galioja ne nuo 2025-06-19, o nuo 2019-06-25. Be kita ko, paties pareiškėjo Kenijos Respublikos pase pareiškėjo gimimo data, galiojimo datos taip pat nurodytos dienomis – mėnesiais – metais, ir tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjui turėjo būti suprantamas toks datos rašymas, koks yra vizoje Nr. 003744710.

Dėl pareiškėjo argumentų, jog pagal Valstybinės Lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo 2001-05-03 nutarimą Nr. 2(78) „Dėl datos rašymo”, Lietuvos standartą LST EN 28601 rekomendacijas, Lietuvos Vyriausiojo archyvaro 2011-07-04 įsakymą Nr. V-117 „Dėl dokumentų rengimo taisyklių patvirtinimo”, dokumentuose tarp datos metus, mėnesį ir dieną reiškiančių skaitmenų grupių rašomi brūkšneliai, pirmiausia nurodoma metų skaitinė išraiška, tada mėnesio bei dienos, pažymėtina, jog šiuo atveju vizos įklijos pildymo reikalavimai nustatyti Europos parlamento ir tarybos 2009-07-13 reglamentu (EB) Nr. 810/2009 nustatytame Bendrijos vizų kodekse (toliau - ir Vizų kodeksas). Vizos Nr. 003744710 priėmimo metu galiojusio Vizų kodekso VII priede reglamentuotas vizos įklijos pildymas. Pagal nurodyto priedo 2 skirsnį „nuo … iki”: „šiame skirsnyje nurodomas laikotarpis, kuriuo vizos turėtojui leidžiama būti teritorijoje. Data, nuo kurios vizos turėtojas gali atvykti į teritoriją, kurioje galioja viza, įrašoma po žodžio „NUO”, kaip nurodyta toliau: diena užrašoma dviem skaitmenimis, iš kurių pirmasis yra nulis, jei atitinkama diena žymima vienaženkliu skaitmeniu, horizontalus brūkšnys, mėnuo užrašomas dviem skaitmenimis, iš kurių pirmasis yra nulis, jei atitinkamas mėnuo žymimas vienaženkliu skaitmeniu, horizontalus brūkšnys, metai užrašomi dviem skaitmenimis, kurie atitinka paskutinius du metų skaitmenis. Pavyzdžiui: 05-12-07 = 2007 m. gruodžio 5 d. Laikotarpio, kuriuo vizos turėtojui leidžiama būti teritorijoje, paskutinės dienos data įrašoma po žodžio „IKI” tokiu pat būdu, kaip pirmoji data. Vizos turėtojas privalo palikti teritoriją, kurioje galioja viza, iki tos dienos pusiaunakčio”. Pažymėtina, jog Vizų kodeksas yra viešai prieinamas ir išverstas į 24 kalbas. Darytina išvada, kad pareiškėjui išduotoje vizoje Nr. 003744710 data, iki kada pareiškėjui leidžiama likti Lietuvos Respublikoje, nurodyta pagal nustatytus reikalavimus.

Apibendrinus anksčiau išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad aptariamos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės yra nereikšmingos, nes tokie pareiškėjo argumentai yra tik gynybinė pozicija, nepagrįsta teisiniais argumentais, o vien tik pareiškėjo įsitikinimas (manymas) negali būti laikomas objektyviu kriterijumi (aplinkybe), į kurią turi būti atsižvelgta vertinant pareiškėjui išduotos vizos galiojimą. Pareiškėjo suklydimas nepateisina to, kad jis nuo 2019-11-21 Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai (pasibaigus vizos galiojimui).

Dėl pareiškėjo argumentų, kad atsakovė, priimdama ginčijamą sprendimą, neįsitikino, ar galimybė grįžti į Kenijos Respubliką objektyviai egzistuoja dėl COVID 19 situacijos, pažymėtina, jog teisėjų kolegija neabejoja atsakovės atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis, kad pasibaigus karantinui, išvykimui yra nustatytas tam tikras toleravimo laikotarpis, dėl kurio konkrečiai bus sprendžiama vėliau.

Pareiškėjas taip pat argumentuoja, kad nebuvo išsiaiškintos visos svarbios aplinkybės.

Pirmiausia pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas apklausos metu nepateikė duomenų apie tai, kad jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas kilmės valstybėje. Teismas taip pat nenustatė, jog šiuo atveju buvo kokių nors UTPĮ 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintų pagrindų, kuriems esant ginčijamas sprendimas dėl pareiškėjo grąžinimo negalėjo būti priimtas.

Nagrinėjamu atveju vertinant UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes nustatyta, kad didžiąją savo buvimo šalyje laiko dalį, t. y. nuo 2019-11-21 pareiškėjas buvo neteisėtai (pasibaigus vizos galiojimui); šeimyninių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nenurodė. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jis turi darbą, gauna darbo užmokestį, moka visus privalomus mokesčius, nuomojasi gyvenamąjį būstą, gerbia Lietuvos Respubliką, jos žmones ir įstatymus, pažymėtina, jog pareiškėjas UAB „(duomenys neskelbtini)” dirba tik nuo 2020-03-05 (ginčijamas sprendimas priimtas 2020-04-08). Pareiškėjas neteikia duomenų, jog iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos (t. y. iki įsidarbinimo UAB „(duomenys neskelbtini)”) pagal galiojančius teisės aktų reikalavimus buvo įsidarbinęs kitoje įmonėje. Be kita ko, UAB „(duomenys neskelbtini)” 2018-11-21 tarpininkavimo raštas „Dėl Lietuvos Respublikos nacionalinės (D) vizos išdavimo” patvirtina, kad pareiškėjui viza buvo išduota ir jis turėjo dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)”, tačiau nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas dirba kitoje įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)”. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad VDI rašte „Dėl informacijos pateikimo” pateikta informacija, jog VDI Klaipėdos teritorinis skyriaus inspektoriai 2020-04-08 atlikdami patikrinimą nuosavo namo teritorijoje nustatė, kad pareiškėjas yra įdarbintas UAB „(duomenys neskelbtini)” nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos, t.y. nelegaliai (Užimtumo įstatymo 56 straipsnis). Nurodyti duomenys patvirtina, kad šiuo atveju atsakovė, priimdama ginčijamą sprendimą, vadovavosi objektyviais kriterijais, t. y. atsižvelgė ne vien į neteisėto buvimo faktą, bet ir į UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes bei tinkamai vertino šioje administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje laiku, šeiminiais ryšiais su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, esamais socialiniais, ekonominiais ir kitais ryšiais su Lietuvos Respublika, padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį, mastą ir kt.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 3 punktu, t. y. sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, jei jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimui. Šioje byloje nustatyta, kad pareiškėjo viza galiojo iki 2019-11-20, taigi, nuo 2019-11-21 pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu. Be to, atsakovė atsižvelgė į UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes bei į tai, kad nenustatyta UTPĮ 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į Kenijos Respubliką. Vadinasi, atsakovė, įvertinusi faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikiusi teisės aktų nuostatas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra jokio teisinio pagrindo naikinti.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių panaikinimo

Regionų apygardos administracinio teismo 2020-05-06 nutartimi taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – laikinai sustabdytas ginčijamo atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2020 m. balandžio 8 d. sprendimo Nr. 128-58 „Dėl Kenijos Respublikos piliečio L. W. M. grąžinimo į Kenijos Respubliką“ galiojimas iki teismo sprendimo įsiteisėjimo nagrinėjamoje administracinėje byloje. Nutarties vykdymas pavestas atsakovei.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnis reglamentuoja reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą. Pagal minėto straipsnio 6 dalies nuostatas nutartis panaikinti reikalavimo užtikrinimo priemonę vykdoma pasibaigus terminui nutarčiai apskųsti.

Nagrinėjama administracinė byla šiuo sprendimu išnagrinėta, ginčijamas sprendimas pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl sprendžiama, kad reikalavimo užtikrinimo priemonė tapo nereikalinga ir turi būti panaikinta sprendimui įsiteisėjus. Taigi, įsiteisėjus šiam sprendimui, panaikinama Regionų apygardos administracinio teismo 2020-05-06 nutartimi taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė, kuria sustabdytas ginčijamo sprendimo galiojimas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir pareiškėjo atstovė atsisakė nuo bylinėjimosi išlaidų priteisimo, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nespręstinas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo L. W. M. skundą atsakovei Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimui įsiteisėjus, panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2020-05-06 nutartimi taikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kuria iki sprendimo įsiteisėjimo šioje administracinėje byloje sustabdytas atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2020 m. balandžio 8 d. sprendimo Nr. 128-58 „Dėl Kenijos Respublikos piliečio L. W. M. grąžinimo į Kenijos Respubliką“ galiojimas.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.