- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-05-25
- Bylos Nr.
- I-1016-162/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalia Gumuliauskienė
- Pareiškėjas
- V. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai
2015 m. gegužės 4 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl 20 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. L. kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b.l. 5-9).
Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2008 m. birželio 30 d. iki 2013 m. vasario 24 d. atitinkamais periodais (viso apie 25 mėnesius) buvo laikomas Klaipėdos vyriausiojo policijos komisariato areštinėje (toliau – ir Klaipėdos AVPK areštinė), pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina iš Klaipėdos AVPK areštinės pareigūnų neteisėtų veiksmų, patalpinant jį į areštinės kameras, neatitinkančias higienos normų reikalavimų. Teigia, kad Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas pažeidžiant minimalų areštinės kamerų plotą vienam asmeniui. Kameroje veikė viena 20 vatų lemputė, lango dydis apie 0,5 kv. m. skersmens ir iš abiejų pusių grotuotas, pro kurį nepateko saulės šviesa. Gyvenamojoje patalpoje visada buvo drėgna, neveikė jokia ventiliacija. Kamerose buvo šalta šaltuoju metų sezonu ir karšta vasaros metu. Kamerose sienos nelygios, nubyrėjęs tinkas, visur padengta pelėsiu. Kamerose nebuvo įrengta unitazo, nebuvo šalto ir karšto vandens. Nerūkantys asmenys buvo laikomi vienoje kameroje su rūkančiais asmenimis ir buvo priversti kvėpuoti tabako dūmais. Areštinės stogas dengtas senu šiferiu, kad pastato konstrukcijoje yra asbestas, kuris sukėlė rimtą pavojų jo sveikatai. Buvo suteikiamas tik vienos valandos pasivaikščiojimas. Teigia, kad gyvenimo sąlygos Klaipėdos AVPK areštinėje, žeminančios elementarų žmogaus orumą, pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, sukėlė didelius dvasinius skausmus, emocinę depresiją, klaustrofobijos paranoją, tamsos baimę, pažemino orumą ir kt. Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą įvertina 20 000 Eur.
Pareiškėjas apie teismo posėdžio vietą ir laiką informuotas tinkamai šaukimu (b.l. 42). Alytaus pataisos namai informavo teismą, kad pareiškėjui siųsti procesiniai dokumentai jam įteikti asmeniškai 2015 m. balandžio 9 d (b.l. 41). Pareiškėjas skunde nurodė bylą nagrinėti jam teismo posėdyje nedalyvaujant.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime (b.l.12-14) nurodo su pareiškėjo skundu sutinkantis iš dalies. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi ir 1.126 straipsnio 2 dalimi, prašo taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą ir nagrinėti pareiškėjo skundą už areštinėje laikytą laiką po 2012 m. kovo 16 d. Taip pat prašo pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodo, kad vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Teigia, kad pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas ir saugomas areštinės vyr. specialisto 2015 m. kovo 31 d. tarnybiniame pranešime nurodytais laikotarpiais ir sąlygomis. Pareiškėjas areštinės kamerose laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 16 d. iki 2013 m. liepos 5 d. buvo laikomas 45 dienas, o pažeidžiant minimalų areštinės kamerų plotą (vienam asmeniui ne mažiau kaip 3,6 kv. m.) buvo laikomas tik 1 dieną (2012 m. balandžio 12 d.).
Nurodo, kad Klaipėdos AVPK areštinės kamerose įrengtas apšvietimas, lempučių skaičius, langų dydis atitinka Lietuvos Respublikos higienos normos HN:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ normas. Areštinės patalpose ir jos kamerose, kuriose laikomi asmenys, yra įrengta ventiliacija. Pasitaiko atvejų kai areštinėje laikomi asmenys inventorių sugadina ar sulaužo.
Areštinės kamerose yra įrengta mechaninė ventiliacija, taip pat jos vėdinamos per langus. Langai sandarūs. Drėgmės nėra. Faktų, kad Klaipėdos AVPK areštinės kamerose būtų drėgmė ar pelėsiai, niekada nebuvo nustatyta.
Pažymi, jog visiems be išimties nerūkantiems asmenims, kurie pageidauja būti atskirai nuo rūkančių asmenų, yra sudaromos sąlygos ir tokie asmenys būna laikomi atskirai.
Nurodo, kad sulaikytų ir suimtų asmenų pasivaikščiojimai policijos areštinėje kiekvieną dieną yra užtikrinti pagal Areštinių veiklos taisyklių nuostatas.
Policijos komisariato stogo danga yra iš molio čerpių, o kad pastate būtų naudojamas šiferis ar asbestas, tokių duomenų nėra.
Pabrėžia, kad areštinės kamerose įrengtas apšvietimas, lempučių skaičius, langų dydis, įrengtos ir atitvertos prausyklos bei tualetai atitinka Lietuvos higienos normoje HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nustatytus reikalavimus, yra galiojantys Lietuvos policijos generalinio komisaro leidimai visų areštinės kamerų eksploatavimui.
Pažymi, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų ir atsakovo atstovas neturi duomenų, kad pareiškėjas kokiu nors būdu (žodžius ar raštu) skundėsi Klaipėdos AVPK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl pareiškėjo teisių pažeidimų.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgiant į tai, kad Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pažeidė pareiškėjo teisę būti laikomam areštinės kamerose, kuriose yra ne mažiau nei 3,6 kv. m. ploto vienam asmeniui, tik neilgą laiko tarpą iš pareiškėją laikyto areštinėje laiko (1 dieną iš 45 dienų), kad byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjui būtų kilusios kitos neigiamos pasekmės, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų laikomas areštinėje blogesnėse sąlygose nei kiti sulaikyti asmenys prašo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuotas tinkamai (b. l. 33). Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime prašo bylą nagrinėti teismo posėdyje nedalyvaujant Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuotas tinkamai (b.l. 34). Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimo į skundą nepateikė.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Į teismo posėdį neatvykus proceso šalims nei jų atstovams, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (ABTĮ 79 straipsnio 5 dalis).
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (minėta, toliau – ir Klaipėdos AVPK) areštinėje laikotarpiais nuo 2008 m. birželio 30 d. iki 2013 m. vasario 24 d., atlyginimo priteisimo.
Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina iš šių, jo manymu, teisių pažeidimo: 1) minimalaus areštinės kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, neužtikrinimo; 2) laikymo vienoje kameroje su rūkančiais asmenimis; 3) netinkama kameros oro temperatūra bei drėgme, apšvietimu, ventiliacija; 4) netinkama kamerų sanitarine būkle; 5) pasivaikščiojimo gryname ore trukme; 6) asbesto buvimu areštinės stogo konstrukcijoje.
Dėl teisės aktų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.
Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje A662-2009/2013).
Dėl ieškinio senaties termino taikymo
Pagal Civilinio kodekso 126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovas nagrinėjamoje byloje prašo taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą nagrinėti tik už jo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje laikytą laiką po 2012 m. kovo 16 d.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-553/2014 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 26, 2014) 143 punkte nurodyta, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios nepriimtinų kalinimo sąlygų metu, atlyginimo taikomas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis numato, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 pažymėjo, jog atsakovui prašant, nuo patirtos žalos atsiradimo iki kreipimosi į teismą praėjęs laiko tarpas gali būti pagrindas ieškinio senačiai taikyti.
Bylos medžiaga nustatyta, jog pareiškėjo skundas surašytas 2015 m. kovo 16 d., Klaipėdos apygardos administraciniame teisme gautas 2015 m. kovo 20 d. (b. l. 5). Kreipdamasis į teismą, nagrinėjamoje byloje pareiškėjas ieškinio senaties termino atnaujinti neprašė bei nenurodė, kad pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie jo teisių pažeidimus, susijusius su asmenų, kurių laisvė ribojama, apgyvendinimu bei kitais skunde įvardintais pažeidimais. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas visą nustatytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus, todėl yra pagrindas reikalavimui atlyginti žalą laikotarpiu iki 2012 m. kovo 16 d. taikyti ieškinio senaties terminą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013).
Remiantis anksčiau sprendime išdėstytais motyvais bei vadovaujantis Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio ir 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatomis atsakovo prašymas taikyti ieškinio senatį tenkintinas ir pareiškėjo reikalavimo daliai dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2012 m. kovo 16 d. taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo skundas dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2008 m. birželio 30 d. iki 2012 m. kovo 16 d. atmestinas.
Dėl minimalaus kameros ploto dydžio neužtikrinimo
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina inter alia iš jo laikymo kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.
Pagal 2010 m. gegužės 14 d. įsigaliojusį teisinį reguliavimą, tardymo izoliatoriuose ir areštinėse vienam asmeniui tenkantis minimalus patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m. (išskyrus Kauno tardymo izoliatorių-pataisos namus) ir 4,1 kv.m. – Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose. Šias normas įtvirtina Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (Žin., 2010, Nr. 55-2731) 1.3.1 punktas, numatantis, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1249, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viešosios tvarkos biuro areštinės (minėta, toliau – ir Klaipėdos AVPK areštinė) vyr. specialisto Vlado Vitkausko 2015 m. kovo 31 d. tarnybiniu pranešimu „Dėl V. L. skundo“ (b. l. 15-16) nustatyta, kad informacijos apie pareiškėjo buvimą areštinėje nuo sulaikymo dienos, t.y. nuo 2008 m. birželio 30 d. pateikti negali, nes, vadovaujantis Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodykle, patvirtinta Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. V-100, ir Policijos įstaigų veiklos dokumentų saugojimo terminų rodykle, patvirtinta Lietuvos policijos generalinio komisaro ir Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2009 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr.5-V-959/V-98, bei Klaipėdos miesto (apskrities) vyriausiojo policijos komisariato 2006-2013 metų dokumentacijos planais, jų pakeitimais ir papildymais „Asmenų laikomų policijos areštinėje paskirstymo knygos“ saugomos tris metus ir yra sunaikintos. Minėtą aplinkybę patvirtina ir byloje pateiktas 2013 m. gegužės 16 d. dokumentų naikinimo aktas Nr. 30-IL-311 bei 2014 m. birželio 10 d. dokumentų naikinimo aktas Nr. 30-IL-510 (b.l. 17-21). Tarnybiniame pranešime pateikiama informacija apie V. L. buvimą Klaipėdos AVPK areštinėje laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki jo paskutinio buvimo areštinėje 2013 m. liepos 5 d.
Tarnybiniame pranešime pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenka mažiau nei 3,6 kv. m., šiais laikotarpiais: 2012 m. balandžio 12 d. kameroje Nr. 4, kurios plotas 14,15 kv. m., žmonių skaičius joje 5 (vienam asmeniui tenkantis plotas 2,83 kv. m.); nuo 2012 m. balandžio 13 d. iki balandžio 19 d. ir nuo 2012 birželio 27 d. iki birželio 28 d. pareiškėjas buvo laikomas toje pačioje kameroje Nr. 4, kurios plotas 14,15 kv. m., žmonių skaičius joje 4 (vienam asmeniui kameroje tenkantis plotas 3,53 kv. m., 9 dienos). Taigi ieškinio senaties taikymą neapimančiu laikotarpiu, t. y. laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 16 d. iki 2013 m. liepos 5 d. pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas 45 dienas, o pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą (kalinamas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenka mažiau nei 3,6 kv. m. ploto) – 10 dienų.
Dėl kitų sveikatos saugos reikalavimų neužtikrinimo
Areštinėse laikomų asmenų teises ir pareigas, policijos pareigūnų veiklą ir darbo organizavimą užtikrinant teritorinių policijos įstaigų areštinėse laikomų asmenų apsaugą ir areštinės vidaus tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 5-V-677 „Dėl policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ patvirtinta Areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“.
Pareiškėjas teigia, kad areštinės kamerose nebuvo užtikrintas pakankamas šildymas žiemos metu bei adekvatus vėdinimas vasaros metu; nebuvo pakankamo apšvietimo, ventiliacijos; didelė santykinė oro drėgmė; netinkama kameros sanitarinė būklė; rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais; vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos Žmogaus Teisių teismo išaiškinimui.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009) nustato policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą. Higienos normos HN 37:2009 5-15 punktuose pateikiamos bendrosios nuostatos, numatančios, kad policijos areštinėje laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 punktas); policijos areštinėse laikomų asmenų pasivaikščiojimai gryname ore turi būti organizuojami teisės akto nustatyta tvarka (11 punktas). Higienos normos HN 37:2009 18-33 punktuose reglamentuoti policijos areštinių įrengimo reikalavimai. Policijos areštinės kamerose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą (20 punktas). Policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc. Areštinių kamerų dirbtinė šviesa turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (21 punktas). Kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose vyksta mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (23 punktas). Pagal minėtos Higienos normos 24 punktą, oro temperatūra, santykinė drėgmė ir judrumas turi būti šie: šiltuoju metų periodu oro temperatūra 18-28 laipsniai, santykinė drėgmė 30-75 proc., oro judrumas 0,15-0,5 m/s; o šaltuoju metų periodu oro temperatūra 18-26 laipsniai, santykinė drėgmė 30-75 proc., oro judrumas 0,05-0,2 m/s.
Minėtame Klaipėdos AVPK vyr. specialisto 2015 m. kovo 31 d. tarnybiniame pranešime, kuriuo atsakovas taip pat argumentuoja skundo nepagrįstumą, nurodyta, kad visos kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas (t.y. kameros Nr. 1-5), atitinka Higienos normos HN 37:2009 reikalavimus. Pelėsių kamerose niekada nebuvo užfiksuota. Areštinės kamerose yra įrengta mechaninė ventiliacija, kameros taip pat vėdinamos per langus. Langai sandarūs. Drėgmės nėra. Areštinės kamerose tiekiamas šaltas vanduo, dušo patalpoje – šaltas ir karštas vanduo. Areštinėje nėra kamerų, įrengtų nerūkantiems ar norintiems mesti rūkyti. Pristatyti į areštinę asmenys į kameras skirstomi laikantis izoliavimo reikalavimų. Visiems nerūkantiems asmenims, pageidaujantiems būti atskirtais nuo rūkančių asmenų, yra sudaromos sąlygos ir tokie asmenys būna laikomi atskirai.. Tarnybiniame pranešime atkreiptas dėmesys į tai, kad veikiančioms areštinėms taikomi tik tie Higienos normos HN 37:2009 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Oro temperatūros parametrai šaltuoju metų laikotarpiu priklauso nuo pastato konstrukcijos, oro judėjimo greitis – nuo vėdinimo sistemos įrengimo, dirbtinis apšvietimas – nuo elektros instaliacijos būklės. Oro temperatūra kinta ir nustatyti pareiškėjo buvimo tam tikroje kameroje metu buvusią temperatūrą nėra galimybių. Tarnybiniame pranešime pažymėta, kad iš V. L. jokių skundų per visą jo buvimo Klaipėdos AVPK areštinėje laikotarpį nebuvo gauta, todėl nustatyti, ar jo buvimo toje kameroje metu buvo kokių nors trūkumų, neįmanoma
Faktinę aplinkybę dėl areštinės kamerų tinkamumo eksploatavimui įrodo Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos generalinio komisaro 1999 m. birželio 11 d. patvirtintas leidimas pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 1-ojo padalinio 1-ąją dalį (b.l. 23-24) bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. vasario 22 d. įsakymas Nr. 5-V-142 leisti pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 2-ąją dalį nuo 2005 m. vasario 21 d. (b.l. 25). Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos generalinio komisaro 1999 m. birželio 11 d. patvirtintame leidime pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 1-ojo padalinio 1-ąją dalį nurodyta, kad areštinėje yra <...> sanitarinė švarykla su dezinfekavimo kamera, 6 vietų dušinė, maisto pašildymo patalpa, 2 pasivaikščiojimo kiemeliai; langai stikliniai; patalpų apšvietimas natūralus ir dirbtinis; vėdinimas natūralus ir mechaninis; areštinės patalpų techninė higieninė būklė gera. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2005 m. vasario 18 d. Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 2-osios dalies rekonstrukcijos įvertinimo akte Nr. 5-IN-31 (b.l. 27-28) nurodyta, kad šioje areštinės dalyje įrengtos 42 vietos kalinamiesiems (13 kamerų). Kiekvienoje kameroje įrengtos pritvirtintos lovos, individualios spintelės, taburetės, sieninės gembės rūbams, unitazai ir praustuvės, atskirti 1,20 m aukščio pertvara nuo kameros bendro ploto.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas jokių skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų bei kitų skunde dėl žalos atlyginimo nurodytų pažeidimų nėra teikęs, todėl teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentų pagrįstumą bei atsakovo atsikirtimus į pareikštą skundą, vadovaujasi byloje pateiktu 2012 m. birželio 12 d. Klaipėdos visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktu, t.y. patikrinimu, atliktu bylos faktinių aplinkybių konstatavimui aktualiu laikotarpiu.
Klaipėdos visuomenės sveikatos centras 2012 m. birželio 11 d. atliko Klaipėdos AVPK patikrinimą, siekdamas įvertinti areštinės atitiktį Lietuvos higienos normų HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, HN 47:2010 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“, HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimams, taip pat įvertinti R.M. 2012 m. gegužės 31 d. skunde išdėstytus faktus. Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2012 m. birželio 12 d patikrinimo aktu Nr. K3-234 (b.l. 37-39) nustatyta, kad areštinė įrengta policijos komisariato rūsyje, iš viso 40 kamerų (91 vieta). Areštinės viršininko teigimu, patikrinimo metu viena kamera neeksploatuojama dėl joje esančios žemos temperatūros. Kamerose sulaikytieji gyvena po 2-4 asmenis. Kiekvienoje kameroje yra sanitarinis mazgas (unitazas, praustuvė, tualeto reikmenų lentynėlė), atskirtas pertvara nuo gyvenamosios apskirtais ploto. Kamerose yra natūralus ir dirbtinis apšvietimas. Kiekvienam sulaikytajam skiriama lova, spintelė asmeniniams daiktams susidėti. Sulaikytieji aprūpinami minkštuoju inventoriumi, švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais. Sulaikytiesiems nusiprausti įrengta dušinė su keturiomis prausimosi vietomis; sulaikytieji prausiasi ne rečiau kaip kartą per savaitę. Bendro naudojimo areštinės patalpas ir pagal poreikį kameras valo UAB „Radvytė“. Nuolatinis valymas atliekamas kasdien, pagrindinis valymas – kartą per savaitę. Valymui naudoja buitinius valiklius, o paviršių dezinfekuoja biocidu. Esant reikalui, areštinės profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą vykdo UAB „Dezderata“. Areštinėje yra 2 pasivaikščiojimų kiemeliai (kiekvienos kameros sulaikytieji asmenys pasivaikščioti vedami atskirai). Areštinės patalpose remontas atliekamas pagal poreikį. Nustatyta, kad kai kuriose kamerose susidėvėjusi, išplyšusi grindų danga, sudaužyti lempų gaubtai. Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2012 m. birželio 12 d patikrinimo akto Nr. K3-234 išvadoje konstatuotas Higienos normos HN 37:2009 27 punkto pažeidimas. Nustatytas įpareigojimas pažeidimus pašalinti iki 2012 m. rugsėjo 12 d.
Taigi ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo laikymo kamerose sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimas buvo atliktas ir nenustatyti pareiškėjo nurodyti pažeidimai, išskyrus tai, kad kai kuriose kamerose buvo sudaužyti lempų gaubtai ir nusidėvėjusi grindų dangą. Ar šie pažeidimai buvo nustatyti kamerose, kuriose buvo patalpintas pareiškėjas, nėra galimybės, nes aptartame patikrinimo akte konkrečios kameros nenurodytos.
Pareiškėjas žalos atlyginimą kildina ir iš nerūkančių asmenų teisės būti laikomiems atskirai nuo rūkančiųjų neužtikrinimo. Pabrėžtina tai, jog pareiškėjas skunde net neteigia, kad jis yra nerūkantis asmuo, tačiau nurodo apie teisės būti atskirai nuo rūkančiųjų asmenų neužtikrinimą.
Su reikalavimu laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims sudaryti saugią sveikatai gyvenamąją aplinką taip pat glaudžiai susijusi pareiga nerūkančius asmenis atskirti nuo rūkančiųjų. Higienos normos HN 37:2009 13 punkte numatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims draudžiama rūkyti areštinės kameroje, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šis draudimas taip pat įtvirtintas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 10.10 punkte. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 5-V-677 „Dėl policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ patvirtintos Areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos (redakcija galiojusi iki 2015 m. vasario 12 d.) 22.13 punktas numato laikytis reikalavimo, kad rūkantys asmenys būtų laikomi atskirai nuo nerūkančiųjų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pataisos įstaigų administracija turi pareigą užtikrinti, jog asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.
Atsiliepime bei Klaipėdos AVPK vyr. specialisto 2015 m. kovo 31 d. tarnybiniame pranešime pažymėta, kad visiems be išimties nerūkantiems asmenims, kurie pageidauja būti atskirai nuo rūkančių asmenų, Klaipėdos AVPK areštinėje yra sudaromos sąlygos ir tokie asmenys būna laikomi atskirai. Byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėją atvežus į Klaipėdos AVPK areštinę, jis būtų žodžiu ar raštu išreiškęs norą būti kartu su nerūkančiais asmenimis, ar būtų turėjęs kažkokių nusiskundimų dėl to, kad yra laikomas kartu su rūkančiais asmenimis.
Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina ir iš pasivaikščiojimui skirto laiko trukmės. Pareiškėjas skunde teigia, kad pasivaikščiojimams lauke buvo skiriama tik 1 valanda, kas prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui. Nurodo, jog šis komitetas Antrajame bendrajame pranešime Nr.CPT/Inf (92) 3 išaiškino, kad suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke.
Pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev.2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (angliškai – outside their cells) užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Šiuo atveju, minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke.
Higienos normos HN 37:2009 11 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse laikomų asmenų pasivaikščiojimai gryname ore turi būti organizuojami teisės akto nustatyta tvarka. Taisyklių 54 nustatyta, jog policijos areštinės viršininkas (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojas) privalo užtikrinti, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, galėtų kasdien 1 valandą pasivaikščioti. Taisyklių 55 numato, jog pasivaikščioti vedama dienos metu pagal policijos viršininko sudarytą grafiką, atitinkantį įvairių kategorijų laikomų asmenų izoliavimo reikalavimus.
Atsakovas atsiliepime nurodė, kad suimtųjų pasivaikščiojimai lauke pagal teisės aktų reikalavimus yra užtikrinami, pareiškėjas taip pat nurodo, kad pasivaikščiojimui skiriama viena valanda, t. y. akivaizdu, kad atsakovas užtikrino pareiškėjui vienos valandos pasivaikščiojimą gryname ore.
Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą argumentuoja ir asbesto buvimu pastato konstrukcijoje, nurodydamas, kad stogas dengtas šiferiu bei asbesto yra sienose.
Atsiliepime nurodyta, kad pastato stogo danga yra iš molio čerpių, o kad pastato konstrukcijoje būtų asbesto – duomenų neturi. Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos generalinio komisaro 1999 m. birželio 11 d. patvirtintame leidime pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 1-ojo padalinio 1-ąją dalį nurodyta, kad <...> sienos mūrinės; lubos arkinės, mišri danga; grindys padengtos PVC danga ant armuoto betono pagrindo.
Šiame kontekste pažymėtina, kad Higienos norma HN 37:2009, nustatanti policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą, taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems policijos areštinių pastatams ir jų teritorijoms. Veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik šie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (2 punktas).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinime (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 26, 2014) aptarė neturtinės žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, įrodinėjimo taisykles, pagal kurias pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pareigą pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, šiuo atveju atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta.
Atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo laikymo areštinėje sąlygas, aptartas įrodinėjimo taisykles, darytina išvada Klaipėdos AVPK areštinėje pareiškėjui nebuvo užtikrintos teisės būti apgyvendintam kamerose, atitinkančiose Higienos normos HN 37:2009 27 punkto reikalavimus, o kiti pareiškėjo skunde nurodyti pažeidimai, susiję su jo apgyvendinimo sąlygomis, pripažintini nepagrįstais.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Pareiškėjas prašo priteisti 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, teigdamas, jog dėl to, kad buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, žeminančiomis elementarų žmogaus orumą, patyrė dvasinį sukrėtimą, nepatogumus, emocinę depresiją,. klaustrofobijos paranoją, tamsos baimę, buvo sužalota jo sveikata
Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų nustatytais atvejais.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikties visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra konstatavusi, kad dėl kalinimo perpildytoje kameroje asmuo gali patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis (2008 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444–619/2008, publikuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 4 (14), 2008).
Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871//02). Europos Žmogaus Teisių Teismas 2011 m. sausio 25 d. sprendime (byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05) yra konstatavęs, kad valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui. Ta aplinkybė, kad kalėjimas yra perpildytas ir jame trūksta vietų, neatleidžia kalėjimo administracijos nuo pareigos pasirūpinti kalinio sveikata.
Atsakovas teigia, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl prašo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą atsižvelgiant į tai, kad areštinės kamerose, neužtikrinančiose minimalaus ploto normos, pareiškėjas buvo kalinamas tik neilgą laiko tarpą (1 dieną iš 45 dienų), minimalaus ploto vienam asmeniui pažeidimai buvo nedideli, be to, byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjui būtų kilusios kitos neigiamos pasekmės, byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų laikomas areštinėje blogesnėse sąlygose nei kiti sulaikyti asmenys.
Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalį, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).
Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais: 1) teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą; arba 2) už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iner alia iš to, jog Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio taikymas, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus: jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peeers prieš Graikiją, Nr. 28524/95). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas yra savaime pagrindas pripažinti, kad kalinimo sąlygos yra žeminančios Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio prasme (pvz., 2005 m. balandžio 7 d. sprendimas byloje Karalevičius prieš Lietuvą, Nr. 53254/99). Kita vertus, nežymūs teisės normų, reglamentuojančių kalinamiems asmenims skirto ploto dydį, pažeidimai paprastai nesudaro pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo.
Pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje, pažeidžiant areštinės kamerų plotą vienam asmeniui buvo laikomas viso dešimt dienų (2012 m. balandžio 12 d.,2012 m. balandžio 13 d.-19 d. bei birželio 27 d. - 28 d.), o skirto vienam asmeniui ploto pažeidimas ženklus buvo tik vieną dieną (2012 m. balandžio 12 d. vienam asmeniui teko 2,83 kv. m. ploto), kitas devynias dienas šis pažeidimas buvo nežymus (vienam asmeniui kameroje teko 3,53 kv.m.). Taip pat laikotarpiu, neapimančiu ieškinio senatį, t.y. nuo 2012 m. kovo 16 d. iki 2012 m. rugsėjo 12 d. (iki patikrinimo akte nurodyto pažeidimo pašalinimo) pareiškėjas galimai buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose Higienos normos HN 37:2009 27 punkto reikalavimų (kamerose, kuriose nusidėvėjusi grindų danga, nusilupę dažai nuo sienų, iškritęs tinkas).
Byloje nustatytų aplinkybių visuma (labai trumpas kalinimas perpildytoje kameroje, neženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma) nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad kameros perpildymas trukdė naudotis privatumu kasdieniniame gyvenime ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą bei sukėlė dvasines kančias ir nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis sąlygomis.
Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos, t.y. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę bei mastą, sprendžiama, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotą minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis būtų nepatyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Jau minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti žalą.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).
Pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose ne tik vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, bet ir netvarkingos būklės kamerose, todėl teismas sprendžia, jog šiuo atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 konstatavo, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo taip pat pažymėta, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).
Teismas, vertindamas minėtas aplinkybes bei atsižvelgdamas į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą, pažeidimo trukmę bei intensyvumą (viso pareiškėjas areštinėje buvo laikomas 45 dienas; pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto normą – 10 dienų), į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, taip pat vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima įvertinti pareiškėjo nurodyta suma, t.y. 20 000 Eur, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 150 Eur.
Nustatytų faktinių bei teisinių aplinkybių pagrindu pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant iš atsakovo 150 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo V. L. skundą tenkinti iš dalies.
Pareiškėjui V. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 150 Eur (šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą, arba tiesiogiai – apeliacinės instancijos teismui.