Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo valstybės įmonės Panevėžio miškų urėdijos ir R. J. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 20 d. nutarimo R. J. ir V. J. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I.

VĮ Panevėžio miško urėdijos (toliau – ir Institucija) 2010 m. sausio 13 d. nutarimu R. J. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 85 straipsnio 4 dalį teisės medžioti atėmimu trejiems metams. Taip pat jis įpareigotas atlyginti 637 Lt žalą gamtai. Jis nubaustas už tai, kad pažeidė Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 60.2, 60.3, 76.3, 76.5 ir 45 punktus, t. y. 2009 m. gruodžio 30 d., 17.30 val., VĮ Panevėžio miškų urėdijos profesionalios medžioklės plotuose (Naujamiesčio girininkija) Birželių miške miškų pareigūnams A. D. ir A. A. dalyvaujant reide prie 607 kvartalo buvo nustatytas brakonieriavimo atvejis. Jo metu nušautas šernas, kuris rogutėmis, paliekant kraujo žymes ant šviežio sniego, nuvilktas į V. J. sodybą ir ten išskrostas (išversti viduriai). Nustatyta, kad šerną medžiokliniu šautuvu nušovė R. J.. Jis kartu su savo tėvu V. J. rogutėmis šerną parsitraukė į sodybą, ten išskrodė. Vėliau R. J. šerną parsivežė į Panevėžio miestą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

Apeliaciniai skundai netenkintini. Dėl V. J. patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 85 straipsnio 5 dalį V. J. administracinėn atsakomybėn patrauktas pagal ATPK 85 straipsnio 5 dalį už tai, kad padėjo savo sūnui R. J. rogutėmis partempti nušautą šerną į savo sodybą. ATPK 85 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių pažeidimas, išskyrus pažeidimus, numatytus šio straipsnio pirmojoje, antrojoje, trečiojoje ir ketvirtojoje dalyse, užtraukia įspėjimą arba baudą nuo 50 iki 250 litų su pažeidimo padarymo įrankių ir priemonių konfiskavimu ar be konfiskavimo arba teisės medžioti atėmimą iki vienerių metų su pažeidimo padarymo įrankių ir priemonių konfiskavimu ar be konfiskavimo. Ši teisės norma yra blanketinė, nukreipianti į Taisyklių nuostatas. Institucijos nutarime nurodyta, jog V. J. pažeidė Taisyklių 60.36 ir 45 punktus. Taisyklių (redakcija, galiojusi veikos padarymo metu) 60.36 punkte numatyta, kad draudžiama ne medžioklės plotų naudotojams pasisavinti medžioklės plotų vienete rastus nugaišusius, per susidūrimus su transporto priemonėmis, žemės ūkio technika ar dėl kitų priežasčių žuvusius medžiojamuosius gyvūnus ar jų dalis, nepranešus apie tai medžioklės plotų naudotojui ar atitinkamo Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento rajono (miesto) agentūrai ir negavus medžioklės plotų naudotojo leidimo pasisavinti šiuos gyvūnus ar jų dalis. Taisyklių 45 punkte nurodyta, jog medžioklės produkcija – sumedžioti (nušauti, sugauti gyvi ar negyvi) medžiojamieji gyvūnai, kuriems yra nustatytas leistinas jų medžioklės terminas, ar šių gyvūnų dalys, numesti ragai, kiti medžiojamųjų gyvūnų gyvybinės veiklos produktai priklauso medžioklės plotų naudotojams. Medžioklės plotų naudotojams taip pat priklauso medžioklės plotų vieneto teritorijoje rasti sužeisti, nugaišę, dėl susidūrimo su transporto priemonėmis žuvę bei į teritorijas, kuriose medžioti draudžiama (išskyrus rezervatus), iš greta esančių medžioklės plotų vienetų atklydę ir čia rasti sužeisti ar nugaišę, žuvę medžiojamieji gyvūnai ir jų dalys. Neteisėtai sumedžioti, įgyti ar pasisavinti gyvūnai ar jų dalys medžioklės plotų naudotojams neperduodami ir yra realizuojami arba sunaikinami nustatytąja tvarka. Iš protokole išdėstytos kaltinimo formuluotės (padėjimas parvilkti šerną į sodybą) matyti, jog ji neatitinka Taisyklėse nurodyto draudimo – V. J. žvėries nepasisavino, jį išsivežė sūnus. ATPK 284 straipsnio 2 dalis suteikia bylą nagrinėjančiai Institucijai pakeisti nuorodą į teisės aktą ar jo punktą, tačiau nagrinėjamuoju atveju, įvertinus Taisyklių nuostatas, negalima daryti jokios konkrečios išvados, kurią jose įtvirtiną normą tokia V. J. veika pažeidė. Todėl spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė bylą V. J. atžvilgiu. Šiuo atžvilgiu nėra reikšmingi Institucijos argumentai dėl V. J. parodymų dėl R. J. veikos. Dėl R. J. patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 85 straipsnio 4 dalį ir nuobaudos dydžio R. J. administracinėn atsakomybėn patrauktas už ATPK 85 straipsnio 4 dalyje numatyto pažeidimo padarymą, t. y. už tai, kad VĮ Panevėžio miškų urėdijos profesionalios medžioklės plotuose (Naujamiesčio girininkija) Birželių miške medžiokliniu šautuvu nušovė šerną, jį kartu su V. J. rogutėmis nuvilko į V. J. sodybą ir ten išskrodė. Vėliau R. J. šerną parsivežė į Panevėžio miestą. R. J. neneigia nušovęs šerną, jį partempęs į tėvo sodybą bei ten jį išskrodęs, tačiau nurodo, jog svetimuose medžioklės plotuose šerną tik pribaigė, kadangi jį jau buvo sužeidęs savo medžiotojų būrelio medžioklės plotuose. Pagal ATPK 257 straipsnį, administracinę bylą nagrinėjantis organas (tuo pačiu ir teismas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, turi išnagrinėti visus reikšmingus faktus, ištirti visas galimas įvykio versijas, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, tokiu būdu įvertinti visus tiek pažeidėją kaltinančius, tiek jį teisinančius įrodymus ir pašalinti prieštaravimus tarp jų. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje surinktą medžiagą, sprendžia, jog apygardos administracinis teismas įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė. Byloje esantys VĮ Panevėžio miškų urėdijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai (b. l. 18, 19), įvykio vietos planas (b. l. 22), nuotraukos su aprašymais (b. l. 23-36), liudytojais apklaustų A. A., A. D. paaiškinimai teismo posėdyje (b. l. 127-128) leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad šernas iš 605 kvartalo miško bėgo per 608 kvartalą, kuriame buvo nušautas ir po to atvilktas per 607 kvartalą į V. J. sodybą, t. y. byloje esančios nuotraukos ir pareigūnų paaiškinimai vienareikšmiškai patvirtina, jog šernas prieš R. J. šūvį nebėgo nuo sodybos pusės, o priešingai – bėgo nuo miško link jos. Pažymėtina, jog šerno pėdsakai iki šūvio yra vienodi, tolygūs, bėgta ristele (b. l. 24, nuotrauka Nr. 1), tuo tarpu po šūvio šerno eisena yra gerokai pakitusi, netolygi, šalia pėdsakų atsiranda kraujo žymės (b. l. 24, nuotraukos Nr. 3-4, b. l. 26, nuotraukos Nr. 5-8). Šie objektyvūs užfiksuoti duomenys visiškai paneigia apelianto keliamą versiją, jog šernas buvo pašautas ir atvežtas automobiliu iki sodybos, iš kur pabėgo. Atkreiptinas dėmesys, kad pirminiai V. J. paaiškinimai (b. l. 15) taip pat patvirtina faktą, jog sūnus šerną nušovė (o ne pribaigė sužeistą) už maždaug 100 metrų nuo sodybos. Šie pirminiai V. J. paaiškinimai atitinka visus kitus byloje surinktus įrodymus, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismo pripažinti teisingais. Tuo tarpu vėlesni V. J. paaiškinimai yra pakeisti, nenuoseklūs, todėl laikytini siekiu padėti sūnui išvengti atsakomybės. Apelianto R. J. argumentai dėl protokolo surašymo momento ir trūkumų, atmestini kaip nepagrįsti. Galiojantys teisės aktai nenumato termino, per kiek turi būti surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, tačiau teismų praktikoje yra pripažįstama, jog protokolą įgaliotas pareigūnas surašo tuomet, kai yra surenkama pakankamai duomenų apie padarytą pažeidimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. N575-1253/2010). Taip pat atmestinas apelianto argumentas dėl pažeistų teisės aktų nuostatų nenurodymo protokole – visi R. J. pažeisti teisės aktai nurodyti Institucijos priimtame nutarime, t. y. galimai padaryti procesinio pobūdžio pažeidimai ištaisyti ikiteisminėje bylos nagrinėjimo stadijoje, kas sutinkamai su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, leidžia pašalinti padarytus procesinio pobūdžio trūkumus ir nesutrukdo asmeniui pasinaudoti visapusiška savo teisių gynyba teisme, todėl tai nelaikoma pagrindu naikinti priimtą nutarimą (pvz., nutartis administracinėje byloje Nr. N575-8393/2010 ir kt.). Įvertinus anksčiau padarytą išvadą, kad V. J. atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo bylos teisena nutraukta pagrįstai, spręstina, jog R. J. veikoje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė atsakomybę sunkinančios aplinkybės (ATPK 32 str. 1 d. 1 p.) ir sušvelnino jam skirtą maksimalią nuobaudą iki artimos sankcijos vidurkiui. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Panevėžio apygardos administracinio teismo nutarimas teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Valstybės įmonės Panevėžio miškų urėdijos ir R. J. apeliacinių skundų netenkinti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 20 d. nutarimą R. J. ir V. J. administracinio teisės pažeidimo byloje palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.