Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-03-29 · Administracinė byla Nr. I-2315-414/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-03-29
Bylos Nr.
I-2315-414/2016
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00003-2016-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rimantas Giedraitis
Pareiškėjas
J. S., Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2315-414/2016Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00003-2016-6Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 74 (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. kovo 29 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Rimantas Giedraitis, sekretoriaujant Neringai Musinienei, nedalyvaujant pareiškėjui J. S. ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus atstovui, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas J. S. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 600 Eur neturtinės žalos, laikotarpiu nuo 2014-08-27 iki 2014-09-03. Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamera buvo perpildyta, joje buvo šalta, drėgna, trūko oro, pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži, todėl teko patirti didelius nepatogumus, pažeminimą, depresiją. Tokios kalinimo sąlygos prilygo kankinimui, todėl prašė priteisti neturtinę žalą.

Atsiliepimas

Atsakovas teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau – Kauno TI) buvo laikomas 6 pilnas paras. Tik pusę paros pareiškėjas buvo laikomas kameroje kai jam teko 3,5 kv. m. Pažymėta, kad 228 kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, įrengta mechaninė vėdinimo sistema, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesio pradžia yra šiltasis metų periodas, pareiškėjas nėra kreipęsis į administraciją dėl žemos temperatūros kameroje. Pabrėžta, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi po vienerių metų ir keturių mėnesių po išvykimo, kai bet kokios trumpalaikio buvimo Kauno TI pasekmės, jei tokios buvo, yra išnykusios.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų kalinimo sąlygų Kauno TI.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Kauno TI arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau - EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3 punktu nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Pareiškėjas skunde nurodė, jog jis buvo kalinamas Kauno TI kameroje, kurios gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėjo kameros kortelės ir Kauno TI atsiliepimo duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014-08-27 iki 2014-09-03 buvo kalinamas Kauno TI kameroje Nr. 228 (b.l. 13, 15).

Iš teismui pateiktos Kauno TI atsiliepime lentelės apie pareiškėjo kalinimo sąlygas matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Kauno TI iš viso buvo laikomas 6 pilnas paras ir tik pusę paros atvykimo į Kauno TI dieną pareiškėjas buvo laikomas kameroje kai jam teko 3,5 kv. m. Įvertinus trūkstamą plotą spręstina, jog pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus, todėl konstatuotina, kad Kauno TI administracija nepažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į tinkamas kalinimo sąlygas.

Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų dėl Kauno TI gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, šalčio, drėgmės, oro trūkumo, t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010), kuri galiojo iki 2015-11-01, 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Mažiausia gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti 35-65 proc.; oro temperatūra šiltuoju metų periodu 18-28 C; oro judėjimo greitis 0,15-0,25 m/s (Higienos normos HN 76:2010 26 p.). Higienos normos HN 76:2010 24 punkte įtvirtinta nuostata, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema

Teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, iš kurių matyti, kad Kauno TI įrengta mechaninė vėdinimo sistema (b.l. 16) ir tą aplinkybę, kad pareiškėjas Kauno TI buvo šiltuoju metų periodu, nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų (šalčio, drėgmės, oro trūkumo) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, galėjo patirti papildomus nepatogumus, todėl pareiškėjo teiginiai dėl minėtų kalinimo sąlygų neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų, laikytini nepagrįstais.

Pareiškėjas skunde nurodė ir tai, jog pasivaikščiojimo kiemeliai Kauno TI per maži.

Higienos normos HN 76:2010 11 punkte nurodyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore. Nepilnamečiams, moterims, ligoniams, asmens sveikatos priežiūros specialistui rekomendavus, sudaromos sąlygos būti gryname ore 2 kartus per dieną po vieną valandą.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-8176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau –Taisyklės) 92-94 punktuose ir Bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnyje reglamentuota suimtųjų (nuteistųjų) pasivaikščiojimo tvarka.

Iš šių teisės aktų analizės darytina išvada, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio, todėl pareiškėjo teiginiai dėl minėtų kalinimo sąlygų, laikytini nepagrįstais. Pažymėtina, kad pareiškėjo skunde nurodyta Lietuvos higienos norma HN 76:1999 Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra, neteko galios nuo 2010-04-11.

Byloje taip pat nenustatyta, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Kauno TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl jo laikymo sąlygų, susijusių su pasivaikščiojimo kiemeliais, poreikių pasikeitimo.

Pareiškėjas jokių išskirtinių nusiskundimų sveikata skunde nenurodė ir šioms aplinkybėms pagrįsti duomenų nepateikė. Į bylą pateikta pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopija patvirtina, kad medicinine pagalba pareiškėjas naudojosi, tačiau įrašai joje nepatvirtina, kad kalinimo sąlygos Kauno TI lėmė pareiškėjo nusiskundimus (b. l. 18-19).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad atsakovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų nepažeidė, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Dar daugiau, pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos fakto. Darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, yra atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo J. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Rimantas Giedraitis