- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-30
- Bylos Nr.
- 1A-711-468/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-58696-2017-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Kazlauskienė, Ugnius Trumpulis, Stasys Lemežis
- Nuteistasis
- T. V.
- Nukentėjusysis
- I. V.
- Advokatai
- Vidmantas Baumila, Sergejus Milovas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Stasio Lemežio, Ugniaus Trumpulio,
nukentėjusiojo I. V. įgaliotam atstovui advokatui Vidmantui Baumilai bei įgaliotai atstovei Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovei Vidai Malunavičienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. V. ir jo gynėjo adv. Sergejaus Milovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2018-09-14 nuosprendžio, kuriuo
T. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 140 straipsnio 3 dalį ir jam paskirta 30 MGL (1 129,80 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir T. V. paskirta galutinė bausmė – 20 MGL (753,20 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 67 straipsniu, 72² straipsniu, T. V. skirta baudžiamojo poveikio priemonė, įpareigojant jį dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, nustatant 6 mėnesių baudžiamojo poveikio priemonės įvykdymo terminą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. T. V. sukėlė fizinį skausmą mažamečiui savo šeimos nariui, o būtent: 2017 metais rugpjūčio mėnesį, tikslesnė data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, apie 12.00 val., buto, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, tyčia diržu sudavė vieną kartą mažamečiui savo sūnui I. V., gim. 2011-11-14, į nugarą, tokiu būdu sukėlė nukentėjusiajam I. V. fizinį skausmą. Šie T. V. veiksmai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 3 dalį.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Nuteistasis T. V. ir jo gynėjo adv. S.Milovas prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2018-09-14 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – atleisti T. V. nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamąją bylą, kaltininkui susitaikius su nukentėjusiojo įstatyminiu – valstybės institucijos atstovu, nutraukti.
2.1. Teigia, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas, neteisėtas ir neteisingas, todėl turi būti panaikintas. Mano, kad teismo išvados dėl BK 38 straipsnyje nurodytų asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų nebuvimo yra nepagrįstos, prieštaringos ir neatitinka paties teismo byloje nustatytų faktinių aplinkybių.
2.2. Dėl prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką (BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliantų manymu, pirmosios instancijos teismo išvada, jog T. V. prisipažinimas nebuvo savanoriškas, o nulemtas byloje surinktų įrodymų, nepagrįsta. Teismas darydamas išvadą, kad T. V. prisipažinimas nėra nuoširdus, rėmėsi T. V. sutuoktinės I. V. vienais iš ikiteisminio tyrimo metu duotasi parodymais, kuriuose ji teigia, kad kaltinamasis savo vaikus diržu auklėjo ne tik byloje nagrinėjamo įvykio metu, bet ir ankščiau. Teigia, jog aptartas išvadas dėl BK 38 straipsnio 1 dalies sąlygos nebuvimo teismas padarė, remdamasis ne byloje surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių visuma, bet selektyviai atrinkęs atskirus, pakankamai prieštaringus įrodymus. Teismas nuosprendyje nepasisakė, kodėl jis remiasi būtent šiais, o ne kitais įrodymais, neaptarė ir nepašalino akivaizdžių prieštaravimų.
2.3. Pažymi, kad T. V. sutuoktinė I. V. šioje byloje buvo apklausta net 4 kartus. Apklausų turinys bei kitos byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad pirminius parodymus liudytoja davė tuo metu, kai tarp sutuoktinių nusistovėjo priešiški, labai įtemti santykiai, lydimi nuolatinių nesutarimų bei konfliktų. Tiek vieno, tiek kito sutuoktinio atžvilgiu buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo. Mano, jog vykstantis nesklandus skyrybų procesas, kurio metu T. V. itin aktyviai siekė, jog nepilnamečiai vaikai po skyrybų gyventų su juo, leidžia pagrįstai manyti, kad liudytoja buvo suinteresuota hiperbolizuoti įvykius, susijusius su smurtu prieš vaikus, ir visais įmanomais būdais siekti sutuoktinio pripažinimo kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 ir 3 dalis. Nurodo, jog be I. V. parodymų jokie kiti bylos duomenys šių aplinkybių nepatvirtina, o ir pati liudytoja, sutuoktiniams susitaikius, 2018-03-05 apklausos metu davė iš esmės kitokius parodymus. Apeliantų manymu, pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pripažinęs I. V. nurodytas aplinkybes nustatytomis ir grįsdamas jomis savo išvadas, grubiai pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies, BK 2 straipsnio 3 dalies nuostatas.
2.4. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl 2017-11-08 Trakų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus rašto Nr. VT2-1160 Dėl Indrės ir T. V. šeimos, kuriame nurodyta, kad šeimoje vyksta ginčas dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir tėvų bendravimo su vaikais. Vaikų motina parašė pareiškimą Trakų rajono policijos komisariatui dėl tėvo smurto prieš sūnų Igną. Vaikų tėvas Trakų r. policijos komisariatui parašė pareiškimą dėl motinos galimo psichologinio smurto prieš vaikus. Vaikai buvo perduoti motinai, kuri išvyko rašte nurodytu adresu. Pirmosios instancijos teismas šio rašto įrodomosios reikšmės BK 38 straipsnio 1 dalies taikymui neįvertino.
2.5. Nurodo, kad kaltinamojo parodymus ikiteisminio tyrimo metu nulėmė objektyvios ir visiškai logiškos tiek emocine, tiek teisine prasme priežastys. Šioms priežastims išnykus - sutuoktiniams susitaikius, išsaugojus šeimą ir pradėjus gyventi kartu - kaltinamasis pakeitė savo parodymus ir prisipažino dėl padaryto nusikaltimo. Pažymi, kad T. V. niekada nemanė, kad byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikaltimo padaryme ir kaltę jį padarius. Pažymi, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo imtasi baudžiamojo proceso kodekso numatytų tyrimo veiksmų, tam kad būtų nustatyta, ar I. V. policijai pateiktuose nuotraukose tikrai pavaizduotas nukentėjusysis, kada šios nuotraukos buvo padarytos, ar nuotraukoje užfiksuotas sužalojimas galėjo būti padarytas diržu ir t.t.
2.6. Nurodo, jog bylos teisminio nagrinėjimo metu, prokurorui paskelbus kaltinimą, T. V. nurodė, kad supranta kuo yra kaltinamas, visiškai prisipažino dėl jam pareikšto kaltinimo ir tuoj pat davė išsamius parodymus apie 2017 m. rugpjūčio mėn. įvykį. Po kaltinamojo apklausos teismas priėmė sprendimą įrodymus tirti sutrumpintai. Be to, teismas skirdamas bausmę T. V., vadovavosi BK 64¹ straipsniu. Todėl apeliantai pirmosios instancijos teismo poziciją dėl kaltinimo prisipažinimo fakto ir apimties, vertina kaip nenuoseklią ir prieštaraujančią nuosprendžio rezoliucinėje dalyje priimtiems sprendimams.
2.7. Dėl susitaikymo su nukentėjusiuoju (BK 38 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pažymi, kad bylos teisminio nagrinėjimo metu T. V. prisipažinus dėl jam pareikšto kaltinimo ir davus parodymus, kaltinamojo gynėjas paprašė teismo padaryti pertraukų tam, kad su nukentėjusiojo nepilnamečio atstovais aptartų susitaikymo klausimus. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistei išaiškinus BK 38 straipsnio nuostatas, ji nedvejodama pareiškė, kad nagrinėjamoje situacijoje susitaikymas, kaltinamojo atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės ir bylos nutraukimas labiausiai atitiks tiek nepilnamečio, tiek visos šeimos interesus. Analogiškos nuomonės buvo ir nukentėjusiojo įgaliotas atstovas - advokatas V.Baumila, pareiškęs, kad toks bylos išsprendimas - geriausia išeitis susidariusioje situacijoje. Patvirtindamas savo pozicijų aptariamu klausimu, V.Baumila, nepaisant to, kad gynėjo parengtame susitaikymo protokolo projekte nepilnamečio įgalioto atstovo parašas nebuvo numatytas, savo iniciatyva jį pasirašė. Tačiau, grįžus į teismo posėdžio salę, savo baigiamojoje kalboje nukentėjusiojo įgaliotas atstovas išsakė priešingą nuomonę, jog nagrinėjamu atveju nėra visų sąlygų susitaikymui, plačiau tokio staigaus savo nuomonės pasikeitimo nemotyvuodamas.
2.8. Mano, kad aiškiai nenuosekli ir prieštaringa nepilnamečio nukentėjusiojo įgalioto atstovo pozicija, kuris šiame procese atstovauja jame nedalyvaujantį ir jo rezultatų niekaip negalintį įtakoti mažametį, kelia pagrįstų abejonių dėl tokio atstovavimo kokybės ir tinkamumo, juolab kad advokatas V.Baumila neatstovavo nukentėjusiojo - ikiteisminio tyrimo metu. Pirmos instancijos teismas nurodytų aplinkybių nesiaiškino, priemonių pašalinti prieštaravimus nepilnamečio įgaliotojo atstovo pozicijoje nesiėmė, tačiau vis vien ja vadovavosi, konstatuodamas, kad kaltinamasis su nukentėjusiuoju nesusitaikė. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į nukentėjusiojo atstovo pagal įstatymą - Vilniaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistės, prašiusios bylų BK 38 straipsnio pagrindu nutraukti, nuomonę ir priimtame nuosprendyje niekaip jos neaptarė.
2.9. Teigia, jog atsižvelgiant į nacionaliniuose bei tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintą vaiko teisių apsaugos prioritetą, toks pirmos instancijos teismo procesinis pasyvumas vertintinas kaip esminis baudžiamojo proceso normų pažeidimas, sukliudęs teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
3. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas bei Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovė prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusiojo atstovas adv. V.Baumila prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Nuteistojo T. V. ir jo gynėjo adv. S.Milovo apeliacinis skundas atmetamas.
4. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantai nuteistojo T. V. kaltės pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo neginčija, todėl šie klausimai išsamiau nevertinami. Apeliantai apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl BK 38 straipsnio nuostatų T. V. atžvilgiu taikymo tikslingumo.
5. BK 38 straipsnyje numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra šio straipsnio 1–4 punktuose nurodytos sąlygos. Taigi, baudžiamajame įstatyme įtvirtinta nuostata, kad ir tais atvejais, kai yra išvardintos sąlygos, teismas gali, bet neprivalo kaltininką atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Tai reiškia, kad teismas kiekvienu konkrečiu atveju (ad hoc) sprendžia, ar pagal bylos aplinkybes yra tikslinga nusikalstamą veiką padariusį asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, kartu – ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teisėjų kolegijos manymu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog T. V. atžvilgiu taikyti BK 38 straipsnio nuostatas ir jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nėra pagrindo.
6. Vadovaujantis BK 38 straipsniu, asmuo gali būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savu noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.
7. Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvada dėl T. V. prisipažinimo vertinimo nesavanorišku, akcentuoja susiklosčiusią tuometinę konfliktinę situaciją šeimoje, baimę, jog įvykus skyryboms dėl smurto, panaudoto sūnaus atžvilgiu, vaikų gyvenamoji vieta bus nustatyta su motina bei objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti T. V. nusikalstamus veiksmus, trūkumą.
8. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog T. V. ikiteisminio tyrimo metu kaltės nepripažino, nes buvo įsitikinęs, jog nėra surinkta pakankamai įrodymų, galinčių patvirtinti, kad jis sukėlė fizinį skausmą mažamečiui savo šeimos nariui, ir tik sutuoktiniams susitaikius, išsaugojus šeimą ir pradėjus gyventi kartu - kaltinamasis pakeitė savo parodymus ir prisipažino dėl padaryto nusikaltimo. Nors kolegija, pripažįsta, kad kaltinamasis proceso metu gali rinktis įvairias gynybos taktikas: prisipažinti ar neprisipažinti kaltu, ar iš viso neduoti parodymų, vienok, tokie T. V. aiškinimai dėl savo gynybinės pozicijos ir jos keitimo, kolegijos nuomone rodo, akivaizdų T. V. derinimąsi prie byloje besiklostančios situacijos ir pagrįstai pirmosios instancijos teismo toks prisipažinimas nelaikytas nei laisvanorišku nei nuoširdžiu.
9. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundu argumentu, jog pirmosios instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka bei T. V. paskirdamas bausmę, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, faktiškai laikė, kad nuteistasis kaltę pagal BK 140 straipsnio 3 dalį pripažino. Kaip jau minėta, asmens, padariusio nusikalstamą veiką atžvilgiu, BK 38 straipsnis gali būti taikomas ir jis nuo baudžiamosios atsakomybės gali būti atleidžiamas tik tuo atveju, kai yra nustatomos visos 1–4 punktuose numatytos sąlygos, tarp jų ir susitaikymas su nukentėjusiuoju.
10. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2018-09-04 tarp nuteistojo T. V., nukentėjusįjį atstovaujančių Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovės V.Malunavičienės buvo pasirašytas Susitaikymo protokolas (t. 2, b. l. 173). Kitas mažamečio vaiko atstovas - adv. V.Baumila, kaip nurodė bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, tik patvirtino patį tokio protokolo pasirašymo faktą. Institucijos atstovė V.Malunavičienė sprendimą pasirašyti Susitaikymo protokolą motyvavo tuo, kad T. V. gailisi dėl savo veiksmų, tačiau, įvertinusi nuteistojo gebėjimą suvaldyti emocijas ir nusikaltimo pobūdį, rekomendavo jam skirti tėvystės ugdymo kursus (t. 2, b. l. 177). Atkreiptinas dėmesys, jog dėl T. V. nusikalstamų veiksmų nukentėjo mažametis. Smurtą I. V. atžvilgiu panaudojo vienas iš artimiausių jo šeimos narių – tėvas. Akivaizdu, kad fizinė jėga, panaudota mažamečio atžvilgiu, nesant tam jokio teisėto pagrindo ir negalint apsiginti, I. V. sukėlė ne tik fizinį skausmą, bet ir įtakojo jo emocinę būseną. Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją I. V. patvirtino, kad jis dėl tėvo panaudoto smurto jautė skausmą, jautėsi blogai (t. 2, b. l. 50-52). Iš liudytojos I. V. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų analizės matyti, kad T. V. mažamečio sūnaus atžvilgiu panaudotas smurtas, pastarajam vieną kartą diržu suduodant smūgį į nugarą, galimai nebuvo vienkartis atvejis. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog minėtas dokumentas tarp šalių buvo pasirašytas tik formaliai ir neužtikrina tinkamos nukentėjusiojo mažamečio vaiko interesų apsaugos. Be to, tai, kad nėra visų būtinų sąlygų susitaikymui tarp šalių, teismo posėdžio metu patvirtino ir vienas iš nukentėjusiojo I. V. atstovų adv. V.Baumila (t. 2, b. l. 176). Kyla klausimas ir dėl Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovės V.Malunavičienės įgalinimų atstovaujant vaiko interesus pasirašyti minėtą Susitaikymo protokolą. Tokie įgalinimai V.Malunavičienei institucijos vadovo išduotame įgaliojime nėra nurodyti. Iš V.Malunavičienės paaiškinimų matyti, jog susitaikymo protokolo pasirašymo sprendimą ji priėmė savarankiškai. Byloje nėra duomenų, jog šioje byloje susitaikymo perspektyva būtų aptarta institucijoje, be to, kaip matyti iš atstovės paaiškinimų ji pati su bylos medžiaga susipažinusi nebuvo ir bylos situacija jai žinoma paviršutiniškai, institucija po pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio (iki apeliacinės instancijos teismo posėdžio praėjo 2,5 mėnesiai) nei vaiko gyvenamąja aplinka nei situacija šeimoje nesidomėjo. Tai, kad, kaip nurodo advokatas, kad jis buvo nunešęs susitaikymo protokolą institucijai ir net palikęs jo kopiją, kolegijos nuomone, neįrodo, kad susitaikymo perspektyva buvo visapusiškai institucijoje apsvarstyta, tokio procesinio sprendimo priėmimui buvo pritarta ir institucijos atstovui būtų suteikti įgalinimai.
11. Nors nagrinėjamu atveju civilinis ieškinys nebuvo pareikštas, tačiau svarbu pažymėti tai, kad nusikaltimu yra padaroma žala ne tik nukentėjusiajam, bet ir valstybei, teisės saugomam interesui. Teisėjų kolegija teigiamai vertina aplinkybę, kad T. V. supranta padaryto nusikaltimo pasekmes, gailisi, siekia normalizuoti santykius šeimoje, tačiau pastangos užtikrinti saugias sąlygas augti savo mažamečiams vaikams, neabejotinai yra kiekvieno tėvo pareiga, nereiškianti imperatyvo teismui taikyti BK 38 straipsnio nuostatas ir atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nusikaltimą padariusį asmenį. Nors apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas galimybę T. V. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nepagrįstai nevertino 2017-11-08 Trakų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus rašto Nr. VT2-1160 (t. 1, b. l. 30), tačiau raštas, kuriame konstatuojama konfliktinė situacija šeimoje ir mažamečių vaikų atžvilgiu galimai vartojamas smurtas, gali būti vertinamas, sprendžiant dėl kaltininko kaltės, tačiau reikšmės BK 38 straipsnio taikymo tikslingumui neturi.
12. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į BK 38 straipsnio 1 dalyje numatytų visumą, todėl pagrįstai konstatavo, kad T. V. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius nėra pagrindo. Toks sprendimas neprieštarauja BK 38 straipsnyje įtvirtintai teismo diskrecijai pasirinkti, ar atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės.
13. Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę nuteistajam T. V., atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, įvertino nuteistojo asmenybę, tai, kad nėra apelianto atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, jis neteistas, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, dirba, todėl pagrįstai už nusikaltimo padarymą jam paskyrė švelniausią įstatymo sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą, kurios dydį nustatė mažesnį, nei BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytas baudos vidurkis. Be to, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę T. V., vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažino viena trečiąja dalimi. Taigi nuteistajam paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ir yra tinkama įgyvendinti bausmės tikslus, numatytus BK 41 straipsnyje. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę T. V., baudžiamojo kodekso nuostatų nepažeidė ir, įvertinęs padaryto nusikaltimo pobūdį, pagrįstai konstatavo, jog tikslinga nuteistąjį įpareigoti dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.
14. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, naikinti jį dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
nuteistojo T. V. ir jo gynėjo adv. Sergejaus Milovo apeliacinį skundą atmesti.