- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Data
- 2007-10-30
- Bylos Nr.
- 2A-496/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Danutė Milašienė, Vincas Verseckas
- Ieškovas
- V. P.
- Atsakovas
- Linkaučių pagrindinei mokyklai, Panevėžio rajono vaikų
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Danutės Milašienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių V. P. įmonės ir V. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2007 m. balandžio 24 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-141-30/2007 pagal ieškovių V. P. įmonės ir V. P. ieškinį atsakovams Linkaučių pagrindinei mokyklai ir Panevėžio rajono vaikų globos namams dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė individuali V. P. įmonė (ankstesnis įmonės pavadinimas individuali V. P. įmonė „Ramygalos duona“) ir ieškovė V. P. ieškiniu ir patikslintu ieškiniu (t. 1, b. l. 143-145) prašė priteisti individualios V. P. įmonės naudai solidariai iš atsakovų 4 081,40 Lt turtinės žalos už sugadintą maistą ir jo atsargas, priteisti 17 745 Lt turtinės žalos atsiradusios dėl įmonės priverstinės veiklos nutraukimo dėl atsakovų kaltės (šią sumą sudaro išmokos darbuotojams juos atleidžiant iš darbo ir įmonės sumokėtos privalomos įmokos VSDFV fondui) bei 19 978,12 Lt nuostolių dėl negautų įmonės pajamų nuo 2001 m. sausio 26 d. iki 2001 m. rugpjūčio 31 d. (iki sutarties galiojimo pabaigos) įskaitant delspinigius ir negautas pajamas, kurie susidarė atsakovams Linkaučių pagrindinei mokyklai (ankstesnis šio atsakovo pavadinimas Linkaučių specialioji internatinė mokykla) ir Panevėžio rajono vaikų globos namams 2001 m. sausio 26 d. neteisėtai nutraukus terminuotas mokyklos valgyklos ir moksleivių maitinimo organizavimo sutartis su ieškovės įmone, sudarytas 2000 m. rugsėjo 1 dieną 2000/2001 mokslo metams, tai yra iki 2001 m. rugpjūčio 31 d. Taip pat ieškovė V. P. prašė jos naudai priteisti solidariai iš atsakovų 300 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui (CK 6.6 str. 3 d., 6.250 str.) dėl jos, ieškovės V. P. , sveikatos pakenkimo, – patirtų didelių išgyvenimų, nervinės įtampos, depresijos atsakovams neteisėtai nutraukus minėtą panaudos ir moksleivių maitinimo organizavimo sutartį. Ieškinyje nurodė ir teismui paaiškino, kad atsakovai, nepasibaigus sutarčiai, 2001 m. sausio 26 d. raštu pranešė įmonės UAB „Ramygalos duona“ direktorei V. P. , kad nuo šios datos nutraukia mokyklos valgyklos panaudos ir moksleivių maitinimo organizavimo sutartis, vadovaudamiesi Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2001 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. 4, tačiau apie šių sutarčių nutraukimą nebuvo pranešta V. P. įmonei. Nurodė, kad minėtu 2001 m. sausio 25 d. Valstybinės maisto higienos ir veterinarijos tarnybos sprendimu dėl Lietuvos higienos normos HN30:1996 „Viešojo maitinimo įmonės“ pažeidimo buvo tik sustabdyta V. P. įmonės valgyklos veikla – jos eksploatacija iki bus pašalinti nustatyti tikrinimo metu valgykloje rasti pažeidimai dėl maisto produktų ir jų ruošimo kai kurių netinkamų sąlygų, kurie išvardinti valstybinės maisto ir veterinarinės tarnybos 2001 m. sausio 25 d. akte. Tačiau minėtai tarnybai ištyrus paimtus iš valgyklos vandens, nuoplovų mėginius, kurie kaip paaiškėjo po ištyrimo buvo tinkami, taip pat paaiškėjus mokyklos moksleivių J. C. ir D. B. gydymo rezultatams VŠĮ Panevėžio infekcinėje ligoninėje (jos iš mokyklos į ligoninę pateko dėl viduriavimo), kad jų susirgimai buvo ne infekcinės kilmės (ligoninės 2001-02-07 raštas), ir pašalinus valgykloje rastus Lietuvos higienos normos HN30:1996 „Viešojo maitinimo įmonės“ pažeidimus, ieškovės įmonei, kaip nurodyta 2001 m. sausio 29 d. Panevėžio apskrities valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininko 2001 m. kovo 5 d. rašte, buvo leista toliau eksploatuoti valgyklą nuo 2001 m. sausio 29 dienos. Todėl nuo šios datos valgyklos veikla turėjo būti atnaujinta, bet atsakovai 2006 m. sausio 26 d. minėtas sutartis vienašališkai nutraukė, įmonei neleido maitinti moksleivių. Šiais atsakovų veiksmais buvo pažeisti CK 1964 m. 177 straipsnio ir CK 6.217 straipsnio 5 dalies reikalavimai, o taip pat panaudos sutarties sąlygų 3.3 p. nuostata, numatanti, jog dėl sutarties nevykdymo panaudos sutartis gali būti nutraukta apie tai raštu įspėjus kitą sutarties šalį ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį. V. P. įmonės veikla buvo tik laikinai sustabdyta, po to jai vėl leista dirbti, todėl atsakovams nebuvo pagrindo dėl to nutraukti panaudos sutartį ir vaikų maitinimo sutartį. Vienašališkai nutraukti sutartį galima, kai nustatomi esminiai sutarties pažeidimai, nurodyti CK 6.217 straipsnyje, tačiau tokių sutarties pažeidimo kriterijų šiame ginče nenustatyta. Todėl sutartį šalys turėjo vykdyti, o ją vykdydamos šalys turėjo bendradarbiauti (CK 6.200 str.). 2001 m. sausio 26 d. V. P. įmonei priklausantys maisto produktai, inventorius, kitas turtas įmonės savininkės akivaizdoje buvo išnešti iš panaudos pagrindais naudojamų patalpų (valgyklos) ir palikti šios mokyklos kieme. Įmonės darbuotojai į valgyklos patalpas nuo šio laiko nebuvo įleidžiami, įmonė nebemaitino vaikų, moksleivių, nors jos, V. P. įmonė iki dabar nėra išregistruota iš įmonių registro. Tą pačią dieną, tai yra 2001 m. sausio 26 d. atsakovai įteikė įmonės savininkei asmeniškai ir pasirašytinai pranešimus, kad nuo šios datos jie nutraukia panaudos sutartis su UAB „Ramygalos kepykla“ dėl patalpų ir vaikų maitinimo, vadovaudamiesi Valstybinės Maisto ir veterinarijos tarnybos 2001 m. sausio 25 d. Sprendimu, tačiau V. P. įmonė negavo pranešimo apie panaudos ir vaikų maitinimo sutarties nutraukimą. Dėl tokių atsakovų veiksmų ieškovės V. P. įmonė patyrė turtinę žalą, kurią sudaro turto netekimas ir sužalojimas (maisto produktų), taip pat negautos pajamos (CK 6.249 str., 6.256 str.).Išnešus atsakovams į nesaugomą kiemą buvo sugadintas ieškovės įmonės maistas ir maisto produktų atsargos bendrai 4 081,40 Lt sumai (ieškinio priedas Nr. 1), ką patvirtina Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2001 m. sausio 25 d. aktas Nr. 32, taip pat 2001 m. sausio 26 d. inventorizacijos aktas. Dėl to ieškovės įmonė patyrė ir nuostolių, kuriuos sudaro negautos pajamos nuo 2001 m. sausio 26 d. iki 2001 m. rugpjūčio 31 d. – viso 19 978,12 Lt (sutarties 2.2.1 p. ir paskaičiavimas padarytas taikant 30 % antkainį pagal sutarties sąlygas).Taip pat įmonė buvo priversta atleisti darbuotojus, išmokėti jiems darbo užmokestį ir kompensacijas, dėl ko įmonė turėjo sumokėti privalomai visas įmokas VSDFV biudžetui – viso susidarė 16 109 Lt skola ir dar 1 636 Lt delspinigių, bendra šių nuostolių suma 17 745 Lt. Be to, jai, ieškovei, kaip įmonės savininkei padaryta 300 000 Lt neturtinė žala dėl jos sveikatos sutrikdymo (CK 6.250 str.). Ji, atsakovams neteisėtai nutraukus minėtą panaudos ir moksleivių maitinimo organizavimo sutartį, patyrė didelius išgyvenimus, nervinę įtampą, depresiją. Ieškovė dėl patirtų išgyvenimų gydėsi stacionariai ir ambulatoriškai psichikos sveikatos sutrikimus, negalėjo dėl to dirbti. Tai patvirtina nedarbingumo pažymėjimai. Ieškovė nurodė, kad ji nepraleido 3 metų ieškinio senaties termino, kuris prasidėjo nuo sužinojimo ar turėjimo sužinoti apie jos teisės pažeidimą dienos. Ji apie savo pažeistas teises dėl minėtos panaudos sutarties nutraukimo sužinojo 2004 m. gruodžio 10 d., kai kreipėsi su prašymu į atsakovus atsiųsti sprendimų nutraukti sutartis nuorašus, o jie buvo jai atsiųsti 2005 metų sausio mėnesį, bet ne jai asmeniškai, o V. P. įmonei „Ramygalos duona“. Be to, laikotarpyje nuo 2002 balandžio 3 d. ji sunkiai sirgo, periodiškai gydėsi, todėl negalėjo įgyvendinti savo teisių anksčiau. Nesutiko su atsakovų atsiliepime ir triplike nurodymu, kad 3 metų ieškinio senaties terminas prasidėjo 2001 m. sausio 26 dieną, kai iš mokyklos ir valgyklos patalpų buvo iškraustyta jos įmonė, teikusi maitinimą mokiniams. Ieškovė senaties termino atstatyti neprašė, o ieškinį prašė tenkinti.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apygardos teismas 2007 m. balandžio 24 d. sprendimu ieškinį atmetė, nes buvo paleistas 3 metų ieškinio senaties terminas turtiniams reikalavimams reikšti, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo atmestas, nes galiojęs 1964 m. Civilinis kodeksas bei kiti įstatymai nenumatė neturtinės žalos atlyginimo. Teismas nurodė, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo iki 2000 m. CK įsigaliojimo, todėl ieškinio senaties termino eigai nustatyti turi būti taikomos 1964 m. CK normos. Šis terminas prasidėjo 2001 m. sausio 26 d., nes tą dieną ieškovė su visais maisto produktais ir jai priklausančiu turtu buvo iškraustyta iš mokyklos valgyklos patalpų, nuo šios dienos ji neteikė vaikų maitinimo patalpų, įmonės savininkė dalyvavo iškraustant jos daiktus, jai tą pačią dieną buvo įteiktas pranešimas apie sutarties nutraukimą, ji atidavė raktą mokyklos ūkvedžiui. Teismas nesutiko su ieškovės argumentais, kad apie savo pažeistas teises sužinojo tik 2004 m. sausio 27 d., kuomet ji kreipėsi į atsakovus dėl pranešimų apie nutrauktas paslaugų teikimo sutartis nuorašų įteikimo, nes bet koks vėlesnis prašymas ar kreipimasis į atsakovus tuo pačiu klausimu ieškinio senaties nenutraukia ir nesustabdo. Atsakovai niekada nepripažino ieškovės reikalavimų, neatliko jokių veiksmų, kuriais reikalavimus būtų pripažinę, niekada nesutiko atnaujinti nutrauktą sutartį, todėl nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Ieškovės argumentas, kad apie sutarties nutraukimą buvo pranešta UAB „Ramygalos kepyklos“ direktorei V. P. , o ne V. P. įmonės įmonės „Ramygalos duona“ savininkei ir toks pranešimas nelaikytinas tinkamu, nes jis nesukuria ieškovei jokių teisinių pasekmių, buvo atmestas, nes ieškovė žinojo, kad nutraukiamos sutartis buvo pasirašytos su jos individualiąja įmone, ji pasirašė pranešimą apie sutarties nutraukimą. Kadagi ieškovė apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2001 m. sausio 26 d., nuo tos dienos ir turi būti skaičiuojamas trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris baigėsi 2004 m. sausio 27 d., tai yra iki ieškovės kreipimosi į teismą su ieškiniu ir 2006 m. lapkričio 22 d. ieškinio priėmimo teisme. Kadangi ieškovė kreipėsi į teismą praleidusi ieškinio senaties terminą, o atsakovai prašė taikyti ieškinio senatį, teismas pripažino, kad tai sudaro pagrindą ieškovės ieškinį atmesti. Teismas taip pat atmetė ieškovės prašymą priteisti jai 300 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, nes sprendžiant žalos atlyginimo klausimą turi būti vadovaujamasi žalos atsiradimo metu galiojusiais teisės aktais. Ieškovė neturtinės žalos atsiradimą kildina iš neteisėto jos įmonės veiklos nutraukimo. Įmonės veikla buvo nutraukta 2001 m. sausio 26 d. Tuo meu galioję teisės aktai nenumatė neturtinės žalos atlyginimo dėl sveikatai padarytos žalos, o naujojo Civilinio koekso nuostatos negali būti taikomos (CK patvirtinimo, įsigaliojimo, įgyvendinimo įstatymo 47 straipsnio 2 dalis).
Šalies argumentai
Ieškovės V. P. įmonė ir V. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2007 m. balandžio 24 d. Panevėžio apygardos teismo sprendimą, ieškinį tenkinti visiškai, solidariai priteisti iš atsakovų 4 081,40 Lt turtinės žalos už sugadintus produktus, 17 745 Lt žalos dėl priverstinio įsiskolinimo VSDFV Panevėžio skyriui ir 300 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Be to, iš atsakovo Linkaučių pagrindinės mokyklos priteisti 8 323,59 Lt negautų pajamų už laikotarpį nuo 2001 m. sausio 26 d. iki 2001 m. rugpjūčio 31 d., o iš atsakovo Panevėžio rajono vaikų globos namų 11 654,53 Lt negautų pajamų už laikotarpį nuo 2001 m. sausio 26 d. iki 2001 m. rugpjūčio 31 d. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog yra praleistas ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas remiantis naujojo CK normomis, ir šis terminas yra treji metai (CK 1.125 str.), tačiau teismas neteisingai nustatė jo pradžią. Šio termino pradžia nustatoma remiantis subjektyviuoju kriterijumi – asmens sužinojimu arba turėjimu sužinoti apie savo pažeistą teisę. Ieškovė, priešingai nei nustatė teismas, nedalyvavo iškraustant jos daiktus iš mokyklos patalpos ir tai patvirtino liudytoja V. R. . Panevėžio apskrities valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, atlikusi tyrimą, leido toliau teikti maitinimo paslaugas, iš įmonės nebuvo pareikalauta grąžinti jai perduotas materialines vertybes, todėl ieškovė pagrįstai tikėjosi, kad sutartys ir toliau bus vykdomos. Tik 2005 m. sausio 3 d. ieškovei buvo atsiųstos pranešimų apie sutarčių nutraukimą kopijos, todėl tik tuomet ji sužinojo apie nutrauktas sutartis. Be to, iš pranešimų matyti, kad jie buvo adresuoti ne V. P. įmonei, o UAB „Ramygalos kepyklos“ direktorei V. P. . Ieškovė V. P. apie savo pažeistas teises suvokė tik 2005 m. vasario mėnesį, nes nuo 2002 m. balandžio 3 d. sunkiai sirgo ir negalėjo domėtis verslo reikalais. Suvokusi, kad jos teisės buvo pažeistos, su ieškiniu kreipėsi į teismą. Ieškovės taip pat pažymėjo, kad įmonės veikla buvo sustabdyta tik Linkaučių specialiojoje internatinėje mokykloje, tačiau jos veikla Panevėžio rajono vaikų globos namuose sustabdyta nebuvo, todėl įmonė galėjo ten tęsti veiklą. Be to, 2001 m. sausio 25 d. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnybos akte nustatyti pažeidimai buvo susiję ne su įmonės veikla, o su valgyklos patalpų ir inventoriaus būkle, už kurį yra atsakinga pati mokykla. Susirgusioms mokinėms buvo nustatyti ne infekcinės kilmės susirgimai. Ieškovė įtaria, kad sutartis su ja buvo nutraukta dėl to, kad norėta sudaryti sutartį su kita įmone, kuri vėliau tokias paslaugas teikė. Ieškovė turtinės žalos atlygnimo reikalavo 2004 metais, pakartotinai į atsakovus kreipėsi 2006 m. kovo 20 d., o atsakovams geranoriškai neatlyginus žalos, kreipėsi į teismą su ieškiniu. Ieškovei neturtinė žala atsirado tuomet, kai ji 2005 metais suprato faktines aplinkybes ir jai padarytą žalą, todėl nepraleido ieškinio senaties termino šiam reikalavimui pareikšti. Padarytą neturtinę žalą vertina 300 000 Lt.
Atsakovai – Linkaučių pagrindinė mokykla ir Panevėžio rajono vaikų globos namai – prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliantės reikalavimams taikyti ieškinio senatį ir apeliacinio skundo netenkinti. Atsakovai nesutinka su ieškovės argumentais, kad jai apie valgyklos panaudos ir moksleivių maitinimo organizavimo sutarties nutraukimą nebuvo pranešta, nes ieškovė buvo pasirašytinai informuota 2001 m. sausio 26 d. raštu. Be to, sutartys buvo nutrauktos dėl pačios ieškovės kaltės, nes Maisto ir veterinarijos tarnybos 2001 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. 4 buvo nustatyti higienos normų pažeidimai, maitinimas buvo nesaugus, teko nutraukti pamokas tiek specialiosios internatinės mokyklos, tiek pagrindinės mokyklos mokiniams. Valgykloje rasti pažeidimai buvo susiję su maisto produktų ir jų ruošimo netinkamomis sąlygomis, už ką pagal sutartį buvo atsakinga ieškovės. Kadangi atsakovai nepadarė jokių neteisėtų veiksmų, nėra jokio priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir atsiradusių nuostolių, nėra atsakovų kaltės, dėl ko negali atsirasti ir civilinė atsakomybė. Priešingai, dėl ieškovės netinkamo sutartinių įsipareigojimo vykdymo ir higienos normų pažeidimo atsakovai patyrė materialinę žalą. Mokyklos ir vaikų globos namų darbuotojai savo pastangomis pašalino nustatytus pažeidimus, todėl jau 2001 m. sausio 29 d. Linkaučių specialiajai internatinei mokyklai leista eksploatuoti valgyklą. Ieškovė nepagrįstai nurodė, kad atsakovai turėjo suinteresuotumą sudaryti sutartis su kita įmone, dėl to buvo su ja nutrauktos sutartys. Atsakovai turėjo užtikrinti nepertraukiamą vaikų maitinimą, todėl buvo sudarytos sutartys su kita bendrove, o į šalia esantį darželį jie negalėjo kreitis, nes ten dirbusi viena darbuotoja negalėjo suteikti tokių paslaugų. Nepagrįstas ieškovės teiginys, kad ji maitinimo paslaugas galėjo teikti Panevėžio rajono vaikų globos namams, nes šios paslaugos buvo teikiamos Linkaučių specialiosios internatinės mokyklos patalpose, kur buvo nustatyti higienos normų pažeidimai. Ieškovės turtinės ir neturtinės žalos paskaičiavimas yra nepagrįstas, nes 2001 m. sausio 26 d. prekių –materialinių vertybių inventorizacijos apyraše yra nurodyti produktai, kurie ieškovei buvo grąžinti, šis apyrašas yra pačios ieškovės sudarytas, jame nėra atsakovo parašų, todėl jo turinys kelia abejonių. Taip pat nepagrįstas ieškovės reikalavimas priteisti ieškovei jos įsiskolinimą VSDFV Panevėžio skyriui, nes šis įsiskolinimas gali būti ne už laikotarpį nuo 2001 m. sausio 26 d. iki 2001 m. balandžio 1 d., o už ilgesnį laikotarpį. Be to, yra suėjęs senaties terminas pareikšti reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo. Atsakovai prašė taikyti 1964 m. CK numatytą trejų metų ieškinio senatį, nes ieškovė apie sutarčių nutraukimą sužinojo 2001 m. sausio 26 d., ji nuo to laiko jokios veiklos nevykdė, o jos 2004 m. gruodžio 10 d. prašymas pakartotinai atsiųsti sutarties ir pranešimo apie jos nutraukimą nuorašą neįrodo, kad ji nežinojo apie sutarties nutraukimą. Todėl 2001 m. sausio 26 d. prasidėjęs ieškinio senaties terminas baigėsi 2004 m. sausio 26 d. Tai, kad pranešimas buvo įteiktas UAB „Ramygalos kepyklos“ direktorei V. P. nereiškia, kad jai buvo netinkamai pranešta, kadangi ji buvo ir V. P. įmonės savininkė. Taip atsitiko dėl to, kad ieškovės įmonės dažnai keitė pavadinimus. Ieškinys buvo paduotas tik 2006 m. lapkričio 22 d., tai yra pasibaigus ieškinio senaties terminui, todėl yra pagrindas jį atmesti. Ieškovės reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo taip pat nepagrįstas, nes, jos teigimu, neturtinė žala atsirado dėl 2001 m. sausio 26 d. sutarties nutraukimo, tuo tarpu naujasis CK, numatantis tokią teisę, įsigaliojo tik 2001 m. liepos 1 d., todėl negali būti taikomos 2000 m. CK nuostatos, o 1964 m. CK tokios žalos atlyginimo nenumatė.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Byloje nustatyta, kad 2000 m. rugsėjo 1 d. V. P. įmonė „Ramygalos duona“ sudarė Mokyklos valgyklos panaudos ir moksleivių maitinimo organizavimo sutartis su Linkaučių specialiąja internatine mokykla ir Panevėžio rajono vaikų globos namais (t. 1, b.l. 36-37, 39-40) Minėtų sutarčių pagrindu įmonė teikė maitinimo paslaugas šių mokymo įstaigų mokiniams. 2001 m. sausio 25 d. buvo atliktas V. P. išnuomotos valgyklos patikrinimas, kurio metu nustatyti higienos normų pažeidimai (t. 1, b.l. 43-44), todėl Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2001 m. sausio 25 d. sprendimu nuspręsta sustabdyti V. P. įmonės-valgyklos, esančios Linkaučių specialiojoje internatinėje mokykloje, eksploataciją (t. 1, b.l. 42). Linkaučių specialioji internatinė mokykla ir Panevėžio rajono vaikų globos namai 2001 m. sausio 26 d. pranešimais informavo V. P. apie valgyklos panaudos ir moksleivių maitinimo organizavimo sutarčių nutraukimą. V. P. savo parašu patvirtino, kad su pranešimu ji susipažino (t. 1, b.l. 38, 41). 2001 m. sausio 29 d. pašalinus pažeidimus, valgyklą leista eksploatuoti (t. 1, b.l. 47).
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl turtinės ir neturinės žalos, atsiradusios iš sutartinių teisinių santykių, atlyginimo. Ieškovės V. P. įmonė ir V. P. turtinės ir neturtinės žalos atsiradimą sieja su neteisėtu mokyklos valgyklos panaudos ir maitinimo paslaugų sutarčių nutraukimu. Atsakovai – Linkaučių pagrindinė mokykla ir Panevėžio rajono vaikų globos namai – su ieškovių reikalavimais nesutinka, prašo taikyti ieškinio senatį ir tuo pagrindu atmesti reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, o prašymo dėl neturtinės žalos atlyginimo netenkinti, nes žalos atsiradimo metu galioję įstatymai nenumatė tokios žalos atlyginimo.
Ginčo šalys sutaria, kad bylose dėl žalos atlyginimo ieškinio senaties terminas, tiek pagal 1964 m. CK, tiek pagal 2000 m. CK, yra treji metai ir kolegija su tuo sutinka, tačiau kilo ginčas, nuo kada šis terminas turi būti skaičiuojamas. Ieškovė V. P. nurodė, kad turtinė žala jai ir jos įmonei atsirado dėl neteisėto sutarties nutraukimo ir jos iškraustymo iš valgyklos patalpų. Ieškovė V. P. teigia, kad tik 2005 m. sausio 3 d. ji sužinojo, kad neteisėtai buvo nutrauktos patalpų panaudos bei paslaugų teikimo sutartys ir tik tada jinai suvokė, jog jai padaryta turtinė žala, nes tą dieną jai buvo atsiųstos sutarčių ir pranešimų apie jų nutraukimą nuorašai, todėl nuo šios dienos turi būti pradedamas skaičiuoti ieškinio senaties terminas. Kolegija su tokiu ieškovės teiginiu nesutinka, nes jis prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Turtinė žala, ieškovių teigimu, atsirado dėl to, kad jos negalėjo toliau vykdyti veiklos ir jų daiktai buvo iškraustyti iš patalpų, todėl svarbu yra nustatyti, kada ieškovės sužinojo arba turėjo sužinoti apie joms padarytą turtinę žalą. Ieškovės ieškinyje teismui nurodė, kad 2001 m. sausio 26 d. įmonei priklausantys daiktai ir produktai buvo iškraustyti iš panaudos pagrindais naudotų patalpų, byloje yra ieškovės V. P. 2001 m. sausio 26 d. pasirašyti pranešimai apie sutarčių nutraukimą (t. 1, b.l. 38, 41), tačiau tik 2004 m. gruodžio 10 d. ieškovė V. P. prašė atsakovus atsiųsti jai 2000-2001 metais sudarytų sutarčių ir 2001 m. sausio mėnesio sprendimų dėl sutarčių nutraukimo kopijas (t. 1, b.l. 58). Vadinasi, ieškovė nuo 2001 m. sausio 26 d. žinojo ir suprato, kad jos įmonė daugiau negalės vykdyti sutartimis aptartos veiklos ir jos nevykdė, žinojo, kad sutartys yra nutrauktos ir jai dėl to atsirado žala, todėl būtent nuo tos dienos turi būti pradedamas skaičiuoti trejų metų ieškinio senaties terminas ir jis baigėsi 2004 m. sausio 26 d.
Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta aplinkybių, kurios ieškinio senaties terminą sustabdytų ar jį nutrauktų (2000 m. CK 1.129 ir 1.130 straipsniai). Byloje yra pateikti dokumentai, kurie patvirtina, kad ieškinio senaties termino eigos metu ieškovė sirgo, tačiau šios aplinkybės nesudaro pagrindo ieškinio senaties terminą atnaujinti, nes jie nepatvirtina, kad ieškovė per visą įstatyme nustatytą terminą negalėjo ginti savo teisių. Be to, vertintina ir ta aplinkybė, kad ieškinio senaties terminas baigėsi 2004 metų sausio mėnesį, o ieškovės su ieškiniu į teismą kreipėsi tik 2006 metų pabaigoje, tai yra beveik po dviejų metų nuo tos dienos, kai baigėsi terminas, per kurį jos galėjo apginti savo pažeistas teises pareikšdamos ieškinį.
Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti (1964 m. CK 90 straipsnis, 2000 m. CK 1.131 straipsnis), todėl pirmosios instancijos teismas, nenustatęs svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių, pagrįstai atmetė ieškovių reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo.
Ieškovė V. P. kitu reikalavimu prašė teismo priteisti jai 300 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Šios žalos atsiradimą ji sieja su neteisėtu sutarčių nutraukimu, dėl kurio ji patyrė didelius išgyvenimus, nervinę įtampą, depresiją. Ieškovės teigimu, ši žala jai atsirado tuomet, kai ji 2005 metais suprato visas sutarčių nutraukimo aplinkybes. Neturtinės žalos atsiradimo faktą ieškovė įrodinėja pateikdama teismui medicininius ir nedarbingumo pažymėjimus (t. 1, b.l. 50-56). Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovė apie jai padarytą turtinę žalą sužinojo jos atsiradimo metu, tai yra 2001 m. sausio 26 d. Neturtinę žalą ieškovė faktiškai kildina iš neteisėtų atsakovų veiksmų 2001 m. sausio mėnesį. Tokią išvadą patvirtina pačios ieškovės teismui pateikti nedarbingumo pažymėjimai gauti per laikotarpį nuo 2002 iki 2005 metų bei paaiškinimai, kad jos sveikata pablogėjo 2001 m. sausio 26 d staiga sužlugdžius jos įmonės veiklą, po to dėl sveikatos sutrikimų ji negalėjo dirbti.
Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas numato, kad 2000 m. CK normos dėl sutartinės civilinės atsakomybės taikomos, jeigu sutartinės prievolės pažeistos įsigaliojus šiam kodeksui. Teismas nustatė, kad sutartys buvo nutrauktos 2001 m. sausio 26 d. ir dėl šio neteisėto sutarčių nutraukimo ieškovė reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, todėl žalos atlyginimo klausimai turi būti sprendžiami vadovaujantis tuo metu galiojusio 1964 m. CK nuostatomis, kurios nenumatė neturtinės (moralinės) žalos atlyginimo už neteisėtą sutarčių nutraukimą, todėl ieškovės prašoma priteisti 300 000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti negali būti priteista, nes tam nėra teisinio pagrindo.
Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, kolegija priėjo prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ieškinio senatį reguliuojančias teisės normas, teisingai nustatė šio termino pradžią ir trukmę, nustatęs, kas šis terminas praleistas, pagrįstai atmetė reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo bei netenkino ieškovės reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo, nes to nenumatė žalos atsiradimo metu galioję įstatymai, todėl Panevėžio apygardos teismo 2007 m. balandžio 24 d. sprendimas yra teisėtas, pagrįstas ir nėra pagrindo jį naikinti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmos dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2007 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš V. P. įmonės (į.k. 6869858) ir V. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą po 10,50 Lt (dešimt litų 50 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.