- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-07
- Bylos Nr.
- A-662-1563-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00137-2011-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Pareiškėjas
- BUAB „Baltic Mills“
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentui
- Advokatai
- Linas Meškys
- Kategorijos
- 9.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo BUAB „Baltic Mills“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo BUAB „Baltic Mills“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas BUAB „Baltic Mills“ (toliau – ir Bendrovė) skundu (b. l. 2-7) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Departamentas) 2011 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. V3-2575 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo patvirtintas 2011 m. balandžio 19 d. patikrinimo aktas Nr. V11-11/5 (toliau – ir Patikrinimo aktas).
Paaiškino, kad mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių deklaraciją Bendrovė pateikė pavėlavusi tik 16 dienų, Departamento taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidime (toliau – ir Leidimas) nurodyti taršos normatyvai nebuvo viršyti, todėl už pavėlavimą pateikti deklaraciją, pareiškėjo manymu, Bendrovė nubausta per griežtai. Nurodė, kad Bendrovei 2010 m. kovo 31 d. buvo iškelta bankroto byla, dėl neaiškaus teisinio reglamentavimo ne kartą buvo tikslintasi, kas turi pateikti deklaraciją (Bendrovės direktorius ar po bankroto bylos iškėlimo paskirtas administratorius), nes kaip tik kovo 31 dieną baigėsi pirmasis ketvirtis. Pabrėžė, kad deklaracija, nors ir pavėluotai, buvo pateikta, mokesčiai sumokėti. Teigė, kad atsakovas turėjo atsižvelgti į šias aplinkybes. Tokios didelės baudos (145 592 Lt mokesčio didesniu tarifu suma) paskyrimas, pareiškėjo tvirtinimu, neatitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų, įstatymo tikslų, pažeidžia pareiškėjo teises ir interesus.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepimu į skundą (b. l. 61-63) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Sprendimą palikti galioti.
Paaiškino, kad Departamento direktoriaus pavedimu buvo surinkti visi duomenys ir informacija, reikalingi mokesčio už aplinkos teršimą teisingumui patikrinti. Tai užfiksuota 2011 m. balandžio 15 d. duomenų ir informacijos surinkimo akte. Pažymėjo, kad pareiškėjo deklaracija už 2010 metus iki mokestinio patikrinimo pradžios nebuvo pateikta, mokestis nebuvo sumokėtas. Kadangi teršalų kiekis nebuvo deklaruotas, visas per 2010 metus išleistas teršalų kiekis atsakovo laikytas nuslėpta tarša. Teigė, kad 2010 m. lapkričio 29 d. Departamento laboratorijoje buvo atlikti iš taršos šaltinio 030 paimto mėginio tyrimai. Nustatyta, kad momentinės teršalų koncentracijos viršytos du ir daugiau kartų. Nurodė, kad už momentinės taršos koncentracijos viršijimą mokesčiai paskaičiuoti didesniu tarifu. Pažymėjo, kad Bendrovės atstovas buvo atvykęs konsultuotis dėl taršos mokesčio mokėjimo ir deklaracijos pateikimo, jam viskas išsamiai paaiškinta. Nors buvo įspėta, kad nedeklaravus mokesčių, bus taikomas padidintas tarifas už nuslėptą taršą, pareiškėjas mokesčio nesumokėjo, deklaracijos nepateikė.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Nurodė Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 1 dalį, 8 straipsnio 3, 5 dalis, 7 straipsnio 1, 2 dalis ir darė išvadą, kad BUAB ,,Baltic Mills“ privalėjo už 2010 metų mokestinį laikotarpį mokestį sumokėti ir deklaraciją pateikti iki 2011 m. kovo 2 dienos. Nustatė, kad iki nurodytos datos pareiškėjas Mokesčio nesumokėjo ir Deklaracijos teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai nepateikė. Atkreipė dėmesį, kad šios aplinkybės neginčija ir pareiškėjas. Nurodė, kad Bendrovės atstovo nurodytą aplinkybę, jog pareiškėjas Valstybinei mokesčių inspekcijai sumokėjo mokestį už 2010 m. I ketvirčio mokestinį laikotarpį ir už šį laikotarpį pateikė deklaraciją, paneigia Mokesčių administravimo duomenų bazės duomenys. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių šią aplinkybę patvirtinančių dokumentų. Atkreipė dėmesį, kad pagal Įstatymo 7 straipsnio 1 dalį, mokesčio kalendorinis laikotarpis yra ne ketvirtis, o kalendoriniai metai, todėl tokia deklaracija už einamų metų ketvirtį negalėjo būti pateikiama.
Nurodė aplinkos ministro 2009 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-213 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo 3, 4 punktus, Mokesčių administravimo įstatymo 120 straipsnį, nustatė, kad pavedimas atlikti mokestinį patikrinimą buvo išrašytas 2011 m. kovo 30 d., todėl šią datą laikė pareiškėjo mokesčio apskaičiavimo patikrinimo pradžia. Pažymėjo, kad šalys patvirtino aplinkybę, jog pareiškėjas deklaraciją pateikė tik 2011 m. balandžio 15 d. Teismas konstatavo, kad deklaracija iki patikrinimo pradžios nebuvo pateikta.
Nurodė, kad mokestis už aplinkos teršimą apskaičiuojamas pagal aplinkos ministro ir finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašą (toliau - Aprašas). Kadangi pareiškėjas per 2010 metus išmestų iš stacionarių taršos šaltinių teršalų kiekio iki patikrinimo pradžios nedeklaravo, darė išvadą, kad pagal Įstatymo 9 straipsnio 3 dalį ir Aprašo 14 punktą visas pareiškėjo per 2010 metus išmestas teršalų kiekis laikytinas nuslėpta tarša ir mokėtinas mokestis apskaičiuojamas taikant didesnį tarifą pagal Aprašo 14 punkte pateiktą formulę. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas neginčijo atsakovo apskaičiuotų per 2010 metus iš stacionaraus taršos šaltinio 030 išmestų teršalų kiekio. Konstatavo, kad atsakovas mokestį už nuslėptą taršą (126 890 Lt) pagal Aprašo 14 punkto reikalavimus apskaičiavo teisingai.
Nurodė, kad 2010 m. lapkričio 29 d. Departamento valstybinės analitinės kontrolės skyrius atliko stacionaraus taršos šaltinio 030 išmetamų teršalų tyrimą ir nustatė, jog iš šio taršos šaltinio išmetamų teršalų koncentracijos viršija Leidime nustatytus didžiausios leistinos momentinės taršos normatyvus: sieros anhidrito – 1,99 karto, azoto oksidų – 2,55 karto, kietųjų dalelių – 8,28 karto. Pažymėjo, kad pagal Aprašo 9 punktą išmestų ar išleistų į aplinką teršalų kiekis nustatomas pagal mokesčio mokėtojo laboratorijų matavimo duomenis ir (arba) Departamento laboratorijų duomenis. Pažymėjo, kad pareiškėjas per 2010 metus laboratorinių tyrimų neatliko, o byloje nėra surinkta įrodymų, paneigiančių Departamento tyrimų rezultatus. Konstatavo, kad atsakovas mokestį už teršalų kiekį, viršijusį Leidime nustatytus normatyvus (18 702 Lt), pagal Aprašo 4 punkto reikalavimus apskaičiavo teisingai. Nurodė Aprašo 2 punktą ir darė išvadą, kad ginčijamu Sprendimu pagrįstai patvirtinta 145 592 Lt suma už 2010 metų mokestiniu laikotarpiu iš taršos šaltinio 030 į aplinką išmestus teršalų kiekius (126 890+18 702).
Nepagrįstu laikė pareiškėjo argumentą, kad Bendrovė negalėjo tinkamai ir laiku pateikti deklaracijos, nes teisės aktais nėra griežtai reglamentuota, kas tokią deklaraciją turėjo pateikti. Nurodė, kad deklaracija turėjo būti pateikiama nuo 2011 m. sausio 1 d., todėl darė išvadą, kad jos pateikimas buvo Bendrovės administracijos, vadovavusios Bendrovės ūkinei komercinei veiklai 2011 m. sausio 1 d. – 2011 m. kovo 2 d., pareiga, ginčo atveju – bankroto administratoriaus ar jo įgalioto asmens pareiga (Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 3 d. 6 p.), nes bankroto byla pareiškėjui buvo iškelta dar 2010 m. kovo 31 dieną. Atkreipė dėmesį, kad Sprendimu patvirtinta suma nėra sankcija už pavėlavimą pateikti deklaraciją, o yra mokestis už aplinkos teršimą iš stacionaraus taršos šaltinio, apskaičiuotas pagal Apraše nustatytus reikalavimus.
III.
Pareiškėjas BUAB „Baltic Mills“ apeliaciniu skundu (b. l. 112-116) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
Teigia, kad teismas neatsižvelgė į Mokesčių administravimo įstatymo 1 straipsnį, 13 straipsnio 8 punktą. Nurodo Mokesčių administravimo įstatymo 6, 9 straipsniuose įtvirtintus mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo, visuotinio privalomumo, apmokestinimo aiškumo, turinio viršenybės prieš formą, apmokestinimo aiškumo principus ir teigia, kad šie principai turi būti taikomi ir ginčo atveju. Atkreipia dėmesį į Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 5 dalį, pagal kurią visi Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktų prieštaravimai ar neaiškumai aiškinami mokesčių mokėtojo naudai. Nurodo Mokesčių administravimo įstatymo 78 straipsnį, pažymi, kad Kauno apygardos teismas 2010 m. kovo 31 d. priėmė nutartį iškelti bankroto bylą UAB „Baltic Mills“, ši nutartis įsiteisėjo 2010 m. balandžio 13 dieną. 2010 m. gegužės 12 d. Bendrovės direktorius užpildė ir pateikė mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių deklaraciją už 2010 m. pirmą ketvirtį. Pabrėžia, kad Bendrovė sumokėjo už tiek, kiek deklaruota. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas yra pateikęs Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Kauno įmonių skyriui prašymą įskaityti mokesčio permoką (22 523 Lt). Teigia, kad Bendrovės atstovas ne kartą buvo atvykęs į Rokiškio rajono agentūrą konsultuotis dėl deklaracijos pateikimo, tačiau jam nebuvo paaiškinta, ar bankrutuojanti įmonė turi pateikti deklaraciją tik nuo statuso pasikeitimo dienos ar už visus metus, kaip ir kas turi mokėti mokesčius už išmetimus iki bankroto bylos iškėlimo įmonei. Tvirtina, kad dėl to Bendrovė pavėlavo pateikti deklaraciją, nors 2011 m. kovo 15 d. pareiškėjas jau buvo užpildęs deklaraciją už 2010 metus. Nurodo Įmonių bankroto įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pažymi, kad bankroto administratoriaus įgalinimų, teisių bei pareigų pradžia siejama su juridiniu faktu – nutarties dėl bankroto bylos įsiteisėjimo momentu. Daro išvadą, kad iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo momento finansinė atskaitomybė ir atitinkamų mokesčių deklaracijų sudarymas bei pateikimas yra įmonės vadovo, o ne bankrutuojančios įmonės administratoriaus pareiga. Paaiškina, kad šiuo atveju Bendrovės administratorius nėra visiškai savanoriškas teisių ir pareigų perėmėjas. Daro išvadą, kad už deklaracijų sudarymą ir pateikimą iki bankroto bylos iškėlimo atsako įmonės vadovas bei jo paskirti atsakingi asmenys, o nuo bankroto bylos iškėlimo šias pareigas turėtų vykdyti bankrutuojančios įmonės administratorius. Teigia, kad Bendrovės direktorius 2010 m. gegužės 12 d. užpildė deklaraciją už 2010 m. pirmąjį ketvirtį. Bendrovės administratorius 2011 m. kovo 15 d. užpildė ir vėliau pateikė deklaraciją už visus 2010 metus. Paaiškina, kad susidarė situacija, kai už 2010 pirmąjį ketvirtį deklaravo ir įmonės vadovas ir įmonės bankroto administratorius. Atkreipia dėmesį, kad Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas nereglamentuoja bankrutuojančio juridinio asmens mokesčio deklaracijos pateikimo. Nurodo Mokesčių administravimo įstatymo 73 straipsnio 1 dalį, kurioje preziumuojama, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi. Pažymi, kad teismas nenurodė jokių motyvų, kodėl atmetė pareiškėjo argumentus dėl mokesčio už aplinkos teršimą skaičiavimo padidintais tarifais praleidus terminą deklaracijai pateikti. Nurodo Įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, 1 straipsnio 2 dalį, pažymi, kad mokesčio skaičiavimas pagal padidintus tarifus laikytinas kaip bauda, atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimą ir teigia, kad šiuo atveju taikoma bauda yra už tai, kad nežymiai praleistas terminas pateikti deklaraciją. Pabrėžia, kad baudžiama yra ne už aplinkos taršą ar teršalų išmetimo į aplinką normatyvų viršijimą, o už termino pateikti deklaraciją praleidimą. Pažymi, kad Bendrovė deklaraciją užpildė dar 2011 m. kovo 15 d., tačiau deklaracijos nepateikė, nes konsultavosi, už kokį laikotarpį deklaracija turi būti pateikta pasikeitus Bendrovės statusui. Daro išvadą, kad nevengė mokestinės prievolės, o rūpinosi, kaip teisingai pateikti dokumentus, bandė išsiaiškinti, už kokį laikotarpį reikia pateikti deklaraciją. Mano, kad didesnio koeficiento taikymas yra neproporcingas (neadekvatus) įstatymo siekiamam tikslui, priešingas teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniams principams. Teigia, kad didesnio koeficiento taikymas už termino pateikti deklaraciją praleidimą neužtikrina konstitucinės pareigos mokėti mokesčius vykdymo, nes pareiškėjas, būdamas sąžiningas ir rūpestingas, vykdė šią pareigą, aiškinosi, kaip ją tinkamai įvykdyti. Atkreipia dėmesį, kad baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, kaltės laipsnio, kitų aplinkybių.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 122-124) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Teigia, kad apelianto aiškinamos Mokesčių administravimo įstatyme vartojamos sąvokos nekeičia ginčo esmės, kadangi Įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje imperatyviai įtvirtinta, jog už išmestą iš stacionarių taršos šaltinių normatyvus viršijantį teršalų kiekį ar nuslėptą teršalų ir (ar) sunaudotų degalų, ir (ar) apmokestinamųjų gaminių bei pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį mokestis už aplinkos teršimą mokamas taikant didesnį tarifą. Pažymi, kad Įstatymas taikomas vykdant valstybinę aplinkos apsaugos kontrolę, be to, šis specialusis teisės aktas yra viršesnis kitų teisės aktų atžvilgiu. Daro išvadą, kad Mokesčių administravimo įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jos nereglamentuotos specialiame teisės akte – Įstatyme. Pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog Valstybinė mokesčių inspekcija būtų gavusi ir priėmusi pareiškėjo mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių deklaraciją už 2010 metų I ketvirtį. Paaiškina, kad per 2010 metų mokestinį laikotarpį iš taršos šaltinio 030 (katilinė) į aplinką išmestas didesnis kiekis nei nustatytas Leidime. Pabrėžia, jog pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 2 dalį reikalavimus ūkinės veiklos subjektas turi užtikrinti, kad jo objektai būtų eksploatuojami pagal Leidime nustatytas sąlygas ir neviršydami aplinkos apsaugos normatyvų bei standartų. Tvirtina, kad Departamento vyr. specialistas atvykus Bendrovės atstovui paaiškino, kaip atliekamas išmestų teršalų perskaičiavimas, priminė, kad pareiškėjas nėra deklaravęs ir sumokėjęs mokesčių, todėl atvykus tikrinti bus konstatuojami nuslėpti mokesčiai. Teigia, kad Bendrovė pati galėjo pasiskaičiuoti mokestį didesniu tarifu, tačiau to nepadarė. Pabrėžia, kad, jei mokesčio mokėtojas nedeklaruoja mokesčio laiku ir jo nesumoka, laikoma, jog jis mokestį nuslėpė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento 2011 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. V3-2575 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (b. l. 8) teisėtumo ir pagrįstumo. Šiuo Sprendimu už 2010 m. mokestiniu laikotarpiu iš pareiškėjo taršos šaltinio 030 į aplinką išmestus ir nedeklaruotus (nuslėptus) teršalų kiekius apskaičiuota mokesčio didesniu tarifu suma 145 592 Lt.
Byloje nėra ginčo dėl minėtame Sprendime nustatyto Bendrovės padaryto Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 7 straipsnio 2 dalies pažeidimo, t. y. pareiškėjo mokesčio už aplinkos teršimą nesumokėjimo ir mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijos nepateikimo teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai nustatytu laiku. Taip pat nėra ginčo dėl Sprendime nurodytų atsakovo nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su į aplinką išmestų teršalų matavimais ir apskaičiavimu, teisingumu. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjas pažymėjo, kad Sprendimą apskundė ne dėl taršos viršijimo, o dėl to, kad bauda paskaičiuota už pavėluotą deklaracijos pateikimą (b. l. 102). Tačiau, nors apygardos administracinio teismo posėdyje pareiškėjas sutiko, kad deklaracija buvo pateikta pavėluotai (b. l. 102), apelianto tvirtinimu, Sprendimu atsakovas nepagrįstai už 2010 m. mokestiniu laikotarpiu iš taršos šaltinio 030 į aplinką išmestus ir nedeklaruotus (nuslėptus) teršalų kiekius apskaičiavo mokesčio didesniu tarifu sumą – 145 592 Lt.
Mokesčio deklaracija turi būti pateikta atitinkamam mokesčių administratoriui mokesčio įstatymo nustatytais terminais (Mokesčių administravimo įstatymo 76 str. 1 d.). Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčio už aplinkos teršimą mokestinis laikotarpis yra kalendoriniai metai. Mokestis už aplinkos teršimą sumokamas ir mokesčio už aplinkos teršimą deklaracija pateikiama ne vėliau kaip per 60 dienų nuo mokestinio laikotarpio pabaigos teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje mokesčio mokėtojas yra įregistruotas mokesčių mokėtojų registre (Įstatymo 7 str. 2 d.). Aprašo 8 punkte nustatyta, kad, atlikdamas mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojo praėjusių metų mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo patikrinimą, pareigūnas tikrina mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojo pateiktų duomenų atitikimą deklaracijai, pateiktai apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, iki tokio patikrinimo pradžios. Įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad už išmestą iš stacionarių taršos šaltinių normatyvus viršijantį teršalų kiekį ar nuslėptą teršalų ir (ar) sunaudotų degalų, ir (ar) apmokestinamųjų gaminių bei pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį mokestis už aplinkos teršimą mokamas taikant didesnį tarifą. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių moka aplinką teršiantys fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka privalo turėti gamtos išteklių naudojimo arba taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą su nustatytais teršalų išmetimo į aplinką normatyvais.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Departamento direktorius 2011 m. kovo 30 d. raštu Nr. V5-337 (b. l. 73) pavedė atlikti pareiškėjo mokestinį patikrinimą, šis raštas buvo išsiųstas Bendrovei. Pareiškėjas mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių deklaraciją Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė 2011 m. balandžio 15 d., t. y. praėjus 16 dienų nuo pavedimo atlikti mokestinį patikrinimą pradžios, taip pat beveik pusantro mėnesio praleidus Įstatymo 7 straipsnyje įtvirtintą terminą. Dėl šios priežasties visas į aplinką iš taršos šaltinio išmestas teršalų kiekis atsakovo pagrįstai vertintas kaip nedeklaruotas (nuslėptas). Kaip minėta, pareiškėjas neginčijo faktinės aplinkybės dėl pavėluoto, t. y. tik 2011 m. balandžio 15 d., deklaracijos pateikimo. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdyje sutiko, kad deklaracija buvo pateikta pavėluotai, pažymėjo, kad pradėjus patikrinimą teršalų kiekiai nebuvo deklaruoti, taip pat neginčijo aplinkybės, kad nepateikus deklaracijos teršalų kiekiai skaičiuojami padidintu tarifu (b. l. 102).
Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas neteisingai pabrėžia, jog deklaraciją pavėlavo pateikti tik 16 dienų. Pažymėtina, kad toks terminas teisingai nurodytas Patikrinimo akte bei Sprendime, detalizuojant nustatytą 16 dienų terminą skaičiuojant nuo mokestinio patikrinimo pradžios. Tačiau tiek Patikrinimo akte, tiek Sprendime taip pat pagrįstai akcentuotas Įstatymo 7 straipsnis, pagal kurį Bendrovei kilo pareiga pateikti deklaraciją per 60 dienų, skaičiuojant nuo 2011 m. sausio 1 dienos. Darytina išvada, kad deklaracija pateikta praėjus beveik pusantro mėnesio nuo nustatytos paskutinės galimos jos pateikimo dienos, be to, deklaracija pateikta atsakovo atliekamo planinio patikrinimo metu. Pareiškėjo teiginys, kad deklaracija buvo užpildyta 2011 m. kovo 15 d., o pavėluota pateikti dėl konsultavimosi su atsakovu, teisės aktų neaiškumo, nėra pagrįsta. Pagal Įstatymo 7 straipsnį, pareiškėjo nurodoma deklaracijos užpildymo data yra taip pat pavėluota. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų pateikęs pareiškėjui klaidinančią informaciją dėl deklaravimo. Atsakovas pirmosios instancijos teismo posėdyje pripažino, kad pareiškėjas buvo atvykęs konsultuotis, tačiau tvirtino, kad Bendrovės atstovui buvo išsamiai paaiškinta, jog nedeklaravus mokesčių, atvykęs tikrinti pareigūnas privalės taikyti padidintus tarifus. Pareiškėjas taip pat nepagrindžia, kad apeliaciniame skunde cituojamas teisinis reglamentavimas yra toks neaiškus, jog pateisina pavėluotą deklaracijos pateikimą ir atleidžia nuo pareigos mokėti už aplinkos teršimą pagal didesnį tarifą. Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje yra aiškiai įvardintas mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių subjektas. Deklaracija už mokestinį laikotarpį, vadovaujantis Įstatymo 7 straipsniu, turėjo būti pateikiama per 60 dienų nuo 2011 m. sausio 1 dienos. Todėl pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, kad deklaracijos pateikimas minėtu laikotarpiu buvo Bendrovės pareiga. Šiuo atveju pareiškėjo akcentuojamas bankroto procesas (Kauno apygardos teismas 2010 m. kovo 31 d. nutartimi iškėlė Bendrovei bankroto bylą) neįtakoja Įstatyme įtvirtintos prievolės pateikti deklaraciją ir sumokėti mokestį.
Nors, pareiškėjo tvirtinimu, 2010 m. gegužės 12 d. Bendrovė užpildė mokesčio už aplinkos iš stacionarių taršos šaltinių deklaraciją už 2010 m. I ketvirtį, iš Mokesčių administravimo duomenų bazės išrašo matyti, jog, priešingai nei tvirtina pareiškėjas, Valstybinei mokesčių inspekcijai nebuvo pateikta deklaracija ir sumokėtas mokestis už 2010 m. I ketvirčio mokestinį laikotarpį (b. l. 71-72). Deklaracijos už 2010 metus pateikimas 2011 m. balandžio 15 d., kaip ir jos užpildymas 2011 m. kovo 15 d., laikytini veiksmais, padarytais jau praėjus Įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam 60 dienų terminui.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečia sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas).
Pareiškėjo nuomone, skaičiuojant teršalų kiekius padidintu tarifu, turi būti atsižvelgta į aplinkybes, kodėl pavėluotai pateikta deklaracija, taip pat į pasikeitusį bendrovės teisinį statusą (b. l. 102). Pareiškėjo įvardijamos aplinkybės, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nėra ypatingos, į kurias atsižvelgiant galėtų būti mažinamas Įstatymo nustatytas mokestis padidintu tarifu. Kaip matyti, pareiškėjas konsultavosi su atsakovu, tad jam buvo gerai žinomos bei suprantamos teršalų nuslėpimo (nedeklaravimo) pasekmės. Sąmoningas imperatyvių reikalavimų aplinkos apsaugos srityje nevykdymas, nepriklausomai nuo veiklos vykdytojo mokumo, negali būti vertinamas kaip mažareikšmis pažeidimas. Pareiškėjo neteisėtas veikimas padarė žalą teisės saugomoms ir ginamoms vertybėms, todėl jo juntamos finansinės pasekmės yra teisiškai pagrįstos. Pažymėtina, jog pareiškėjo atstovas apeliacinės instancijos teismui nepateikė aktualių duomenų, įrodančių, jog 145 592 Lt našta Bendrovei yra nepakeliama, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjas apmokestintas neteisingai. Be to, nelaikytina pareiškėjo nurodyta atsakomybę lengvinančia aplinkybe tas faktas, kad ne kartą buvo tikslintasi dėl deklaracijos pateikimo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjui bankroto byla buvo iškelta 2010 m. kovo 31 d., todėl visiems neaiškumams dėl deklaracijos pateikimo pašalinti buvo pakankamai laiko.
Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino teisės normas, reguliuojančias ginčo teisinius santykius, jų kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio ir 86 straipsnio 2 dalies nuostatas atitinkantį procesinį sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo BUAB „Baltic Mills“ apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.