Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-06-16 · Administracinė byla Nr. A-63-2278-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2011-06-16Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2011-06-16Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-06-16
Bylos Nr.
A-63-2278-11
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00376-2010-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Audrius Bakaveckas (pirm.), Roma Sabina Alimienė (pran.), Arūnas Sutkevičius
Pareiškėjas
R. A.
Atsakovas
Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Advokatai
Kęstutis Blažys
Kategorijos
  • 14.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 14.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A63 – 2278/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00376-2010-2Procesinio sprendimo kategorija 14.3.1; 14.3.3 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. birželio 16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,dalyvaujant pareiškėjui R. A.,pareiškėjo atstovui advokatui Kęstučiui Blažiui,atsakovo atstovei Daliai Maleckaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovams Vilniaus rajono savivaldybės administracijai ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas R. A. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (I tomas, b. l. 80 – 85) ir patikslintu skundu (II tomas, b. l. 16 – 22) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) 2009 m. spalio 9 d. raštą Nr. A33- 4065-(25.3) „Dėl projekto derinimo“ ir įpareigoti atsakovą suderinti 2009 m. parengtą kaimo plėtros žemėtvarkos projektą ūkininko sodybos vietai parinkti; panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAVA) 2009 m. gruodžio 3 d. atsakymą Nr. 20‑747 „Dėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos veiksmų“; panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2010 m. sausio 25 d. atsakymą Nr. 3B-(7.5)-A-823-83 bei įpareigoti Tarnybos direktorių patvirtinti kaimo plėtros žemėtvarkos 2009 m. projektą ūkininko sodybos vietai parinkti; priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, Lietuvos Respublikos 1997 m. balandžio 16 d. nutarime Nr. 370 nustatyta tvarka pareiškėjas su skundu kreipėsi į VAVA ir prašė įpareigoti atsakovą suderinti kaimo plėtros žemėtvarkos projektą ūkininko sodybos vietai parinkti jam nuosavybės teise priklausančiame 1,3868 ha žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), bei jį nustatyta tvarka patvirtinti. Vadovaudamasis šio pobūdžio ginčams privaloma išankstinio neteisminio ginčų nagrinėjimo tvarka, nesutikimo motyvus išdėstė 2009 m. lapkričio 9 d. registruotame VAVA skunde, kuriame teigė, kad atsakovo nurodytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 127.9 punktas įtvirtina draudimą vandens telkinių apsaugos zonose statyti naujus gyvenamuosius namus, vasarnamius, ūkininko ūkio statinius už miestų, miestelių ir kaimų teritorijų ribų arčiau kaip 100 metrų iki vandens telkinio linijos ir 50 metrų nuo terasos šlaito briaunos. Taigi, šis draudimas taikytinas kaimo vietovėse vandens apsaugos zonos ribose esantiems žemės sklypams. Pažymėjo, kad jo žemės sklypas yra (duomenys neskelbtini) miestelyje. Pagal VĮ „Registrų centras“ duomenis 2009 m. balandžio 14 d. nekilnojamojo turto registro išraše-pažymėjime, 1,3868 ha žemės sklypas, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), yra (duomenys neskelbtini) miestelyje. Tas pats žemės sklypo adresas nurodytas ir planavimo rengėjo Administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus 2009 m. vasario 21 d. išduotose sąlygose kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti, Žemės ūkio ministerijos pažymėjime dėl ūkininko ūkio įregistravimo ir kituose dokumentuose. Šį faktą, taip pat patvirtina tai, kad iš abiejų žemės sklypo pusių yra (duomenys neskelbtini) miestelio gatvės. Iš vienos pusės yra (duomenys neskelbtini) gatvė, iš kitos upės pusės – (duomenys neskelbtini) gatvė. Rėmėsi Civilinio kodekso 4.262 straipsniu. Atkreipė dėmesį, kad parengtas projektas atitinka Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. D1-98 patvirtinto Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo 11 punkto reikalavimus. Vandens apsaugos juostos režimo reikalavimai projekto dokumentuose yra išlaikyti. Pažymėjo, kad skundžiamame atsakovo rašte nėra nurodyta, kokias konkrečias minėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 343 127.9. punkto nuostatas pažeidžia jo parengtas žemėtvarkos projektas. Todėl laikė, kad pateiktas derinti ir tvirtinti projektas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 127.9 punkto ir kitų teisės aktų reikalavimų nepažeidžia ir turi būti suderintas bei nustatyta tvarka patvirtintas. Tai patvirtino ir Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisija. Skundžiamame Administracijos rašte nurodyta, kad ūkininko sodybos statybos zona patenka į Vilnios upės užliejamus plotus, t. y. kasmet rudenį žuvininkystės įmonei UAB „Akvilegija“ išleidus iš tvenkinių vandenį užliejamas (duomenys neskelbtini) miestelis, kad turi būti atlikti potvynio užliejamos teritorijos tikimybių skaičiavimai pagal STR 2.05.19:2005 „Inžinerinė hidrologija. Pagrindiniai skaičiavimai“ (toliau – ir Reglamentas). Pabrėžė, jog tai yra ne potvynių, o žmogaus ūkinės veiklos pasekmė, Reglamentu vykdomi hidrologiniai skaičiavimai skirti upių vandens debetų, upių ir ežerų vandens lygių, taip pat upių potvynių hidrogramų, skaičiuotinų charakteristikų nustatymui (Reglamento 2 p.). Šie skaičiavimai atliekami remiantis upių, ežerų kitų paviršinio vandens telkinių matavimų ir stebėjimų duomenimis, paskelbtais oficialiuose Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos ir kitų kompetentingų institucijų oficialiuose leidiniuose (Reglamento 11 p.). Taigi, skaičiavimai atliekami natūraliems pasikartojantiems gamtos reiškiniams (potvyniams ir pan.) įvertinti ir netaikytinas žmogaus ūkinės veiklos padariniams apskaičiuoti. Pažymėjo, kad skundžiamame Administracijos rašte nėra nurodyta, kokiais oficialiais, paskelbtais duomenimis direktorė vadovaujasi nurodydama 2005 m. potvynį, įvykusį rugpjūčio mėn. Pabrėžė, kad tokių skaičiavimų reikalavimo nei VAVA, nei Administracijos išduotose planavimo sąlygose nėra. Žemės sklype yra aukštesnių užstatomų vietų už savivaldybės atsakyme nurodytą 2005 m. potvynio aukščiausią tašką (143,70 piketą), kuriose ir yra planuojamos statybos. Todėl, pareiškėjo nuomone, papildomas nurodymas atlikti skaičiavimus dėl potvynio ar žmogaus ūkinės veiklos projektuojamiems vandens apsaugos zonoje ūkininko sodybos statiniams statyti (duomenys neskelbtini) miestelyje yra akivaizdžiai nepagrįstas ir perteklinis. Akcentavo, kad dėl projekto atitikties aplinkosauginiams reikalavimams pareiškėjas kreipėsi papildomai į Aplinkos apsaugos ministeriją, kuri nurodė, kad projektuojamam žemės sklypui nėra taikomi specialieji aplinkosauginiai reikalavimai. Be kita ko, Administracijos rašte nurodyta, kad į statomų statinių zoną, nurodytą sprendinių brėžinyje, patenka miško žemės plotas, esamos pelkės ir šaltinynai, esamas bendro naudojimo kelias. Priešingai, sprendinių brėžinys, ir toponuotraukos patvirtina, kad į numatomą užstatyti plotą pelkės, šaltinynai bei miško žemės plotas nepatenka. Tai patvirtina ir Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas. Vandens apsaugos juosta yra koordinuota ir taikomas servitutinis kelias – teisė naudotis pėsčiųjų taku prieiti prie vandens telkinio. Bendro naudojimo kelio žemės sklype nėra, o yra bendra kartografuota naudmena (0,0412 ha). Kaimyniniai žemės sklypai turi atskirus privažiavimo kelius. Pareiškėjo nuomone, kaimo plėtros žemėtvarkos projektas ūkininko sodybos vietai parinkti parengtas laikantis Planavimo sąlygų kaimo plėtros (ūkininko sodybos vietai parinkti) žemėtvarkos projektui parengti, taip pat Administracijos Architektūros ir teritorijos planavimo skyriaus Planavimo sąlygų kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti bei teisės aktų reikalavimus. Administracija, remdamasi Viešojo administravimo 3 straipsnyje įtvirtintais principais, o taip pat ir „vieno langelio“ principu, jo projektą privalėjo suderinti ir patvirtinti. O to nepadariusi pažeidė minėtus teisės aktus ir jo teises. Nurodė ir tai, kad VAVA jo skundo iš esmės neišnagrinėjo. Manė, kad VAVA, atsisakydama išnagrinėti skundą iš esmės, pažeidė Teritorijų planavimo įstatymo 27 straipsnio 7 dalies nuostatas, neįvykdė jai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 370 nustatytos pareigos spręsti ginčus tarp institucijų, išdavusių savivaldybės lygmens žemėtvarkos schemų, planų (projektų) ir žemėvaldos specialiųjų planų (projektų) rengimo sąlygas, šiuos planavimo dokumentus derinančių institucijų, planavimo organizatorių ar planavimo dokumentų rengėjų (nutarimo 33.3.1 p.), taip pat pažeidė ir jo teises. Tiek VAVA, tiek Administracijos veiksmus jis apskundė Tarnybai, kuri atsisakė tenkinti skundą iš esmės tais pačiais motyvais kaip ir Administracija. Papildomai nurodė Aplinkos ministerijos 2008 m. spalio 31 d. rašte išdėstytą nuomonę regionų aplinkos apsaugos departamentams, kad tais atvejais, kai yra parengti miestelio bendrieji planai ar specialieji planai, taikomas Specialiųjų žemės planavimo sąlygų 125 punktas, o tais, kai nėra parengtų ir galiojančių teritorijų planavimo dokumentų, nustatant pastatų atstumus iki vandens telkinio, taikytinas sąlygų 127.9.1 punktas. Tokiu būdu Tarnyba rėmėsi ne teisės aktu, o sureikšmino institucijos nuomonę. Tai prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintam įstatymų viršenybės principui, įpareigojančiam viešojo administravimo subjektą savo veikloje griežtai vadovautis teisės aktais. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756‑267/2008. Pabrėžė, kad Tarnyba, kaip ir Administracija neteisingai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 127.9. punktą ir kitus minėtus teisės aktus.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I tomas, b. l. 136 – 139, II tomas, b. l. 27 – 31) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad nors pareiškėjas konstatuoja, jog jo žemės sklypas yra (duomenys neskelbtini) miestelio teritorijoje, tačiau byloje nėra pateikta jokių duomenų apie konkrečias šio (duomenys neskelbtini) miestelio ribas, pareiškėjas neišsiaiškino, kur faktiškai ši riba eina, kur prasideda ir baigiasi (byloje nėra duomenų, kuriais remiantis koordinačių sistemoje būtų galima nustatyti faktines šio miestelio ribas). Pareiškėjas ir administracinių ginčų komisija buvo informuoti, kad dar 2005 m. vasario 21 d. VĮ „Registrų centras“ raštu Administraciją informavo, jog pagal Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo nuostatas, gyvenamųjų vietovių ribas tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Teisės aktų, patvirtinančių Vilniaus rajone gyvenamosios vietovės ribas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nėra priėmusi, todėl Lietuvos Respublikos adresų registre saugomos ribos laikytinos sąlyginėmis. VĮ „Registrų centras“ nėra kompetentingas spręsti, ar Lietuvos Respublikos adresų registre saugomos sąlyginės gyvenamųjų vietovių ribos yra tinkamos ir naudotinos sprendžiant teritorijų planavimo uždavinius ir nustatant statybos reglamentus. Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2004 m. spalio 6 d. posėdžio protokolu konstatuota, kad iš 24 tūkstančių mūsų šalyje esančių kaimų, tik 8-9 turi įteisintas ribas. Visų kitų kaimų ribos, įvestos į Lietuvos Respublikos adresų registro duomenų bazę, laikytinos sąlyginėmis. Šiomis ribomis negalima vadovautis nustatant sklypų statybos reglamentus. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 651 nustatyti gyvenamųjų vietovių teritorijų ribų nustatymo principai ir tvarka, kurioje detaliai ir konkrečiai nustatyta, kokie turi būti atlikti veiksmai, kuriuos atlikus būtų laikoma, jog yra nustatytos gyvenamųjų vietovių ribos. Atkreipė dėmesį, kad pagal šią tvarką nerengė (duomenys neskelbtini) miestelio gyvenamosios teritorijos ribų nustatymo procedūrų, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nėra priėmusi jokių nutarimų, kurie patvirtintų minėto miestelio ribas. Manė, jog kadangi šio miestelio ribos oficialiai nenustatytos, neapibrėžtos, jų negalima faktiškai nustatyti vietovėje, todėl visiškai pagrįstai ir teisėtai laikosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127 ir 127.9 punktų nuostatų, vienodai taikomų analogiškoms vietovėms prie vandens telkinių, esančių rajono teritorijoje, tam, kad būtų saugomas vandens telkinių pakrančių gamtinis kraštovaizdis, jo estetinės vertybės, sudarytos palankios sąlygos rekreacijai, telkinių krantai būtų apsaugoti nuo erozijos. Atkreipė dėmesį, jog VĮ „Registrų centras“ 2009 m. balandžio 14 d. nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo-pažymėjimo 9.2 punkte nustatyta, kad minėtam žemės sklypui yra nustatytos specialios naudojimo sąlygos – vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos, o tai reiškia, kad savivaldybė privalo taikyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. spalio 25 d. nutarimo Nr. 343 punktų dėl vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos reikalavimus, kad vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama statyti naujus gyvenamuosius namus, vasarnamius, ūkininko ūkio ir kitus pastatus už miestų, miestelių ir kaimų ribų arčiau kaip 100 metrų iki vandens telkinio kranto linijos arba 50 metrų nuo terasos šlaito briaunos (bet visais atvejais – potvynio metu neužliejamoje teritorijoje). Administracijos Architektūros ir teritorijos planavimo skyriaus 2009 m. vasario 21 d. išduotų pareiškėjui Planavimo sąlygų kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti 4 punkte nustatyti reikalavimai vadovautis Specialiosiomis žemės ir miško naudojimo sąlygomis, patvirtintomis 1992 m. gegužės 12 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 343, Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 540, todėl skundžiamu raštu pareiškėjas buvo pakartotinai informuotas, kad negali suderinti pateikto kaimo plėtros žemėtvarkos projekto ūkininko sodybos vietai parinkti, nes pateikti projekto pasiūlymai neatitinka išduotų Planavimo sąlygų kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti 4 punkto reikalavimų. Pareiškėjas taip pat buvo informuotas, kad ūkininko sodybos statybos zona patenka į Vilnios upės užliejamus plotus, t. y. kasmet rudenį žuvininkystės įmonei UAB „Akvilegija“ (Kalveliuose) išleidžiant vandenį iš tvenkinių, patvenkiamos (duomenys neskelbtini) miestelis ir kitos žemos vietos. Be to, (duomenys neskelbtini) miestelyje 2005 m. potvynio metu (rugpjūčio mėn.) vandens horizontas pakilo 2 m nuo vidutinio vasaros vandens horizonto. Pagal šiuos duomenis, maksimalus vandens horizontas (5 proc. tikimybė) pareiškėjo sklype pakiltų iki 143,70 aukščio. UAB „Geokana“ projektuotojai turėjo įvertinti, kad žemės sklypas nepatenka į 5 proc. tikimybės potvynio neužliejamą teritoriją. Neatlikus apskaičiavimų pagal Reglamentą yra grėsmė, kad užstatyta teritorija bus patvenkta. Atsiras grėsmė žmonių gyvybei bei gyventojų turtui (inžineriniams tinklams, kanalizacijai). Pažymėjo, jog šiuo metu yra parengtas (duomenys neskelbtini) miestelio potvynio metu (2010 m. kovo 22 d.) užlietos teritorijos planas su teritorijos nuotraukomis, iš kurių matyti, kokio lygio buvo vandens horizontas (duomenys neskelbtini) miestelyje potvynio metu. Potvynio vanduo siekė sklypo servitutinį kelią. Be to, nurodė ir tai, kad 2009 m. balandžio 14 d. VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registro išrašo-pažymėjimo 6.1 punkte nurodytas kito kelio (0,526 ha) servitutas – teisė naudotis pėsčiųjų taku (vaikščioti 10 m. pločio up. Vilnia pakrantės apsaugos juosta) – tarnaujantis daiktas. Pagal šio pažymėjimo 9.3. – 9.6.punktus į statomų statinių zoną taip pat patenka pelkės ir šaltinynai, saugotini želdiniai (medžiai ir krūmai). Pabrėžė, kad pareiškėjo projektas kol kas nėra suderintas su planavimo sąlygas pateikusiomis institucijomis, todėl projekto tvirtinti negalima. Akcentavo, kad teismo posėdyje pareiškėjas pateikė 2008 m. rugsėjo 15 d. VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registro išrašą-pažymėjimą, kurio 2.1 punkte duomenų apie bendro naudojimo kelio (0,0412 ha) nėra, nors byloje yra minėtas VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2009 m. balandžio 14 d. išrašas-pažymėjimas, kurio 2.1 punkte bendro naudojimo kelias (0,0412 ha) yra. Taip pat pateikė 2006 m. preliminarių matavimo žemės sklypo planą (1,34 ha), kuriame nepažymėtas bendro naudojimo kelias (0,0412 ha), nors byloje yra 2009 m. kadastrinių matavimų žemės sklypo planas (1,3868 ha) su bendro naudojimo keliu (0,0412 ha). Pastebėjo, kad pareiškėjas pateikė ir 2010 m. gegužės 21 d. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie aplinkos ministerijos Hidrologijos skyriaus pažymą, kurioje, atsakovo nuomone, pateikta neišsami informacija apie 2005 m. rugpjūčio mėn. pakilusio vandens horizontą ties ginčo sklypu, t. y. kad vandens horizontas buvo pakilęs iki 142,56±0,19 m abs. (0,99±0,19 m abs. virš vidutinio vandens horizonto). Kokiu būdu buvo atlikti hidrologiniai skaičiavimai (ar buvo įvertinti visi rodikliai) ir nustatyta maksimali amplitudė, neaišku. Pažymoje parašyta, kad tiksliai nustatyti vandens lygių amplitudes galima, turint vandens matavimo stotį nurodytoje vietoje, tačiau hidrometeorologijos tarnyba tokios stoties (duomenys neskelbtini) miestelyje neturi. Laikė, kad pateikta Hidrometeorologijos tarnybos informacija neatitinka tikrovės, nes 2010 m. kovo 22 d. pavasarinio potvynio vandens altitudės horizontas buvo žymiai aukštesnis negu Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos Hidrologijos skyriaus 2010 m. gegužės 21 d. pažymoje nurodyta. 2010 m. kovo 22 d. nesiekė 5 proc. tikimybės ir šių metų potvynis buvo mažesnis nei 2005 m. rugpjūčio mėn. Nurodė ir tai, kad dėl 2005 m. rugpjūčio 9-10 d. liūties (duomenys neskelbtini) miestelyje ant Vilnios upės ir aukštai pakilusio vandens horizonto (potvynis siekė 5 proc. tikimybės) buvo nuplautas pėsčiųjų tiltas. 2006 m. projektavimo firma „Gedilieta“, atlikusi tyrinėjimo projektavimo darbus (hidrologinius skaičiavimus), nustatė, kad maksimalus vandens horizontas (5 proc. tikimybės, t. y. potvynio tikimybė 5 kartus per 100 metų) bus 2 m aukščiau nuo vidutinio vandens horizonto. Buvo atlikta šio projekto ekspertizė ir 2006 m. liepos 7 d. Vilniaus rajono savivaldybės nuolatinė statybos komisija patvirtino projektą. 2006 m. spalio 31 d. (duomenys neskelbtini) gyvenvietės pėsčiųjų tilto per Vilnios upę rekonstrukcijos techniniam darbo projektui Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijos planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas išdavė statybos leidimą Nr. 12. (duomenys neskelbtini) gyvenvietės pėsčiųjų tilto per Vilnios upę rekonstrukcijos techninio darbo projekto hidrologiniai skaičiavimai dėl Vilnios upės pakilimo potvynio metu atlikti kompetentingai, pagal nustatytus reikalavimus ir garantuoja, kad pasikartojus stichinei nelaimei tiltas nebus pažeistas.

Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I tomas, b. l. 191 – 192) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apskrities viršininko administracija nurodė, kad teisės aktai nenumato jos teisės ir pareigos įpareigoti savivaldybės administraciją atlikti tam tikrus veiksmus.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą (II tomas, b. l. 93 – 95) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Tarnyba nurodė, kad pareiškėjas VAVA prašė įpareigoti Administraciją suderinti kaimo plėtros žemėtvarkos projektą ūkininko sodybos vietai parinkti jam nuosavybės teise priklausančiame 1,3868 ha žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), ir jį patvirtinti. Tačiau teisės aktai, kuriais pareiškėjas grindė savo prašymą, VAVA nesuteikia teisės ir pareigos įpareigoti Administraciją atlikti tam tikrus veiksmus. Savivaldybės nėra pavaldžios valdžios institucijoms. Tarnybos nuomone, pareiškėjo trečiam reikalavimui yra nustatyta privalome ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka. Kadangi pareiškėjas nesilaikė privalomos ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos, nes dėl projekto patvirtinimo apskritai nesikreipė į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 dalį pareiškėjo skundas dalyje dėl reikalavimo patvirtinti projektą turi būti paliktas nenagrinėtu.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimu (II tomas, b. l. 105 – 109) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikino Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2009 m. spalio 9 d. raštą Nr. A33- 4065-(25.3) „Dėl projekto derinimo“, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą; priteisė pareiškėjui iš atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 1 000 Lt patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad Administracija, vykdydama Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos 2009 m. rugsėjo 18 d. sprendimą, pakartotinai išnagrinėjusi 2009 m. spalio 6 d. pareiškėjo prašymą dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto ūkininko sodybos vietai parinkti (duomenys neskelbtini) miestelyje suderinimo ir patvirtinimo, skundžiamame 2009 m. spalio 9 d. rašte nurodė, kad negali derinti kaimo plėtros žemėtvarkos projekto ūkininko sodybos vietai parinkti žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), nes pateikti projekto pasiūlymai neatitinka išduotų Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijos planavimo skyriaus 2009 m. vasario 21 d. planavimo sąlygų Nr. Ūū-036-09 4 ir 7 punktų reikalavimų; nurodė vadovautis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ bei suderinti su Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriumi. Rašte, be kita ko, pažymėjo, kad Vilniaus rajono teritorijos vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos yra nustatytos Tarnybos. 2007 m. Tarnybos Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų duomenų bazės duomenimis, žemės sklypas yra vandens telkinio apsaugos zonoje, todėl statybos reglamentai nustatomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ 127.9 punkte. Ūkininko sodybos statybos zona patenka į Vilnios upės užliejamus plotus, t. y. kasmet rudenį žuvininkystės įmonei UAB „Akvilegija“ (Kalveliuose) išleidžiant vandenį iš tvenkinių, patvenkiamos (duomenys neskelbtini) miestelio ir kitos žemos vietos. Be to, (duomenys neskelbtini) miestelyje 2005 m. potvynio metu (rugpjūčio mėn.) vandens horizontas pakilo 2 m nuo vidutinio vasaros vandens horizonto. Pagal šiuos duomenis maksimalus vandens horizontas (5 proc. tikimybė) ginčo sklype pakiltų iki 143,70 aukščio. UAB „Geokada“ projektuotojai turėjo įvertinti, kad šis žemės sklypas nepatenka į 5 proc. tikimybės potvynio neužliejamą teritoriją. Neatlikus apskaičiavimų pagal STR 2.05.19:2005 „Inžinerinė hidrologija. Pagrindiniai skaičiavimo reikalavimai“ yra grėsmė, kad užstatyta teritorija bus patvenkta. Atsiras grėsmė žmonių gyvybei bei gyventojų turtui (inžineriniams tinklams, kanalizacijai). Be to, į statomų statinių zoną nurodytą sprendinių brėžinyje, patenka esamas bendro naudojimo kelias, miško žemės plotas, esamos pelkės ir šaltinynai. Akcentavo, kad Administracijos Architektūros ir teritorijos planavimo skyrius tvirtinti projekto negali, nes projektus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius. Ginčo atveju, projektą iš pradžių reikia suderinti, o tik gavus VAVA Žemės tvarkymo departamento teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą, galima bus jį tvirtinti. Kaimo plėtros žemėtvarkos projektas ūkininko sodybos vietai parinkti negali būti tvirtintas, kol nepasibaigė derinimo procesas. VAVA, išnagrinėjusi pareiškėjo 2009 m. lapkričio 9 d. prašymą dėl Administracijos veiksmų, skundžiamu 2009 m. gruodžio 3 d. raštu informavo pareiškėją, kadangi pagal Vietos savivaldos įstatymo 52 straipsnio 2 dalį savivaldybės nėra pavaldžios valstybės institucijoms, todėl VAVA negali tenkinti pareiškėjo prašymo ir įpareigoti Administraciją suderinti ir patvirtinti UAB „Geokada“ parengtą kaimo plėtros žemėtvarkos projektą. Atsakovas jau išnagrinėjo pareiškėjo prašymą ir 2009 m. spalio 9 d. raštu pateikė atsakymą, todėl jeigu jis netenkina pareiškėjo, jis jį gali skųsti Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Byloje nustatyta ir tai, kad pareiškėjas dėl Administracijos ir VAVA veiksmų, t. y. pateiktų atsakymų, su skundu 2009 m. gruodžio 24 d. kreipėsi į Tarnybą, kuri išnagrinėjusi šį skundą priėmė skundžiamą 2010 m. sausio 25 d. raštą, kuriame, be kita ko, nurodė, kad, atsakovo turimais duomenimis, (duomenys neskelbtini) miestelio (kompaktiškai užstatytos teritorijos) ribos nenustatytos, teritorijų planavimo dokumentas, nustatantis pastatų atstumus iki vandens telkinio, neparengtas, todėl mano, kad ginčo atveju taikytinas Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9.1 punktas. Pažymėjo, kad neturi teisės įpareigoti Administracijos Žemės tvarkymo departamentą, vykdantį žemėtvarkos projektų rengimo valstybinę priežiūrą, parengti teigiamą teritorijų planavimo dokumento patikrinimo išvadą, o Administracijos direktorių patvirtinti parengtą kaimo plėtros žemėtvarkos projektą ūkininko sodybos vietai parinkti. Teismo posėdyje kaip liudytojas apklaustas R. K. parodė, kad jis sutiktų atlikti papildomus projektavimo darbus, tačiau pareiškėjas į jį nesikreipė. Teismas vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsniu, 8 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimais administracinėse bylose Nr. A556-1395/2008, Nr. A556-549/2007, Nr. A‑03‑750/2004, Nr. A444-203/2005, Nr. A556-549/2007, Nr. A63-994/2008, Nr. A556-1395/2008. Įvertinęs Administracijos rašto turinį, teismas laikė, kad jis negali būti laikomas atitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Pažymėjo, kad jame išdėstyti motyvai neišsamūs, prieštaraujantys vieni kitiems, t. y. rašto pirmoje pastraipoje nurodoma, kad negali derinti kaimo plėtros žemėtvarkos projekto ūkininko sodybos vietai parinkti žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), nes pateikti projekto pasiūlymai neatitinka išduotų Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijos planavimo skyriaus 2009 m. vasario 21 d. planavimo sąlygų Nr. Ūū-036-09 4 ir 7 punktų reikalavimų, o trečioje pastraipoje teigia, kad Ūkininko sodybos statybos zona patenka į Vilnios upės užliejamus plotus, t. y. kasmet rudenį žuvininkystės įmonei UAB „Akvilegija“ (Kalveliuose) išleidžiant vandenį iš tvenkinių, patvenkiamos (duomenys neskelbtini) miestelio ir kitos žemos vietos, o tai reikštų, kad pagal potvynio riziką iš viso toje vietoje negalėtų būti ūkininko sodyba. Ketvirtoje pastraipoje nurodoma, kad UAB „Geokada“ projektuotojai turėjo įvertinti, kad šis žemės sklypas nepatenka į 5 proc. tikimybės potvynio neužliejamą teritoriją. Neatlikus apskaičiavimų pagal STR 2.05.19:2005 „Inžinerinė hidrologija. Pagrindiniai skaičiavimo reikalavimai“ yra grėsmė, kad užstatyta teritorija bus patvenkta. Atsiras grėsmė žmonių gyvybei bei gyventojų turtui (inžineriniams tinklams, kanalizacijai), o šeštoje pastraipoje nurodoma, kad projekto tvirtinti negali, nes nebuvo suderinta su Administracijos Žemėtvarkos skyriumi. Teismo nuomone, tokio turinio viešojo administravimo subjekto priimtas aktas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, o atsakovo veiksmai prieštarauja gero administravimo principui. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, taip pat į tai, kad byloje nėra jokių prejudicinę reikšmę turinčių rašytinių įrodymų, kad ginčo žemės sklype apskritai negalima jokia statyba, kad patikslinus projektą, derinimo procedūrą bus galima tęsti, projektuotojas neprieštarauja patikslinti projektą, remdamasi ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, nustatęs, kad skundžiamas Administracijos raštas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo nuostatų, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas padarė išvadą, kad priimant skundžiamą raštą buvo pažeistos pagrindinės taisyklės, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Todėl sprendė, kad atsakovo 2009 m. spalio 9 d. raštas yra neteisėtas ir nepagrįstas bei, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punktu, naikintinas. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą. Teismas sutiko tiek su VAVA rašte, tiek Tarnybos rašte išsakyta pozicija, kad teisės aktai nesuteikė/-ia teisės nei buvusiai VAVA, nei Tarnybai įpareigoti atitinkamą viešojo administravimo subjektą atlikti tam tikrus veiksmus, tokią teisę įstatymų leidėjas yra suteikęs tik teismui. Pabrėžė, kad nei VAVA, nei Tarnyba pareiškėjo skundo iš esmės nenagrinėjo, o tiesiog gavusios pareiškėjo skundą, vadovaujamosios Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka ir terminais, priėmė administracinės procedūros sprendimą. Tiesiogines teisines pasekmės pareiškėjui sukelia Administracijos raštas. Pažymėjo, kad pagal nuo 2010 m. liepos 1 d. įsigaliojusią Žemės įstatymo 39 straipsnio 4 dalį kaimo plėtros žemėtvarkos projektus Tarnybos vadovas ar jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas tvirtina po to, kai juos nustatyta tvarka patikrina valstybinę žemėtvarkos planavimo dokumentų priežiūrą atliekanti institucija. Pastebėjo, kad Administracija nepagrįstai teigia, kad pareiškėjas praleido skundo padavimo terminą, nustatytą Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnyje. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas prieš kreipdamasis į teismą, pasinaudojo privaloma išankstine neteisminio ginčo sprendimo tvarka, todėl, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 32 straipsnio 1 dalį teismui skundą padavė nepraleidęs įstatymo nustatyto termino. Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsniu, Rekomendacijomis ir Civilinio proceso kodekso 98 straipsniu, taip pat atsižvelgęs į tai, kad iš trijų pareiškėjo reikalavimų, patenkino tik vieną, teismas pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkino proporcingai patenkintiems reikalavimams, t. y. 1 000 Lt.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II tomas, b. l. 111 – 119) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimą dalyje, kurioje jo skundas atmestas, panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai, priteisti bylinėjimo išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas neįvertino dalies bylai svarbių aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų. Nepagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybės administraciją suderinti 1,3868 ha žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), kaimo plėtros žemėtvarkos 2009 m. projektą ūkininko sodybos vietai parinkti.

2. Iš pareiškėjui išduotų planavimo sąlygų turinio matyti, jog jose nėra reikalavimo planavimo organizatoriui atlikti skaičiavimus pagal SLR 2.05.19:2005 „Inžinerinė hidrologija. Pagrindiniai skaičiavimai“. Atsakovo argumentas, jog neatlikus skaičiavimų pagal STR 2.05.19:2005 „Inžinerinė hidrologija. Pagrindiniai skaičiavimai“ užstatyta teritorija gali būti patvenkta, paremtas tik prielaidomis, o ne objektyviais duomenimis. Tai patvirtina Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos Hidrologijos skyriaus 2010 m. gegužės 21 d. pažyma Nr. (9.39)-b8-63. Todėl Administracija atsisakyti derinti projektą nurodytu motyvu neturėjo pagrindo, nes pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsnių bei Aplinkos ministro 2004 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. Dl-262 (su vėlesniais pakeitimais) patvirtinto Aprašo 9 ir 11 punktų nuostatas.

Atsiliepimas

3. Atsakovo papildomas argumentas – į statomų statinių zoną, nurodytą sprendinių brėžinyje, patenka esamas bendro naudojimo kelias, miško žemės plotas, esamos pelkės ir šaltinynai, buvo paneigtas projekto rengėjo R. K. argumentuotais paaiškinimais, pareiškėjo žemės sklypo registro duomenimis bei projekto medžiaga.

4. VAVA 2009 m. gruodžio 3 d. atsakymas Nr. 20‑747, teismo įvardintas kaip procedūrinis, turėjo įtakos pareiškėjo teisėms, kadangi juo atsisakoma spręsti prašymą pagal Teritorijų planavimo įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 370 patvirtintų Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros nuostatų bei statinių naudojimo priežiūros nuostatų, kitų teisės aktų reikalavimus. Todėl formaliu atsakymu VAVA nevykdė teisės aktais nustatytos pareigos spręsti kilusį ginčą tarp projekto organizatoriaus ir institucijos, išdavusios projektavimo sąlygas, tuo pažeidė teisės aktus ir pareiškėjo teisę į objektyvų, nešališką ir motyvuotą kilusio ginčo sprendimą (Viešojo administravimo įstatymo 3 str., 8 str.).

5. Nepagrįsta teismo išvada, jog skundžiamas Tarnybos sprendimas (atsakymas) yra procedūrinis ir neturi įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms. Teismas, pripažinęs Administracijos skundžiamą raštą neteisėtu ir nepagrįstu, o tais pačiais motyvais parengtą Tarnybos atsakymą palikęs galioti, priėmė nelogišką ir prieštaringą sprendimą. Pripažinus teismo sprendimą nepagrįstu dalyje, kuria atmestas pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą suderinti projektą, tenkintinas jo reikalavimas įpareigoti Tarnybą projektą patvirtinti.

6. Teismas priteisė akivaizdžiai per mažas bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (II tomas, b. l. 134 – 138) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kuriuos išdėstė atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (II tomas, b. l. 139 – 141) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Tarnyba atsiliepime iš dalies pakartoja atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas iš esmės kilo dėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2009 m. spalio 9 d. rašto Nr. A33- 4065-(25.3) „Dėl projekto derinimo“, kuriuo atsisakyta suderinti ir patvirtinti kaimo plėtros žemėtvarkos projektą ūkininko sodybos vietai parinkti pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2009 m. gruodžio 3 d. atsakymo Nr. 20-747 „Dėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos veiksmų“ ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2010 m. sausio 25 d. atsakymo Nr. 3B-(7.5)-A-823-83 „Dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto“, kuriais atsisakyta įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybės administraciją suderinti ir patvirtinti kaimo plėtros žemėtvarkos projektą ūkininko sodybos vietai parinkti pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl (duomenys neskelbtini) miestelio ribų ir specialiųjų žemės ir miškų naudojimo sąlygų

Iš ginčijamų administracinių aktų matyti, jog viena iš aplinkybių, dėl kurių atsakovai atsisakė derinti pateiktą ginčo kaimo plėtros žemėtvarkos projektą yra ta, jog šio specialiojo teritorijų planavimo dokumento sprendiniai neatitinka Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 (toliau – ir Specialiosios sąlygos), 127.9.1 punkto reikalavimų. Šiame punkte nustatyta, kad vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama statyti naujus gyvenamuosius namus, vasarnamius, ūkininko ūkio ir kitus pastatus už miestų, miestelių ir kaimų ribų arčiau kaip 100 metrų iki vandens telkinio kranto linijos arba 50 metrų – nuo terasos šlaito briaunos (bet visais atvejais – potvynio metu neužliejamoje teritorijoje).

Byloje nėra ginčo, jog pareiškėjui nuosavybes teise priklausantis žemės sklypas, kurio kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) patenka į vandens telkinio apsaugos zoną (tą patvirtina ir byloje esantis šio sklypo Nekilnojamojo turto registro išrašas (t. I, b. l. 46)), tačiau pareiškėjas teigia, jog paminėta Specialiųjų sąlygų nuostata ginčo atveju netaikytina, nes planuojamas žemės sklypas yra (duomenys neskelbtini) miestelio ribose. Atsakovai su šia pareiškėjo pozicija nesutinka iš esmės remdamiesi vieninteliu argumentu, jog pastarojo miestelio ribos teisės aktų nustatyta tvarka nėra patvirtintos. Taigi, šioje bylos dalyje iš esmės keliamas ginčas dėl to, ar aptariamas žemės sklypas yra (duomenys neskelbtini) miestelio teritorijoje, ar nepatenka į jo ribas.

Vertinant atsakovų argumentus, pirmiausia pažymėtina, kad Specialiosiose sąlygose nėra pateikiamas „miestelio“ apibrėžimas, todėl aiškinant šią sąvoką turi būti remiamasi įprastine jos reikšme nacionalinėje teisėje. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs iš su žemės naudojimu bei teritorijų planavimu susijusių teisinių santykių, tačiau jų (santykių) atsiradimo metu galiojęs Žemės įstatymas ar Teritorijų planavimo įstatymas nepateikė „miestelio“ sąvokos. Nesant ginčo teisiniams santykiams taikytinų specialių teisės normų, atskleidžiant Specialiųjų sąlygų 127.9 punkte vartojamos „miestelio“ sąvokos reikšmę, būtina vadovautis bendrosiomis.

Miesteliai, vadovaujantis ginčo teisinių santykių atsiradimo metu galiojusio Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo (toliau – ir Administracinių vienetų įstatymas) 3 straipsnio 4 dalimi (2005 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. X-307 redakcija), apibrėžiami kaip kompaktiškai užstatytos gyvenamosios vietovės, turinčios nuo 500 iki 3000 gyventojų, kurių daugiau kaip pusė dirbančiųjų dirba pramonėje, verslo bei gamybinės ir socialinės infrastruktūros srityse, taip pat tradiciniai miesteliai. Šias gyvenamąsias vietoves nustato ir panaikina, jų teritorijų ribas nustato ir keičia Vyriausybė, atsižvelgdama į savivaldybės tarybos siūlymą, pateiktą įvertinus vietos gyventojų nuomonę (Administracinių vienetų įstatymo 10 str. (2005 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. X-307 redakcija)). Šios vietovės registruojamos, jų teritorijų arba pavadinimų pakeitimai apskaitomi Lietuvos Respublikos adresų registre Vyriausybės nustatyta tvarka (Administracinių vienetų įstatymo 12 str. (2004 m. rugpjūčio 23 d. įstatymo Nr. IX-2423 redakcija)).

Administracija teigia, kad Vilniaus rajono savivaldybė pagal nustatytą tvarką nerengė (duomenys neskelbtini) miestelio gyvenamosios teritorijos ribų nustatymo procedūrų, o Lietuvos Respublikos vyriausybė nėra priėmusi jokių nutarimų, kurie patvirtintų (duomenys neskelbtini) miestelio ribas. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos adresų registre saugomos ribos laikytinos sąlyginėmis, o sąlyginėmis ribomis negalima vadovautis nustatant sklypų statybos reglamentus. Teisėjų kolegija su tokia atsakovo nuomone nesutinka, kadangi Administracija jokia teisės norma nepagrindė savo argumento, kad sąlyginėmis ribomis negalima vadovautis nustatant sklypų statybos reglamentus, kai valstybės institucijos nevykdo joms įstatymu nustatytų pareigų siūlyti ir atitinkamu teisės aktu patvirtinti gyvenamosios vietovės (šiuo atveju (duomenys neskelbtini) miestelio) teritorijos ribas (Administracinių vienetų įstatymo 10 str.) (adm. byla Nr. A756-267/2008). Pažymėtina, kad nekilnojamojo turto ir Lietuvos Respublikos adresų registrai yra vieni iš pagrindinių registrų, sudarančių registrų sistemos pagrindą, kurių duomenys naudojami susijusiuose registruose (Valstybės registrų įstatymo 3 str. 3 ir 4 p., 4 str. 1 d.). Registrų sistemos pagrindas yra registrų sąveika, palaikoma susijusių registrų nuostatų ir duomenų teikimo sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis perduodant, atnaujinant duomenis ar jais keičiantis, gautiems iš susijusių registrų duomenims koduoti naudojant tų registrų suteiktus objektų unikalius identifikavimo kodus (Valstybės registrų įstatymo 4 str. 2 ir 3 d.). Susijusių registrų duomenis draudžiama pakartotinai rinkti iš pirminių šaltinių ar juos tikslinti kitokiu būdu (Valstybės registrų įstatymo 4 str. 4 d.).

Lietuvos vyriausiais administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129, 71.9 punktu (Vyriausybės 2006 m. balandžio 10 d. nutarimo Nr. 349 redakcija), Nekilnojamojo turto registrui funkcionuoti, be kita ko, naudojamasi Lietuvos Respublikos adresų registro informacija – naudojant unikalų turto vieneto adresą, į kurį įeina žemės sklypo kadastrinis adresas, unikalus statinio numeris, kiti adreso ir geoinformacijos duomenys. Taigi Nekilnojamojo turto registras naudojasi pastarojo registro duomenimis nustatydamas nekilnojamojo turto objekto buvimo vietą. Todėl, atsižvelgiant inter alia į paminėtus registrų sąveikos principus, byloje pateiktame Nekilnojamojo turto registro išraše (t. I b. l. 46) nurodytas ginčo žemės sklypo adresas – „(duomenys neskelbtini)“ – laikytinas pakankamu patvirtinti, jog pastarasis sklypas patenka į Lietuvos Respublikos adresų registre įregistruotos gyvenamosios vietovės – (duomenys neskelbtini) miestelio – teritoriją. (adm. byla Nr. A261-337/2011).

Aplinkybė, jog Vyriausybė nėra nustačiusi konkrečių ginčo gyvenamosios vietovės ribų, atsižvelgiant į valstybės registrų duomenų teisingumo prezumpciją, nepaneigia ir negali paneigti anksčiau padarytos išvados. Minėti Nekilnojamojo turto registro duomenys nėra nuginčyti. Atsakovai nėra pareiškę reikalavimo Nekilnojamojo turto registro duomenis pripažinti negaliojančiais ar pakeisti. Esant tokioms aplinkybėms, asmuo negali patirti neigiamų padarinių dėl galimo valstybės ir (arba) savivaldos institucijų neveiklumo, nustatant miestelių ribas. Juolab, kad nagrinėjamu atveju susiduriama su tam tikrais nuosavybės teisės suvaržymais, kurie paprastai neturėtų būti aiškinami plečiamai.

Kadangi paminėti Specialiųjų sąlygų 127.9 punkte nustatyti reikalavimai yra taikomi tik statant šioje nuostatoje išvardintus objektus už miestų, miestelių ar kaimų ribų, pripažinus, jog ginčo žemės sklypas patenka į (duomenys neskelbtini) miestelio teritoriją, Administracijos atsisakymas derinti pareiškėjo pateiktą kaimo plėtros žemėtvarkos projektą, kaip neatitinkančio minėtos nuostatos reikalavimų, pripažintinas nepagrįstu.

Dėl hidrologinių skaičiavimų

Iš ginčijamo Administracijos rašto taip pat matyti, kad kaimo plėtros žemėtvarkos projektą atsisakyta suderinti ir patvirtinti, be kita ko, ir dėl to, jog ūkininko sodybos statybos zona patenka į Vilnios upės užliejamus plotus, todėl UAB „Geokada“ projektuotojai turėjo įvertinti ar projektuojamas žemės sklypas nepatenka į 5 procentų tikimybės potvynio užliejamą teritoriją. Nurodyta, kad neatlikus skaičiavimą pagal Reglamentą, užstatyta teritorija bus patvenkta.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. D1-262 patvirtinto Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti ir išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 9 punkte inter alia nustatyta, kad sąlygos rengiamos vadovaujantis sąžiningumo bei protingumo principais. Sąlygų reikalavimai turi būti konkretūs, tiesiogiai susieti su planuojama teritorija ir planavimo tikslais, vietovės ypatumais ir ribomis, parengti atsižvelgiant į gretimybes (gretimų sklypų pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdus ir/ar pobūdžius) bei trečiųjų asmenų pagrįstų teisių apsaugą, susijusią su planavimo tikslais, ir įvertinantys planuojamoje teritorijoje išduotas kitų teritorijų planavimo dokumentų rengimo sąlygas. Aprašo 11 ir 12 punktuose įtvirtinta sąlygų ir/ar sąvado keitimo tvarka. Aprašo 11 punkte nustatyta, kad sąlygos ir/ar sąvadas turi būti keičiami naujais juos išdavusios institucijos iniciatyva apie tai informavus planavimo organizatorių, kai planuojamoje teritorijoje įsigalioja parengti nauji teritorijų planavimo dokumentai ir jų sprendiniai turi įtakos rengiamo teritorijų planavimo dokumento sprendiniams (ši nuostata netaikoma, kai patvirtintas teritorijų planavimo dokumentas teikiamas registruoti teritorijų planavimo registre) ir kai įsigalioja patvirtinti nauji teisės aktai ir normatyviniai dokumentai, kurie daro įtaką rengiamo teritorijų planavimo dokumento sprendiniams (ši nuostata netaikoma, kai patvirtintas teritorijų planavimo dokumentas teikiamas registruoti teritorijų planavimo registre). Aprašo 15 punkte nustatyta, kad už sąlygų ir/ar sąvado atitiktį įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams, taip pat planuojamoje teritorijoje išduotoms kitų teritorijų planavimo dokumentų rengimo sąlygoms pagal kompetenciją atsako juos parengusios ir išdavusios institucijos. Iš byloje esančių 2009 m. vasario 11 d. VAVA žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus pareiškėjui pateiktų planavimo sąlygų kaimo plėtros (ūkininko sodybos vietai parinkti) žemėtvarkos projektui rengti Nr. S-141 ir 2009 m. vasario 21 d. Administracijos Architektūros ir teritorijos planavimo skyriaus pareiškėjui išduotų planavimo sąlygų ir sąvado Nr. Ūū-036-09 (t. I b. l. 42-44) turinio matyti, kad minėtose planavimo sąlygose nėra nurodytas reikalavimas atlikti potvynio užliejamos teritorijos tikimybių skaičiavimą pagal Reglamentą. Atsižvelgiant į tai, Administracijos atsisakymas derinti pareiškėjo pateiktą kaimo plėtros žemėtvarkos projektą, kadangi nėra atlikti hidrologiniai skaičiavimai, pažeidžia Aprašo 9 ir 11 punktų nuostatas, todėl pripažintinas nepagrįstu.

Dėl į statomų statinių zoną patenkančio bendro naudojimo kelio, miško žemės ploto, esamų pelkių ir šaltinynų

Iš ginčijamo Administracijos rašto matyti, kad kaimo plėtros žemėtvarkos projektą atsisakyta suderinti ir patvirtinti, be kita ko, ir dėl to, jog į statomų statinių zoną, nurodytą sprendinių brėžinyje, patenka esamas bendro naudojimo kelias, miško žemės plotas, esamos pelkės ir šaltinynai. Pareiškėjui išduotose projektavimo sąlygose, be kita ko, nurodytas reikalavimas išsaugoti sklypui nustatytą kelio servitutą (tarnaujantis daiktas), bei nustatytus apribojimus: miško naudojimo apribojimai, saugotini želdiniai (medžiai, krūmai), augantys ne miško ūkio paskirties žemėje, pelkės ir šaltinynai. Iš byloje esančio sprendinių brėžinio (t. I, b. l. 36) ir žemės sklypo plano (t. I, b. l. 170), matyti, kad į projekte numatytą ūkininko sodybos vietą nepatenka plane sutartiniais ženklais pažymėti Administracijos rašte nurodyti objektai, todėl šioje dalyje projektas atitinka projektavimo sąlygas ir teisės aktus. Atsižvelgiant į tai, Administracijos atsisakymas minėtu pagrindu derinti pareiškėjo pateiktą kaimo plėtros žemėtvarkos projektą pripažintinas nepagrįstu.

Dėl VAVA ir Tarnybos raštų

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog teisės aktai nesuteikė/ia teisės buvusiai VAVA, nei Tarnybai įpareigoti atitinkamą viešojo administravimo subjektą atlikti tam tikrus veiksmus. Pareiškėjas remiasi Taisyklėmis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 370 patvirtintomis Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros bei statinių naudojimo priežiūros nuostatais. Mano, kad formaliu atsisakymu VAVA nepykdė teisės aktais nustatytos pareigos spręsti kilusį ginčą tarp projekto organizatoriaus ir institucijos, išdavusios projektavimo sąlygas, tuo pažeidė teisės aktus ir pareiškėjo teisės į objektyvų, nešališką ir motyvuotą kilusio ginčo sprendimą. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismui pripažinus neteisėtu ir nepagrįstu skundžiamą Administracijos raštą, tais pačiais motyvais parengtas Tarnybos atsakymas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 52 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybės nėra pavaldžios valstybės institucijoms. Be to, ginčo teisinių santykių atsiradimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. Nr. IX-1983 redakcija) 22 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad institucijos sprendimas patvirtinti teritorijų planavimo dokumentą ar jo patikslinimą, pagal kurį žemės sklypui turi būti taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos ar panaikinamos anksčiau taikytos sąlygos, gali būti skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrįstas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, jog VAVA nepagrįstai atsisakė įpareigoti Administraciją suderinti ir patvirtinti parengtą kaimo plėtros žemėtvarkos projekto, o Taryba nepagrįstai atsisakė įpareigoti VAVA parengti teigiamą teritorijų planavimo dokumento patikrinimo išvadą, bei Administraciją įpareigoti patvirtinti parengtą kaimo plėtros žemėtvarkos projektą. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundu toje dalyje, kad pirmosios instancijos teismui pripažinus neteisėtu ir nepagrįstu skundžiamą Administracijos raštą, tais pačiais motyvais parengtas Tarnybos atsakymas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Pažymėtina, kad Žemės įstatymo (2010 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. IX-912 redakcija) 32 straipsnio 3 dalies 7 punkte nustatyta, kad Nacionalinė žemės tarnyba tvirtina rengiamus žemėtvarkos planavimo dokumentus, o įstatymo 39 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog kaimo plėtros žemėtvarkos projektus Nacionalinės žemės tarnybos vadovas ar jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas tvirtina po to, kai juos nustatyta tvarka patikrina valstybinę žemėtvarkos planavimo dokumentų priežiūrą atliekanti institucija. Iš nurodyto seka, kad Tarnyba negali tvirtinti kaimo žemėtvarkos projekto tol, kol jo nepatikrino valstybinę žemėtvarkos planavimo dokumentų priežiūrą atliekanti institucija, šiuo atveju Administracija.

Remiantis aukščiau išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas ir pareiškėjo reikalavimas dėl Administracijos įpareigojimo suderinti parengtą kaimo plėtros žemėtvarkos projektą ūkininko sodybos vietai parinkti, tenkintinas.

Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jam priteisti bylinėjimosi išlaidas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties straipsnio 6 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas, kurių atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjo pateikti įrodymai patvirtina jo turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti (t. II b. l. 130), šios išlaidos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) nustatyto priteistino užmokesčio už advokato teikiamas tokios rūšies teisines paslaugas maksimalaus dydžio, todėl priteistinos visos (Rekomendacijų 8.9 p., 8.18 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimą pakeisti – pareiškėjo R. A. skundą tenkinti. Įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybės administraciją suderinti parengtą kaimo plėtros žemėtvarkos projektą ūkininko sodybos vietai parinkti pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Pareiškėjui R. A. iš atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos priteisti 2 500 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Roma Sabina AlimienėAudrius BakaveckasArūnas Sutkevičius