- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-19
- Bylos Nr.
- 2-1500/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Algirdas Gailiūnas, Vigintas Višinskis
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „KAMINERA“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Algirdo Gailiūno ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto uždarosios akcinės bendrovės „KAMINERA“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 8 d. nutarties byloje pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „KAMINERA“ dėl bankrutavusios akcinės bendrovės spaustuvės „Spindulys“ kreditorių susirinkimo nutarimo pripažinimo negaliojančiu; trečiuoju asmeniu byloje dalyvauja Danske Bank A/S.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ginčas kilo dėl BAB spaustuvės „Spindulys“ 2010 m. gruodžio 22 d. įvykusio kreditorių susirinkimo priimto nutarimo įpareigoti bankroto administratorių pasiūlyti hipotekos kreditoriui Danske Bank A/S perimti šiam kreditoriui įkeistą nekilnojamąjį turtą už 2010 m. rugsėjo 30 d. kreditorių susirinkime nustatytą pradinę pardavimo kainą – 8 470 000 Lt.
Šalies argumentai
Pareiškėjo UAB „KAMINERA“ nurodė, kad kreditorių susirinkimuose buvo sprendžiamas klausimas dėl bankrutavusios įmonės turto pardavimo. Pirmasis kreditorių susirinkimas nutarė parduoti visą turtą kaip kompleksą; jame nustatyta kreditoriui Danske Bank A/S (toliau – ir bankas) įkeisto turto kaina siekė 12 244 169 Lt. Neįvykus varžytynėms, antrajame kreditorių susirinkime buvo nuspręsta pardavinėti turtą atskirai ir sumažinti jo kainas; bankui įkeisto turto kaina sumažinta iki 9 795 335 Lt. Neįvykus ir antrosioms varžytynėms, bankui buvo pasiūlyta pasiimti įkeistą turtą, tačiau jis atsisakė. Trečiajame kreditorių surinkime buvo nutarta bankui įkeistą turtą pardavinėti laisvame pardavime už nemažesnę kaip 8 470 000 Lt kainą. Ketvirtajame kreditorių susirinkime buvo priimtas skundžiamas nutarimas. Pareiškėjo nuomone, ginčijamas nutarimas prieštarauja teisės aktams ir teismų praktikai bei pažeidžia bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesus. Pirma, pagal teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką po antrųjų varžytynių įkeistas turtas negali būti perduodamas įkaito turėtojui už mažesnę nei antrosiose varžytynėse nustatytą pradinę turto pardavimo kainą. Antra, kaina, už kurią bankroto administratorius įpareigotas pasiūlyti perimti turtą bankui, vienašališkai nustatyta paties banko neatlikus nepriklausomo turto vertinimo. Trečia, varžytynių metu buvo nepagrįstai ir neteisėtai keičiama turto pardavimo tvarka, o bankui įkeistas turtas ir varžytynių metu, ir po jų buvo pardavinėjamas neprotingomis sąlygomis, tokiu būdu apribojant potencialių pirkėjų galimybes įsigyti šį turtą bei leidžiant jį perimti bankui kuo mažesne kaina. Ketvirta, skundžiamas nutarimas buvo priimtas pažeidžiant kreditorių susirinkimo nutarimų priėmimo tvarką, nes klausimas dėl turto perdavimo bankui nebuvo įtrauktas į susirinkimo darbotvarkę. Taip pat pažymėjo, kad bankas yra suinteresuotas, kad perimamo turto vertė būtų kuo mažesnė, ir, turėdamas lemiamą balsą kreditorių susirinkime, piktnaudžiauja savo teisėmis. Dėl nurodytų priežasčių ginčijamas nutarimas turi būti pripažintas negaliojančiu.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2011 m. kovo 8 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas nesutiko su pirmuoju pareiškėjo skundo argumentu, nes sprendė, kad sistemiškai aiškinant teisės normas, reglamentuojančias nemokios įmonės turto realizavimą, galima daryti išvadą, jog tik kreditoriai turi teisę spręsti, ką daryti su likusiu įmonės turtu. Įstatymų leidėjas yra nustatęs, kad bankroto atveju įmonės turtas parduodamas varžytynėse du kartus. Ką daryti su turtu, kai jis neparduotas ir antrosiose varžytynėse, sprendžia įmonės kreditoriai. Spręsdami pastarąjį klausimą, kreditoriai pagal Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 34 straipsnio nuostatas yra laisvi nutarti, kaip pasielgti su neparduotu turtu, todėl skundžiamas nutarimas visiškai atitinka teisės normas. Tuo tarpu pareiškėjo nurodoma teismų praktika, suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nutartyje byloje K. B. , I. J. v. UAB ,,Bankroto administravimo paslaugos“, J. J. ir kt. (bylos Nr. 3K-3-508/2010), šiame ginče netaikytina, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės.
Teismas nesutiko ir su antruoju pareiškėjo argumentu. Pirma, pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 23 straipsnį, 33 straipsnio 1 dalį parduodamo turto vertės nustatymas priklauso tik kreditorių susirinkimo kompetencijai. Net ir atlikus turto vertinimą, klausimą dėl turto kainos nustatymo sprendžia kreditorių susirinkimas, kuriam vertinimo išvados nėra privalomos. Antra, kreditorių susirinkimui nustačius pradinę turto pardavimo kainą, nustačius kainą antrosioms varžytynėms, pareiškėjas tokių nutarimų neginčijo, vadinasi su jais sutiko. Bankrutuojančios įmonės turtas buvo pardavinėjamas laisvu pardavimu bet kokios sudėties už 8 470 000 Lt. Šio kreditorių susirinkimo nutarimo pareiškėjas taip pat neskundė. Turto pirkėjų neatsirado. Taigi teiginys, kad 8 470 000 Lt kaina yra per maža, yra nepagrįstas. Be to, pareiškėjas neteikė pasiūlymo kreditorių susirinkime apsvarstyti klausimą dėl turto vertinimo. Trečia, kaip nurodė bankas, bankrutavusios įmonės veikla buvo spaudos paslaugų teikimas. Tai specifinė veikla. Turtas taip pat yra specifinis. Tokio pobūdžio turto pirkimo-pardavimo sandorių nėra ir pastaruoju metu nebuvo. Todėl buvo nutarta, kad atlikti turto vertinimą nėra prasminga. Tai būtų nereikalingas atsakovės lėšų švaistymas ir bankroto proceso vilkinimas. Teismas su šiais banko argumentais sutiko, taip pat pažymėjo, kad atlikti turto vertinimą po to, kai keletą kartų buvo bandoma turtą realizuoti, ir, turint omenyje, kad turto realizavimo tvarką, parduodamo turto kainą nustato įmonės kreditoriai, būtų neprotinga bei netikslinga. Be to, tokiu būdu būtų nepagrįstai vilkinamas bankroto procesas. Ketvirta, pats pareiškėjas balsavo už pasiūlymą pardavinėti turtą laisvu pardavimu už ne mažesnę negu 6 776 000 Lt sumą, t. y. pasisakė už turto pardavimą mažesne kaina, nei turtą nutarta pasiūlyti perimti bankui, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nėra nuoseklus sprendžiant klausimą dėl neparduoto įmonės turto realizavimo.
Teismas nurodė, kad skundžiamu nutarimu nebuvo sprendžiami klausimai, susiję su įmonės turto pardavimo tvarka, todėl trečiasis pareiškėjo argumentai dėl netinkamos turto pardavimo tvarkos nėra bylos nagrinėjimo dalykas ir negali būti įvertintas.
Teismas taip pat sprendė, kad pareiškėjas neįrodė, jog skundžiamas nutarimas buvo priimtas pažeidžiant kreditorių susirinkimo balsavimo tvarką. Iš susirinkimo protokolo matyti, kad pareiškėjo atstovas aptariamame kreditorių susirinkime dalyvavo. Kiti kreditoriai skundo dėl to, kad buvo pažeista kreditorių susirinkimo sušaukimo tvarka, nepateikė. Administratorius visiems kreditoriams prieš susirinkimą buvo pateikęs darbotvarkę ir nutarimų projektus, todėl kreditoriai žinojo numatytų svarstyti klausimų pobūdį bei turinį. Visi kreditoriai žinojo, kad susirinkime bus sprendžiamas nekilnojamojo turto realizavimo ir disponavimo juo klausimas. Dalyvaudamas kreditorių susirinkime, pareiškėjo atstovas pareiškė savo nuomonę darbotvarkės klausimu. Jam buvo žinomas ir suprantamas banko pasiūlytas nutarimo projektas. Pareiškėjo atstovas neprašė atidėti klausimo svarstymo. Įstatymas nenustato privalomumo kreditorių susirinkime balsuoti tik „už“ ar „prieš“ pagal pateiktus nutarimų projektus. Kreditorių susirinkimai vyksta tam, kad kreditoriai svarstomais klausimais galėtų pareikšti savo nuomonę, siūlyti įvairius klausimo sprendimo variantus.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Apeliantas UAB „KAMINERA“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – skundą patenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismas netinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias bankrutuojančios įmonės turto pardavimo tvarką. Pagal teisinį reglamentavimą po antrųjų varžytynių įkeistas turtas negali būti perduodamas įkaito turėtojui už mažesnę nei antrosiose varžytynėse nustatytą pradinę turto pardavimo kainą.
Žemesnės instancijos teismas
2. Teismas nepagrįstai nesivadovavo skunde nurodyta kasacinio nutartimi. Nurodytoje byloje buvo keliamas analogiškas argumentas dėl turto pardavimo tvarkos, dėl kurio kasacinis teismas ir pasisakė, nurodydamas, kad po antrųjų varžytynių įkaito turėtojui perduodamo turto kaina nebegali būti mažinama.
3. Teismas nepagrįstai atmetė apelianto argumentus dėl bankui įkeisto turto vertės nustatymo. Nutartyje visiškai ignoruoti apelianto teiginiai, kad turto kaina buvo vienašališkai nustatyta banko, kad bankas suinteresuotas turtą perimti kuo mažesne kaina. Apeliantas tiek nustatant turto kainą pirmosioms bei antrosioms varžytynėms, tiek trečiajame kreditorių susirinkime balsavo prieš siūlomą turto kainą, todėl nebuvo galima daryti išvados, kad šiems nutarimams buvo pritariama. Teismas taip pat padarė visiškai klaidingas išvadas, kad apeliantas neteikė pasiūlymo apsvarstyti turto vertinimo klausimą, balsavo už pasiūlymą pardavinėti bankui įkeistą turtą laisvame pardavime už ne mažesnę kaip 6 776 000 Lt kainą, nes byloje esantys įrodymai aiškiai patvirtina, kad apeliantas elgėsi priešingai.
4. Teismas nepagrįstai nevertino argumentų dėl neprotingų turto pardavimo sąlygų nustatymo ir turto pardavimo tvarkos keitimo varžytynių metu. Šiais argumentais apeliantas siekė pagrįsti, kad turto nepardavimas buvo sąlygotas ne per didelės kainos, o netinkamai sudaryto turtinio komplekso. Kadangi varžytynės neatskleidė tikrosios turto vertės, tik turto vertinimas galėjo ją nustatyti.
5. Teismas visiškai nepasisakė dėl apelianto pateiktų papildomų rašytinių paaiškinimų, kuriuose buvo aptariama turto įvertinimo ir realizavimo tvarka bei pardavimo kainos nustatymas, pateikiama reikšminga teismų praktika.
6. Teismas nepagrįstai konstatavo pareiškėją neįrodžius, kad ginčijamas nutarimas buvo priimtas pažeidžiant procedūras. Priešingai nei sprendė teismas, tai, kad susirinkime buvo sprendžiamas klausimas dėl turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo, nereiškia, jog buvo sprendžiamas apskritai turto realizavimo ir disponavimo juo klausimas. Susirinkime nedalyvavę kreditoriai neteko galimybės išreikšti savo nuomonę.
BAB spaustuvė „Spindulys“ ir Danske Bank A/S prašo skundą atmesti. Nurodo, kad teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį.
Pagal ĮBĮ 33 straipsnio 5 dalį, nepardavus dvejose varžytynėse įkeisto turto ir šio turto neperėmus įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui, jo vertinimo ir pardavimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas. Iš esmės analogišką nuostatą įtvirtina ir Aprašo 32 punktas, numatantis, kad kreditorių, kurių reikalavimams tenkinti neužteko lėšų, susirinkimas sprendžia, kaip panaudoti antrose (pakartotinėse) varžytynėse neparduotą turtą. Taigi nagrinėjamu atveju ginčo turtas galėjo būti pardavinėjamas laisvame pardavime, o teisės aktuose įtvirtintas reglamentavimas, teisėjų kolegijos nuomone, nesuponuoja apelianto siūlomos išvados, kad tokiu atveju turtas banko gali būti perimamas tik nemažesne verte nei turto kaina, buvusi nustatyta turtą pardavinėjant antrose varžytynėse. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia išvada būtų teisinga tuo atveju, jei nebūtų buvęs organizuotas laisvas pardavimas ir turtas būtų perimamas po antrųjų varžytynių. Taip pat pažymėtina, kad pagrindo vadovautis apelianto nurodoma kasacinio teismo nutartimi, priimta byloje K. B. , I. J. v. UAB ,,Bankroto administravimo paslaugos“, J. J. ir kt. nėra, nes, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, bylų faktinės aplinkybės skiriasi – kasacinio teismo nagrinėtoje byloje ginčo turtas nebuvo pardavinėjamas laisvame pardavime.
Teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto nurodomi ankstesni kreditorių susirinkimo nutarimai dėl ginčo turto vertės nustatymo, jo pardavimo kainos ir tvarkos apelianto nebuvo skųsti, nors kitais atvejais apeliantas savo skundo teise naudojosi (T. 1, b. l. 67-77). Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad nurodytos aplinkybės nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad šioje byloje apelianto įrodinėjama aplinkybė, jog ginčo turto pardavimo tvarka buvo apsunkinta, siekiant sudaryti galimybę šį turtą perimti pačiam bankui, prieštarauja paties apelianto viename iš kreditorių susirinkimų (T. 1, b. l. 49) ir minėtame skunde (T. 1, b. l. 70) pateiktiems argumentams, kad hipotekos kreditorius siekia visą turtą parduoti vienam iš anksto žinomam pirkėjui.
Teisėjų kolegija taip pat iš esmės sutinka su teismo argumentais dėl ginčo turto vertinimo netikslingumo. Šiuo atveju papildomai pažymėtina, kad nesant potencialių pirkėjų susidomėjimo turtu jį parduodant laisvame pardavime, nėra pagrindo daryti išvadą, jog tokio pardavimo kaina, o tuo pačiu ir hipotekos kreditoriaus perimamo turto vertė neatitinka tikrosios rinkos vertės. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nepagrįstos išvados, kad apeliantas neteikė pasiūlymo apsvarstyti turto vertinimo klausimą ir balsavo už pasiūlymą pardavinėti bankui įkeistą turtą už ne mažesnę kaip 6 776 000 Lt kainą, neturėjo lemiamos reikšmės ginčo išsprendimui, todėl tai nėra pagrindas naikinti nutartį (CPK 329 str. 1 d., 338 str.).
Teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl kreditorių susirinkimo balsavimo tvarkos, todėl jų nekartoja. Atskirajame skunde iš esmės nėra pateikta jokių tokius skundžiamos nutarties motyvus galinčių paneigti argumentų.
Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl turto vertinimo netikslingumo, iš esmės atsakė ir į apelianto argumentus, išdėstytus jo rašytiniuose paaiškinimuose (T. 1, b. l. 189-191), todėl negalima sutikti, kad skundžiama nutartis neatitinka jai įstatymo keliamų reikalavimų.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytu, sprendžia, kad naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl nutartis paliktina nepakeista, o skundas atmestinas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 8 d. nutartį palikti nepakeistą.