Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Lino Šiukštos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2025 m. balandžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo R. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams bei išteisintas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2025 m. gruodžio 24 d. iki 2025 m. gruodžio 25 d. (viena diena).

Bausmės atlikimo pradžią nurodyta skaičiuoti nuo R. A. sulaikymo dienos, vykdant įsiteisėjusį nuosprendį.

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas – paliktos iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Civilinės ieškovės Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto naudai iš R. A. priteista 13 672,11 Eur turtinei žalai atlyginti.

Laikinas nuosavybės teisių apribojimas R. A. turtui – butui pratęstas iki civilinio ieškinio visiško atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. R. A. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2022 m. gruodžio 24 d. apie 18.30 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bute, priklausančiame nukentėjusiajam P. Č., adresu: (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, supykęs panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo P. Č. atžvilgiu, t. y. rankomis ir kojomis sudavė P. Č. į veidą ir įvairias kūno vietas, padarydamas ne mažiau kaip 14 trauminių poveikių, iš kurių mažiausiai 4 trauminiai poveikiai į galvą, sužalojimus: nugaros kairės pusės odos nubrozdinimą, kairės juosmeninės srities – krūtinės poodinę kraujosruvą, krūtinės ląstos kairės pusės VII-IX šonkaulių lūžius su krūtinplėvės pažeidimu, poodine emfizema ir oro susikaupimu kairėje krūtinplėvės ertmėje, skysčio susikaupimu abipus pleuros ertmėse, kairiojo plaučio sužalojimą, pilvo minkštųjų audinių kraujosruvą, plonųjų žarnų deserozaciją, nosies kaulų lūžį, dešinės veido pusės ir kairės ausies žaizdas, veido kairės pusės, pakaušio, kaklo dešinės pusės, nugaros odos nubrozdinimus, kairės akies obuolio kraujosruvą, daugines kūno poodines kraujosruvas, kraujo išsiliejimą po galvos smegenų kietuoju ir voratinkliniu dangalais, po ko P. Č. nuo padarytų dauginių galvos, krūtinės ir pilvo sužalojimų, kurie komplikavosi sepsiu ir dauginiu organų nepakankamumu, mirė 2023 m. sausio 4 d. 18.50 val. VšĮ Respublikinėje Šiaulių ligoninėje, tokiu būdu tyčia nužudė P. Č.

2. Taip pat R. A. buvo kaltinamas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį tuo, kad 2022 m. gruodžio 24 d. apie 18.30 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bute, priklausančiame nukentėjusiajam P. Č., adresu: (duomenys neskelbtini), panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo P. Č. atžvilgiu, taip atimdamas galimybę nukentėjusiajam P. Č. priešintis, ir pagrobė iš jo nenustatytos vertės mobilųjį telefoną „Samsung Galaxy S7“, tokiu būdu R. A. buvo kaltinamas svetimo turto pagrobimu. Dėl šios nusikalstamos veikos R. A. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

3. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pateiktą kaltinimą, įvertinęs byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visumą, nustatė, kad P. Č. nužudymas nebuvo susijęs su svetimo turto užvaldymu, todėl iš kaltinimo pašalino R. A. veiksmus kvalifikuojantį požymį – savanaudiškas paskatas, perkvalifikuodamas R. A. inkriminuotą nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto į BK 129 straipsnio 1 dalį.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

4. Nuteistasis R. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2025 m. balandžio 15 d. nuosprendį ir jį pagal BK 129 straipsnio 1 dalį išteisinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

4.1. Pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad jis nužudė nukentėjusįjį P. Č., neįvertino, jog jis neturi fizinės jėgos suduoti tiek smūgių, kurie nurodyti skundžiamame nuosprendyje. Jis yra darbingas vos (duomenys neskelbtini) procentus ir gali pakelti tik iki 10 kg. Jo rankų krumpliai įvykio metu buvo sveiki. Jokių daiktų savo rankose R. A. taip pat neturėjo. Tai patvirtino ir liudytojas. Be to, kai kurie liudytojai patvirtino girdėję, kad nukentėjusysis P. Č. kelias dienas iki įvykio, būdamas savo namuose, griuvinėjo, dėl to jo visi baldai, daiktai buvo sulūžę, o kietas, bukas daiktas galėjo būti nukentėjusiojo kambario durys, kuriose buvo P. Č. galvos įspaudas. Neatsižvelgta ir į tai, jog P. Č. ir anksčiau buvo diagnozuotas sepsis, be to, nukentėjusysis turėjo sumušimų visame kūne ir iki paties įvykio. Todėl su priimtu nuosprendžiu R. A. nesutinka. Pažymi, jog ir pats, turėdamas psichikos sutrikimų, pamatęs nukentėjusįjį, patyrė šoką ir puolė į paniką.

5. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – jį atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo R. A. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą bei įvertinusi byloje surinktus faktinius duomenis, apeliacinio skundo argumentus bei proceso dalyvių pasisakymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Skundžiamas nuosprendis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, o teismo išvados dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybių bei nuteistojo R. A. kaltės yra pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, yra motyvuotos. Keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje

7. Nuteistasis R. A. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis 2022 m. gruodžio 24 d. apie 18.30 val., būdamas nukentėjusiojo P. Č. namuose, padarė kaltinime nurodytus daugybinius kūno sužalojimus, dėl kurių P. Č. mirė. Nesant nuteistojo kaltę patvirtinančių objektyvių įrodymų, prašoma skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir R. A. pagal pareikštą kaltinimą išteisinti. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais neturi pagrindo sutikti.

8. Nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, kad 2022 m. gruodžio 24 d. 18.39 val. Bendrajame pagalbos centre (toliau – BPC) buvo registruotas liudytojos M. J. pranešimas su prašymu kuo greičiau suteikti pagalbą kaimynui P. Č., kurį ji rado gulintį kraujo klane savo kambaryje, nurodydama, kad jį sumušė kaimynas, kuris iš įvykio vietos pasišalino. Nustatyta, kad nukentėjusysis P. Č. apie 19.09 val. iš namų Greitosios pagalbos medikų į VšĮ Respublikinę Šiaulių ligoninę išvežtas be sąmonės (t. 1, b. l. 84–88; t. 2, b. l. 110–113). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus 2023 m. sausio 26 d. specialisto išvadoje Nr. M 23/2023(04) ir patikslintoje 2023 m. balandžio 27 d. specialisto išvadoje Nr. pM 13/2023-23/2023(04), atlikus P. Č. lavono kūno tyrimą, konstatuota, kad nukentėjusiojo mirtis įvyko nuo mažiausiai 14 trauminiais poveikiais padarytų dauginių galvos, krūtinės ir pilvo sužalojimų, kurie komplikavosi sepsiu ir dauginiu organų nepakankamumu (dauginiu organų disfunkciniu sindromu), dėl kurių P. Č. mirė 2023 m. sausio 4 d. 18.50 val., t. y. po 12 dienų, VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės gydymo stacionare (t. 1, b. l. 120–124, 129–130).

9. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistasis R. A., nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, savo kaltę neigė, tvirtindamas, kad prieš nukentėjusįjį P. Č. nesmurtavo, rado jį jau kruviną ant grindų kambaryje ir, norėdamas pažadinti, nesmarkiai jam sudavė kelis kartus per veidą (t. 4, b. l. 195–196). Iš esmės tokios pat pozicijos laikomasi ir apeliaciniame skunde, kuriame nurodoma, jog nukentėjusysis P. Č., būdamas silpnos sveikatos, mirtinai galėjo susižaloti pats, krisdamas ant įvairių objektų savo kambaryje. Teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo R. A. parodymus bei jo apeliacinio skundo argumentus, tiek, kiek jie prieštarauja byloje esantiems įrodymams, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad tai yra nuteistojo gynybinė versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

10. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad asmens kaltės turinys atskleidžiamas ne tik jo paties išaiškinimu, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį ir kokios paskatos nulėmė veikos padarymą. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius – atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-485/2010, Nr. 2K-198-693-2016, Nr. 2K-127-689-2020). Taigi kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ne tik kaltinamojo (nuteistojo) parodymais apie jo suvokimą darant pavojingą visuomenei veiką, bet ir kitais bylos duomenimis.

11. Nuteistojo R. A. apeliacinio skundo argumentus, kad jis neatliko jokių smurtinių veiksmų nukentėjusiojo P. Č. atžvilgiu, paneigia įvykį mačiusio liudytojo E. B. parodymai. Liudytojas E. B. tą pačią įvykio dieną savo apklausos metu parodė, kad būdamas namuose išgirdo šauksmus. Užlipęs aukštu aukščiau pro praviras duris, iš kurių sklido triukšmas, pamatė, kaip nuteistasis R. A. kojomis trypė ir spardė ant grindų gulintį P. Č., tuomet jis puolė prie R. A. ir apkabinęs per liemenį pradėjo traukti iš buto į koridorių. Norėdamas jį nuvilioti nuo gulinčio P. Č., nuteistajam R. A. pasiūlė eiti iki parduotuvės nusipirkti alaus. Eidamas pro bendro naudojimo virtuvę, kaimynei M. J. liepė nedelsiant kviesti greitąją medicinos pagalbą (t. 1, b. l. 192–194). Kita vertus, kaip matyti iš bylos medžiagos, jau sekančios apklausos metu liudytojas E. B. ankstesnių parodymų dalį dėl nukentėjusiojo P. Č. sužalojimo pakeitė ir likusio baudžiamojo proceso metu tvirtino, kad nuteistasis R. A. nesmurtavo prieš nukentėjusįjį, o tik bandė jį pažadinti, ragino keltis, delnu tapšnojo per veidą, kojomis trypė grindis, o ne P. Č. (t. 2, b. l. 1–3, 6–15; t. 5, b. l. 19–20). Pirmosios instancijos teisme, nurodydamas parodymų pakeitimo priežastis, liudytojas E. B. tvirtino, jog iš karto po įvykio parodymus davė būdamas girtas, dėl to pirmosios apklausos net nepamena (t. 5, b. l. 19–20). Teisėjų kolegija, vertindama liudytojo E. B. parodymų pakeitimo priežastis ir nurodytų aplinkybių teisingumą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad vėlesni liudytojo E. B. parodymai neatitinka kitų byloje esančių įrodymų ir pagrįstai įvertinti kaip pastarojo siekis padėti R. A. išvengti baudžiamosios atsakomybės.

12. Policijos pareigūnas liudytojas E. S. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu patvirtino, jog įvykio vietoje, aiškinantis nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes, pats liudytojas E. B. priėjo prie jo ir paaiškino, kaip ir kas sumušė P. Č., todėl jis nusprendė nedelsiant atlikti jo apklausą tarnybiniame automobilyje. Atsižvelgiant į tai, kad įvykio aplinkybes E. B. išdėstė aiškiai, jokių akivaizdžių jo girtumo požymių nepastebėjo, o ir pats E. B. nenurodė jam, jog buvo išgėręs, policijos pareigūnui E. S. jokių abejonių dėl E. B. gebėjimo duoti parodymus nekilo (t. 2, b. l. 18–20; t. 5, b. l. 17–18). Pažymėtina, kad analogiškos aplinkybės, jog liudytojas E. B. pats priėjo prie E. S. ir nurodė, kad nukentėjusysis buvo sumuštas R. A., yra užfiksuotos ir policijos pareigūno E. S. 2022 m. gruodžio 25 d. tarnybiniame pranešime (t. 1, b. l. 91–92). Netikėti liudytojo E. S. parodymais dėl E. B. gebėjimo teisingai suvokti ir nurodyti įvykio aplinkybes teisėjų kolegija neturi pagrindo, juo labiau kad ir pats liudytojas E. B. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu patvirtino, jog su 2022 m. gruodžio 24 d. apklausos protokolu jis susipažino, jį pasirašė, pastabų dėl parodymų turinio protokole nenurodė (t. 5, b. l. 19–20). Taigi pirmosios instancijos teismas, nesivadovaudamas liudytojo E. B. papildomų apklausų bei bylos teisminio nagrinėjimo metu duotais parodymais, baudžiamojo proceso įstatymo klaidos nepadarė, kadangi E. B. pirmosios apklausos metu nurodytų aplinkybių teisingumą, o būtent tai, kad nuteistasis R. A. iš pykčio sužalojo P. Č., patvirtina liudytojų M. J. ir V. M. parodymai bei kiti rašytiniai byloje esantys įrodymai.

13. Liudytoja M. J. viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai parodė, kad prieš įvykį nuteistasis R. A. buvo atbėgęs į bendro naudojimo virtuvę ir laikydamas P. Č. telefoną rankoje pasakė, kad jo sūnėnas yra sekamas. Tai pasakęs, R. A. išbėgo iš virtuvės tiesiai pas P. Č. į kambarį. Kelias minutes ji girdėjo bildesius, trankymus ir suprato, kad R. A. naudoja fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį. Po to į virtuvę atėjo kaimynas E. B. ir paprašė kuo skubiau iškviesti greitąją medicinos pagalbą. Išeidamas R. A. jai pats pasakė, kad „paguldė“ P. Č. ir dabar ramiai miegos. Nuėjusi pas P. Č., pamatė jį gulintį ir dejuojantį (t. 2, b. l. 24–27; t. 5, b. l. 21–22). Analogiškas aplinkybes liudytoja M. J. nurodė ne tik BPC operatorei, bet ir netrukus į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams, patvirtindama, kad nukentėjusįjį sumušė R. A. (t. 2, b. l. 116–127). Liudytoja V. M. taip pat nurodė, kad pusvalandis prieš atvažiuojant policijos pareigūnams, girdėjo bildesius, o praeidamas R. A. jai, kaip ir liudytojai M. J., pasakė, jog „paguldė“ žmogų (t. 5, b. l. 5–6). Taigi sugretinus liudytojų M. J. bei V. M. parodymus su liudytojo E. B. pirmosios apklausos metu duotais parodymais matyti, kad liudytojų parodymai dėl P. Č. sužalojimų aplinkybių sutampa tarpusavyje ir vieni kitus papildo, todėl netikėti jais teisėjų kolegija neturi pagrindo.

14. Aplinkybę, kad R. A. įvykio metu smurtavo prieš nukentėjusįjį P. Č., patvirtina ir Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro 2023 m. liepos 7 d. specialisto išvada, iš kurios matyti, jog ant tyrimui pateikto R. A. megztinio dešiniojo rankogalio, kelnių dešinės klešnės apačios, kairės kojos bato priekio ir dešinės kojos bato rastas vyro kraujo genotipas sutampo su nukentėjusiojo genotipu (t. 3, b. l. 6–12). Tai, kad P. Č. kraujo pėdsakai, rasti ant nuteistojo įvykio metu vilkėtų drabužių bei avalynės, buvo palikti nuteistojo nurodytu būdu, t. y. R. A. neva klūpant prie nukentėjusiojo ir trypiant kojomis grindis, paneigia kita Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro 2023 m. liepos 21 d. specialisto išvada, iš kurios matyti, jog dalis P. Č. kraujų dėmių, rastų ant nuteistojo bato pado krašto vidinio paviršiaus ir ant kelnių paviršiaus, susiformavo kraujo tiškimo metu, o tai reiškia, kad šio tipo kraujo dėmės galėjo atsirasti tik nuteistajam atliekant aktyvius fizinius veiksmus – smūgiuojant ar mojuojant (t. 3, b. l. 13–33). Vartoto smurto intensyvumą, be kita ko, patvirtina ir 2025 m. gruodžio 24–26 d. įvykio vietos apžiūros protokolas, iš kurio matyti, jog, atlikus nukentėjusiojo P. Č. buto apžiūrą, buvo fiksuotos ne tik gausios kraujo dėmės iš esmės visame nukentėjusiojo bute, t. y. ant grindų, baldų, durų, patalynės paviršių, tačiau kambario viduryje buvo rasta ir ant šono apversta medinė lova bei sulaužyta batų spintelė (t. 1, b. l. 40–81). Taigi šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad visų trijų liudytojų E. B., M. J. bei V. M. įvykio metu girdėtas bildesys ir triukšmas iš nukentėjusiojo buto sklido dėl nuteistojo R. A. veiksmų, jam kojomis ir kumščiais suduodant smūgius nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, kurių dalį – spyrius į šonus, nukentėjusiajam P. Č. jau gulint ant grindų, tiesiogiai matė ir patvirtino liudytojas E. B. pirmosios apklausos metu, o tai leidžia kategoriškai paneigti nuteistojo R. A. apeliaciniame skunde keliamą versiją, kad nukentėjusiajam suduoti smūgių nuteistasis negalėjo dėl fizinių galimybių stokos – nustatyto neįgalumo.

15. Apeliacinio skundo argumentus, kad nukentėjusiojo mirtis nebuvo dėsningas R. A. veiksmų rezultatas, paneigia Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus 2023 m. sausio 26 d. specialisto išvada Nr. M 23/2023(04) ir patikslinta 2023 m. balandžio 27 d. specialisto išvada Nr. pM 13/2023-23/2023(04). Kaip minėta, 2023 m. sausio 26 d. specialisto išvadoje Nr. M 23/2023(04) vienareikšmiškai konstatuota, kad P. Č. mirė nuo dauginių galvos, krūtinės ir pilvo sužalojimų, kuriems padaryti reikėjo mažiausiai 14 trauminių poveikių. Tiesiogiai P. Č. mirtį sukėlė sepsis ir išsivystęs dauginis organų disfunkcijos sindromas, patyrus nugaros ir pilvo sužalojimus. Būtent šie nugaros ir pilvo sužalojimai 2023 m. sausio 26 d. specialisto išvadoje Nr. M 23/2023(04) išskirti kaip padaryti didelės energijos trauminiais poveikiais (t. 1, b. l. 120–124, 129–130). Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklaustas teismo medicinos gydytojas, specialistas L. Jonauskas patvirtino surašytų išvadų teisingumą ir paaiškino, kad mirtį sukėlę sužalojimai nebūdingi griuvimui, kadangi jiems atsirasti nukentėjusiojo pilvo sienos apatinėje dalyje bei nugaros kairėje pusėje reikėjo didelės energijos, o tai reiškia, kad smūgiai turėjo būti stiprūs, todėl galėjo būti padaryti suduodant į kūną bent po vieną smūgį ranka arba koja. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad, be prieš tai minėtų sužalojimų, buvo nustatyti ir kiti P. Č. kūno sužalojimai, padaryti seniau nei 3 paros ir 6 mėnesiai iki tyrimo, tačiau specialistas L. Jonauskas patvirtino, kad nukentėjusiojo P. Č. mirtį sukėlę krūtinės ir pilvo sužalojimai buvo padaryti netrukus iki nukentėjusiojo pristatymo į gydymo įstaigą, kadangi medicininiuose dokumentuose užfiksuota, jog suteikiant nukentėjusiajam pagalbą vis dar vyko kraujavimas (t. 5, b. l. 29–31).

16. Taigi nustatytas trauminių poveikių skaičius, smūgių stiprumas bei smūgių sudavimo laikas neabejotinai paneigia R. A. keliamą versiją, kad P. Č. dauginius sužalojimus galvoje, pilve ir nugaroje, nuo kurių jis mirė, patyrė pats pargriuvęs ar kitaip susižalojęs. Priešingai, specialisto išvados dėl nukentėjusiojo mirties priežasties bei teismo mediko L. Jonausko paaiškinimai visiškai atitinka liudytojo E. B. matytas smurto vartojimo prieš nukentėjusįjį aplinkybes, o tai leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusiojo P. Č. mirtis yra vienareikšmiškai priežastiniu ryšiu susijusi su nuteistojo R. A. veiksmais, atliktais įvykio metu. Be kita ko, aplinkybę, kad fizinį smurtą prieš P. Č. įvykio metu naudojo, patvirtino ir pats nuteistasis R. A. pirmosios apklausos metu, nurodydamas, kad iš pykčio ranka sudavė P. Č. ne mažiau kaip tris kartus į veidą ir kojomis ne mažiau kaip keturis kartus įspyrė jam į įvairias kūno vietas (t. 4, b. l. 54–57).

17. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsižvelgus į nuteistojo R. A. psichikos būklę bei ankstesnius psichikos sutrikimus – diagnozuotą (duomenys neskelbtini) formą, nuteistajam buvo paskirta stacionarinė pirminė ir vėliau ambulatorinė, kompleksinė, kartotinė teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės. Ištyrus nuteistojo R. A. psichikos būklę, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos 2023 m. birželio 2–16 d. Nr. 75U-II-50/2023 ir 2024 m. rugsėjo 11–30 d. Nr. 82TPK-6/2024 ekspertizės aktuose padarytos vienareikšmiškos analogiškos išvados, kad nuteistasis R. A. visuomenei pavojingos veikos padarymo metu nesirgo tokiu psichikos sutrikimu, dėl kurio būtų negalėjęs iš dalies ar visiškai suprasti savo veiksmų ir juos valdyti. Nustatyti R. A. turimi psichikos sutrikimai – (duomenys neskelbtini) sindromas bei (duomenys neskelbtini) sutrikimai susiformavo per eilę metų iki 2022 m. gruodžio 24 d. atliktos nusikalstamos veikos ir jie neturėjo įtakos nuteistojo gebėjimui suprasti savo veiksmų reikšmę ar gebėjimui valdyti savo veiksmus. R. A. būdingi individualūs psichologiniai ypatumai bei jo emocinė būsena taip pat neturėjo įtakos jo elgesiui byloje nagrinėjamo įvykio metu (t. 4, b. l. 1–8; t. 5, b. l. 63–74).

18. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme apklaustos teismo psichiatrijos ekspertės Ramunė Drazdauskienė ir Vaiva Martinkienė patvirtino ekspertizės aktų išvadų teisingumą, nurodydamos, kad tyrimo metu nuteistajam R. A. nebuvo nustatyti jokie lėtiniai (duomenys neskelbtini) sutrikimo simptomai. Šią išvadą komisija priėmė vieningai, dėl to nė vienam komisijos nariui nekilo abejonių (t. 5, b. l. 28–29, 88–89, 110–111). Be to, ekspertė V. Martinkienė kategoriškai patvirtino, kad pagal visą tyrimui pateiktą medicininės dokumentacijos analizę jokios (duomenys neskelbtini) simptomatikos R. A. nebuvo ir anksčiau, o nustatyti psichikos sutrikimai yra tipiškai būdingi asmenims, piktnaudžiaujantiems alkoholiu, kurie R. A. po kelių dienų, nutraukus alkoholio vartojimą, praeidavo savaime, o tai, anot ekspertės V. Martinkienės, visiškai nebūdinga (duomenys neskelbtini) klinikinei simptomatikai. Todėl ekspertė patvirtino, kad R. A. po tyrimo nustatyta diagnozė – (duomenys neskelbtini) taip pat nekeičia ekspertizės akto išvadų teisingumo, kadangi (duomenys neskelbtini) diagnozė yra vėlyvoji (duomenys neskelbtini) stadija, o tai reiškia, kad prieš tai R. A. turėjo būti aiški (duomenys neskelbtini) simptomatika. Todėl tyrimo metu nenustačius jokios klinikinės (duomenys neskelbtini) simptomatikos, (duomenys neskelbtini) diagnozė, ekspertės V. Martinkienės teigimu, taip pat buvo nustatyta nepagrįstai. Prieštaravimai tarp ekspertinės diagnozės ir R. A. medicininiuose dokumentuose nurodytų diagnozių, ekspertės V. Martinkienės teigimu, galėjo atsirasti dėl R. A. gydžiusių psichiatrų nekompetencijos ir negalėjimo kritiškai įvertinti paciento pasisakymus, juo labiau kad tyrimo metu taip pat buvo pastebėtas manipuliatyvus, simuliacinis nuteistojo elgesys. Be to, ekspertinio tyrimo metu ekspertų komisija turėjo daug platesnius ir išsamesnius medicininius duomenis, kurių pagrindu R. A. buvo nustatyta tiksli diagnozė (t. 5, b. l. 88–89, 110–111). Teisėjų kolegija, įvertinusi ilgametę eksperčių darbo patirtį, neturi pagrindo abejoti minėtų ekspertizės aktų išvadų teisingumu ir jas surašiusių eksperčių kompetencija, todėl pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nuteistasis tiek įvykio metu, tiek po jo yra pakaltinamas ir gali atsakyti už savo nusikalstamus veiksmus, yra teisinga ir pagrįsta. Šios išvados teisingumo, įvertinus prieš tai aptartas aplinkybes, nekeičia apeliacinio proceso metu iš VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės gauta informacija, jog nuteistajam, laikotarpiu nuo 2025 m. rugsėjo 9 d. iki 2025 m. spalio 28 d., gydantis (duomenys neskelbtini) skyriuje, buvo diagnozuota ta pati diagnozė – (duomenys neskelbtini) (t. 6, b. l. 39).

19. Esant išdėstytoms aplinkybėms, vadovaudamasi byloje surinktais ir įvertintais įrodymais, kurie sudaro nuoseklią įrodomąją logišką grandinę, atitinkančią baudžiamojo proceso metu nustatytų faktinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas R. A. pagrįstai pripažino kaltu ir jo veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės

20. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo R. A. apeliaciniame skunde buvo prašoma panaikinti skundžiamą nuosprendį ir jį išteisinti dėl P. Č. nužudymo, teisėjų kolegija pasisakys ir dėl R. A. pirmosios instancijos teismo skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės.

21. Bendrieji bausmių skyrimo pagrindai nurodyti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą.

22. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. A. bausmę, įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytų aplinkybių visumą, o kartu ir BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus. Kaip matyti, vertinant nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį ir laipsnį, buvo atsižvelgta į tai, kad R. A. pripažintas kaltu padaręs vieną labai sunkų, baigtą nusikaltimą žmogaus gyvybei. Šį nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, R. A. padarė veikdamas netiesiogine tyčia. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė– inkriminuotą nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai neabejotinai turėjo įtakos jo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Individualizuojant bausmę įvertinta ir tai, kad nuteistasis R. A. yra laikomas neteistu, baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų, bedarbis, gydęsis psichikos ir elgesio sutrikimus, tačiau šie sutrikimai, kaip minėta pirmiau, netrukdė visiškai suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti. Įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nuteistajam R. A. už nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymą pagrįstai paskyrė įstatymo sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, nustatydamas jos dydį, artimą minimaliam.

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus bei nuteistojo asmenybę, daro išvadą, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė tiek savo rūšimi ir dydžiu nėra aiškiai per griežta, yra teisinga ir proporcinga, atitinka padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį bei kaltininko asmenybę, jos dar labiau švelninti nėra pagrindo, to neprašoma ir apeliaciniame skunde.

Dėl civilinio ieškinio

24. Šioje baudžiamojoje byloje Šiaulių teritorinė ligonių kasa pareiškė civilinį ieškinį atlyginti turtinę žalą – 13 672,11 Eur dėl patirtų nukentėjusiojo P. Č. gydymo išlaidų. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad už nukentėjusiojo P. Č. gydymą Šiaulių teritorinė ligonių kasa iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto lėšų sumokėjo 13 672,11 Eur. Ieškinio dydį ir pagrįstumą įrodo civilinės ieškovės pateikti duomenys apie suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų apimtį ir jų įkainius. Kaip minėta, tarp patirtos žalos ir nuteistojo R. A. veiksmų yra tiesioginis priežastinis ryšys. Taigi pirmosios instancijos teismas, pilnai tenkindamas Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį ir iš nuteistojo R. A. priteisdamas 13 672,11 Eur turtinę žalą, įstatymo taikymo klaidos taip pat nepadarė.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme

25. BPK 322 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog nagrinėjant apeliacinį skundą, yra būtinas gynėjo dalyvavimas. Kadangi R. A. teisinių paslaugų sutarties su pasirinktu gynėju nebuvo sudaręs, dėl to, bylą nagrinėjant Lietuvos apeliaciniame teisme, buvo kreiptasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą. Šios tarnybos koordinatoriaus sprendimu R. A. buvo parinkta ir Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. gruodžio 30 d. nutartimi paskirta gynėja advokatė L. Ulbienė.

26. Lietuvos apeliaciniame teisme 2026 m. sausio 5 d. buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pirminė pažyma Nr. ATD-22026-00016 dėl patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų šioje baudžiamojoje byloje. Pažymoje nurodyta, kad už suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme nuteistajam R. A. buvo patirtos 216,67 Eur dydžio išlaidos.

27. Proceso išlaidų atlyginimo klausimai sprendžiami vadovaujantis BPK 103–106 straipsniuose nustatytomis taisyklėmis. BPK 106 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui arba advokato padėjėjui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Vadovaujantis BPK 51 ir 106 straipsniais, teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali išieškoti iš jo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo procese, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Ši nuostata apeliantui buvo išaiškinta teismo pranešimu, kuriuo nuteistasis buvo informuotas apie jam paskirtą gynėją apeliacinės instancijos teisme.

28. Sprendžiant klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš nuteistojo R. A., įvertintina tai, kad apeliacinis procesas vyko išimtinai nuteistojo iniciatyva, prašant panaikinti skundžiamą nuosprendį ir jį išteisinti. Apeliacinis skundas buvo atmestas. Nors nuteistasis R. A. nepateikė jokių duomenų dėl sunkios finansinės padėties ir prašymo nepriteisti iš jo antrinės teisinės pagalbos išlaidų nepareiškė, tačiau atsižvelgus į tai, kad nuosprendžiui įsiteisėjus R. A. turės atlikti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš nuteistojo šiuo atveju neatitiktų proporcingumo principo reikalavimų ir būtų neteisingas. Todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo R. A. netenkinamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo R. A. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtų išlaidų už teiktą antrinę teisinę pagalbą iš nuteistojo R. A. nepriteisti.