- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2019-04-12
- Bylos Nr.
- 1A-228-1020/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-59141-2017-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ernestas Rimšelis, Jurgita Kolyčienė, Arūnas Budrys
- Nuteistasis
- V. K.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 11 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu ir nubaustas:
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį – 60 MGL (2 259,60 EUR) dydžio bauda;
- pagal BK 227 straipsnio 2 dalį – 100 MGL (3 766 EUR) dydžio bauda.
Remiantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė 115 MGL (4 330,90 EUR) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 3 dalimi ir 68 straipsniu, V. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) 1 metams ir 6 mėnesiams, šios baudžiamojo poveikio priemonės terminą skaičiuojant nuo 2017 m. lapkričio 13 d.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš V. K. konfiskuota 2 990 EUR, kaip konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. V. K. nuteistas už tai, kad vairavo kelių transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, t. y. jis, 2017 m. lapkričio 12 d. apie 15.27 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ties pastatu Nr. 18, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Seat Cordoba“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (kraujyje rasta 1,94 promilės etilo alkoholio). Šiais veiksmais V. K. padarė nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje.
2. V. K. nuteistas ir už tai, kad pasiūlė kyšį valstybės tarnautojui už pageidaujamą neteisėtą neveikimą, t. y. jis, 2017 m. lapkričio 12 d. apie 16.40 val., Vilniuje, Gerosios Vilties g. 3, Priklausomybės ligų centro patalpose, tyčia, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, savo įgaliojimus vykdančiam Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės 1-os kuopos 4-ojo būrio vyresniajam patruliui M. M. (M. M.) siūlė 1 500 EUR kyšį už neteisėtą policijos pareigūno neveikimą, t. y. už tai, kad nebūtų registruojamas įvykis. Šiais veiksmais V. K. padarė nusikaltimą, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje.
Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai
3. V. K. apeliaciniu skundu prašo pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir dalyje dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 227 straipsnio 2 dalyje, jį išteisinti, o dalyje dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 7 dalyje, sušvelninti paskirtą bausmę ir skirti 50 MGL dydžio baudą. Taip pat prašoma panaikinti nuosprendžio dalį dėl baudžiamojo poveikio priemonės – konfiskuotino turto vertę atitinkančios sumos išieškojimo – taikymo. Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.
3.1. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę už BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, neatsižvelgė į tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, dėl šių veiksmų gailisi, tai laikoma jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis. Dėl šių priežasčių, apelianto teigimu, už padarytą veiką turėtų būti paskirta švelnesnė bausmė – 50 MGL dydžio bauda.
3.2. Apeliantas taip pat pažymi, jog automobilis buvo vairuojamas kieme, o ne gatvėje, nuvažiuota apie 200 m, taigi teismas nepagrįstai konstatavo, kad apelianto veiksmais buvo sukeltas pavojus kitų eismo dalyvių saugumui. Baigęs darbą jis išgėrė 200 g degtinės, nes neplanavo važiuoti ir tik atsitiktinai išgirdęs kvietimą šalia už 200 m, jis nutarė pavažiuoti. Taigi jis net nebuvo išvažiavęs į gatvę, o kadangi įlipusi keleivė pastebėjo jo neblaivumą ir iškvietė policiją, jis daugiau niekur iš vietos nevažiavo, t. y. jis nesukėlė jokio papildomo pavojaus asmenų sveikatai ar gyvybei. Taigi paskirtas konfiskuotino turto vertę atitinkančios sumos išieškojimas, V. K. įsitikinimu, yra neproporcinga priemonė jo padarytos nusikalstamos veikos atžvilgiu.
3.3. Skundu taip pat nurodoma, kad teismo nuosprendis dalyje dėl BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo yra paremtas prieštaringais liudytojų parodymais. Pasak apelianto, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme E. P. nurodė, kad apeliantas policijos pareigūnams siūlė kyšį ir todėl jie įspėjo jį dėl gresiančios baudžiamosios atsakomybės, tačiau nei jis, nei kiti policijos pareigūnai, negalėjo konkrečiai įvardinti, koks buvo šio įspėjimo turinys. Apelianto įsitikinimu, remiantis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-540/2013, 2K-260/2014, 2K-506-788/2015, 2K-536-942/2015, 2K-439-788/2016), siekiant nustatyti asmens tyčią papirkti valstybės tarnautoją būtina nustatyti jo realų ketinimą atlikti tokius veiksmus. Apeliantas nurodo, kad su policijos pareigūnu M. M. bendravo, mėgindamas išsiaiškinti, kokio dydžio bauda gresia už padarytą nusikaltimą, o ne siekdamas duoti kyšį – posakio „nejuokaukite“ nesuvokė, kaip įspėjimo. Apelianto vertinimu, policijos pareigūnų veiksmai siekiant paskatinti jį pasiūlyti kyšį, turėtų būti laikomi provokacija padaryti nusikalstamą veiką. Pasak apelianto, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas bylose Ramanauskas prieš Lietuvą Nr. 74420/01 ir Milinienė prieš Lietuvą Nr. 74355/01, tiek LAT bylose Nr. 2A-P-6/2008 ir 2K-434/2013, yra nurodę, kad provokavimu laikomos situacijos, kuriose teisėsaugos pareigūnai arba pagal jų nurodymus veikiantys asmenys daro asmeniui tokio pobūdžio poveikį, kad paskatintų padaryti nusikalstamą veiką, kurios asmuo nebūtų padaręs, siekiant šių veiksmų pagrindu pradėti baudžiamąjį procesą.
4. Atsiliepimo į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdyje nuteistasis V. K. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras apeliacinį skundą prašė atmesti.
Motyvuojamoji dalis
II. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo V. K. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
5. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus bei apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą, pripažindamas V. K. kaltu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį ir už tai jam paskyrė ne per griežtas poveikio priemones. Vis dėlto, teisėjų kolegijos įsitikinimu, V. K. nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, nes atlikti minėtą nusikalstamą veiką jis buvo išprovokuotas policijos pareigūno.
6. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad V. K. 2017 m. lapkričio 12 d. vairavo automobilį „Seat Cordoba“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Šioje nuosprendžio dalyje nesutinkama tik su paskirta bausme ir baudžiamojo poveikio priemone, todėl teisėjų kolegija apie šios veikos faktines aplinkybes ir jų vertinimą pasisakys tik tiek, kiek tai susiję su bausme ir poveikio priemonės skyrimo klausimais. Apeliantas ginčija nustatytas faktines aplinkybes dalyje dėl BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, todėl apeliacinės instancijos teismas pirmiausia aptars teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą šioje dalyje.
Dėl kaltinimo papirkimu pagal BK 227 straipsnio 2 dalį
7. Pirmosios instancijos teismas pripažino įrodytomis aplinkybes, kad apeliantas pasiūlė 1 500 EUR kyšį policijos pareigūnui M. M. už neteisėtą policijos pareigūno neveikimą, t. y. už tai, kad nebūtų registruojamas įvykis dėl BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo. Kaltinimas šioje dalyje iš esmės buvo grindžiamas policijos pareigūno M. M. padarytu ir pateiktu vaizdo įrašu, taip pat šio pareigūno ir kartu buvusių policijos pareigūnų parodymais.
8. Teisėjų kolegija, įvertinusi visus šiuos ir kitus byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad pateiktas vaizdo įrašas padarytas pažeidžiant įstatymo nustatytą tvarką: naudojant asmeninę policijos pareigūno techniką; slapta ir nurodant V. K., kad joks įrašas nėra daromas bei nesant jokio tokius veiksmus leidžiančio sprendimo ar sankcijos. Be to, minėto vaizdo įrašo patikimumas kelia rimtas abejones, nes vaizdo įrašas nėra vientisas, darytas ne nuo pradžių, padarytas su pauzėmis, todėl iš įrašo negalima spręsti apie tai, kas buvo kalbama tuo metu, kai įrašas nebuvo daromas. Tokių duomenų apie patį įrašą kontekste pabrėžtina, jog įraše užfiksuota informacija liudija apie nederamus policijos pareigūno veiksmus netiesiogiai verčiant ir provokuojant apeliantą išsakyti žodžius dėl kyšio, pinigų sumos ir pan. Tokių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija nelaiko šio įrašo teisėtu būdu gautu įrodymu, o V. K. žodžių, kurie išsakyti esant provokacijos situacijai – 1 500 EUR kyšio siūlymu policijos pareigūnui.
9. Teisės aktais yra reglamentuota, kad bylai reikšmingi duomenys privalo būti renkami laikantis nustatytos tvarkos. Pagal galiojančius norminius teisės aktus, nepradėjus ikiteisminio tyrimo, duomenys apie nusikalstamą veiką gali būti renkami vadovaujantis Kriminalinės žvalgybos ar kitų įstatymų nustatyta tvarka. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, duomenys, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, renkami vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatomis. Įrodymais pripažįstami tik tokie duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus (LAT 2007 m. gruodžio 1 d. Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga Nr. AB-27-1). BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys. Teismas, spręsdamas, ar duomenys yra gauti teisėtais būdais, turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams ir bendriesiems teisės principams.
10. Byloje neginčijamai nustatyta, kad jau minėtas vaizdo įrašas buvo padarytas asmeniniu policijos pareigūno M. M. vaizdo įrašymo įrenginiu. BPK 98 straipsnis leidžia proceso dalyviui ar bet kuriam kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui pateikti bylos tyrimui reikšmingus duomenis. Visgi sprendžiant, ar duomenys yra gauti teisėtais būdais, svarbią reikšmę turi tai, koks subjektas šiuos duomenis surinko ir pateikė – valstybės institucija (pareigūnas) ar privatus asmuo, nes skirtingiems subjektams taikomi skirtingi įrodymų rinkimo standartai. Kai duomenis renka ir teismui pateikia privatūs asmenys, taikomas principas „leidžiama viskas, kas yra neuždrausta įstatymu“. Tokių asmenų pateikti duomenys įrodymais nepripažįstami tik tais atvejais, kai jie gauti įstatyme tiesiogiai uždraustu būdu. Tuo tarpu, valstybės institucijų, šiuo atveju policijos pareigūnų, veiksmams renkant įrodymus siekiant įrodyti padarytą nusikalstamą veiką taikomas principas „galima tik tai, kas yra leidžiama įstatymu“, patikrinant ar nebuvo pažeista įstatyme nustatyta duomenų gavimo tvarka. Tai reiškia, kad policijos pareigūnai bylai reikšmingus duomenis gali rinkti ne bet kokiu būdu, o tik taip, kaip tiesiogiai numatyta įstatymuose (plačiau LAT 2007 m. gruodžio 1 d. Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga Nr. AB-27-1). Duomenys, kuriuos šie asmenys gavo įstatyme nenumatytu būdu, įrodymais nepripažįstami, nesvarbu, kiek jie reikšmingi nustatant bylos aplinkybes.
11. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos (toliau – Instrukcija), kuri pareigūnams yra privaloma, 9.3 punkte numatyta, kad teisės pažeidimams išaiškinti, įrodymams rinkti, atsižvelgiant į tarnybos užduotyje ar sektoriaus informaciniame biuletenyje numatytas vykdyti priemones, policijos patruliai aprūpinami garso, vaizdo fiksavimo, priartinimo, matavimo prietaisais ir kitomis priemonėmis. Kaip jau minėta nagrinėjamoje byloje vaizdo įrašai buvo padaryti vaizdo registratoriumi, kuris nebuvo išduotas siekiant rinkti įrodymus ar atlikti tam tikrus proceso veiksmus, jis buvo asmeninis policijos pareigūno M. M. įrenginys, kuris nei pagal minėtą instrukciją nei pagal jokius kitus teisės aktus nebuvo skirtas siekiant užfiksuoti V. K. galimus teisės pažeidimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokio įrašo naudojimas, nors ir nėra galimas, pats savaime nesudarytų pagrindo jame užfiksuotos informacijos visais atvejais laikyti niekine, tuo atveju, jei darant įrašą tokia priemone būtų laikomasi visų kitų teisės aktų reikalavimų, taip pat ir jau minėtos Instrukcijos reikalavimų, o taip pat, jei tokio įrašo patikimumas nekeltų jokių abejonių.
12. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad Instrukcijos 35 punkte numatyta, jog jeigu pokalbio tarp policijos pareigūno ir teisės pažeidėjo metu naudojama vaizdo ar garso įrašymo aparatūra, asmenį apie tai reikia įspėti. Visgi, nors policijos pareigūnas E. P. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad policijos pareigūnai informavo V. K. apie tai, kad jis yra filmuojamas (b. l. 82), byloje pateiktų vaizdo įrašų turinys byloja apie tai, kad V. K. šiuo klausimu ne tik nebuvo įspėtas, tačiau jam buvo nurodyta visiškai priešingai, t. y. kad įrašas nėra daromas. Iš įrašo turinio matyti, kad V. K. (ne iškarto po jo sulaikymo, o nuvykus į Priklausomybės ligų centrą) paklausus pareigūno apie šios priemonės naudojimą, jam buvo atsakyta, kad tokios priemonės nenaudojamos – „– Filmuojate?“; „– Neturiu su kuo“ (b. l. 20). Be to, ir pats M. M. dar ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad apie tai V. K. neįspėjo (b. l. 13). Taigi M. M., jo, kaip policijos pareigūno, veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų nesilaikė ne tik tarnybos metu naudodamas asmeninę vaizdo įrašymo priemonę, tačiau taip pat jis pažeidė ir duomenų rinkimo tokiu būdu tvarką.
13. Aptariamo vaizdo įrašo patikimumo kontekste pabrėžtina tai, kad įrašas nėra vientisas, jis yra sudarytas iš trijų atskirų dalių: pirmasis vaizdo įrašas filmuojamas 17:29:09-17:31:55 val., antrasis – 17:32:34-17:34:15 val., trečiasis – 17:34:42-17:36:45 val. Tarp šių įrašų yra tam tikri laikotarpiai, kuriais nebuvo filmuojama arba kurių įrašai nebuvo pateikti teismui, todėl jų turinys yra nežinomas. Teisiamojo posėdžio metu ir M. M. negalėjo nurodyti ar visą filmuotą medžiagą atidavė tyrėjui (b. l. 89). Remiantis M. M. parodymais ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 12), apeliantas pradėjo siūlyti kyšį apie 16:40 val., po to, kai buvo atliktas kraujo tyrimas. Kaip jau minėta, pirmasis įrašas yra pradėtas filmuoti 17:29:09 val., t. y. praėjus beveik valandai nuo policijos pareigūnų nurodomos nusikalstamų veiksmų pradžios. Taigi, remiantis šiais įrašais, nėra įmanoma nustatyti, kas lėmė asmens nusikalstamų veiksmų pradžią – ar jie buvo pradėti jo paties iniciatyva ar dėl tam tikrų policijos pareigūnų veiksmų. Pagal policijos pareigūnų parodymus, V. K. pirmasis pradėjo pokalbį apie kyšio davimą ir tą darė dar iki vaizdo įraše užfiksuoto filmavimo pradžios. Visgi byloje esantys policijos pareigūnų parodymai yra prieštaringi, be to, jie netgi paneigti jų pačių pateiktu vaizdo įrašu (pvz., jau minėta, jog pareigūnai teigė įspėję V. K. dėl daromo įrašo, nors įraše matyti, kad jam nurodyta buvo visiškai priešingai); pareigūnas E. P. teisminio nagrinėjimo metu teigė, kad jo V. K. duotas įspėjimas dėl baudžiamosios atsakomybės buvo žodinis, o taip pat, kad šis įspėjimas gali būti užfiksuotas garso įraše, nors įraše to nėra; R. Š. visiškai priešingai nurodė, kad būtent M. M., o ne jis ar E. P. įspėjo V. K.; liudytojas R. Š. teigė tik girdėjęs žmogaus prašymą nebausti stipriai ir paskirti švelnesnę baudą, o daugiau nieko negirdėjo – nei paties įspėjimo, nei kitų aplinkybių ir kt. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada apie tai, jog V. K. pirmasis pradėjo pokalbį apie kyšio davimą, yra pagrįsta iš esmės tik prieštaringais policijos pareigūnų parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti įrodymai. Teismui pateiktas vaizdo įrašas apie vėlesnius veiksmus, to taip pat nepatvirtina ir liudija apie pakankamai aktyvų ir provokuojantį M. M. vaidmenį, galėjusį turėti esminę reikšmę V. K. išsakytiems žodžiams, įvertintiems kaip kyšio siūlymas.
14. Teismų praktikoje bet koks teisėsaugos pareigūnų provokuojantis ar į provokaciją panašus elgesys viršijant įgaliojimus vertintinas kaip veiklos teisėtumo principo, bei surinktų duomenų leistinumo (BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalys) reikalavimo pažeidimas. Siekiant užtikrinti baudžiamojo proceso paskirtį, teisėsaugos pareigūnai negali atlikti provokacinių veiksmų, siekiant asmenį paskatinti atlikti nusikalstamą veiką, o po to už tokių nusikalstamų veiksmų padarymą traukti baudžiamojon atsakomybėn. Valstybė turi pareigą imtis visų priemonių, kad nusikalstamos veikos nebūtų daromos, ir jokiu būdu pati nekurstyti tokių veiksmų atlikimo. Nustačius provokacijos faktą, visi duomenys, gauti provokacijos metu, turi būti pripažįstami neleistinais įrodymais, neatitinkančiais BPK 20 straipsnyje nustatytų kriterijų (pvz. LAT nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-332/2014 ir 2K-373-303/2015).
15. Siekiant nustatyti, ar pareigūnų atliekami veiksmai V. K. atžvilgiu gali būti pripažinti provokacija, svarbu įvertinti V. K. ir policijos pareigūno M. M. pokalbių Vilniaus priklausomybės ligų centre turinį ir iš jo spręsti ar policijos pareigūnai kokiu nors būdu skatino asmenį tęsti nusikalstamų veiksmų darymą, ar priešingai – bandė tokį elgesį užkardyti. Byloje pateiktame vaizdo įraše apelianto ir policijos pareigūno pokalbis prasideda pareigūno klausimais „Ką būtent? Kokius reikalus? Mes apie ką?“ (b. l. 20). Taigi būtent M. M. pradeda pokalbį užduodamas konkrečius ir patikslinamuosius klausimus, siekdamas išgirsti (ir galimai užfiksuoti) atsakymą, ko V. K. siekia. Po kiekvieno lakoniško ar net sunkiai suprantamo V. K. atsakymo, kas racionalu atsižvelgiant į pastarajam nustatytą 1,94 promilės lygio neblaivumą, M. M. užduoda vis naujus klausimus: „Kas toliau, rišliau kalbėkite“, „Kokius variantus?“, „Neišgirdau“, „Jūs geriau nejuokaukite <...> Jūs nedašnekate, aš Jus neišgirdau“ (b. l. 20–21, pokalbio pradžios laikas 17:29:09). Antrasis vaizdo įrašas, kurio pradžios laikas 17:32:34, vėl prasideda paties policininko klausimu „Pusantro ko?“, vėliau tikslinamasi klausimais „Pusantros štukos eurų? Pusantros štukos eurų už ką?“. Vėliau šio pokalbio metu būtent pats pareigūnas klausia asmens „Jūs norite kyšį pasiūlyti? Nu, kad susitarti?“ (b. l. 21). Galiausiai trečiajame vaizdo įraše, kurio pradžios laikas 17:34:42, yra užfiksuoti pareigūno klausimai – „Norite sumokėti, kad procesas neužsitęstų? Kiek ten siūlėte?“, „Pusantros ko?“, „Už tai, kad?“, „Siūlote mums pusantro tūkstančio eurų, kad sustabdytume procesą?“ (b. l. 21).
16. Toks policijos pareigūno M. M. klausimų ir teiginių turinys jokiu būdu neleidžia daryti išvados, kad minėtas asmuo šio pokalbio metu nebuvo aktyvus. Priešingai – būtent pastarasis V. K. uždavė daugybę patikslinamųjų klausimų, o neva įspėjamaisiais įvardinti abstraktūs jo teiginiai („geriau jūs nejuokaukite su tokiais dalykais“, „per daug sau leidžiate“, „atsargiai siūlau jums nepradėti“), po to ir toliau užduodant tokius bei taip pat ir atsakymą suponuojančius klausimus („Jūs norite man kyšį pasiūlyti? Nu, kad susitarti?“), niekaip neleidžia teigti, jog pareigūno tikslas buvo užkardyti galimai pradėtą nusikalstamą veiką. Viso pateikto įrašo turinys rodo, kad M. M. taip ir neišreiškė nedviprasmiško ir adekvataus įspėjimo V. K., ir akivaizdžiai tapo dominuojančia pokalbio šalimi. Jis teiravosi apie piniginės sumos dydį, dėl ko ji siūloma ir pan., bei uždavė atsakymą menančius bei provokuojančio pobūdžio klausimus ir kartu kurstė tolesnį pokalbį šia tema.
17. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, toks aktyvus policijos pareigūno veikimas užduodant daugybę provokuojančių klausimų ir kurstant V. K. išsakyti žodžius apie pinigus yra neteisėtas, nes valstybė ir valstybės pareigūnai turi pareigą imtis visų priemonių, kad nusikalstamos veikos nebūtų daromos, ir jokiu atveju pati nekurstyti tokių veikų darymo. LAT praktikoje pripažįstama, kad už valstybės sukurstytą veiką negali būti baudžiama ir todėl, kad tokia veika dėl valstybės kontroliavimo bei jos indėlio ją darant negali būti laikoma tiek pavojinga, jog pateisintų baudžiamųjų sankcijų taikymą. Tokia veika BK 11 ir 12 straipsnių prasme negali būti laikoma nusikalstama (LAT 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-P-6/2008).
18. Turėdama omenyje visa tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. K. nepadarė veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių, todėl dėl kaltinimo pagal BK 227 straipsnio 2 dalį jis turėjo būti išteisintas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Atsižvelgiant į tai, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 11 d. nuosprendžio dalis, kuria V. K. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal BK 227 straipsnio 2 dalį naikintina ir dėl šio kaltinimo jis išteisintinas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas).
Dėl bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonių, paskirtų pagal BK 281 straipsnio 7 dalį
19. Kaip jau minėta apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dėl jo kaltės padarius BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Šioje nuosprendžio dalyje nesutinkama tik su paskirta bausme ir baudžiamojo poveikio priemone. Apeliantas ginčija jam paskirtos baudos dydį, teigdamas, jog atsižvelgiant į jo padarytos veikos aplinkybes, ji turėtų būti švelnesnė. Teisėjų kolegija, įvertinusi tokius apeliacinio skundo argumentus bei bylos medžiaga, baudžiamojo įstatymo nuostatų pažeidimų skiriant bausmę nenustatė. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam V. K., įvertino padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį (padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas), atsižvelgė į nuteistojo asmenybę, į tai, kad jis praeityje neteistas (b. l. 41), baustas administracine tvarka (b. l. 43-44), yra dirbantis, kad jis pripažino savo kaltę ir dėl padarytų veikų nuoširdžiai gailisi, bei nuosprendyje nurodė tinkamus ir aiškius skiriamų bausmių rūšies ir dydžio skyrimo motyvus.
20. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam V. K. už BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą parinko švelniausią sankcijose numatytą bausmės rūšį – baudą, jos dydį nustatydamas artimą šios bausmės rūšies minimumui. Nors apeliantas skunde nurodo, kad paskirta bausmė yra per griežta, dar labiau mažinti jos, apygardos teismo įsitikinimu, nėra jokio pagrindo. Apeliaciniame skunde nuteistasis nepagrįstai siekia sumenkinti savo nusikalstamos veikos pavojingumą – neva jis neplanavo vairuoti išgėręs ir tik pamatęs, kad už 200 m yra taksi klientė, nusprendė ją pavežti, tačiau į gatvę neišvažiavo. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apelianto teiginiai rodo, kad pastarasis nepakankamai adekvačiai vertina savo veiksmų pavojingumą. Jis, būdamas neblaivus, teikė taksi paslaugą ir netoli pavažiavo tik dėl to, jog taksi klientė apie tai pranešė Bendrajam pagalbos centrui. Tokie jo, kaip taksi paslaugą teikusio subjekto veiksmai, yra aiškiai pavojingesni nei kito asmens, todėl siekiant BK 41 straipsnio tikslų įgyvendinimo dar labiau mažinti ir taip itin švelnią bausmę, būtų aiškiai neteisinga.
21. Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria jam buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimas. Apeliantas nurodo, kad teismas, spręsdamas dėl šios baudžiamojo poveikio priemonės, neįvertino šios priemonės taikymo jo atžvilgiu proporcingumo ir tikslingumo aspektų bei neatsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes.
22. Pagal BK 72 straipsnio 2 dalį konfiskuotinu turtu laikomas baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Nuteistam asmeniui turto konfiskavimo baudžiamojo poveikio priemonė skiriama kartu su bausme (BK 42 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 3 dalis), tokiais atvejais, remiantis BK 72 straipsnyje pateiktu teisiniu reguliavimu, įstatyme nurodyto turto konfiskavimas nepriklauso nuo teismo nuožiūros ir yra privalomas. Išimtimi iš šios taisyklės galėtų būti tik tokie išskirtiniai atvejai, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-83/2010, 2K-7-130-699/2015, 2K-7-304-976/2016 ir kt.). Kai konfiskuotinas turtas priklauso kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui, jo konfiskavimas turi būti pagrįstas viena iš aplinkybių, nurodytų BK 72 straipsnio 4 dalyje. Nenustačius tokios aplinkybės, privalomai svarstytinas klausimas dėl konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo iš nuteistojo.
23. Minėtos kasacinio teismo praktikos kontekste, apygardos teismas atkreipia dėmesį ir į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją baudžiamojo poveikio priemonių taikymo aspektu. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai). Iš esmės analogiškos praktikos laikosi ir LAT (nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-49-788/2016). Taigi turto konfiskavimo institutui netaikyti išimtimi gali būti tik atvejai aiškiai bylojantys apie tai, kad konfiskavimo taikymas konkrečioje situacijoje (ad hoc) būtų aiškiai neproporcingas ir neteisingas.
24. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo nėra pagrindo laikyti neproporcinga baudžiamojo poveikio priemone, kurią paskyrus būtų aiškiai pažeista pusiausvyra tarp tikslo nubausti teisės pažeidėją ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti. Vairavimas apsvaigus nuo alkoholio, yra itin pavojingas teisės pažeidimas dažnai sukeliantis neatkuriamus padarinius asmenų sveikatai ar net gyvybei. Šiuo atveju V. K., kaip taksi paslaugą teikusio subjekto, padaryta veika buvo itin pavojinga. Jis tokią paslaugą teikė kraujyje esant mažiausiai 1,94 promilės etilo alkoholio, todėl aplinkybės, kad transporto priemonė buvo vairuojama ne gatvėje, eismo metu, o kieme, be to, buvo nuvažiuotas nedidelis atstumas – apie 200 m, neturi esminės reikšmės ir niekaip nemažina jo padarytos veikos pavojingumo laipsnio. Atkreiptinas dėmesys, jog tolimesni vairavimo veiksmai nutrūko tik todėl, kad įlipusi keleivė pastebėjo vairuotojo neblaivumą ir iškvietė policijos pareigūnus (b. l. 4). Esant tokioms aplinkybėms konstatuotina, kad nuteistajam V. K. taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio visą vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimas – pagal byloje nustatytas aplinkybes yra proporcinga (adekvati) jo padarytam teisės pažeidimui, paskirta atsižvelgiant į teismų formuojamą praktiką tokios kategorijos bylose ir pirmos instancijos teismui nurodant aiškius argumentus, kurie pateisina tokio pobūdžio priemonės paskyrimą. Šiuo atveju automobilio vertė negali būti laikoma jokia išimtine aplinkybe, panaikinančia BK 72 straipsnio 2, 3 dalių taikymą. Tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų nuteistam asmeniui, nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo ar proporcingumo principams ir kad teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visus išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 3 ir 4 dalimis, 329 straipsnio 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 11 d. nuosprendį dalyje dėl V. K. pripažinimo kaltu ir nubaudimo pagal BK 227 straipsnio 2 dalį panaikinti ir pagal BK 227 straipsnio 2 dalį jį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 11 d. nuosprendžio dalį, kuria V. K. paskirta bausmė pagal BK 281 straipsnio 7 dalį buvo subendrinta su bausme paskirta pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, t. y. už nusikalstamą veiką, dėl kurios šiuo nuosprendžiu jis yra išteisintas.
Kitą nuosprendžio dalį palikti galioti nepakeistą ir nenaikinti.