Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Proc. Nr. 3-61-3-02501-2011-5 Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 1.4; 35.2; 74

2012 m. kovo 12 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos, Donato Vansevičiaus ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Vaidai Kazlauskienei, dalyvaujant pareiškėjo atstovei Vildai Vaičiūnienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įpareigojimo nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010-07-02 įsakyme Nr. 30-1513 „Dėl administracijos direktoriaus 2007-04-11 įsakymo Nr. 30-758 „Dėl UAB „Fixum“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“, trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Fixum“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – pareiškėjas, Vyriausybės atstovas) padavė teismui prašymą, kuriame prašo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010-07-02 įsakyme Nr. 30-1513 „Dėl administracijos direktoriaus 2007-04-11 įsakymo Nr. 30-758 „Dėl UAB „Fixum“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“.

Paaiškina, kad Vyriausybės atstovas 2011-10-20 kreipėsi su teikimais Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymų“ į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių. Vykdydamas savivaldybių administracinę priežiūrą Vyriausybės atstovas patikrino teisės aktus, susijusius su Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimu, ir nustatė, kad savivaldybės administracijos direktorius Vyriausybės atstovo teikimų Nr.1T-36 ir Nr. 1T-39 prieduose nurodytuose įsakymuose nenustatė konkrečių daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčių įsakymuose numatytiems administruoti namams. Vyriausybės atstovo 2011-10-20 teikimo Nr. 1T-36 priede nurodytuose įsakymuose savivaldybės administratorius įpareigojo atitinkamus administratorius tik „neviršyti pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio“, tačiau įsakymuose konkrečiai nenustatė bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio. Tuo savivaldybės administracijos direktorius pažeidė Vyriausybės 2001-05-23 nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punkto nuostatą dėl mokesčių nustatymo. Remiasi nuo 2010-03-19 įsigaliojusios redakcijos Vyriausybės 2001-05-23 nutarimo Nr. 603 2.2. punkto nuostatomis ir nuo 2011-10-19 galiojančia to punkto redakcija. Remiasi Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punktu. Daro išvadą, kad administracijos direktorius, Vyriausybės atstovo 2011-10-20 teikimų Nr. 1T-36 ir 1T-39 prieduose išvardytuose įsakymuose nenustatęs priskirtų administruoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčių, pažeidė Vyriausybės 2001-05-23 nutarimo Nr. 603 2.2. punkte nustatytą reikalavimą, todėl įsakymai turi būti pakeisti, suderinant su minėta Vyriausybės nutarimo nuostata, t. y. nustatant juose daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčius.

Vadovaujasi Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir paaiškina, kad teikimai turėjo būti apsvarstyti per 7 dienas nuo jų gavimo dienos, apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turėjo būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos. Suėjus nustatytiems terminams Vyriausybės atstovui nebuvo pranešta apie teikimų įvykdymą. Vyriausybės atstovas nustatytais terminais kreipėsi į teismą.

Motyvuojamoji dalis

Penkta, Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje prašymą įpareigoti administracijos direktorių įsakyme nustatyti konkretų tarifą / mokestį grindžia Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punktu, kuriame nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas konkretus mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis viešojo administravimo subjektams nustato pareigą užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, įgyvendinant joms pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti teisės aktus ar kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes, ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai ar kiti sprendimai vertinami kaip Konkurencijos įstatymo pažeidimas, kai nustatoma šių aplinkybių visuma: 1) institucijos teisės aktas ar sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; 2) dėl tokio teisės akto ar sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra sąlygotos Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų vykdymu. Pažymi, kad butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriai (per 20 ūkio subjektų), teikdami būsto administravimo paslaugas, iš esmės konkuruoja paslaugos teikimo kaina (tarifu Lt/m²). Savivaldybės administracijos direktorius, vykdydamas Vyriausybės nutarimo 2.2 punktą, būtų priverstas įsakymu nustatyti konkretų administravimo mokesčio tarifą būsto administravimo paslaugoms teikti. Tokiu būdu administratoriai, teikdami paslaugas ir vadovaudamiesi įsakymu, privalėtų taikyti tik jame nurodytą tarifą. Vadovaudamiesi įsakymu administratoriai negalėtų taikyti mažesnio administravimo mokesčio, dėl to būtų nekonkurencingi. Pažymi, kad administratoriai paskiriami laikui, kol bus įsteigta daugiabučių namų patalpų savininkų bendrija arba kol sudaroma jungtinės veiklos sutartis. Tai reiškia, kad administratorius turėtų taikyti įsakyme nurodytą tarifą, nepaisydamas tarifo dydį įtakojančių veiksnių pokyčio (pvz., infliacija, minimalaus darbo užmokesčio pokytis, nuostatų pakeitimai). Tokiu būdu savivaldybės administratorius tiesiogiai įtakotų administravimo paslaugų rinką, įsakymais reguliuodamas administravimo paslaugų teikimo kainą. Šių skirtingų konkurencijos sąlygų sudarymas dėl Vyriausybės 2001-05-23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punkto nuostatos gali būti pagrįstas tik Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu. Konkretaus administravimo paslaugos mokesčio dydžio nustatymas nėra sąlygotas Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų. Atkreipia dėmesį, kad Vyriausybės 2001-05-23 nutarimas Nr. 603 yra priimtas vadovaujantis CK 4.84 straipsnio 3 dalimi. CK 4.84 straipsnio 3 dalis nesuteikia Vyriausybei teisės nustatyti administravimo mokesčio tarifą, jo apskaičiavimo ar taikymo metodiką, taip pat nesuteikia teisės įpareigoti administracijos direktorių nustatyti konkretų administravimo paslaugos mokestį įsakyme, išreikštą Lt/m², o tik suteikia teisę patvirtinti pavyzdinius nuostatus. CK 4.84 straipsnio 3 dalis taip pat nenustato Konkurencijos įstatymo nuostatų taikymo apribojimų. Nesant įstatyminio reglamentavimo, kuriuo administracijos direktorius būtų įpareigotas nustatyti konkretų administravimo mokestį kiekviename įsakyme, kuriuo paskiriamas administratorius, bet koks bandymas varžyti administravimo paslaugų teikėjų konkurenciją prieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai ir būtų pripažįstamas negaliojančiu. Mano, kad Vyriausybės 2001-05-23 nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punktas, kuriame nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas konkretus mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai. Atsižvelgdamas į tai atsakovas prašo teismą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 2001-05-23 nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punktas, kuriame nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas konkretus mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai. Prašo pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2. punkto įgyvendinimui neturi reikšmės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005-12-19 įsakymu Nr. 30-2050 patvirtinti Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatai, nes ginčas yra ne dėl pačių nuostatų, o dėl savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo atitikties Vyriausybės nutarimui ir CK nuostatoms.

Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnyje reglamentuojami pagrindiniai vietos savivaldos principai: „1) atstovaujamosios demokratijos; 2) savivaldybių savarankiškumo ir veiklos laisvės pagal Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją; 3) savivaldybės tarybos viršenybės prieš jai atskaitingas savivaldybės vykdomąsias institucijas. Savivaldybės taryba turi įgaliojimus kontroliuoti jos sudarytas ir jai atskaitingas savivaldybės vykdomąsias institucijas; 4) savivaldybės vykdomųjų institucijų atskaitingumo savivaldybės tarybai. Savivaldybės vykdomųjų institucijų sprendimai turi būti grindžiami įstatymais, Vyriausybės ir (arba) savivaldybės tarybos sprendimais; 5) atsakingumo savivaldybės bendruomenei. Savivaldybės tarybos nariai (toliau – tarybos nariai) už savo veiklą yra atsakingi ir atskaitingi rinkėjams ir visai savivaldybės bendruomenei; 6) savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo. Savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus; 7) savivaldybių ir valstybės interesų derinimo tvarkant viešuosius savivaldybių reikalus; 8) bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimo. Savivaldybės institucijų priimti sprendimai bendruomenės interesais neturi pažeisti įstatymų garantuotų atskirų gyventojų teisių; 9) savivaldybės gyventojų dalyvavimo tvarkant viešuosius savivaldybės reikalus. Savivaldybės institucijos sudaro sąlygas savivaldybės gyventojams tiesiogiai dalyvauti rengiant ir svarstant sprendimų projektus, organizuojant apklausas, susirinkimus, sueigas, viešą peticijų nagrinėjamą, skatina kitas pilietinės iniciatyvos formas. Savivaldybės institucijos diegia savivaldos principus švietimo, kultūros ir kitose įstaigose, remia asociacijų iniciatyvas, susijusias su viešųjų savivaldybės reikalų tvarkymu; 10) veiklos skaidrumo. Savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla turi būti aiški ir suprantama savivaldybės gyventojams, kurie tuo domisi, jiems sudaromos sąlygos gauti paaiškinimus, kas ir kodėl daroma; 11) viešumo ir reagavimo į savivaldybės gyventojų nuomonę. Savivaldybės gyventojai ar jų atstovai turi teisę susipažinti su savivaldybės institucijų sprendimų projektais ir priimtais sprendimais, gauti viešus ir motyvuotus atsakymus į pareikštą nuomonę apie savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų ar atskirų valstybės tarnautojų darbą; 12) žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo. Savivaldybės institucijų ar valstybės tarnautojų priimami sprendimai turi nepažeisti žmogaus orumo, jo teisių ir laisvių, lygių galimybių“.

Šiuo atveju reikšmingas yra savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas, kuris paaiškinamas taip: savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.

Taigi savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas, kurį prašoma įpareigoti papildyti, toks, koks jis yra šiuo metu, neatitinka reikalavimų, nustatytų Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2. punkte, taip pat neatitinka CK 4.84, 4.236 ir 4.238 straipsnių reikalavimų, t. y. įsakymas nėra teisėtas.

Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldybės vykdomoji institucija (vykdomosios institucijos) – savivaldybės administracijos direktorius, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas (pavaduotojai) (jeigu ši (šios) pareigybė (pareigybės) steigiama (steigiamos) ir jeigu šiai (šioms) pareigybei (pareigybėms) suteikiami vykdomosios institucijos įgaliojimai), turintys viešojo administravimo teises ir pareigas. Savivaldybės administracijos direktorius pavaldus savivaldybės tarybai, atskaitingas savivaldybės tarybai ir merui; 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius vadovauja savivaldybės administracijai. Jis yra įstaigos vadovas. Savivaldybės administracijos direktoriaus skyrimo ir atleidimo tvarka nustatyta šiame ir Valstybės tarnybos įstatymuose. 29 straipsnio 8 dalies 1 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius tiesiogiai ir asmeniškai atsako už įstatymų, Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą savivaldybės teritorijoje jo kompetencijai priskirtais klausimais. Taigi Vyriausybės nutarimo nuostatas privalėjo įgyvendinti savivaldybės administracijos direktorius, o šiuo atveju tos nuostatos nėra įgyvendintos.

Dėl Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje teikimo.

Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnis reglamentuoja Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarką. Šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad: „ Nustatęs, kad savivaldybės administravimo subjekto priimtas teisės aktas neatitinka įstatymų ar Vyriausybės sprendimų, Vyriausybės atstovas: motyvuotu teikimu pasiūlo atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimą. Vyriausybės atstovo teikimą kolegialus savivaldybės administravimo subjektas turi apsvarstyti artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį), o kiti savivaldybės administravimo subjektai – per savaitę nuo teikimo gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos“. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad per 10 dienų nuo pranešimo apie atsisakymą patenkinti teikimą gavimo dienos (jei savivaldybės administravimo subjektas, apsvarstęs Vyriausybės atstovo teikimą, atsisako ginčijamą teisės aktą pakeisti ar panaikinti) šį aktą skundžia atitinkamos kompetencijos teismui. Tokie įgaliojimai nustatyti Vyriausybės atstovui ir Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktuose.

Byloje nustatyta, kad Vyriausybės atstovas 2011-10-20 teikimu Nr. 1T-39 (b. l. 11-13) pasiūlė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui svarstyti šio teikimo priede išvardytų įsakymų pakeitimo klausimą, nustatant juose numatytų daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokestį. Iš teikimo turinio matyti, kad teikimo kopija siųsta ir Vilniaus miesto merui, todėl atsakovo paaiškinimai, kad nesilaikyta ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos, yra nepagrįsti. Pirma, teikimo kopijos pateikimas miesto savivaldybės merui nėra ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka, nes kopijos siuntimas pagal įstatymo nuostatas gali būti suprantamas kaip informacijos merui pateikimas, kadangi meras privalo būti informuotas apie jam pavaldžių institucijų veiklą. Nei merui, nei savivaldybės tarybai šiuo atveju įstatymas nesuteikia teisės nagrinėti Vyriausybės atstovo teikimą ir dėl jo teisėtumo priimti kokį nors sprendimą. Minėtos Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo nuostatos nustato, kad teikimą svarsto tas savivaldybės administravimo subjektas, kuriam jis yra skirtas (5 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Antra, Vyriausybės atstovas siūlė pakeisti 2010-07-02 įsakymo Nr. 30-1513 nuostatas taip, kad jos atitiktų Vyriausybės nutarimo reikalavimus. Tai daryti leidžia minėtos Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo nuostatos. Dėl to daroma išvada, kad atsakovas nepagrįstai aiškina, kad tokiu atveju įsakyme liks prieštaringos nuostatos. Savivaldybės administracijos direktorius privalėjo pakeisti minėto įsakymo nuostatas taip, kad jose neliktų prieštaravimų ir dvejopos galimybės nustatyti bendrą administravimo mokestį namui (namams).

Iš bylos medžiagos matyti, kad savivaldybės administracija kategoriškai atsisako vykdyti teikime esantį pasiūlymą, todėl Vyriausybės atstovas pagal minėtas įstatymo nuostatas galėjo kreiptis į teismą su prašymu, kuriuo skundžiamas neteisėtas savivaldos institucijos aktas. Šiuo atveju Vyriausybės atstovas prašo įpareigoti pakeisti įsakymą, t. y. prašo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010-07-02 įsakyme Nr. 30-1513 „Dėl administracijos direktoriaus 2007-04-11 įsakymo Nr. 30-758 „Dėl UAB „Fixum“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas, kuriuo paskirtas Vilniaus miesto daugiabučio namo patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorius, turi neprieštarauti Vyriausybės 2001-05-23 nutarimo „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ Nr. 603 2.2. punkto reikalavimams, o tuo pačiu ir CK 4.238 straipsnio 1 dalies reikalavimams, o tai galima pasiekti tik tenkinant Vyriausybės atstovo prašymą. Vyriausybės atstovo prašymas yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl atsakovo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad: „1. Teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. 2. Jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Gavęs Konstitucinio Teismo nutarimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą. Minėtos taisyklės taikomos ir tais atvejais, kai teismas suabejoja, ar Respublikos Prezidento aktas arba Vyriausybės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, neprieštarauja įstatymams ar Konstitucijai“.

Nagrinėjamu atveju teismas neabejoja, kad šiuo metu galiojanti Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2. punkto redakcija atitinka CK 4.84 straipsnio, 4.238 straipsnio 1 dalies reikalavimus. CK 4.84 straipsnio 6 dalis nukreipia į CK 4.236 ir 4.238 straipsnius, esančius 4 knygos XIV skyriuje, o pagal visą šį reglamentavimą administravimą nustatančiame akte turi būti nustatytas atlyginimas administratoriui. Vyriausybės nutarimas negali prieštarauti Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai, nes Vyriausybė nutarimu Nr. 603 tik įgyvendino CK nuostatas. Taip pat atsakovo nurodomas Vyriausybės nutarimo 2.2. punktas negali prieštarauti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatoms, kadangi pagal CK 4.236 straipsnio 2 dalies ir 4.238 straipsnio 1 dalies nuostatas administravimą nustatančiame akte turi būti nustatytas atlyginimo administratoriui dydis, t. y., nėra vienos iš būtinų sąlygų, leidžiančių konstatuoti Konkurencijos įstatymo pažeidimą – skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Šiuo atveju Vyriausybės nutarimas priimtas vadovaujantis minėtomis CK normomis, t. y. mokestis už administravimą turi būti nustatomas vykdant įstatymą.

Konstitucijos 120 straipsnis nustato, kad valstybė remia savivaldybes, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Šiuo atveju tiek Vyriausybei, tiek savivaldybės institucijoms kompetenciją nustatant privalomą administravimą apibrėžia CK nuostatos, tai reiškia, kad savivaldybė negali nustatydama privalomą administravimą nepaisyti CK nuostatų, kuriose reglamentuojamas bendrosios nuosavybės valdymas.

Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnyje nustatytos savarankiškosios (Konstitucijos ir įstatymų nustatytos (priskirtos) savivaldybių funkcijos ir šio straipsnio 42 punkte nustatyta, kad savarankiškoji funkcija yra pagal įstatymų nustatytą kompetenciją gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos valdymo organų, savivaldybės paskirtų administratorių, kai butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat kai bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, veiklos priežiūra ir kontrolė. Veiklos priežiūra ir kontrolė nereiškia pačios administratorių skyrimo tvarkos nustatymo. Šią tvarką nustato, kaip minėta, CK ir jo pagrindu priimtas Vyriausybės nutarimas.

Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnyje nustatytos valstybinės (valstybės perduotos savivaldybėms) funkcijos. Nustatyta, kad valstybinės (valstybės perduotos savivaldybėms) funkcijos yra kitos pagal įstatymus perduotos funkcijos (36 punktas). Šiuo atveju ginčas yra dėl tokios savivaldybės funkcijos, nes ji perduota savivaldybei CK ir jo pagrindu priimto Vyriausybės nutarimo nuostatomis.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo abejoti Vyriausybės nutarimo 2.2. punkto nuostatų atitiktimi Konstitucijos 120 straipsnyje įtvirtintiems savivaldos principams.

Darytina išvada, kad nėra pagrindo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl atsakovo nurodomos normos teisėtumo tyrimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 ir 3 punktais, 127 straipsniu teismas

nusprendė:

Įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010-07-02 įsakyme Nr. 30-1513 „Dėl administracijos direktoriaus 2007-04-11 įsakymo Nr. 30-758 „Dėl UAB „Fixum“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“.

Netenkinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 2001-05-23 nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 2 ir 3 daliai.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.