- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-09-27
- Bylos Nr.
- 2A-1681-467/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-08537-2011-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrutė Kalinauskienė, Alma Urbanavičienė, Rita Kisielienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Deisas“
- Kategorijos
- 73.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės, Ritos Kisielienės ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Deisas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 5 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Deisas“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ 2011 m. gegužės 26 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Deisas“ 24401,83 Lt skolos, 1444 Lt palūkanų, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas 2009 m. balandžio 27 d. sudarytos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu apdraudė atsakovui priklausančio automobilio DAF valdytojo civilinę atsakomybę, tačiau atsakovas neįvykdė pareigos sumokėti ieškovui draudimo įmokos. Prancūzijoje 2009 m. rugsėjo 11 d. eismo įvykio, kurio kaltininku pripažintas atsakovo darbuotojas - automobilio DAF valdytojas, metu buvo apgadintas automobilis Renault Twingo bei sužalotas jo vairuotojas M. B.. Draudimo išmokos gavėjui ieškovas sumokėjo 24401,83 Lt draudimo išmoką už automobilio Renault Twingo apgadinimus ir jo vairuotojo patirtus sužalojimus. Kadangi atsakovas neįvykdė pareigos sumokėti draudimo įmoką, ieškovas įgijo teisę reikalauti draudimo išmokos dydžio kompensacijos.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. gegužės 27 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė ieškovui UAB „PZU Lietuva“ iš atsakovo UAB „Deisas“ 24401,83 Lt draudimo išmoką, 1444 Lt palūkanas, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (25845,83 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme – 2011 m. gegužės 27 d. - iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 751 Lt bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Deisas“ 2011 m. liepos 13 d. pateikė prieštaravimus, kuriuose nurodė, jog nors ir pavėluotai, tačiau draudimo įmokos pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį buvo sumokėtos. Ieškovas jas priėmė, šalys įmokų faktą patvirtino jų sudarytu suderinimo aktu, sutartis nebuvo nutraukta. Ieškovas nepagrįstai kreipėsi į teismą dėl draudimo išmokos priteisimo Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 7 dalies pagrindu. Ieškovas nepateikė įrodymų apie M. B. patirtus kelio sužalojimus, nesiuntė atsakovui jokių pretenzijų, taip pažeisdamas teisės aktų reikalavimus. Ieškovui nepateikiant pretenzijos, atsakovas nežinojo apie pareigą mokėti draudimo išmoką, todėl dirbtinai buvo didinama palūkanų suma.
Ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ atsiliepime į atsakovo prieštaravimus nurodė, kad suderinimo aktu šalys susitarė dėl visų tarp jų sudarytų draudimo sutarčių, o ne dėl konkrečios ieškinyje įvardintos sutarties, tačiau atsakovas vis tiek vėlavo atlikti mokėjimus, dalį jų sumokėdamas tik po preliminaraus sprendimo priėmimo. Atsakovas nėra iki šiol įvykdęs pareigos laiku sumokėti visas įmokas pagal suderinimo aktą, todėl nėra aišku, kokios sutarties pagrindu tokie mokėjimai yra atlikti. Ieškovas siuntė atsakovui pretenzijas dėl vėlavimo mokėti draudimo įmokas.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 5 d. galutiniu sprendimu paliko nepakeistą 2011 m. gegužės 27 d. preliminarų sprendimą, kuriuo iš atsakovo UAB „Deisas“ ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ naudai priteista 24401,83 Lt draudimo išmoka, 1444 Lt palūkanos, 6 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (25845,83 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme – 2011 m. gegužės 27 d. - iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 751 Lt bylinėjimosi išlaidos, ir papildomai priteisė iš atsakovo UAB „Deisas“ ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ naudai 667,92 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, jog 2009 m. rugsėjo 11 d. eismo įvykio metu atsakovas ieškovui nebuvo sumokėjęs nė vienos įmokos pagal 2009 m. balandžio 27 d. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Jau po draudiminio įvykio ir draudimo išmokos išmokėjimo gavėjui, šalys 2010 m. spalio 18 d. sutartimi-suderinimo aktu patvirtino, kad atsakovas yra skolingas ieškovui 142719,62 Lt įmokų sumą, pagal 36 šalių sudarytas draudimo sutartis, tame tarpe – 3500 Lt pagal ieškinyje įvardintą draudimo sutartį Nr.AYAS7237870. Atsakovas įsipareigojo atlikti mokėjimus ieškovui tokiais terminais: 2010 m. spalio 22 d., 2010 m. lapkričio 3 d., 2010 m. gruodžio 1 d., 2011 sausio 4 d., 2011 m. vasario 1 d., 2011 m. kovo 1 d. ir 2011 m. balandžio 1 d. Kadangi sutarties-suderinimo akto mokėjimo grafike nebuvo įvardinta, kokia kiekvienos sutarties kainos dalis apmokama kiekvienu mokėjimu, teismas laikė, kad kiekvienu mokėjimu apmokama proporcinga dalis kiekvienos sutarties kainos. Teismas nustatė, kad atsakovas žymiai praleido terminą atlikti 2011 m. sausio 4 d., 2011 m. vasario 1 d., 2011 m. kovo 1 d. ir 2011 m. balandžio 1 d. mokėjimus, o 2011m. birželio 9 d. sumokėjo ieškovui 32719,62 Lt sumą jau po 2011 m. gegužės 27 d. preliminaraus teismo sprendimo priėmimo. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas, praleidęs sutartimi-suderinimo aktu nustatytą mokėjimo terminą, laiku nesumokėjo ir draudimo įmokos pagal konkrečią draudimo sutartį, ir konstatavo, jog ieškovas, išmokėjęs draudimo išmoką nukentėjusiajam, įgijo regreso teisę į atsakovą. Kadangi atsakovas yra vežimo paslaugas teikianti bendrovė, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutarčių sudarymas įeina į atsakovo įprastinę ūkinę-komercinę veiklą, todėl ieškovui nėra taikoma visiško informavimo pareiga. 2011 m. kovo 23 d. ir 2011 m. kovo 25 d. atsakovui buvo išsiųsta ieškovo pretenzija. Kadangi laiškas išsiųstas būtent atsakovui praleidus mokėjimo terminus pagal šalių 2010 m. spalio 18 d. sudarytą sutartį-suderinimo aktą, atsižvelgęs į protingumo ir teisingumo principų turinį, teismas laikė, kad ieškovas pateikė atsakovui pretenzijas dėl nevykdomų prievolių. Teismas pažymėjo, kad išmoka buvo sumokėta už automobilio apgadinimus, M. B. patirtus sužalojimus ir, skirtingai nei nurodo atsakovas, kelio dangos ir jos priklausinių apgadinimus, o ne M. B. kelio sužalojimus. Draudimo išmokos 2010 m. gegužės 19 d. mokėjimo pažymoje aiškiai įvardinta draudimo išmokos suma bei žalos subjektai, todėl eismo įvykio metu patirtos žalos dydis yra pagrįstas. Nustatęs, kad atsakovas draudimo sutartyje nustatytais terminais nesumokėjo draudimo įmokų, o ieškovas apie tai informavo atsakovą pretenzija, teismas laikė, kad ieškovas įgijo teisę Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 7 dalies pagrindu reikalauti iš atsakovo sumokėti ieškovo patirtą draudimo išmoką.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Deisas“ prašo panaikinti galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą – preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti, priimti naujus rašytinius įrodymus ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog teismas, tirdamas atsakovo į bylą pateiktus įrodymus dėl draudimo įmokos pagal draudimo sutartį sumokėjimą bei šalių sudarytą sutartį-suderinimo aktą, netinkamai juos ištyrė, todėl juos vertindamas, padarė nepagrįstą išvadą apie ieškovo regreso teisės egzistavimą, menamos teisės pažeidimą, draudimo įmokos nesumokėjimą. Šalys 2010 m. spalio 18 d. pasirašė sutartį-suderinimo aktą, kuriuo susitarė dėl nesumokėtų draudimo įmokų pagal jame nurodytas draudimo sutartis mokėjimo tvarkos ir terminų. Teismas šį aktą vertino pagal formalius - formos ir turinio, kriterijus, tačiau netyrė ir nevertino paties susitarimo esmės ir jo įtakos šalių teisėms bei pareigoms, atsiradusioms po jo pasirašymo, ir kaip šis susitarimas vertintinas Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 7 dalies įtvirtintos dispozityvios draudiko regreso teisės taikymo draudėjui kontekste. Šalių 2010 m. spalio 18 d. sutartimi-suderinimo aktu atsakovas įsipareigojo sumokėti draudimo įmoką, o ieškovas už gautą draudimo įmoką įsipareigojo suteikti atsakovui draudimo apsaugą dėl draudimo sutarties galiojimo metu įvykusio eismo įvykio, kurio pasekoje draudimo sutartimi apdrausta transporto priemone DAF FT tretiesiems asmenims buvo padaryta žala. Kitoks šio akto aiškinimas yra nelogiškas, prieštarautų CK 6.987 straipsnyje įtvirtintai draudimo sutarties esmei bei CK 6.1004 straipsnio draudimo įmokos teisinei sampratai, prieštarautų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams bei padarytų nepataisomą žalą draudimo teisiniams santykiams, nes pažeistų draudėjo teisėtų lūkesčių principą. Remiantis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta draudiko teise, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas ir atsakovas sudarė teisėtą, įstatymų reikalavimams neprieštaraujantį 2010 m. spalio 18 d. sutartį-suderinimo aktą, kuris jo šalims turi įstatymo galią, kurio galiojimas įstatymų nustatyta tvarka nėra nutrauktas ar pripažintas negaliojančiu, ieškovo reikalavimas turėjo būti atmestas dėl to, kad ieškovas išvis neturėjo subjektinės teisės reikalauti teisme ginti jo neva pažeistas teises prisiteisti iš atsakovo tretiesiems asmenis išmokėtą draudimo išmoką. Be to teismas netinkamai ištyrė ir įvertino 2011 m. kovo 23 d. ieškovo pretenziją atsakovui, nepasisakė, kokių prievolių - iš draudimo sutarties ar akto pagrindu atsirandančių - atsakovas neįvykdė. Taip pat teismas netyrė pretenzijoje ginamų teisių turinio ir nepateikė tokios gynybos vertinimo. Teismas, tirdamas pretenziją, turėjo įvertinti aplinkybę, kad ieškovas siekia apginti kitą, nei 2010 m. spalio 18 d. sutartimi-suderinimo aktu modifikuotą teisę gauti draudimo įmoką ir, kad toks subjektinės (regreso) teisės gynybos būdas prieštarauja galiojančiam šalių susitarimui, kuriuo šalys susitarė dėl draudimo įmokų terminų. Kartu su apeliaciniu skundu, vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, atsakovas teikia naujus įrodymus, kurie patvirtina, kad visas įmokas pagal aktą ieškovas yra gavęs. Tai, kad gavęs pagal aktą priklausančias įmokas ir neturėdamas teisės reikšti regresinį reikalavimą dėl išmokėtos draudimo išmokos priteisimo iš atsakovo, ieškovas nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį, sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą (CPK 95 str.). Pripažinus, kad ieškovas neturėjo reikalavimo teisės reikšti regreso ieškinį dėl draudimo išmokos priteisimo atsakovui, turi būti atmestas ir ieškovo reikalavimas priteisti palūkanas už draudimo įmokos mokėjimo termino praleidimą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ prašo apeliacinį skundą atmesti, galutinį sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog kaip draudėjui kylanti prievolė sumokėti draudimo įmoką nėra saistoma draudiko naudojimusi ar ne Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta teise reikšti atgręžtinį reikalavimą draudėjui, taip ir šios teisės atsiradimas priklauso ne nuo to, ar po eismo įvykio draudėjas sumokėjo draudimo įmoką pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį, o nuo to, ar draudėjas sutartyje nustatytu laiku buvo sumokėjęs draudimo įmokas eismo įvykio momentu. Atsakovo argumentas, kad jis 2010 m. spalio 18 d. susitarimu įsipareigojo sumokėti už draudiko suteiktą draudimo apsaugą praeityje įvykusiam eismo įvykiui, akivaizdžiai prieštarauja draudimo sutarties, kaip rizikos sutarties, sampratai ir esmei. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 7 dalies esmę, joje įtvirtinta draudiko regreso teisė taikytina ir tuomet, kai draudėjas draudimo įmokas sumoka jau po draudiminio įvykio, todėl draudimo įmokų sumokėjimo faktas bet kuriuo atveju šioje byloje esminės reikšmės neturi. Atsakovas nepateikė į bylą įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis, nors ir pavėluotai, sumokėjo jam priklausančią mokėti draudimo įmoką. Apeliacinės instancijos teismas negali priimti atsakovo naujai pateikiamų įrodymų, nes atsakovas neįrodė, kad būtinybė pateikti šiuos įrodymus iškilo vėliau.
Teisėjų kolegija CPK 314 straipsnio tvarka priėmė ir ištyrė atsakovo su apeliaciniu skundu pateiktas pavedimų ir sąskaitos išrašų kopijas (b.l. 148-152).
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo UAB „Deisas“ apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir nesudaro pagrindo panaikinti iš esmės teisėtam ir pagrįstam teismo sprendimui. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nenustatyta (CPK 329 str.).
Transporto priemonių draudimą reglamentuoja Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas. Šio įstatymo tikslas – nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos, funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus (1 str. 1 d.). Vienas transporto priemonių draudimo bruožų yra jo privalomumas. Tokiu draudimu siekiama užtikrinti nukentėjusiųjų nuo transporto priemonių ir asmenų, naudojančių jas, turtines teises ir interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2010).
Apelianto tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė draudimo įmokos pagal draudimo sutartį sumokėjimą bei šalių sudarytą sutartį-suderinimo aktą, todėl juos vertindamas, padarė nepagrįstą išvadą apie ieškovo regreso teisės egzistavimą, menamos teisės pažeidimą, draudimo įmokos nesumokėjimą, t.y. atsakovo apeliacinio skundo argumentai iš esmės susiję su tuo, kad apeliantas yra įsitikinęs, jog teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai aiškino ir taikė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 7 dalį. Taigi nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 7 dalies taikymo. Šioje normoje nustatyta, kad, jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas.
Byloje nustatyta, kad ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ ir atsakovas UAB „Deisas“ 2009 m. balandžio 27 d. sudarė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (b.l. 66-68). Šios sutarties 1.2 punkte šalys nustatė sutarties galiojimo pradžią, t. y. kad sutartis pradeda galioti nuo 2009 m. balandžio 27 d., 00.00 val.; sutarties 1.5 punkte – draudimo įmokos dydį ir jos mokėjimo tvarką, pagal kurią bendra draudimo įmoka už pagal sutartį teikiamą 12 mėnesių draudimo apsaugą yra 7000 Lt (sutarties 1.5.1 punktas), o draudimo įmokos trukmė – 6 mėnesiai, įmokų mokėjimo terminai – 2009 m. balandžio 27 d. ir 2009 m. spalio 27 d. (sutarties 1.5.2 p.). Sutarties 1.7 punkte šalys susitarė, kad šiai sutarčiai taikomos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatos. 2009 m. rugsėjo 11 d. Prancūzijoje įvyko eismo įvykis, dėl kurio kaltu pripažintas atsakovo vairuotojas. Ieškovas sumokėjo žalą patyrusiam asmeniui 24401,83 Lt draudimo išmoką ir, kadangi atsakovas neįvykdė pareigos sumokėti draudimo įmoką, vadovaudamasis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 7 dalimi, kreipėsi į atsakovą dėl šios draudimo išmokos grąžinimo, o atsakovui reikalavimo netenkinus, į teismą, prašydamas nurodytą sumą iš atsakovo priteisti. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino.
Atsakovas neneigia, kad jis draudimo sutartyje nustatytu terminu draudimo įmokos nesumokėjo, tačiau tvirtina, kad, nors ir pavėluotai, tačiau draudimo įmokos pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį buvo sumokėtos. Ieškovas jas priėmė, šalys įmokų faktą patvirtino jų sudarytu suderinimo aktu, sutartis nebuvo nutraukta, todėl ieškovas nepagrįstai kreipėsi į teismą dėl draudimo išmokos priteisimo. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis įsigalioja nuo joje nurodytos datos (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 9 str. 1 d.), t.y., skirtingai nuo kitų draudimo sutarčių rūšių, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties įsigaliojimas nesiejamas su draudimo įmokos sumokėjimu. Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 6 dalį draudikas negali atsisakyti mokėti draudimo išmokos, jei draudžiamasis įvykis įvyko per laikotarpį, už kurį draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokų, ar per laikotarpį, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo. Draudimo sutarties įsigaliojimo momentas ir terminas, iki kurio pabaigos draudėjas turi sumokėti draudimo įmoką, nustatomi draudimo sutartyje. Draudėjui nustatytu terminu draudimo įmokos nesumokėjus, draudimo apsauga galios, tačiau, esant tam tikroms įstatyme nustatytoms aplinkybėms, draudėjui gali kilti pareiga sugrąžinti draudikui šio už draudėją tretiesiems asmenims sumokėtas draudimo išmokas. Toks teisinis reguliavimas skirtas nukentėjusio asmens interesams apsaugoti, nes, net ir tuo atveju, kai draudėjas nesumoka draudimo įmokos, draudikas privalo mokėti draudimo išmoką. Tačiau kai draudėjas laiku nesumoka draudimo įmokos ir per tą laiką įvyksta draudžiamasis įvykis, įstatyme nustatyta draudiko teisė pareikšti atgręžtinį reikalavimą draudėjui dėl draudimo išmokos grąžinimo (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 6, 7 d.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010-10-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatų taikymo klausimus, yra pažymėjęs, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nustatytų padarinių (draudėjo pareiga grąžinti draudėjui draudimo išmoką) atsiradimas yra siejamas su tam tikrų sąlygų buvimu: 1) draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą; 2) per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba 3) žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-06-22 nutartis Nr.3K-3-314/2012). Taigi esminės šiai normai taikyti nustatinėtinos aplinkybės, atsižvelgiant į nagrinėjamą atvejį, yra draudimo įmokos iki sutartyje nustatyto termino nesumokėjimas ir draudžiamojo įvykio per laikotarpį, kurį buvo delsiama sumokėti draudimo įmoką, atsitikimas. Šios aplinkybės nagrinėjamoje byloje konstatuotinos, t.y. atsakovas nei iki draudimo sutartyje nustatyto termino (2009-10-27), nei iki sutartyje-suderinimo akte (b.l. 52-53) nustatyto termino (2011-04-01) nesumokėjo draudimo įmokos, ji sumokėta tik 2011 m. birželio 8 d. (b.l. 152), o per tą laikotarpį, kai draudimo įmoka nebuvo sumokėta, atsitiko draudžiamasis įvykis (2009 m. rugsėjo 11 d.). Šiuo atveju argumentai, kad atsakovas vėliau sumokėjo draudimo įmoką, ieškovas ją priėmė, nenutraukė draudimo sutarties ir pan., neturi teisinės reikšmės, nes šios aplinkybės nėra ginčijamos teisės normos taikymo (netaikymo) sąlygos. Dėl to atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, jog atsakovas, nors ir pavėluotai, įvykdė jam tenkančias pareigas pagal draudimo sutartį, todėl ieškovas nebegali įgyvendinti jam įstatymo suteiktos teisės susigrąžinti išmokėtą draudimo išmoką.
Kaip yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-06-22 nutartis Nr.3K-3-314/2012), priešingas aiškinimas neatitiktų ne tik Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatų, bet ir draudimo teisinių santykių reguliavimo esmės. Minimame įstatyme įtvirtinta draudiko pareiga mokėti nukentėjusiam trečiajam asmeniui išmoką net ir tais atvejais, kai draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokų, tačiau kartu nustatyta draudiko teisė reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos sumokėtas sumas. Tokiu teisiniu reguliavimu, atsižvelgiant į draudimo teisinių santykių atlygintinį pobūdį ir draudimo sutarties, kaip rizikos sutarties, prasmę, yra siekiama užtikrinti draudiko teisėtų interesų apsaugą bei pašalinti galimybę draudėjui piktnaudžiauti. Tokiu būdu draudėjas drausminamas, nes, draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėdamas draudimo įmokos už teikiamą draudimo apsaugą, jis prisiima su tuo susijusią riziką, kad, įvykus draudžiamajam įvykiui, draudikas, išmokėjęs nukentėjusiam trečiajam asmeniui draudimo išmoką, įgis į draudėją atgręžtinio reikalavimo teisę. Dėl to atmestini kaip nepagrįsti ir apelianto argumentai, kad draudimo įmokos priėmimas ir pretenzijų dėl pavėluoto sumokėjimo nereiškimas užkerta kelią draudikui įgyvendinti jam įstatymo suteiktą teisę susigrąžinti išmokėtą draudimo išmoką.
Pažymėtina, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 7 dalies nuostata nėra imperatyvi, nes jos pagrindu dėl laiku nesumokėtos draudimo įmokos draudikas tik įgyja teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos jo išmokėtas sumas. Tačiau nurodyta nuostata suteikia draudikui galimo elgesio pasirinkimo galimybę, t.y. draudikas, esant nurodytoms sąlygomis visada turės teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti sumokėtą draudimo išmoką, bet tai, ar jis šia teise pasinaudos, priklauso draudiko diskrecijai. Taigi nurodytos normos dispozityvumas reiškia ne tai, kad, esant nustatytoms sąlygoms ir draudikui pareikalavus, draudėjas ne visada privalo sugrąžinti draudiko išmokėtas draudimo sumas, bet tai, kad draudikas turi teisę savarankiškai spręsti dėl savo teisių gynybos būdų pasirinkimo )Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-06-22 nutartis Nr.3K-3-314/2012).
Tokiu būdu, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes ir į Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 7 dalies įstatymo nuostatą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, draudėjui draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjus draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir apdrausta transporto priemone padarius žalos, draudikas turi teisę susigrąžinti jai atlyginti išmokėtas draudimo sumas iš draudėjo, nepaisant to, kad draudėjas sumokėjo draudimo įmoką po draudžiamojo įvykio. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 7 dalies nuostatą, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.
Kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat nesudaro pagrindo skundžiamam teismo sprendimui panaikinti.
Atmetus apeliacinį skundą, sutinkamai su CPK 98 straipsniu, iš atsakovo UAB „Deisas“ ieškovo naudai priteisiamos 865,15 Lt išlaidos advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme (b.l. 173-182).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 430 straipsnio 6 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 5 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo UAB „Deisas“ ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ naudai 865,15 Lt (aštuonis šimtus šešiasdešimt penkis litus 15 centų litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.