Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2012-10-31 · Administracinė byla Nr. A-822-2871-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-10-31
Bylos Nr.
A-822-2871-12
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00251-2011-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Audrius Bakaveckas (pirm.), Skirgailė Žalimienė (pran.), Romanas Klišauskas
Atsakovas
Lietuvos valstybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Socialinės apsaugos
Trečiasis asmuo
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Pareiškėjas
K. Č.
Kategorijos
  • 6.8pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A822-2871/2012Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00251-2011-9Procesinio sprendimo kategorija 6.8; 15.2.3.2; 79.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. spalio 31 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovei Jolantai Raudonytei, trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovei Daliai Cirtautienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. Č. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas:

1) įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrių (toliau – VSDFV Utenos skyrius) išmokėti transporto išlaidų kompensaciją už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio mėn. iki 2010 m. rugsėjo mėn. 18 d. ? 312 Lt (9,6 mėn. po 32,50 Lt);

2) priteisti iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimui.

Paaiškino, kad nuo 2001 metų yra nedirbantis senatvės pensininkas, jam buvo nustatyta neterminuotai antra neįgalumo grupė. 2009 m. lapkričio mėnesį jis įsigijo automobilį su automatine pavarų dėže, buvo išmokėta automobilio įsigijimo kompensacija, bet nuo 2009 m. gruodžio 1 d. nutrauktas transporto išlaidų kompensacijos mokėjimas. Nurodo, kad, gavęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 22 d. sprendimą, kreipėsi į VSDFV Utenos skyrių dėl transporto išlaidų kompensacijos mokėjimo. Kartu pridėjo 2009 m. spalio 1 d. rašto, adresuoto Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai kopiją, kaip patvirtinimą, jog dėl transporto išlaidų kompensacijos pradėjo rūpintis jau beveik prieš dvejus metus, tačiau VSDFV Utenos skyrius 2011 m. spalio 27 d. sprendimu Nr.(7.43) R3-5770 transporto išlaidų kompensaciją skyrė už 12 mėn. iki kreipimosi su prašymu dėl kompensacijos mokėjimo dienos. Pareiškėjo teigimu, jam kompensacijos poreikis nustatytas 2009 m. rugsėjo 26 d., visus reikalingus dokumentus pateikė VSDFV Utenos skyriui 2009 m. lapkričio 12 d., vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2011 m. liepos 22 d. sprendimu įsakymo nuostata pripažinta neteisėta, todėl nutrauktas transporto išlaidų kompensacijos mokėjimas jam turi būti atkurtas nuo 2009 m. gruodžio mėnesio, o ne nuo 2010 m. rugsėjo 11 d.

Dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą paaiškino, kad įsakymą, kuriame buvo nuostata, prieštaraujanti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems konstituciniam teisinės valstybės principui ir teisės aktų hierarchijos principui, draudžianti kartu mokėti transporto išlaidų kompensaciją ir automobilio įsigijimo išlaidų kompensaciją, išleido socialinės apsaugos ir darbo ministras. Ministerija neigiamai atsakė į 2009 m. spalio 1 d. prašymą pataisyti Transporto lengvatų įstatymui prieštaraujančią įsakymo nuostatą nenutraukti transporto išlaidų kompensacijos mokėjimo, vilkino tai padaryti daugiau kaip pusantrų metų ir tuo padarė pareiškėjui 1000 Lt neturtinę žalą. Pareiškėjo teigimu neturtinė žala pasireiškė tuo, kad jam atsirado būtinybė, ginant pažeistus savo interesus, kreiptis į valstybės valdžios institucijas ir į teismus. Tai sukėlė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją nepatogumus, kultūrinių renginių lankymo ir bendravimo galimybių sumažėjimą. Taip pat pablogėjo sveikata, padidėjo kraujospūdis, paryškėjo anksčiau turėtos ligos, atsirado nauja liga krūtinės angina, dėl kurios gydymo jis šių metų sausio mėnesį gulėjo Utenos ligoninėje (b. l. 1-6, 18, 25).

Šalies argumentai

Atsakovas VSDFV Utenos skyrius nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo jį atmesti.

Atsiliepimas

Atsiliepime (b. l. 30-33) paaiškino, kad VSDFV Utenos skyrius transporto išlaidų kompensacijas bei lengvųjų automobilių įsigijimo ir jų techninio pritaikymo išlaidų kompensacijas skiria vadovaudamasis Transporto lengvatų įstatymo 7 straipsniu bei socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. A1-234 patvirtintu Transporto išlaidų kompensacijos ir lengvųjų automobilių įsigijimo, jų techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos mokėjimo neįgaliesiems, turintiems sutrikusią judėjimo funkciją, ir šeimoms, auginančioms neįgalų vaiką (įvaikį) iki 18 metų, kuriam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, arba neįgalų vaiką (įvaikį), kuriam iki 2005 m. liepos 1 d. buvo pripažinta visiška negalia, tvarkos aprašu (socialinės apsaugos ir darbo ministro 2010 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. A1-226 (Žin., 2010, Nr. 68-3426) minėto tvarkos aprašo pavadinimas pakeistas į Transporto išlaidų kompensacijų mokėjimo tvarkos aprašas, toliau ? Tvarkos aprašas). Nuo 2009 m. rugsėjo 6 d. įsigaliojusiojoje Tvarkos aprašo 11 punkto redakcijoje (socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. rugsėjo 2 d. įsakymas Nr. A1-565 (Žin., 2009, Nr. 106-443 7), buvo nustatyta, kad tuo atveju, kai asmeniui, kuriam buvo paskirta ir mokama transporto išlaidų kompensacija, paskiriama slaugos, priežiūros (pagalbos) ar lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų tikslinė kompensacija arba pratęsiamas šių kompensacijų mokėjimas, transporto išlaidų kompensacijos mokėjimas nutraukiamas nuo kito mėnesio, einančio po to mėnesio, kurį buvo paskirta viena iš pirmiau minėtų kompensacijų arba pratęstas šių kompensacijų mokėjimas, pirmos dienos be atskiro asmens prašymo. LVAT 2011 m. liepos 22 d. sprendime nenustatyta, kad panaikintas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) netaikomas nuo jo priėmimo dienos. Tvarkos aprašo 7 ir 11 punktų nuostatos nebetaikomos tik nuo minėto LVAT sprendimo paskelbimo leidinyje „Valstybės žinios“ 2011 m. liepos 30 d. Atsakovo manymu, pagrindo išmokėti pareiškėjui transporto išlaidų kompensaciją nuo šios kompensacijos nutraukimo dienos, neatsirado. K. Č. 2009 m. spalio 1 d. kreipėsi į socialinės apsaugos ir darbo ministrą, o į VSDFV Utenos skyrių dėl transporto išlaidų kompensacijos skyrimo nesikreipė. Atkreipė teismo dėmesį, į tai, kad pareiškėjas VSDFV Utenos skyriui 2009 m. lapkričio 12 d. buvo pateikęs prašymą skirti specialiųjų lengvųjų automobilių įsigijimo, jų techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją, o ne transporto išlaidų kompensaciją. Pareiškėjas prašymą dėl transporto išlaidų kompensacijos VSDFV Utenos skyriui pateikė tik 2011 m. rugsėjo 19 d., todėl VSDFV Utenos skyrius, vadovaudamasis Tvarkos aprašo 11 punktu, paskyrė kompensaciją nuo 2010 m. rugsėjo 19 d., t. y. už 12 mėnesių iki prašymo skirti transporto išlaidų kompensaciją pateikimo dienos. Pažymėjo, jog iki 2011 m. liepos 30 d. (iki minėto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo paskelbimo) nutrauktų transporto išlaidų kompensacijų mokėjimo atnaujinimas teisės aktuose nenumatytas, todėl pareiškėjo reikalavimas įpareigoti VSDFV Utenos skyrių išmokėti 312 Lt transporto išlaidų kompensaciją už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 18 d., atmestinas kaip nepagrįstas.

Šalies argumentai

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo jį atmesti.

Atsiliepimas

Atsiliepime (b. l. 49-52) paaiškino, kad LVAT 2011 m. liepos 22 d. sprendime nėra nustatyta, kad panaikintos norminių administracinių aktų nuostatos negali būti taikomos nuo jo priėmimo dienos (ABTĮ 116 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad norminis administracinis aktas, kurį administracinis teismas pripažino neteisėtu, nuo oficialaus atitinkamo administracinio teismo sprendimo paskelbimo dienos pašalinamas iš teisės sistemos ir nebegali būti taikomas. Atkreipė dėmesį į tai, kad LVAT sprendimas tiesiogiai nesukelia teisinių padarinių tiems teisiniams santykiams, kurie atsirado pritaikius teisės aktus iki jų pripažinimo neteisėtais. Šis sprendimas, kaip ir visi įstatymai ar norminiai teisės aktai, yra nukreiptas į ateitį ir grįžtamosios galios neturi. Po LVAT 2011 m. liepos 22 d. sprendimo oficialaus paskelbimo pareiškėjui paskirtos ir mokamos abi kompensacijos. Nurodė, kad siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Pareiškėjas nenurodo konkrečių neteisėtų atsakovo veiksmų ir nepagrindžia prašomos priteisti sumos dydžio bei neįrodo ryšio dėl to kilusių neigiamų pasekmių.

Šalies argumentai

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo jį atmesti.

Atsiliepimas

Atsiliepime (b. l. 57-60) paaiškino, kad VSDFV Utenos skyrius teisėtai ir pagrįstai pagal pareiškėjo 2009 m. lapkričio 12 d. prašymą 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. ŠG-7429 paskyrė 4 160 Lt dydžio lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją, o vadovaudamasis Tvarkos aprašo 11 punktu, 2009 m. lapkričio 20 d. priėmė sprendimą Nr. ŠG-7428 nuo 2009 m. gruodžio 1 d. nutraukti jam transporto išlaidų kompensacijos mokėjimą. Kiti VSDFV nesutikimo su pareiškėjo skundu motyvai iš esmės analogiškai VSDFV Utenos skyriaus atsiliepime nurodytiesiems.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas kilęs dėl Tvarkos aprašo 11 punkto nuostatos, kad asmeniui, kuriam buvo paskirta ir mokama transporto išlaidų kompensacija, transporto išlaidų kompensacijos mokėjimas nutraukiamas nuo kito mėnesio, einančio po to mėnesio, kurį buvo pakirta slaugos, priežiūros (pagalbos) ar lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų tikslinė kompensacija. Pareiškėjui transporto išlaidų kompensacijos mokėjimas buvo nutrauktas VSDFV Utenos skyriaus 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimu, paskyrus jam 4 160 Lt dydžio lengvųjų automobilių įsigijimo, jų techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją (b. l. 38, 39).

Taip pat nustatė, kad LVAT 2011 m. liepos 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-143-9/2011 pripažino, kad Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. A1-234 patvirtinto Transporto išlaidų kompensacijų mokėjimo tvarkos aprašo (2010 m. birželio 7 d. įsakymo Nr. A1-226 redakcija) 7 ir 11 punktai ta apimtimi, kuria numatyta, jog asmeniui negali būti paskiriama (nustatomas specialusis poreikis) ir (ar) mokama vienu metu ir transporto išlaidų kompensacija, ir lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacija, bei Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. A1-120/V-346 patvirtinto Specialiųjų nuolatinės slaugos, nuolatinės priežiūros (pagalbos), lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos ir transporto išlaidų kompensacijos poreikių nustatymo tvarkos aprašo (2010 m. birželio 4 d. įsakymo Nr. A1-220/V-505 redakcija) 16 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, jog asmeniui gali būti nustatomas tik vienas specialusis poreikis tiek, kiek tai susiję su konkrečiais – arba transporto išlaidų kompensacijos, arba lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos – specialiaisiais poreikiais, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems konstituciniam teisinės valstybės principui ir teisės aktų hierarchijos principui.

Šiuo atveju pareiškėjas VSDFV Utenos skyriaus 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. Š6-7428, kuriuo nuspręsta nutraukti 32,50 Lt transporto išlaidų kompensacijos mokėjimą nuo 2009 m. gruodžio 1 d., neginčijo, su juo sutiko. Tačiau skundo reikalavimą įpareigoti VSDFV Utenos skyrių atlikti veiksmus iš esmės reiškia nesutikdamas su minėtu sprendimu, sieja su LVAT 2011 m. liepos 22 d. administracinėje byloje Nr. I-143-9/2011 priimtu sprendimu ir jo taikymu atgal, t. y. nuo 2009 m. gruodžio mėn. LVAT 2011-07-22 sprendimas „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2011 m. liepos 30 d. (Žin., 2011, Nr.: 98-4621).

Įvertinęs ABTĮ 116 straipsnio ir 117 straipsnio nuostatas dėl norminio akto pripažinimo neteisėtu teisinių pasekmių ir teismo sprendimo paskelbimo ir teismų praktiką (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I(17)-11-07), teismas padarė išvadą, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Įstatymas suteikia administraciniam teismui teisę uždrausti norminio administracinio akto taikymą nuo ankstesnės datos, nei paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas, tačiau toks uždraudimas turi būti įtvirtintas sprendime. Atsižvelgęs į tai, kad LVAT 2011 m. liepos 22 d. sprendime nebuvo numatyta, jog ištyrus abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą prieštaraujančiomis pripažintos teisės normos negali būti taikomas nuo jų priėmimo dienos, teismas konstatavo, kad šiuo atveju LVAT 2011 m. liepos 22 d. sprendimo dėl norminių aktų dalių teisėtumo galia nukreipta į ateitį, todėl jos taikytinos nuo oficialaus minėto sprendimo paskelbimo „Valstybės žiniose“, t. y. nuo 2011 m. liepos 30 d., todėl VSDFV Utenos skyriui nekilo pareiga 2011 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. Š6-4919 priėmimo metu, remiantis minėtu LVAT sprendimu administracinėje byloje Nr. I-143-9/2011, taikyti Transporto išlaidų kompensacijų mokėjimo tvarkos aprašo nuostatas atgal, t. y. nuo 2009 m. gruodžio 1 d., o ne už 12 mėnesių nuo pareiškėjo 2011 m. rugsėjo 19 d. kreipimosi į VSDFV Utenos skyrių, kaip tai numatyta Transporto išlaidų kompensacijų mokėjimo tvarkos aprašo 11 punkte.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nenustačius VSDFV Utenos skyriaus neteisėtų veiksmų, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą įpareigoti VSDFV Utenos skyrių išmokėti transporto išlaidų kompensaciją už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio mėn. iki 2010 m. rugsėjo mėn. 18 d. ? 312 Lt, todėl šis skundo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas. Taip pat teismas nustatė, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministras, jam pavestoje valdymo srityje priimdamas atitinkamo pobūdžio poįstatyminius teisės aktus, veikia pagal jam suteiktus įgalinimus, kurių vykdymas negali būti pripažintas neteisėtais veiksmais. Byloje nėra įrodymų, kad dėl socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. rugsėjo 2 d. įsakymo Nr. A1-565 ir kitų poįstatyminių teisės aktų priėmimo K. Č. patyrė tokius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dėl kurių pablogėjo jo sveikata ir pan. Taigi, objektyvių neigiamų pasekmių dėl minėto įsakymo galiojimo, pareiškėjas nepatyrė. Įvertinęs visumą ankščiau aptartų aplinkybių, teismas padarė išvadą, kad neteisėtų socialinės apsaugos ir darbo ministerijos veiksmų nenustatyta, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjo prašomą 1 000 Lt neturtinę žalą.

III.

Pareiškėjas K. Č. pateikė teismui apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 25 d. sprendimo, prašydamas jį panaikinti ir pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde (b. l. 109-110) nurodo, kad:

Atsiliepimas

1. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą neatsižvelgė į pareiškėjo 2012 m. vasario 28 d. išsiustas pastabas dėl atsakovų ir trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimų į jo skundą, sprendime apie jas neužsiminė, nors privalėjo vertinti kaip pareiškėjo poziciją, jam pačiam negalint dalyvauti teismo posėdyje dėl sveikatos būklės.

2. Teismas nepagrįstai sprendimą grindžia aplinkybėmis, kad pareiškėjas neginčijo VSDFV Utenos skyriaus 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimo ir 2009 m. spalio 1 d. raštu kreipėsi tiesiogiai į socialinės apsaugos ir darbo ministrą.

3. Teismo sprendime neatsižvelgta į tai, kad veiksmai atsiradę dėl neteisėtų teisės normų (šiuo atveju transporto išlaidu kompensacijos mokėjimo nutraukimas), negali būti laikomi teisėtais.

4. Teismas nepaneigė, kad nagrinėjamoje byloje yra visos trys civilinės atsakomybės taikymo sąlygos. Be to, Civilinio kodekso 6.250 straipsnis nenustato pareiškėjui pareigos įvertinti tikslų neturtinės žalos dydį ir pagrįsti jį konkrečiais įrodymais, todėl sprendimas atmesti jo reikalavimą dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas.

5. Teismas nepasisakė dėl Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo (1991 m. lapkričio 28 d. Nr. I-204) 31 straipsnio 2 dalies, kuria pareiškėjas grindžia savo reikalavimus, taikymo šioje byloje.

Šalies argumentai

Atsakovas VSDFV Utenos skyrius ir trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstąP.

Atsiliepimas

Atsiliepimuose (b. l. 114-117, 125-128) nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas ir nėra pagrindo jo naikinti. Savo poziciją grindžia atsiliepimuose į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais.

Atsakovas Socialinės apsaugos ir darbo ministerija su apeliacinius skundu nesutinka.

Atsiliepime (b. l. 118-122) sutinka su teismo sprendimo argumentais ir palaiko savo poziciją, išdėstytą atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje kilo ginčas dėl atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, veiksmų, susijusių su transporto išlaidų kompensacijos mokėjimu. Taigi teismas turi nustatyti, ar atsakovas VSDFV Utenos skyrius turėjo pareigą išmokėti pareiškėjui transporto išlaidų kompensaciją už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio mėn. 1 d. iki 2010 m. rugsėjo mėn. 18 d. (312 Lt), taip pat ar yra pagrindas atlyginti pareiškėjui 1 000 Lt dydžio neturtinę žalą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui K. Č. 2002 m. rugsėjo 30 d. atlikus ekspertizę nustatyta antra invalidumo grupė ir nuo šios dienos pripažinta transporto išlaidų kompensacija, paskirta VSDFV Utenos skyrius 2002 m. spalio 2 d. sprendimu (b. l. 34-36). VSDFV Utenos skyriaus 2003 m. rugsėjo 18 d. sprendimu Nr. 1486 pareiškėjui kompensuotos specialaus automobilio įsigijimo išlaidos (kompensacijos dydis 4 000 Lt) (b. l. 37).

Atsakovas VSDFV Utenos skyrius 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. Š6-7429, remdamasis Transporto lengvatų įstatymo 7 straipsniu ir Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008-07-08 įsakymu Nr. A1-234 patvirtintų Transporto išlaidų kompensacijos ir lengvųjų automobilių įsigijimo ir jų techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos mokėjimo neįgaliesiems, turintiems sutrikusią judėjimo funkciją, ir šeimoms, auginančioms neįgalų vaiką (įvaikį) iki 18 metų, kuriam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, arba neįgalų vaiką (įvaikį), kuriam iki 2005 m. liepos 1 d. buvo pripažinta visiška negalia, tvarkos aprašu, nusprendė pareiškėjui skirti 4 160 Lt dydžio lengvųjų automobilių įsigijimo, jų techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją (b. l. 38).

2009 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. Š6-7428 atsakovas, remdamasis Transporto lengvatų įstatymo 7 straipsniu ir Transporto išlaidų kompensacijos ir specialiųjų lengvųjų automobilių įsigijimo, jų techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos mokėjimo neįgaliesiems, turintiems sutrikusią judėjimo funkciją, tvarkos aprašu (Žin., 2005, Nr. 76-2781), nusprendė nuo 2009 m. gruodžio 1 d. nutraukti 32,50 Lt transporto išlaidų kompensacijos mokėjimą pareiškėjui (b. l. 39).

Pareiškėjas 2011 rugsėjo 19 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Utenos skyrių, kartu pateikdamas LVAT 2011 m. liepos 22 d. sprendimo kopiją, ir prašydamas išmokėti transporto išlaidų kompensaciją už 2010 m. dvylika mėnesių ir už 2011 m. devynis mėnesius, ir tęsti šios kompensacijos mokėjimą (b. l. 44).

VSDFV Utenos skyriaus 2011 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. Š6-4919 pareiškėjui skirta 32,50 Lt per mėnesį transporto išlaidų kompensacija nuo 2010 m. rugsėjo 19 d. iki gyvos galvos, paaiškinant, kad kompensacijos dydis bus keičiamas kiekvieną kartą Vyriausybei patvirtinus naują bazinę socialinę išmoką (b. l. 47).

Pareiškėjas 2011 m. lapkričio 7 d. dėl transporto išlaidų kompensacijos kreipėsi į VSDFV, kuri 2011 m. gruodžio 8 d. raštu Nr. (6.5) I-7488 nustatė, kad VSDFV Utenos skyriaus 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimas Nr. ŠG-7428, kuriuo pareiškėjui nuo 2009 m. gruodžio 1 d. nutrauktas transporto išlaidų kompensacijos mokėjimas, buvo teisėtas ir pagrįstas (b. l. 65-66).

Transporto lengvatų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad neįgalieji, turintys sutrikusią judėjimo funkciją, turi teisę kiekvieną mėnesį gauti 0,25 minimalaus gyvenimo lygio (MGL) dydžio transporto išlaidų kompensaciją. Pagal to paties straipsnio 5 dalį transporto išlaidų kompensacijų mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

Sprendimo dėl kompensacijos nutraukimo priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. A1-234 patvirtinto Transporto išlaidų kompensacijos ir lengvųjų automobilių įsigijimo ir jų techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos mokėjimo neįgaliesiems, turintiems sutrikusią judėjimo funkciją, ir šeimoms, auginančioms neįgalų vaiką (įvaikį) iki 18 metų, kuriam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, arba neįgalų vaiką (įvaikį), kuriam iki 2005 m. liepos 1 d. buvo pripažinta visiška negalia, tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) 11 punkte (2009 rugsėjo 2 d. įsakymo Nr. A1-565 redakcija) buvo nustatyta, kad asmeniui, kuriam buvo paskirta ir mokama transporto išlaidų kompensacija, transporto išlaidų kompensacijos mokėjimas nutraukiamas nuo kito mėnesio, einančio po to mėnesio, kurį buvo pakirta slaugos, priežiūros (pagalbos) ar lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų tikslinė kompensacija.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimais skirdamas pareiškėjui lengvųjų automobilių įsigijimo, jų techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją ir nutraukdamas transporto išlaidų mokėjimo kompensaciją, atsakovas vadovavosi tuo metu galiojusiu teisiniu reglamentavimu.

Dėl transporto išlaidų kompensacijos mokėjimo pareiškėjas kreipėsi 2011 m. rugsėjo 19 d., todėl atsakovas 2011 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. Š6-4919, vadovaudamasis Transporto lengvatų įstatymo 7 straipsniu ir Tvarkos aprašo 11 punktu (2011 m. rugsėjo 7 d. įsakymo Nr. A1-395 redakcija), pareiškėjui skyrė transporto išlaidų kompensaciją nuo 2010 m. rugsėjo 19 d., t. y. už 12 mėnesių iki kreipimosi su prašymu dėl kompensacijos mokėjimo pratęsimo dienos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. liepos 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-143-9/2011 pripažino, kad Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. A1-234 „Dėl transporto išlaidų kompensacijų mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Transporto išlaidų kompensacijų mokėjimo tvarkos aprašo (2010 m. birželio 7 d. įsakymo Nr. A1-226 redakcija) 7 ir 11 punktai ta apimtimi, kuria numatyta, jog asmeniui negali būti paskiriama (nustatomas specialusis poreikis) ir (ar) mokama vienu metu ir transporto išlaidų kompensacija, ir lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacija, bei Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. A1-120/V-346 patvirtinto Specialiųjų nuolatinės slaugos, nuolatinės priežiūros (pagalbos), lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos ir transporto išlaidų kompensacijos poreikių nustatymo tvarkos aprašo (2010 m. birželio 4 d. įsakymo Nr. A1-220/V-505 redakcija) 16 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, jog asmeniui gali būti nustatomas tik vienas specialusis poreikis tiek, kiek tai susiję su konkrečiais – arba transporto išlaidų kompensacijos, arba lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos – specialiaisiais poreikiais, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems konstituciniam teisinės valstybės principui ir teisės aktų hierarchijos principui.

Pagal Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymą, specialieji poreikiai tenkinami techninės pagalbos priemonėmis (25 straipsnis), finansinės pagalbos priemonėmis (26 straipsnis) ir teikiant socialines paslaugas (27 straipsnis). Minėto įstatymo 26 straipsnyje nustatytos šios finansinės pagalbos priemonių neįgaliesiems rūšys: socialinė piniginė parama, tikslinės kompensacijos ir išmokos bei lengvatos (1 dalis); tikslinės kompensacijos ir išmokos skiriamos siekiant neįgaliesiems kompensuoti specialiųjų poreikių tenkinimo išlaidas (3 dalis). Taigi Transporto lengvatų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos transporto išlaidų kompensacijos – tai vienos iš finansinės pagalbos priemonių, įtvirtintų Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 26 straipsnyje. Išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. liepos 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-143-9/2011, aiškindama Transporto lengvatų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį, nerado teisinių argumentų teigti, jog įstatymų leidėjas aiškiai išreiškė valią įtvirtinti neįgaliųjų, turinčių sutrikusią judėjimo funkciją, teisę tik į vieną iš šių kompensacijų, ir padarė išvadą, kad poįstatyminio teisės akto, Tvarkos aprašo (2010 m. birželio 7 d. įsakymo Nr. A1-226 redakcija), nuostatose buvo apribota asmens teisės į socialinę paramą apimtis, nors pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, toks teisinis reguliavimas gali būti įtvirtintas tik įstatyminiame lygmenyje.

Pagal ABTĮ 116 straipsnio 1 dalį, norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. LVAT 2011 m. liepos 22 d. sprendimas „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2011 m. liepos 30 d. (Žin., 2011, Nr.: 98-4621), todėl nuo šios dienos negali būti taikomos minėtos Tvarkos aprašo nuostatos.

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, spręsdama dėl įpareigojimo išmokėti pareiškėjui transporto išlaidų kompensaciją už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio mėn. 1 iki 2010 m. rugsėjo mėn. 18 d. pagrįstumo, netaikys Tvarkos aprašo (2010 m. birželio 7 d. įsakymo Nr. A1-226 redakcija) nuostatų, neteisėtai apribojusių asmens teisės į socialinę paramą apimtį ir pripažintų prieštaraujančiomis konstituciniams principams. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas turi teisę į transporto išlaidų kompensaciją už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio mėn. 1 d. iki 2010 m. rugsėjo mėn. 18 d., atitinkamai yra pagrindas įpareigoti atsakovą, VSDFV Utenos skyrių, išmokėti ją pareiškėjui.

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Reikalavimas dėl žalos atlyginimo, pagrįstas CK 6.271 straipsnio nuostatomis, gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pareiškėjo teigimu, neturtinė žala pasireiškė tuo, kad Ministerijai neigiamai atsakius į jo 2009 m. spalio 1 d. prašymą pataisyti Transporto lengvatų įstatymui prieštaraujančią įsakymo nuostatą, jam atsirado būtinybė, ginant pažeistus savo interesus, kreiptis į valstybės valdžios institucijas ir į teismus. Tai sukėlė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją nepatogumus, kultūrinių renginių lankymo ir bendravimo galimybių sumažėjimą. Taip pat pablogėjo sveikata, padidėjo kraujospūdis, paryškėjo anksčiau turėtos ligos, atsirado nauja liga krūtinės angina, dėl kurios gydymo jis šių metų sausio mėnesį gulėjo Utenos ligoninėje.

Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (byla Nr. A17- 1001/2007), neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kita. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007). Pareiga įrodyti neturtinės žalos aplinkybes, kilusias neigiamas pasekmes, neturtinės žalos dydį tenka asmeniui, reikalaujančiam atlyginti tokią žalą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo teiginiai dėl patirtos neturtinės žalos nepagrįsti įrodymais, todėl yra pagrindas konstatuoti, jog nenustatytas žalos padarymo faktas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės aktus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 143 straipsnis), dėl to apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, įpareigojant atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrių išmokėti pareiškėjui transporto išlaidų kompensaciją už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio mėn. iki 2010 m. rugsėjo mėn. 18 d. ? 312 Lt (9,6 mėn. po 32,50 Lt).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo K. Č. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrių išmokėti K. Č. transporto išlaidų kompensaciją už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio mėn. 1 d. iki 2010 m. rugsėjo mėn. 18 d. ? 312 (tris šimtus dvylika) litų. Kitą skundo dalį atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius BakaveckasRomanas KlišauskasSkirgailė Žalimienė