Šiaulių apygardos teismo nutartis

2010-03-08 · Civilinė byla Nr. 2A-133-372/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-03-08
Bylos Nr.
2A-133-372/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Birutė Simonaitienė (pirm.), Rasa Bartašienė, Regina Agota Gutauskienė
Ieškovas
Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Atsakovas
R. S.
Advokatai
Silva Balčiūnienė
Kategorijos
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja B. Simonaitienė KopijaTeisėja R. Milvydaitė Civilinė byla Nr. 2A-133-372/2010
Procesinio sprendimo kategorija 121.21. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. kovo 8 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Birutės Simonaitienės,kolegijos teisėjų: Rasos Bartašienės, Reginos Agotos Gutauskienės,sekretoriaujant Kristinai Nemanytei,

dalyvaujant ieškovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui D. M., atsakovui R. S.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2009-11-11 sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato ieškinį atsakovui R. S. dėl skolos, atsiradusios iš sutarties, priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas kreipėsi į Šiaulių rajono apylinkės teismą patikslintu ieškiniu prašydamas priteisti ieškovui iš atsakovo R. S. 4234,76 Lt skolą bei 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, jog 2007-01-03 atsakovo, tuo metu dirbusio (duomenys neskelbtini), prašymu tarp Šiaulių miesto VPK ir atsakovo buvo sudaryta mokymosi sutartis. Pagal šią sutartį R. S. įsipareigojo grąžinti darbdaviui, Šiaulių miesto VPK, didesnes už LR Vyriausybės nustatytą minimalią mėnesinę algą lėšas, kurios buvo mokamos jo atostogų metu, jeigu paties prašymu išeis iš darbo anksčiau negu po 3 metų nuo mokymosi pabaigos, o darbdavys įsipareigojo išleisti darbuotoją mokymosi atostogų ir mokėti 100 procentų jo vidutinio darbo užmokesčio šių atostogų metu. Ieškovas nurodė, kad per 2007 m. R. S. buvo suteiktos 86 mokymosi atostogų dienos. Nuo 2008-04-01 pagal atsakovo prašymą Šiaulių miesto VPK viršininko 2008-03-28 įsakymu atsakovas R. S. buvo perkeltas į Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR vidaus reikalų ministerijos Šiaulių rinktinę, jį atleidus iš (duomenys neskelbtini) pareigų. Kadangi atsakovo atleidimo dieną sutartyje numatytas 3 metų laikotarpis, kurį R. S. įsipareigojo dirbti Šiaulių miesto VPK nebuvo praėjęs, ieškovo teigimu, atsakovas privalo grąžinti ieškovui didesnes už LR Vyriausybės nustatytą minimalią mėnesinę algą lėšas, kurios buvo mokamos jo mokymosi atostogų metu. Nurodė, kad pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008-05-29 įsakymą Šiaulių apskrities VPK yra Šiaulių miesto VPK teisių perėmėjas.

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių rajono apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė bei pripažino negaliojančiu Šiaulių miesto VPK viršininko 2008-03-28 įsakymą Nr. 40-TE-154 „Dėl (duomenys neskelbtini) R. S. perkėlimo į Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių rinktinę“ dalyje dėl R. S. atleidimo iš (duomenys neskelbtini) pareigų. Tuo pačiu teismas priteisė iš ieškovo Šiaulių apskrities VPK 1100 Lt advokato pagalbos išlaidų atsakovui R. S.. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamas ginčas kildinamas iš darbo teisinių santykių tarp ginčo šalių - darbdavio ir darbuotojo - dėl dalies pagal mokymosi sutartį Nr. 16 mokymosi atostogų metu išmokėto darbo užmokesčio priteisimo darbdavio naudai. Aiškindamas ginčo sutartį, teismas taikė civilinių sutarčių aiškinimo taisykles. Teismo vertinimu, esminis šiuo atveju yra mokymosi sutarties 2.1. p. sąlygos „paties prašymu (...) išeina iš darbo policijos įstaigoje“ aiškinimas. Nustatė, kad atsakovas R. S., siekdamas garantijų mokymosi metu, turėjo teisę pasirašyti tik Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu patvirtintos formos mokymosi sutartį, t.y. sudaryti sutartį prisijungimo būdu. Aiškindamas minėtą ginčo sąlygą teismas rėmėsi Vidaus tarnybos statuto 16 str. bei 53 str. nuostatomis. Pažymėjo, jog ieškovas neginčijo, kad R. S. buvo perkeltas į kitas pareigas, o Vidaus tarnybos statutas nenumato atskiro atleidimo pagrindo, kaip „paties prašymu išeina iš darbo policijos įstaigoje“. Vertindamas ginčo šalių santykius, teismas konstatavo, kad Šiaulių miesto VPK, kaip darbdavio veiksmai vertintini griežčiau nei ekonomiškai silpnesnės šalies - darbuotojo, sutartį sudariusio prisijungimo būdu. Todėl tai, kad darbdavio pateiktoje sutartyje vartojami neaiškūs terminai, teismas vertino darbdavio nenaudai. Pažymėjo, kad analizuojant visą sutarties 2 p., matyti, jog be 2.1. p. ginčo sąlygoje numatyto atleidimo pagrindo, kiti 2.2. p., 2.3. p., 2.4. p. nurodyti pagrindai - siejami tik su negatyviais atleidimo motyvais. Todėl teismas padarė išvadą, kad vienintelė ne neigiamais motyvais atleidimo pagrindą numatanti ginčo sąlyga suprantama kaip atleidimas iš vidaus tarnybos paties darbuotojo prašymu. Konstatavo, jog norint prievolę grąžinti dalį darbo užmokesčio kildinti ir darbuotojo perkėlimo atveju, ši sąlyga turėjo būti konkrečiai aptarta mokymosi sutartyje. Remdamasis šiomis išvadomis, teismas atmetė Šiaulių apskrities VPK ieškinį. Pažymėjo, kad nors byloje nebuvo pareikštas darbuotojo priešieškinis, teismas darbo bylose, atsižvelgdamas į teismo posėdyje paaiškėjusias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, gali priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti. Išanalizavęs Vidaus tarnybos statuto 16 bei 53 straipsnius, teismas pasisakė dėl individualaus pobūdžio akto - 2008-03-28 įsakymo Nr. 40-TE-154, kuriuo R. S. buvo perkeltas į VSAT Šiaulių rinktinę, teisėtumo. Šiuo įsakymu atsakovas perkeltas į kitas pareigas, pagrįstai pritaikius Vidaus tarnybos statuto 16 str. 3 d. 2 p., tačiau tuo pačiu įsakymu R. S. ir atleistas iš (duomenys neskelbtini) pareigų. Teismas konstatavo, kad taisyklės, jog pareigūnas gali būti perkeltas ir kartu atleistas iš pareigų nenumato nei minėtas straipsnis, nei atleidimą reglamentuojantis Vidaus tarnybos statuto 53 str. Todėl pirmosios instancijos teismas įsakymo dalį dėl R. S. atleidimo iš pareigų pripažino prieštaraujančia Vidaus tarnybos statuto 53 str. 1 d. 1 p., 16 str. 3 d. 2 p. Kitus atsakovo argumentus, jog sutartis su R. S. nėra nutraukta, kaip numato sutarties 6.2 p., be to, nėra vienos iš būtinųjų sąlygų atsakovo prievolei grąžinti pinigus atsirasti, t.y. fakto apie mokymosi pabaigimą, todėl ieškinys turi būti atmestas, teismas nepripažino pagrįstais, kadangi, R. S. perkėlus į kitas pareigas, pasibaigė iš mokymosi sutarties kilę teisiniai santykiai. Atmetęs ieškovo Šiaulių apskrities VPK ieškinį, teismas priteisė iš ieškovo advokato pagalbos išlaidas atsakovo naudai.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas Šiaulių apskrities VPK prašo panaikinti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Atsakovas ginčijamą sutartį sudarė su Šiaulių miesto VPK, kaip atskiru juridiniu asmeniu, atliekančiu darbdavio funkcijas, o ne su asmeniu, atstovaujančiu vidaus reikalų sistemą. Todėl šiuo atveju nėra svarbu, ar atsakovas buvo perkeltas iš vienos vidaus reikalų įstaigos į kitą, ar buvo atleistas iš vidaus tarnybos, o svarbu tai, kad atsakovas savo iniciatyva nutraukė darbo santykius su darbdaviu - atskiru juridiniu asmeniu, kuris yra vidaus reikalų sistemos dalis, t.y. atliko veiksmą, numatytą 2007-01-08 tarp Šiaulių miesto VPK ir R. S. sudarytos sutarties Nr. 16 2.1. p. Nei sutarties 2.1. p., nei 3 p. nėra sąlygos - darbuotoją atleisti iš vidaus tarnybos, kad jam atsirastų pareiga, kylanti iš sutarties 2 p. - grąžinti darbdaviui didesnes už LR Vyriausybės nustatytą minimaliąją mėnesinę algą lėšas, kurios buvo mokamos mokymosi atostogų metu. Sutarties 2.1. p. nustatyta, kad pareiga grąžinti lėšas atsiranda, kai: darbuotojas išeina iš darbo policijos įstaigoje, t.y. darbo santykių nutraukimo forma (perkeltas į kitą vidaus reikalų įstaigą, atleistas iš vidaus tarnybos) nėra svarbi. Sutarties 3 p. yra nustatyta sąlyga, kad sutarties 2.1 - 2.4 p. nustatytais atvejais iš pareigų atleistas darbuotojas privalo per 6 mėnesius nuo atleidimo dienos grąžinti darbdaviui su jo mokymu susijusias įstaigos išlaidas. Šioje normoje sąlyga, kuriai atsiradus, atsiranda ir prievolė grąžinti pinigines lėšas, yra atleidimas iš pareigu, o ne iš vidaus tarnybos, todėl darbo santykių nutraukimo forma (perkeltas į kitą vidaus reikalų įstaigą, atleistas iš vidaus tarnybos) taip pat nėra svarbi. Šiuo atveju nėra pagrindo taikyti Vidaus tarnybos statuto 53 str. numatytų atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindų, nes atsakovas nebuvo atleistas iš vidaus tarnybos, o buvo atleistas iš (duomenys neskelbtini) pareigų perkeliant į VSAT prie LR vidaus reikalų ministerijos Šiaulių rinktinę, kurios vadovo įsakymu jis buvo priimtas į atitinkamas pareigas. Todėl, ieškovo manymu, teismas šiame ginče neteisėtai taikė materialinę teisės normą, numatytą Vidaus tarnybos statuto 53 str. ir tai turėjo tiesioginės įtakos netinkamam sutarties aiškinimui bei neteisėto sprendimo priėmimui. Taikant Vidaus tarnybos statuto 16 str. numatytas normas visa apimtimi, akivaizdu, kad perkeliant dirbti pareigūną į kitas pareigas (kitą vidaus reikalų įstaigą), šis pareigūnas turi būti atleistas iš einamų pareigų ir priimtas į tas pareigas, į kurias perkeliamas.

2. Sprendžiant šį ginčą teismas neskyrė pakankamo dėmesio valiniam šios sutarties šalių aspektui. Teismas neįvertino, kad ieškovas nevertė atsakovo sudaryti Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu nustatytos formos sutarties, ieškovas turėjo teisę jos nepasirašyti (nesudaryti jos prisijungimo būdu) ir gauti LR Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos dydžio pinigines lėšas mokymosi atostogų metu, t.y. turėjo valią pasirinkti, tačiau išreikšdamas savo valią ją pasirašė, norėdamas gauti finansinės naudos - didesnes pinigines lėšas, nei buvo tuo laikotarpiu nustatytas minimaliosios mėnesinės algos dydis. Be to, teismas, neteisėtai, remdamasis vien tik atsakovo parodymais teismo proceso metu, nustatė, kad į atsakovo pastabas dėl sutarties sąlygų pakeitimo ar jos neaiškumų pašalinimo darbdavys nereagavo. Tokie atsakovo teiginiai, kuriais vadovavosi teismas, nebuvo paremti jokiais įrodymais.

3. Teismas, aiškindamas sutartį, neatsižvelgė į bendruosius teisės principus, jog sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Šiuo atveju sutarties aiškinimo rezultate akivaizdus nesąžiningumo faktas Šiaulių apskrities VPK, kuris sąžiningai, laiku ir pilnai vykdė visus sutartyje nustatytus įsipareigojimus, skyrė didesnes nei įstatymas įpareigoja pinigines lėšas atsakovo naudai, tikėdamasis gauti naudos iš atsakovo įsipareigojimų dalies, atžvilgiu. Tuo tarpu sutartis išaiškinta nesąžiningai vykdžiusio sutartinius įsipareigojimus darbuotojo naudai. Teismas taip pat netaikė sutarties aiškinimo taisyklių, numatytų CK 6.193 str. 1 – 2 d. Vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais bei remiantis nusistovėjusia darbo santykių praktika galima konstatuoti, kad nei vienas protingas darbdavys, veikdamas įprastinėmis sąlygomis, nesudarytų sutarties, kurios sąlygos akivaizdžiai būtų nepalankios jam, t.y. nustatytų tokias sąlygas, kurios palankios tik darbuotojui – įsipareigotų mokėti didesnes, nei įstatymas numato, pinigines lėšas darbuotojo naudai iš darbuotojo nereikalaudamas jokios grąžos, išreikštos bet kokia sutarta naudos forma.

Atsiliepimas

4. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo atstovas dalyvavo tik viename teismo posėdyje, kurio metu byla buvo išnagrinėta iš esmės, ir kuris užtruko tik apie 2 valandas, į tai, kad atsakovo atstovas jokių procesinių dokumentų (atsiliepimų) bei priedų neruošė, kad atstovauta civilinėje byloje, kuri yra nesudėtinga, nedidelės apimties ir nereikalavo specialiųjų žinių, akivaizdu, kad buvo priteistos neproporcingai didelės atstovavimo išlaidos, nesilaikant Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatų bei pažeidžiant kitos proceso šalies teises į teisingą sprendimą.

Atsiliepimu į ieškovo Šiaulių apskrities VPK apeliacinį skundą atsakovas R. S. prašo atmesti ieškovo apeliacinį skundą ir palikti nepakeistą Šiaulių rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimą bei priteisti iš ieškovo patirtas advokato pagalbos išlaidas.

Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad darbo teisės normos nereglamentuoja mokymosi sutarčių sudarymo bei aiškinimo, todėl aiškinant ginčo sutartį taikytinos sutarčių aiškinimo taisyklės, numatytos CK 6.193 str. - 6.195 str. Sutarties 2 p., 2.2 p., 2.3 p. bei 2.4 p. punktuose numatyti atvejai, kada darbuotojas įsipareigoja grąžinti darbdaviui didesnes už LR Vyriausybės nustatytą minimalią mėnesinę algą lėšas, kurios buvo mokamos mokymosi atostogų laikotarpiu yra siejami su darbuotojo kalte dėl darbo santykių nutrūkimo ar kitais negatyviais atleidimo iš pareigų motyvais. Šiuo atveju ginčo sutartyje nebuvo aptarta dalies darbo užmokesčio grąžinimo sąlyga darbuotojo perkėlimo atveju. Todėl, atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas teisingai išsiaiškino ir taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias sutarčių aiškinimo taisykles ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos šios kategorijos bylose.

2. Teismas pagrįstai, vadovaudamasis CK 1.5 str. 3 d. ir CPK 417 str., priėmė sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti ir pasisakė dėl individualaus pobūdžio akto – Šiaulių miesto VPK Viršininko 2008-03-28 įsakymo Nr. 40-TE-154 „Dėl (duomenys neskelbtini) R. S. perkėlimo į valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių rinktinę“ teisėtumo. Teismas, konstatavęs prieštaravimą šiame akte, pagrįstai pripažino negaliojančia šio akto dalį dėl ieškovo atleidimo iš darbo. Iš akto pavadinimo bei turinio yra aišku, jog jis yra priimtas dėl atsakovo perkėlimo į VSAT, o ne dėl atleidimo iš pareigų atsakovo prašymu.

3. Apeliantas nepagrįstai ginčija atstovavimo teisme išlaidų dydį. Teismui buvo pateiktas pinigų priėmimo kvitas bei atstovavimo sutartis, sudaryta su advokate 2009-08-03. Advokatė susipažino su civiline byla, jai ruošėsi, ne kartą teikė ieškovui konsultacijas bei padėjo 2009-09-17 paruošti atsiliepimą į ieškovo patikslintą ieškinį. Teismo sprendimas buvo priimtas 2009-11-11, praėjus trims mėnesiams nuo atstovavimo sutarties sudarymo. Todėl, atsakovo manymu, teismas pagrįstai atsakovui priteisė iš ieškovo patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Kolegija pažymi, kad apeliacinio bylos nagrinėjimo ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde, nustatytų ribų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 ir 3 d.).

Kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrė ir įvertino įrodymus, padarė pagrįstas išvadas ir tinkamai pritaikė procesines ir materialines teisės normas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, šalių 2007-01-08 pasirašytos Mokymosi sutarties Nr. 16 sąlygų aiškinimui pagrįstai taikė civilinių sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193 – 6.195 str.). Su tuo sutinka ir ginčo šalys. Tačiau, apelianto manymu, teismas neskyrė pakankamai dėmesio valiniam šios sutarties šalių aspektui ir sutartį išaiškino nesąžiningai apelianto atžvilgiu. Be to, apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas neteisėtai taikė Vidaus tarnybos statuto 53 str. numatytas teisės normas, ko pasekoje buvo priimtas neteisingas teismo sprendimas šioje byloje.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Vidaus tarnybos sistemos pareigūno perkėlimas (Vidaus tarnybos statuto 16 str. tvarka) iš vienos vidaus reikalų įstaigos į kitą vidaus reikalų įstaigą negali būti traktuojamas kaip atleidimas iš pareigų (Vidaus tarnybos statuto 53 str. tvarka), nes tai yra skirtingos darbo teisės sąvokos, sukeliančios skirtingas pasekmes. Be to, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Vidaus tarnybos statuto 53 str. numatytas pareigūnų atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindų sąrašas yra galutinis ir plečiamai negali būti aiškinamas. Todėl šiuo atveju atsakovą R. S. perkėlus iš Šiaulių miesto VPK į Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių rinktinę, atsakovui neatsirado pareiga grąžinti ieškovui didesnes už LR Vyriausybės nustatytą minimaliąją mėnesinę algą lėšas, kurios buvo mokamos mokymosi atostogų metu, pagal 2007-01-08 šalių pasirašytos Mokymosi sutarties Nr. 16 2.1 – 2.4 punktų nuostatas.

Byloje nustatyta ir šalys neginčija, kad atsakovas Mokymosi sutartį Nr. 16 pasirašė prisijungimo būdu, t.y. atsakovas turėjo teisę pasirašyti tik Lietuvos policijos generalinio komisaro 20006-12-14 įsakymu Nr. 5-V-773 patvirtintos formos mokymosi sutartį (b.l. 8-11). Ieškovo atstovas, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, taip pat patvirtino, kad sutarties forma yra standartinė, kurios pasirašantis darbuotojas keisti negali (b.l. 132). Todėl abejojant dėl sutarties sąlygų, jos turi būti aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai (CK 6.193 str. 4 d.). Kadangi ginčo sutartyje konkrečiai nėra numatytas pagrindas grąžinti darbdaviui dalį darbo užmokesčio darbuotojo perkėlimo atveju, pripažintina, jog atsakovas neturi pareigos grąžinti šių lėšų ieškovui. Be to, papildomai pažymėtina, kad apelianto nurodomas valinis sutarties šalių aspektas šiuo atveju neturi įtakos pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumui, nes, kaip jau minėta, ginčo sutarties sąlygos turi būti aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai, t.y. atsakovo.

Šiaulių miesto VPK viršininko 2008-03-28 įsakymu Nr. 40-TE-154 „Dėl (duomenys neskelbtini) R. S. perkėlimo į Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių rinktinę“ atsakovas R. S., vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 16 str. 3 d. 2 p., nuo 2008-04-01 perkeltas į Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių rinktinę (b.l. 12). Iš byloje esančio atsakovo R. S. 2008-03-26 prašymo, adresuoto Šiaulių miesto VPK viršininkui, dėl perkėlimo į Valstybės sienos apsaugos tarnybos Šiaulių rinktinę matyti, kad šis prašymas vizuotas Šiaulių miesto VPK viršininko - sutinkant perkelti, o Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių rinktinės vado - sutinkant priimti (b.l. 65). Nors tariamas atsakovo įsiskolinimas pagal šalių 2007-01-08 pasirašytą Mokymosi sutartį Nr. 16 jau tuomet buvo, tačiau Šiaulių miesto VPK l.e. viršininko pareigas S. P., tarpininkaujant Šiaulių miesto VPK viršininko pavaduotojui R. J. bei Šiaulių miesto VPK ONTT viršininkui R. D., neprieštaravo, kad atsakovas būtų perkeltas iš Šiaulių miesto VPK į Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių rinktinę. Jokių atžymų apie tariamą atsakovo įsiskolinimą ieškovui nėra nei ant atsakovo 2008-03-26 prašymo, nei ant Šiaulių miesto VPK viršininko 2008-03-28 įsakymo Nr. 40-TE-154 dėl atsakovo perkėlimo. Pažymėtina, kad LR vidaus reikalų ministro 2003-11-13 įsakymu Nr. 1V-403 yra patvirtintos „Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų perkėlimo į kitas pareigas Vidaus tarnybos statuto 16 straipsnio 1 – 6 dalyse nurodytais atvejais taisyklės“. Šių taisyklių 19 p. numatyta, kad vidaus reikalų įstaiga, iš kurios pareigūnas perkeliamas į kitas pareigas kitoje vidaus reikalų įstaigoje, atsiskaito su pareigūnu ne vėliau kaip perkėlimo iš einamų pareigų dieną teisės aktų nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši taisyklių nuostata turėtų būti analogiškai taikoma ir pareigūno atsiskaitymo su vidaus reikalų įstaiga, iš kurios jis yra perkeliamas, atveju. Kadangi atsakovo perkėlimo iš vienos vidaus reikalų įstaigos į kitą momentu tariamas atsakovo įsiskolinimas ieškovui neužfiksuotas, todėl vėliau jis nebegali būti išieškomas. Dėl išdėstyto pripažintina, kad ieškovo ieškinio reikalavimas yra atmestinas ir šiuo aspektu.

Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamu teismo sprendimu iš jo buvo priteistos neproporcingai didelės atstovavimo išlaidos atsakovo naudai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas R. S. atstovavimo sutartį su advokate Silva Balčiūniene sudarė dar 2009-07-31 (b.l. 109). 2009-09-17 pateiktas atsakovo atsiliepimas į ieškovo Šiaulių apskrities VPK patikslintą ieškinį (b.l. 123 – 124). Bylos nagrinėjimas 2009-10-28 teismo posėdyje užtruko 2,5 valandos (b.l. 131 – 134). Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.2 p. numatyta, jog už atsiliepimo į ieškinį surašymą rekomenduojamas priteistinas maksimalus užmokesčio dydis yra 3 minimalios mėnesinės algos (t.y. 2400 Lt). Pagal tų pačių Rekomendacijų 8.18 p. nuostatas už atsakovo atstovavimą teismo posėdyje, trukusiame 2,5 val., rekomenduojamas priteistinas maksimalus užmokesčio dydis sudarytų 300 Lt. Be to, šiuo atveju teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ginčo tarp šalių pobūdį, nesutinka su apelianto argumentais, jog byla nesudėtinga ir nereikalauja specialiųjų žinių. Atsižvelgiant į visas šias nustatytas aplinkybes pripažintina, kad pirmosios instancijos teismo iš ieškovo priteistos 1100 Lt atstovavimo išlaidos atsakovui yra pagrįstos ir neviršijančios Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatų.

Atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto priteisiamos atsakovo turėtos advokato pagalbos išlaidos surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą (CPK 88 str. 1 d. 6 p., b.l. 159).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (įmonės kodas 190521648, buveinė Aušros al. 19, Šiauliai) 350 Lt (tris šimtus penkiasdešimt litų) advokato pagalbos išlaidų atsakovui R. S..

Kolegijos pirmininkė Birutė SimonaitienėTeisėjai Rasa BartašienėRegina Agota GutauskienėKopija tikraTeisėjaBirutė Simonaitienė