- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-11-09
- Bylos Nr.
- I1-9656-362/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01977-2023-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arvydas Martinavičius
- Pareiškėjas
- S. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. K. skunde teismo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, priteisti 10000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde pareiškėjas S. K. nurodė, kad nuo 2023-05-03 iki 2023-08-28 jis buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje (dabar Šiaulių kalėjimas), ir ten buvo laikomas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Jis buvo laikomas kameroje Nr. 27, kur jam nebuvo užtikrintas teisės aktais numatytas kameros gyvenamasis plotas, ypač atmetus plotą, kurį užėmė sanitarinis mazgas. Kameros sienos buvo apipieštos, dažai atsilupę, tinkas byrėjo, lubos dėmėtos, sienos įskilusios, kur buvo užcementuota, neuždažyta, kur buvo skylės – nesutvarkyta, ant ventiliacijos angos nebuvo grotelių, grotos pervirintos, vietomis aštrios, radiatoriai dažyti perdažyti, dažai nublukę. Dėl to jis patyrė dvasinius išgyvenimus, depresiją, nepatogumus, tuo pačiu patyrė neturtinę žalą. Prašo už laikotarpį, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriuje, priteisti 10000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Taip pat prašo sudaryti komisiją, kuri atvyktų ir patikrintų sąlygas kameroje.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kalėjimų tarnybos, atsiliepimu į skundą nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad, kaip matyti iš Lietuvos kalėjimų tarnybos Šiaulių kalėjimo Saugumo valdymo skyriaus 2023-09-07 pažymos „Dėl S. K.“, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas įstaigoje kamerose Nr.27,46,60,94, pareiškėjui teko mažiausiai 3,9825 kv. m gyvenamasis plotas, tad minimalus gyvenamasis plotas užtikrintas buvo. Atsižvelgiant į tai, kad byloje minimalaus ploto pažeidimas nenustatytas, baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas neturėtų būti vertinamas.
Kameros yra remontuojamos pagal sudarytą grafiką, buvo remontuotos kameros Nr. 46, 94, kur buvo laikomas pareiškėjas, kamerų nuotraukos pridedamos. Pareiškėjas nėra teikęs jokių skundų dėl kameros būklės, tad jo teiginiai dėl kameros neatitikimo higienos normoms atmestini.
Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo S. K. skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis buvo laikomas kamerose, kur trūko ploto, jos neatitiko higienos normų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).
Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).
Kaip matyti iš atsakovo pateiktos 2023-9-04 pažymos Nr. SV-24-24460 „Dėl S. K.“, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas nuo 2023-05-03 iki 20223-08-28. Pažymoje nurodyta, kokią, dieną kokioje kameroje ir su kiek žmonių buvo kalinamas pareiškėjas, kas leidžia detalizuoti kiekvieną dieną jam tenkantį kameros plotą. Aptariamu laikotarpiu pareiškėjas buvo kamerose Nr. 46,94,60,27, kalinamas 115 dienų, kameroje buvo 1-5 asmenys, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 3,67 kv. m iki 17,68 kv. m kameros ploto. Kameroje Nr. 27 pareiškėjas buvo kalinamas 43 dienas, kameroje buvo 3-4 asmenys, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 3,98 kv. m iki 5,3 kv. m kameros ploto.
Taigi darytina išvada, jog pareiškėjas visu aptariamu laikotarpiu, iš viso 115 dienų, buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Lietuvos kalėjimų tarnybos administracija nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad baldai ir sanitarinis mazgas varžė jo judėjimo laisvę daugiau, nei tai yra būtina, tad teismas vertina ir baldų buvimą kameroje. Kaip jau nurodyta aukščiau, Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto, o teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, ir darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) yra išaiškinęs, jog pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą.
EŽTT tame pačiame 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), be kitų aktualių kalinimo sąlygų vertinimo aspektų, išaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją pagal Konvencijos 3 straipsnį. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Kita vertus, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑741‑415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017 ir kt.). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑1511‑525/2017 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą ginčo laikotarpiu pažeista nebuvo, kaip buvo minėta prieš tai, jam teko ne mažiau kaip 3,66 kv. m kameros ploto, todėl apskaičiuojant pareiškėjui tekusį kameros plotą šiuo atveju iš bendro kameros ploto neatimamas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.
Vertinant baldų buvimą kamerose, iš Lietuvos kalėjimų tarnybos Ūkio skyriaus 2017-09-06 pažymos „Apie gyvenamose kamerose esančių baldų užimtą plotą“ matyti, jog baldų pertekliaus kamerose nėra. Tai patvirtina į bylą pateiktos fotonuotraukos.
Iš teismui pateiktos Lietuvos kalėjimų tarnybos Ūkio skyriaus pažymų „Apie atliktus remonto darbus“ matyti, jog remonto darbai atliekami buvo, tačiau kameroje Nr. 27 remonto darbai atliekami nebuvo
Pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas neatliko patikrinimų dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams kameroje Nr. 27.
Žemesnės instancijos teismas
Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Resocializacijos skyriaus 2023-09-07 pažymoje Nr. RV-24-3047 „Dėl S. K.“ nurodyta, kad nuo 2023-05-03 iki 2023-08-28 pareiškėjas dėl skunde nurodytų aplinkybių į Šiaulių kalėjimo viršininką su skundais ar prašymais nesikreipė.
Iš pateiktų fotonuotraukų matyti kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vidinė būklė. Teismas pažymi, jog duomenų, kuri kamera kokioje nuotraukoje yra, teismui nepateikta, tačiau nuotraukoje matomas kameros numeris virš durų, kas leidžia identifikuoti fotonuotraukas, kuriose užfiksuota kamera Nr. 27.
Tokiu būdu, kaip pareiškėjas ir nurodo savo skunde, pagrindinė priežastis neturtinei žalai atsirasti buvo netinkamos sąlygos kameroje. Iš pateiktos byloje medžiagos matyti, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2023-01-03 įsakymas Nr. V-15, kuris nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių kalėjime, atliekant bausmę uždaro tipo sąlygomis, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto, pažeistas nebuvo, viso buvimo Šiaulių kalėjime metu nuo 2023-05-03 iki 2023-08-28 metu (viso 115 dienų, kameroje Nr. 27 43 dienas) pareiškėjui teko didesnis, nei šis įsakymas numato, kameros plotas, tad argumentas dėl kamerų perpildymo atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Vertinant higienos sąlygas pareiškėjo buvimo kamerose, pastebėtina, jog pareiškėjas nurodo, jog kamerose buvo netvarkingos lubos, sienos, netinkamai suvirintos grotos, blogai nudažyti radiatoriai, nebuvo ventiliacijos angos grotelių.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015„Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 12 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Nuo 2020-12-22 įsigaliojo Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, kurių 12.4 papunktis nurodo, kad kameros grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos, danga turi būti atspari drėgnam valymui ir dezinfekcinių medžiagų poveikiui. Šios teisės normos nereglamentuoja, ar turi būti ventiliacijos angų grotelės, tad pažeidimo, nesant grotelių, nenustatyta.
Pareiškėjas dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų, bylai aktualiu laikotarpiu, į Šiaulių kalėjimo administraciją su skundais nesikreipė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas (pavyzdžiui Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ar kt.) dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Įvertinus tai, teismas laiko neįrodytu netinkamą grotų įrengimą – esančius aštrius kraštus, kaip nurodė pareiškėjas, netinkamai nudažytus radiatorius. Taip pat atmestinas argumentas dėl piešinių ant sienų, tai higienos normomis draudžiama nėra, skundų dėl jų teikta nebuvo.
Žemesnės instancijos teismas
Tačiau atsakovas pateikė teismui kameros Nr. 27 nuotraukas, iš kurių akivaizdu, jog sienų danga yra nelygi, dažai vietomis nutrupėję, sienos įskilusios, lubų danga nelygi, dėmėta. Teismas laiko, kad tai įrodo Lietuvos higienos normos HN 134:2015„Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 12 punkto, Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 12.4 papunkčio pažeidimus.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Konstatuotina, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių kalėjime, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).
Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių kalėjime pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.
Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau spręstina, ar valstybė pagal nacionalinę teisę užtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalias higienos normas, t. y. ar CK 6.271 straipsnio prasme veikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to ar yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lietuvos kalėjimų tarnybos administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje tinkamas laikymo sąlygas, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.
Dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos pažymėtina, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Kita vertus, pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, jog aplinkybė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl nurodytų pažeidimų nesikreipė į Šiaulių kalėjimo administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas, leidžia teigti, jog pažeidimai, jeigu jie iš tikrųjų buvo, nebuvo tokio pobūdžio, kad pareiškėjas patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas, arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-02-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A-964-520/2017). Nors pareiškėjas Šiaulių kalėjime buvo gana ilgą laiką, tačiau jokių skundų nei kalėjimo administracijai, nei kitoms institucijoms neteikė.
Sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti atsižvelgtina į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių kalėjimo administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar dirbtinai blogino jo kalinimo sąlygas, pats pareiškėjas nurodo, jog tik viena kamera iš keturių, kur jis buvo laikomas, neatitiko reikalavimų, atsižvelgiant taip pat į tai, kad Šiaulių kalėjime būtent netinkamos kalinimo sąlygos (higienos normų pažeidimai, abejones traktuojant pareiškėjo naudai) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta neginčytinų duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai), įvertinus ir tai, jog ilgalaikio pažeidimų poveikio nenustatyta, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažymint, į tai, kad dalis argumentų yra paneigti bylos medžiaga, tačiau dalis ir patvirtinta, atkreipdamas dėmesį į visus skunde išdėstytus pareiškėjo argumentus bei atsakovo atsikirtimus, atsižvelgiant į teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo, kurioje numatoma, jog vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1027-442/2017, 2020 m. gegužės 27 d. nutartį Nr.-996-1062/2020 ), teismas vertina, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisė aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimą, kaip pakankamą satisfakciją už jo teisės pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
ABTĮ 88 str. numatyta, kad išnagrinėjęs bylą, administracinis teismas priima vieną iš šių sprendimų 1) atmesti skundą (prašymą, pareiškimą) kaip nepagrįstą; 2) patenkinti skundą (prašymą, pareiškimą) ir panaikinti skundžiamą teisės aktą (ar jo dalį) arba įpareigoti jį priėmusį viešojo administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą; 3) patenkinti skundą (prašymą, pareiškimą) ir įpareigoti savivaldybių administravimo subjektą įgyvendinti įstatymą, vykdyti Vyriausybės nutarimą ar kitą teisės aktą; 4) patenkinti skundą (prašymą, pareiškimą) ir išspręsti ginčą kitu įstatymų nustatytu būdu; 5) patenkinti skundą (prašymą, pareiškimą) ir priteisti atlyginti žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjo suformuluotas prašymas Lietuvos kalėjimų tarnybos Šiaulių kalėjimo kamerą Nr. 27, atsiųsti komisiją patikrinti šią kamerą yra nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka, todėl atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi
nusprendžia:
Pareiškėjo S. K. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo S. K., a. k. (duomenys neskelbtini) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo sąlygas Šiaulių kalėjime buvo pažeista.
Reikalavimus likusioje dalyje atmesti kaip nepagrįstus.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per sprendimą priėmusius teismo rūmus.