- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-01-31
- Bylos Nr.
- 2A-113/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Danutė Milašienė, Gintaras Pečiulis
- Ieškovas
- T. B.
- Atsakovas
- V. U., S. U.
- Kategorijos
- 30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Milašienės ir Gintaro Pečiulio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės T. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 29 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-1901-104/2010 pagal ieškovės T. B. ieškinį atsakovėms V. U. ir S. U. dėl turto išreikalavimo ir pripažinimo bendra daline nuosavybe.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė T. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti ieškovei bendrosios dalinės nuosavybės teisę į 1/2 dalį atsakovių V. U. ir S. U. tėvui A. U. priklausančio nekilnojamojo turto – žemės sklypo bei sodo namo, esančių sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini), į ½ dalį A. U. vardu įregistruoto automobilio VW Passat, taip pat išreikalauti daiktus iš atsakovių svetimo neteisėto valdymo. Nurodė, kad nuo 1995 m. rugsėjo mėnesio su A. U. kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį iki pat jo mirties 2007 m. rugsėjo 23 d. A. U. , nutraukdamas ankstesniąją santuoką, padovanojo buvusiai žmonai 3 kambarių butą ir persikėlė gyventi į ieškovės motinai priklausantį butą. Norėdami įgyti bendrą būstą, jie 1996 m. gegužės 29 d. kartu su A. U. pastarojo vardu nupirko sodo namą su sklypu už 10 000 Lt, iš jų 5 000 Lt buvo ieškovės asmeniniai pinigai. Be to, kartu gyvendami nusipirko už bendras lėšas a/m VW Passat, įsigijo kitus daiktus. 2002 m. spalio 1d. pardavė dalį sodo sklypo, 2002-2004 m. pagerino sodo namelį ir persikėlė ten gyventi, o persikeldami gyventi į sodo namą, atsivežė ieškovei priklausančius daiktus – kilimą, baldus, indus, patalynę, buitinę techniką ir šviestuvus. Po A. U. mirties atsakovės (jo dukros) užvaldė daiktus, sodo namą, kuriuos ieškovė kartu su A. U. buvo įsigijusios.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovių naudai 1 500 Lt atstovavimo išlaidų, bei valstybės naudai 11, 10 Lt pašto išlaidų. Sprendimui įsiteisėjus, teismas nurodė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 28 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo A. U. turto atžvilgiu. Remdamasis bylos duomenimis, teismas nustatė, kad atsakovių tėvas A. U. mirė 2007 m. rugsėjo 23d., po jo mirties ieškovė 2007 m. gruodžio 27 d. pareiškė ieškinį jo įpėdinėms – dukroms V. U. ir S. U. dėl A. U. turto pripažinimo bendra daline nuosavybe, CK 4.73, 4.71 straipsnių pagrindu. Ieškovė teigė, kad nuosavybės teisė jai atsirado bendrosios jungtinės veiklos pagrindu, kai buvo bendras veikimas tam tikram tikslui pasiekti tame tarpe ir asmeniniam buitiniam poreikiui tenkinti. Ieškovė teismo posėdžio metu teigė, kad su A. U. kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį nuo 1995 m. rugsėjo mėnesio iki pat jo mirties 2007 m. rugsėjo 23 d. Teismas nustatė, kad ieškovės nurodyto bendro gyvenimo su A. U. laikotarpiu ieškovė buvo susituokusi, t. y. buvo kito asmens V. B. sutuoktinė, nes ieškovė kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo tik 2007-12-10, tai yra po A. U. mirties, jos santuoka buvo nutraukta 2008-02-13, taip pat nebuvo išsituokęs ir A. U. sodo namo su sklypu pirkimo pardavimo 1996-05-29 sutarties sudarymo metu, nes jo santuoka buvo išregistruota tik 1996-07-30. Esant tokioms aplinkybėms, kai ir ieškovė ir atsakovių tėvas turto įsigijimo metu buvo kitų asmenų sutuoktiniai, teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog ieškovės ir A. U. santykiai atitiko sugyventinių santykiams, t. y. buvo artimi šeimos santykiams, nes tai prieštarautų gerai moralei ir protingumo principui. Taip pat teismas nurodė, kad ieškovė neįrodė nei buvusio tarp jos ir A. U. susitarimo dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, nei fakto, kad ji prisidėjo prie ginčo turto įsigijimo savo lėšomis, nes ieškovė nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių jos investicijų į ginčo turtą, tokios aplinkybės nepatvirtino ir liudytojai. Įvertinęs bylos duomenis, teismas nustatė, kad atsakovių tėvas A. U. turėjo finansinės galimybės ginčo turtui įsigyti – sodo sklypas su namu buvo 1996-05-29 įgytas už 10 000 Lt po to, kai jis 2006-03-08 pardavė garažą ir gavo 4 000 Lt, bei paskolino iš pardavėjo O. I. 4 800 Lt (t. 1, b. l. 11, 14, 74). Sodo namelio apšildymas buvo vykdomas po to, kai 2002-10-10 jis pardavė už 6 500 Lt sodo sklypo dalį kaimynui K. G. (t. 1, b.l. 49, t. 2 - liudytojo K. G. parodymai), o namo pagerinimui, automobilio ir kitų daiktų įsigijimui jis turėjo motinos padovanotą 30 000 Lt pinigų sumą, kuria disponavo jo buvusi sutuoktinė ir jam pervesdavo dalimis bei grynais perduodavo per jo bendradarbį K. K. (t. 1, b.l., 50,75, t. 2, b.l. 24-37). Teismo teigimu, ieškovės ir liudytojų nurodytos aplinkybės, kad A. U. gyveno kartu su ieškove ieškovės motinos bute, kad vasarą ieškovė, jos dukra su vaiku būdavo ginčo sodo sklype, kad ieškovė ir jos brolis padėjo sode atlikti tam tikrus darbus, patvirtina ieškovės ir A. U. neturtinių santykių buvimą, tačiau tai nepatvirtina jų turtinių santykių įgyjant ginčo turtą, atsiradimą. Teismo nuomone, nurodytų aplinkybių visuma paneigia ieškovės teiginį apie susitarimą dėl jungtinės veiklos ir bendro ūkio vedimo. Teismas taip pat sprendė, kad atsakovių teiginys, jog ieškovės bendravimas su jų tėvu buvo epizodiškas, yra pagrįstas, nes tai patvirtina bylos faktinės aplinkybės – iš Vilniaus psichiatrinės ligoninės pažymos matyti, kad piktnaudžiaujantis alkoholiu A. U. daug kartų buvo palydėtas į Vilniaus psichiatrinę ligoninę jo šeimos narių – dukros, sesers, buvusios žmonos ir tik 2 kartus draugės (galimai ieškovės), o taip pat patvirtino ir jo mirties aplinkybės – jis buvo surastas negyvas sodo namelyje kaimynų, kurie apie tai pranešė ne ieškovei, o jo seseriai. Ieškovė pati patvirtino, kad ji neturėjo rakto nuo sodo namelio, todėl nevažiavo į sodą, nes jis girtuokliavo ir jos į namus vis tiek neįleistų. Remdamasis nurodytų aplinkybių visuma, teismas padarė išvadą, kad daugiau tikėtina, jog tarp ieškovės ir A. U. nebuvo susitarimo dėl bendro ūkio vedimo ir bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, todėl ieškinys atmestinas, kaip neįrodytas. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių asmeninės nuosavybės teisę į ginčo kilnojamus daiktus, be to, posėdžio metu paaiškėjo, kad dalį daiktų ieškovė jau pasiėmė, todėl ir šį ieškovės reikalavimą teismas atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė T. B. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai vertino byloje esančias aplinkybes dėl A. U. ištuokos. Tai, kad tiek A. U. , tiek ieškovės santuokos buvo iširusios de fakto patvirtina atsakovių pateikti įrodymai, bei liudytojos (atsakovių motinos) liudijimas, kad 1995 m. A. U. smurtavo prieš žmoną D. U. , ir norėdamas, kad D. U. atsiimtų pareiškimą buvo priverstas padovanoti jai savo butą ir 1995 m. spalio 26 d. iš jo išsikraustė. Sutuoktiniams pradėjus gyventi skyrium, be tikslo atnaujinti sutuoktinius ryšius ir vesti bendrą ūkį, laikoma, kad santuoka iširo nuo gyvenimo skyrium pradžios. Taigi faktiškai santuoka su D. U. nutrūko 1995 metais, sprendimas dėl santuokos nutraukimo įsiteisėjo 1995 m. lapkričio 28 d. ir negalėjo sukurti jokių teisių 1996 m. gegužės 29 d. įgyjamam sodo sklypui su nameliu. Ieškovės santykiai su sutuoktiniu V. B. nutrūko dar 1993 metais.
2. Ieškovė kartu su A. U. iki šio mirties gyveno 12 metų, kartu vedė bendrą ūkį, kartu įgijo turtą. Ieškovės indėlis į bendrą veikimą tam tikram tikslui pasiekti, tame tarpe ir asmeniniams buitiniams poreikiams patenkinti yra pilnai įrodytas. Byloje yra pateiktos pažymos apie ieškovės turėtas darbovietes, gautas pajamas, patvirtina ieškovės galėjimą savo lėšomis prisidėti prie turto įgijimo, bei skolų už jį grąžinimo.
Atsiliepimas
Atsakovė S. U. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo, kad ieškovė neįrodė, jog epizodiškai bendraudama su A. U. bendra daline nuosavybe įgijo ½ A. U. nuosavybės teise įregistruoto turto – žemės sklypo bei sodo namo, esančių sodo bendrijoje ,,Statyba“, ir ½ dalį automobilio VW Passat. Ieškovės prašymas pripažinti nuosavybės teisę į ½ A. U. turto, remiantis jungtinės veiklos žodinės sutarties pagrindu, nėra pagrįstas įrodymais, patvirtinančiais jos materialinį prisidėjimą prie įgyto turto, ir prieštarauja gerai moralei (CK 1.81 str.).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Pirmosios instancijos teismas surinko ir ištyrė visus įrodymus, teisingai juos įvertino ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, taip pat visais atvejais patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).
Nagrinėjamoje byloje ieškovė reiškia reikalavimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės į 1/2 dalį atsakovių tėvui A. U. priklausančio nekilnojamojo turto – žemės sklypo bei sodo namo, esančių sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini), į ½ dalį A. U. vardu įregistruoto automobilio VW Passat. Ieškovė nurodė, kad nuo 1995 m. rugsėjo mėnesio su A. U. kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį iki pat jo mirties 2007 m. rugsėjo 23 d., per tą laiką sukūrė bendrąją dalinę nuosavybę (CK 4.72 str., 4.73 str.).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendrosios jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje A. B. v. V. S. , byla Nr. 3K-3-1029/2001; 2003 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Z. V. v. V., D. V. , byla Nr. 3K-3-236/2003; 2004 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje N. Š. v. K. Š. , byla Nr. 3K-3-37/2004).
Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs byloje pateiktus įrodymus, įvertinęs liudytojų parodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė neįrodė nei buvus tarp jos ir A. U. susitarimo dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, nei fakto, kad ji prisidėjo prie ginčo turto įsigijimo savo lėšomis.
Nagrinėjamoje byloje ieškovė nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių jos bendrą gyvenimą su A. U. nuo 1995 metų rugsėjo mėnesio ir bendro ūkio kūrimą. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ginčo žemės sklypo bei sodo namo įgijimo metu, t. y. 1996 m. gegužės 29 d. (t. 1, b. l. 11) tiek ieškovė, tiek A. U. buvo susituokęs su kitais asmenimis. A. U. santuoka su D. U. buvo nutraukta 1996 m. liepos 30 d. (t. 1, b. l. 46), o ieškovės ir V. B. tik 2008 m. vasario 13 d. (t. 1, b. l. 54). Taigi viso ieškovės nurodyto su A. U. bendro gyvenimo laikotarpiu ieškovė nebuvo išsituokusi su V. B. . Ieškovės argumentai, kad visą tą laikotarpį jai buvo sunku surasti savo sutuoktinį, nes jis dažnai persikeldavo iš vienos vietos į kitą, vertintini kritiškai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes negalima daryti išvados, kad ieškovė su A. U. siekė sukurti santykius artimus šeimos teisiniams santykiams. Apeliantės argumentas, kad ieškovės santuoka su V. B. faktiškai buvo nutrūkusi nuo 1993 m., o A. U. ir D. U. – nuo 1995 m., neleidžia daryti priešingos išvados. Pati ieškovė nurodė prieštaringus parodymus apie jos ir A. U. gyvenimą kartu, vieno teismo posėdžio metu ieškovė teigė, kad ji persikėlė gyventi pas A. U. į sodo namą nuo 1998 metų (t. 1, b. l. 131), tačiau kito teismo posėdžio metu nurodė, kad kartu gyventi negalėjo, nes namelis buvo mažas (t. 2, b. l. 62), kartu sodo name pradėjo gyventi nuo 2002 metų (t. 2, b. l. 56). Taip pat ieškovė pati patvirtino, kad sodo namelio raktų neturėjo. Byloje nėra įrodymų, kad A. U. ir ieškovė būtų buvę prisiregistravę vienu adresu. Ieškovės ir A. U. ne nuolatinį gyvenimą kartu patvirtina ir A. U. mirties aplinkybės, užfiksuotos liudytojų parodymais: kaimynas K. G. pastebėjo ilgai degančią šviesą sodo namelyje, kuriame gyveno A. U. , ir iškvietė policiją bei A. U. seserį, policijai išlaužus namelio duris buvo rastas miręs A. U. (t. 1, b. l. 144, t. 2, b. l. 57).
Dėl bendrosios nuosavybės įgijimo ir ieškovės dalies ginčo turte ieškovė savo reikalavimą grindė prisidėjimu asmeninėmis lėšomis, darbu, tačiau nepateikė tokias aplinkybes patvirtinančių rašytinių įrodymų. Vienintelis ieškovės paminėtas konkretus indėlis įsigyjant bendrą turtą – ginčo sodo sklypą su namu, yra 5 000 Lt, apie kurių turėjimą patvirtino tik byloje apklausti liudytojai, tačiau ir jie teigė, kad šių pinigų nematė, o apie ieškovės prisidėjimą, įgyjant ginčo turtą buvo girdėję tik iš pačios ieškovės (t. 1, b. l. 130-136). Todėl tokių įrodymų negalima laikyti patikimais įrodymais, patvirtinančiais ieškovės argumentus. Tuo tarpu, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad A. U. turėjo finansines galimybes ginčo turtui įsigyti. Iš bylos duomenų matyti, kad A. U. 1996 m. kovo 8 d. pardavė mūrinį garažą, už kurį gavo 4 000 Lt (t. 1, b. l. 74), o 1996 m. gegužės 29 d. A. U. įsigijo ginčo žemės sklypą su sodo namu už 10 000 Lt, dalį pinigų, t. y. 4 800 Lt pasiskolindamas iš turto pardavėjo O. I. (t. 1, b. l. 11-14). Liudytoju apklaustas žemės sklypo bei namelio pardavėjas O. I. patvirtino, kad visus pinigus jam sumokėjo A. U. (t. 1, b. l. 149-150). Taip pat liudytojas K. K. , A. U. bendradarbis, su kuriuo dirbo paskutinius 15 metų, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad sodo sklypą su namu A. U. pirko už savo pinigus, pardavęs garažą, be to, tuo metu jis uždirbdavo nemažus pinigus – apie 800 Lt per savaitę, tačiau turėjo problemą su alkoholiu, dėl to savo pinigus A. U. patikėdavo jam (t. 1, b. l. 135, 144). Bylos duomenimis nustatyta, kad 2002 m. spalio 1 d. A. U. pardavė dalį sodo žemės sklypo K. G. už 6 500 Lt (t. 1. b. l. 15). Liudytojas K. G. patvirtino, kad pinigus už žemės sklypą A. U. nurodymu perdavė K. K. (t. 1, b. l. 144), kuris pirko visas būtinas medžiagas namelio apšiltinimui (t. 1, b. l. 144). Taip pat ieškovės prašymu kviestas liudytojas V. S. nurodė, kad 2002 metais, kai A. U. pardavė dalį žemės sklypo, už gautus pinigus buvo tvarkomas namelis, įvesta kanalizacija (t. 1, b. l. 134). 2006 m. balandžio 25 d. dovanojimo sutartimi A. U. jo motina padovanojo 30 000 Lt (t. 1, b. l. 75). Šios aplinkybės patvirtina atsakovių argumentą, kad minėti pinigai galėjo būti panaudoti sodo namo pagerinimui, vandentiekio įrengimui, automobilio pirkimui, kuris buvo įsigytas 2006 m. lapkričio 17 d. (t. 1, b. l. 50). Byloje esantis kvitas patvirtina, kad už vandentiekio įrengimą 2006 m. birželio 29 d. A. U. sumokėjo 2 000 Lt (t. 2, b. l. 35). Remiantis nurodytais įrodymais, darytina išvada, kad ieškovė neįrodė, jog ginčo turtas buvo įgytas tiek A. U. , tiek ieškovės bendromis lėšomis.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad ieškovės ir liudytojų nurodytos aplinkybės, jog A. U. gyveno kartu su ieškove ieškovės motinos bute, kad vasarą ieškovė, jos dukra su vaiku būdavo ginčo sodo sklype, kad ieškovė ir jos brolis padėjo sode atlikti tam tikrus darbus, kartu vyko į keliones, patvirtina ieškovės ir A. U. neturtinių santykių buvimą, tačiau tai nepatvirtina jų turtinių santykių, įgyjant ginčo turtą, atsiradimą. Dėl nurodytų aplinkybių ginčo žemės sklypas su sodo namu bei automobilis negali būti pripažintas jungtinės veiklos sutarties pagrindu bendrai įgytu turtu.
Vadovaudamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas bylą išsprendė teisingai ir nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais naikinti ar keisti teisėtą ir pagrįstą skundžiamą sprendimą. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.