Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Atsakovė pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti ieškinio senatį.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris prasidėjo nuo 2010 m. liepos 22 d., skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2018 m. gegužės 17 d. (b. l. 5). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo kalinimo Alytaus PN laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į vienam asmeniui privalomą minimalų patalpos plotą, tačiau, kaip minėta, į teismą kreipėsi 2018 m. gegužės 17 d. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, todėl už laikotarpį iki 2015 m. gegužės 16 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjas gavęs atsakovo atsiliepimą neprašo teismo atnaujinti senaties terminą bei nenurodo jokių priežasčių dėl ko į teismą kreipiasi praleidęs senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Pareiškėjas skunde nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų jausdamas jo nurodytus išgyvenimus, diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir į tai, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai, tarp jų ir CK, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, yra paskelbti teisės aktų nustatyta tvarka ir visiems prieinami, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties termino, todėl, atsakovui prašant, laikotarpiui iki 2015 m. gegužės 16 d. taikytina ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimo dalis už laikotarpį iki 2015 m. gegužės 16 d. atmestina kaip nepagrįsta. Atitinkamai nevertintinos pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su minėtu laikotarpiu ir byla nagrinėjama dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 17 d. iki 2018 m. gegužės 17 d.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Iš byloje pateiktų duomenų (b. l. 14–15) matyti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 17 d. iki 2018 m. gegužės 17 d. buvo paskirtas į bendrabučio tipo patalpas: į 10 būrį, 4 miegamąjį, kuris yra 43,68 kv. m ploto, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, vienam asmeniui tekdavo 3,64 kv. m ploto.

Pareiškėjas nurodė, jog gyvenamojoje patalpoje gyveno po 22 nuteistuosius, o vėliau 16 asmenų ir tik prieš metus buvo įrengta 12 miegamųjų vietų.

Atsakovės atstovas jokių argumentų, paaiškinimų dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių atsiliepime nepateikė, todėl pareiškėjo aiškinimas lieka nepaneigtas, o iš kompiuterinės programos „Įskaita“ pateiktų duomenų negalima nustatyti, kada duomenys apie ginčo patalpose įrengtų miegamųjų vietų skaičių į minėtą programą buvo suvesti, kokio laikotarpio duomenys yra teismui pateikti, todėl darytina išvada, kad iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų negalima nustatyti, jog pareiškėjo bausmės atlikimo metu ginčo patalpose buvo 12 miegamųjų vietų. Nesant tokių duomenų, lieka nepaneigtas pareiškėjo tvirtinimas, kad 10 būrio 4 gyvenamojoje patalpose nuo 2015 m. gegužės 17 d. iki 2017 m. gegužės 17 d. buvo daugiau nei 12 nuteistųjų, t.y. 16 nuteistųjų.

Konstatuotina, jog pareiškėjui kalint 10 būrio 4 miegamajame laikotarpyje nuo 2015 m. gegužės 17 d. iki 2017 m. gegužės 17 d. (730 parų) jam teko 2,73 kv. m, todėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui kalint bendrabučio tipo patalpose buvo neužtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje.

Pareiškėjas skundėsi, jog sanitariniuose mazguose nebuvo užtikrintas privatumas, tualeto pertvaros mažesnės nei 1,5 m. bei yra stebimas ne tik nuteistųjų, bet ir pareigūnų, tarp kurių yra ir moterų. Be to, tualeto pertvaros iš plokščių, kurios sunkiai valomos. Tarp pisuarų nėra įrengta jokių pertvarų. Taip pat sanitariniame mazge nėra įrengta spintelių susidėti tualetinius reikmenis bei nebuvo veidrodžio.

Atsakovės atstovas nurodė, jog 10 būrio sanitarinis mazgas inventoriumi yra aprūpintas vadovaujantis teisės aktais, t.y. jame yra lentynėlė asmens higienos priemonėms, sieninė pakaba, sieninis veidrodis, praustuvė, šiukšlių dėžė, klozetas. Tualetai yra atskirti 2 metrų aukščio pertvaromis, pertvaros yra iš mūro nuo grindų iki lubų. Tualeto durelės yra 1,5 m aukščio nuo žemės.

Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad vertinant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, prie tokių veiksnių priskirtina ir galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99).

Vis dėlto Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatuoja kalinamo asmens privatumo pažeidimą naudojantis tualetu, kuris sudaro pagrindą pripažinti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (t. y., kai pripažįstama, kad kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, žemino asmens garbę ir orumą) paprastai tuo atveju, kai asmuo naudojosi nevisiškai ar visiškai nuo bendros kameros erdvės neatskirtu tualetu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00) 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12). Taigi aplinkybė, kad buvo naudojamasi neatskirtu ar nevisiškai atskirtu tualetu kameroje, t. y. patalpoje, kuri yra gyvenamosios paskirties, matant kitiems asmenims ir šiems asmenims patiems tuo metu nesinaudojantiems tualetu, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką paprastai gali sudaryti prielaidas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti.

Iš atsakovo nurodyto paaiškinimo matyti, jog unitazai vienas nuo kito buvo atskirti aukštomis pertvaromis bei buvo įrengtos durys, duomenų apie pertvarų įrengimą tarp pisuarų byloje nepateikta. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Kaip matyti, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant Europos Žmogaus Teisių Teismas paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje.

Taigi įvertinus minėtas nustatytas aplinkybes, (t. y., kad pisuarai, kuriais naudojosi pareiškėjas, nebuvo atskirti pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų), teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).

Ginčo laikotarpiu galiojusiose iki 2017 m. sausio 1 d. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, nustatyta, kad prausykloje, tualete turi būti lentynėlė asmens higienos priemonėms (virš kiekvienos praustuvės), sieninis veidrodis (virš kiekvienos praustuvės).

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, nustatyta, kad prausykloje, tualete turi būti lentynėlė asmens higienos priemonėms (po 1 vnt. virš kiekvienos praustuvės), sieninis veidrodis (po 1 vnt. virš kiekvienos praustuvės) (aktas įsigaliojo nuo 2017 m. birželio 7 d.).

Atsakovas teigia, jog visas teisės aktuose numatytas inventorius sanitariniuose mazguose buvo, duomenų patvirtinančių šias atsiliepime nurodytas aplinkybes atsakovas nepateikia. Tačiau ir pareiškėjas gavęs atsakovės atstovo atsiliepimą, neginčijo atsiliepime nurodytos informacijos. Todėl šioje dalyje pareiškėjo argumentai atmestini.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtu orumo pažeminimu, sukeltais dvasiniais išgyvenimais, sveikatos pablogėjimu. Nei pareiškėjas, nei atsakovės atstovė į bylą duomenų patvirtinančių pareiškėjo asmens sveikatą nepateikė, pareiškėjas skunde konkrečiai nenurodė kaip pablogėjo jo sveikata.